Policijos pareigūnas vyrui su Georgijaus juostele nurodė pastovėti prie policijos automobilio, kol bus surašytas protokolas.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Tomas Bražėnas Eltai sakė, kad tai kol kas vienintelis pareigūnų užfiksuotas pažeidimas, asmeniui surašytas administracinių nusižengimų protokolas už nacistinių, komunistinių simbolių, totalitarinių ar autoritarinių režimų simbolių platinimas ar demonstravimą. Už tai gresia bauda nuo 300 iki 700 eurų.

„Tegu bus bauda, bet bus sava nuomonė. Tegu pasodins. Aš taip reiškiu savo nuomonę“, – sakė Pavelu prisistatęs vyras.

„Kodėl mes kenčiame? Mes neturime žodžio laisvės. Mes gerbiam savus. O kad jūsų šita lietuviška šutvė sugalvojo šitą nesąmonę – galima, negalima – propagandą stumiate jūs, ne mes. Labai giliai (nusispjauti į įstatymus – ELTA). Jie yra durni įstatymai, aš prieš durnus nereikalingus įstatymus. Jie yra neteisingi įstatymai“, – žurnalistams sakė du vyrai, kurių vienas segėjo Georgijaus juostelė. Vyrai tikino, kad jų seneliai dalyvavo Antrajame Pasauliniame kare.

Abu vyrai laikė rankose gvazdikų puokštes, kalbėjo lietuviškai, sakė esantys Lietuvos piliečiai ir draugai.

Tačiau jie sakė nepritariantys rusijos karui Ukrainoje, vieno jų motina yra ukrainietė ir nuo paauglystės gyvena Lietuvoje.

„Neturi to būti. Bet aš nežinau, kas ką puolė, aš ten nelendu. Karas yra blogai“, – sakė vienas jų. Jis sakė, kad penkerius metus yra gyvenęs Vakarų Ukrainoje, Ternopolyje.

Prie kapinių – tualetinis popierius su Putino atvaizdu

„Čia dėl Lietuvos švaros. Pasakom, kad nenorim šiukšlių, išsivalom nuo šiukšlių“, – sakė ritinėlį laikęs Vidmantas, jis yra Ukrainai paramą renkančios organizacijos „Šviesos vilkai“ atstovas.

„Paimkit, paimkit, užpakalį nusivalyti turėsit“, – ragino jis einančius su raudonais gvazdikais.

Kapinių lankytojai nepanoro imti ritinėlių, piktai reaguodavo į šį siūlymą. Visgi keliems pavyko įteikti ritinėlius su režimo simbolio atvaizdais.

Gausios Vilniaus apskrities policijos pajėgos budi prie kapinių. Keli asmenys bandė prekiauti prie kapinių gėlėmis ir sulaukė Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos pareigūnų dėmesio.

Lyjant lietui kapinėse pasirodė pavieniai lankytojai su gvazdikais, pastatytos žvakės su portretais, iš palapinės groja sovietiniai maršai. Dauguma lankytojų nekalbūs, slepia veidus po skėčiais.

80-metis Vladimiras žurnalistams sakė įpratęs švęsti pergalės dieną, ją švenčia kasmet nuo 1966 m. Jis mano, kad Lietuva turi draugauti su Kinija ir Izraeliu.

„Idiotai ir ten, ir ten“, – sakė jis, kai žurnalistai paklausė, ką jis mano apie rusijos karą Ukrainoje.

Vienas vyras į kapines atvyko po striuke slėpdamas sovietinio kario uniformą, jis sakė ją vilkėjęs Sovietų Sąjungos ir Afganistano karą, kuriame dalyvavo.

„Prie sojūzo buvo geriau, buvo atlyginimas geras, ir visa”, – nostalgijos sovietmečiui neslėpė gėles į kapines nešęs Afganistano karo dalyvis.

Gėles į kapines nešęs kitas vyresnio amžiaus vyras stebėjosi, kodėl žurnalistai jo klausia, ką jis švenčia.

„Jums ne gėda tokius klausimus uždavinėti, ką čia aš veikiu? Čia protėvių atmintis, kurių kovojo su fašistais, Mano visi seneliai kovojo. Jie palaidoti rusijoje ir dabar dėl kai kurių politikų aš negaliu nuvažiuoti į rusiją“, – sakė Arkadijumi pristatęs vyras. Jis teigė esąs Lietuvos pilietis.

