Kalėdinis bandelių vainikas

Reikės (9 porcijoms): 550 g kvietinių miltų, 135 g cukraus, 110 g sviesto, 240 ml pieno, 2 kiaušinių, 10 g sausų mielių, 0,5 šaukštelio druskos; įdarui: 100 g sviesto, 100 g cukranendrių cukraus, 1,5 šaukšto cinamono, 3 šaukštų pieniško šokolado; glajui: 120 g miltelinio cukraus, 2 šaukštų pieno; patiekti: kinkanų, cinamono lazdelių, spanguolių, gervuogių, rozmarinų, šilauogių, šokolado lašų – pagal skonį.

Iš anksto išimkite iš šaldytuvo sviestą – jis turi būti minkštas.

Šiltame piene ištirpdykite 1 šaukštą cukraus ir mieles. Palikite 10 minučių aktyvuotis.

Kiaušinius suplakite su likusiu cukrumi. Miltus su druska išsijokite.

Į miltus supilkite kiaušinių plakinį ir aktyvuotas mieles. Dalimis dėdami minkštą sviestą, užmaišykite tešlą.

Minkykite tešlą 10 minučių, tada padarykite rutulį, įdėkite į dubenį, uždenkite rankšluosčiu arba maistine plėvele ir pastatykite šiltai 1–1,5 val. – tešla turi iškilti iki dvigubai didesnio kiekio.

Paminkykite iškilusią tešlą, tada iškočiokite iš jos 5–6 mm storio stačiakampį. Aptepkite minkštu sviestu, pabarstykite cukranendrių cukraus ir cinamono mišiniu, lygiu sluoksniu paskleiskite šokolado lašus ir standžiai susukite į ritinį.

Supjaustykite vyniotinį į 10 lygių dalių. Kepimo skardą išklokite pergamentiniu popieriumi, išdėliokite bandeles apskritimu arti viena kitos (bet ne per arti, antraip kepdamos jos plėsis ir sugadins vainiko formą). Uždenkite rankšluosčiu ir palikite kilti 30 minučių.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Vainiką kepkite maždaug 25 minutes, kol gražiai pagels. Tada atsargiai perkelkite ant grotelių.

Glajui suplakite pieną su milteliniu cukrumi. Apšlakstykite vainiką ir papuoškite džiovintais kinkanų griežinėliais, cinamono lazdelėmis, spanguolėmis, gervuogėmis, šilauogėmis, rozmarinų šakelėmis ir šokolado lašais.

Kalėdiniai krepšeliai su obuoliais

Reikės (8 porcijoms): 450 g miltų, 300 g atšaldyto sviesto, 2 kiaušinių trynių, 50 g cukraus, 0,5 šaukštelio jūros druskos; įdarui: 250 g obuolių, 225 g smulkių geltonųjų razinų, 110 g smulkių tamsiųjų razinų, 110 g stambių geltonųjų razinų, 30 g cukruotų vyšnių, 50 g apelsinų cukatų, 15 g sviesto, 1 citrinos sulčių, tarkuotos 1 citrinos žievelės, 115 g cukraus, 50 ml viskio arba romo, 0,25 šaukštelio muskato, 1 šaukštelio cinamono, gvazdikėlių, kardamono, imbiero miltelių mišinio.

Įdarui smulkiai supjaustykite cukatus. Išlydykite sviestą. Nuluptus obuolius sutarkuokite.

Sumaišykite visus įdaro ingredientus, uždenkite ir palikite 12 val. nusistovėti, retkarčiais pamaišykite. (Jeigu mišinys atrodo sausokas, įdėkite dar truputį tarkuotų obuolių.)

Išsijokite miltus su druska į dubenį, įberkite cukraus, išmaišykite.

Sviestą supjaustykite 1 cm kubeliais. Sudėkite į miltus ir pertrinkite pirštais, kol virs trupiniais. Surinkite juos į kauburėlį, padarykite jame įdubimą ir įmušę ten kiaušinių trynius užpilkite 2 šaukštais vandens.

Užminkykite tešlą. Kai ji bus vientisa, įvyniokite į plėvelę ir padėkite į šaldytuvą mažiausiai 30 minučių.

Iškočiokite tešlą tarp dviejų kepimo popieriaus lapų – lakštas turi būti ne storesnis kaip 5–7 mm. Jame išspauskite skridinėlius, šiek tiek didesnio skersmens už formeles (tartaletėms ar keksiukams – nesvarbu).

Įklokite tešlą į formeles, šiek tiek prispauskite prie dugno ir sienelių. Paskirstykite įdarą, tešlos perteklių nupjaustykite. Įdarą papuoškite iš tešlos likučių išpjaustytais papuošimais, pavyzdžiui, žvaižgdutėmis.

Kepkite krepšelius iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol šiek tiek pagels – maždaug 20 minučių.

5 minutes paaušinę formoje, atsargiai išdėliokite ant grotelių – krepšeliai trapūs. Patiekti galite arba visiškai ataušusius, arba dar šiltus.

Pyragas su vynuogėmis ir migdolais

Reikės (8 porcijoms): 75 g miltų, 75 g maltų migdolų, 125 g kambario temperatūros sviesto, 200 g cukraus, 3 didelių kiaušinių, 350 g raudonųjų vynuogių, 35 g migdolų lapelių, 0,75 šaukštelio kepimo miltelių, 1 šaukšto miltelinio cukraus.

Orkaitę įkaitinkite iki 190 laipsnių. Išardomą 20 cm skersmens kepimo formą ištepkite sviestu.

Sviestą suplakite su 125 g cukraus – elektriniu plaktuvu nustatę didelį greitį, kad plakinys panėšėtų į lengvą kremą.

Nenustodami plakti po vieną įmuškite kiaušinius kaskart gerai išmaišydami.

Miltus išsijokite su kepimo milteliais. Suberkite maltus migdolus, išmaišykite.

Berdami miltų mišinį porcijomis į sviestinį kremą užmaišykite tešlą.

Vynuoges perpjaukite pusiau, jei yra kauliukų, juos išimkite. Subėrę puseles į dubenį, sumaišykite su likusiu cukrumi.

Perkelkite tešlą į paruoštą formą. Ant viršaus paskleiskite vynuoges, išlyginkite ir pašaukite į orkaitę 20–25 minutėms. Paskui ištraukite, pabarstykite migdolų lapeliais ir grąžinkite kepti dar 10 minučių. Jeigu pastebėjote, kad paviršius sparčiai ruduoja, uždenkite folijos lakštu.

Ar iškepė, patikrinkite mediniu iešmeliu.

Iškepusį pyragą aušinkite formoje ant grotelių. Tada atsargiai nuimkite formos žiedą ir perkelkite į serviravimo lėkštę. Patiekite apibarstę milteliniu cukrumi.

Kalėdinė pynė su aguonomis

Reikės (10 porcijų): 750 g miltų, 370 g sviesto, 9 vidutinių kiaušinių, 30 g šviežių mielių, 120 g cukraus, 15 g druskos, vanilės, 1 kiaušinio – aptepti; įdarui: 300 g smulkių razinų, 250 g aguonų, 100 g cukraus.

Supjaustykite sviestą nedideliais gabalėliais ir palikite, kad atšiltų iki kambario temperatūros.

Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, druską, cukrų. Viduryje padarę įdubimą, įmuškite kiaušinius, suberkit vanilę ir pradėkite minkyti tešlą – 5–7 minutes. Tada sudėkite pusę sviesto ir minkykite dar 2 minutes, sudėję likutį – dar 1 minutę. Galiausiai supilkite šiek tiek šiltu vandeniu praskiestas mieles ir jau minkykite tol, kol tešla nebelips prie rankų ir dubens.

Uždengę tešlą maistine plėvele, palikite 30 minučių kilti kambario temperatūroje.

Iškilusią tešlą padalykite į 3 dalis – dvi lygias ir vieną kiek didesnę. Iš kiekvienos padarykite rutulį, įdėkite į dubenį, uždenkite plėvele. Padėkite į šaldytuvą 8–12 val.

Razinas įdarui užpilkite karštu vandeniu ir palikite 30–40 minučių, kad išbrinktų.

Aguonas užpilkite verdančiu vandeniu. Po 10 minučių išverskite ant sieto, kad visiškai nutekėtų skystis.

Aguonas su cukrumi sutrinkite grūstuvėje arba lengvai – trintuvu. Sumaišykite su razinomis. Ir padalykite įdarą į 3 dalis.

Didesniąją ir 1 mažąją tešlos dalis iškočiokite į plonus stačiakampius – 40×20 cm ir 20–30 cm dydžio. Ant jų paskleiskite lygiu sluoksniu visą įdarą, susukite į vyniotinius ir užspauskite siūles.

Skardą išklokite kepimo popieriumi. Kiekvieną vyniotinį perpjaukite išilgai pusiau beveik iki priešingo galo, o abu laisvus galus supinkite. Didžiąją „kasą“ padėkite ant skardos, suformuokite tuščiavidurį ovalą, sutvirtinkite galus. Mažesniąją „kaselę“ lygiai taip pat įraitykite į pirmosios vidurį.

Uždenkite skardą maistine plėvele ir pastatykite šiltai 1 val.

Iš likusios tešlos galite prigaminti mažyčių pyragėlių su staigmenomis – „burtams“. Pavyzdžiui, į vieną galite įdėti monetą (turtams), žiedelį (santuokai), tuščią popierėlį (niekas nesikeis), nėrinių atraižą (šeimos pagausėjimui), siūlą (kelionėms), razinų (naujiems draugams). Sudėkite juos ant skardos, uždenkite, palikite iškilti.

Įkaitinkite orkaitę iki 165 laipsnių. Aptepkite tešlą kiaušinio plakiniu.

Kepkite pynę 35–40 minučių, pyragėlius – apie 20 minučių.

Naminiai kalėdiniai meduoliai

Reikės (25 vienetams): 400 g miltų, 220 g tamsaus medaus, 150 g obuolių sulčių, 1 apelsino sulčių ir žievelės, 2 šaukštų cukraus su natūralia vanile, po 1 šaukštą cinamono ir imbiero, 0,3 šaukštelio šviežių muskatų, 1 šaukštelio kepimo miltelių; glajui: 400 g miltelinio cukraus, 1 kiaušinio baltymo, natūralių dažiklių.

Puode sumaišykite medų, vanilinį cukrų ir obuolių sultis, citrinos sultis ir žievelę. Užvirinkite ir pavirkite 5 minutes. Tada 10 minučių sirupą aušinkite.

Miltus išsijokite su kepimo milteliais. Suberkite prieskonius, supilkite sirupą ir užminkykite tešlą. Darbuokitės 10 minučių kuo dažniau mušdami tešlą į stalviršį.

Orkaitę įkaitinkite iki 160 laipsnių. Į dvi skardas išklokite kepimo popieriumi.

Padalykite tešlą į maždaug 30 g gabaliukus, iš šių suformuokite rutuliukus. Juos truputį suplokite ir dėkite ant paruoštų skardų 1–2 cm atstumu.

Kepkite meduolius 20 minučių. Tada ataušinkite.

Iš miltelinio cukraus ir dalies lengvai suplakto kiaušinio baltymo paruoškite glajų – jis turi tekėti, bet nebūti pernelyg skystas.

Padalykite glajų į kelias dalis, nuspalvinkite įvairiomis spalvomis. Papuošę juo meduolius, palikite visiškai sustingti.

The post Meduoliai, pynutės ir kitoks Kalėdų vainikas appeared first on Kauno savaitė.

Joks kitas vazoninis augalas nesimbolizuoja švenčių taip, kaip raudonlapės puansetijos.

Dar neseniai, XX amžiaus viduryje, savo gimtinėje Meksikoje puošniausiosios karpažolės – tai botaninis jų pavadinimas – buvo auginamos kaip paprastos gėlės, nors iš tiesų yra kažkas tarpinio tarp krūmo ir liauno medelio.

Puansetijos paprastai žydi gruodį – dėl to dar vadinamos Kalėdų žvaigždėmis. Bet ne todėl jų auginimas mūsų kraštuose dažniausiai apsiriboja šventiniu laikotarpiu: išsaugoti šių gėlių grožį ilgiau mažai kam pavyksta, retas ir bando.

Iš tikrųjų visai nebūtina atsisveikinti su gražiosiomis meksikietėmis vos tik šventės praeina. Sudarius palankias sąlygas ir tinkamai prižiūrint, puansetijos žiedais gali džiuginti nuo 6 savaičių iki 2 mėnesių. Dar daugiau: net nenumanome, kad jos yra skinamos gėlės ir pamerktos vazoje laikosi labai ilgai – irgi net kelias savaites.

