Iš Irano pusės nebuvo jokių viešų pareiškimų apie pasiektą susitarimą, o per pastarąsias 24 valandas Irano pareigūnai pateikė prieštaringų nuomonių apie tai, ką apimtų galimas susitarimas.

JAV pareigūnas sekmadienį teigė, kad susitarimas dar nėra pasirašytas ir vis dar turi būti galutinai patvirtintas prezidento D. Trumpo ir Irano aukščiausiojo lyderio, o tai gali užtrukti keletą dienų.

The post JAV ir Iranas iš esmės pasiekė susitarimą, kuriuo siekiama užbaigti karą Artimuosiuose Rytuose appeared first on Kauno savaitė.

Kaip pranešė Prezidentūra, susitikimo metu aptartas abiejų šalių bendradarbiavimas gynybos pramonės srityje, derybos dėl Ukrainos narystės Europos Sąjungoje (ES), regioninis saugumas bei situacija fronte.

„Lietuva remia ir toliau rems Ukrainą visose srityse, teikdama visapusišką politinę, karinę, finansinę paramą bei humanitarinę pagalbą. Taip pat dedame visas pastangas teikiant pagalbą energetikos sektoriui ir kitoms sritims, prisidedame prie rusijoje deportuotų Ukrainos vaikų paieškos ir padedame juos sugrąžinti“, – pirmadienį išplatintame pranešime teigė G. Nausėda.

Prezidentas pabrėžė būtinybę stiprinti bendradarbiavimą oro gynybos srityje ir plėtojant gynybos pramonės lokalizaciją, primindamas, jog Lietuva yra NATO Rytų flango valstybė, investuojanti į Ukrainos gynybos pramonę.

„Nepaisant didžiulių nuostolių ir ekonominių problemų nepanašu, kad rusija būtų linkusi nutraukti savo agresiją. Todėl, užuot siekę vien tik taikos perspektyvos, kartu su partneriais NATO ir ES turime kolektyviai priimti sprendimus, kurie leistų šiais metais ir vėliau užtikrinti Ukrainai būtiną paramą“, – teigė prezidentas.

Prezidentas taip pat akcentavo, kad strateginis Lietuvos siekis – visateisė Ukrainos narystė ES iki 2030 metų.

V. Zelenskis šių metų pradžioje paskyrė K. Budanovą užimti jo kanceliarijos vadovo pareigas. Jis šiame poste pakeitė Andrijų Jermaką, kuris atsistatydino pernai lapkritį po to, kai tyrėjai, vykdydami plataus masto korupcijos tyrimą, jo namuose atliko kratą.

K. Budanovas Ukrainoje yra pelnęs legendinę reputaciją, jam priskiriama aibė nuopelnų už drąsias operacijas prieš rusiją, 2022 m. pradėjusią plataus masto savo kaimynės puolimą.

The post Nausėda susitikime su Budanovu: Lietuva remia ir toliau rems Ukrainą visose srityse appeared first on Kauno savaitė.

Dvi savaitės Ukrainoje – nuo karo ligoninių iki moderniai įrengtų, bet nuolat evakuacijai pasirengusių gydymo įstaigų. Čia milžiniški srautai sužeistųjų, amputacijos atliekamos per keliolika minučių, o ligoninės gali persikelti per pusę paros.

Tačiau kartu ši medikų kelionė – ir po šalį, kurioje šalia griuvėsių verda kasdienis gyvenimas, o žmonės, net girdėdami sirenas, išmoko gyventi toliau, prisitaikę prie neįsivaizduojamų sąlygų.

Vertinga patirtis

Jau penktus metus karo niokojama Ukraina ne tik prisitaikė prie gyvenimo ir darbo nuolatinio pavojaus sąlygomis, bet ir pati dalijasi sukaupta patirtimi – kaip organizuoti pagalbą dideliam sužeistųjų srautui, gelbėti žmones ir užtikrinti sklandų sveikatos sistemos darbą karo metu.

Respublikinės Panevėžio ligoninės ortopedas-traumatologas Vytis Aleksandravičius ir Bendrosios bei abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas Irmantas Grubinskas su dar trimis šalies medikais pernai dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerijos kartu su nevyriausybine organizacija „Blue / Yellow“ surengtoje stažuotėje Ukrainoje.

Dvi savaites medikai lankėsi keliose Ukrainos ligoninėse, kur stebėjo, kaip organizuojamas darbas plūstant dideliems sužeistųjų srautams, kokios traumos gydomos ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti medikams karo sąlygomis.

Sustyguotas darbas

V. Aleksandravičius pripažįsta pamatęs ir to, ko taikos metu beveik nepasitaiko.

Karo sąlygomis pirmoji vieta, į kurią patenka sužeistieji, yra vadinamasis stabilizacijos punktas, kuriame suteikiama skubi pirmoji pagalba.

Kita stotelė – ligoninė, ten atliekamos operacijos.

Vėliau sužeistieji patenka į gydymo įstaigas, teikiančias antrinę specializuotą pagalbą, o maždaug po savaitės evakuojami į Vakarų Ukrainą tęstiniam gydymui ir reabilitacijai.

Pasak V. Aleksandravičiaus, Ukrainoje veikia koordinavimo centrai, kurie užtikrina sklandų pacientų paskirstymą po gydymo įstaigas, todėl ligoninėse visuomet išlaikomas laisvų lovų rezervas.

Vis dėlto tokia sklandi sistema buvo sukurta ne iš karto.

„Kaip jie patys sako, to išmoko per dvejus metus“, – teigia medikas.

Sutemus – sužeistųjų banga

Kiekvienoje ligoninėje, kurioje teko stažuotis, V. Aleksandravičius sako įgijęs skirtingos patirties.

Petropavlivkoje, tuo metu nuo fronto linijos nutolusioje vos keliasdešimt kilometrų, dienomis buvo teikiama ambulatorinė pagalba, o pradėjus temti plūsteldavo evakuojamų sužeistųjų banga – daugiausia iš Pokrovsko atvežti kariai.

Ši ligoninė jau uždaryta – frontui priartėjus perkelta į kitą vietą.

„Sužeistuosius veždavo visą naktį. Tai buvo vadinamoji pirmosios operacijos ligoninė. Po operacijų pacientai būdavo išgabenami į Dniprą, kur jiems teikta antrinė specializuota pagalba. Ten pacientai praleisdavo maždaug savaitę, vėliau traukiniais būdavo vežami į Vakarų Ukrainą“, – pasakoja medikas.

Dnipras dabar yra tapęs savotiška Ukrainos karo medicinos sostine.

Nors fronto linija palyginti netoli, visgi miestas pakankamai nuo jo nutolęs, kad būtų galima užtikrinti stabilų ligoninių darbą.

Čia iš fronto zonos gabenami būriai sužeistųjų.

Viena svarbiausių gydymo įstaigų – Mečnikovo ligoninė, kurioje ne kartą stažavosi ir Lietuvos medikai. Pasak V. Aleksandravičiaus, Dnipro Mečnikovo ligoninė savo struktūra ir teikiamų paslaugų spektru primena Respublikinę Panevėžio ligoninę – joje teikiamos visos specializuotos medicinos paslaugos.

Charkivo srityje esančiuose Derhačiuose ligoninė veikia kaip insultų klasterio centras, aptarnaujantis Charkivo ligoninę.

Pasak V. Aleksandravičiaus, Derhačių ligoninė anksčiau buvo visiškai sunaikinta, tačiau, nepaisant netoliese esančios sienos su rusija, kanadiečių parama ją padėjo atstatyti ir moderniai įrengti.

„Atrodo, keista – visai šalia rusijos siena, o ligoninė sutvarkyta idealiai“, – sako medikas.

Kompiuterinis tomografas vilkike

Lietuvos gydytojai taip pat stažavosi Zaporižioje esančioje karo ligoninėje.

Čia juos labiausiai nustebino paprasti, tačiau karo sąlygomis itin veiksmingi sprendimai.

„Ligoninės sienoje išmušta anga, o joje – į vilkiką sumontuotas kompiuterinis tomografas“, – pasakoja V. Aleksandravičius.

Toks sprendimas leidžia prireikus labai greitai evakuoti brangią medicinos įrangą – perkelti ją į kitą vietą.

Panašiu principu dirba ir kitos Ukrainos ligoninės – jose stengiamasi naudoti kuo daugiau mobiliosios įrangos, kurią būtų galima operatyviai transportuoti.

Anot pašnekovo, net vaistai ir kitos būtinos priemonės laikomos specialiuose medžiaginiuose dėkluose, kuriuos prireikus galima greitai suvynioti ir išgabenti kartu su visa įranga.

„Visa ligoninė gali persikelti į kitą vietą per 12 valandų“, – pasakoja V. Aleksandravičius.

Po žeme – ir mokyklos, ir ligoninės

Su civiliais pacientais V. Aleksandravičiui teko susidurti Dnipre.

Vis dėlto, pasak jo, Traumatologijos skyriuje jie sudarė tik apie 10 proc. ligonių. Dauguma buvo sužeistieji kare.

Medikas pažymi, kad vien Dnipre veikia dar bent penkios ligoninės, priimančios traumas patyrusius pacientus, todėl kitose gydymo įstaigose civilių galėjo būti daugiau.

Kartu į stažuotę vykęs kolega iš Šakių lankėsi ir požeminėje ligoninėje.

„Man pačiam ten neteko būti. Žinau, kad Charkive jau yra dešimt požeminių mokyklų, tokių yra ir Dnipre, o dabar statomos ir požeminės ligoninės“, – pasakoja V. Aleksandravičius.

Anot mediko, karo ligoninėse dirbantis personalas rusiškai nebendrauja – kalbama ukrainietiškai arba angliškai.

Tuo metu vadinamosiose civilinėse ligoninėse rusų kalbą dar galima išgirsti.

Sulaužytus kaulus tvarstė baldų detalėmis

Lankydamasis Ukrainos ligoninėse, V. Aleksandravičius nepastebėjo didesnio medicinos priemonių trūkumo.

Priešingai – kai kurios įrangos ten buvo netgi daugiau nei Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Vienas tokių pavyzdžių – išorinės kaulų fiksacijos aparatai, naudojami sudėtingiems lūžiams laikinai stabilizuoti.

„Mes jų šiuo metu turbūt galėtume uždėti vos 6–8 pacientams“, – sako medikas, pabrėždamas, kad Lietuvoje tokių traumų pasitaiko retai.

Vis dėlto karo pradžioje šių priemonių labai trūko ir Ukrainoje.

Tuomet sužeistųjų kaulai kartais būdavo stabilizuojami net improvizuotomis priemonėmis – išardytų baldų detalėmis.

Nenutrūkstami srautai sužeistųjų ir jokio chaoso

Pasak V. Aleksandravičiaus, karo sąlygos Ukrainos ligoninių personalą privertė visiškai pakeisti požiūrį į darbą.

Jei Lietuvos medikams toks sužeistųjų mastas bei traumų sunkumas kelia nuostabą, ukrainiečiams tai jau tapę kasdienybe.

„Ten visai kitoks žmonių bendravimas. Stebino, kad atvežus iš karto daug pacientų, nekyla jokio chaoso. Viskas vyksta labai ramiai, net karo ligoninėje, kur ypač sunkūs ligoniai. Bet jiems reikėjo 1,5–2 metų, kol tokie tapo“, – sako gydytojas.

