Neverta spėlioti, koks šiandien būtų Panevėžio kultūrinis veidas, jei 1940-aisiais į miestą kurti teatro nebūtų atsiųstas gabus, Paryžiuje mokęsis ir savo trupę Kaune jau subūręs režisierius Juozas Miltinis.

Spėlionės prie tiesos nepriveda, juo labiau kad lemtingas režisieriaus ir miesto susitikimas įvyko ir, kaip paaiškėjo, buvo sėkmingas.

Jaunas menininkas gavo progą ir vietą kurti pagal savo gebėjimus ir polėkius, o miestas jo dėka netrukus pradėjo mėgautis išskirtiniu menu bei savo žinomumu ir šlove.

Visoje didžiulėje sovietų sąjungoje ar vadinamosiose Europos socialistinės stovyklos šalyse bei dar toliau ištarus Panevėžio vardą būdavo aišku – tai miestas, kuriame yra ypatingas teatras.

Bet metai vis labiau atitolina nuo režisieriaus ir jo sėkmės, retindami su juo dirbusių, iš jo besimokiusių, jo pastatytus spektaklius žiūrėdavusiųjų gretas.

J. Miltinis vis labiau artėja link to mistiško, paslaptingo pavidalo, kuriais jau tapę praėjusių šimtmečių talentai – tarsi ne tokie pat kadaise greta vaikščioję, kvėpavę žmonės, o nepamirštamos, bet neapčiuopiamos, lyg kokia dvasia plevendavusios legendos.

Ar domisi J. Miltinio asmenybe nei paties, nei jo spektaklių nemačiusieji, po jo mirties gimusieji? Ar visiems jis tebėra tas didysis, tikrąją meno paskirtį skleidęs, Panevėžiui šlovę pelnęs, legendomis apipintas Maestro?

„O taip, daugumai taip“, – atsako bene dažniausiai su J. Miltinio gerbėjais dabar susidurianti, jo memorialiniame bute dirbanti Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos vyr. bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė.

Turtingas palikimas

Butas, kuriame režisierius gyveno, ir jo palikimas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai atiteko pagal J. Miltinio 1993 metų lapkričio 26 dieną surašytą testamentą.

Memorialiniame bute saugoma ir dalis J. Miltinio fondo, kuriame esantys dokumentai apima 1927–1997 metus.

Fonde –asmens dokumentai, apdovanojimai, korespondencija, literatūra apie J. Miltinį, pjesių vertimai, užrašai, konspektai, piešiniai, programų, dailės kūrinių atvirukų kolekcija, fotografijos ir kt.

Fondas krašto kultūrai itin reikšmingas. 2006 metais jis pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Bute gausu ir knygų.

„Juozas Miltinis ir knygos – neatskiriami dalykai“, – sako A. Mikelinskaitė.

Režisieriaus kauptoje kolekcijoje – tarp beveik 3500 asmeninės bibliotekos knygų nėra atsitiktinių ar menkaverčių.

Kaip sako A. Mikelinskaitė, gavę tikslius režisieriaus nurodymus, kokių reikia, knygų jam atsiųsdavo draugai iš įvairių pasaulio kraštų.

Ant kai kurių yra žinomų žmonių užrašyti J. Miltiniui skirti žodžiai, o tai daro jas dar vertingesnes.

Autentiškoje aplinkoje

Susipažinti su režisieriaus aplinka, jo palikimu užsuka ne tik pavieniai asmenys – ištisos ekskursijos iš visų Lietuvos kampelių. Populiarios ir čia rengiamos edukacijos.

Šių metų gegužę numatytos dvi tokios – viena jų „Režisieriaus Juozo Miltinio autentiškoje aplinkoje“.

„Pristatoma autentiška režisieriaus namų aplinka bei moderni ir inovatyvi nuolatinė ekspozicija. Dalyviai kviečiami į vaidybines improvizacijas pagal burtais parinktus etiudus. Tad kiekvienas pats gali pabandyti patirti aktorių išgyvenimus ir įsikūnyti į personažus“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

Mėnesio pabaigoje Juozo Miltinio memorialinis butas Algirdo gatvėje kviečia į edukaciją „Su teatro legenda į XXI amžių“ .

Jos metu dalyviai taip pat bus supažindinami su autentiška režisieriaus aplinka, tik šį kartą akcentuojant knygos reikšmę J. Miltinio gyvenime.