Anaiptol ne trumpalaikė puošmena

Raudona, žinoma, klasikinė paunsetijų spalva, tačiau jau labai seniai nebe vienintelė. Dabar šių kalėdinių gėlių dekoratyvumas viršija net išrankiausiųjų lūkesčius: puansetiją galima įsigyti rožinę, baltą arba geltoną, violetinę. Net taškuotą ar dėmėtą.

Pamačius tokį grožį, nesusigundyti labai sunku. Bet dar sunkiau stebėti, kaip namo parsineštos būsimos Kalėdų puošmenos ima akyse nykti nė šventinių dienų nesulaukusios.

Kodėl taip nutinka?

Tikėtina dėl to, kad kai rinkotės parduotuvėje puansetiją, ji atrodė dailiai, bet jau nebebuvo geriausios formos.

Pasak augintojų, idealiomis sąlygomis puansetijos gali žydėti ir mėnesį, ir du – taigi iki sausio pabaigos, jei mažiau pasiseks – vidurio. Bet kad tokią gėlę nusipirktum, reikia žinoti, į ką būtinai atkreipti dėmesį renkantis. O visų svarbiausia – išmanyti, iš kokių dalių susideda šis, atrodo, labai paprastas augalas.

Įsižiūrėkite į žiedus

Rankantis puansetiją, bene svarbiausias žingsnis yra gerai apžiūrėti jos žiedus. Ir čia būtina pabrėžti žodį „žiedai“.

Kaip jau turbūt žinote, pati spalvingiausia ir labiausiai akį traukianti puansetijų dalis, atrodanti kaip milžiniški žiedlapiai, iš tikrųjų yra pakitę lapai, botaniškai vadinami pažiedėmis. Jie netgi atrodo labiau kaip lapai nei kaip žiedlapiai.

Bet mažyčių gumbelių sankaupa tų raudonų ir kitokių atspalvių pažiedžių centre yra tai, kaip puansetijos žydi.

Tokios unikalios žiedų struktūros vadinamos ciančiais (lot. „cyathia“) ir yra būdingos karpažolinių šeimos augalams.

Ciančiai gali būti žali arba gelsvai žali, bet kai perkate puansetiją, jie turėtų būti visiškai užsidarę, kad dar nesimatytų ryškiai geltonos spalvos.

Jei žiedai jau prasiskleidę, turi spalvą arba barsto žiedadulkių miltelius, galite neabejoti – puansetijos žydėjimo, taigi ir dekoratyvumo, laikotarpis jau įpusėjo.

Jeigu žiedai sudžiūvę arba krenta (tuo nereikėtų stebėtis žinant, jog į mūsų parduotuves vazonai su puošniausiomis karpažolėmis pradeda pamažu plūsti jau lapkričio pabaigoje), augalas nėra šviežias ir parneštas namo ilgai nedžiugins.

Specialistai primygtinai pataria ieškoti augalų, tarp kurių spalvingų lapų susitelkę smulkučiai žiedeliai dar nė nesiruošia skleistis ir yra žalsvi. Prasiskleisdami jie pagelsta, vadinasi, kitokia spalva nei žalia išduoda, kad augalas žydi jau kurį laiką, todėl jūsų namuose išsilaikys trumpiau nei galėtų.

Tuo labiau venkite puansetijų, kurios jau barsto žiedadulkes – toks augalas yra peržydėjęs.

Patikrinkite pažiedes ir lapus

Šventes galinti išgyventi puansetija atrodys šviežia ir gyvybinga, o ne suglebusi ar pavytusi.

Lapai turi būti tamsiai žali, ne pageltę ar dar blogiau – krentantys (tas rodo, kad augalas patiria stresą).

Dažniausiai puansetijos, kaip ir daugybė kitų gėlių, parduodamos apsauginėse celofano „rankovėse“. Žvilgtelėkite į jų vidų arba išvis nuimkite, kad pamatytumėte, kaip atrodo apatinė augalo dalis.

Jeigu apatiniai lapai pageltę ar nukritę, tokio augalo nesirinkite. Parnešę namo galite gausiai laistyti, bet iki švenčių lapai vis tiek neataugs ir puansetijos išvaizda tikrai nepagerės.

Pirštu patikrinkite žemę

Jei substratas vazonėlyje visiškai išdžiūvęs, augalas patiria didelį stresą.

Puošniausiosios karpažolės mėgsta nedidelę, bet nuolatinę drėgmę. Ir priešingai nei daugelio pamėgtos vėzdūnės, kurios palaistytos greitai atsitiesia, sykį nuvytusi puansetija lengvai neatsigaus. Verčiau iškart ieškokite kitos.

Įvertinkite bendrą būklę

Pasitikėkite savo nuojauta. Jeigu atrodo, kad puansetijai kažkas ne taip, ji nėra gyvybinga, nepirkite – tik paleisite pinigus vėjais. Nes šventiniu laikotarpiu augalo būklė išliks tokia, kokia yra perkant. Jeigu jis jau dabar atrodo paveiktas streso, po kelionės iki namų ir bandymų juose adaptuotis puansetijos būklė tikrai nepagerės.

Jokių vabaliukų!

Savaime suprantama, kad negalima pirkti augalo, ant kurio stiebų, lapų ar pažiedžių matyti kokių nors vabzdžių. Tad nepatingėkite kruopščiai apžiūrėti. Juolab kad puansetijos jautrios baltasparniams, miltuotiesiems skydamariams, voratinklinėms erkutėms.

Kuo greičiau namo

Įsigiję puansetiją, pradėkite ja rūpintis dar neišėję iš parduotuvės – be priedangos neneškite į lauką. Ypač tada, jei oro temperatūra žemesnė nei 4,5 laipsnio.

Gabenti puansetiją celofaninėje „rankovėje“ dar pusė bėdos, bet visai be nieko – neleistina.

Kaip ir ilgam palikti vazonėlį su gėle šaltame automobilyje.

Puansetijos – subtropikų gyventojos, todėl į staigų temperatūros kritimą reaguos dramatiškai. Juk šaltis – tai stresas, o jis trumpina augalų gyvenimą.

Taip pat jokiu būdu nepraleiskite karantino. Pastatykite puansetiją atokiau nuo kitų kambarinių augalų, kol nežinote, kokie kenkėjai zuikiais atvyko kartu su naujoke. Geriau pasisaugoti nei užkrėsti visą namų oranžeriją.

Duokite laisvės ir šviesos

Sėkmingai pargabenę puansetiją į namus iškart pašalinkite „rankovę“ ar kitą vazonėlio dangą, jei tokia yra, – apsaugos labai reikalingos transportuojant gėles, tačiau ilgainiui gali pradėti trukdyti drenažui.

Persodinti puansetijos tikrai nebūtina, užteks įdėti ją į dekoratyvų vazonėlį – jei norite.

Kad gėlė ilgai žydėtų, iškart parūpinkite jai labai šviesią vietą namuose. Puansetijos iš prigimties labai tokią mėgsta ir puikiai toleruoja saulėkaitą.

Kita vertus, jeigu pirkote puansetiją išskirtinai kaip šventinę puošmeną, statyti ją galite bet kur, kur reikia, – kad ir tamsiausiame kampe. Skirtingai nei augusios natūralioje gamtoje, šiltnamio gėlės pratusios prie netiesioginių saulės spindulių ir net tokiomis sąlygomis didelio streso nepatirs. Tik, turėkite omenyje, gyvens šiek tiek trumpiau.

Be to, trūkstant šviesos puošniausiosios karpažolės negražiai ištįsta.

Mėgsta šilumą – ne karštį

Rūpindamiesi puansetijomis visada prisiminkite, iš kur jos kilusios. Taigi, nepaisant to, kad šios gėlės lepios, jei tik patalpoje bus apie 13 laipsnių, nieko blogo nenutiks, bet 18–21 laipsnio temperatūra joms kur kas labiau patiks.

Didesnio karščio puansetijoms tikrai nereikia!

Vandens – nei per daug, nei per mažai

Kas dėl laistymo, puansetijos vertina pastovumą ir saiką: žemė vazonėlyje turi būti visada šiek tiek drėgna, bet jokiu būdu negali permirkti.

Užpilkite maždaug po stiklinę vandens kas dvi tris dienas ir vis pakilokite vazonėlį, ar ne per lengvas, – tai kone tiksliausias būdas nustatyti, kada vėl reikės laistyti puansetiją.

Jeigu lėkštelėje po vazonu susikaupia bent kiek vandens, nedelsdami išpilkite.

Pasak specialistų, didžiausia klaida, kurią daro augintojai, – leidžia puansetijoms dienai ar kelioms visiškai išdžiūti. To paprastai pakanka, kad augalas, bandydamas išgelbėti šaknų sistemą, pradėtų mesti lapus.

Prasidėjus tokiam procesui, kelio atgal jau nebėra. Šiais metais jūsų puansetija jau nebeatsigaus. Todėl geriau meskite į kompostą ir pirkite naują.

    Naudinga žinoti

Laikykite puansetijas atokiau nuo naminių gyvūnų. Nors ekspertai sako, kad šio augalo toksiškumas smarkiai perdedamas, į pieną panašios sultys, išsiskiriančios pažeidus puansetijos stiebą ar lapus, gali sudirginti burnos gleivinę ir odą. Tad jeigu jūsų augintinis ir nuris puansetijos gabalėlį, jam gali sutrikti skrandžio veikla, bet nieko blogiau atsitikti neturėtų.
Jeigu vazone auganti puansetija ištįso, numetė apatinius lapus, drąsiai nukirpkite stiebą ir pamerkite į vazą – taip ji dar ilgai jus džiugins.

The post Misija „Kalėdų žvaigždė“ appeared first on Kauno savaitė.

Kūčių stalas su dvylika valgių, po staltiese paslėptas šienas, per naktį paliekami kūčiukai – visa tai byloja apie laikus, kai Kalėdos buvo ne prabanga, o vilties, šviesos sugrįžimo ir ryšio su protėviais šventė. Šios tradicijos, kintančios kartu su gyvenimu, iki šiol saugo senąjį suvokimą, kas iš tiesų svarbu ilgiausių naktų ir trumpiausių dienų sandūroje.

Pasijustų pasakoje

„Nūdienos Kalėdos negali būti švenčiamos lygiai taip, kaip prieš šimtus metų. Pasikeitė gyvenimo būdas ir sąlygos, kita žmonių gerovė, jų pasaulėžiūra, tad ir Kalėdos dabar kitokios. Laimei, išsaugojusios ir kai kurias praeities tradicijas“, – sako etnologė, Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė.

Į šių dienų kalėdinį šurmulį patekęs XIX amžiuje ar dar seniau gyvenęs žmogus turėtų būti priblokštas ištisą parą plieskiančių šviesų, mašinų, prekybos centrų gausos, technologinės pažangos stebuklų ir t. t. To, ką dabar pasiekusi žmonija, net įsivaizduoti tada nebuvo įmanoma, nebent šiek tiek – tamsiais žiemos vakarais prisiklausius pasakų apie šviečiančius rutulius, savaime pasidengiančias staltieses ar skraidančius kilimus.

Juk gyvenimas anuomet buvęs visai kitoks – tamsusis metų laikas kaimo žmonėms būdavo pats sunkiausias ir baisiausias: didesnę paros dalį tamsa, vakarais skaidrinama tik spingsulės, ne visada pilni aruodai, iš kurių, o ir iš niekur kitur, semiant reikėdavo ir kasdien maitintis, ir šventes rengti.

Užtat po advento susilaikymo sulaukus Kalėdų būdavo tikra šventė – su iškilmėmis bažnyčiose, gausiu stalu ir žinojimu, kad nuo šiol viskas eis tik į gera: dienos pradės ilgėti, saulė sugrįš ir žemė netrukus vėl bus pasiruošusi priimti grūdą.

Su apeigine duonele

Svarbi iki šiol išsaugota šventės dalis – Kūčių vakaras ir jo tradicijos Lietuvoje nuo senų senovės iki dabar gyvos.

Prie stalo sėda visa šeima, ramiai bendrauja, vaišinasi tradiciniais patiekalais, juos ant stalo palikdami nakčiai, skirdami amžinybėn išėjusiems artimiesiems.

Praeity kuklesnis, dabar gausesnis stalas su – būtinai – dvylika nemėsiškų patiekalų.

„Viskas, kas ant stalo dėta, būdavo paruošta savose virtuvėse iš savų, pačių užaugintų produktų“, – pasakoja A. Sidorovienė.