Anot V. Aleksandravičiaus, Ukrainos medikai dirba savęs negailėdami, nepaisydami milžiniško krūvio ir aukodami poilsį.

Panevėžietis prisimena vieno gydytojo paklausęs, kiek laiko šis dirba be pertraukos, ir išgirdęs atsakymą – jau 28-ą parą.

Karo ligoninėse krūviai milžiniški, kad personalas mažiau pervargtų, jų darbai kaitaliojami.

„Chirurgai vieną dieną operuoja, kitą asistuoja, trečią koordinuoja ir reguliuoja procesus. Tai daroma tam, kad žmonės mažiau pervargtų ir keistųsi darbo pobūdis“, – aiškina V. Aleksandravičius.

Anot jo, ligoninėse visiems tiekiamas vienodas maistas ir valgoma, kiek norisi.

„Jie pabrėžia, kad karo metu visi turi būti sotūs. Man maistas pasirodė tikrai skanus. Pagyriau, o jie nusijuokė: jei metus valgytum tą patį, nuomonė gal būtų kitokia“, – šypsosi medikas.

Pirmojo pasaulinio karo ligos

Ukrainoje Lietuvos medikams teko susidurti su traumomis ir būklėmis, kurių Lietuvoje beveik nebepasitaiko. Vieni sudėtingiausių atvejų – sprogimų traumos ir ilgai negydytos žaizdos.

„Pas mus tokių užleistų žaizdų jau nebebūna“, – sako V. Aleksandravičius.

Dėl nuolat skraidančių priešo dronų sužeistųjų dažnai neįmanoma greitai evakuoti, tad jie be medikų pagalbos kartais išbūna ne vieną dieną.

Medikas prisimena matęs žmogų, kuriam po sprogimo buvo nutraukta koja, o likusioje galūnės dalyje jau buvo atsiradę kirminų.

„Klausimas, kaip jie išgyvena? Vieni, be kojos, kentėdami didžiulį skausmą“, – tokia ištverme stebisi gydytojas.

Pasak jo, Ukrainoje jau fiksuojamos ligos ir komplikacijos, labiau būdingos Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiui.

Pačiam V. Aleksandravičiui teko matyti ir dujinės gangrenos atvejį.

Tai itin agresyvi bakterinė infekcija, plintanti žaibiškai ir dažnai kelianti tiesioginę grėsmę gyvybei. Net ir moderniausiose ligoninėse jos gydymas išlieka labai sudėtingas.

Medikas prisimena, kad į Petropavlivkos ligoninę buvo atvežtas jaunas vyras, kuriam ši mirtinai pavojinga infekcija buvo pažeidusi ranką.

Vėliau pacientas pervežtas į Dniprą, tad jo tolesnio likimo gydytojas nežino. Vis dėlto pripažįsta turintis mažai vilties, kad vaikinui pavyko išgyventi.

„Taip nutinka, jei sužeistieji ilgai lieka neevakuoti. Į žaizdas patenka infekcija, o kartais išsivysto net dujinė gangrena“, – aiškina V. Aleksandravičius.

Gelbėdamiesi neapskaičiuoja

Pasak V. Aleksandravičiaus, nors kariai mokomi, kaip ir kada naudoti turniketus, tačiau neapdairus jų panaudojimas neretai baigiasi galūnių amputavimu.

Mediko teigimu, tarp karių vyrauja nuostata, kad geriau netekti rankos ar kojos nei žūti dėl nukraujavimo.

Tačiau praktikoje turniketai kartais užveržiami be reikalo arba laikomi pernelyg ilgai.

„Klausimas, kaip jie išgyvena? Vieni, kentėdami didžiulį skausmą.“

V. Aleksandravičius

Anot jo, patys ukrainiečiai skaičiuoja, kad net apie 80 proc. amputacijų buvo galima išvengti, jei turniketai būtų buvę panaudoti tinkamai.

V. Aleksandravičius prisimena Dnipre matęs vyrą, kuris turniketą buvo užsidėjęs tik dėl įbrėžimo. Kai pacientas pasiekė ligoninę, jo koja jau buvo apimta gangrenos.

„Vietiniai pasakojo ir kitą atvejį – po sprogimo žmogus apsišlapino. Kadangi šlapimas šiltas, jis pagalvojo, kad kraujuoja, todėl ant abiejų kojų užsidėjo turniketus, nors iš tiesų net neturėjo žaizdų“, – pasakoja medikas.

Amputacija per keliolika minučių

Pasak V. Aleksandravičiaus, iš Ukrainos parsivežta ir daug vertingos praktinės patirties, susijusios su vakuuminės terapijos aparatų naudojimu.

Šie medicinos prietaisai dažniausiai taikomi sudėtingoms, infekuotoms žaizdoms gydyti.

Anot mediko, Respublikinėje Panevėžio ligoninėje toks aparatas taip pat yra, tačiau Lietuvoje jis naudojamas retai.

„Mes tokį aparatą per metus panaudojame vos 3–4 pacientams, gydant pūliuojančias žaizdas, o Ukrainoje jie naudojami masiškai – kiekvieną dieną“, – pasakoja gydytojas.

Kaip jau minėta, Ukrainoje dėl karo traumų atliekama itin daug amputacijų.

Anot V. Aleksandravičiaus, ukrainiečių medikai teigia galintys amputaciją atlikti per 16–18 minučių, Lietuvoje tokia operacija paprastai trunka apie pusantros valandos.

„Lietuvoje tokių atvejų beveik nebūna, o ten jų – dešimtys kasdien“, – sako pašnekovas.

Vis dėlto didžiausia iš Ukrainos parsivežta patirtimi medikas vadina ne medicininius įgūdžius, o žmogišką bendravimą, ypač karo ligoninėje.

„Atrodė, tarsi būtume pažįstami daugybę metų: kalba atvirai, dalijasi patirtimis. Niekas nesiskundžia, kad sunku“, – pasakoja V. Aleksandravičius.

Pasak jo, gyvenant nuolatinio karo sąlygomis neįmanoma visą laiką kalbėti tik apie karą. Todėl stažuotės metu su ukrainiečiais diskutuota ne vien apie darbą, bet ir apie keliones, kasdienį gyvenimą, kitus taikos metui įprastus dalykus.

Prie oro pavojų priprato

Net ir karo sąlygomis daugelyje Ukrainos miestų gyvenimas atrodo beveik įprastas – asfaltuojamos gatvės, šiltinami daugiabučiai, tiesiami dviračių takai.

Vakare pasipuošę žmonės linksminasi – šoka, dainuoja karaokę, gyvena įprastą gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio kartais net sunku patikėti, kad šalyje vyksta karas.

„Gali kaukti sirenos, bet daugelis į jas jau beveik nereaguoja“, – pasakoja V. Aleksandravičius.
Ir parduotuvėse gausus prekių pasirinkimas.

Tuo metu akivaizdžių karo sugriovimų gydytojas matė palyginti nedaug – tik netoli Derhačių esančius griuvėsius.

Dnipropetrovsko srityje jis taip pat pastebėjo daug iškastų gynybinių įtvirtinimų, nes buvo baiminamasi galimo rusijos pajėgų proveržio.

„Ką priešas sugriauna, stengiamasi kuo greičiau sutvarkyti arba pašalinti, kad žmonės psichologiškai kuo mažiau jaustų karo buvimą“, – sako V. Aleksandravičius.

Nors apie kasdienį gyvenimą ukrainiečių daug neklausinėjo, viešbučio registratūros darbuotojos jam pasakojo, kad daugelis daugiabučių ar paprastų namų stengiasi turėti nuosavus generatorius, kad dingus elektrai galėtų pakrauti telefonus, kompiuterius, kitus būtinus prietaisus.

„Žmonės prie to priprato. Vieni per oro pavojų eina į slėptuves, kiti – jau nebe“, – sako Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas.

Išsivertė ir be grynųjų

Lietuvos mediką labiausiai stebino tai, kad karo niokojamoje šalyje visos pagrindinės sistemos vis tiek veikia sklandžiai.

Viešnagės metu nebuvo išsikeitęs nė vienos grivinos, tačiau tai nesukėlė jokių nepatogumų.

„Ar turgelis, ar parduotuvė – visur galėjau atsiskaityti telefonu. Net nežinau, ar Lietuvoje visur tai būtų įmanoma“, – sako V. Aleksandravičius.

Anot jo, interneto ryšys kartais dingsta, tačiau dažniausiai tik trumpam.

Medikas prisimena kelionę iš Dnipro į Petropavlivką, kai buvo pasiruošęs sustoti degalinėje ir laukti, kol vėl atsiras ryšys, nes keliuose beveik nelikę jokių krypties nuorodų.

„Važiuojant fronto link daugelis kelio ženklų ir nuorodų nuimta arba uždažyta. Atrodo, keista, nes dabar visi naudojasi telefonais – navigacija vis tiek nuveda ten, kur reikia“, – stebisi jis.

Stažuotės metu medikai buvo nuvykę ir prie stelos, žyminčios Dnipropetrovsko ir Donecko sričių ribą.

„Kai atvykome, teritorija aplink stelą jau buvo užminuota, todėl žmonių ten nebeleido. Dar prieš mums atvažiuojant buvo galima prieiti ir padėti gėlių“, – pasakoja medikas.

Pasak V. Aleksandravičiaus, Odesoje gyventojams paliktas tik vienas paplūdimys, o kita pakrantės dalis užminuota.

Dėl to daugelis ukrainiečių, turinčių galimybę, poilsio ieško užsienyje.

„Žmonės tiesiog išprotėtų, jeigu nuolat gyventų baimėje ir lauktų, kada kažkas atskris bei pradės bombarduoti“, – sako jis.

Mirties akivaizdoje gyvenimas tęsiasi

Lankantis Ukrainoje Lietuvos medikams atsargumo sumetimais buvo išduoti šalmai ir neperšaunamos liemenės.

Kartą su kolega iš Alytaus V. Aleksandravičiui einant Dnipro gatvėmis, pradėjo kaukti oro pavojaus sirenos.

Būdami ne vietiniai jie nežinojo, kur tokiu atveju slėptis.

Vėliau vietiniai lietuviams paaiškino, kaip naudotis specialiomis programėlėmis ir pagal jas atpažinti, iš kurios pusės artėja raketa ir kuriose vietose pavojus didžiausias.

Jam yra tekę girdėti ir skrendančius „Shahed“ dronus, tačiau, būdamas netoli fronto, sprogimų garsų medikas neišgirdo.

„Patys specialiai neieškojome tokių situacijų ar nuotykių. Net ir Zaporižioje frontas jau visai netoli, atakų tikimybė didelė, bet kažkaip apie tai negalvoji“, – sako jis.
Anot pašnekovo, jei visą laiką būtų koncentruojamasi į grėsmę, nuolatinė įtampa taptų sunkiai pakeliama.

Tačiau matant, kad vietiniai gyvena savo ritmu ir dirba kasdienius darbus, ir į stažuotę atvykę lietuviai natūraliai įsitraukė į tą patį tempą. Karui nešant mirtį, gyvenimas tęsiasi.

