Šį mėnesį išsiųstame dokumente valstybės sekretorius Marco Rubio prašė JAV ambasadų išduodant ilgalaikes vizas atsižvelgti į tokias sąlygas kaip nutukimas, tokį savo prašymą motyvuodamas tuo, kad nutukimas gali „reikalauti brangios ilgalaikės priežiūros“.

Ambasadų taip pat prašoma įvertinti, ar vizų besikreipiančių asmenų išlaikytiniai „turi negalią, serga lėtinėmis ligomis ar turi kitokių specialių poreikių ir dėl to reikalauja priežiūros“, kuria besirūpindamas vizos prašantis asmuo negalėtų dirbti.

Apie šį memorandumą pirmasis pranešė naujienų portalas „KFF Health News“. Jo turinį naujienai agentūrai AFP patvirtino dokumentą matęs asmuo.

Dėl tokių veiksnių kaip mityba ir fizinio aktyvumo stoka Jungtinės Valstijos šiuo metu yra viena iš labiausiai nutukusių šalių pasaulyje.

Nutukę yra apie 40 procentų JAV gyventojų, o valstijose, kurios balsavo už D. Trumpą, vidutinis nutukimo lygis yra dar aukštesnis.

Naujosios gairės bus taikomos asmenims, norintiems imigruoti į Jungtines Valstijas, o ne užsieniečiams, atvykstantiems su įprastinėmis trumpalaikėmis vizomis.

Prieš priimdamos imigrantus, įskaitant tuos atvejus, kai amerikiečiai siekia atsivežti savo sutuoktinius, JAV jau seniai vertina, ar asmuo gali tapti „našta visuomenei“ – kitaip tariant, ar turės būti išlaikomas valstybės lėšomis.

Tačiau D. Trumpas, vykdydamas plataus masto kovą su migracija, kuri buvo vienu iš pagrindinių jo rinkimų kampanijos pažadų, ypač uoliai ieško naujų priežasčių atsisakyti įleisti žmones į šalį.

„Niekam ne paslaptis, kad Trumpo administracija pirmiausia rūpinasi amerikiečių interesais“, – sakė Valstybės departamento atstovas Tommy‘is Pigottas.

„Tai reiškia, kad įgyvendinamos politikos priemonės, užtikrinančios, kad mūsų imigracijos sistema nebūtų našta Amerikos mokesčių mokėtojams.“

D. Trumpo administracija finansuoja imigracijos kontrolės sustiprinimą, siekdama masiškai deportuoti nelegalius migrantus, net jei vienintelis jų įvykdytas nusikaltimas yra imigracijos taisyklių pažeidimas.

M. Rubio taip pat siekia panaikinti vizas žmonėms, kurie, kaip manoma, prieštarauja JAV užsienio politikai, taip pat dėl jų pareiškimų apie Izraelį.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post JAV priežasčių neišduoti vizos sąraše – nutukimas ir specialių poreikių turintys vaikai appeared first on Kauno savaitė.

„Finansų rinkų reakcija – per dvi dienas nuo tarifų paskelbimo, akcijos nukrito tiek, kiek šiame amžiuje buvo nukritusios tik du kartus. Ekonominio neapibrėžtumo indeksas yra aukščiausias, koks yra buvęs nuo amžiaus pradžios, lygintina tik su COVID pandemija. Nežinau, ar taktika yra suklaidinti ir prarasti partnerių pasitikėjimą, tačiau chaosas verda ir JAV viduje“, – „Žinių radijuje“ pirmadienį sakė ekspertas.

„JAV iždo sekretorius Scottas Bessethas praėjusią savaitę sakė, kad recesijos nebus ir JAV atsitraukti nuo savo sprendimų neplanuoja ir 50 šalių jau nori derėtis. Tiesa, atrodo, kad Trumpo administracija visko iki galo nepermąstė, nes didžiausia prognozuojama infliacijos ir BVP žala prognozuojama pačiai JAV, o ji gali būti tiek trumpalaikė, tiek ilgalaikė“, – pabrėžė ekonomistas.

Pagal eksperto matytus vertinimus, infliacija už Atlanto dėl šių sprendimų gali kilti netgi iki 7 proc. Tiesa, N. Mačiulis mato, kad prezidento sprendimams atsiranda ilgai lauktos opozicijos, tačiau kuo ilgiau neapibrėžtumas ir panika tęsis, tuo blogiau ateityje bus.

„Demokratai yra pakraupę iki kaulų čiulpų, tačiau jau net respublikonai imasi veiksmų prieš prezidentą. Praėjusią savaitę buvo pirmoji rezoliucija, kuri bandė sustabdyti tarifus Kanadai ir ji praėjo Senate dėl dviejų Respublikonų balsų, bet Atstovų Rūmuose turbūt nepraeis. Tačiau kuo daugiau streso finansų rinkose ir tarp gyventojų, tuo blogesnė situacija taps“, – tvirtino N. Mačiulis.

D. Trumpo ir jo patarėjų vizija yra nušauti tris dideles muses vienu bandymu. Administracija nori apmokestinti užsienio įmones, kurios nori prekiauti su JAV, surinkti papildomų lėšų į JAV biudžetą ir sumažinti gyventojų pajamų bei pelno mokesčius. Tiesa, ekonomistas tai apibūdina kaip itin archajišką požiūrį į užsienio prekybą.

Pasak N. Mačiulio, nors JAV turi didelį prekių importo ir eksporto deficitą, šalis beveik visiškai jį išlygina, kai atsižvelgiam į paslaugas. JAV puikuojasi tokiais technologiniais gigantais kaip „Netflix“, „Apple“ ir t.t., kurie praktiškai išlygina tą deficitą.

„Visų valstybių realybė yra tokia, kad kuo labiau ji išsivysčiusi, kaip Jungtinė Karalystė ar Norvegija, tuo daugiau žmonių dirba paslaugų sektoriuje, o ne pramonės. Greta to, turime įsibėgėjančią automatizaciją, kuri taip pat mažina darbuotojų paklausą pramonėje. D. Trumpas ignoruoja tą faktą, kad JAV turi nemažą prekybos perteklių parduodant paslaugas. Jie importuoja daugiau prekių, tačiau ir pardavinėja aukštos pridėtinės vertės paslaugas“, – aiškino ekonomikos žinovas.

Tiesa, N. Mačiulio teigimu, D. Trumpas į užsienio prekybą žiūri labiau senamadiškai.