Bus pristatomas filmas „Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“ (rež. Albinas Kėleris), kuriame aktoriai dalinsis mintimis ir prisiminimais apie režisieriaus knygas.

Šviestis visą gyvenimą

J. Miltinio kambariai visada buvo pilni knygų. Jos vos ne lubas siekiančiose lentynose, ant stalelių, ant rašomojo stalo – visur.

Pats režisierius ne kartą yra sakęs: „Mano aplinka – knygos.“

Pacituodavęs Nyčės mintį, jog visos sistemos miršta, režisierius sakydavo, kad ir knygų į lentynas pagal jokią sistemą nedėliojantis. Sudėdavo jas savaip – taip, kad būtų patogu. Ir visada iš karto rasdavo tą, kurios reikia.

Maestro buvo nepaprastai apsiskaitęs, gebėjo skaityti septyniomis kalbomis.

O likus keletui metų iki išėjimo amžinybėn, J. Miltinis dar mokėsi ir graikų kalbos – jos pradmenis buvo gavęs Kauno Jėzuitų gimnazijoje, vėliau tą kalbą primiršęs, vėl pradėjo gilintis į jos skambesį.

„Viskas, kas čia režisieriaus sukaupta, tarsi patvirtina jo nuolat kartotus žodžius, jog žmogus visą gyvenimą privalo tobulėti, šviestis, mokytis. Tai jis darė pats, tą daryti skatino ir kitus, ypač savo mokinius“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

J. Miltinis ragino mokytis kalbų, daug skaityti, būti smalsiems ir įtemptai dirbti.

Sakydavo, jog iš karto galima atskirti tuos, kurie rimtai dirba, nuo atmestinai į savo darbą žiūrinčiųjų.

Ne bet kokia kava ir ne bet kokia mėsa

Tad verta dar kartą užsukti į memorialiniu muziejumi tapusį J. Miltinio butą ir iš arčiau susipažinti su legendinio panevėžiečio gyventa vieta ir joje saugomomis vertybėmis.

Kol bute pats gyveno, nekviestų svečių režisierius nelaukdavo, įkyresniems galėdavo ir prieš nosį duris užtrenkti.

O štai pakviestieji ir tiksliai sutartu laiku atėjusieji būdavo maloniai priimami, svetainėje pasodinami ir paties šeimininko ruošta kava pavaišinami.

Pasakojimai apie ypatingą J. Miltinio kavą yra nuskambėję ne vienuose prisiminimuose – vaišinti ja ne tik teatro žmonės.

A. Mikelinskaitė rodo bute ir dabar esančius kavos virimo ritualo reikmenis: pupelių skrudintuvę, kavamalę, parsivežtą iš Paryžiaus ir labai brangintą, bei itin mažus puodukus, iš kurių šeimininkas svečius vaišindavo neįtikėtinai stipria kava

„Kavos nereikia gailėti“, – sakydavo jis, paklaustas kokia to ypatingo skonio paslaptis.

„Bet į kavos ruošimo ceremoniją niekam neleisdavo įsikišti ir visada viską – nuo pupelių skrudinimo iki garuojančios kavos pateikimo į stalą – darė pats“, – pasakoja bibliotekininkė.

Režisierius garsėjo gurmanišku skoniu ir iš Prancūzijos parsivežta gastronomine patirtimi.

Turėjo jis ir iš Paryžiaus parsivežtą receptų knygą, ir savo paties lietuviškai bei prancūziškai užrašytų sąrašą.

Režisieriaus gerbėjų ratas buvo didžiulis – pas jį viešėdavo ne tik teatro žmonės, bet ir rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, skulptoriai, įdomius vakarus leisdavę su taure raudonojo vyno.

Savotiškos legendos sklido ir apie jo gaminamą firminį patiekalą – jautienos kepsnį.

J. Miltinis plūsdavosi, kad neranda tinkamos mėsos. Mat šis kepsnys gaminamas tik iš aukštos kokybės jautienos filė – šviežiai paskersto gyvulio atvėsintos mėsos.

Atvėsinta filė būdavo supjaustoma maždaug 3 cm pločio gabaliukais, šie pamarinuojami garstyčių, tyro alyvuogių aliejaus, pipirų ir druskos marinate ir kepami labai stipriai įkaitintoje keptuvėje maždaug po penkias minutes iš kiekvienos pusės.