The post Gyvenimas tarp pavojaus sirenų ir operacinių appeared first on Kauno savaitė.

Kaip pranešama, prašymą apgyvendinti „Ukrenergo“ darbuotojų artimuosiuos išsakė pati įmonės vadovybė, „Litgrid“ savo ruožtu teigė, kad šią paramą skirs iki karo pabaigos.

Šį vasarį pasikeitus „Litgrid“ vadovybei nuspręsta paramos atsisakyti, naujasis valstybinės bendrovės vadovas Andrius Šemeškevičius teigė, kad „laikinumas turi pradžią ir pabaigą“.

„Mes nesame įsipareigoję iki gyvenimo pabaigos kažką daryti, nes tai parama, savanoriškas dalykas“, – LRT televizijai sakė A. Šemeškevičius.

Tačiau buvęs „Litgrid“ vadovas Rokas Masiulis teigė, jog patvirtinus bendrovės biudžetą ukrainiečių pabėgėliai buvo informuoti, jog finansavimas būsto nuomai bus užtikrintas ir 2026-aisiais.

Vėliau LRT atsiųstame komentare „Litgrid“ nurodė, jog situacija per paskutinius metus pasikeitė, dauguma ukrainiečių Lietuvoje jau įsitvirtinę ir būstus nuomojasi savarankiškai, nacionalinės jų apgyvendinimo iniciatyvos taip pat baigia savo veiklas.

„Mes toliau remiame Ukrainą kitomis formomis – nuolat siunčiame humanitarinę paramą įrenginiais ir kitomis reikalingomis priemonėmis. Nuo karo pradžios iš viso esame Ukrainai paaukoję įrangos, kurios vertė, jeigu skaičiuotume naujus įrenginius – per 20 mln. eurų“, – nurodo „Litgrid“.

Anot bendrovės, šiuo klausimu sutarta ir su „Ukrenergo“.

Pagal paskutinę sutartį su butų savininku, būsto nuomos ukrainiečiams sutartis turėjo baigtis balandžio 11 d., tačiau, bendrovės teigimu, siekiant užtikrinti sklandų pereinamąjį laikotarpį ji pratęsiama ir vykdomas naujas pirkimas, kad šeimoms būtų suteiktas trijų mėnesių terminas susirasti naują būstą.

„Litgrid“ valdančios Energetikos ministerijos vadovas Žygimantas Vaičiūnas sakė, jog įmonės parama Ukrainai nemažės.

„Turėtume ieškoti subalansuotų sprendimų. Neišvaryti žmonių į gatvę, bet ir ieškoti ilgalaikių sprendimų“, – LRT televizijai sakė ministras.

Per metus ketverius metus „Litgrid“ parama kainavo apie 1,5 mln. eurų, tai buvo daroma iš įmonės pelno.

The post „Litgrid“ nebefinansuos ukrainiečių pabėgėlių būsto nuomos appeared first on Kauno savaitė.

Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) vadovo Vilmanto Vitkausko teigimu, nors valstybės rezervas šiuo metu yra pilniausias per visą jo kaupimo laikotarpį, to neužtenka.

„Tame etape, kuriame mes dabar esame per tuos nepilnus trejus metus, valstybės, tokios, kaip Suomija ir Švedija, dešimtmečiais eina. Šiai dienai galiu labai užtvirtintai sakyti, kad Valstybės rezervas yra tokio lygio sukaupimo, kaip dar niekada nebuvo“, – trečiadienį Seimo Audito komiteto posėdyje teigė NKVC Planavimo biuro vadovas Aurimas Guščius.

„Kaip kolega minėjo, žiūrint į mūsų aruodus, šiuo metu tai yra pilniausi, kokie yra buvę, bet tai tikrai netenkina mūsų ir mes turime juos užpildyti dar labiau“, – posėdyje teigė V. Vitkauskas.

A. Guščiaus teigimu, VK auditą atliko anksčiau nei buvo pradėtas aktyvus sutarčių pasirašymas dėl maisto produktų rezervo užtikrinimo, todėl situacija yra pasikeitusi. Dabar, anot jo, būtų galima aprūpinti didesnę dalį šalies gyventojų.

„Maistas sudaromas yra iš maistinių grupių – angliavandeniai, riebalai, baltymai ir daržovės. (…) Kas buvo paminėta, kad nėra sukaupta visiškai maisto produktų, tiesiog vertinamasis laikotarpis neapėmė to“, – sakė NKVC atstovas.

„Deja, bet audito laikotarpiui pasibaigus, po 2025 m. antro pusmečio tos sutartys buvo pradėtos pasirašinėti ir šiai dienai mes tikrai turime nemažą kiekį (…) pasirašytų sutarčių. Tai reiškia, kad mes jau galime aprūpinti tikrai nemažą skaičių gyventojų maisto produktais“, – pridūrė jis.

NKVC atstovo teigimu, bendradarbiaujant su Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ir diskutuojant su prekybininkais, nuspręsta, kad maisto atsargų rezervavimo kaina negali viršyti 10 proc. produkto kainos.

Anot A. Guščiaus, artimiausiu metu planuojama pasirašyti sutartis su didžiaisiais maisto prekių prekybos tinklais dėl parduotuvių veiklos užtikrinimo krizės atveju.

„Šiai dienai esame beveik suderinę sutartis ir esame pasirašymo (…) stadijoje su didžiaisiais maisto prekių prekybininkais, kurie mobilizacijos metu užtikrintų, kad tos dedikuotos konkrečios maisto prekių parduotuvės, kurių mes šiai dienai turime 207, veiktų ir gebėtų saugiai vykdyti tą paslaugą, (…) kad visi gyventojai galėtų ateiti ir nusipirkti maisto produktų“, – teigė jis.

A. Guščiaus teigimu, valstybė numato šioms prekybos vietoms krizės atveju teikti apsaugą, energijos tiekimo atstatymą. Be to, anot jo, jose yra galimybė atsiskaityti banko kortelėmis nesant interneto ryšiui.

NKVC vadovas teigia, kad prekybininkai į maisto rezervo kaupimo procesą nenorėjo įsitraukti dėl biurokratijos naštos.

„(Norint – ELTA) dalyvauti rezervavimo sutartyje, reikėdavo perskaityti medžiagą, kur buvo 120 puslapių. Prekybininkas sako: žiūrėkit, aš neturiu tam laiko dėl kelių tūkstančių eurų pelno, man neapsimoka pradėti šio proceso. (…) Tai šioje vietoje reikėjo daug dalykų padaryti, kad tas patrauklumas atsirastų, kad būtų net ir šiek tiek finansinės naudos“, – tikino V. Vitkauskas.

Tiesa, anot jo, yra ir prekybininkų, atsisakančių galimo uždarbio.

ŽŪM Strateginio planavimo departamento direktorė Virginija Žoštautienė tikina, jog dabar yra sudarytos 37 maisto produktų rezervavimo sutartys, dar 14 planuojama sudaryti artimiausiu metu.

Keičiamos saugojimo vietos

Tuo metu Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Ekstremalių sveikatai situacijų centro vadovė Audronė Sviklaitė teigia, kad, siekiant sumažinti riziką, dalis medicinos prekių iš rezervo saugojimo vietos Varėnoje perkelta į nuomojamus sandėlius.

„Dalis atsargų yra perkeltos į nuomojamus sandėlius, ko iki šiol nebuvo. Nebuvo todėl, kad nebuvo lėšų pastatyti naujų sandėlių ir buvo priimtas sprendimas šią riziką pakeisti mažesne rizika – nuomotis sandėlius ir perkelti dalį atsargų, kurios buvo Varėnoje, tikrai nesaugioje vietoje“, – Audito komiteto posėdyje aiškino ji.

Taip pat, anot A. Sviklaitės, ministerija yra įvykdžiusi dalį rekomendacijų, siekia užtikrinti tiekėjo atsakomybę, atsargų kokybę bei sklandesnį pirkimų planavimą.

Tuo metu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Materialinių išteklių valdymo valdybos viršininkas Valdas Visockas sako, kad viena iš pagrindinių problemų – tinkamo rezervo saugojimo ploto trūkumas. Todėl, anot jo, kitąmet planuojama baigti naujo sandėlio statybas.

„Šiai dienai jau turime numatytus sklypus, turime parengtus techninius projektus ir šiai dienai jau pasirašoma vieno iš sandėlio statybos rangos sutartis. Tikimės, kad per šią savaitę ji bus pasirašyta ir 2027 m. antrame ketvirtyje tikimės turėti jau pastatytą sandėlį, atitinkantį visus reikalavimus“, – sakė V. Visockas.

Susisiekimo ministerijos Parengties ir krizių valdymo grupės patarėjo Karolio Abako teigimu, institucija šiemet planuoja įgyvendinti rekomendacijas ir sukaupti visą rezervą, už kurį ji yra atsakinga. Vis tik, Audito komiteto pirmininkas Artūras Skardžius pažymi, jog kartu svarbu užtikrinti ir transporto rezervą, kurio šiuo metu nėra.

Tuo metu, NKVC atstovo teigimu, nors Energetikos ministerija yra atsakinga už kuro atsargas, NKVC siekia užtikrinti jų prieinamumą krizės metu. Pasak jo, šiemet bus siekiama užtikrinti platesnį jo talpyklų tinklą šalyje.

„Yra trys lokacijos šiandien. (…) Kalbame apie didžiausias talpyklas, ten, kur mes turime šimtus tūkstančių litrų“, – aiškino A. Guščius.

„Mūsų tikslas per šiuos metus yra padaryti didesnį tinklą, paremtą mažaisiais didmenininkais, kad mes turėtume“, – sakė jis.

Savivaldybėse maisto atsargos nekaupiamos

Vis tik Valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė sako, kad savivaldybės maisto atsargų nekaupia. NKVC vadovo teigimu, tam trūksta pasiruošimo ir žinojimo, todėl bus teikiami siūlymai.

„Šiandien situacija yra tokia, kad penkiolika savivaldybių turi pasiskaičiavusios tik kiekius. Faktinio maisto kaupimo nei viena savivaldybė neatlieka“, – posėdyje teigė I. Segalovičienė.

„Nėra pasiruošta, nėra žinojimo, nėra pakankamai įsitraukimo. (…) Šitoje vietoje turime mes turime keletą pasiūlymų savivaldybėms, dar jų neįgarsinsime, nes tam reikia politinio sprendimo ir sutarimo Vyriausybės viduje“, – aiškino V. Vitkauskas.

Kaip skelbė ELTA, VK auditas nustatė, kad valstybės rezervas sudaromas neatsižvelgiant į didžiausią riziką keliančius pavojus, esama jo kaupimo ir tvarkymo sistema neužtikrina, kad atsargų pakaktų ir kad prireikus jos būtų operatyviai pristatomos į reikiamas vietas.

Valstybės rezervą sudaro 665 skirtingos atsargų pozicijos – medicinos, susisiekimo ir civilinės saugos priemonės, maisto produktai.

Visgi auditas parodė, kad Vyriausybė nėra patvirtinusi didžiosios dalies šių atsargų, jų kiekių ir terminų bei iki kada jos turi būti sukauptos, nors to reikalauja teisės aktai.

