Kaip manote, ar laikraščio „Panevėžio balsas“ šiandienos žurnalistas lengvai susikalbėtų su savo kolega, rašiusiu į jį prieš 102 metus?

Jei skirtingų epochų „Panevėžio balso“ korespondentai turėtų fantastišką galimybę trumpam susitikti, jų pokalbis veikiausiai prasidėtų nuo nuostabos. Ne dėl temų – jos būtų gana panašios, – o dėl kalbos.

Per šimtmetį pasikeitė ne tik pasaulis, bet ir pats lietuviškas žodis laikraščio puslapiuose.

Laukiamiausi keturi puslapiai

Kad pamatytume, kaip per „Panevėžio balso“ šimtametę gyvavimo istoriją keitėsi kalba jo puslapiuose, pirmiausia turėtume įvertinti to meto istorinį kontekstą, kuriame gimė laikraštis, pirmasis, į skaitytoją Panevėžyje prabilęs lietuviškai.

Taigi 1924-ieji. Jau praėję šešeri metai, kai Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Dabar nėra lengva atsakyti, kodėl iki 1924-ųjų Panevėžys neturėjo lietuviško laikraščio.

Tiesa, noras jį leisti budo dar 1919 metais.

Tačiau ši mintis tik po penkerių metų įsikūnija į gyvenimą.

„Šiandien pradeda eiti „Panevėžio balsas“, – iškilmingai rašyta 1924 metų vasario 16-ąją pasirodžiusiame pirmajame jo numeryje.

Iki tol Panevėžyje leista tik rusiška spauda.

Tad galima suprasti, koks tai buvo įvykis – išėjo pirmasis lietuviškas laikraštis, skirtas panevėžiečiams!

O štai tokius linkėjimus naujo laikraščio leidėjams išsakė poetas, advokatas, iki šių dienų Skaistakalnio parke išlikusios Pragiedrulių sodybos tuometis šeimininkas Juozas Čerkesas-Besparnis.

„Girdėjau, kad Tamsta ar Tamstos leidžiate pirmą „Panevėžio Balsas“ numerį. Tegul Dievas jums padeda gyventi toje ašarų pakalnėje, nieko be reikalo nebarti, bet netylėti ką nors bloga pamačius. Gerai būtų, kad ir Tamstos, p. Redaktoriau, niekas nebartų, be reikalo kalėjiman nesodintų ir kad nereikėtų elgetauti išmaldą padengimui administratyvinio nutarimo. Linkėčiau Tamstai nesikarščiuoti ir žengti pirmyn iš palengvo, nesidairant nei į partijas, nei į atskiras sroves bei nuomones. Drožk tiesiai ir gana!“

Dabartiniam skaitytojui turbūt sunku įsivaizduoti vos keturių puslapių laikraštį. O būtent tokie buvo pirmieji „Panevėžio balso“ numeriai. Užtat kokie laukiami panevėžiečių!

Traukinys nei stovi, nei juda

Vartant pirmuosius „Panevėžio balso“ numerius, labai aiškiai matyti, kaip smarkiai to meto viešoji lietuvių kalba skiriasi nuo dabartinės bendrinės kalbos.

„Panevėžio balso“ kalba – tai pereinamojo laikotarpio lietuvių kalba: jau nebe XIX a. rašto tradicija, bet dar ne iki galo norminta dabartinė bendrinė kalba.

Ji gyva, mišri, atvira tarmėms ir svetimoms įtakoms, o kartu – labai autentiška savo laikmečio liudytoja.

Panagrinėjus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos suskaitmenintą 1925 m. balandžio 3 dienos „Panevėžio balso“ numerį, galima išskirti kelis būdingus to meto spaudos kalbos bruožus.
Didelė dalis tekstų – savivaldybių, valdybų, komisijų ataskaitos. Jų kalba sausa, informacinė, sakiniai ilgi, dažnai vardijamojo pobūdžio.

Tekstuose gausu šiandien nebevartojamų formų, pavyzdžiui, „reikalų vedėjas“, šiandien būtų – vadovas.
Kai kuriuose straipsniuose juntama aiški ironija: „Yra mažieji geležinkeliai. Traukiniui einant, negalima suprasti – ar jis stovi, ar juda.“ – taip prieš 101-erius metus rašyta apie dabar turistų atrakcija belikusį siauruką.

Panevėžys be restoranų ir traktierių

O tipiškas tarpukario publicistinis tekstas yra 1925 m. „Panevėžio balse“ publikuotas straipsnis „Urvai“.

Tai pavyzdys, kaip tarpukariu vietinėje spaudoje buvo diskutuojama apie socialinę politiką ir moralę:

„Panevėžio miesto taryba šiemet ant restoranų ir traktierių uždėjo 9000–10000 litų mokesčio –tikriau pasakius, uždraudė mieste laikyti restoranus ir traktierius, nes tokio didelio mokesčio, žinoma, negalima išrinkti. Dabar mieste nėra nei traktieriaus, nei restorano. Aludes leido laikyti tik miesto centre. Tokiu būdu taryba manė sumažinti girtybę. Išrinko net 3 kontrolierius, kurie dabotų blaivumo. Tarybos nariai galėtų suprasti, kad neleisdami laikyti restoranų ir traktierių, girtybės

neišnaikįs. Kas nori išgerti, ras visuomet vietą, kur išgerti. Mieste nėra traktierių, restoranų, bet užtat nėra gatvės, kur nebūtų slaptų urvų, kuriuose girtuokliauja ir dieną ir naktį. Tuose urvuose yra panelės. Čia už viską lupa nežmoniškai, degtinės pusbutelis 2–2,5 lito. Čia žmogui išvalo puikiausiai kišenes – išeina iš urvo be vieno cento. Demoralizacija čia didžiausia.“

Kaip išvalyti taukų „plėmus“

O štai rubrika „Šeimininkių dėmesiui“ iš 1934 metų sausio mėnesio „Panevėžio balso“ numerio:

„Taukų plėmus galima nuimti nuo vilnonio patiesalo trinant tvirtai su kloroformoje pavi̇lgytu skaruliu.