„Jis turi norą sugrąžinti pramonę. Automobilis pagamintas čia, dešra pagaminta čia, paslaugos – ne taip svarbu. Tai bus ilgas procesas, tačiau šioje vietoje darbų papildomų darbo vietų nesukursi. Gali eiti pro automobilių gamyklą, eiti šimtus metrų ir nė vieno žmogaus nepamatyti. Tikslas gal ir aiškus, tačiau pasirinkti įrankiai – kažin, ar efektyvūs“, – sakė ekspertas.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas praėjusią savaitę paskelbė apie 34 proc. muitus importui iš Kinijos ir 20 proc. importui iš Europos Sąjungos – dviejų pagrindinių JAV prekybos partnerių.

Prezidento teigimu, pradinis 10 proc. tarifas bus įvestas importui iš daugelio kitų šalių, tačiau kai kurioms bus taikomi daug griežtesni muitai, įskaitant 24 proc. muitus Japonijai ir 26 proc. Indijai.

Taip pat jau įsigaliojo 25 proc. muitai ne JAV pagamintiems automobiliams, apie ką D. Trumpas paskelbė praėjusią savaitę.

Marošas Šefčovičius, prekybos ir ekonominio saugumo Europos komisaras, anksčiau teigė, kad ES veiks ramiai, palaipsniui ir vieningai bei sieks derėtis, bet nebus pasyvi stebėtoja.

Prancūzija ir Vokietija sako, kad ES gali atsakyti įvesdama mokestį JAV technologijų bendrovėms.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post N. Mačiulis mano, kad JAV nuo savo muitų kentės labiausiai appeared first on Kauno savaitė.

Na, gal Donaldas galėtų jį tik pristabdyti ir tai tik tokiu atveju, jei to norėtų kitas asmuo.

Tačiau visiškai nutraukti karo, jau seniai gyvenančio savo gyvenimą ir tik intensyvėjančio bei besiplečiančio, negali niekas – net ir tas kitas žmogus. Taigi tas karas ir toliau, lyg antikinis kovos vežimas, risis link kulminacijos bei atomazgos, kurios kontūrai ir mastas – vis tirštėjančioje kruvinoje migloje.

Tai galima konstatuoti eilinės kraupios sukakties – 1000 Rusijos pilno masto invazijos į Ukrainą dienų – proga. Tos 1000 dienų jau dešimt metų trunkančiame kare – tik eilinis jo nuolatinės eskalacijos etapas. Ir, panašu, dar ne kulminacinis.

Pirmiausia, keistai ir net šiek tiek juokingai atrodo tai, kad JAV prezidentu vėl išrinkto Donaldo Trumpo antgamtiškos visagalybės kultą ima praktikuoti ne tik jo adeptai, bet ir kritikai bei neprieteliai anapus ir šiapus Atlanto.

Su tradiciniais ir naujais šio veikėjo gerbėjais ir liudytojais viskas aišku – dauguma jų tiki ne tik ir ne tiek „antžmogiška“, „superherojiška“, kiek mistine ir antgamtine visagalybe tiesiogine to žodžio prasme. Nieko keista, juk tai – kultas.

Tačiau įdomu stebėti, kad tikėjimas jei ne antgamtiška, tai bent jau „superherojiška“ D.Trumpo visagalybe, regis, plinta net ir tarp jo kritikų bei nemėgėjų. Kodėl? Todėl, kad daugelis jų tikisi, kad kažkas kitas gali stebuklingai išgelbėti situaciją ir „išspręsti problemą“ ir tos viltys dabar sudėtos būtent į D.Trumpą.

Bent jau toks įspūdis susidaro klausantis begalinių išvedžiojimų, spėlionių, teoritezavimų ar tiesiog būrimų iš Taro kortų apie tai, kaip visiškai viskas ne tik Amerikoje, bet ir likusiuose kontinentuose dabar priklausys nuo to, ką nuspręs D.Trumpas – ar, tiksliau, kas jam šaus į galvą.

Ši prostracija tiesiog spinduliuoja iš visų kalbų apie D.Trumpo „nenuspėjamumą“, pastarajai savybei suteikiant pirmapradžio gaivališkumo, taigi, ir visagališkumo konotacijas. Jis, matote, gali nuspręsti vienaip, gali ir kitaip, gal jau yra nusprendęs, o gal tai padarys, kaip, esą, dažniausiai, paskutinę akimirką. Tačiau tai bet kokiu atveju turės lemiamos reikšmės.

O dangau, kaip padaryti, ką sakyti ir kam, kad galėtume jei ne bent maža dalimi paveikti tą sprendimą, tai bent perduoti dalelę savo pageidavimų ir vilčių jam, prieš tą sprendimą priimant?! Ką apie būsimą jo elgesį ir sprendimus galima spėti iš jo pirmųjų kadrinių paskyrimų bei pasisakymų?

Taip, tarsi pitijų oracijos Delfų orakule, skamba įvairiausi pasisakymai bei išvedžiojimai žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Taip kalba ir politikai – žinoma, pirmiausia tų šalių, kurios yra arčiausiai didžiausių pavojų zonų.

Būtent taip skambėjo ir Lietuvos prezidento pasakojimai apie savo pokalbį telefonu su D.Trumpu, kurių svarbiausias akcentas buvo ne tik žinia, koks galingas yra pats G.Nausėda, kuriam tas olimpietis asmeniškai pakėlė ragelį, bet ir tai, kad D.Trumpas “pagyrė” Lietuvą, taiga, tarsi suteikė jai savo asmeninę globą ir palankumą.

Dar vienas šio reiškinio aspektas – nuolatinis kartojimas, kad “viskas ne taip paprasta ir žymiai sudėtingiau, nei atrodo ar įprasta manyti”. Teisingiau – “viskas ne taip blogai, kaip gali pasirodyti”. Ypač dažnai šie užkeikimai skamba kalbant svarbiausiu ne tik mums, bet ir visam pasauliui klausimu – apie karą Ukrainoje.

Taip sakantys žmonės tokį savo tikėjimą dažniausiai pateisina tikėjimu pačia Amerika. “Na, baikit, juk negali pati Amerika imti ir pasukti blogiausiu keliu, dėtis prie priešų ar net pati tokiu tapti! To tiesiog negali būti, nes negali būti. Juk kas tuomet atsitiktų su visu pasauliu?!”, – taip savo baimę net padaryti prielaidą, jog JAV gali išduoti Ukrainą ir visus Vakarus, veja šalin net labiausiai patyrę ir racionaliausiai mastantys ekspertai bei politikai.