Laikotarpiu nuo 2022-ųjų iki 2025 m. pirmojo pusmečio valstybės rezervo atsargoms kaupti ir prižiūrėti iš viso skirta 12,6 mln. eurų.

Taip pat nustatyta, jog kilus grėsmei valstybės rezervo maisto atsargos būtų naudojamos tik nuo septintos dienos – pirmas 72 valandas maistu gyventojai turėtų pasirūpinti patys, o ketvirtą–šeštą dienomis jo tiekimą turėtų užtikrinti savivaldybės, nors auditas parodė, kad savivaldybės šiam tikslui atsargų nekaupia.

Auditas parodė, kad per pastaruosius 8 metus, nuo 2017 metais atlikto audito, nebuvo įgyvendintos VK jau pateiktos rekomendacijos dėl tinkamo valstybės pasirengimo.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Vitkauskas apie valstybės rezervą: aruodai pilniausi, kokie yra buvę appeared first on Kauno savaitė.

A. Januškos nuomone, galimos priverstinės paliaubos arba tolesnis karas. P. Vaitiekūnas pažymi, kad gali būti, jog Ukrainoje karas baigsis, bet tada rusija savo agresiją nukreips į kitą šalį ar regioną.

Kovo 11-osios Akto signataras, diplomatas A. Januška sako, kad besitęsianti rusijos agresija ir nauja JAV gynybos politika vykdo geopolitinį pasaulio perversmą. Pasak jo, kovojama ir dėl to, kokiomis taisyklėmis pasaulis vadovausis ateinančius dešimtmečius.

Kitas Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs užsienio reikalų ministras, 2010–2014 metais Lietuvos ambasadorius Ukrainoje P. Vaitiekūnas pabrėžė, kad pernai į JAV prezidento postą sugrįžęs Donaldas Trumpas sugriovė tarptautinėmis sutartimis ir taisyklėmis pagrįstą pasaulį. Vis dėlto, jo manymu, jeigu viskas baigsis daugmaž gerai, tai pažadins Europą galiai.

Kritinis taškas

Minint ketvirtąsias plataus masto rusijos agresijos prieš Ukrainą metines, A. Januška sako, kad esame kritiniame taške, kur karinis sprendimas fronte tampa vis labiau miglotas, o ekonomika ir politinės valios ištvermė lemia vis labiau. Esą kovojama ir dėl to, kokiomis taisyklėmis pasaulis vadovausis ateinančius dešimtmečius.

„Besitęsianti rusijos agresija ir nauja JAV gynybos politika vykdo geopolitinį pasaulio perversmą. JAV Europą mato ne kaip sąjungininkę, bet kaip konkurentę, o Ukrainą – ne kaip agresijos auką, o kaip kliūtį siekiamam suartėjimui su Maskva. JAV planuoja milžiniškas investicijas į rusiją – tai dalis abejotinos grandstrategijos atskirti rusiją nuo Kinijos. rusija tą supranta, ir per savo partnerystes su Kinija, Šiaurės Korėja, Iranu bando kelti savo kainą, politinį reikšmingumą“, – komentavo diplomatas.

Anot jo, tokios mums svarbios vertybės ir taisyklės, kaip sienų neliečiamumas, valstybių teritorijų integralumas, laisvės ir demokratijos prioritetas šiuo metu neatrodo, kad būtų reikšmingos, neperžengiamos linijos. Signatarui sunku suprasti tuos, kurie tai vertina kaip realybę, su kuria būtina susitaikyti.

„Nors Joe Bideno laikų demokratijų vienijimosi prieš autokratijas pastangos bent laikinai yra atidėtos ir šiandien pasaulio taikos tarybos kuriamos autokratijų pagrindu, tačiau dar nėra įrodyta, kad JAV galutinai traukiasi iš laisvės ir savo sukurtos pasaulio tvarkos lyderių. Esminiai geopolitiniai momentai – Kinija kaip pagrindinė problema, Europos Sąjunga (ES) atsakinga už savo gynybą – nesikeis, bet visi ideologiniai JAV MAGA elementai, diktuojantys požiūrį į pasaulį ir Europą, kur Vengrija yra prioritetas, neturėtų būti amžini. Nepaisant visų sudėtingumų, ES ir NATO pajėgumai didėja, tačiau Lietuvai šiandien reali saugumo garantija yra Ukrainos nepralaimėjimas“, – pažymėjo A. Januška.

Daug svarstoma apie tai, kiek dar rusija pajėgi tęsti karą. P. Vaitiekūno teigimu, šioje šalyje yra skurdo tragedija, totalitarizmo ir teroro savo piliečių atžvilgių siaubas. Taip pat – ir civilizacinė griūtis.

Diplomatas sakė, kad atakuodamas Ukrainą V. Putinas tiesiog padarė klaidą – jis tikėjosi, kad kova truks tik kelias savaites, o perėmusi Ukrainos kontrolę rusija pastatys savo marionetinę vyriausybę.

„Tą liudija Pakistano premjeras, kuris lygiai prieš ketverius metus buvo Maskvoje, ir V. Putinas jį nuramino, kad čia kelių savaičių laikas, tas karas nesitęs ilgai, „mes viską išspręsime“. O dabar jis tiesiog negali tos klaidos ištaisyti. Karas V. Putinui negali sustoti, agresija turi tęstis, nes tiktai karas vienija rusus apie V. Putiną. Ir, jeigu karo nebeliktų, atsirastų klausimai ir labai bjaurūs atsakymai, kad rusija tiktai prarado: pateko į izoliaciją, sugriuvo ekonomika, ji militarizuota, milijonai žūčių ir invalidų“, – aiškino buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje.

Anot jo, norint išvengti šių klausimų ir neprarasti valdžios, vienintelė išeitis V. Putinui yra tęsti agresiją. Esą jeigu jį kažkaip privers sutikti su paliaubomis Ukrainoje, agresija tęsis kitoje vietoje.

Kartu P. Vaitiekūnas pažymėjo, kad pasaulis, kuris buvo pagrįstas tarptautinėmis sutartimis, taisyklėmis, sugriuvo – jį esą sugriovė D. Trumpas. Diplomatas svarstė, kad, matyt, tam atėjo laikas, nes 77 mln. amerikiečių pasakė, jog nenori tokios Amerikos lyderystės, kuri per brangiai kainuoja, o Europa nemoka už savo saugumą ir panašiai – tokiu būdu D. Trumpas atsidūrė Baltuosiuose rūmuose.

„Jeigu viskas baigsis daugiau mažiau gerai, tai šito pasaulio griūtis pažadins Europą – pažadins Europą galiai. Matote, Europa yra viena didžiausių pasaulio ekonomikų – matyt, antra pasaulio ekonomika pagal nominalų bendrąjį vidaus produktą (BVP). (…) Bet būti didele ekonomika nereiškia būti pasaulio galybe. Ir Europa nebuvo pasaulio galybė. Tai, ką dabar padarė D. Trumpas sugriaudamas tą seną pasaulį, galbūt pažadins Europą galiai. Galbūt Europa taps antrąja ar trečiąja pasaulio galia. Bet tam reikia vienytis. O Europa kol kas negali be Amerikos resursų. Ir nėra modelio, kaip suvienyti Europą“, – kalbėjo jis.

Diplomato teigimu, Europa negali susivienyti, nes nėra valstybinės kalbos. Jis mano, kad Europos valstybine kalba negali būti vokiečių, prancūzų, italų ar dėl daugelio emocinių priežasčių – anglų.

„Bet jeigu Europą užkabins karo sparnas, karas bus vykdomas iš mūsų pusės anglų kalba ir Europa susivienys turėdama valstybinę kalbą – anglų kalbą. Tai, matyt, ir geras, ir kartu labai blogas scenarijus“, – dėstė P. Vaitiekūnas.

Jo nuomone, rusijos ketinimai pulti NATO yra visiškai realūs ir absoliučiai mums grasantys.

Agresijos smaigalį nukreiptų kitur

Jau kurį laiką vyksta derybos dėl galimo karo nutraukimo. A. Januška mano, kad pirminė strategija dėl karo pabaigos – pirma paliaubos, po to derybos dėl taikos sąlygų – buvo logiška, tačiau Aliaskos susitarimas viską kardinaliai pakeitė.

Jis sakė, kad V. Putino karo „taikos“ strategija nugalėjo, deramasi dėl „taikos“ ne įvedus paliaubas, o toliau vykdomo ukrainiečių genocido ir Ukrainos griovimo metu. Todėl šiandien sunku įsivaizduoti, kaip Ukraina gali sutikti atsisakyti savo labiausiai įtvirtintų gynybai teritorijų už neaiškias saugumo garantijas.

Kartu diplomatas pažymėjo, kad NATO ir ES šalys puikiai supranta, jog bet kokios rimtesnės garantijos – automatinė reakcija į rusijos provokaciją ES šalių kariniu atsaku – nerealios būtent todėl, kad dar viena karo stadija yra per daug reali.

„Niekas Europoje ir JAV nenori tiesioginio karo su rusija, nes tai gali būti branduolinis karas – tai yra neįveikiamas tabu, todėl sunku čia rasti sprendimą, nebent apsimesti, kad garantijos „rimtos“ – kaip ir Budapešto memorandumo. Be to, rusija, per D. Trumpo derybininkus turi veto teisę, diktuodama, kad jokių rimtesnių „Norinčių koalicijos“ pajėgų Ukrainoje ji netoleruos. Kitaip tariant, pagal šią eskalacijos vengimo logiką, Ukraina negali būti NATO nare todėl, kad karo grėsmė su rusija žymiai išaugtų. Todėl ir visos garantijos gali būti tik tokios, su kuriomis sutiktų rusija, o kam Ukrainai tokios garantijos, ypač jei už tai reikia sumokėti savo labiausiai įtvirtintomis teritorijomis?“ – kalbėjo A. Januška.

Tačiau, kaip pridūrė jis, šiame D. Trumpo ir V. Putino pasaulyje įmanoma, kad jie susitars ir privers Ukrainą taikai. A. Januška pabrėžė, kad kokios bus to pasekmės Europai ir Lietuvai yra labai rimtas klausimas. Jis akcentavo, kad mūsų šalis taip pat neturėtų užsimerkti – esą nusiraminti su 5,38 proc. BVP gynybai tikrai nevertėtų.

P. Vaitiekūnas pakartojo, kad taikos nebus tol, kol rusiją valdo V. Putinas. Esą gali būti, kad Ukrainoje karas baigsis, nes ši šalis pasirodė esanti nenugalima, kol kovoja Ukraina, nekovojame mes. Tačiau tada rusija savo agresiją, anot jo, nukreips į kitą šalį ar regioną. Kaip svarstė signataras, galbūt į Pietų Kaukazą, konkrečiai – Armėniją. Ši šalis pastaruoju metu atsigręžė į Vakarus, nori tapti Europos dalimi, neseniai ten lankėsi JAV viceprezidentas. Birželį šioje valstybė numatomi parlamento rinkimai, o vienintelė provakarietiška – dabartinio premjero Nikolo Pašiniano partija.