Ji teigia pastebėjusi, kad vis daugiau šeimininkių Kūčių vakarienę vėl stengiasi namuose ruošti pačios.

„Vienu metu vis populiarėjo mada jau pagamintus silkės, žuvies, daržovių patiekalus nusipirkti ar iš restoranų užsisakyti – juk yra iš ko rinktis, tiek visko paslaugų teikėjai prigamina, prikepa. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau šeimininkių imasi gaminti pačios“, – teigia etnologė.

Gal tam turėjo įtakos, kad Kūčios nuo 2011-ųjų jau yra ne darbo diena – atsiradus laisvo laiko šeimininkės vėl sukasi virtuvėse. O gal žmonių supratimas, noras atkartoti tėvų ir protėvių tradicijas paskatino grįžti prie senųjų receptų.

Kas ir kaip šventėms gaminama, priklauso nuo to, kokius prisiminimus ir patirtį iš vaikystės atsinešė, kokius gebėjimus mamos ir močiutės šeimininkėms perdavė.

„Šližikų, dabar vadinamų kūčiukais, nors praeityje niekas jų taip nevadino – buvo šližikai, prėskučiai, dabar ne kiekviena šeimininkė kepa. Bet ir tas užsiėmimas grįžta. Nors po nedaug stengiamasi išsikepti savų – vien dėl to ypatingo šventės kvapo“, – sako A. Sidorovienė.

Tradicinis lietuvių Kūčių vakarienės patiekalas – kūčiukai yra tarsi apeiginė duonelė.

Jų po vakarienės būtinai paliekama ant stalo pernakt, kad rastų trumpam sugrįžę amžino poilsio atgulę artimieji.

O dar giliau pažvelgę rasime kūčiukų sąsajas su pagonybe – juk senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas.

Aguonų pienas

Kūčiukai gali būti valgomi sausi ar su spanguolių kisieliumi, tačiau laikantis tradicijų jie dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje.

Etnologė atkreipia dėmesį, kad ir aguonpienio gaminimas per laiką keitėsi.

Anksčiau aguonas reikėdavo ilgai trinti moliniame inde, paskui atsirado kavos malimo įranga, kai kas ir mėsmale tas aguonas maldavo.

Kūčių vakarienės tradicija nebuvo mirusi ir per visą sovietmetį – nors ir per Kūčias, ir per Kalėdas būdavo darbo dienos, švęsti drausta, žmonės sugebėjo karta iš kartos perduoti pagal tėvų ir senelių papročius išsaugotas tradicijas.

Šieną nuo Kūčių stalo padalindavo visiems tvarto gyventojams, bet tik – ne arkliams.

Beveik kiekvienoje šeimoje daugiau ar mažiau slaptai būdavo sėdama prie Kūčių stalo.

Aukštaitijoje ir anksčiau, ir dabar ant to stalo dedama silkė, žuvis, taip pat čia visada vyravo grūdiniai patiekalai, valgytos virtos pupos.

Be to, aukštaičiai Kūčioms mėgsta virtinius, kai kur verdama burokėlių sriuba.

Šienas – ne arkliams

Kūčių dieną, o ypač vakare, niekas neidavo pas kaimynus – atėjusįjį galėjo palaikyti raganiumi, mat tik dvasios gali tokiu metu žmogų iš namų išvesti ir po kaimą vedžioti.

Nuo seno visi žino, kad pavalgius Kūčias stalo negalima nudengti, maistą reikia palikti – ateis protėviai pasivaišinti.

„Tik peilių ant to stalo, šiukštu, negalima palikti“, – svarbų paprotį primena etnologė.

Šeima, atsikėlusi ankstų Kalėdų rytą, pirmiausia eidavo žiūrėti, ar neras vėlių buvimo pėdsakų.

Dar ir dabar daug kas prisimena tradiciją po staltiese padėti šieno ir net patys bent saujelę padeda.

Bet tai tik simbolinis gestas – anksčiau tas šienas stalą nudengus būdavo nešamas į tvartą galvijams, tikėta, jog tai juos sustiprins ir apsaugos.

Šieną padalindavo visiems tvarto gyventojams, bet tik ne arkliams.

Manyta, jog raganos būtent iš arklių sugeba atimti šieną. O tai prie gero neprives.

Paprotys traukti iš po staltiesės šiaudus, žiūrint, kas ilgiausią išsitrauks ir ilgiausiai gyvens – šiais laikais nebepriimtinas.

Niekas nebenori streso vienam šeimos nariui susidūrus su trumpiausiu šiaudu.

Kūčių vakaro burtų būta pačių įvairiausių – merginos išėjusios į lauką klausydavo, iš kurios pusės šunys loja – iš ten piršliai atvažiuos. Jos taip pat skaičiuodavo glėbyje atsineštas malkas ar tvoros statinius, darė visokius kitokius burtus, vis poros tikėdamosi, skirtojo laukdamos.

Su tikėjimu ir viltimi

Kalėdoms senoliai būtinai kepdavo mėsos gabalą, virdavo šaltieną, ant šventinio stalo rikiuodavo kitus neįmantrius patiekalus.

„Mano močiutė Kalėdoms visada kepdavo netikrą zuikį, tradiciją perėmiau ir pagal jos receptą visada tą zuikį kepu“, – sako A. Sidorovienė.

Nors ne taip svarbu, ką kiekviena šeima per šventę dės ant stalo ar į dovanų maišą – svarbiausia, kaip sako Tradicinių amatų centro vadovė, nepamiršti, kas tos Kalėdos, kokia jų prasmė, jog švenčiame Išganytojo Jėzaus gimimą, Jo atėjimą pas žmones žmogumi.

Etnologė sako įvairiuose renginiuose ar edukacijose uždavusi šiuos klausimus atsakymus išgirstanti ne visada.

O ir šviesos, Saulės sugrįžimo pradžios metas neriant į šventinį šurmulį taip pat neturėtų būti pamirštas.

Žemiškos gėrybės

Praeityje tokio kaip dabar – raudonais drabužiais vilkinčio barzdoto ir dosnaus Kalėdų Senelio nebuvo.

Po kaimus vaikščiodavęs Senis Kalėda, vienas iš vietinių vyrų, išvirkščius kailinius apsivilkęs, rankšluosčiu susijuosęs, linų barzdą prisilipdęs, kartais ir palyda kartu su juo eidavusi.

Kišenėse Senis turėdavo riešutų, grūdų, į kiekvieną trobą užsukdamas linkėdavo ne kokių nors nežemiškų gėrybių, o tiesiog gero ateinančių metų derliaus ir visus metus sotaus stalo.

„Kad dešros stogus ramstytų, kad barankom snigtų, o namuose miltų kalnai, lašinių kubilai, duonos kepalai visada būtų“, – linkėdavo Kalėda, troboje grūdus barstydamas, vaikus ir jaunimą riešutais apdalindamas.

Šeimininkai, žinoma, svečią vaišindavo.

Etnologai spėja, kad toks Senis taip pat sietinas su pagonybe. Per šimtmečius kintant tradicijoms jis galėjo į Kalėdą virsti iš žynio, gebėdavusio užkalbėti būsimą derlių.

Pirmąją Kalėdų dieną niekas nedirbdavo, burdavo orus tikėdamiesi gamtos ženkluose perskaityti ateinančių metų derlių.

Jeigu saulėta Kalėdų diena – bus derlingi metai, jeigu šalta – bus vėlyvas pavasaris.

Antrą Kalėdų dieną jau ir į svečius eidavo, ir mirusius artimuosius kapinėse aplankydavo.

Kai meška šokdindavo

Garsi etnologė Pranė Dundulienė (1910–1991) Kalėdas vadino prosenovine švente.

Tarp etnologės pastebėjimų ne kartą minimas ir Panevėžio kraštas.

„Panevėžio apskrityje, Šeškų kaime dar apie 1930 metus buvo žinomas Kalėdų žaidimas, vadinamasis „Meškos vedimas“. Meška aprengdavo vyrą: apdėdavo nuo galvos iki kojų samanokais, apsukdavo vadelėmis, ištepdavo veidą. Toks jis vesdavo mergas šokti, o šios neidavo. Tada „meška“ besitrindama jas ištepdavo“, – pasakojama jos knygoje „Lietuvių šventės“.

O žaidžiant „kralikus“, dviem vaikinukams nuvilkdavo marškinius, į jų rankoves sukišdavo kojas, o marškinių apačią surišdavo virš galvos. Tokie „kralikai“ bėgiodavo ir šokdavo.

Aukštaičiai mėgo žaisti ir „gervės kepimą“.

„Vienas senių atsiguldavo ant krosnies, o antrasis susisukdavo rankšluostį ir, mušdamas į krosnį, sakydavo: „Kepi, kepi gervę.“ Nuo krosnies atsakydavo: „Tegul kepi, kur nekepi.“

Antrasis sakydavo: „Katras katro?“ Nuo krosnies pasakydavo vaikino ir merginos vardus. Paskui „keldavo vestuves“ – jaunuosius susodindavo ant suolo.

Kitas vyras tuokdavo: liepdavo jauniesiems bučiuotis, o jei nesibučiuodavo, mušdavo vadelėmis. Paskui visi šokdavo“, – aukštaitišką paprotį užrašiusi P. Dundulienė. 

The post Per šimtmečius iš namų nepasitraukę Kalėdų papročiai appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau tikrieji „atradėjai“ buvo senovės kinai, dar 5 m. pr. Kr. savo metraščiuose užfiksavę neįprastą objektą – ryškią kometą, kuri danguje matėsi daugiau nei 70 dienų. Bet dabar planetų tyrinėtojas iš JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo agentūros (NASA) Markas Metnis pareiškė galintis moksliškai įrodyti, kad būtent šis reiškinys ir buvo tai, ką mes žinome kaip Kalėdų žvaigždę.

Savo atradimą M. Metnis ką tik paskelbė Didžiosios Britanijos astronomų asociacijos žurnale („Journal of the British Astronomical Association“) vildamasis, kad tai padarys galą ištisus šimtmečius trukusioms astronomų diskusijoms.

Pagaliau rado atsakymą?

Kaip žinome, Evangelijoje pagal Matą nepaprasta žvaigždė nurodė trims Rytų išminčiams kelią pas ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų. Tačiau nebūdami astronomais nesupratome, kad toji žvaigždė elgėsi labai keistai. Iš pradžių ji pasirodė Rytuose, vėliau švytėjo priešais keliautojus jų trumpoje 8–10 km kelionėje iš Jeruzalės į Betliejų. Galiausiai, pagal Biblijos naratyvą, žvaigždė sustojo virš tos vietos, kurioje gimė Jėzus.

Daugelis mokslininkų buvo ir tebėra linkę traktuoti Betliejaus žvaigždę kaip stebuklą ar mitą, tačiau anaiptol ne visi. Atkakliausieji pastaraisiais dešimtmečiais ieškojo paaiškinimo tokiam keistam astronominiam reiškiniui. Kol vienas iš jų – M. Metnis – ne šiaip iškėlė hipotezę, kad žvaigždė iš tiesų egzistavo.

Jis pasiryžo įrodyti, jog tai buvo kometa, kuri prieš 2000 metų prašvilpė pro Žemę astronominio plauko atstumu.

Vieną birželio rytą

Savo paieškose M. Metnis rėmėsi daugumos istorikų nuomone, jog Jėzus gimė kažkada tarp 6 m. pr. Kr. ir 5 m. pr. Kr.

Astronomas išanalizavo senovės kinų metraščiuose aprašytą objektą ir sudarė stebėjimus atitinkantį galimų orbitų diapazoną.

Ir viena šio objekto judėjimo rekonstrukcija parodė, kad jis galėjo tapti matomas vieną birželio rytą 5 m. pr. Kr.

Keliautojai, judantys į Pietus, Betliejaus link, potencialiai būtų galėję jį stebėti tiesiai prieš akis, o vėliau ryškioji žvaigždė tarytum pakibo jiems virš galvos.

Danguje kartu su saule

M. Metnio teigimu, tai pirmasis toks rimtas astronominis kandidatas į Betliejaus žvaigždes. Nes pirmasis, kurio judėjimas galėjo atitikti keistą aprašymą Evangelijoje pagal Matą, o tada pakibti viename taške kone tiesiai virš galvos maždaug dviem valandoms.

Astronomo teigimu, taip arti Žemės praskriejusi kometa turėjo būti lengvai matoma netgi dieną – tokia ryški ji buvo. Dėl tos pačios priežasties kometos judėjimą įmanoma buvo sekti ir šviesiuoju paros metu, kurį senovės žmonės ir rinkdavosi kelionėms.