Su tuo susijęs “argumentas” – D.Trumpas yra “laimėtojas” ir ”mačo vyras”, todėl tiesiog negali leisti, jog Rusija visiškai nugalėtų Ukrainą, negali paprastai atiduoti jos Kremliui, nes tuomet atrodytų, jog ir jis „pralaimėjo“ Kremliaus šeimininkui Vladimirui Putinui.

Tuomet D.Trumpas esą prastai atrodytų pirmiausiai JAV visuomenės ir politinio elito akyse. Ir ką? Na, jam tuomet pačiam būtų nemalonu, susvyruotų jo visagalybės mitas ir apskritai jis ne itin gražiai „įeitų į istoriją“.

Taigi, jei jo draugas Vladas vis dėlto nuspręs, jog jam per mažai tos Ukrainos dalies, kurią jis sugebėjo užgrobti bei sunaikinti ir pamėgins neklausyti Donaldo, toliau grobti ir naikinti likusią dalį, pastarasis per akimirksnį taps ne toks draugiškas.

Duos Ukrainai tiek ginklų, kiek jai išties reikia ir dar daugiau, leis smogti visur, kur tik ji nori, pats smogs tiesiai Maskvai! Sunaikins sankcijomis ir kitais veiksmais Rusijos naftos sektorių, apskritai ekonomiką ir padarys visus kitus didžius dalykus, kurių ir nenorėjo, nes bijojo, ir tiesiog nesugebėjo padaryti visi kiti!

Svarbiausia, kad ir pats V.Putinas esą tai puikiai supranta ir to baisiausiai bijo.

O kas jei tiek D.Trumpui, tiek „JAV visuomenę ir politinį elitą“ visiškai užvaldžiusiai „MAGA“ sektai iš tiesų visiškai nusispjauti į Ukrainos likimą apskritai – ir tai geriausiu atveju? Kas, jei ši publika iš tiesų net nori Ukrainos, kuri suvokiama, kaip problema ir net priešė, pralaimėjimo ir sunaikinimo?

Tad kas, jei D.Trumpas, paprasčiausiai išdavęs ir atidavęs Rusijai Ukrainą, kaip tik ir pasielgtų taip, kaip „reikia“ ir nuo šiol galėtų laisvai valdyti pasaulį kartu su Vladu ir kitais kietais bičais?

Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad labiausiai tikėtinas D.Trumpo ir jo komandos veiksmų scenarijus ir yra tas, apie kurį jau seniai ir atvirai kalba ir jis pats, ir jo artimiausi bendražygiai. Ir, suprantama, kuris atitinka jų geopolitinį mentalitetą bei pasaulėžiūrą.

Pirmiausia, ir svarbiausia – nutraukti JAV karinę paramą Ukrainai. Šį sprendimą jie oficialiai ir formaliai galės padaryti iškart po to, kai sausį D.Trumpas oficialiai gaus prezidento karūną ir skeptrą. Tačiau labai neatmestina, jog jis ir jo komanda gali bandyti ar net jau dabar bando tai po kilimu daryti jau dabar.

Akivaizdu, kad paskutines dienas skaičiuojančios demokratų administracijos sprendimas leisti Ukrainai smogti amerikietiškais ginklais į Rusijos teritoriją, kone iš karto po to sekęs naujas karinės paramos paketas – politinė reakcija, nutaikyta būtent į šią perspektyvą.

Ji, kaip teigia daugelis, iš tiesų greičiausiai esmingai nepakeis padėties ant žemės frontuose – juolab, kad tai trumpo, kelių šimtų kilometrų atstumą siekiančio nuotolio raketos, jų kiekis ribotas, jos pačios ribotos, panašu, tik Kursko sritimi. Tačiau šis žingsnis vis viena sutvirtins Ukrainos pajėgų pozicijas, bet dar svarbiau – peržengia svarbią „raudoną liniją“ ir atidaro Pandoros skrynią.

Pats V.Putinas, konstatuodamas, jog tokiam tokios ginkluotės naudojimui reikia tiesioginio fizinio Vakarų karinio personalo įsitraukimo, aiškino, jog tai jau reiškią atvirą Vakarų įžengimą į karą su Rusija. O kaipgi be svarbiausių – atominių – grasinimų? Šiomis dienomis eilinį kartą „atnaujinta“ Rusijos branduolinė doktrina numato, jog Rusija gali iš karto panaudoti atominį ginklą prieš nebranduolinę valstybę, jei ši Rusijos teritoriją raketomis atakuoja remiama branduolinės valstybės.

Kaip tik tokia reakcija ir rodo, kokia svarbi buvo ši riba.

Iškalbinga, jog ne mažiau isteriškai, nei Maskva ar, pavyzdžiui, Budapeštas, į šį nueinančios Vašingtono administracijos sprendimą reagavo ateinanti JAV administracija. Tai – dar vienas signalas, jog ji greičiausiai stabdys ne tik šį, bet ir visą karinę paramą apskritai.

Jos logika, kaip žinoma, paprasta – taip Kyjivas, esą, bus galutinai bus prispaustas sėsti prie „derybų“ stalo ir be jokių esminių išlygų sutikti su „sandoriu“ – de facto atiduoda Rusijai jos užgrobtą teritoriją bei atsisako narystės NATO siekio, mainais į tai, jog Rusija nustoja pulti likusią Ukrainos teritoriją ir palieka tą likutį gyvą.

Kas ir kaip apsaugo tą likutį, kieno ir kokios pajėgos užpildo „demilitarizuotą zoną“, sukuriamą vietoje fronto – jau, neva tik detalės. Aiškiau tik tai, kad JAV nepretenduotų tapti pagrindiniu tų pajėgų ir garantijų šaltiniu, net greičiausiai tame apskritai nedalyvautų.

O jei Ukraina su tuo nesutinka – ką gi, tai jos ir Europos reikalas, JAV nusiplauna rankas ir tik kartais iš tolo užmeta akį į pirmosios žūtį ir antrosios agoniją.

O kas jei su tuo nesutinka Rusija? Čia, be abejo, ir yra silpniausia viso „plano“, kuris ir taip yra visiškai šakėmis ant vandens rašytas, vieta.

Tuomet, esą, JAV apsisuka 180 laipsnių ir visa turima jėga – ekonomine ir net karine – užgula Rusiją taip, kad ji pradeda braškėti ar net suyra? Skamba neįtikėtinai, nerealiai ir juokingai – ne tik ir ne tiek dėl to, kad visiškai prieštarauja esminėms naujosios JAV valdžios nuostatoms Rusijos atžvilgiu, bet ir dėl to, kad tai neįgyvendinama nei per 24 valandas, nei per 24 dienas, nei per 24 mėnesius.