Sidabrinį krepšelį pamėrk maslionkuose per naktį. Rytę išplauk drungname vandeny, minkštu skuduru sausai nušluostyk ir bus gražus.“

Šis trumpas fragmentas dabar mums leidžia pamatyti ne tik buitinį tarpukario pasaulį, bet ir gyvą, dar besiformuojančią bendrinę kalbą.

Tai kalba, kuri dar tik šlifuojama, pilna svetimybių. „Skarulis“ (vietoj šiandien įprastesnio „skudurėlis“), „maslionkai“ (iš slavų kalbų atėjęs žodis, reiškiantis pasukas ar sviesto likučius).
Įdomi liepiamosios nuosakos vartosena: „pamėrk“, „išplauk“, „nušluostyk ir bus gražus“. Tai rodo artimą santykį su skaitytoja – laikraštis kalba tarsi patarėja kaimynė.

Laikraštis mokė kalbos

Nuo 1934 metų „Panevėžio balse“ atsirado rubrika „Kalbos kertelė“.

Štai kokie kalbos pamokymai publikuoti vienoje tokioje kertelėje:`

„Vadovauti, tarnauti, atstovauti, bernauti… kam…

Skauda, gelia… ką – kojas, kaulus…

Ne vėliau kaip po dviejų savaičių, o ne ne vėliau dviejų…

Veikė jo nervus, o ne į nervus…

Neturime, o ne pas mus nėra.

Geriausiai gyvena, o ne geriausia.“

„Kalbos kertelės“ atsiradimas laikraštyje rodo, kad redakcija suvokė atsakomybę už lietuvišką žodį, jai rūpėjo ne tik turinys, bet ir kalbinė raiška – tiek pačiame laikraštyje, tiek skaitytojų aplinkoje.

Regioninis laikraštis buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir savotiška „liaudies mokykla“. „Kalbos kertelė“ padėjo skaitytojams mokytis taisyklingos kalbos praktiškai, per trumpus, aiškius pavyzdžius.

Kalbos taisyklingumas buvo glaudžiai susijęs su tautine savimone. Rūpinimasis kalba reiškė rūpinimąsi kultūra ir valstybe.

Keičiasi net gramatika

Grįžkime į mūsų laikus.

Per pastaruosius du–tris dešimtmečius rašytinės spaudos kalba Lietuvoje keitėsi ne revoliucingai, o nuosekliai – kartais beveik nepastebimai, bet labai iškalbingai.

Šie pokyčiai atspindi ne tik kalbininkų sprendimus, bet ir visuomenės brandą, politines nuostatas bei santykį su pačia kalba. Rašytinės spaudos kalba nėra sustingusi sistema – ji reaguoja į laiką, vertybes, istorinius sukrėtimus ir net emocijas. Kalbos normos švelnėja, o pats rašymas tampa ne tik taisyklingas, bet ir sąmoningas – atspindintis ne vien gramatiką, bet ir poziciją.
Vienas iš kalbos kaitos ženklų, kuris atsiskleidžia iš konkrečių kalbos norminimo sprendimų, yra kintanti žodžių rašyba.

Pavyzdžiui, dar visai neseniai veiksmažodis tįsoti buvo rašomas tik su y – tysoti. Prieš maždaug du dešimtmečius, siekiant supaprastinti rašybą, normoje įsitvirtino forma su į, tačiau ir senasis variantas iki šiol nelaikomas klaida. Tai rodo kalbos polinkį ne atmesti, o prisitaikyti.
Keitėsi ir švenčių pavadinimų rašymo taisyklės. Dabartinė norma numato, kad jei šventės pavadinimą sudaro du žodžiai, abu rašomi didžiąja raide.

Pietums ir kalbininkai valgo šnicelį

Visuomenei sąmonėjant, keitėsi ir požiūris į tam tikras socialines grupes. Iš vartosenos pamažu pasitraukė žodžiai, kurie anksčiau buvo laikomi neutraliais, o šiandien suvokiami kaip žeidžiantys: čigonai, invalidai, negrai. Spaudos kalba tapo viena pirmųjų erdvių, kuriose šis pokytis buvo įgyvendintas praktiškai.

Tai, kas kadaise buvo laikoma vengtina, šiandien neretai tėra šalutinis variantas. Tokie žodžiai kaip kontinentas, fakelas, farširuoti, bintas, meniu ar šnicelis anksčiau buvo taisomi, siūlant „teisingesnius“ atitikmenis.

Dabar nebereikalaujama šnicelio keisti maltiniu, o meniu – valgiaraščiu.

Leista ir į vatą vynioti

Dar vienas ryškus kalbos pokyčių laukas – gramatika ir frazeologija. Prieš dvidešimt metų vietininko vartojimas junginiuose būti atostogose ar būti pensijoje buvo laikomas klaida.

Tuomet buvo taisoma: aš atostogauju, man atostogos, esu pensininkas.

Šiandien tokia vietininko vartosena jau laikoma normine ir niekam nebekliūva.

Panašus likimas ištiko ir vaizdingus posakius vynioti į vatą, būti ant bangos – anksčiau laikyti stiliaus klaidomis, šiandien jie tapo visiškai priimtina spaudos kalbos dalimi.

Nauji laikai – nauji ir žodžiai

Technologijų ir socialinių tinklų plėtra atnešė naują leksikos bangą: guglinti, feisbukas, asmenukė, nuomonės formuotojas, tinklaraštininkas, mesendžeris. Iš pradžių sutikti atsargiai, šiandien šie žodžiai laikomi visiškai normalia bendrine vartosena.

Ne visi naujadarai prigijo be diskusijų – pavyzdžiui, žodis parkomatas ilgą laiką kėlė abejonių, tačiau šiandien jau laikomas tinkamu vartoti.

Panašiai ir su veiksmažodžiu parkuoti, kuris taip stipriai įsigalėjo, kad vargu ar ateityje liks tik šalutinis variantas.