Kai kurie lankytojai į kapines atėjo su mažamečiais vaikais, buvo ir keletas raudonais treningais vilkinčių jaunuolių. Apkūnus jaunas vyras, draugų vadintas Pomidoru, dėvėjo sportinį treningą su rusijos herbu ir vėliava.

Pernai prie kapų dalinti prezervatyvai

Praėjusiais metais gegužės 9-ąją Antakalnio kapinių prieigose buvo dalijami prezervatyvai. Šią akciją vykdžiusios organizacijos „Šviesos vilkai“ atstovas sakė, kad prezervatyvai dalijami, kad esą tokie, kaip rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, daugiau negimtų.

Gegužės 9-oji Lietuvoje ir Europos Sąjungoje (ES) oficialiai minima kaip Europos diena, švenčiant taiką, vienybę bei 1950 m. Roberto Šumano deklaraciją, padėjusią pamatus ES.

rusijoje ir kai kuriose postsovietinėse šalyse ši diena žinoma kaip Pergalės diena prieš nacistinę Vokietiją. Tuo metu Europa Antrojo pasaulinio karo pabaigą mini diena anksčiau, gegužės 8-ąją – tą dieną Vokietija kapituliavo prieš Vakarų sąjungininkus.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva beveik penkiems dešimtmečiams prarado laisvę ir Nepriklausomybę. Lietuvių antisovietinio pasipriešinimo dalyviai siekė ją atkurti.

SSRS okupuota ir aneksuota Lietuva buvo vėl vadinama LSSR, ji po karo apėmė ir Klaipėdos kraštą. Antrojo pasaulinio karo politiniai padariniai faktiškai buvo likviduoti tik 1990–1993 m., kai Lietuva iškovojo Nepriklausomybę, vėl įgijo tarptautinį pripažinimą ir iš jos teritorijos buvo išvesti paskutiniai rusijos Federacijos kariuomenės daliniai.

VSD perspėjo apie galimas provokacijas

Artėjant rusijoje minimai Pergalės dienai, Valstybės saugumo departamentas (VSD) įspėjo apie galimas provokacijas ir viešosios tvarkos pažeidimus per šios dienos minėjimo renginius, kuriuose gali pasireikšti prokremliškos nuotaikos ir sovietinės simbolikos demonstravimas.

VSD prognozuoja, kad į gegužės 9 d. minėjimą gali susirinkti prokremliškai nusiteikusių asmenų, kurie, tikėtina, bandys demonstruoti draudžiamą komunistinio režimo simboliką, viešais pasisakymais teisinti rusijos Federacijos agresiją prieš Ukrainą, trikdys rimtį sovietinių, karinių paradų muzika, įvairiomis kitomis išraiškos formomis (t. y. plakatais, apranga) protestuos dėl nukeltų sovietų karių paminklų, Lietuvos vykdomo teisiškai reglamentuoto sprendimo, skirto bet kokiam totalitariniam palikimui iš viešųjų erdvių pašalinti.

„Pažymėtina, kad kapinėse garsiai leidžiama sovietinių karinių maršų muzika yra nederama artimųjų atminimui puoselėti, susikaupti skirtoje sakralinėje erdvėje. Atvirai ir garsiai kapinėse leidžiama sovietinių paradų ir maršų muzika gali kelti socialines įtampas, ideologiniu ir vertybiniu pagrindu kurstyti konfliktus ir nesutarimus”, – sako VSD.

The post Prie Antakalnio kapinių Vilniuje policija sulaikė vyrą siu Georgijaus juostele appeared first on Kauno savaitė.

Bet pažvelgę, kaip buvo prieš gerą šimtmetį, išvystume kitą vaizdą – ne žvakutes kapinėse, o liepsnojančius laužus ir šalia sustatytus stalus su maistu bei gėrimais.

Kartu su kūnu ir siela

Paviešėjusios žemėje joms skirtą laiką ir pagerbtos mirusiųjų vėlės vėl iškeliavo į amžinąsias buveines.

O kas yra ta vėlė?

„Vėlė – tai viena iš žmogaus, kaip vientisos būtybės, sudedamųjų dalių. Protėviai tikėjo, kad žmogų sudaro jo kūnas, siela ir vėlė. Kūnas po mirties užkasamas į žemę, siela iškeliauja į dangų ar į kitas jai skirtas vietas, o vėlė lieka kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų“, – remdamasi senaisiais aprašymais pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.