Beje, iki šiol jau buvo mažiausiai 400 mokslinių bandymų paaiškinti Betliejaus žvaigždę. Tarp jų svarstytos hipotezės ir apie supernovą ar staiga danguje įsižiebusią sprogusią žvaigždę, bet dar daugiau būta interpretacijų apie stebuklą arba tiesiog mitą.

The post Kas atvedė išminčius pas Jėzų? NASA atradimas keičia istoriją appeared first on Kauno savaitė.

Tinkamai parinktas receptas gali ne tik sukurti proginę atmosferą bei pasotinti svečius, bet ir juos maloniai nustebinti.

Tai ką šiemet gaminsime Kalėdoms ar Naujiesiems?

Apelsininė antis

Reikės (4 porcijoms): 1,8–2 kg anties, 250 ml apelsinų sulčių, 125 ml vištienos sultinio, 6 česnako skiltelių, 3 šaukštų smulkiai tarkuotos apelsino žievelės, 3 rozmarino šakelių, alyvuogių aliejaus, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų; garnyrui: 3 apelsinų, 4 mandarinų, 1 česnako galvos; glajui: 3/4 stiklinės rudojo cukraus, 3/4 stiklinės apelsinų sulčių, 1 šaukšto sviesto, 2 šaukštelių tarkuotos apelsino žievelės.

Orkaitę įkaitinkite iki 220 laipsnių. Ančiai nupjaukite nereikalingą odą ties kaklu, folija apvyniokite sparnų galiukus. Šakute arba aštriu peiliu pabadykite šlaunelių ir krūtinėlės odą.

Česnakus smulkiai supjaustykite. Peiliu sukapokite maždaug pusę rozmarinų lapelių.

Grūstuvėje sugrūskite pusę tarkuotos apelsinų žievelės, rozmarinų ir pusę česnakų, užberkite 1 šaukštelį druskos ir 0,5 šaukštelio juodųjų pipirų. Įtrinkite šiuo aromatingu mišiniu antį – vidų ir išorę.

Supjaustykite 1 apelsiną ir 1 mandariną skiltelėmis, pridėkite dar šakelę rozmarino ir prikimškite antį. Kad įdaras neiškristų, sutvirtinkite mediniais iešmeliais, paukščio kojeles suriškite kulinariniu špagatu.

Sumaišykite sultinį su apelsinų sultimis, sudėkite likusius česnakus ir apelsino žievelę.

Apelsinus ir mandarinus supjaustykite storais skridinėliais. Česnako galvą perpjaukite pusiau.

Ant didelės kepimo formos dugno išdėliokite česnakus ir citrusus, likusius rozmarinus. Ant viršaus paguldykite antį, supilkite sultinį su sultimis ir pašaukite į orkaitę.

Kepkite 2 val. kas 15 minučių apliedami paukštį ištekėjusiomis sultimis.

Visus glajui skirtus ingredientus sudėkite į prikaistuvį, išmaišykite ir užvirinkite. Tada sumažinkite karštį iki vidutinio ir virkite dar 5 minutes, kol masė taps panaši į tirštą sirupą.

Likus 15 minučių, kol baigs iškepti antis, aptepkite ją glajumi ir kartokite tą kas 5 minutes.

Iškepusią antį padėkite ant lėkštės, uždenkite folija ir palikite 10 minučių.

Skystį iš formos nupilkite į prikaistuvį, sumaišykite su likusiu glajumi, šiek tiek nuvirkite. Prireikus pasūdykite, paskaninkite pipirais.

Prieš patiekdami supjaustykite antį porcijomis. Padažą supilkite į padažinę.

Beje, puikus papildomas garnyras prie keptos anties būtų orkaitėje keptos morkos su medumi ir česnakais.

Kiaulienos „armonikėlė“ su pomidorais

Reikės (8 porcijoms): 1 kg kiaulienos, 3 pomidorų, 200 g kietojo sūrio, 2 šaukštų grietinės (20 proc.), 4 česnako skiltelių, 1 šaukšto aliejaus, šviežiai maltų juodųjų pipirų, druskos.

Mėsą nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Padėkite ant pjaustymo lentos ir kas 1,5–2 cm padarykite gilias įpjovas palikdami 1–1,5 cm iš apačios neįpjautus.

Sumaišykite druską, pipirus, smulkintus česnakus. Įtrinkite šiuo mišiniu kiaulieną, ypač kruopščiai – pjūvius. Paskui aptepkite grietine ir palikite marinuotis 20–30 minučių.

Pomidorus supjaustykite plonais skridinėliais, sūrį – plokštelėmis.

Į kiekvieną įpjovą įdėję po gabalėlį pomidoro ir sūrio, perkelkite mėsą į aliejumi suteptą kepimo formą ir uždenkite foliją gerai prispausdami ją prie kraštų.

Pašaukite kiaulieną iki 180 laipsnių įkaitinton orkaitėn ir kepkite apie 1 val. Tada nuimkite foliją ir kepkite dar 15–20 minučių, kol atsiras gardi rusva plutelė, o sūris lengvai apskrus.

Išėmę formą iš orkaitės, mėsą uždenkite folija ir palikite 10–15 minučių.

Papuoškite žalumynais ir patiekite.

Triušis su rūkyta šonine ir pomidorais

Reikės: 2 kg triušio, 400 g karštai rūkytos šoninės, 600 g geltonųjų slyvinių pomidorų, 10–12 džiovintų pomidorų, 10 vadinamųjų šalotinių svogūnų, 4 česnako skiltelių, 3–4 čiobrelio šakelių, 50 g sviesto, 50 ml alyvuogių aliejaus, 100 ml sauso baltojo vyno, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų, smulkių žaliojo baziliko lapelių – patiekti.

Supjaustykite triušį porcijomis. Iš visų pusių įtrinkite druska, pipirais, apliekite vynu ir, uždengę plėvele, palikite marinuotis 20 minučių.

Supjaustykite šoninę vidutinio dydžio gabaliukais. Česnakus susmulkinkite, nuluptus svogūnus perpjaukite skersai pusiau. Nuskabykite čiobrelių lapelius.

Didelėje gilioje keptuvėje storu dugnu įkaitinkite sviestą su aliejumi. Nuo mėsos nubraukę marinatą (jį išsaugokite!), mėsą dėkite į keptuvę, apkepkite iki rusvos plutelės, išėmę kraukite į lėkštę.

Į keptuvę, kur kepė triušis, sudėkite svogūnus, paskrudinkite 3 minutes, tada dėkite šoninę ir česnakus, kepkite dar 2 minutes.

Grąžinkite į keptuvę mėsą, apibarstykite čiobreliais, dar šiek tiek pagardinkite druska ir pipirais. Užpilkite vyno ir 150 ml vandens, užvirinkite, uždenkite ir palikite troškintis 30 minučių.

Džiovintus pomidorus supjaustykite plonais gabalėliais, šviežius – storais skridinėliais. Sudėkite ant triušienos, vėl uždenkite ir patroškinkite dar 5 minutes.

Prieš patiekdami pabarstykite bazilikų lapeliais.

Orkaitėje keptas viščiukas su obuoliais ir citrinomis

Reikės (4 porcijoms): 1 viščiuko, 2 obuolių, 2 citrinų, 100 g atšaldyto sviesto, 4 česnako skiltelių, 2 rozmarino šakelių, alyvuogių aliejaus, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Obuolius supjaustykite ketvirčiais, pašalinkite šerdis ir sudėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos.

Citrinas irgi supjaustykite ketvirčiais, pridėkite prie obuolių. Šiek tiek apšlakstykite aliejumi, pabarstykite druska ir pipirais.

Sviestą supjaustykite plonomis plokštelėmis. Sudėkite ant kepimo popieriaus lakšto, pabarstykite druska ir pipirais ir 10 minučių įdėkite į šaldiklį.

Viščiuką nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Atsargiai atskirkite odelę nuo krūtinėlės ir šlaunelių ir prikimškite po ja sviesto plokštelių. Tada įtrinkite paukštį druska ir pipirais.

Rozmarinus ir česnako skilteles sukimškite į viščiuką, sutvirtinkite iešmeliais, kad neiškristų. Kojeles suriškite, sparnelius užlenkite, kad nesviltų, ir viščiuką padėkite ant vaisių krūtinėle žemyn.

Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių. Paskui apverskite ir kepkite dar 20–30 minučių.

Išimkite viščiuką iš orkaitės, ištraukite iešmelius ir iškart patiekite su keptais obuoliais bei citrinomis.

Kiaulienos suktinukai su grybais

Reikės (6 porcijoms): 1 kg kiaulienos, 350 g šaldytų baravykų (atitirpintų), 1 svogūno, 1 šaukšto grietinės (nuo 30 proc.), saulėgrąžų aliejaus, česnako miltelių, šviežiai maltų juodųjų pipirų, muskatų, druskos; padažui: 100 g grietinės (30 proc.), 1 šaukšto miltų, druskos.

Į keptuvę įpilkite šlakelį aliejaus. Suberkite kubeliais pjaustytą svogūną, lengvai apkepinkite ir dėkite iš anksto atitirpintus grybus. Toliau kepkite ant vidutinės ugnies, kol apskrus.

Pasūdykite, pagardinkite pipirais, muskatais ir sukrėskite grietinę. Išmaišykite, 1–2 minutes pakaitinkite.

Mėsą supjaustykite ne mažesniais kaip 1,5 cm storio gabalais. Kiekvieną porciją uždenkite maistine plėvele ir gerai išmuškite iš abiejų pusių. Truputėlį – visai mažai! – pasūdykite, vieną pusę pabarstykite maltu česnaku ir pipirais.

Išdėliokite mėsą ant darbastalio prieskoniais žemyn. Ant kiekvieno gabalo uždėkite po 1–2 šaukštus grybų įdaro ir standžiai suvyniokite. Suktinukus sutvirtinkite mediniais dantų krapštukais.

Ant didelės ugnies įkaitinkite didelę keptuvę. Įpilkite ir gerai įkaitinkite aliejų. Sudėkite suktinukus, sumažinkite karštį ir apkepinkite iš visų pusių iki plutelės. Išgriebę dėkite ant popierinio rankšluosčio.

Į tą pačią keptuvę suberkite miltus, kruopščiai išmaišykite. Kaitinkite, kol pasklis švelnus riešutų aromatas, tada krėskite grietinę, vėl išmaišykite. Galiausiai įpilkite 150 ml karšto vandens ir šiek tiek pasūdykite.

Padažą virkite, kol sutirštės, – apie 2 minutes. Paskui į keptuvę grąžinkite suktinukus (dantų krapštukus išimkite) ir troškinkite ant silpnos ugnies 30–35 minutes.

Patiekite su bet kokiu mėgstamu garnyru.

Jei esate šoninės mėgėjai, jos po juostelę galite įvynioti į kiekvieną suktinuką. Greitai apkepę suktinukus, paskui juos taip pat troškinkite padaže, tik jau nebe keptuvėje, bet orkaitėje, kepimo formoje.

The post Šventinei vakarienei – orkaitės magija appeared first on Kauno savaitė.

Viena archajiškiausių šio laikotarpio tradicijų, žinoma kaip blukvilkis, išliko tik fragmentiškai, prisiminimuose ir šaltiniuose, tačiau Panevėžio krašte ją bandoma atgaivinti.

Senovėje stiprūs vyrai per kaimą vilkdavo kelmą tikėdami, kad jis surenka likusius metų nerimus, šešėlius ir nesėkmes. O sudeginus tą sunkią medinę kaladę, kartu būdavo sudeginama ir visa, kas priklausė nykstančiai tamsai. Tai buvo riboženklis tarp seno ir naujo, tarp tiršto žiemos sąstingio ir artėjančios šviesos.

Šiandien Paliūniškyje, kur senosios tradicijos dar prisimenamos, blukvilkio apeiga vėl tampa bendruomenės atmintį ir tapatybę gaivinančiu ženklu. Kaimo gyventojai tiki: jei protėviai ugnimi ir apeigomis saugojo savo sielos švarą, galbūt ir mums verta sugrįžti prie papročių, kuriuose slypi ne tik istorija, bet ir gydanti simbolika.

Kelmas prie upės

Panevėžio rajone, Žaliosios girios pašonėje, prie Lėvens upės įsikūręs Paliūniškis turi kuo didžiuotis – rašytiniuose šaltiniuose 1595 metais pirmą kartą paminėto kaimo istorija turininga ir įdomi.

Ir dabar Paliūniškis neretai nustebina netikėtais renginiais ar reginiais.

