Ir tai prasminga, juk kūryba kaip žemė – daug ir pasiaukojamai prie jos dirbant galima gauti nuostabių vaisių derlių.

Iš karto po Velykų, balandžio 23-iąją, minėjome Jurgines, kadaise lietuviams buvusia svarbią, o dabar daugelio primirštą, tyliai ir nepastebimai praeinančią dieną.

Reikšminga pavasario žalumos, žemdirbių, arkliaganių, piemenų šventė tolimoje praeityje vadinta Jore, Ganiklio diena, į Lietuvą atėjus krikščionybei sutapatinta su Jurginėmis – šv. Jurgio vardo diena.

Nuo tada ir iki šiol išlikusi tradicija švęsti Šv. Jurgio atlaidus.

Tik šiemet Šventas Jurgis be didelių iškilmių. Kai kur Šv. Jurgio atlaidai, turėję būti keliami į šį sekmadienį, nenumatyti, jie praleidžiami. Mišios šv. Jurgio garbei kai kur bus aukojamos šeštadienį.

„Taip šiemet sutapo, kad Jurginės atėjo iš karto po Velykų, tad Velykų sekmadienis ir buvo tas, kai minėjome ir pagerbėme šventą Jurgį“, – sako Smilgių Šv. Jurgio parapijos klebonas Eugenijus Staleronka.

Šv. Jurgio dienai šįkart mažiau dėmesio, bet ne pagarbos – ji išlieka tokia pat didelė.

„Juk šventas Jurgis antrasis Lietuvos globėjas po švento Kazimiero. O jo vardo dienos data nuo seno labai svarbi žemdirbiams, su ja susiję daug papročių bei tradicijų“, – sako klebonas.

Poilsis arkliams

Nors dabar Švento Jurgio dienos tradicijos gali būti pateikiamos ir suprantamos tarsi žaidimas, praeityje jos būdavo labai prasmingos.

Valstiečiai tą dieną būtinai atlikdavo dar iš savo senelių išmoktas apeigas, jų pažadais ir išsipildymu tikėjo ir tai buvo apsauga nuo negandų bei dosnaus derliaus garantas.

Dvasininkas svarsto, jog apie tuos papročius dabarties žmonės žino tik iš užrašytų pasakojimų ar knygų.

Net ir garbaus amžiaus sulaukusieji tikrųjų ano meto Jurginių dienos įdomybių jau nebepapasakos, nes jų nematė – juk nuo tų laikų pasikeitė net kelios kartos.

„Aš pats girdėjau, kad tą dieną buvo labai svarbu duoti poilsį arkliams – neužkrauti jiems jokio darbo. Bet dabar ir arklių jau beveik nebėra ir sunkiai dirbt jiems nebereikia, tad ir ta tradicija jau pamiršta“, – pažymi E. Staleronka.

O praeityje Jurginės būdavo tikra arklių, net po kelis laikytų beveik kiekvienoj sodyboje, šventė.

Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti su arkliais – kuo geriau pašerti ir leisti jiems ilsėtis.

Arkliai ir ilsėdavosi, gaudavo geresnio pašaro ir net į vežimus juos retai kinkydavo – nebent tik į bažnyčią ar mugę nuvažiuoti.

Ankstų Jurginių rytmetį arkliai būdavo maudomi, šukuojami, o vakarais jaunimas į naktigonę išjodavo.

Šv. Jurgis ir susijęs su tuo gyvūnu – vaizduojamas jojantis ant žirgo ir su ietimi rankoje, duriantis į po kojomis besirangantį slibiną – blogio ženklą.

Šis šventasis kadaise buvo tikras asmuo. Tai legendinis III amžiuje gyvenęs Romos

krikščionis karys, įgulos vadas, nukankintas Palestinoje.

Kaip Naujieji metai

Žinias apie senovės papročius, tradicijas visokiais būdais stengiasi išsaugoti bei populiarinti etnologai, o pagarba Jurginėms ir kitoms tautos tradicijoms bei jų išsaugojimui – ir kultūros darbuotojų rūpestis.

„O kaipgi, juk Jurginės tokios svarbios – jos net žemdirbių Naujaisiais metais kadaise vadintos. Būtent nuo tos dienos būdavo daromos sutartys, samdomi darbininkai. Ne veltui su Jurgio vardu tiek daug papročių, pamokymų siejama“, – sako Paįstrio kultūros centro vadovė Daiva Kiršgalvienė.

Kas bent kiek domėjosi Jurginių papročiais, jai pritars – juk dar 20-ojo amžiaus pradžioje tą dieną būdavo samdomi ūkio darbininkai, kaimo kerdžius, kumečiai ir jų darbų bei apmokėjimo pradžia laikyta nuo švento Jurgio.

Nuo tos dienos prasidėdavo ar baigdavosi žemės nuomos sutarties galiojimo laikas ūkių nuomininkams, vadinamiesiems pusininkams.

Apie tai ir dar daugiau Kultūros centro vadovė susirinkusiems švęsti Jurginių papasakos sekmadienį – balandžio 27 dieną Paįstrio kultūros centro organizuojamoje šventėje.

Sekmadienį po mišių Paįstrio Švč. Mergelės Marijos globos bažnyčioje suvažiavusieji rinksis Paliukų kaime, garsiojo kraštiečio Juozo Zikaro gimtųjų namų kieme, kur prasidės ne bet kokios, o „Literatūrinės Jurginės“.

„Nebent audra ar liūtis sutrukdytų, tada šventė kelsis į Paįstrio kultūros centrą“, – sako D. Kiršgalvienė.

Talentingi kraštiečiai

Tokios „Literatūrinės Jurginės“ Panevėžio rajone, Paįstryje rengiamos jau daugelį metų.