Vėlėms skirtas grįžimo pas savuosius laikas – vėlyvas ruduo, kai derlius jau nuimtas, suvežtas, sutvarkytas.

Lietuviškos Vėlinių tradicijos susiklostė krikščioniškam papročiui persipynus su senąją lietuvių švente Ilgėmis.

Sutirštintos spalvos

Istorinė medžiaga, rašytiniai šaltiniai papasakoja apie senuosius laidojimo papročius, kaip mūsų protėviai saugojo mirusiųjų atminimą, kaip jų vėlių laukdavo sugrįžtančių.

„Nors ne visada galima iki galo tikėti lietuvių krikštyti atvykdavusių europiečių užrašais. Lietuvą minėdami kaip primityvų barbarų kraštą, jie neretai savo įspūdžius perdėdavo, padidindavo“, – sako muziejininkė.

Ji prisimena vienuose užrašuose rastus tokius pastebėjimus, kad Lietuvoje mirusįjį palaidodavo tik tada, kai prapuotaudavo visą jo turtą.

Puotose neva dalyvaudavo ir pats mirusysis, o į žemę būdavęs užkasamas tik tada, kai nieko valgyti ir gerti nebelikdavo.

Vėlesnių laikų užrašymai patikimesni. Iš įvairių šaltinių žinoma apie Ilges – spalio mėnesį vykdavusią mirusiesiems pagerbti skirtą senovės lietuvių rudens šventę su sudėtinėmis vaišėmis.

„Juk tikėta, kad mirusieji aktyviai dalyvauja gyvenime, padeda žemės ūkio, šeimos reikaluose, tad jų vėles reikia gražiai priimti, pavaišinti“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Mirusieji minėti alkuose – miškuose įrengtose šventvietėse, į kurias žmonės rinkdavosi iš visų apylinkių, atsinešdavo valgių, gėrimų ir vėlių laukdavo, savuosius prisimindavo net kelias dienas.

Stalų kėlimo apeiga

Vėliau tas mirusiųjų minėjimas su visomis vaišėmis persikėlė į kapines. Ten apeigų laikytasi gana ilgą laiką.

Kaip pasakoja etnologė, spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje kapinėse vykdavusi apeiga, vadinta stalų kėlimu.

„Kaimo žmonės eidavo į kapines „kelti stalų“ – sustatydavo tuos stalus, ant jų dėdavo vaišes, atsinešdavo alaus ir užkūrę laužus visa bendruomenė minėdavo mirusius artimuosius“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Toje apeigoje vis dėlto svarbiausia buvo atminimo ugnis ir malda, nepamirštant ir žemiškų vaišių. Tai buvusi svarbi apeiga, tikint, kad vėlės tikrai į tokį smagų pasibuvimą sugrįš ir pabus kartu.

Netgi XX amžiaus pradžioje kai kur Lietuvoje žmonės nešdavo į kapines įvairių valgių ir ten palikdavo su visais puodais.

Tikėta, kad mirusiųjų vėlės Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis sugrįžtančios iš ano pasaulio ir aplankančios savuosius.

Todėl žmonės jas priimdavo ir vaišindavo pagal tėvų papročius.

Tačiau bažnyčia tuos „stalų kėlimus“ pradėjo drausti.

Kunigai ragindavo tą dieną dalyvauti pamaldose, rinktis tik savo parapijos kapinėse, nenešti maisto į kapines.

Iš tų draudimų išsirutuliojo naujas paprotys – lapkričio pradžioje vėlių laukti nebe kapinėse, bet savo namuose.

Reginiai garuose

Vėlinių dienai namai būdavo sutvarkomi, kuriama pirtis, o joje palikdavo švarius rankšluosčius, baltinius laukiamiems mirusiems artimiesiems.

Būtinai uždarydavo šunis, kad sugrįžtančiųjų nepultų. Palaidi šunis gali vėles išgąsdinti, o tada jos pradės keršyti – vaidensis, baladosis.

Vaišėms dažniausiai ruošti tamsūs patiekalai – vėdarai su krauju, juka – kraujinė sriuba, džiovintų grybų valgiai ir kt.

Sunešus maistą ant staltiese dengto stalo, šeimininkas atidarydavo duris, langus ir pirmiausia ant žemės numesdavo duonos, nupildavo lašelį alaus ar midaus, o tada visus kviesdavo prie stalo.

Ar pirties, ar karšto maisto garuose kartais vėlės mirusio artimojo pavidalu neva pasirodydavusios. Ir tada jau buvo aišku – jis tikrai sugrįžo.