Prieš kurį laiką čia vykdavusios Blukvilkio dienos Paliūniškį išgarsino visame krašte.

Nežinantiems, kas tai yra, paliūniškiečiai paaiškino: blukvilkis – ne šių laikų išmonė, o sena archajiška tradicija, kurį laiką buvusi užmarštyje – niekur nei minėta, nei vykdyta.

Per Blukvilkio dienas blukis – senas kelmas – surišamas virve ir stiprių vyrų triukšmingai velkamas per kaimą, iš visur tarsi surinkdamas blogį.

Po tokios kelionės kelmas kartu su visu simboliškai surinktu blogiu sudeginamas ir žmonės, juodumos atsikratę, į naują pradžią, į naujus metus jau gali žengti švarūs – be pykčio ir nuoskaudų.

Po Naujųjų Metų, per Tris Karalius Paliūniškyje būdavo pastatomas naujas kelmas, pasiruošęs beveik metus sugerti blogį, o paskui pervilktas per visą kaimą vėl būti sudegintas.

„Prie kelmo galima palikti juodas, niūrias mintis, išlieti savo pyktį – visas blogas emocijas atiduoti blukiui. O savuose namuose geriau nesipykti, nešaukti ir nelinkėti niekam blogo.“

D. Petraitienė

Tačiau šių Kalėdų laikotarpiu paliūniškiečiai kelmo nevilks – tradicija lyg ir neprigijo, per praėjusius Tris Karalius kelmas pykčiui sugerti liko nepastatytas.

Nors, kaip sako viena iš renginio organizatorių, paliūniškietė Dalė Petraitienė: „Bandysim iš naujo.“

Kelmas, kuriam bus galima išsakyti savo bėdas, išlieti pyktį, per ateinančius Tris Karalius Paliūniškyje vėl turėtų atsirasti.

Aktyvi bendruomenės narė, garsi žolininkė D. Petraitienė svarsto: greičiausiai kelmas bus įkurdintas ant Lėvens kranto, patogioje ir gražioje vietoje, kad žmonės kada tik nori galėtų prie jo ateiti ir, žinodami, jog kankinančios negerovės bus sudegintos, jomis atsikratyti – išsakyti, išrėkti kelmui.

Prie kelmo ketinama įrengti ir lentelę su užrašytu paaiškinimu.

Iš seno į nauja

„Prie kelmo bus galima palikti juodas, niūrias mintis, išlieti savo pyktį – visas blogas emocijas atiduoti šiam blukiui. O savuose namuose geriau nesipykti, nešaukti ir nelinkėti niekam blogo“, – pasakoja senosios tradicijos puoselėtoja.

Senosiomis apeigomis besidominti paliūniškietė stengėsi kuo daugiau sužinoti apie blukvilkio dienos ypatumus.

Pasirodo, senovėje kelmą vilkdami blukvilkiai – taip vadinti kelmą tampę vyrai – dainuodavo: „Tabalai, tai, tai, tai, tai judink, seni, kaulus, up, up, up. Sudaužk rankų delnus.“

Kelmą sudeginus, vienas renginio dalyvis – suplyšusiais drabužiais vilkintis, šaltąjį, liūdnąjį laikotarpį simbolizuojantis persirengėlis būdavo išvejamas lauk, o susirinkusieji pasitikdavo naują pradžią skelbiančias gražiai apsirengusias merginas.

Kaip sako D. Petraitienė, tolimoje praeityje lietuviai nežinojo, nei kas ta Kalėdų eglutė, nei kodėl ją reikia puošti. Nebuvo ir kitų dabar populiarių tradicijų.

Užtat žmonės turėjo savas, jiems svarbias prasmingas ir kartais mūsų laikų net nepasiekusias tradicijas ir papročius.

Atgaivinant senąsias tradicijas Lietuvos etnografijos muziejaus renginiuose blukį dažniausiai degindavo prieš pat Kalėdas, dažniausiai gruodžio 21-ąją – per žiemos saulėgrįžą, kai saulė jau vaduojasi iš apmirimo ir pradeda naują kelionę, kasdien pakildama vis aukščiau.

Iš brolių latvių

Panevėžio kraštotyros muziejaus etnologė Vitalija Vasiliauskaitė sako, jog žinios apie blukį ir jo vilkimą per kaimą ne iš piršto laužtos, yra daug tą tradiciją patvirtinančios medžiagos.

Apie ją rašė istorikas, švietėjas Simonas Daukantas, pasakojęs apie po kaimą stiprių vyrų tampytą medinę kaladę ir tuo pat metu giedamas senovines giesmes.

Prieš porą šimtų metų tas iš praeities atėjęs paprotys buvo gyvas ir puoselėjamas.

Bet tikslios dienos, kada ta apeiga vykdavusi, pasak etnologės, nėra.

Kelmas galėjo būti tampomas nuo gruodžio 26 dienos ir vėliau arba kiek anksčiau, prieš Kalėdas, per žiemos saulėgrįžą.

Tradicija ir senosios apeigos – blukvilkis – pradėtos prisiminti pirmiausia per Lietuvos etnografijos muziejaus Rumšiškėse iniciatyvas.

„Ši ypatinga senovinė apeiga, paprotys buvo paplitęs ir kitose Europos tautose, o ypač populiarus Latvijoje. Gal todėl ir Lietuvoje labiausiai žinomas su Latvija besiribojančioje šiaurinėje šalies dalyje“, – teigia V. Vasiliauskaitė.

Įdomu, jog Pasvalio krašte užrašyti prisiminimai apie tokio kelmo tampymą po kaimą ir per Užgavėnes.

Gali būti, kad senųjų laikų patirtis per šimtmečius atėjo kiek pakitusi.

Tačiau tradicijos esmė ta pati – tamsiojo laikotarpio, šalčio, blogio atsikratymas, jų sudeginimas, šviesos, gėrio, naujos pradžios laukimas.

Po saują riešutų

Praeityje buvo svarbu ir labai laukiama, kad kuo greičiau baigtųsi šaltasis tamsusis laikotarpis.

O deginamas kelmas tarsi nešė žinią, jog dienos netrukus pradės ilgėti, šviesėti ir viską bus galima pradėti iš naujo. O dar geriau – be nuoskaudų, nesėkmių ir pykčio.

Blukvilkis susijęs ir su kalėdotojų papročiais – kartu galėjo vaikščioti ir Senis Kalėda, ir jauni stiprūs vyrai – blukvilkiai, ir persirengėliai meškomis, gervėmis, velniais.

Virvėmis tempiamas sutrešęs kelmas – mirties, pabaigos simbolis. Su ta pabaiga kartu turi išnykti, sudegti ir blogis.

„Tempdami tą kelmą per kaimą, blukvilkiai užsukdavo į visas trobas, o jų šeimininkai neva sumesdavo ant to kelmo savo bėdas, žodžiais ar tik mintimis savo pykčius išsakydami. Taip pat šeimininkai pavaišindavo blukvilkius riešutais, apiberdavo juos grūdais“, – pasakoja etnologė.

Ir taip viso kaimo bėdas surinkę, kelmą ar kaladę vyrai dar ir patys apmušdavo pagaliais, o galop kaimo gale būdavo iškilmingai sukuriamas laužas ir jame sudeginamas blukis.

Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių pokštų prikrėsdavę.

Kartais vienas kuris iš vyrų turėdavo ir iš medžio išdrožtą mažą figūrėlę. Kelmą sudeginus, ją visiems rodydavo kaip naujos pradžios simbolį.

Mitologinė ir pagoniška

Blukvilkis buvo minimas itin triukšmingai ir neatsitiktinai būtent tuo laiku, kai vyksta aktyvi kova tarp tamsos ir šviesos.

Tai ne šiaip laikas, o gamtos virsmo metas, skatinantis susimąstyti, kas žmogui svarbu, prasminga.

Todėl ir blogį deginti šiuo metu labiausiai tinka – stebuklingų galių turinti ugnis sunaikins jį.

Atsikračius blogio, apsivalius, šviesa nugalės, saulė sugrįš, o tamsa ir šaltis, žinoma, pasitrauks.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad tas blukvilkio vakaras būdavęs tarsi seno ir naujo laiko susidūrimo simbolis, saulės grįžimo pradžia, graži tarpušvenčio – tarp Kalėdų ir Trijų Karalių – kalėdojimo tradicija.

„Tradicija daugiau mitologinė, pagoniška, siejama su ugnies kultu. Kartu tai ir bendruomenės šventė, juk visi būdavo kartu, visi aplankomi, visiems padedama atsikratyti blogio“, – sako etnologė.

Tampė kelmą ir kitur

Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ narė D. Petraitienė pasakoja, kad ne kartą bandyta blukvilkio tradiciją sugrąžinti, padaryti ją populiarią.

Blukvilkio diena buvusi organizuota ir prie Seimo, ir kitose vietose.

Kelmo vilkimo apeigos rengtos ir Panevėžio mieste.

Prieš kelerius metus daugeliui tai buvo naujovė ir netikėtumas stebėti, kaip pagoniškais drabužiais apsirengę vyrai per Senvagę ir Laisvės aikštę vilkdami kelmą, jam liejo savo nuoskaudas. Prisijungti prie šių nuotaikingų apeigų, skirtų išlaisvinti saulę iš kaustančios tamsos ir blogio, persirengėliai kvietė ir miestelėnus.

„Juk blukis dėl to, kad paleistume nuo savęs negeras mintis. Kuo mažiau jų žmogus turės, tuo bus ir laimingesnis, ir sveikesnis. Ta apeiga tarsi priminimas, kad visiems ir visada reikia pradėti nuo savęs – nuo savo minčių, darbų ir poelgių įvertinimo“, – sako paliūniškietė.

Romuviai per žiemos saulėgrįžos šventę savo susibūrimuose visi kartu taip pat degina blogį surinkusį blukį.

Tokia labai sena, dar pagonybės laikus siekianti tradicija turi savo prasmę ir gamtos galia tikėjusiems protėviams buvo labai svarbi.

Jos atgaivinimas šiuolaikinius žmones turėtų sudominti.

Juk, kaip sako D. Petraitienė, priešiškumas, egoizmas, panieka, pasipūtimas, pyktis ir kiti blogi jausmai niekur neveda, o tik kenkia ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.

The post Blukis, ugnis ir nauja pradžia: žiemos ritualas iš senųjų laikų appeared first on Kauno savaitė.

Iškart pasakysime: čia nerasite standartinių eglučių.

Vietoj jų – neįprastos idėjos, kurios įkvepia.

Taip, surinkome tik dalį visų įmanomų variantų, bet ir straipsnis nėra guminis.

Mes apžvelgėme pačius nestandartiškiausius namų eglučių sprendimus ir išdėstėme juos pagal vietas, vertindami praktiškumą, konstrukcijos kompaktiškumą, laikymo patogumą ir gamybos sudėtingumą.

10 vieta — eglutės iš įvairių daiktų

Jūsų šventinio medžio „viršūne“ gali tapti įvairūs daiktai: drabužiai, aksesuarai, žaislai ir pan.
Kūrybai nėra ribų: kojinės, knygos, pagalvės. Atrodo įspūdingai, bet greitai pabosta ir beveik netinkamos laikymui. Greičiau meno objektas nei eglutė.

9 vieta — eglutės iš medinių konstrukcijų

Medinė konstrukcija – originali idėja ir patogus laikymas.
Stilinga ir ilgaamžiška, tačiau užima vietos ir reikalauja įrankių. Puikiai tinka „pasidaryk pats“ entuziastams ir skandinaviško jaukumo mėgėjams.

8 vieta — eglutės iš kopėčių

Kodėl gi ne?
Praktiška, jei kopėčios jau yra. Laikymas idealus, tačiau pati konstrukcija kambaryje nėra pati kompaktiškiausia.

7 vieta — pakabinamos apverstos eglutės

Tinka tiek dirbtinėms, tiek natūralioms eglutėms.
Taupo vietą ant grindų ir atrodo efektingai. Reikia tvirto lubų pagrindo ir kruopštaus montavimo, kitaip šventė gali baigtis pernelyg staigiai.

6 vieta — makramė eglutės

Skirta kūrybiškiems žmonėms ir jaukumo vertintojams.
Labai atmosferiška ir madinga. Laikosi kaip pledas, bet reikalauja laiko ir pynimo įgūdžių arba gatavos kompozicijos įsigijimo.

5 vieta — eglutės iš pakabinamų konstrukcijų

Tai tikras laikymo kompaktiškumo rekordas.
Lengvos, ore „plaukiančios“, su gera geometrine forma. Puikus dizaino ir praktiškumo balansas, ypač šiuolaikiškuose interjeruose.