„Ir jeigu jis laimės tuos rinkimus, visos kitos opozicinės partijos yra prorusiškos, prokremlinės ir planuoja kitokią Armėniją ateityje – prorusišką ir rusijos įtakos zonoje, tai, galimas dalykas, V. Putinas agresijos smaigalį nukreips į Armėniją. Be to, aplink rusiją yra sutūpę labai daug juodų paukščių, kur tikimybė, kad tas įvykis įvyks, yra nedidelė, bet pasekmės yra lemiamos. Aš manau, kad gali būti mums labai netikėtų veiksmų“, – nurodė jis.

P. Vaitiekūnas pasakojo, kad ir praėjusią savaitę Vilniuje vykusiame „Laisvosios rusijos forume“ opozicionieriai Igoris Jakovenko ir Andrejus Piontkovskis pasiūlė naują terminą „kovinė politologija“ ir išdėstė savo požiūrį, kad rusijos karas prieš Vakarus praktiškai negali baigtis rusijos pralaimėjimu ir NATO karių paradu Maskvoje. Pasak jo, tai neįmanoma dėl branduolinio ginklo. Scenarijus, kad rusija subyrės, jų nuomone, yra rizikingas – esą pats geriausias scenarijus pasauliui būtų likviduoti V. Putiną.

„Jis atsiprašė sakydamas, kad apie tokius dalykus nebuvo priimta kalbėti, bet paragino savo draugus, kurie turi įtakingus kanalus, turi klausytojų po vieną ar keletą milijonų, kad „mes turime kalbėti apie tai. Užtenka vieno pasiryžusio žmogaus ir šitas labai negatyvus pasauliui scenarijus galėtų užsibaigti, jeigu tiesiog būtų likviduotas V. Putinas.“ Taigi kad visko čia dar gali būti. Kol V. Putinas gyvas, karas negali pasibaigti. Jis viena forma ar kita, vienoje ar kitoje Europos vietoje tęsis“, – sakė P. Vaitiekūnas.

V. Putino spąstai

Skelbta, kad, šaltinių duomenimis, V. Putinas karą nusiteikęs tęsti dar kelerius metus, taikos derybose Ukraina nesutinka atiduoti Donbaso rusijai. D. Trumpas vis dar greitai nori taikos ir grįžti prie santykių su rusija plėtros. Vakarų parama Ukrainai, kaip skelbta, pernai buvo mažiausia nuo karo pradžios ir t. t.

P. Vaitiekūnas nemato grėsmės dėl galimų Vakarų paramos Ukrainai pokyčių. Anot jo, anksčiau JAV padėjo Ukrainai tiesiogiai tiekdama ginklus ir pinigus. Dabar, nors beveik neduoda nieko, ginklai ir parama vis tiek pasiekia Ukrainą.

„Europa perka ginklus iš D. Trumpo ir perduoda juos Ukrainai. Tiesiog realizavosi kitas pagalbos kanalas. Ir Vengriją, jos veto mes kažkaip įveikiame ir randame susitarimą. Reikėtų apskritai suspenduoti Vengrijos narystę ES ir NATO ir baigti šitą cirką karo akivaizdoje. Bet čia jau nieko nepadarysi. Europiečiai tokių dalykų nesugeba daryti ir ilgai nesugebės dar daryti“, – sakė jis.

Taip pat buvęs užsienio reikalų ministras neabejoja, kad Ukraina kovos toliau.

„Ketverius metus kovojo ir, jeigu reikės, dar kovos toliau. Ji nepasiduos. Karo pobūdis keičiasi. Jam keičiantis, sėkmė vis labiau ir labiau atsisuka į Ukrainos pusę“, – teigė P. Vaitiekūnas.

Kalbėdamas apie taikos derybas, A. Januška minėjo, kad vienas iš V. Putino pasiruošimo greitai pergalei aspektų buvo rusijos Konstitucijoje įtvirtinta dalies Ukrainos teritorijų juridinė aneksija. Tai atrodo kaip spąstai pačiam V. Putinui, nors ir čia gal yra jo derybinė taktika.

„Pagal rusijos Konstituciją, Kremliaus interpretacijoje, šiandien Ukraina yra „užėmusi“ dalį rusijos teritorijų, todėl V. Putinas dėl savo režimo stabilumo, neva negali sutikti su teritorijų, įtvirtintų rusijos Konstitucijoje, „praradimu“ taikos susitarime. Kai tokia logika derybose yra priimama kaip realybė, kai V. Putino reikalais rūpinamasi labiau nei Ukraina, teisingumo čia negali būti surasta. Iš viso apie kažkokį teisingumą besiginančiai Ukrainai šiandien neverta kalbėti“, – komentavo jis.

„Kai JAV iš esmės nebeteikia ginklų Ukrainai, ir viską tik parduoda už ES, tai yra mūsų pinigus, dar rimtesnės sankcijos jau kiek laiko guli Kongrese, laukdamos D. Trumpo leidimo, kurio, matyt, nebus, vienintelė viltis lieka ES parama Ukrainai. Ir tai nėra tik iš gerų norų ir empatijos. Tai būtinybė ES gynybai, nes ciniškai mes per Ukrainos gynybą ir ukrainiečių gyvybes laimime laiko pasiruošimui. Tie 90 mlrd., kuriuos ES sukrapštė ir, nepaisant ruso-Vengrijos dabartinės valdžios pastangų, tikėkimės pradės naudoti, leis Ukrainai išgyventi du metus. Tai nėra blogai. Galėjo daugiau, bet ir tai svarbu. Dalis tų pinigų bus investuota į gynybos pramonės pajėgumus pačioje Ukrainoje, kas stiprina Ukrainos autonomiją ir Ukrainą kaip vieną svarbiausių ateities ES inovatyvios gynybos ramsčių“, – pridūrė A. Januška.

Pasak jo, vienas iš labiausiai neprognozuojamų dalykų yra tai, kad Ukraina keturis metus dar gyva ir ginasi. Karas visada neprognozuojamas, bet šis Ukrainos gynybinis karas nė iš tolo nebuvo nuspėjamas – beveik niekas rimtai negalėjo prognozuoti, kad rusija patirs tokią žalą, jog ukrainiečių valia yra tokia stipri, kad karas tiek transformuosis į technologijų karą, jog ši agresija taip pakeis globalios politikos struktūrą.

A. Januškos manymu, yra du akivaizdūs scenarijai – priverstinės paliaubos arba tolesnis karas.

„Priverstinė „taika“ yra vienas iš Kremliaus per D. Trumpo derybininkus primestų naratyvų – pasiduoti rusijai tokiomis sąlygomis yra humaniška, nes tai gelbsti visų karių gyvybes, o V. Putino pergalė – nes jie stiprūs ir pranašesni – neišvengiama. Ši V. Putino klasta yra suprantama, ir aišku, kad tokia „taika“ tėra pasiruošimas naujam karui. Bet naratyvas stiprus, turi poveikį visuomenėms. Ir ypač pavojingas Lietuvai, nes tas pats „pasidavimo humanizmas“ bus taikomas ir toliau. Ir Lietuva turėtų ruoštis tokiam scenarijui visu savo pasipriešinimo pajėgumu“, – sakė diplomatas.

Kartu jis pridūrė, kad, jei karas tęsis, mes liksime nežinomybėje. Gali būti, kad rusijos ekonomika nebegalės pakelti tokio intensyvumo karo naštos, mobilizacija nekompensuos žuvusių, sankcijos veiks ir V. Putinas pradės ieškoti karo pabaigos sprendimų. Bet, kaip pažymėjo A. Januška, gali būti, kad ir Ukrainos žmogiškieji resursai nebegalės tęsti tokio lygio pasipriešinimo, nors mes niekada negebėjome įvertinti ukrainiečių rezistencijos gilumo ir valios.

Turi žinią ir Kapčiamiesčio gyventojams

Kalbėdamas apie Lietuvos situaciją A. Januška pažymėjo, kad mūsų šalis per 4 metus padarė kelis struktūrinius sprendimus, kurie keičia atgrasymą – pinigai gynybai, pajėgumai, didesnis sąjungininkų buvimas. Tačiau esą atsirado naujų rizikų: ilgas karas Ukrainoje tapo fonu, kuriame auga hibridinės atakos.

„Viena, ką svarbaus padarė ši valdžia, – tai esmingai padidino gynybos finansavimą. Be to, prezidentas ir užsienio reikalų bei gynybos ministrai, nepaisant koalicijoje esančio revanšizmo, kol kas bent retoriniame lygyje, laikosi užsienio ir gynybos politikos tęstinumo. Tačiau reikėtų daugiau nei tęstinumo, reikia naujų iniciatyvų, lyderystės, ko iš šios valdžios tikėtis sunku. Ir tai kuria nesaugumo jausmą“, – mano signataras.

A. Januškos akimis, reikia naujų iniciatyvų, kuriant regionines gynybos koalicijas NATO rėmuose su Lenkija, Šiaurės šalimis. Taip pat žymiai daugiau finansuoti mūsų formalią ir neformalią diplomatiją JAV. Lietuvos lyderystės, padedant eurokomisarui Andriui Kubiliui ir „Norinčių koalicijai“, kuriant „Europos kariuomenę“ NATO rėmuose, pradžioje bent greito reagavimo pajėgumų pavidale bent su 100 tūkstančiu karių.

„Reikia visiškai kitos dinamikos vykdant NATO 3-ojo straipsnio Lietuvos įsipareigojimus – vykdant privalomą karinę tarnybą, sprendžiant oro gynybos, kritinės infrastruktūros apsaugos problemas, ruošiantis visuotinei gynybai, pabrėžiant žodį „visuotinė“. Realiai jau dabar kuriant dronų sieną ir dronų gynybos pajėgas. Tam neužteks dabartinio gynybos finansavimo, o kaip bus naudojamos iš ES gaunamos skolintos lėšos gynybai – įskaičiuojamos į tą patį penkių procentą ar bus didinamos – galima bus spręsti apie šios Lietuvos valdžios intencijas“, – akcentavo jis.

Nepaisant sudėtingos mūsų šalies geopolitinės situacijos, esama nemažai žmonių, netikinčių, jog rusija pultų Lietuvą. Kaip vienai televizijos laidai sakė Kapčiamiestyje prieš karinį poligoną protestavusi moteris, „mūsų nė dykai niekas neimtų“.

P. Vaitiekūno teigimu, Lietuva saugumo srityje viską daro teisingai, tik galvoja neteisingai. Tarkime, Kapčiamiesčio žmonės, anot jo, yra geri, protingi, tikintys protu.

„Tiems protingiems ir geriems žmonėms aš turiu labai blogą naujieną. Karai prasideda ne todėl, kad kažkas labai kažko nori, o todėl, jog kitaip negali. Lygtai rusijai mirtinai prireikė Donbaso, kuris dabar ten ir sudegintas, ir žemės apnuodytos. Žinoma, kad ne. Tiesiog V. Putinas padarė klaidą ir prasidėjo karas, o dabar tas karas turi tęstis. Taigi, karas, jeigu jis įvyks, tęsis Kapčiamiestyje ne todėl, kad kam nors reikia Kapčiamiesčio, o todėl jog karas turi tęstis, beprotybė turi tęstis. O vargšai Kapčiamiesčio žmogeliai galvoja apie protą, racionalumą, apie tai, kad jeigu visi gerai prekiausime su Baltarusija, rusija, ir mums bus gerai, ir baltarusiams, ir rusams, ir niekas jokių karų nenorės“, – dėstė buvęs užsienio reikalų ministras.