Greta jų atsiranda ir sėkmingų lietuviškų naujadarų, tokių kaip knygomatas, melagiena.

Kalba praturtėjo ir naujais veiksmažodžiais – įveiklinti, įpaminklinti. Keitėsi ir skyrybos normos: žodeliai turbūt, galbūt, atseit, taigi šiandien skiriami pagal intonaciją, o tai reikalauja daugiau kalbinio jautrumo.

Tikriniai daiktavardžiai mažąja raide

Kalbos kaita ypač išryškėjo prasidėjus karui Ukrainoje.

Dalis žiniasklaidos, norėdama aiškiai išreikšti savo požiūrį į valstybę agresorę, pradėjo rašyti tikrinius daiktavardžius rusija, kremlius, sovietų sąjunga, maskva mažosiomis raidėmis.

Tai nėra kalbos norma ar taisyklė – veikiau sąmoningas stilistinis ir vertybinis pasirinkimas.

Svarbu pabrėžti, kad tokios pozicijos laikosi ne visa žiniasklaida, tačiau pats reiškinys rodo, jog kalba tampa ir pilietinės laikysenos forma.

Tas pats karas į kalbą atnešė ir naujų žodžių. Spaudoje bei viešojoje erdvėje pastaraisiais metais įsitvirtino tokie terminai kaip botai, troliai, trolių fermos, orkai, koloradininkai. Jie apibūdina propagandos, dezinformacijos, netikrų paskyrų reiškinius ir liudija, kaip greitai istoriniai įvykiai sukuria naują leksiką.

Baudų neliko

Svarbus lūžis įvyko ir kalbos priežiūros srityje. 2019 metais didžiųjų kalbos klaidų sąrašas buvo pripažintas netekusiu galios.

Taip atsisakyta instrumento, leidusio bausti už pagrindinių kalbos normų nesilaikymą.

Anksčiau redakcijos reguliariai sulaukdavo kalbos tikrintojų sudarytų sąrašų su pastebėtomis gramatikos, skyrybos ar kalbos kultūros klaidomis – savotiškų įspėjimų „atkreipti dėmesį“.

Šie sąrašai buvo kasdienės redakcinės rutinos dalis.

Kalbos inspekcijai panaikinus savivaldybių kalbininkams prievolę tikrinti vietos laikraščių kalbą, užtikrinti jos taisyklingumą liko laikraščių redaktorių atsakomybė.

Miežiškėnai ar miežiškiečiai

Nors požiūris į kalbos vartotojus tapo liberalesnis, dalis visuomenės, nespėjanti sekti kalbos naujovių, vis dar kritikuoja žiniasklaidą dėl „nemokėjimo“ rašyti. Tai ypač išryškėjo pradėjus rašyti rusija ar maskva mažosiomis raidėmis.

Skambina garbaus amžiaus moteris į redakciją ir klausia: kaip anūkui paaiškinti, kodėl laikraštyje rusija rašoma mažąja raide?

Neretai sulaukiame ir klausimų, kodėl raguviai, o ne raguviškiai, kodėl miežiškėnai, ne miežiškiečiai.

Gyventojų pavadinimų pagal gyvenamąją vietą daryba – sudėtingas kalbos laukas, kurio subtilybių ne visi žino.

Jei Raguva ar Linkuva, tai ir raguviai, ir raguviškiai, linkuviai ir linkuviškiai yra taisyklingi variantai. Redakcija, siekdama kalbos vaizdingumo ir skambesio, kartais sąmoningai renkasi vieną iš jų – rašyti raguviai, linkuviai.

O štai Panevėžio rajone esančių Miežiškių gyventojai, visoje šalyje garsėjantys kaip kalbos ir senųjų tradicijų puoselėtojai, mus jau išmokė juos vadinti miežiškėnais. Juk pats kalbos sargas, gimtosios pietų panevėžiškių šnektos tyrėjas, docentas, daktaras Jonas Šukys visad prašė išlaikyti žodį miežiškėnai, kad užmaršties upė nenusineštų priminimo apie tėvų ir senelių šnektą, apie krašto praeitį.

Ar Mėnulis rūpi labiau nei klaidos

Net ir šiais laikais rašytinė spauda neša tą simbolinį švietėjišką deglą, nes žmonės vis dar iš jos sužino, kaip taisyklingai rašomi kai kurie žodžiai.

Prieš šimtą metų kaip žmonės kalbėjo, taip laikraščiai rašė.

Dabar spaudos kalba pasikeitė, o skaitytojai vis dar jos nepaveja.

Skambina ar rašo mums, kad pasitaisytume, ir sužino patys klydę.

Pavyzdžiui, Šarmuto sodininkų bendrija atkakliai tebevadinama Šermuto, Pajuostis vis dar Pajuostė, nes taip vietiniai nuo gimimo girdėję.

Tačiau paradoksalu, bet turime pripažinti, kad skaitytojai akyliausiai tikrina ne straipsnių kalbą, o „Kaleidoskopo“ skiltį, kur skelbiama Mėnulio fazė. Jei tik pasitaiko netikslumas, reakcija būna žaibiška: „Ne toks mėnulis!“

Paminėti pavyzdžiai leidžia daryti išvadą, kad rašytinės spaudos kalba šiandien gyvena tarp normos ir pasirinkimo. Ji nebėra vien taisyklių laikymasis – tai nuolatinis dialogas su laiku, skaitytoju ir pačia visuomene.

Kalba spaudoje tampa ne tik informacijos perdavimo priemone, bet ir jautriu barometru, rodančiu, kaip keičiamės mes patys.

Ar kolegos susikalbėtų?

O dabar pabandykime hipotetiškai atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą, ar laikraščio „Panevėžio balsas“ šiandienos žurnalistas lengvai susikalbėtų su savo kolega, rašiusiu į jį prieš 100 metų,

ar vienas kitą suprastų, ar suvoktų vienas kito rašinius?