4 vieta — eglutės ant sienos kampo

Ir gražu, ir šventiška, ir neužima jokios grindų vietos.
Idealu mažiems butams ir šeimoms su vaikais. Beveik neužima vietos ir lengvai surenkamos iš paruoštų panelių.

3 vieta — eglutės–nameliai katėms

Jei jūsų katė paprastai verčia eglutę, daužo žaisliukus, čia ji pati tampa dekoracija.
Retas atvejis, kai visi patenkinti: žmonės gauna papuošimą, o katės – žaidimų kompleksą. Praktiška ir naudinga net po švenčių.

2 vieta — sieninės eglučių kompozicijos

Viskas priklauso tik nuo jūsų fantazijos.
Maksimaliai daug dekoro, minimaliai vietos. Paprasta laikyti, greita surinkti, o dizaino variantų – begalė.

1 vieta — eglutės iš girliandos kambario kampe

Mažai medžiagų, daug šventinės nuotaikos.
Absoliutus čempionas. Mažai išlaidų, jokių laikymo problemų ir maksimalus jaukumas: tiesiog įjungiate girliandą – ir šventė prasideda.

Šios eglutės ne tik gražios, bet ir praktiškos, kompaktiškos, o daugelį jų lengva pasigaminti, tad tikrai pritaikysite jas ir savo namuose.

Jos idealiai dera pagal principą „stilius–grožis–patogumas“ ir tikrai sukuria šventinę nuotaiką!

Ir nepamirškite pusinių dirbtinių eglučių: jei norisi klasikos, bet vietą vis dėlto reikia taupyti.

The post Pačių neįprasčiausių namų Kalėdų eglučių TOP-10 appeared first on Kauno savaitė.

Daugelis iš mūsų turi bent vieną ypatingą eglutės žaisliuką, paveldėtą iš senelių ar išsaugotą nuo vaikystės.

Tačiau pasaulyje egzistuoja dekoracijų, kurių vertė tokią nostalgiją iškelia į visiškai kitą lygį – kai kurie papuošalai kainuoja daugiau nei automobiliai, butai ar net namai.

Kaip eilinis eglutės burbulas tampa vertas penkiaženklės ar šešiaženklės sumos? Kodėl senovinis subraižytas stiklinis paukštelis aukcionuose staiga kainuoja tūkstančius?

Tai – kelionė į prabanga spindinčią Kalėdų istorijos pusę, kur šventiniai papuošalai tampa meno kūriniais, investicijomis ir net prestižo simboliais.

Kalėdinių žaisliukų ištakos

Kalėdos – viena laukiamiausių metų švenčių, todėl įprasta galvoti, kad jų tradicijos siekia kelis tūkstančius metų.

Istorikai sutaria, kad pirmieji dokumentuoti Kalėdų medžių puošimo atvejai pasirodo apie XV–XVI a., daugiausia dabartinėje Vokietijoje, Elzase, tuomet Šventosios Romos imperijoje.

Tačiau nuo ko tiksliai prasidėjo ši tradicija – neaišku.

Dažnai pasakojama, kad pirmasis eglutę per Kalėdas pradėjo puošti Martynas Liuteris, protestantų reformacijos pradininkas.

Esą jis, Kalėdų naktį vaikštinėdamas miške, taip susižavėjo sniegu pasidabinusiomis eglutėmis ir jame atsispindinčiomis žvaigždėmis, kad pats nusikirto medį ir namuose jį papuošė žvakėmis.

Tiesa, egzistuoja ir kita versija, kuri teigia, kad pirmą kartą kalėdinė eglutė papuošta kaimyninėje Latvijoje 1510 m.

Manoma, kad latvių eglutės buvo įžiebiamos per Naujuosius, o jas puošė popierinės gėlės. Tradicija puošti eglutę populiarėjo gana lėtai. Elzase, Vokietijoje, 1521 m. pirmą kartą papuošta pušis, Strasbūro katedroje eglutė Kalėdoms pirmą kartą sužibo 1539 m.

O štai Anglijoje, Kanadoje ir JAV kalėdinių eglučių puošimas tapo populiarus tik XIX a. antroje pusėje. Tuo metu dauguma amerikiečių eglutę laikė pagonių simboliu, todėl toks atvykėlių iš Vokietijos ir Olandijos elgesys atrodė mažų mažiausiai keistas.

Nepaisant tokio skeptiško požiūrio, amerikiečiai netrukus susižavėjo šia tradicija ir patys pradėjo ją propaguoti per kiekvienas Kalėdas.

Iš pradžių eglutės buvo puošiamos žvakėmis, tačiau žmonės greitai suprato, kad ugnis, tirpstantis vaškas ir medis nėra pats geriausias derinys, todėl jas greitai pakeitė vaisiai, riešutai, meduoliai, datulės, įvairūs sausainiai, kuriuos Kalėdų dieną tėveliai leisdavo suvalgyti vaikams.

Vėliau šie valgomi žaisliukai buvo pakeisti dekoracijomis iš stiklo, kurios priminė obuolius.

Tik nuo XVIII a. kalėdinė eglutė pradėta puošti blizgiomis girliandomis, elektrinėmis lemputėmis ir saldainiais.

Puošmenų gamintojų dinastijos

Nors šiandien gali atrodyti, kad eglutės žaisliukai – sezoninis smulkusis verslas, iš tikrųjų Europoje veikia šimtmečius gyvuojančios dirbtuvės, kurios kūrė Kalėdų puošmenas dar tada, kai dabartiniai miestai buvo tik besikuriantys pramonės centrai.

Vokietijoje, Čekijoje ir Šveicarijoje iki šiol yra stiklo meistrų dinastijos, kurių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą.

Šeimose nuo vaikystės mokoma pūsti stiklą, kurti ornamentus, išdažyti raštus, o dauguma procesų beveik nepakito nuo XIX a.

Kai kurios dirbtuvės turi ypatingą reputaciją. Pavyzdžiui, mažos šeimos manufaktūros Laušoje gamino žaisliukus karališkosioms šeimoms, aristokratams ir elitui, o jų žaisliukai šiandien laikomi aukščiausios klasės kolekcinėmis vertybėmis.

Jų kuriami papuošalai nėra tik dekoro elementai – tai šimtmečio tradicijos, meistrystės ir kultūros palikimas.

Stiklo puošmenų gimimas

Kalėdų eglutės puošyba, kokią pažįstame šiandien, turi gilias šaknis, siekiančias XIX a. vidurį.

Būtent tada Vokietijos Laušos mieste – žinomame kaip stiklo menininkų centras – atsirado pirmieji masiškai gaminti Kalėdų eglutės žaisliukai iš stiklo.

Iš pradžių jie buvo paprasti, rankų darbo, dažnai dažyti spalvotais dažais ir kabinami ant eglutės kaip šventinis akcentas.

Bet Laušos meistrai sukūrė šį tą daugiau nei tik dekoraciją – jie suteikė eglutėms blizgesio, džiaugsmo ir magijos.

Tradicija kabinti ant eglutės stiklo burbulus greitai išplito Europoje, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje.

Tuo metu Kalėdos buvo labiau šeimos šventė, todėl rankų darbo burbulai ne tik puošė medį, bet ir simbolizavo artimųjų meilę bei šeimos tradicijas.

Šiandien šie senoviniai žaisliukai, žinomi kaip Kugel Ornaments, yra vieni rečiausių ir vertingiausių kolekcininkų trofėjų.

Jie ne tik reprezentuoja XIX a. amatų meistrystę, bet ir liudija, kaip paprasti kasdieniai daiktai gali tapti istorijos liudininkais.

Autentiški Kugel burbulai, priklausomai nuo būklės, amžiaus, formos ir retumo, gali kainuoti nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių dolerių.

Kai kurie ypač reti egzemplioriai, kurių paviršius nepažeistas, o detalės – autentiškos, aukcionuose pasiekia rekordinę vertę.

Taigi tai, kas iš pradžių buvo paprastas šventinis papuošalas, laikui bėgant tapo daug daugiau: kolekcionavimo aistra ir nostalgijos simboliu.

Šiuolaikiniai kolekcininkai vertina ne tik estetines žaisliukų savybes, bet ir jų kultūrinę reikšmę: kiekvienas Kugel burbulas pasakoja istoriją apie praeities šventes, rankų darbo amatų meistrystę ir senąją europietišką Kalėdų tradiciją.

Be to, šie žaisliukai tapo neatskiriama dekoratyvinių kolekcijų dalimi ir įkvėpė šiuolaikinius juvelyrus bei dizainerius kurti prabangias, vienetines dekoracijas, kurios šiandien gali kainuoti šimtus tūkstančių dolerių.

Tad stiklo puošmenos gimimas XIX a. Laušoje ne tik pakeitė Kalėdų eglutės įvaizdį, bet ir padėjo sukurti pasaulinę kolekcionavimo kultūrą, gyvą iki šiol.

Kolekcininkų pasaulyje

Brangių Kalėdų dekoracijų pasaulis turi savą, labai uždarą ekosistemą, kurioje dominuoja aukcionai, ekspertai ir kolekcininkai, nuolat medžiojantys retus šventinius atributas.

Tokiose vietose kaip „Christie’s“, „Sotheby’s“ ar specializuotuose vintažinių žaisliukų aukcionuose sprendžiama ne tik dekoracijos, bet ir jos istorijos vertė.

Kainą lemia daugybė kriterijų: žaisliuko amžius, jo būklė, gamintojas, išskirtinės medžiagos, retumas ar net kilmė – pavyzdžiui, žaisliukas, kabėjęs ant karališkosios šeimos eglutės, gali kainuoti kelis kartus daugiau nei įprastas XIX a. burbulas.

Aukcionų istorijoje netrūksta rekordų.

Pavyzdžiui, reti Kugel burbulai, pagaminti vos keliais egzemplioriais, pasiekė 30–40 tūkst. dolerių, o juvelyrinės dekoracijos su brangakmeniais kartais viršija net gerai žinomų dailininkų paveikslų vertę.

Kolekcininkų pasaulyje galioja viena taisyklė: kuo daugiau paslapties, kuo autentiškesnė istorija ir kuo geresnė būklė – tuo didesnė vertė.

Tai rinka, kur Kalėdos ne tik švenčiamos, bet ir įkainojamos – kartais stulbinamomis sumomis.

Kai Kalėdos tampa prabanga

Kalėdų dekoracijų pasaulyje netrūksta ir ekscentriškumo.

Kai kurie dizaineriai ir juvelyrai nusprendė perkelti Kalėdų puošmenas į prabangos pasaulį, kur jos virto unikaliomis meninėmis instaliacijomis, aukščiausio lygio amatų ir kūrybiškumo pavyzdžiais. Šie objektai jau ne tik puošia eglutes – jie tampa investicijomis, kolekcininkų vertybėmis ir galerijų eksponatais.

Viena įspūdingiausių prabangių dekoracijų yra 2 metrų aukščio eglutė iš gryno aukso, sukurta Japonijos juvelyrų namų „Ginza Tanaka“.

Šiai kūrybinei instaliacijai panaudota apie 19 kilogramų ultragryno aukso vielos, o rinkos kaina ši auksinė eglutė įvertinta maždaug 1,8 milijono JAV dolerių.

Eglutės konstrukcija ir detalumas pabrėžia, kad tai – tikras juvelyrikos šedevras.

Dar vienas pavyzdys – legendinis žaisliukas, pagamintas iš 18-os karatų baltojo aukso, papuoštas daugiau nei 1 500 deimantų ir 188 rubinais.

Šis brito juvelyro kūrinys yra vienas brangiausių kada nors pagamintų eglutės žaisliukų istorijoje.

2009 m. jo vertė siekė daugiau nei 136 000 JAV dolerių!

Šis modernus eglutės žaisliukas pristato, kaip Kalėdų simboliai gali būti meno objektu bei investicija viename.

Šį unikalų kūrinį sukūrė britų juvelyras Markas Hasis. Kiekvienas brangakmenis kruopščiai atrinktas, o burbulas sukurtas taip, kad maksimaliai išryškintų šviesos žaismą ir spindesį.

Pagaminti šį juvelyrikos šedevrą truko daugiau nei metus.

Kiekviena detalė, kiekvienas akcentas buvo apgalvotas, siekiant sukurti objekto vientisumą, grožį ir unikalumą.

Kodėl šis žaisliukas toks vertingas? Tai vienintelis egzempliorius – ne serijinė produkcija, o unikalus meno kūrinys, kurio analogų pasaulyje nėra.