Kitas režisieriaus šventėms gaminamas patiekalas – šaltas liežuvis. Jis buvo verdamas sausame raudonajame vyne, pridėjus laurų lapelių, o patiekiamas su krienais, majonezu. Žinoma, Maestro taip mėgstamo sauso raudonojo vyno taurė prie jo irgi buvo privaloma.

Keliai ir kryžkelės

Besidomintys teatru apie jo įkūrėją Panevėžyje, regis, žino viską – aprašyta J. Miltinio biografija, išnagrinėta kūryba, knygose ir filmuose užfiksuota daugybė pokalbių su juo, užrašyti aktorių, kitų menininkų prisiminimai.

Ne vieną stebino ir pasakojimai apie nepaprastą režisieriaus bendravimo būdą, jo keistus poelgius, išsišokimus, pomėgius, draudimus.

J. Miltinio memorialinio buto darbuotoja pažymi, jog režisieriaus būta tikrai gaivališkos asmenybės – visąlaik ieškantis, nuolat paniręs į kūrybinį procesą ir gal todėl konfliktuojantis su aplinka.

Šio žmogaus gyvenime būta ir įvairių posūkių, kryžkelių, pasirinkimų. Nagrinėjant jo biografiją kartais atrodo, jog tiek nedaug tereikėjo ir lemtis būtų pasisukusi visai kitaip.

Štai, kad ir Šiaulių periodas.

Po studijų Kaune, Vaidybos mokykloje prie Valstybės teatro, J. Miltinis 1931–1932 m. dirbo Šiaulių dramos teatro aktoriumi.

Jo sprendimą trauktis iš šio teatro paskatino konfliktas su valdžia.

Kaip pasakoja A. Mikelinskaitė, tąsyk būsimasis režisierius, nesusitaikęs su rutina, paliko teatrą, o ant pastato durų užklijavo dešimt tezių apie tai, kaip pats įsivaizduoja vaidybą ir aktoriaus padėtį teatre.

Po tokio maišto kelio atgal jis nematė, tad ketino važiuoti tobulintis į Vokietiją.

Tačiau keičiantis politinei situacijai, persigalvojo – nutarė vykti į Prancūziją.

Ir nepralošė, vėl atsivėrė kitos galimybės, įgyta naudingų žinių, patirties.

Iš Paryžiaus J. Miltinis trumpam buvo parvykęs į Kauną, bet netrukus išvažiavo stažuotis į Londoną.

Grįžęs iš ten, 1938 metais Kauno darbo rūmuose pradėjo neoficialiai vadovauti vietos trupei.

Kaip tyčia, tikrasis vadovas tuo metu buvo užimtas, tad menininkui buvo suteikta nauja galimybė – dirbti su aktoriais.

Sugrįžimas į teatrą

Ir štai 1940-ųjų pabaiga ir kelionė su grupe jaunų aktorių į Panevėžį.

J. Miltinis paskirtas naujai įsteigto Panevėžio dramos teatro „aktoriumi su teise režisuoti“. Panevėžio dramos teatras buvo pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio teatras-studija Lietuvoje.

Tačiau 1954 metais J. Miltinis iš teatro atleistas, neva už netinkamą vadovavimą, kaip tuomet pasirodė valdžiai. Ir perkeltas į Lietuvos kino studiją dubliažo režisieriumi.

O grįžo jis į Panevėžio teatrą vėl susiklosčius palankioms aplinkybėms.

1958-aisiais į sovietų sąjungą buvo atvykusi žymi teatro trupė iš Prancūzijos.

Kaip šią istoriją yra pasakojusi teatrologė Irena Aleksaitė, trupės vadovas buvo J. Miltinio studijų laikų bičiulis Žanas Vilaras.

Tuometės sovietų sąjungos kultūros ministrės Jekaterinos Furcevos jis ir pasiteiravo, kaip būtų galima susitikti su J. Miltiniu.

To pakako, kad pageidavimas būtų įvykdytas. J. Miltinis sugrąžintas į teatrą.

Ir nuo tada maždaug porą dešimtmečių šio teatro scenoje rodyti spektakliai buvo unikalūs, jaudinantys, stebinantys, kartais iki širdies gelmių sukrečiantys.

Tik ne kiekvienam panevėžiečiui pavykdavo, kada panorėjus, gauti bilietų į teatrą – į Panevėžį riedėdavo pilnutėliai autobusai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kitų respublikų.

Tikslas vienas – pamatyti Panevėžio teatro spektaklį.