Trumpas atsakymas: taip, jie susikalbėtų

Tačiau tarpukario korespondentas patirtų stiprų terminologinį šoką, o šiuolaikinis korespondentas jo kalbą palaikytų itin archajiška, minkšta ir kiek kaimiška.

Didžiausias jų bendravimo barjeras – žodynas. Tai sritis, kurioje kiltų daugiausia nesusipratimų.

Šiuolaikinio korespondento kalba perpildyta technologinių terminų (skaitmeninimas, naratyvas, algoritmas).

1924-ųjų žurnalistui žodis „pelė“ asocijuotųsi tik su graužiku, o ne su kompiuteriu.

Tarpukario korespondentas vartotų terminus, kurie šiandien skamba kaip egzotika: procentininkas, krautuvininkas.

O štai jums nesusipratimo pavyzdys: jei šiuolaikinis žurnalistas pasakytų: „Įkėliau interviu į debesį“, tarpukario kolega greičiausiai pažiūrėtų į dangų.

Korespondentas iš 1924–1940 m. laikotarpio yra „tautos budintojas“. Jam žiniasklaida – tai įrankis kurti valstybę ir šviesti liaudį. Jis nesuprastų šiuolaikinio „kliko“ (clickbait) principo.

Jam būtų sunku suvokti anonimiškumo kultūrą interneto komentaruose – tarpukariu už kiekvieną žodį tekdavo atsakyti savo pavarde ar žinomu slapyvardžiu.

Šiuolaikinio žurnalisto vartojami terminai (pvz., asmuo su negalia, lyčių lygybė) tarpukario žmogui atrodytų kaip keista naujakalbė, nes jo laiku terminologija buvo kur kas tiesmukesnė ir, šiuolaikiniais mastais, neetiška.

Aptartų orą, maistą ir sveikatą

Taigi susitikę du „Panevėžio balso“ korespondentai – 1924 metų ir 2026 metų – susikalbėtų pagrindinėmis temomis: puikiai aptartų orą, maistą ar sveikatą.

Abu perskaitytų vienas kito tekstus, bet tarpukario atstovas piktintųsi mūsų laikų kalbos „skurdumu“, o šiuolaikinis – kolegos iš praeities tekstų „išpūstumu“.

Šiuolaikinis korespondentas tarpukario kolegai atrodytų kaip „kalbiškai apsileidęs amerikonas“, o tarpukario žurnalistas šiuolaikiniam – kaip „užsisėdėjęs kaimo inteligentas“.

Laikraštis – ne tik naujienos

Kalbą esmingai keičia socialiniai, politiniai ir ekonominiai veiksniai. Kintantis gyvenimo būdas, besiformuojantys nauji įpročiai.

Kaip atrodys ir skambės lietuvių kalba XXI amžiaus viduryje ir vėliau?

Pokyčių išvengti neįmanoma, bet italai ar graikai jau nesupranta savo senųjų kalbų, o mes, lietuviai, Martyno Mažvydo „Katekizmą“ juk iki šiol galime skaityti.

Ir tai yra mūsų stiprybė.

Mes dar galime atsiversti seną laikraščio numerį ir skaityti beveik tuos pačius žodžius, kuriuos prieš šimtmetį skaitė panevėžietis – galbūt sėdėdamas prie krosnies, gal pasidėjęs laikraštį ant virtuvės stalo, gal tyliai braukdamas pirštu per jam dar neįprastus lietuviškus sakinius.

Laikraštis – tai ne tik informacija. Tai ir laikas, sustabdytas puslapyje. Tai kalbos pamoka, istorijos liudijimas, kasdienybės atspindys.

Kaip Mažvydo Katekizmas padėjo pamatą lietuviškam žodžiui, taip ir kiekvienas vietos laikraščio numeris kuria mūsų krašto kalbos ir atminties tęstinumą.

Todėl leiskime kalbai skambėti ne tik kompiuterio ekrane, bet ir popieriuje.

Linkiu neužmiršti malonaus skaitymo ritualo, o tuos, kas primiršo, kviečiu vėl į rankas paimti laikraštį ir tęsti šimtametę panevėžietiškos spaudos tradiciją.

The post Rašytinės spaudos kalba: evoliucija ir žurnalistų atsakomybė appeared first on Kauno savaitė.

O gal taip elgiasi svetimas ar benamis šuo, sutikęs jus gatvėje?

Šis judesys nėra paprasta mankšta po miego — tai tikras šuniškas „labas!“.

Išsitempimas yra ypatinga kūno kalbos dalis, kuria šuo išreiškia džiaugsmą, draugiškumą ir norą bendrauti.

Štai trys pagrindinės priežastys, kodėl šunys taip daro.

1. Pasveikinimo išsitempimas: šuns būdas pasakyti „smagu tave matyti!“

Pasak sertifikuotos dresuotojos ir naminių gyvūnų gyvenimo būdo ekspertės Nicole Ellis, šuns išsitempimas dažnai yra ne fizinė, o emocinė reakcija.

Kai šuo atlieka „nusilenkimą“ — ištiesia priekines letenas ir šiek tiek pakelia užpakalį — jis tiesiogine prasme sako: „Kaip gera tave matyti!“

Šią pozą paprastai lydi atsipalaidavęs žvilgsnis, švelniai vizgantis uodega ir tylas niurnėjimas ar cyptelėjimas.

Tokį pasisveikinimą galima palyginti su nuoširdžia žmogaus šypsena — ne triukšminga, bet tikra. Geriausia reakcija – ramiai paglostyti šunį, pasakyti keletą švelnių žodžių ir pabūti kartu.

Jūsų augintiniui tai svarbus emocinis mainas ir ryšio su jumis patvirtinimas.

2. Žaismingas išsitempimas: kvietimas „pažaiskime!“

Kartais šuo daro panašų nusilenkimą, tačiau visai kitokiu tonu — tai kvietimas žaisti.

Jo judesiai tampa spyruokliuojantys, uodega sukasi kaip sraigtasparnio mentė, o akys spindi iš susijaudinimo.

Tai grynas „pažaiskime!“ signalas.