Šventė elgetoms

Etnologė palygino senąsias bei dabarties Vėlinių tradicijas ir sako, kad laidojimo, mirusiųjų atminimo papročiai daug kartų keitėsi priklausomai nuo laikmečių bei kintančios žmonių pasaulėžiūros.

Tačiau mirusiųjų kultas gyvavo visą laiką.

Tas dėmesys, pagarba mirusiesiems, noras melstis už išėjusiuosius būdingi visiems laikams.

Dar XX amžiaus pradžioje per Vėlines buvo įprasta gaminti daug maisto – skersdavo ėriuką, kepdavo duoną ir vaišindavo elgetas.

Tikėta, kad elgetų maldos labai vertingos ir mirusiesiems gali padėti. Tas paprotys gyvavo iki prieškario.

Apie tai rašo ir garsi etnologė profesorė Pranė Dundulienė knygoje „Lietuvių šventės“: „Elgetos agrarinėse, kalendorinėse ir šeimyninėse šventės bei jų apeigose pagal seną tradiciją užėmė svarbią vietą. Ypatingą pagarbą ir dėmesį elgetoms žmonės skyrė per mirusiųjų minėjimo šventę: jie buvo laikomi nepaprastais – tarsi mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkais.“

Per Vėlines elgetas kviesdavo į pirtį nusiprausti, aprengdavo juos švariais drabužiais, paskui sodindavo prie stalo.

Išleisdami į kelionę, įduodavo duonos, pinigų ir prašydavo, kad melstųsi už mirusiuosius, pasakydavo jų vardus.

Rūpinantis elgetomis tikėta, kad tai, ką tiems vargdieniams gero padarai, tą padarai mirusiems savo šeimos nariams.

Žvakučių žavesys

Elgetos po kaimus dabar nebevaikšto, o ir laužai kapinėse nebeliepsnoja.

Vietoj jų kapinės per Vėlines pasitinka žvakučių jūra.

Tačiau žvakių deginimas ant kiekvieno kapo nėra labai sena tradicija.

V. Vasiliauskaitė prisimena, kad važinėdama po kaimus rinkti etnografinės medžiagos girdėjusi senų žmonių prisiminimus apie kapinėse per Vėlines liepsnodavusius laužus.

Tą pasakojo ir Miežiškių, ir Krekenavos apylinkių gyventojai.

„Teko užrašyti vienos Ramygalos apylinkių gyventojos prisiminimą, kad apie 1930 metus kunigas vis prašydavo gyventojų nebekurti kapinėse laužų, o ant kiekvieno kapo uždegti žvakutę. To niekas anksčiau nedarydavo. Pagaliau, kai visi išgirdo kunigo prašymą ir žvakutes pradėjo degti, senolė prisiminė prasidėjus ypatingas Vėlines: „Buvo nesvietiškai“ gražu“, – pasakoja etnologė.

Dar ir po Antrojo pasaulinio karo ilgokai nebuvo papročio prieš Vėlines puošti kiekvieno kapo, vykdavo bendros talkos – kapinėse buvo grėbstoma, tvarkoma, o ant kapų išdėliojami kryželiai iš baltų uogyčių ar augalėlių.

Su malda

Per Vėlines nešti gėles, vainikus – taip pat palyginti nauja tradicija, įsibėgėjanti pastaraisiais dešimtmečiais ir jau, regis, nebepakeičiama. Dabartinės Vėlinės be gyvų ar dirbtinių žiedų gausybės jau neįsivaizduojamos.

„Silpstančiose tradicijose mirusiųjų pagerbimas išvirto į grožį, į estetiką, tikrąją Vėlinių esmę paliekant lyg ir nuošalyje“, – tvirtina muziejininkė.

Vis dėlto svarbu, kad išlikęs gyvųjų ir mirusiųjų ryšys – mus palikę artimieji prisimenami, jų kapai lankomi.

Ir dabar žmonės už mirusiuosius meldžiasi – kaip ir praeityje, tais laikais, kai krašto senoliai žinojo, kad tik malda yra visų svarbiausia.

Mirusiesiems tų maldų labai reikia, tad ir melstasi ilgai – ištisas aštuonias dienas, tikint, kad malda gali amžinybėje pagelbėti.

O ir baugu, kad nepasimeldus mirusieji gali supykti ir pradėti bausti savuosius.

The post Kai vėlės grįžta namo appeared first on Kauno savaitė.