Šiuolaikiniai dizainai

Šiandien garsūs mados ir juvelyrikos namai kuria limituotas kolekcijas, kurios išperkamos dar net nepradėjus šventinio sezono.

„Swarovski“ metinės figūrėlės – vienas žinomiausių pavyzdžių. Kiekvienais metais pristatomas vienas naujas kristalų burbulas, kuris po kelerių metų tampa kolekcininkų svajone, o pirmieji serijos modeliai – tikra investicija.

„Tiffany & Co.“ kasmet pasiūlo eglutės žaisliukų, pagamintų iš sidabro, o jų minimalistinis dizainas ir ribotas skaičius užtikrina didelę paklausą tarp prabangos kolekcininkų.

Krištolo meistrai „Lalique“ ir „Baccarat“ kuria prabangias dekoracijas, kurios neretai labiau primena muziejaus eksponatus nei įprastus eglutės papuošalus.

Kiekviena limituota serija gaminama tik vieną sezoną, o pasibaigus gamybai, kainos rinkoje kyla dešimtimis kartų.

Taip šiuolaikiniai prekių ženklai suteikia modernumo natūraliai tradicijai, paversdami Kalėdų puošmenas subtiliais dizaino objektais.

Sidabrinė klasika tapo kolekcionavimo fenomenu

Vienas iš labiausiai atpažįstamų modernių kolekcionuojamų kalėdinių žaisliukų yra „Gorham“ sidabro snaigės – kasmet leidžiamas dizainas, kuris tapo daugelio šeimų ir kolekcininkų tradicija.

„Gorham“ – vienas garsiausių JAV sidabro gamintojų – nuo 1970 m. kasmet pristato savo snaigę, sidabrinį eglutės žaisliuką.

Tai ne praeities amato reliktas, o moderni tradicija, kuri per daugiau nei penkiasdešimt metų sukaupė savo gerbėjų: kiekviena žaisliukų serija pažymėta metais, supakuota originalioje dėžutėje, su brošiūra ir nurodytu kasmetiniu numeriu.

Dėl šio nuoseklumo ankstyvieji egzemplioriai, ypač nepaliesti, su etiketėmis, yra labiau pageidaujami tarp kolekcininkų.

Pirmąjį tokį žaisliuką sukūrė dizaineris Ričardas Maijela 1970 m.

Jis planavo papuošalus pardavinėti už keliolika dolerių, bet idėja susilaukė didžiulės paklausos ir nuo tada kiekvienais metais pasirodo naujas, unikalus snaigės raštas.

Daugiau nei pusę amžiaus leidžiamos snaigės šiek tiek skiriasi: kai kuriuose leidimuose matyti įmantrūs, ploni perforuoti raštai, kituose – reljefinės, dvisluoksnės kompozicijos.

„Gorham“ snaigė yra puikus įrodymas, kad vertinga kalėdinė dekoracija nebūtinai reiškia prabangų vienetinį juvelyrinį kūrinį – kartais vertė gimsta iš nuoseklumo, prekinio ženklo reputacijos ir kolekcionavimo praktikos.

Nors „Gorham“ papuošalai reklamuojami kaip kolekciniai ir turi sentimentalią vertę, jie retai pasiekia tokias sumas, kokias matome aukcionuose, kuriuose parduodami vienetiniai juvelyriniai žaisliukai ar XIX a. stikliniai Kugel.

Kalėdos kosmose

Nors Tarptautinėje kosminėje stotyje (ISS) dirbantys astronautai gyvena pagal griežtą dienotvarkę, per šventes ir jie randa būdų sukurti nors simbolišką Kalėdų nuotaiką. Tai tapo savotiška tradicija, tęsiama jau ne vieną dešimtmetį.

ISS įgulos nariai dažnai papuošia aplinką nedideliais šventiniais atributais: ant sienų kabinamos lengvos popierinės girliandos, mažos dirbtinės eglutės, šalia darbo vietų pritvirtinamos kalėdinės kojinės, atsiranda vietos ir šeimos nuotraukoms su kalėdiniais motyvais.

Šie daiktai į stotį dažnai atkeliauja kartu su siuntiniais, kuriuos NASA ar privataus transporto bendrovės pristato specialiomis progomis.

Tokiose pakuotėse būna ir simbolinių dovanų arba mažų dekoracijų, parinktų tam, kad primintų Žemę ir suteiktų emocinį ryšį per šventes.

Vienas įdomiausių istorinių pavyzdžių – 1973 m. misija „Skylab 4“.

Trys astronautai, 84 dienas vykdę misiją, pasigamino Kalėdų eglutę iš tuščių maisto skardinių.

Ši improvizuota eglė, dekoruota tuo, ką įgula rado kosminiame laive, tapo vienu pirmųjų dokumentuotų atvejų, kai žmonės kosmose pabandė sukurti kalėdinę atmosferą.

Eglutė simbolizavo ne tik šventę, bet ir kūrybiškumą bei gebėjimą išlaikyti tradicijas net toli nuo Žemės.

Nors kosminėse stotyse dėl saugumo reikalavimų niekada nebuvo kabinamos stiklinės dekoracijos, eglutės – tikros ar simbolinės – orbitoje egzistavo.

Kartais jos buvo miniatiūrinės ir atsivežtos iš Žemės, o kartais – sukurtos vietoje iš to, kas buvo po ranka. Tokie paprasti gestai primena, kad net 400 kilometrų virš Žemė Kalėdos vis tiek randa kelią į žmonių širdis.

Pirmasis popierinis Kalėdų atvirukas

Kalėdų atvirukai šiandien yra įprasta šventinės komunikacijos priemonė: siunčiame draugams, giminaičiams, kartais kolegoms. Tačiau viskas prasidėjo nuo vieno ypatingo kūrinio, kuris šiandien kainuoja tūkstančius dolerių.

Pirmasis pasaulyje komerciškai išleistas Kalėdų atvirukas sukurtas 1843 m. britų menininko Džono Kolkuto Horslio.

Šis atvirukas žymi svarbų etapą Kalėdų istorijoje: jis buvo pirmasis spausdintas ir parduotas masinėje rinkoje.

Atvirukas vaizdavo šeimos sceną – motiną, tėvą, vaikus – ir dekoruotas meninėmis detalėmis, kurios tų laikų žmonėms atrodė itin šventiškos ir estetiškai patrauklios.

Nors tuo metu atvirukų tiražas buvo palyginti mažas, iš visos serijos išliko vos keli autentiški egzemplioriai, todėl šiandien jie itin reti ir vertingi.

Aukcionuose tokie istorijos liudininkai parduoti už 28–30 tūkstančių JAV dolerių.

Kodėl šis paprastas popierinis atvirukas sulaukė tokio pripažinimo?

Pirmiausia todėl, kad tai pirmasis oficialus Kalėdų atvirukas pasaulyje – muziejinė retenybė, simbolizuojanti istorinę akimirką, kai Kalėdos iš šeimos ar bendruomenės šventės tapo masine, visuomeniškai pripažinta švente.

Atviruko išlikimas beveik du šimtmečius suteikia jam ne tik materialią, bet ir emocinę, kultūrinę vertę.

Horslio kūrybos Kalėdų atvirukas ne tik pradėjo naują šventės tradiciją, bet ir padėjo formuoti pasaulinę Kalėdų ikonografiją, kuri gyva iki šiol.

Karališkosios tradicijos

Britų karališkoji šeima turi ilgametį ir reikšmingą ryšį su Kalėdų eglutės tradicija.

Manoma, kad pirmąjį dekoruotą Kalėdų medį XVIII a. pabaigoje papuošė Anglijos karalienė Šarlotė – ji apie 1800 metus rūmuose per Kalėdas pastatydavo eglutę, puoštą saldainiais, vaisiais ir popierinėmis dekoracijomis.

Ši idėja tuomet buvo egzotiška ir neįprasta, tačiau iš tikro ši tradicija suklestėjo XIX a. viduryje, kai karalienė Viktorija ir jos vyras princas Albertas – kilęs iš Vokietijos, kur eglutės puošimas jau buvo giliai įsišaknijęs – pavertė šį paprotį visos šalies mados dalimi.

Būtent jų šeimos šventinės nuotraukos, publikuotos spaudoje, padarė dekoruotą eglutę neatsiejama Britanijos Kalėdų dalimi.

Šiandien karališkosios rezidencijos, ypač Vindzoro rūmai, kasmet atveria duris lankytojams, kad šie galėtų išvysti įspūdingas, kelių metrų aukščio eglutes, puoštas specialiai parinktais žaisliukais ir karališka estetika.

Su šia puošyba susijusi ilgametė tradicija ir institucija – „Royal Collection Trust“, sauganti didžiausią pasaulyje privačią meno ir istorinių objektų kolekciją, priklausančią monarchui.

Tarp jų – paveikslai, ikonografiniai dokumentai, baldai, papuošalai ir daugybė kitų kultūrinės vertės daiktų, susijusių tiek su praeities, tiek su dabarties karališkąja buitimi.

Vis dėlto, nepaisant to, kad karališkieji rūmai kasmet puošiami šventiniais akcentais, o pati karališkoji šeima įtvirtino eglutės puošybos madą, nėra duomenų apie tai, kad būtų išlikusi ar oficialiai dokumentuota senovinių stiklo žaisliukų kolekcija, turinti tiesioginį ryšį su karališkąja šeima.

Dirbtinės eglutės atgimimas

Kalėdų eglutės tradicija XIX amžiuje patyrė tikrą perversmą – atsirado dirbtinės eglutės, kurios šiandien kolekcininkų akyse tampa tikromis retenybėmis.

Keista istorija iš aukcionų pasaulio iliustruoja šį fenomeną: senovinei, labai paprastai dirbtinei eglutei, pirktai vos už kelis centus ir laikytai beverte, patekus į ekspertų rankas paaiškėjo, jog tai esanti XIX a. reta Vokietijos gamybos eglė.

Aukcione ši retenybė buvo parduota už daugiau nei 4 000 JAV dolerių, ir tai tik maža dalis kolekcinės vertės, kurią gali turėti tokie objektai.

Kodėl šios eglutės tokios brangios?

XIX a. gamybos dirbtinės eglutės buvo kuriamos nedideliais kiekiais, rankų darbo, dažnai naudojant tikras žąsų plunksnas, kurios suteikdavo natūralumo, arba rankų darbo metalinius karkasus, kurie formavo stabilų, bet lankstų eglutės pagrindą.

Kiekviena tokia eglutė buvo unikali – skyrėsi plunksnų spalvos, šakelių ilgis, metalinės detalės. Dėl to net paprastos pirmosios dirbtinės eglutės šiandien vertinamos kaip istorijos liudininkės ir meno kūriniai.

The post Brangiausios kalėdinės dekoracijos istorijoje appeared first on Kauno savaitė.

Dažnai medį lengviau užauginti nei paskui nukirstą išlaikyti gyvą. Atrodo, parsineši į namus patį gražiausią, bet pačiame švenčių įkarštyje ima byrėti spygliai.

Ar tinkamas pasirinkimas gali padėti to išvengti? Būsime atviri: ne visada.

Tačiau kuo daugiau žinosite apie populiariausių spygliuočių ypatumus, tuo didesnė bus sėkmingo pirkinio tikimybė.

Paprastosios eglės

Buvo ir lieka tradiciškiausias pasirinkimas žiemos šventėms, nors patikimiausiu variantu eglių niekaip nepavadinsi.

Paprastosios eglės spyglius ima barstyti greičiau nei kiti jų giminaičiai. Šildomame kambaryje jie gali pradėti kristi jau po kelių dienų, ypač jeigu eglaitė senokai nukirsta.

Vidutinis jos išvaizdumo laikas – 1–2 savaitės. Ir tik tada, jeigu atšviežinsite kamieno pjūvį ir reguliariai papildysite vandens stove.

Jeigu patalpoje itin sausa ir karšta, Kalėdų eglės laikas dar sutrumpėja, nes toks oras aktyviai traukia drėgmę iš šakelių ir spyglių (pradedant nuo apatinių).

Didžiausias eglaičių pliusas – aromatas. Minusai – aštrūs spygliai, sauso ir karšto oro, staigių temperatūrų pokyčių netoleravimas, todėl netinkamos transportavimo sąlygos gali dar paspartinti šakelių plikimą.

Prieš pirkdami eglę visada ją pakilokite – jeigu įtartinai lengva, greičiausiai jau yra perdžiūvusi.

Eglė tiks tiems, kas pageidauja klasikinio aromato bei vaizdo, neskuba medelio puošti anksčiau nei prieš pat šventes ir neplanuoja jo laikyti iki pat sausio pabaigos.