„Nežinau, kaip kitur, bet Lietuva neišmoko Antrojo, Pirmojo pasaulinio karo pamokų, kai visa Europa buvo įsitikinusi, kad jeigu gerai prekiausime tarp Prancūzijos ir Vokietijos, tarp Vokietijos ir Lenkijos – kokie karai bus, juk beprotybė, karas sugriaus ir ekonomikas, infrastruktūras, kelius, finansines, bankines sistemas, kurios bendradarbiauja. Tokias giesmes giedojo ir prieš Pirmąjį, ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, kad prekiaukime ir viskas bus gerai. Po to kilo Pirmasis pasaulinis, Antrasis pasaulinis karas ir pasirodė, kad jeigu dėtume į tarpvalstybinių santykių pagrindus prekybą, ekonomiką, tai šitas pagrindas nelaiko, anksčiau ar vėliau jis sugriūva ir prasideda karas“, – kalbėjo P. Vaitiekūnas.

O dabar neįmanoma įsivaizduoti karo tarp Prancūzijos ir Vokietijos, Vokietijos ir Lenkijos, Lenkijos ir Lietuvos todėl, kad tarptautinių santykių pagrindu tapo ne prekyba, ekonominiai interesai, o žmogaus teisės, demokratija, rinkimai.

„Rinkimai garantuoja taiką, kada vienus durnius keičia kiti durniai ir jie neužsibūna valdžioje ir negali padaryti labai didelių, mirtinų visų pasauliui ar regionui klaidų. Jeigu V. Putinas po dviejų kadencijų 2008 metais būtų išėjęs, jis būtų palyginti gražiai minimas istorijos vadovėliuose. Bet kai žmogus užsibūna valdžioje, jis tampa demonu. Jis stumdo milijonų žmonių likimus, trilijonų dolerių sumas, galvoja, kad jam viskas leidžiama. Įvardykite patys, kokia transformacija įvyksta su Hitleriu, su V. Putinu, su kitais totalitariniais diktatoriais, pradėjusiais milžiniškus mirtinus karus. Europoje, kadangi reguliariai vyksta rinkimai, karų nėra, nes žmonės nenori kariauti“, – nurodė signataras.

Lygiai prieš ketverius metus prasidėjo rusijos plataus masto karinė invazija į Ukrainą.

2022 metų vasario 24 dieną V. Putinas įsakė įsiveržti į provakarietišką Ukrainą ir sukėlė didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ginkluotą konfliktą Europoje.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Ketveri karo Ukrainoje metai: galimi tolesni scenarijai ir ką jie reikštų pasauliui bei Lietuvai appeared first on Kauno savaitė.

Vilniuje, Antakalnio kapinėse, sekmadienį pašventintas Ukrainoje žuvusiam lietuviui Tadui Tumui skirtas paminklas.

Kaip teigiama pranešime spaudai, pirmadienį sukaks dveji metai nuo Ukrainoje kovojusio T. Tumo, kuris tarnavo ir Lietuvos kariuomenėje kariu savanoriu, žūties.

Šia proga sekmadienį Vilniaus Šv. Ignoto Bažnyčioje buvo švenčiamos šv. mišios, o vėliau Antakalnio kapinėse pašventintas T. Tumui skirtas paminklas.

Dėl oro sąlygų urna su žuvusiojo palaikais bus perlaidojama vėliau.

Šv. mišiose ir paminklo T. Tumui pašventinime dalyvavo kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Rustamas Liubajevas.

2022 metų pavasarį Ukrainos mieste Mariupolyje buvo nužudytas kino režisierius, kultūros antropologas Mantas Kvedaravičius. Praėjusių metų vasario mėnesį Ukrainoje žuvo ir 1981 metais gimęs lietuvis karys T. Tumas. Praėjusių metų pavasarį vykdydamas kovinę užduotį Ukrainos pajėgų Užsienio legione žuvo ir Tomas Valentėlis.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Pašventintas Ukrainoje žuvusiam kariui Tumui skirtas paminklas appeared first on Kauno savaitė.

Naujausiais duomenimis, surinkta suma siekia 2 015 307 eurus.

Kaip nurodo akcijos organizatoriai, ketvirtą kartą vykstančios iniciatyvos metu surinktos lėšos bus skirtos Ukrainos gynybai – robotų būriams, kurie padeda vykdyti logistiką ir evakuoti sužeistuosius iš pavojingiausių vietų.

Paramos akcija vyks iki vasario 24 dienos – ketvirtųjų Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą metinių.

Per trečiąją paramos akciją, vykusią pernai, Lietuvos gyventojai ir verslai iš viso paaukojo 5,73 mln. eurų. Šie pinigai buvo skirti nupirkti Ukrainai itin reikalingus dronus ir antidronus.

Tuo metu per dvi ankstesnes akcijas, šalies verslai ir gyventojai iš viso suaukojo 22,8 mln. eurų.

Už juos nupirkta 17 radarų, 69 antidronai, 4 specialios transporto priemonės mobiliems radarams, 1141 saugaus kario komplektas.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Paramos akcijai „Radarom!“ jau paaukota virš 2 mln. eurų appeared first on Kauno savaitė.

Ir nors bene kasdien rizikavo, galėjo būti suimta ir nukankinta, bet sugebėjo pereiti per siaurą, labai pavojingą liniją tarp gyvenimo ir pražūties.

Gyvybės linija pogrindžiui

Ji slapta neįsmuko į nacių teritoriją. Ji įžengė ramiai, paspaudė durų skambutį ir paprašė kambario. Mandagi dama, švelnių manieringų judesių ir vos pastebima, ramia šypsena. Iš pažiūros – visiškai nepavojinga nuomininkė. Tačiau ji tokia nebuvo.

Vermachto – nacistinės Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – komendantas, išnuomojęs būstą Liz de Besak, nė neįtarė, kad į savo namus įsileido britų žvalgybos agentę.

Liz Mari Žanet de Besak – kodiniais vardais Odilė ir Margarita – buvo iš Mauricijaus kilusi agentė, tapusi viena ryškiausių Jungtinės Karalystės Specialiųjų operacijų tarnybos (SOE) moterų, veikusių Prancūzijoje per Antrąjį pasaulinį karą.

Tai buvo organizacija, sukurta, kad „įžiebtų Europą liepsnose“ – taip Vinstonas Čerčilis apibūdino slaptų operacijų nacių okupuotose teritorijose viziją.

SOE agentai infiltruodavosi į miestus ir kaimus, kur vokiečių kareiviai kiekvieną praeivį vertino kaip potencialų priešą, o kiekvienas neatsargus žingsnelis galėjo kainuoti gyvybę.

Šio tinklo tikslas buvo daugiasluoksnis: šnipinėti, sabotuoti, rinkti informaciją ir organizuoti pasipriešinimo grupes.

Naktimis parašiutais iš Anglijos buvo metami ginklai, radijo siųstuvai, sprogmenys, pinigai ir instrukcijos – tai buvo gyvybės linija pogrindžiui, be kurios pasipriešinimas naciams būtų neįmanomas.

Agentai turėjo rasti šiuos krovinius, juos išskirstyti, slapstytis, susitikti su vietiniais ryšininkais, koordinuoti veiksmus, pasirūpinti sabotažu ir, svarbiausia, – išlikti nematomi.

Liz de Besak šiame pavojingame pasaulyje išsiskyrė santūrumu ir drąsa.

Ji gebėjo susilieti su minia taip natūraliai, tarsi būtų paprasta provincijos moteris, važinėjanti dviračiu su krepšiu daržovių.

Tik ji viena žinojo, kad po daržovėmis slėpėsi sprogmenys, radijo baterijos ar šifruoti pranešimai, galintys pakeisti visą Antrojo pasaulinio karo eigą.

Dirbdama kartu su Prancūzijos pasipriešinimu Liz de Besak koordinavo ginklų išmetimo vietas, telkė vietinius kovotojus, ruošė sabotažo operacijas ir rinko informaciją apie vokiečių dalinių judėjimą.

Šis darbas buvo lėtas, kruopštus ir ji nuolat balansavo ant prarajos krašto.

Liz neturėjo teisės suklysti. Būtų pakakę vienos neatsargios frazės, vieno netinkamo žvilgsnio, ir ji būtų dingusi gestapo tardymo rūsiuose, iš kurių beveik niekas negrįždavo.

Tačiau ji išgyveno ir paliko ryškų pėdsaką istorijoje – kaip nepastebimos, išmintingos ir mirtinai pavojingos moters, padėjusios pakreipti karo eigą sąjungininkų naudai.

Vaikystė saloje

Liz de Besak gimė 1905 metų gegužės 11-ąją tropinėje britų valdytoje Mauricijaus saloje, kur vėjai nešiodavo cukranendrių kvapą, o jūros druska kasdien nusėsdavo ant plaukų.

Liz augo didelėje, turtingoje prancūzų kilmės šeimoje. Jos namuose skambėjo dvi kalbos, susipynė dvi kultūros – prancūzų ir britų.

Liz buvo vienintelė dukra iš trijų vaikų. Tėvai – Markas de Bušervilis Besakas ir Žanet Diupont – buvo stambūs žemvaldžiai.

Liz, smalsi mergaitė, vaikystėje mėgo klausytis pasakojimų apie nepažįstamus žemynus ir nematytus miestus.

Kai 1919-aisiais šeima persikėlė į Paryžių, ji pasijuto lyg įžengusi į viliojantį pasaulį.

Paryžius Liz augino sparčiau nei vaikystės sala.

Ten ji mokėsi, gyveno taip, kaip gyvena jaunos moterys tarpukario Europoje – tvarkingai, niekuo neišsiskirdama.

17-os įsimylėjo būsimą vyrą, menininką Gustavą Vilameurą, tačiau motina nepritarė šiam romanui ir išsiuntė dukrą į Italiją.

Grįžusi į Paryžių dirbo biure – tai buvo neįprasta aukštuomenės merginai.

Liz jau tada žinojo, kad gyvenimas dar išbandys jos jėgas.

Ir išbandė.

Šuolis į nacių tamsą

1940-aisiais vokiečiai užėmė Paryžių. L. de Besak brolis Žanas įstojo į britų kariuomenę, o Liz su kitu broliu Klodu likimas atvedė į Angliją.

Padedami Amerikos konsulato jie per Ispaniją pateko į Lisaboną, kur penkis mėnesius laukė leidimo keliauti į Gibraltarą, o tada – į Jungtinę Karalystę.

1941 m. jiedu atvyko į Škotiją.

Specialiųjų operacijų tarnyba – SOE – ieškojo žmonių, gebančių darbuotis pogrindyje.

Ten, tarp karo rūko ir įtampos, Liz rado vietą, kuri jai tiko taip, lyg būtų laukusi jos visą gyvenimą.

Brolis Klodas iš karto buvo priimtas į SOE.

Mauricijaus gyventojai, gerai mokėję anglų ir prancūzų kalbas, buvo dažnai verbuojami dirbti agentais Prancūzijoje.