Jei galite, atsakykite į kvietimą: meskite žaislą, palakstykite kartu ar tiesiog pakartokite jo judesius. Net trumpa žaidimo akimirka sustiprina pasitikėjimą ir pakelia nuotaiką tiek šuniui, tiek jums.

3. Paprastas išsitempimas: kaip atskirti nuo pasisveikinimo

Žinoma, ne kiekvienas išsitempimas reiškia pasisveikinimą.

Kartais šuo tiesiog pramankština raumenis po miego ar ilgesnio gulėjimo.

Atpažinti tai paprasta: šuo išsitempia lėtai, nežiūrėdamas jums į akis, o pabaigęs dažnai krato kūną. Tai nereiškia, kad jis jus ignoruoja — priešingai, taip jis tarsi pasiruošia sąveikai, „suderina“ kūną ir nuotaiką bendravimui.

Šunų kūno kalba — subtili, bet labai išraiškinga.

Išmokę ją suprasti, galime dar geriau pažinti savo augintinius ir stiprinti ryšį, kuris grindžiamas pasitikėjimu, džiaugsmu ir meile.

The post Kodėl šuo išsitempia, kai jus pamato? appeared first on Kauno savaitė.

„Kai tu nori prasitęsti laikiną leidimą (gyventi – ELTA) Lietuvoje, dabar nėra reikalavimo mokėti tam tikro valstybinės kalbos lygio. Tai siūlysiu įvesti, kad atsirastų reikalavimas dėl valstybinės kalbos, kad iš esmės žmonės, kurie čia yra, pradėtų mokytis valstybinės kalbos, kad gerbtų mūsų valstybę“, – penktadienį „Žinių radijui“ teigė L. Kasčiūnas.

Konservatoriai pernai priėmė įstatymą, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. visos viešosios paslaugos būtų teikiamos valstybine kalba. Tačiau dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) siūlo šį terminą nukelti.

L. Kasčiūnas tai vadina nepriimtinu dalyku ir tikina, kad jo vadovaujama politinė jėga oponuos tokiam bandymui.

„Tai yra nepriimtina ir mes tikrai būsime prieš tai, kad būtų liberalizuotos taisyklės“, – akcentavo konservatorius.

Pastaruoju metu įsižiebė diskusijos dėl rusų kalbos vartojimo Vilniuje. Jas paskatino žurnalisto Edmundo Jakilaičio įrašas socialiniame tinkle „Facebook“ – jis pareiškė, kad rusų kalbos kiekis sostinėje yra netoleruotinas ir kėlė klausimą, kaip bus susigrąžinta sostinė.

Kovo mėnesį Valstybinė kalbos inspekcija (VKI) paskelbė, jog nuo kitų metų pradžios visi tiesiogiai parduodantys prekes ir teikiantys paslaugas laikinąją apsaugą gavę užsieniečiai turės mokėti valstybinę kalbą.

Vis tik, Vyriausybėje kelissyk buvo atidėtas klausimas dėl šio reikalavimo nukėlimo – ŠMSM siūlo metams nukelti terminą, iki kada įsidarbinti norintys ir laikinąją apsaugą turintys užsieniečiai turi išmokti valstybinę kalbą ir turėti tai patvirtinančius dokumentus. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, tokia prievolė netaikyta 3 metus – Vyriausybės sprendimu, terminas būtų prailgintas iki 4 metų.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Siūlys griežtinti įstatymus užsieniečiams dėl lietuvių kalbos appeared first on Kauno savaitė.

Kokie genetiniai pokyčiai leido Homo sapiens išvystyti sudėtingus kalbinius įgūdžius?

Atsakymą į šį klausimą gali suteikti naujas mokslinis eksperimentas – į pelių DNR buvo įterptas žmogaus kalbos genas.

Tyrimas parodė, kad net ir nedidelė mutacija gene NOVA1 gali reikšmingai paveikti sugebėjimą skleisti ir moduliuoti garsus.

Tai leidžia manyti, jog genetiniai pokyčiai suvaidino lemiamą vaidmenį žmogaus kalbos evoliucijoje.

Tačiau kokie tiksliai pokyčiai įvyko genetiškai modifikuotų pelių smegenyse ir kaip šis atradimas gali pasitarnauti mokslui ateityje?

Koks genas buvo įterptas ir kodėl?

Mokslininkai tyrinėjo geną NOVA1, kuris reguliuoja nervų sistemos veiklą.

Jis randamas daugumos žinduolių genome, tačiau žmogaus versijoje yra viena svarbi mutacija. Homo sapiens NOVA1 gene tam tikroje baltymo grandinės vietoje įvyko aminorūgšties pokytis – izoleucinas buvo pakeistas valinu (I197V).

Manoma, kad būtent ši mutacija buvo esminė Homo sapiens gebėjimui bendrauti sudėtinga kalba.

Norėdami išsiaiškinti, kaip šis genas veikia sugebėjimus skleisti ir moduliuoti garsus, Rokfelerio universiteto mokslininkai laboratorinėms pelėms pakeitė įprastą NOVA1 versiją į žmogaus variantą.

Kas pasikeitė?

Eksperimento rezultatai parodė, kad žmogaus NOVA1 turinčių peliukų bendravimas su motina pasikeitė – jų skleidžiami ultragarso signalai tapo aukštesnio dažnio nei įprastų pelių.

Be to, jų garsų rinkinys skyrėsi nuo standartinių jų gentainių signalų.

Tyrėjai pelių skleidžiamus garsus skirsto į keturis tipus: S, D, U ir M.

Genetiškai modifikuotos pelės naudojo kitokias šių „raidžių“ kombinacijas, o tai rodo, kad NOVA1 mutacija paveikė jų vokalizacijos struktūrą.

Tačiau įdomiausia dalis paaiškėjo, kai pelės suaugo.

Pastebėta, kad žmogaus geną turintys patinai skleisdavo sudėtingesnius garso signalus, bandydami pritraukti pateles.

Šį reiškinį mokslininkai aprašė žurnale Nature Communications.