Apskritai, tokiai Rusijos apgulties politikai reikia visų Vakarų, ne tik JAV – kad ir kokia esminė tų Vakarų grandis ji bebūtų. O dabar JAV kaip tik juda ir, aišku, judės priešinga kryptimi – trauksis iš Vakarų apskritai. Tokioje perspektyvoje apskritai darosi sunku įsivaizduoti Vakarus, kaip geopolitinį subjektą – ką jau bekalbėti apie tai, kad jie pagaliau imtųsi nuoseklios ir vieningos Rusijos režimo spaudimo, sekinimo ir griovimo politikos.

Ką gi, šiame kontekste ir šia proga belieka priminti, kad esminiai dalykai lieka tie patys – kaip ir prieš tūkstantį dienų, taip ir prieš dešimt metų.

Pirma – šis karas jokiu būdu nesibaigs tol, kol Rusija bus tokia valstybė, toks režimas, kaip dabar. Tokios Rusijos egzistavimas absoliučiai nesuderinamas su net ir mažiausiu Ukrainos valstybės likučiu – kad ir kokį statusą tas likutis turėtų.

Po dešimties metų, o ypač – po paskutiniojo tūkstančio dienų dabartinė Rusija tiesiog neturi kitos išeities, kaip tik arba užgrobti, arba paversti gyvenimui netinkama dykra visą Ukrainos teritoriją. Link šio tikslo režimas judės tol, kol galės kvėpuoti – net, greičiausiai, ir be V.Putino.

Maskva net ir neslepia, kad dabar jos vis kartojamos „sąlygos“, didžiąja dalimi atitinkančios ir visus „konflikto įšaldymo“ planus, skelbiamus Vakaruose – tik tarpinė stotelė šio tikslo link. Vienas iš pagrindinių motyvų, kodėl Rusija galėtų stabtelėti – pačios Ukrainos visuomenės suskaldymas, demoralizavimas ir destabilizacija.

Kitas stabtelėjimo motyvas – jei po kilimu ir už Ukrainos nugaros, kur derybos su būsima JAV valdžia beveik neabejotinai vyksta jau dabar, sudaromas koks nors dar didesnis sandoris, įtraukiantis ir kitus geopolitinius frontus.

Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios Rusija imtų ir sustotų – jei jos ekonominiai, kariniai ir žmogiškieji ištekliai artėja ar jau yra ant išsekimo ribos ir jai tiesiog būtina pertrauka tam, kad juos atstatytų.

Bet, žinoma, režimas, net atsidūręs ant tokios ribos, žūtbūt stengtųsi be tos pertraukos apsieiti, išsigelbėti su išorinių šaltinių pagalba – ką matome jau dabar.

Tad vienintelis faktorius, kuris iš tiesų sustabdytų bent jau Rusijos šliaužimą į priekį fronte – Ukrainos ir jos rėmėjų fizinė karinė jėga. Jei Rusijos pajėgos tiesiog fiziškai nebegalėtų judėti nei kilometro į priekį, net ir milžiniškų nuostolių pagalba nepramušdamos galva sienos, tai apskritai reikštų naują strateginį lūžį kare. Rusija netektų savo esminio argumento, kuriuo ir rodo sau bei pasauliui, jog tebeturi iniciatyvą kare, ir šantažuoja Vakarus bei Ukrainą.

Tačiau bent artimiausioje apžvelgiamoje ateityje Ukraina tokių pajėgumų neturės. Tad vėl grįžtame prie to paties esminio klausimo – kam Rusijai apskritai sustoti, jei ji ir toliau gali stumtis į priekį bei puoselėti viltis, kad, galų gale, net ir pralauš Ukrainos frontą.

Labai tikėtina, kad ji šiuo metu dar labiau intensyvina tiek puolimą fronte, tiek visos Ukrainos teritorijos naikinimą būtent tam, kad ne tik užgrobtų kuo daugiau teritorijos ir atsiimtų Kursko sritį dar iki kažkokių „derybų“ bei D.Trumpo inauguracijos pradžios, o tam, kad iki tol pasiektų tokį esminį lūžį, kuris tokias „derybas“ ir visus jo planus bei siūlymus apskritai paverstų beprasmiais.

Galbūt, net su jo tyliu sutikimu bei pritarimu.

Taigi, viskas atsiremia į tai, nuo ko viskas prasidėjo ir kas iš tiesų visada diktavo viso šio karo sąlygas ir eigą – pačią Ukrainą. Teisingiau, į kariaujančią jos visuomenės dalį, tą „Maidaną“, kuris, nepaisant visko, vis dar laiko frontą ir laikosi pats.

„Arba mes juos, arba jie mus“ – taip toji dalis visada apibrėžė esminę tikrovę, kurioje tiesiog neegzistuoja jokio trečiojo ar „tarpinio“ kelio iki galutinės atomazgos, o tos tikrovės ir esminės proceso krypties pakeisti jau seniai nebeįmanoma. Tiesą sakant, ta tikrovė tokia buvo nuo pat pradžių.

Taip, tikimybė, kad toji kryptis yra „jie – mus“, didėja vis sparčiau. Tačiau Maidanas jau daugybę kartų griovė visus išskaičiavimus bei planus, kaip ir visų „realistų“ bei „pragmatikų“ viltis, kad galų gale bus sunaikintas. Iki šių vilčių išsipildymo – dar labai toli, dar laukia daug ir žymiai nuožmesnių bei žiauresnių kovų, nei jau matėme iki šiol. Šios šalies agonija bus dar ilga ir žymiai labiau bei visiškai tiesiogiai palies ne tik aplinkines šalis, bet ir žemes anapus Atlanto.

Be to, lygiagrečiai Rusija, net ir vaidindama „derybas“, jei jos vis dėlto prasidės, stiprins ir tiesioginę agresiją, įgaunančią atviro terorizmo formas, prieš Vakarus bei NATO – pirmiausia, kaimynines šalis. Ši tendencija – vis akivaizdesnė. Tačiau vis dar neaišku tai, kaip į ją bus reaguojama, ar ji apskritai taps žadintuvu ir paskutiniu lašu į taurę Europos politinei valiai ir jėgai, ar priešingai – tik dar labiau tą Europą išgąsdins ir paralyžiuos.

