Pasirodo, šis miške randamas gamtos kūrinys turi savotišką drėgmės matuoklį, veikiantį net tada, kai kankorėžis jau seniai nukritęs ant žemės.

Dar įdomiau tai, kad jo veikimo principas toks gudrus, jog juo domisi net šiuolaikines technologijas kuriantys mokslininkai.

Kai kankorėžis užsidaro, verta pažvelgti į dangų

Kitą kartą vaikščiodami pušyne atkreipkite dėmesį į po kojomis gulinčius kankorėžius. Vieni jų būna plačiai išskleidę žvynelius, kiti – susiglaudę taip tvirtai, tarsi saugotų didžiausią paslaptį.

Tai nėra atsitiktinumas.

Sausame ore subrendusių pušų kankorėžių žvyneliai išsiskleidžia. Kai aplinka tampa drėgna, jie pamažu susiglaudžia.

Todėl prieš lietų, kai oro drėgnumas padidėja, kankorėžiai kartais užsiveria dar nenukritus pirmiesiems lašams.

Atrodytų, tikras gamtos sinoptikas!

Vis dėlto skubėti slėpti lauke džiūstančių skalbinių vien dėl užsivėrusio kankorėžio nereikėtų. Jis gali taip pat sureaguoti į rūką, rasą ar tiesiog drėgnesnį orą.

Negyvas, bet vis tiek juda

Štai kur prasideda įdomiausia dalis.

Subrendusio kankorėžio judėjimui nereikia gyvų ląstelių. Jis neturi nei raumenų, nei nervų sistemos, nei kokio nors slapto mechanizmo, kuris pajutęs lietų įjungtų žvynelių uždarymo programą.

Viskas vyksta dėl ypatingos jų sandaros.

Kankorėžio žvyneliai sudaryti iš skirtingų audinių sluoksnių. Vieni jų sugerdami drėgmę išbrinksta labiau, kiti – mažiau.

Dėl šio skirtumo žvynelis išlinksta. Drėgname ore jis užsiveria, o išdžiūvęs vėl atsilenkia.

Galima įsivaizduoti dvi tarpusavyje suklijuotas medžiagos juosteles, kurių viena nuo vandens išsiplečia labiau už kitą. Tokia juostelė savaime išsiriestų.

Būtent panašiu principu veikia ir kankorėžis.

Dar 1997 metais žurnale „Nature“ paskelbtas tyrimas paaiškino, kad šiam judėjimui pakanka pačių negyvų audinių fizinių savybių. Vėlesni tyrimai mechanizmą išnagrinėjo dar detaliau.

Kodėl pušiai reikalingos tokios gudrybės?

Kankorėžis nėra sukurtas tam, kad padėtų žmonėms apsispręsti, ar pasiimti skėtį.

Jo tikroji užduotis gerokai svarbesnė – padėti pušiai daugintis.

Subrendusių kankorėžių viduje būna sėklų. Daugelis jų turi mažus sparnelius, leidžiančius vėjui nunešti sėklas toliau nuo motininio medžio.

Sausu oru lengvos sėklos gali lengviau pasklisti vėjyje.

O kai lyja, jos sudrėksta, pasunkėja ir dažniau nukrinta netoli medžio.

Todėl pušiai naudinga palaukti tinkamesnių sąlygų. Kankorėžio žvyneliai veikia tarsi natūralios durelės: sausa – atsidaro, drėgna – užsidaro.

Šis mechanizmas veikia be jokio papildomo energijos tiekimo ir gali kartotis daugybę kartų.

Lietuviški pušynai – puiki vieta stebėjimams

Norint pamatyti šį reiškinį, tikrai nereikia keliauti į egzotiškus kraštus.

Lietuvoje plačiai paplitusi paprastoji pušis (Pinus sylvestris) – kaip tik viena iš tų rūšių, kurių kankorėžių judėjimą tyrinėjo mokslininkai.

Tad gamtos eksperimentui puikiai tiks miške, parke ar net po kieme augančia pušimi rastas subrendęs kankorėžis.

Įdomu tai, kad Lietuvoje drėgno rudens dienomis kankorėžiai dažnai gali būti susiglaudę net ir tada, kai nelyja.

Priežastis paprasta: rudenį oras neretai būna drėgnas, rytais susidaro rūkas, o paviršiai ilgiau išlieka šlapi.

Todėl iš kankorėžio galima spręsti apie aplinkos drėgnumą, bet ne apie tai, ar rytoj tikrai lis.

Eksperimentas namuose: tereikės vieno kankorėžio

Šį gamtos triuką galima patikrinti patiems. Tam nereikia nei laboratorijos, nei specialių prietaisų.

1. Miške ar parke susiraskite sausą, subrendusį kankorėžį išsiskleidusiais žvyneliais.

2. Įdėkite jį į dubenėlį su vandeniu ir palikite stebėti.

3. Po kurio laiko žvyneliai pradės glaustis. Visiškam užsidarymui gali prireikti kelių valandų.

4. Ištraukite kankorėžį ir palikite išdžiūti kambario temperatūroje. Jam džiūstant žvyneliai vėl išsiskleis.

Eksperimento trukmė priklauso nuo kankorėžio dydžio, būklės, temperatūros ir oro drėgnumo.

Ypač smagu tokį bandymą atlikti su vaikais. Tai puiki proga parodyti, kad gamta turi savų „technologijų“, kurioms nereikia elektros.

Kankorėžiai įkvepia net inžinierius

Gamtos išradimu susidomėjo ne tik botanikai.

Mokslininkai ieško būdų, kaip kankorėžių veikimo principą pritaikyti kuriant medžiagas, kurios pačios keistų formą priklausomai nuo oro drėgnumo.

Pavyzdžiui, ateityje tokiu principu galėtų veikti pastatų šešėliavimo sistemos, vėdinimo elementai ar kiti įrenginiai, prisitaikantys prie aplinkos be sudėtingos elektronikos.

2024 metais žurnale „Nature Communications“ paskelbtame tyrime pristatytos drėgmei jautrios, biologiškai pagrįstos ir gamtos įkvėptos 4D spausdinimo konstrukcijos, skirtos prisitaikančiam pastatų šešėliavimui.
Taigi tai, ką pušys daro natūraliai, inžinieriai mėgina pakartoti laboratorijose.

Ir nors kankorėžis dar nepakeis meteorologų prognozių, jis puikiai primena vieną dalyką: kartais išradingiausi mechanizmai slypi ne moderniausiuose įrenginiuose, o tiesiog miško paklotėje.

The post Kankorėžis vietoj sinoptiko: mažas gamtos triukas, kuris tikrai veikia appeared first on Kauno savaitė.