Tai galima palyginti su žmonių gebėjimu naudoti skirtingas intonacijas ir balso tembrą bendravime.

Kaip veikia kalbos genas?

Nors mutacija NOVA1 gene nepakeitė pagrindinės jo funkcijos – sąveikos su RNR, ji turėjo įtakos genams, susijusiems su gebėjimus skleisti ir moduliuoti garsus.

Tai tapo netikėtu atradimu, nes anksčiau nebuvo žinoma, kad šis genas gali tiesiogiai veikti kalbos gebėjimą.

Vienas iš tyrimo autorių, Yoko Tajima, pažymėjo, kad NOVA1 sąveikauja su daugybe verbalinei komunikacijai svarbių genų.

Tai leidžia manyti, kad ši mutacija galėjo būti reikšmingas žingsnis žmogaus kalbos evoliucijoje.

Ar neandertaliečiai mokėjo kalbėti?

Dar viena įdomi tyrimo išvada susijusi su žmogaus evoliucija.

Paaiškėjo, kad artimiausi mūsų giminaičiai – neandertaliečiai ir denisoviečiai – neturėjo tokios NOVA1 geno versijos kaip Homo sapiens.

Jų NOVA1 buvo toks pat, kaip ir kitų žinduolių.

Tai paskatino hipotezę, kad šiuolaikinių žmonių protėviai Afrikoje išsivystė turėdami I197V mutaciją, kuri suteikė jiems pranašumą verbalinėje komunikacijoje.

Vėliau ši žmonių grupė išplito po visą pasaulį, o kiti homininai išnyko.

Žinoma, tai nereiškia, kad neandertaliečiai ir denisoviečiai negalėjo kalbėti.

Vis dėlto jų kalba tikriausiai buvo mažiau sudėtinga nei Homo sapiens.

Ankstesni tyrimai rodė, kad neandertaliečių smegenų sritys, atsakingos už kalbos apdorojimą, buvo mažiau išsivysčiusios nei šiuolaikinių žmonių.

Tai leidžia manyti, kad jų bendravimas buvo primityvesnis, o ši ypatybė galėjo turėti įtakos jų išlikimui ir Homo sapiens dominavimui.

Kokią naudą gali suteikti šis tyrimas?

NOVA1 tyrimai padės geriau suprasti, kokie genetiniai pokyčiai lėmė žmogaus kalbos evoliuciją.

Tai taip pat gali atverti naujus kelius gydant komunikacijos sutrikimus, tokius kaip kalbos vystymosi problemos sergant neurologinėmis ligomis, autizmu ar patyrus smegenų traumas.

Nors mokslininkai dar negali teigti, kad vien NOVA1 atsakingas už kalbos atsiradimą, akivaizdu, kad šis genas vaidina svarbų vaidmenį kalbos gebėjime.

Ateities tyrimai gali atskleisti dar daugiau įdomių faktų apie žmogaus smegenų ir kalbos evoliuciją.

Apibendrinant galima teigti, kad eksperimentas su žmogaus kalbos geno įterpimu į pelių DNR parodė, jog genetiniai pokyčiai gali reikšmingai paveikti garsinę komunikaciją.

NOVA1 tapo svarbiu evoliuciniu veiksniu, padėjusiu mūsų protėviams išsiugdyti unikalius kalbos gebėjimus.

Moksliniai tyrimai šioje srityje tęsiasi, ir ateityje jie gali padėti ne tik geriau suprasti kalbos kilmę, bet ir atrasti naujus būdus kalbos sutrikimų gydymui.

The post Žmogaus kalbos geną įterpė į pelės DNR – štai kas iš to išėjo appeared first on Kauno savaitė.

Kai kurie mano, kad tai lemia biologiniai ypatumai, kiti aiškina šį skirtumą socialiniais vaidmenimis.

Bet ar tai atitinka tikrovę? Ką sako mokslas?

Naujausias tyrimas padėjo išsiaiškinti, ar iš tiesų moterys kalba daugiau nei vyrai.

Paaiškėjo, kad skirtumas egzistuoja, tačiau jis nėra toks didelis, kaip įprasta manyti.

Vyrų ir moterų kalbinio aktyvumo tyrimas

Norėdami išsiaiškinti, ar moterys iš tiesų kalba daugiau nei vyrai, Arizonos universiteto (JAV) mokslininkai atliko plataus masto tyrimą.

Jame dalyvavo 2 197 žmonės iš keturių šalių.

14 metų dalyviai nešiojo specialius įrenginius, kurie atsitiktiniais momentais įrašinėjo jų pokalbius kasdieniame gyvenime.

Iš viso buvo analizuota daugiau nei 631 000 garso failų, kuriuos vėliau apdorota statistiniais modeliais.

Kaip praneša tyrimo autoriai žurnale Journal of Personality and Social Psychology, iš esmės tiek vyrai, tiek moterys per dieną ištaria panašų kiekį žodžių.

Tačiau 25–64 metų amžiaus grupėje moterys vidutiniškai ištarė 3 275 žodžiais daugiau nei vyrai, tai prilygsta maždaug 20 papildomų pokalbio minučių.

Kitose amžiaus grupėse reikšmingų skirtumų beveik nepastebėta.

Taigi stereotipas, kad moterys kalba daugiau nei vyrai, turi tam tikrą pagrindą.

Vis dėlto žodžių skaičiaus skirtumas nėra toks ryškus, kaip dažnai manoma.

Kodėl moterys tam tikrais metais kalba daugiau?

Tyrimas nepateikė vienareikšmiško atsakymo, kodėl 25–64 metų moterys kalba daugiau.

Tačiau mokslininkai mano, kad tai labiau susiję su socialiniu vaidmeniu, o ne biologiniais ypatumais.

Viena iš hipotezių – motinystė ir vaikų auklėjimas.

Moterys dažniau rūpinasi vaikais ir moko juos kalbos, todėl jų kasdienis bendravimas yra intensyvesnis.

Kita galima priežastis – socialiniai lūkesčiai.