Paprastosios pušys

Populiaria alternatyva tradicinėms eglėms pušys tapo dėl savo ištvermingumo ir išraiškingos purios lajos. Tokio pat aukščio medeliai gražiai žiūrisi tiek nedideliuose kambarėliuose, tiek erdviose svetainėse, nes atrodo stambesni, nei yra iš tikrųjų.

Tačiau svarbiausias pušų privalumas – jos mažiau barsto spyglius. Net patalpoje cirkuliuojant karštam sausam orui.

Dvi trys savaitės – tiek vidutiniškai namuose stovi Kalėdų pušis be pastebimų pokyčių. Jeigu patrumpinsite kamieną ir vis įpilsite vandens, tai ir ilgiau.

Pušys traukia ir savo sakingu aromatu, ryškesniu nei eglės. Dar jos atrodo ne tokios standartiškos – plačiai besidriekiančios šakos suteikia laisvesnę formą, kurią daugelis laiko privalumu, tačiau reikalauja stambesnių žaislų bei platesnių girliandų.

Tiems, kam patinka idealiai simetriškos lajos, pušys gali pasirodyti pernelyg chaotiškos.

Jos turi ir dar vieną ypatumą: pjūvio vietoje ir šakelių galuose pušys smarkiau leidžia sakus. Jeigu medelis šviežias, jis bus tikrai labai lipnus. Tai joks trūkumas, tiesiog biologinė savybė, bet kai kuriems žmonėms ji trukdo.

Dar vienas niuansas – pušys sunkesnės, todėl reikalauja stabilesnio stovo.

Normandiniai kėniai

Vienų populiariausių kalėdinių medžių reputaciją lėmė dvi savybės – dekoratyvumas ir stebėtinas ištvermingumas.

Normandinius kėnius (Abies nordmanniana) paprasta atpažinti iš idealios piramidiškos formos ir ilgų tamsžalių spyglių, kurie išlieka minkšti net po poros savaičių, praleistų šildomame bute radiatoriaus pašonėje, ir beveik nebyra.

Normandinis kėnis išlieka šviežias nuo 2 iki 4 savaičių, kartais ir ilgiau, jeigu kamieną patrumpinsite ir nepamiršite įpilti vandens. Todėl šie Kalėdų medžiai laikomi pačiais ilgaamžiškiausiais miestų butams.

Tačiau normandiniai kėniai neturi ryškaus aromato. Bet toli gražu ne visiems pirkėjams tai yra trūkumas.

Medeliai labai simetriški, tankūs, o spygliai netgi šiek tiek blizga – juos malonu liesti. Galite drąsiai kabinti ant šakelių bet kokius žaislus – išlaikys.

Jei norite būti tikri, kad Kalėdų medis liks puošnus labai ilgai ir nekels jokių rūpesčių, rinkitės normandinį kėnį. Jis idealiai tinka butams su centriniu šildymu ir namams, kurie šventėms pradedami puošti anksti.

Dervingieji kėniai

Pripažinti pačiais stipriausiais ir mažiausiai priežiūros rūpesčių keliančiais Kalėdų medžiais, namuose dervingieji kėniai (Abies fraseri) išsilaiko ilgiau nei eglės ir net normandiniai kėniai.

Pagrindinis šių spygliuočių privalumas – jie beveik nebarsto spyglių. Pastarieji smulkūs, ploni ir labai elastingi, tad net medžiui ilgai užsibuvus patalpoje nepradeda trupėti.

Šviežią išvaizdą dervingasis kėnis išlaiko vidutiniškai nuo 3 savaičių iki mėnesio, kartais ir ilgiau.

Pagrindinis jų ypatumas – dvispalviai spygliai: žvelgiant iš viršaus – tamsiai žali, apačioje – žvilga sidabru, todėl visas medis ir be žaislų atrodo itin puošniai.

Dervingųjų kėnių aromatas išraiškingas, tačiau švelnius, ne toks ryškius kaip eglių.

Kėnių laja tanki, simetriška. Šakos ganėtinai stangrios, kad išlaikytų ir sunkius žaisliukus, o juos kabinant minkšti spygliai nebado pirštų.

Kėniai turi didelį privalumą: dėl šakų struktūros drėgmė garuoja tolygiai, tad medis staigiai neperdžiūva.

Tačiau tai nereiškia, kad vandens tokiems spygliuočiams nereikia. Jeigu šviežiai nepatrumpinsite kamieno ir nepildysite vandens stove, apatinės šakos gali prarasti stangrumą.

Tinkamai prižiūrimas dervingasis kėnis tikrai išsaugos spalvą ir formą per visas šventes.

Tai koks skirtumas?

Eglės, pušys ir kėniai skiriasi ne tik išvaizda, bet ir reakcija į namų sąlygas. Todėl jūsų pasirinkimas turėtų priklausyti nuo to, kaip ilgai ketinate grožėtis papuoštu Kalėdų medžiu ir kokio indėlio į šventinę atmosferą iš jo tikitės.

Kiekvieno iš šių augalų sava spyglių struktūra, skirtinga reakcija į patalpų orą ir savitas dekoratyvumas. Visos šios savybės ir lemia, kaip greitai spygliukai ima byrėti, kaip kvepia ir kaip atrodo interjere.

Paprastosios eglės laikomos kaprizingiausiomis. Jų spygliai kieti, aštrūs, greitai prarandantys drėgmę šiltame kambaryje. Eglės pirmosios ima byrėti, ypač tada, jeigu iki nusiperkant laikytos šaltyje arba seniai nukirstos. Jeigu pakartotinai nenupjausite kamieno ir neįpilsite į stovą vandens, apatinės šakos džiūti pradeda jau po kelių dienų.

Ir visgi būtent eglės užtikrina sodriausią aromatą namuose, daugeliui neatsiejamą nuo žiemos švenčių.

Pušų spygliai drėgmę išlaiko daug geriau. Jie ilgi, minkšti, tad nelūžinėja taip greitai, šakų struktūra leidžia medeliui ilgiau išsaugoti lankstumą.

Net intensyviai šildomuose namuose pušys išstovi 2–3 savaites neprarasdamos puošnumo.

Taip pat pastebėta, kad jos mažiau reaguoja į temperatūrų svyravimus, nes natūraliai auga sausose ir saulėtose vietose.

Pušų aromatas nei per stiprus, nei per silpnas – tiesiog malonus, be to, stabiliai laikosi, taigi daugeliui tai pliusas.

Tik dėl sakų pušys gali atrodyti lipnios, ypač pirmomis dienomis nusipirkus.

Kėniai, ypač dervingieji, tikri ištvermės čempionai. Jų minkšti plokšti spygliai išsilaiko ant šakelių ilgiau nei eglių ar pušų, džiūva palaipsniui ir vienodai. Tad net esant aukštai patalpų temperatūrai kėniai išlaiko formą ir spalvą.

Šių spygliuočių aromatas – lengvas, neerzinantis. Tai didžiulis privalumas visiems kvapams jautriems ar alerginių reakcijų bijantiems žmonės.

Ir atrodo kėniai itin dailiai: tankūs, simetriški, sodraus atspalvio ir puošnūs net be girliandų.

Iš visų trijų medžių pirmoji savuosius spyglius nubarstys eglė, tada pušis ir vėliausiai – kėnis.

Temperatūra ir drėgmė patalpoje šiuos skirtumus dar labiau paryškina. Tad jeigu Kalėdų medį pastatysite netoli radiatoriaus, eglė pradės džiūti jau po dienos. Pušies spygliai irgi neteks lankstumo, bet daug vėliau. Kėnis greičiausiai išliks stabilus, jeigu reguliariai įpilsite vandens į jo stovą: sausu oru kėnių spygliai nebyra, tik po truputį netenka aromato.

Kaip pailginti Kalėdų medžio gyvenimą

Spygliuotis – ar tai būtų eglė, ar pušis, ar kėnis – namuose išstovės ilgiau, jei sugebėsite sudaryti jam sąlygas, kuo labiau panašias į tas, kurioje jie gali išlaikyti drėgmę.

Ne paslaptis, kad spygliuočiai sunkiai pakenčia sausą karštą orą. Tad kuo mažiau medelis išdžius pirmosiomis dienomis, tuo ilgiau nepradės mesti spyglių.

Iškart nusipirkus Kalėdų medį svarbu atnaujinti kamieno pjūvį. Net jeigu pats medelis atrodo šviežias, apatinė kamieno dalis gali būti padžiūvusi transportupjant. Darsyk jį patrumpinus atsiveria kapiliarai, per kuriuos augalas sugeria vandenį. Todėl nupjovus geriausia iškart statyti eglaitę į stovą su vandeniu. Užgaišite bent valandą – mediena gali vėl apdžiūti ir prasčiau praleisti drėgmę.

Turbūt jau nereikia nė priminti, kad vieta, kur ruošiatės statyti Kalėdų medį, turėtų būti kuo toliau nuo šilumos šaltinių – radiatoriaus ar židinio.

Taip pat negalima statyti medelio prie durų ar skersvėjyje: staigūs temperatūrų pokyčiai taip pat spartina išdžiūvimą.

Beje, kėniai ir pušys geriau toleruoja tokias sąlygas nei eglės, bet vis tiek nuo jų kenčia.

Situaciją pagerins paprastas oro drėkintuvas ar bent netoliese pastatytas indas su vandeniu. Tai medžio neišgelbės, tačiau džiūvimą pristabdys.

Stove irgi visada turi būti vandens. Spygliuočiai labai aktyviai jį geria, ypač pirmas porą dienų, kai medis bando kompensuoti netektą drėgmę.

Apatinė kamieno dalis negali likti sausa: jeigu tik stove vanduo pasibaigia, kapiliarai greitai užsiveria. Ir net jei gana greitai vėl pripildote jį vandens, šio pasisavinimas jau nebebūna toks efektyvus.

Beje, kai kas pataria pagerinti tą vandenį kokiais nors priedais, kurie neva turėtų pailginti eglės gyvenimą, bet iš tikrųjų tai nepadeda. Nei cukrus, nei aspirinas ar tuo labiau citrinų rūgštis ir actas neveikia. Jie nedaro beveik jokios įtakos spygliukų gebėjimui išlaikyti drėgmę, o kai kuriais atvejais netgi pakenkia kamieno pjūviui.

The post Šventinis spygliuočių vadovas appeared first on Kauno savaitė.

Į nestabilius orus, kai čia sausa, čia ima pilti lietus ar išvis neaiškios kilmės krituliai, pirmiausia sureaguoja sergantieji lėtinėmis širdies ir kraujagyslių bei endokrininės sistemos ligomis.

Tačiau ir tarp jų yra žmonių, jautresnių orų kaitai nei kiti, – tai hipertenzikai, turintieji išeminę širdies ligą. Svarbiausias dalykas, kurį jie turėtų atsiminti subjurus orams, – nepamiršti išgerti vaistų, griežtai laikytis dienos režimo ir verčiau atsisakyti ilgų kelionių.

Jeigu jokiomis lėtinėmis ligomis nesergate, tačiau lietingu oru imate prastai jaustis, pasimatuokite kraujospūdį. Kai jis mažesnis už normą, išgerkite žaliosios arbatos su keliais lašeliais ženšenio, kai aukštesnis, sumažinti kraujo spaudimą padės valerijonai, sukatžolės.

Spalvų smūgis

Šaltuoju metų laiku gatvėse paprastai sumažėja praeivių ryškiaspalviais drabužiais. Nors būtent dabar juos ir derėtų vilkėti. Tą rekomenduojantys psichologai taip pat pataria maksimaliai sumažinti negatyvių veiksnių, galinčių paveikti nuotaiką. Jei neįmanoma to padaryti, pasistenkite žvelgti į gyvenimą filosofiškai. Juk galvą daug dažniau skauda nuo neigiamų emocijų nei nuo šokinėjančio kraujospūdžio.

Anot psichologų, pats paprasčiausias būdas išsaugoti stabilią nuotaiką, o kartu ir sveikatą, yra išsimiegoti. Neišsisukinėkite nuo rytinės mankštelės pagal smagią muziką, nes ji pakelia ne tik ūpą, bet ir fizinį tonusą.

Apniukusiu oru ypač sveika

optimistiška oranžinė spalva. Todėl valgykite kuo daugiau apelsinų ir mandarinų. Juose esantis vitaminas C ne šiaip sustiprins imunitetą, bet ir psichikos atsparumą.

The post Lyja? Valgykite apelsinus ir mąstykite pozityviai! appeared first on Kauno savaitė.