Juk tokiu žadintuvu turėjo tapti jau Šiaurės Korėjos kovinių vergų įžengimas į Europos teritoriją, kuris tapo eiliniu liudijimu, kad karo plėtra ir eskalavimu suinteresuota ne tik pati Maskva, bet ir už jos nugaros stovintis visas diktatūrų aljansas.

Šio aljanso agresija tik stiprės ir plėsis, be abejo, ir už Europos ribų, tiesiogiai paliesdama ir JAV.

Tad visos kalbos apie „eskalacijos išvengimą“ tam, kad nebūtų „tiesioginio susidūrimo“ – vis labiau ir labiau karikatūriškos, kad ir iš kieno lūpų jos besklistų. Tiek viena, tiek antra jau seniai vyksta tiesiog prieš mūsų akis ir tik stiprėja. Ir visos pertraukos, „užšaldymai“ ar „paliaubos“ to negali nei sustabdyti, nei net atidėti.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Nuo karo dievo mūsų neišgelbės ir pats Donaldas – net ir to išties norėdamas appeared first on Kauno savaitė.

Bet tai dar ne visi „rekordai“.

Iš keturių apkaltų JAV prezidentams dvi buvo surengtos D. Trampui vien per pirmąją jo kadenciją. O per dabartinę antrąją kadenciją už Baltųjų rūmų sienų liks keturios jam iškeltos kriminalinės bylos. Ir tai dar neskaičiuojant civilinių ieškinių.

Norėjęs tapti karaliumi

Donaldas Trampas niekada nemokėjo eiti per gyvenimą tyliai.

Šeimoje ketvirtas vaikas iš penkių buvo toks ūmus ir agresyvus, kad tėvai jį, sulaukusį vos 13 metų, išsiuntė į Niujorko karo akademiją. Tikėjosi, kad kariška tvarka įskiepys drausmės energingam jaunuoliui. Jis karo akademiją sėkmingai baigė, bet santūresnis nebuvo.

Kai po poros metų, 1966-aisiais, verslo mokykloje dėstytojas studentų paklausė, kuo jie norėtų tapti, Donaldas pareiškė: „Niujorko karaliumi!“

Jei kas iš to ir pasijuokė, greitai liovėsi.

Baigęs mokslus, Donaldas jau žinojo, kad darbo ieškoti jam nereikės. Būtent vidurinį sūnų Trampas vyresnysis 1971-aisiais paskyrė šeimos kompanijos „Trump Organization“ prezidentu, nusivylęs pirmagimio Fredo – beviltiško alkoholiko – gebėjimais.

Taip prasidėjo Donaldo Trampo kelias per verslą, prabangą, skandalus ir viešumą, galiausiai atvedęs jį į Amerikos prezidento postą. Dabar jau ir antrąjį kartą.

Tie, kuriuos galbūt nustebino tokie vieno žmogaus gyvenimo viražai, tiesiog nežino Trampų šeimos, kurioje verslumas ir netaktiškumas perduodamas kartu su genais, istorijos.

Kai kuriuos tos istorijos puslapius, atrodo, linkęs primiršti ir pats D. Trampas.

Trumpa atmintis politikoj – privalumas

Ironiška, kad D. Trampas, už kurį milijonai amerikiečių balsavo vien dėl to, jog šis pažadėjo masines nelegalių imigrantų deportacijas iš JAV, pats yra tik antros kartos imigrantų palikuonis.

O retorika, esą atgal į Ameriką galima būtų įsileisti nebent tik „gerus išsilavinusius žmones“, kardinaliai kertasi su jo šeimos praeitimi.

Jeigu D. Trampo dabar propaguojama imigracijos politika būtų galiojusi prieš šimtą metų, 16-metis barzdaskučio pameistrys, bėgantis nuo karo tarnybos tėvynėje ir nekalbantis angliškai, niekada nebūtų patekęs į Ameriką. O juk kaip tik toks ir buvo milijardieriaus senelis Fridrichas Drumpfas.

Į Niujorką Fridrichas atvyko 1885-ųjų spalį iš Kalštado kaimo pietvakarių Vokietijoje praktiškai be grašio kišenėje. Ir nors galiausiai jo amerikietiškoji svajonė išsipildė – netgi su kaupu, tam prireikė laiko. Lengva irgi nebuvo.

Fridrichas net abejojo, ar tikrai nori tos svajonės siekti Amerikoje. Buvo grįžęs į Vokietiją ir, jei ne aplinkybės, būtų ten pasilikęs. Ir jo sūnus Frederikas, Donaldo Trampo tėvas, būtų gimęs vokiečiu, ne amerikiečiu.

Dar vienas saitas, siejantis išrinktąjį JAV prezidentą su imigrantais, yra jo žmonos – net dvi iš trijų.

Pirmoji D. Trampo sutuoktinė Ivana Zelničkova buvo iš tuometės Čekoslovakijos.

Dabartinė D. Trampo žmona ir jauniausio, 18-mečio sūnaus Berono motina Melanija Knaus yra slovėnė.

Žurnalistai jau ne sykį kone vertėsi per galvas bandydami išsiaiškinti, ar abi ponios Tramp buvo legalios JAV pilietės tuo metu, kai mainė žiedus su vienu turtingiausių šalies vyrų. Greičiausiai kad taip, nors gauti tokios informacijos, sako, buvo labai sunku net prieš pirmąją D. Trampo kadenciją.

Užtat kaip pats jis tapo Amerikos piliečiu, jokios paslapties nėra.

Klondaiko doleriai

Trampų dinastijos ir dabar jau visame pasaulyje žinomos jų verslo imperijos pradžia buvo aptriušęs restoranėlis Klondaike aukso karštinės metu.

D. Trampo senelis Fridrichas pirmuosius šešerius gyvenimo naujoje šalyje metus praleido mieste, kuriame išlipo iš laivo, – Niujorke. Dirbo kirpėju, glaudėsi kišeniniuose butukuose imigrantams ir taupė pinigus. O kai šiek tiek sutaupė, patraukė laimės ieškoti. Ir pradėjo nuo užkandinių bei nedidelių viešbutukų supirkinėjimo – ne visada padoriomis laikomose miesto dalyse.

Vos 22-ejų verslininko, tuo metu jau pasikeitusio vardą į „amerikoniškesnį“ Fredą Trampą, pirmasis tikras verslas buvo naktinis restoranas prastos reputacijos Sietlo rajone, vienoje kaimynystėje su salūnais, opijaus rūkyklomis, lombardais ir viešnamiais.