Meno ordino riteris

Supažindinant su 1907–1994 praėjusio šimtmečio metais gyvenusiu J. Miltiniu G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos pristatyme rašoma: „Režisierius J. Miltinis – neįmenamas, nenuspėjamas, nuolatos besikeičiantis, kandus ir negailestingas – traukė prie savęs žmones savo įtaiga, išmintingumu ir improvizuoto polėkio galia. Režisierius, kurio būties esmė – „būti kelyje“, tai reiškia, kad žmogui visas gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas, kad „rytoj jis nebus jau toks, koks buvo šiandien“.

1980 metais pastatęs Alfredo de Miusė pjesę „Žibintas“, J. Miltinis atsisveikino su teatru.

Mirė Maestro 1994 metų liepos mėnesį, palaidotas Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.

Antkapinį paminklą jam sukūrė Juozas Šlivinskas ir Algimantas Mikėnas.

Panevėžio miesto Garbės piliečio vardas J. Miltiniui suteiktas 1980 metais, vėliau 1994-aisiais režisierius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

O 1995-aisiais režisieriaus nuopelnai įvertinti ir Prancūzijos Respublikos vyriausybės – J. Miltiniui suteiktas Meno ir literatūros ordino riterio vardas.

The post Režisieriaus bute – meno ir išminties pamokos appeared first on Kauno savaitė.

Prisiminta ir istorinė Teatro diena 1999 metais – aktoriui Vaclovui Blėdžiui suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas, „Prieblandoje“ J. Miltinio dramos teatre suvaidinta paskutinį kartą.

Spektaklio „Prieblandoje“ premjera Panevėžio dramos teatre įvyko 1945 m. kovo 10-ąją.

Režisierius – Juozas Miltinis, scenografas – Jonas Surkevičius.

1954 m., po J. Miltinio pašalinimo iš teatro, Jono Aleknos režisuotas spektaklis tęsė savo gyvenimą scenoje.

Per ilgus spektaklio gyvavimo dešimtmečius daugybę kartų keitėsi vaidmenų atlikėjai, bet visada sutraukdavo pilnas sales žiūrovų.

Į parodos „Spektakliui „Prieblandoje“ – 80“ atidarymo vakarą susirinko „Prieblandoje“ personažus sukūrę aktoriai Zita Adukevičiūtė-Supronienė, Virginija Tauraitė-Babkauskienė, Petras Kežys, Enrikas Kačinskas, Julius Tamošiūnas, Rimantas Teresas, teatro istorija besidomintys panevėžiečiai.

„Žiūri, prisimeni, lyg ir bendrauji“, – sakė istorinio spektaklio akimirkas užfiksavęs fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius.

Prisiminimais apie savo vaidmenis, spektaklio atmosferą ir repeticijas dalijosi aktoriai.

Petras Kežys įkūnijo „beveik tris“ personažus. Mat Antaną repetavo, bet nesuvaidino – buvo paimtas į armiją.

Daugelis aktorių kūrė ne vieną, o po kelis vaidmenis – tai buvo tikra teatro mokykla.

Neatskiriamas nuo legendinio Virvalo Enrikas Kačinskas aktorių kaitą apibūdino taip: „Mes kiekvienas buvome tik lašelis „Prieblandos“ upėje. Aktoriai keitėsi, bėgo kaip upelis. Buvo smagu vaidinti.“

Julius Tamošiūnas – Antanas – papasakojo apie netikėtai juokinga tapusią sceną paežerėje, kai Ievutės paklausė: „Argi aš tau ne brolienė?“

„Mes, jaunimas, J. Miltinio nebijojom, bet atmintyje išliko jo pasakyti žodžiai: „Pasensite ir jums jau atiteks kitas vaidmuo“, – pamena Zita Adukevičiūtė-Supronienė – Ievutė.

Taip jai buvo pažadėtas Gaškienės personažas.

„Likimas arba Dievas man lėmė atsirasti tame spektaklyje ir vaidinti Edvardą. Miltinis jame įžvelgė nuo orakulo Teiresijo iki mužiko. Nebuvo paprasta, bet į spektaklį sėkmingai įsiliejau“, – pasakojo Rimantas Teresas.

O senelės personažą kūrusi Virginija Tauraitė-Babkauskienė priminė simbolinę ir visada aktualią savo frazę: „Vaikai, gyvenkite šviesoje, o ne prieblandoje.“

The post Ne tik lašeliai „Prieblandos“ upėje appeared first on Kauno savaitė.