Šiame amžiuje moterys gali būti labiau įsitraukusios į darbinius, šeimos ir socialinius ryšius reikalaujančius pokalbius.

Jei pagrindinis veiksnys būtų biologiniai skirtumai, pavyzdžiui, hormonai, kalbinis aktyvumas būtų didesnis visose amžiaus grupėse.

Tačiau to nebuvo pastebėta, todėl socialiniai veiksniai atrodo esminiai.

Kiek stipriai skiriasi žmonių kalbinis aktyvumas?

Nors statistiniai duomenys rodo skirtumą tarp vyrų ir moterų tam tikrame amžiuje, individualūs skirtumai pasirodė esą milžiniški.

Tyliausias tyrimo dalyvis – vyras, kuris per dieną ištardavo vos 62 žodžius.

Tuo tarpu kalbiausias – taip pat vyras, kuris per dieną ištardavo net 124 134 žodžius.

Tai reiškia, kad jis kalbėjo maždaug 130 žodžių per minutę, neskaičiuojant miego laiko.

Taigi, nors egzistuoja tam tikri lyčių skirtumai, jie nėra absoliutūs.

Tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų pasitaiko ir labai plepių, ir itin tylių žmonių.

Ar žmonės apskritai pradėjo kalbėti mažiau?

Tyrimas atskleidė dar vieną įdomią tendenciją – bendras žmonių tariamų žodžių skaičius mažėja, nepriklausomai nuo lyties ar amžiaus.

Mokslininkai tai sieja su išaugusiu laiku, praleidžiamu prie išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir kitų ekranų.

Bendravimas vis dažniau persikelia į skaitmeninę erdvę – daugelis žmonių pirmenybę teikia tekstinėms žinutėms ar socialiniams tinklams, o ne gyvam pokalbiui.

Dėl to ilgainiui vyrų ir moterų kalbinio aktyvumo skirtumai gali sumažėti.

Be to, tyrimai rodo, kad bendravimas yra itin svarbus žmogaus sveikatai – jis prilygsta fiziniam aktyvumui ir kokybiškam miegui.

Reguliarus bendravimas mažina stresą, gerina kognityvinius gebėjimus ir net gali prailginti gyvenimą. Kartais net kalbėjimas su savimi gali būti naudingas.

Ateities tyrimai, pasak mokslininkų, gali padėti geriau suprasti ryšį tarp kalbinio aktyvumo ir gerovės.

Galbūt mokslas netgi atras, kaip ištariamų žodžių kiekis veikia psichinę ir fizinę sveikatą.

Išvada

Apibendrinant galima teigti, kad stereotipas apie moterų plepumą turi dalį tiesos, tačiau tik tam tikrame amžiuje.

25–64 metų moterys iš tiesų kalba daugiau nei vyrai, tačiau greičiausiai dėl socialinių priežasčių, o ne biologinių veiksnių.

Vis dėlto svarbiausi yra individualūs skirtumai – tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų yra ir labai kalbių, ir itin tylių žmonių.

The post Ar tikrai moterys kalba daugiau nei vyrai? appeared first on Kauno savaitė.

Tikriausiai esate gatvėje matę senelį, murmantį kažką sau po nosimi, ar moterį parduotuvėje, kalbančią su savimi.

Ar tuo metu jautėtės nejaukiai būdami šalia? Greičiausiai taip – juk kyla minčių, ar tai psichikos sutrikimas, o ir žmonėms būdinga smerkti tai, ko nesupranta.

Visgi, tikriausiai ir patys esate pastebėję, kaip kartais viešoje vietoje (parduotuvėje ar darbe) pradedate garsiai dėstyti savo mintis. Po to aplanko suvokimas ir nejaukumas…

Tačiau nesijaudinkite – jūs nesate pamišę!

Kalbėtis su savimi garsiai – tai normalu

Paslaptis paprasta: visi kalbasi su savimi, tik dažniausiai tai vyksta, kai aplink nėra kitų žmonių. Ir taip – tai normalu.

Kodėl taip elgiamės? Atsakymus pateikia moksliniai tyrimai.
Vienas pagrindinių veiksnių – socialinė izoliacija. Žmonės, kurie daug laiko praleidžia vieni, dažniau kalbasi su savimi. Tas pats galioja ir vieninteliams šeimos vaikams, kurie tai daro dažniau nei turintys brolių ar seserų.
Kita priežastis – stresas ar naujos situacijos. Garsiai kalbėdamiesi su savimi, žmonės bando susidoroti su nežinomybe, nerimu ar netgi obsesinėmis mintimis.

„Kalba yra naudinga organizuojant veiksmus. Ji padeda žmonėms sutelkti dėmesį į užduotį ir žinoti, kada persijungti“

Profesorius G. Lupyanas.

Taip pat mažų vaikų pokalbiai su savimi padeda jiems suvokti socialinius vaidmenis, nors ilgainiui tai tampa vidine kalba – mąstymu.

O vyresniame amžiuje pokalbiai su savimi padeda lengviau išgyventi dieną.

Kalbėtis su savimi garsiai – tai naudinga

Tyrimai parodė, kad garsiai kartojant ieškomo daikto pavadinimą, jį surasti tampa lengviau. Pavyzdžiui, praradus raktus, padeda šūkčiojimas „kur mano raktai?“.

Kaip teigia psichologijos profesorius Garis Lupyanas iš Viskonsino-Madisono universiteto, tai padeda smegenims sutelkti dėmesį į ieškomą objektą.
Be to, garsūs pokalbiai su savimi padeda lengviau ir greičiau spręsti užduotis. Jie taip pat gali būti motyvuojantys.

Pavyzdžiui, sportininkai, garsiai dėstantys savo veiksmų planą ar skatindami save, pasiekia geresnių rezultatų. Tokie ir panašūs verbaliniai veiksmai psichologų vadinami afirmacijomis.