Prasidėjus aukso karštinei, F. Trampas atidarė krautuvėlę Monte Kristo kalnakasių miestelyje netoli Sietlo. Paskui, kai 1897-ųjų liepą pasklido gandas apie milžinišką aukso telkinį Šiaurėje, sumojo tuo pasinaudoti. Tik užuot pats plovęs auksą, F. Trampas nusprendė užsidirbti plaudamas aukso ieškotojų kišenes. Taigi atidarė valgyklą minioms aukso ieškotojų, pradėjusių plūsti į vakarinę Amerikos pakrantę, maitinti.

Nuo arklienos iki „gurmanų rojaus“

1898-aisiais D. Trampo senelis laivu išplaukė į Skegvėjų Aliaskoje, o iš ten patraukė Kanados sienos link. Kartu su tokiu pat apsukriu draugu verslininku Ernestu Levinu pasistatę palapinę, jie ėmė siūlyti paprastą, užtat karštą maistą nesibaigiantiems srautams aukso ieškotojų. Partnerių firminis patiekalas buvo arkliena.

Paklausos būta tokios, kad jau po kelių mėnesių F. Trampas su kolega galėjo sau leisti perkelti valgyklą iš palapinės į dviaukštį pastatą Beneto miestelyje, kurį pavadino „New Arctic“ restoranu ir viešbučiu.

Frederikas jame buvo ir virėjas, ir padavėjas, ir apsaugininkas. Kiekviename viešbučio kambaryje jis apdairiai pastatė svarstykles – jei klientas norėtų atsiskaityti aukso grynuoliais.

Trampų šeimos biografai teigia, kad viešbutis tikromis sienomis išsiskyrė purvinų palapinių, dominavusių aukso ieškotojų gyvenvietėse, jūroje. O restoranas buvo kone gurmanų rojumi.

Jo lankytojams jau buvo siūlyta nebe arkliena, bet rečiausių rūšių mėsa, įskaitant tetervinų ir gulbių, šiaurinių elnių, voverių, nebekalbant apie briedieną, ožkieną, avieną, triušieną.

Tačiau tikroji egzotika esą buvo galimybė F. Trampo restorane paragauti šviežių uogų – raudonųjų serbentų, aviečių, braškių, mėlynių, spanguolių.

Tik visiems aišku, kad pagrindinį pelną prezidento senelio versle nešė anaiptol ne voveriena su serbentais. Skirtingai nei F. Trampo biografijose, to meto vietos spaudoje atsiliepimai apie viešbutį nė iš tolo nebuvo tokie elegantiški: respektabilioms damoms, keliaujančioms be palydovo, rekomenduota jį lenkti iš tolo.

Pinigai nekvepia

Plečiantis geležinkeliui, 1897-aisiais F. Trampas perkėlė „New Arctic“ restoraną ir viešbutį į didesnį miestelį.

Kiaurą parą dirbanti įstaiga perdien priimdavo iki 3 000 lankytojų, dauguma jų buvo abejotino dorybingumo ponai ir ponios, užsukdavę pasilinksminti „New Arctic“ baruose bei miegamuosiuose.

Nepaisant klientų gausos ir pajamų, kurias augino alkoholis bei seksas, verslui grėsė nusiristi pakalnėn: F. Trampo partneris E. Levinas – mėgėjas išgerti – prasiskolino visam miestui. Todėl F. Trampas, Šiaurėje praleidęs tik kiek daugiau nei metus, pardavė savo verslo dalį ir kaip paprastai aplenkęs laiką, išvyko namo prieš pat aukso karštinei „perdegant“ ir jo ieškotojams pradedant masiškai skirstytis.

F. Trampas Vakarų pakrantę paliko būdamas respektabilus verslininkas. Ir užsidirbęs užtektinai pinigų, kad apie 1900-uosius grįžtų į Vokietiją ir susirastų ten žmoną.

Atgal į Ameriką ne savo noru

Atlantą F. Trampas antrąkart kirto jau kaip labai turtingas žmogus, turintis 80 tūkst. vokiškų markių kapitalą – mūsų laikais tai viršytų pusę milijono JAV dolerių. Kaip ir ketino, susirado žmoną – buvusią kaimynę Elizabetą Krist – ir mielai būtų pasilikęs gimtajame Kalštade. Tačiau vietos valdžios akyse jau buvo svetimšalis, be to, pasprukęs nuo tarnybos armijoje ir nemokėjęs mokesčių. Taigi Fredas, jo besilaukianti žmona ir metukų dukrelė buvo be ceremonijų išsiųsti iš Vokietijos.

Poros sūnus gimė jau Niujorke, 1905-aisiais. Būsimą D. Trampo tėvą pavadino Frederiku jaunesniuoju, arba tiesiog Fredu.

Kai 1918-aisiais Fredas vyresnysis mirė per pirmąją ispaniškojo gripo bangą, jog 12-metis sūnus paveldėjo ne tik sunkiu darbu sukauptą bemaž 6 mln. JAV dolerių (šiuolaikiniais pinigais) turtą – dviejų aukštų namą Niujorko Kvinso rajone, penkis žemės sklypus, vertybinius popierius, santaupas, pajamas iš parduotų nekilnojamojo turto ipotekų, – bet ir verslininko gyslelę bei nuožmią darbo etiką.

Darbas – pavaduoti arklį

1919–1920 metų infliacija surijo didelę dalį šeimos turto, tačiau Fredo Trampo našlė – Donaldo Trampo senelė – Elizabeta pasirodė esanti sumani verslininkė. Ji pasamdė rangovą, kad tuose penkiuose tuščiuose sklypuose pristatytų namų, ir pardavė juos pagal hipotekas.

Fredas, dar vaikas tapęs šeimos galva, irgi norėjo prisidėti.

Visada svajojusį tapti statybininku, motina jį šiaip ne taip įkalbėjo baigti mokyklą, nors ten dėstomi dalykai paauglį domino mažiausiai. Fredas triskart per savaitę lankydavo vakarinius stalių ir braižytojų kursus, mokėsi santechniko, mūrininko, elektriko amatų. Ir dar rasdavo laiko uždarbiauti: balinti šaligatvius, išnešioti laikraščius ir produktus, paskui golfo žaidėjas tąsyti krepšius su lazdomis.

Baigus mokyklą, pirmasis oficialus F. Trampo darbas buvo „arklio padėjėjas“ statybose.

Subjurus orams, per purvą ar apšalą tapdavo nebeįmanoma arkliais tiekti statyboms medžiagas, tad gyvulius pakeisdavo jauni stiprūs vyrukai.

Pavaduodamas arklius, Fredas uždirbdavo po 11 dolerių per savaitę, arba 166 dolerius šiuolaikiniais pinigais.