Vos tik SOE pradėjo verbuoti moteris, Liz iš karto pateikė prašymą. Jai buvo 37-eri.

Ji idealiai tiko: mandagūs manieringi judesiai, kultūringas elgesys, nepriekaištingos prancūzų ir anglų kalbos, ramybė.

Visi pastebėjo jos gebėjimą išlikti šaltakrauje net tada, kai dauguma sutriktų – ir Liz netrukus tapo viena iš SEO agentų.

Per interviu ji buvo apibūdinta kaip „maža, liekna, juodais plaukais, šviesiomis akimis, pasitikinti savimi“. Atrodė ne tik tinkama būti kurjere, bet ir vadovauti savo tinklui.

Mokymai vyko Hampšyre. 1942 m. ji buvo priimta į „Fany“ – istorinę agenčių savanorių grupę. Komandantė apie Liz rašė: „Visiškai rami bet kokioje situacijoje, gerokai lenkianti savo grupę.“

Pirmoji misija

1942-ųjų rugsėjį L. de Besak skrido bombonešiu „Whitley“. Juoda naktis gaubė nacių okupuotą Prancūziją.

Iš lėktuvo į tamsą šoko liauna figūra. Parašiutas išsiskleidė virš priešiškos žemės, kur Liz jau buvo paruošta legenda: varginga našlė iš Prancūzijos, besidominti archeologija, mėgstanti važinėtis dviračiu ir piešti. Mandagi moteris, nesukelianti jokio įtarimo.

Iš tiesų – ryšininkė, slaptoji agentė.

Po kelių minučių jau nebeliko britų uniformos, tik „ponia Odilė“, jos šypsena, dviratis ir krepšys, kuriame slypėjo detonatoriai, šifruotės, ginklų siuntų žemėlapiai.

L. de Besak tapo pirmąja moterimi SOE agente, nusileidusia parašiutu okupuotoje Prancūzijoje – ankstesnė agentė buvo atgabenta laivu.

Ji žengė į miestus kaip šešėlis – nepastebima, nekrintanti į akis. Sutikdavo nacius maloniu linktelėjimu, su jais kartais net gurkšnodavo arbatą, klausydamasi pokalbių apie kariuomenės judėjimą. Įsivaizduokite tą įžūlumą: gerti arbatą su priešu!

Kai jai prireikdavo pastogės mieste, kuriame įsikūręs nacių karinis dalinys, ji nuomodavosi kambarį vokiečių karininko name.

Paskui ištirpdavo nakties tamsoje su išgauta informacija apie reicho planus.

Kareiviai matė tik moterį – niekas nematė jos kaip grėsmės. Tačiau Liz buvo grėsmė – tyli, profesionali.

Ji kūrė kovotojų tinklus, jos koordinuojamos grupės augo: keliolika žmonių virto šimtais, šimtai – tūkstančiais.

Ji rengė slėptuves, mokė rezistentus, gabeno sprogmenis savo dviračio krepšyje, naktimis klajojo tarp miškų, perduodama pranešimus, ginklus ir viltį.

Ji įsirengė slaptą butą vos už šimto metrų nuo gestapo būstinės – vietą, kuri sąjungininkų agentams tapo prieglobsčiu. Liz mokė juos gyventi taip, kad mirtis jų nerastų.

Antroji misija

O tada – išdavystė. 1943-iųjų birželį tinklas „Prosper“ subyrėjo. Gestapas suėmė dešimtis agentų, rūsiai aidėjo nuo klyksmų. L. de Besak suprato, kad iškilo didžiulė grėsmė.

Ji sudegino visus dokumentus, radijo stotį – niekas negalėjo patekti į priešų rankas.

Ir tamsoje nubėgo per laukus link jos laukiančio „Lysander“ – britų slaptųjų operacijų lėktuvo.

Trys minutės tarp gyvenimo ir egzekucijos. Prožektoriai skrodė dangų, vokiečių kulkosvydžiai buvo pasirengę, bet mažas, labai manevringas, tyliai skraidantis vienmotoris britų karinis lėktuvas pakilo. Ji spėjo.

Londone Liz siūlė poilsį, saugumą, tačiau ji atsisakė.

Grįžus į saugią teritoriją, SOE ją paskyrė instruktore – Liz mokė naujas agentes: tarp jų buvo ir karą išgyvenusi Ivonė Baseden, ir Ravensbriuko koncentracijos stovykloje vėlau nukankinta Violeta Sabo.

Per vieną iš mokomųjų parašiutų šuolių L. de Besak patyrė sunkią traumą – susilaužė koją.

Tai privertė jos sugrįžimą į aktyvias misijas atidėti.

Ji liko Jungtinėje Karalystėje, kol koja sugijo.

Po aštuonių mėnesių vėl grįžo į Prancūziją. Kita pavardė, kitas vaidmuo, bet tas pats ryžtas.

Jos naujas kodinis vardas buvo Margarita.

Iš pradžių Liz turėjo dirbti kurjere tinkle „Pimento“ Tulūzos regione. Tačiau labai greitai suprato, kad politinės grupės pobūdis jai netinka – jos aristokratiškas manieringumas nederėjo su kai kurių grupės narių radikaliomis politinėmis nuostatomis. Ir abipusiu susitarimu paliko tinklą.

Tada Liz susisiekė su broliu Klodu, kuris 1944 m. vasarį grįžo į Prancūziją ir vėl pradėjo vadovauti tinklui „Scientis“ pietų Normandijoje.

Liz tapo jo kurjere ir ryšininke – jos veikla buvo daug platesnė nei per pirmąją misiją.

Artėjo D diena – taip vadinamas sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Ir ši diena pakeis karą.

1944 m. birželio 6-oji – didžiausia per visą istoriją jūrų desanto operacija. Tai sąjungininkų – daugiausia britų, amerikiečių ir kanadiečių – invazija į nacių okupuotą Europą.

Momentas, kai atsidarė antrasis frontas, kuris nulėmė Trečiojo reicho žlugimą.

Tą dieną 156 tūkst. sąjungininkų karių išsilaipino Normandijos paplūdimiuose.

Visą tą laiką L. de Besak dviračiu naršė provincijas, miestelius, kaimus. Per dieną ji įveikdavo dešimtis, kartais šimtus kilometrų. Dviračio krepšio viršuje – daržovės, apačioje – dinamitas.

Ji prasilenkdavo su nacių kareiviais taip ramiai, kad šie tik pasisveikindavo. O iš tikrųjų ji nešė žinias, galinčias sustabdyti priešų diviziją.

Ir sustabdė.

„Das Reich“ – vokiečių 2-oji tankų divizija, viena pajėgiausių, geriausiai ginkluotų ir brutaliausių reicho karinių struktūrų – turėjo per tris dienas pasiekti Normandiją.

Bet atvyko keturiolika dienų pavėlavusi.

Tai buvo milžiniškas taktinis laimėjimas – kiekviena diena reiškė daugiau sąjungininkų pajėgų, daugiau įrengtų pozicijų ir mažiau šansų vokiečiams.

L. de Besak vaidmuo buvo ypatingas, nes ji dviračiu perveždavo slaptus žemėlapius, užkoduotas žinias, koordinates, kur numesti ginklus, informaciją, kuri padėdavo naikinti vokiečių logistiką.

Liz ir jos brolio tinklas bei kiti rezistentai sprogdino kelius, naikino tiltus, vedė vokiečius į pasalas, teikė sąjungininkams tikslias koordinates, kur bombarduoti, perdavė pranešimus apie vokiečių kolonų judėjimą.

Keliai sprogo, tiltai griuvo, nacių degalų sandėliai liepsnojo.

Trečioji misija

L. de Besak istorija po antrosios misijos nesibaigė.

Ji sustabdė „Das Reich“ ir padėjo sąjungininkams įsitvirtinti Normandijoje.

Kai vokiečių frontas silpnėjo, o sąjungininkų kolonos riedėjo per Prancūziją, ji kartu su broliu pasiekė amerikiečių pajėgas ir pirmą kartą po dvejų metų pogrindžio išėjo į dienos šviesą dėvėdama britų karinę uniformą.

Tačiau sesers ir brolio misija dar nebuvo baigta – jie abu buvo skirti į specialų SOE padalinį „Judex“, kurio tikslas buvo surasti dingusius agentus, ryšininkus, prancūzų pagalbininkus – tuos, kurie buvo išdavę, ir tuos, kurie buvo suimti ar dingę be žinios.

Liz šį darbą atliko su jai būdingu atkaklumu – važinėjo po miestus ir kaimus, lankė kalėjimus, tardymo centrus, ligonines ir išdraskytus konspiracinius butus, ieškojo pėdsakų, nuotrupų, bet taip pat – ir žmonių, kuriuos reikėjo pargabenti į Didžiąją Britaniją.

Būtent tada ji surado Mari Herber, savo brolio vaiko motiną, kuri per karą buvo likusi vienui viena netoli Poatjė mieste su kūdikiu ant rankų.

L. de Besak grąžino Mari ir mažąją Klodiną į Angliją, taip užversdama dar vieną skaudžią karinio gyvenimo dalį.

Paskutinė stotelė

Po karo L. de Besak negrįžo nei į aristokratišką šeimos gyvenimą Mauricijuje, nei į tylų provincijos kampelį.

Ji pasirinko Londoną – su pokario nuolaužomis, naujais horizontais ir atbundančiu pasauliu.

Ji dirbo BBC, kuri tuomet tapo ne tik informacijos, bet ir kultūrinio atminimo centru: Liz aktyviai rinko karo istorijas, jas vertė, dokumentavo.

Tuo metu ji pagaliau leido sau būti paprasta moterimi, o ne nuolat budinčia agente – susituokė su jaunystės meile Gustavu Vilameuru, kurį buvo palikusi dar prieš karą.

Jis, jau sėkmingas menininkas ir interjero dekoratorius, gyveno Marselyje. Liz įsikūrė ten kartu su juo.

Vaikų jiedu nesusilaukė.

Vyrui mirus, L. de Besak liko gyventi viena dideliame, šviesiame bute su vaizdu į senąjį Marselio uostą.

Ji tapo ta retai matoma moterimi, kuri apie savo žygdarbius nekalbėjo, nors buvo apdovanota aukščiausiais Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos garbės ženklais – Garbės legiono ordinu, Karo kryžiumi, Britanijos imperijos ordinu.

L. de Besak nenorėjo liaupsių.

Gyveno ramiai, sodino ir prižiūrėjo gėles, kalbėjosi su kaimynais apie orą, o ne apie naktis, kuriose keitėsi Europos likimas.

Medalį po medalio ji tiesiog dėjo į stalčių.

Klausinėjama apie savo misijas, dažniausiai šyptelėdavo ir pasakydavo, kad „didvyriškumas visai ne tai, kas svarbiausia“.

Pasak jos, svarbiausia buvo „šaltas protas mėnesių mėnesiais, kai niekas nemato, kai esi viena, kai viską sprendi pati ir kai nėra kam tavęs paguosti“.

L. de Besak nugyveno ilgą, beveik šimtmetį siekusį gyvenimą.

Ji mirė 2004 m. kovo 29-ąją Marselyje, sulaukusi 98 metų.