Iš pradžių tai buvo bibliotekos darbuotojų rūpestis, vėliau tradiciją perėmė ir išplėtė Kultūros centras.

Graži pavasario šventė pasakoja apie Jurginių dienos prasmę, vyksta tradicinis koncertas, kuriame dainuoja, šoka, groja ne tik vietiniai, bet ir svečiai.

Bet svarbiausias šventės akcentas – krašto literatų pasirodymas.

Renginyje savo kūrybą skaito Paįstrio krašto kūrėjai, o tarp jų ir jau žinomi, ir pradedantieji, ir garbaus amžiaus sulaukusieji, ir gimnazistai – visi, kuriems nesvetimas kūrybos džiaugsmas, noras apibendrinti ir išsakyti savas mintis bei pastebėjimus.

Tokių gabių ir kūrybingų žmonių šiame krašte nemažai, tad su literatūra Jurginės Paįstryje siejamos neatsitiktinai.

Šio miestelio ir viso krašto pagarba atiduodama 1910 metais kartu su parapijiečiais čia bažnyčią stačiusiam tuometiniam kunigui Jurgiui Tilvyčiui-Žalvarniui.

O jis, kaip žinoma, pats buvo poetas – eilėraščius, giesmes rašęs ir ne vieną savo kūrinį kraštiečiams skyręs.

„Šventas Jurgis antrasis Lietuvos globėjas po švento Kazimiero. O jo vardo dienos data nuo seno labai svarbi žemdirbiams, su ja susiję daug papročių bei tradicijų.“
Kun. E. Staleronka

1910 metais kunigas net eilėraščių rinkinį, pavadintą ,,Paįstriečiai“, išleido.

Jame štai kaip aprašė paįstriečių pasirengimą bažnyčios statybai: „Broliuk! Paįstriečiai nei kiek neištežę,/ Bažnyčiai jau medžių jie turi privežę/ Tik laukia leidimo statyt kas valandą,/ O pypkę užkūrę kirvius jau galanda.“

Pastačius bažnyčią J. Tilvytis-Žalvarnis rašė: „Ar ne džiaugsmas, ar ne linksma Paįstrio krašte? Šviečia spindžia nauji rūmai, Dievui pašvęsti.“

Kai kurie kunigo eilėraščiai tapo liaudies dainomis.

Jurgio vardas paįstriečiams svarbus dar ir dėl to, jog bažnyčios šventoriuje tarp kitų šventųjų stovi ir kraštiečio skulptoriaus Juozo Zikaro sukurta švento Jurgio skulptūra.

Stebuklingi raktai

Ir šiųmetėse „Literatūrinėse Jurginėse“ D. Kiršgalvienė primins nuo seno žinoma pasakymą, jog šventas Jurgis raktus turi ir žemę atrakinęs žalumą išleidžia.

Tie raktai ir tvartus atrakina, leisdami per žiemą prisikentėjusiems gyvuliams eiti į lauką.

Šventas Jurgis labiausiai ir žinomas kaip ganiavos, gyvulių ir jų ganytojų globėjas.

Išgindami gyvulius į ganyklas žmonės daug apeigų atlikdavo.

Šeimininkas ir švęstu vandeniu galvijus pakrapydavo, ir paprastu laistydavo, ir paėmęs spyną į ranką, apeidavo bandą, o paskui užrakindavo tą spyną ir padėdavo ant tvarto slenksčio.

Taip visi gyvuliukai turėjo likti saugūs – ir nuo vilkų, ir nuo vagių apsaugoti.

O dar gyvulius, paukščius, piemenis šeimininkės žolelėmis smilkydavo.

Savo ritualą turėjo ir piemenėlis, kiekvienam gyvulėliui šermukšnio rykštele sušerdavęs, paskui ją užkišdavęs tvarte už sijos.

Tai todėl, kad vasarą lengviau sektųsi visą bandą į tvartą po ganiavos suvaryti.

Jurginių papročių tiek daug ir žemdirbiams visi jie būdavo reikšmingi.

Žmonės apeidavo laukus nešini duonos kepalėliu, keletu margučių ar velykaičių lukštais, juos dėdami ant ežios aukodavo šventajam Jurgiui, prašydami gero derliaus.

Žinoma, būdavo vaišinamasi kiaušiniene, dainuojama, jaunimas supdavosi sūpuoklėse.

Neliečiama žemė

„Daug įvairiausių papročių žmonės anuomet žinojo ir šventai tikėjo, jog jų laikantis duonos tikrai nepritrūks“, – prisimena D. Kiršgalvienė.

Būta nemažai tos dienos draudimų. Svarbiausias ir griežčiausias iš jų – draudimas Švento Jurgio dieną judinti žemę.

Žmonės tai žinojo ir tą dieną nei arė, nei akėjo, nei kasinėjo.

Net tvorų netaisydavo, mat kuolą kaldamas galėjo žemę užgauti.

Gali būti, kad svarbiau buvo ne žemę, o jos dirbėjus – arklius tą dieną pasaugoti.

Niekas jų tą dieną nekinkė, o be arklių – svarbiausių padėjėjų, koks darbas.

O jau po Jurginių kaimuose prasidėdavo tikrasis darbymetis, taip pat lydimas savų ritualų ir papročių, kurių dabar retai kas žino ir laikosi.

Sparčiai į priekį lekiančio gyvenimo permainos ir į žemės ūkį atnešė tiek naujovių, kad senosioms tradicijoms vietos visai nebeliko.

Ir tik savo protėvių atmintį branginantys vis dar bando, bent žaidimais, vaidinimais visiems priminti įdomias, prasmingas ir svarbias tautos tradicijas.

The post Šventam Jurgiui – literatų dovana appeared first on Kauno savaitė.