Nuo statybos prie prekybos

1923-iaisiais Fredo motina įregistravo kompaniją „Elizabeth Trump & Son“. Kadangi sūnui tuo metu tebuvo 18 metų ir iki 21-erių jis pagal įstatymą laikytas nepilnamečiu, kam nors reikėjo už jį pasirašyti visus finansinius dokumentus.

Iš motinos Fredas gavo ir pirmąjį kreditą statyboms.

Dar nebaigęs statyti savo pirmojo namo, Fredas jį pardavė ir už gautas lėšas pradėjo antrojo statybas. Verslas „užsikūrė“: per beveik trejus metus F. Trampas jau buvo pardavęs 20 gyvenamųjų pastatų.

Nuo elementarių daugiabučių už 7–7,5 tūkstančius jis persiorientavo į prabangių namų su keliais miegamaisiais bei vonios kambariais statybą ir šiuos pardavinėjo jau už 30 tūkst. dolerių.

Reikalai ėjosi kaip iš pypkės, bet užgriuvo juodi 1929-ieji – prasidėjo Didžioji depresija.

F. Trampas, priverstas laikinai atsisakyti statybų verslo, atidarė maisto produktų savitarnos parduotuvę „Trump Market“ – vieną pirmųjų tokių Niujorke. Bet kiekvieną mielą dieną svajojo grįžti prie tikrojo pašaukimo – nekilnojamojo turto.

Ryšiai pakeitė viską

Tokia proga vėl pasitaikė 1934-aisiais. Ir jau po metų F. Trampas siūlė pirkėjams naujus namus už vos 3 990 JAV dolerių, arba maždaug 75 tūkst. dolerių šiuolaikiniais pinigais.

Kaina buvo bemaž dukart mažesnė už rinkos, todėl visus 78 namukus, kuriuos pastatė Fredo kompanija „Trump Holding Company“, išgraibstė per 20 dienų.

Dar po metų, 1936-aisiais, Fredas pagaliau vedė – jo išrinktąja tapo Merė En Makleod, neseniai imigravusi iš Škotijos. Tačiau medaus mėnesį dėl jaunavedžio užimtumo teko sutrumpinti iki savaitės.

Klestintis verslininkas jau ne tik leido laiką statybvietėse, bet ir intensyviai mezgė naudingus ryšius. F. Trampas nuolat sukiojosi klubuose, kuriuose rinkdavosi Demokratų partijos rėmėjai, dalyvaudavo visuose labdaringuose renginiuose ir dosniai dalijo pinigus kairėn dešinėn žinodamas, jog kada nors naujos pažintys atsipirks. Neklydo.

Pažįstamų ratas suvedė F. Trampą su Federalinės būsto administracijos – valdybos, reguliuojančios gyvenamųjų būstų statybą, – direktoriumi Tomiu Greisu. Jo padedamas, Fredas sugebėjo išsirūpinti ne tik sklypą naujoms statyboms, bet ir rekordinį tiems laikams kreditą – 750 tūkst. JAV dolerių 450 namų pastatyti.

Nuo tada ryšiai su Federalinė būsto administracija tik stiprėjo ir 1938-aisiais F. Trampui atnešė dar vieną valstybinį kreditą – šįkart milijono dolerių.

Sumanus ir dar sumanesnis

Nuo 1935-ųjų iki 1950 metų Donaldo Trampo tėvas pastatė apie pustrečio tūkstančio namų, kuriuos žmonės vadino Trampo namais. Darbų mastai leido jam medžiagas pirkti urmu, todėl šios būdavo pigesnės, statybų kaštai – mažesni.

1938-ųjų liepą laikraštis „Brooklyn Daily Eagle“ kylančią verslo žvaigždę paskelbė „statybų Henriu Fordu“, nors šį epitetą greičiausiai jis pats ir susigalvojo. F. Trampas labai gerai išmanė reklamos vertę. Jis negailėjo pinigų savo kompanijos lankstinukams, o sykį paleido į orą krūvą balionų prie kiekvieno pririšęs po 50 dolerių nuolaidos kuponą 4 990 dolerių kainuojančiam namui įsigyti.

Sužinojęs, kad laikraščiuose dažnai lieka „skylių“ skiltyse, kurios užkaišomos trumpomis vietos naujienomis, F. Trampas užvertė redakcijas informacija apie savo kompanijos pardavimus, rinkos prognozėmis, komentarais pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo šeiminio gyvenimo iki vidaus politikos. Kad tik spaudoje kuo dažniau pasirodytų jo vardas.

Antrojo pasaulinio karo metais F. Trampas statė namus gynybos pramonės įmonių darbininkams – suprantama, pagal valstybės finansuojamą programą.

Karui pasibaigus, pagal analogišką programą rentė būstus jau veteranams.

Nuo 1941-ųjų iki 1944 metų jis neturėjo nė vieno laisvadienio.

Visą tą laiką iki pat 9-ojo dešimtmečio slėpė savo vokišką kilmę – teigė esąs švedas. Kadangi didelė dalis nuomininkų F. Trampo pastatytuose namuose buvo žydai, nujautė, jog tiesa verslui nepadėtų.

Ranka ranką plovė

Nuo 1947-ųjų Fredas Trampas bičiulio Federalinėje būsto administracijoje dėka ėmė gauti jau daug stambesnius užsakymus – daugiaaukščiams gyvenamųjų pastatų kompleksams su liftais, šildomais garažais, skalbyklomis rūsiuose, darželiais, pradinėmis mokyklomis ir toje pačioje teritorijoje veikiančiais prekybos centrais.

Ne paslaptis, kad įgyvendinti tokio masto projektus anuomet buvo neįmanoma ne tik be valdiškų įstaigų pagalbos, bet ir be nusikalstamų organizacijų palaiminimo. Verslas buvo priverstas dalį pyrago atriekti ir Niujorko mafijai.

F. Trampo kompanijos darbuotojų gretoms priklausė žinomas mafiozas Viljamas Tomaselas – oficialiai rangovas mūrijimo darbams, į kurį, be kita ko, visada būdavo galima kreiptis pritrūkus finansavimo. Personalo sąrašuose buvo ir V. Tomaselo žento pavardė: kaip brigadininko padėjėjas jis darbo dienas leisdavo šūkaudamas mūrininkams „Daugiau skiedinio!“

Taigi buvo tik laiko klausimas, kada augančią F. Trampo imperiją užgrius nemalonumai. Ir 1953-iaisiais tai pagaliau nutiko.