2008 m. jos gyvenimas iš dalies atkurtas filme „Agentės“ (Les Femmes de l’ombre).

Niekada neieškojusi šlovės, ji vis tiek liko viena ryškiausių Antrojo pasaulinio karo šešėlinių herojų – moterimi, kuri du kartus buvo permesta į okupuotą Prancūziją, du kartus kūrė konspiracinius tinklus ir visą laiką stovėjo ten, kur daugeliui būtų buvę nepakeliama net akimirką.

Ir ji įrodė, kad kartais nuožmiausias ginklas kare – tai moteris, kurią priešas palaikė nepavojinga.

The post Liz de Besak: nematoma moteris, pakeitusi karą appeared first on Kauno savaitė.

Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos žmoniją kamuoja neramus klausimas: ar visa tai gali pasikartoti, tik dar didesniu, pražūtingesniu mastu?

Šaltasis karas, baimė dėl branduolinio smūgio, slėptuvės daugiabučių kiemuose – visa tai tapo XX a. realybe.

Ir nors po Sovietų Sąjungos subyrėjimo pasaulis kiek atsipalaidavo, pastaraisiais metais įtampa tarp pasaulio galybių vėl auga. Karas Ukrainoje, konfliktas tarp Izraelio ir Irano, neramumai Indijos ir Pakistano, dviejų branduolinių valstybių pasienyje.

Vis daugiau žmonių klausia: kada prasidės Trečiasis pasaulinis karas?

Jei anksčiau apie tai diskutuodavo mokslinės fantastikos rašytojai ir politikai, savo pranašystėmis dalinosi žinomiausi pranašai, tai dabar į šį svarstymą įsitraukė ir dirbtinis intelektas.

Pabandykime paanalizuoti pranašų ir DI prognozes.

Ar bus Trečiasis pasaulinis karas? ChatGPT atsakymas

ChatGPT – populiariausia pasaulyje dirbtinio intelekto sistema. Stulbina jos gebėjimas vesti pokalbius, rašyti tekstus, spręsti užduotis ar net nustatyti ligas.

Tačiau didžiausias jos privalumas – gebėjimas analizuoti milžiniškus informacijos kiekius ir daryti išvadas, kurios kartais pranoksta žmogaus galimybes.

Paklausėme ChatGPT, kokia yra Trečiojo pasaulinio karo tikimybė artimiausiu metu. Štai ką ji atsakė vos per 20 sekundžių (įspūdinga sparta!):

* Pasak atsargių analitikų vertinimų, tikimybė, kad didžiosios pasaulio valstybės artimiausiu metu įsivels į tiesioginį karą, išlieka labai maža – apie 1–2 proc.

Šiuo metu vykstantys konfliktai daugiausia yra lokalūs: šalys stengiasi juos suvaldyti, naudoja karštąsias linijas, kad išvengtų netyčinės eskalacijos.

Vis dėlto gynybos biudžetai didėja, o dronai ir kibernetinės sistemos vis dažniau veikia kartu, didindami techninių gedimų ar žmogaus klaidos riziką.

Žvelgiant į metų perspektyvą, rizika išauga iki 5–10 proc.

Tam įtakos turi ginklavimosi varžybos, branduolinių pajėgų modernizacija ir mažėjantis tarpusavio pasitikėjimas.

Nors iki globalinio konflikto dar toli, pagrindiniu saugikliu išlieka nuolatinis dialogas ir veikiančios ryšių priemonės, kurias šalys yra linkusios gerbti net ir krizės metu.

Ar prasidės pasaulinis konfliktas? DeepSeek atsakymas

DeepSeek – tai galingas dirbtinio intelekto modelis iš Kinijos, dažnai lyginamas su ChatGPT.

Uždavėme DeepSeek tą patį klausimą apie Trečiojo pasaulinio karo tikimybę.

Štai jos atsakymas:

* Šiuo metu ekspertai vertina visuotinio karo tikimybę kaip labai mažą. Kodėl? Nes stipriausios pasaulio šalys yra stipriai susisaistę ekonomiškai, visos bijo branduolinio ginklo, ir nors vyksta nesutarimai, veikia diplomatiniai kanalai.

Nepaisant įtampos ir neramumų pasaulyje, globaliai katastrofai įvykti reikėtų daugybės rimtų klaidų ar nekontroliuojamų įvykių grandinės, kurios šiuo metu nėra matyti.

Dabartinę padėtį būtų galima apibūdinti kaip nestabilią, bet kontroliuojamą.

Konfliktai egzistuoja, tačiau jie lokalūs.

Didžiausią pavojų kelia ne tiesioginis supervalstybių susidūrimas, o netikėtas eskalavimas „karštuosiuose taškuose“ dėl klaidos ar neprognozuojamų veikėjų veiksmų.

Todėl nors artimiausiu metu grėsmė globaliam karui nedidelė, svarbu nuolat stebėti situaciją ir dirbti mažinant įtampą, kad išvengtume nemalonių netikėtumų ateityje.

Trečiojo pasaulinio karo prognozė pagal Qwen

Qwen – dar viena dirbtinio intelekto sistema iš Kinijos, sukurta „Alibaba“ kompanijos.

Norėdami gauti dar išsamesnį vaizdą, paklausėme Qwen, ar artimiausiu metu galima Trečiojo pasaulinio karo grėsmė. Atsakymas:

* Šiuo metu Trečiojo pasaulinio karo tikimybė išlieka minimali.

Globalūs pavojai koncentruojasi lokaliniuose konfliktuose – Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Azijoje.

Vis dėlto tiesioginis didžiųjų valstybių susidūrimas mažai tikėtinas: ekonominiai ryšiai, branduolinio ginklo atgrasymas ir tarptautinių organizacijų veikla kol kas padeda išlaikyti situacijos kontrolę.

Tuo pat metu vis didesnį pavojų kelia kibernetinės atakos, energetinės krizės ir technologinė konkurencija.

Šie veiksniai gali aštrinti įtampą, tačiau pagrindinis pasaulio bendruomenės uždavinys – ieškoti kompromisų.

Dėmesio centre – pusiausvyra tarp saugumo, bendradarbiavimo ir globalių problemų, tokių kaip klimato kaita ar išteklių stygius, sprendimo. Šiuo metu dialogas išlieka pagrindine vertybe.

Apibendrinimas

Visų trijų dirbtinio intelekto sistemų atsakymai leidžia daryti raminančią išvadą: nors pasaulio situacija yra sudėtinga ir nestabili, artimiausiu metu Trečiojo pasaulinio karo tikimybė laikoma nedidele.

Visgi ekspertai pabrėžia būtinybę nuolat stiprinti diplomatinius ryšius, stebėti situaciją ir ieškoti sprendimų, mažinančių tarptautinę įtampą.

Kraupiausios praeities pranašystės

Nostra­damas apie Trečiąjį pasaulinį karą

Nostradamo pranašystės iki šiol kelia nerimą savo mįslingumu.

Šis prancūzų gydytojas ir astrologas savo pranašystes užrašė užkoduotų ketureilių – katrenų – forma, gausiai naudodamas simbolius.

Taip jis siekė apsisaugoti nuo kaltinimų erezija.

Iš viso Nostradamas paliko daugiau kaip tūkstantį katrenų, o daugelis jų, tyrėjų teigimu, susiję su ateities karais.

Viena labiausiai šiurpinančių interpretacijų teigia, kad Trečiasis pasaulinis karas prasidės Vandenio epochoje – tai yra dabartiniame XXI amžiuje.

Konfliktas truks 27 metus ir apims beveik pusę planetos.

Jo priežastimi taps religiniai nesutarimai. Labiausiai nukentės Pietų Europa, Azija, Rusija, Šiaurės Amerika ir dalis Afrikos. Spėjama, kad gali žūti iki 30 proc. visos žmonijos.

Skirtingais vertinimais, bent 12 katrenų aprašo būsimą pasaulinį karą.

Tačiau dėl daugybės galimų interpretacijų šių tekstų prasmė išlieka miglota.

Vis dėlto pats tokių pranašysčių faktas verčia susimąstyti – o jei jis buvo teisus?

Vangos pranašystės apie pasaulinį karą

Bulgarų aiškiaregė Vanga, kuria tikėjo net kai kurie pasaulio lyderiai, taip pat kalbėjo apie Trečiojo pasaulinio karo galimybę.

Anot jos, naujasis globalinis konfliktas prasidės nuo karo Sirijoje ir išsivystys į religinėmis priešpriešomis pagrįstą susidūrimą.

Ji vadino tai „kova už dvasines vertybes“.

Tiesa, Vanga nenurodė tikslios datos ir niekada kategoriškai neteigė, kad karas tikrai įvyks.

Jos pranašystės dažnai būna miglotos ir atviros įvairioms interpretacijoms.

Be to, po jos mirties jai imta priskirti vis daugiau tariamų pranašysčių, kurių kilmė nėra patvirtinta – kai kurios gali būti paprasčiausios klastotės.

Edgaro Keisio pranašystės

Edgaras Keisis, dar vadinamas „miegančiuoju pranašu“, savo vizijas pateikdavo transo būsenoje. Jam užduodavo klausimus, o jis tarsi „miegodamas“ į juos atsakydavo, o visa tai stenografuodavo padėjėjai.

Tarp tūkstančių tokių įrašų esama ir bauginančių Trečiojo pasaulinio karo pranašysčių, kurios vėliau publikuotos knygoje „Edgaro Keisio pranašystės“.

Pasak Keisio, būsimą konfliktą paskatins neramumai Turkijoje, Sirijoje, Libijoje ir Egipte.

Jis teigė, kad viskas prasidės nuo masinių sukilimų.

Karas, jo vizijose, kils tarp Azijos šalių ir Vakarų pasaulio.

Nors tikslios datos jis nenurodė, esą įvykių atskaitos taškas bus apie 2020 metus.

Volfas Mesingas ir jo niūri vizija

Volfas Mesingas, garsus mentalistas ir telepatas, paliko ne tik įspūdingus eksperimentų su sąmone aprašymus, bet ir šiurpią Trečiojo pasaulinio karo pranašystę.

Anot jo, didelis karinis konfliktas prasidės XXI a. antrojo dešimtmečio pabaigoje.

Pagrindine priežastimi taps paaštrėję santykiai tarp Rusijos ir JAV.

Mesingas tikino, kad politinės pastangos užkirsti kelią karui žlugs, o į konfliktą bus įtrauktas ir branduolinis ginklas.

Jis neatmetė galimybės, kad tai gali baigtis žmonijos sunaikinimu.

Skamba bauginamai, tačiau daugelis skeptiškai vertina šiuos žodžius – ir, ko gero, visiškai pagrįstai.

Apibendrinimas

Nors šios pranašystės skamba niūriai, svarbu vertinti jas kritiškai. Daugelis jų yra neaiškios, prieštaringos ar sunkiai patikrinamos.

Tiesa, jos atspindi visuomenės baimes, kurios gyvuoja jau dešimtmečius.

Tačiau istorija rodo, kad ateitis nėra nulemta vien pranašystėmis – ją lemia mūsų sprendimai, dialogas ir pastangos išvengti tragedijų.

The post Kada prasidės Trečiasis pasaulinis karas? DI ir pranašų prognozės appeared first on Kauno savaitė.