Afirmacijos – trumpos frazės, padedančios siekti tikslų ir dovanojančios pozityvią energiją. Kiekvienas mūsų šias frazes gali susigalvoti pats, į kurias sudės svarbiausias svajones, tikslus ir siekius. Afirmacijos veikia tada, kai yra derinamos su veiksmais. Trumpai tariant, tik frazių kartojimas problemų neišspręs, tačiau pozityvus nusiteikimas gali padėti pasijausti geriau, ramiau, atrasti harmoniją, pasiekti rezultatą, išsigryninti savo poreikius ir pojūčius, atrasti atsakymus į rūpimus klausimus.

Garsūs pokalbiai padeda susikoncentruoti, ypač atliekant veiksmus, reikalaujančius kelių etapų. Mes nesąmoningai naudojame šį metodą, pavyzdžiui, kai pirmą kartą atliekame tam tikrą užduotį, garsiai kartodami mokytojo žingsnius.

Pokalbiai su savimi padeda valdyti emocijas ir stresą

Garsiai išsakyti priekaištai ar net keiksmai dažnai padeda išleisti susikaupusį pyktį ir įtampą. Pokalbiai su savimi taip pat leidžia analizuoti sudėtingas užduotis, ruoštis svarbiems pokalbiams ar situacijoms, kas itin naudinga intravertams.

Psichologai rekomenduoja kalbėtis su savimi, nes tai padeda sulėtinti minčių tėkmę, įgyti sąmoningumo ir reguliuoti emocijas – panašiai kaip dienoraščio rašymas.

Kaip sako psichoterapeutė Gabrielė Morse iš Niujorko:
„Mes kasdien turime tūkstančius atsitiktinių minčių – jos tiesiog yra neuronų impulsai. Garsus kalbėjimas iš tiesų gali padėti sureguliuoti ir nuraminti save bei kontroliuoti minčių srautą.“

Mums kažkodėl atrodo, kad kalbėtis su savimi yra nenormalu.

Galbūt kadaise kažkas išjuokė kitą, ir šis požiūris prigijo.

Tačiau iš tiesų pokalbiai su savimi padeda susidėlioti mintis, emocijas ir užduotis, susikoncentruoti bei atlikti viską geriau.

Atėjo metas atsikratyti šio nepagrįsto stereotipo!

The post Kalbėjimas su savimi: patologija ar naudingas įgūdis? appeared first on Kauno savaitė.

Daugumos gyvūnų kalbos padargai labai menki ir net turėdami didelį norą jie negalėtų atkurti žodžių, kuriuos sugalvojome per daugelį tūkstančių metų.

Tačiau pastaruoju metu mokslas žengė rimtą žingsnį bendravimo su gyvūnais srityje – Kalifornijos mokslininkai trumpai sugebėjo „pasikalbėti“ su kuprotojo banginio patele.

Jų įspūdingo darbo rezultatai buvo paskelbti žurnale „PeerJ Life and Environment“.

Kas jie, pirmieji pašnekovai?

Kuprotieji banginiai (Megaptera novaeangliae), taip pat žinomi kaip kupročiai, yra jūros žinduoliai, paplitę visuose vandenynuose nuo Arkties iki Antarkties. Tai labai dideli padarai, kurių kūno ilgis gali siekti 14 metrų, o svoris viršyti 30 tonų.

Šios būtybės gavo neįprastą pavadinimą, nes ant nugaros turi peleką, kuris labai primena kuprą. Be to, šie padarai turi įprotį plaukdami stipriai išsilenkti.

Pirmi „žodžiai“

Prieš atlikdami mokslinį eksperimentą, mokslininkai užfiksavo devynių kuprotųjų banginių skleidžiamus garsus. Daugelis jūrų žinduolių naudoja įvairius riksmus, kad surastų poravimosi partnerį.

Tačiau kuprotieji banginiai skleidžia įvairius garsus vien norėdami bendrauti.

Tarp įrašų mokslinio darbo autoriai sugebėjo atpažinti garsą, kurį banginių patelės visada kartoja, kviesdamos savo vaikus.

Iš esmės mokslininkai perklausę pokalbį sugebėjo išskirti konkretų žodį iš kuprotųjų banginių „žodyno“.

Po to mokslininkai išplaukė į atvirus vandenis ir nuleido iš laivo garsiakalbį.

Iš jo jie periodiškai leido minėtą garsą, kad atkreiptų dėmesį – jie buvo skirti kuprotojo banginio patelei, vardu Tvein. Kaip ir buvo galima tikėtis, ji suprato signalą ir pradėjo į jį reaguoti tais pačiais garsais.

Kai mokslininkai padidino arba sumažino intervalą tarp signalų, ji prisitaikė prie jų, o tai įrodo, kad tai nebuvo tik atsitiktinumas.

Mokslininkų nuostabai, patelė bandė bendrauti net tada, kai jie nustojo skleisti garsus.

Tačiau kai jai tapo aišku, kad atsakymo nebus, nuplaukė – tikriausiai kitais savo reikalais. Mokslininkams ir anksčiau pavykdavo taip „susikalbėti“ su gyvūnais. Tačiau šis eksperimentas yra unikalus, nes bendravimas truko rekordiškas 20 minučių.

Kada sulauksime vertėjo

Mokslininkai tikisi, kad tai tik pradžia. Galbūt būsimuose eksperimentuose jie galės įrašyti kitų gyvūnų rūšių „žodžius“ ir su jais bendrauti taip pat.

Gali susiklostyti ir taip, kad mokslininkai sukurs vertėją, kuris leis bendrauti su mūsų augintiniais ir net derėtis su laukiniais plėšrūnais. Šiandien tai skamba kaip kažkas iš mokslinės fantastikos, tačiau prieš dešimt metų net neįtarėme, kad atsiras neuroniniai tinklai, galintys atsakyti į bet kurį mūsų klausimą. Visgi dirbtinis intelektas (DI) jau čia ir sprendžia problemas, kurios buvo beveik neišsprendžiamos.

Gali būti, kad DI sąraše jau pirmame dešimtuke įrašytas ir vertėjas iš gyvūnų kalbos.

The post Ką pirmame pokalbyje „pasakė“ banginis appeared first on Kauno savaitė.