Kaip nuo žąsies vanduo

Tais metais JAV Kongresas pradėjo tyrimą dėl Federalinės būsto administracijos programos, pagal kurią statyti būstai vidutinių ir menkų pajamų šeimoms. Skandalas kilo išaiškėjus, kad programoje dalyvavę statytojai užkėlė mažiausiai 1 410 iš 1 700 projektų kainas. Taip gavo per 110 mln. dolerių papildomo pelno ir pasiliko jį sau.

F. Trampui iš šios sumos teko apie 4 mln. dolerių. Dar apie 1,4 mln. jis sugebėjo pasisavinti kaip premiją už sutaupytas lėšas bei kaip kompensaciją už finansines rizikas. Bet nei Kongreso tyrėjai, nei teisėsauga nesugebėjo įrodyti jo kaltės.

Verslininkas išlipo iš vandens sausas, bet Federalinė būsto administracija bendradarbiavimą su juo nutraukė.

Paskutiniu ir didžiausiu statybų F. Trampo projektu tapo 1964 metais baigtas „Trump Village“ gyvenamasis kompleksas, atnešęs 3,8 mln. dolerių pelną.

Tais pačiais 1964-aisiais jis už 5,75 mln. dolerių perpirko kitą panašų kompleksą šio savininkams nepajėgus išsimokėti hipotekos. F. Trampo partneriu įsigyjant stambų pirkinį tapo 18-metis sūnus Donaldas, kuriam tai tapo pirmu, tačiau toli gražu ne paskutiniu milijoniniu sandoriu.

Skandalingas palikimas

2018 metais, įpusėjus pirmajai Donaldo Trampo kadencijai JAV prezidento poste, laikraštis „The New York Times“ išspausdino sensacingą tyrimą, kaip F. Trampo uždirbti pinigai perėjo jo vaikams.

Esmė ta, kad susiruošęs į Baltuosius rūmus, D. Trampas dievagojosi visko gyvenime pasiekęs pats, be jokios tėvo finansinės paramos. Gavęs tik „nedidelį milijono dolerių kreditą“ verslo pradžiai, kurį neva grąžino F. Trampui su procentais.

Taigi azarto sužinoti tiesą apimti žurnalistai apklausė būrius buvusių Trampų kompanijos darbuotojų, išanalizavo per 100 000 puslapių dokumentų. Ir galiausiai atkapstė šį tą įdomaus.

Pasirodo, Fredas Trampas su žmona sugebėjo penkiems savo vaikams perleisti daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių išvengdami paveldėjimo mokesčio, kuris būtų sudaręs 55 proc. sumos, arba daugiau nei 550 mln. dolerių.

Trampų atžalos už palikimą sumokėjo tik 52,2 mln. dolerių.

Pinigai jiems po truputį plaukė dar nuo 1976-ųjų – dažniausiai per tėvo kiekvienam vaikui įsteigtus tikslinius fondus, o Donaldo atveju dar ir per jam mokamą atlyginimą – kaip pavaldiniui, nekilnojamojo turto valdytojui, bankininkui, konsultantui, pastatų savininkui ir kt.

Mokant mokesčius, nekilnojamojo turto vertė buvo specialiai pamažinama.

1997 metų lapkričio 22 dieną, pusantrų metų prieš F. Trampo mirtį, didžioji dalis jam priklausančio nekilnojamojo turto galiausiai buvo vaikams „padovanota“.

Dovanos vertė irgi buvo pamažinta – kad reikėtų mokėti mažesnį dovanojimo mokestį, – ir nurodyta kaip 41,4 mln. dolerių.

Kai 2004 metų gegužę D. Trampas, jo likęs gyvas brolis ir abi seserys tėvo „dovaną“ pardavė, Donaldo pelno dalis siekė 177,3 mln. dolerių.

Tądien dešimtmečius kurta Fredo Trampo imperija liovėsi egzistuoti. Verslo pasaulyje liko vienintelis nekilnojamojo turto magnatas tokia pavarde: Donaldas Džonas Trampas.

F. Trampas jaunesnysis, į Ameriką imigravęs dar prieš gimdamas, joje nugyvenęs 93 metus, uždirbo milijonus. Iki didžiosios amerikietiškos svajonės išsipildymo jam trūko tik vieno – tapti prezidentu. Bet tą už jį padarė sūnus. Ir jau antrą kartą.

    Įdomūs faktai

Donaldas Trampas niekada nerūkė, nevartojo alkoholio ar narkotikų. To iš jo reikalavo ir vyresnysis brolis Fredas, daugelį metų kovojęs su alkoholizmų, kuris 1981 metais jį ir pražudė.

D. Trampas turi žvaigždę Holivudo šlovės take. Ją – 2 327-ąją tarp kitų pramogų pasaulio garsenybių žvaigždžių, – milijardierius gavo už prodiusuotą televizijos realybės šou „Mokinys“ („The Apprentice“).

D. Trampas turi savo vardą stalo žaidimą. Sukurtas 1989-aisiais „Monopolio“ principu, jis taip ir pavadintas: „Trampas: žaidimas“. Bet menki pardavimai ir prasti kritikų atsiliepimai lėmė, kad žaidimu ilgainiui buvo liautasi prekiauti.

Nors pats negeria, 2006-aisiais D. Trampas bandė imtis vardinės degtinės gamybos. Tik pirkėjams nepasirodė, kad „Trump Vodka“ yra „superinis produktas“, kaip jį reklamavo pats verslininkas, ir nesant paklausos gėrimo gamybą 2007 metais teko nutraukti.

D. Trampas yra germofobas. Jis patologiškai bijo mikrobų, todėl labai nemėgsta spausti žmonėms rankos.

D. Trampas kiekviena pasitaikiusia proga puikuojasi savo milijardais ir įvardija asmeninį turtą, šiuo metu vertinamą 2,6 mlrd. JAV dolerių, kaip vieną priežasčių, kodėl yra vertas valdyti šalį, kurios didžiausia pasaulyje ekonomika. Visgi jam priklausančios įmonės ir įstaigos skelbė bankrotą aštuonis kartus: 1991-aisiais, 1992-aisiais – net keturis sykius, 2004-aisiais ir 2009 metais.

Taip jau susiklostė, kad JAV prezidento rinkimuose D. Trampui pavyksta nugalėti tik kandidates moteris: 2016-aisiais Hilari Klinton ir dabar – Kamalą Haris.

The post Pinigai, ambicijos ir kitas Trampų šeimos turtas appeared first on Kauno savaitė.