Neverta spėlioti, koks šiandien būtų Panevėžio kultūrinis veidas, jei 1940-aisiais į miestą kurti teatro nebūtų atsiųstas gabus, Paryžiuje mokęsis ir savo trupę Kaune jau subūręs režisierius Juozas Miltinis.

Spėlionės prie tiesos nepriveda, juo labiau kad lemtingas režisieriaus ir miesto susitikimas įvyko ir, kaip paaiškėjo, buvo sėkmingas.

Jaunas menininkas gavo progą ir vietą kurti pagal savo gebėjimus ir polėkius, o miestas jo dėka netrukus pradėjo mėgautis išskirtiniu menu bei savo žinomumu ir šlove.

Visoje didžiulėje sovietų sąjungoje ar vadinamosiose Europos socialistinės stovyklos šalyse bei dar toliau ištarus Panevėžio vardą būdavo aišku – tai miestas, kuriame yra ypatingas teatras.

Bet metai vis labiau atitolina nuo režisieriaus ir jo sėkmės, retindami su juo dirbusių, iš jo besimokiusių, jo pastatytus spektaklius žiūrėdavusiųjų gretas.

J. Miltinis vis labiau artėja link to mistiško, paslaptingo pavidalo, kuriais jau tapę praėjusių šimtmečių talentai – tarsi ne tokie pat kadaise greta vaikščioję, kvėpavę žmonės, o nepamirštamos, bet neapčiuopiamos, lyg kokia dvasia plevendavusios legendos.

Ar domisi J. Miltinio asmenybe nei paties, nei jo spektaklių nemačiusieji, po jo mirties gimusieji? Ar visiems jis tebėra tas didysis, tikrąją meno paskirtį skleidęs, Panevėžiui šlovę pelnęs, legendomis apipintas Maestro?

„O taip, daugumai taip“, – atsako bene dažniausiai su J. Miltinio gerbėjais dabar susidurianti, jo memorialiniame bute dirbanti Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos vyr. bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė.

Turtingas palikimas

Butas, kuriame režisierius gyveno, ir jo palikimas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai atiteko pagal J. Miltinio 1993 metų lapkričio 26 dieną surašytą testamentą.

Memorialiniame bute saugoma ir dalis J. Miltinio fondo, kuriame esantys dokumentai apima 1927–1997 metus.

Fonde –asmens dokumentai, apdovanojimai, korespondencija, literatūra apie J. Miltinį, pjesių vertimai, užrašai, konspektai, piešiniai, programų, dailės kūrinių atvirukų kolekcija, fotografijos ir kt.

Fondas krašto kultūrai itin reikšmingas. 2006 metais jis pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Bute gausu ir knygų.

„Juozas Miltinis ir knygos – neatskiriami dalykai“, – sako A. Mikelinskaitė.

Režisieriaus kauptoje kolekcijoje – tarp beveik 3500 asmeninės bibliotekos knygų nėra atsitiktinių ar menkaverčių.

Kaip sako A. Mikelinskaitė, gavę tikslius režisieriaus nurodymus, kokių reikia, knygų jam atsiųsdavo draugai iš įvairių pasaulio kraštų.

Ant kai kurių yra žinomų žmonių užrašyti J. Miltiniui skirti žodžiai, o tai daro jas dar vertingesnes.

Autentiškoje aplinkoje

Susipažinti su režisieriaus aplinka, jo palikimu užsuka ne tik pavieniai asmenys – ištisos ekskursijos iš visų Lietuvos kampelių. Populiarios ir čia rengiamos edukacijos.

Šių metų gegužę numatytos dvi tokios – viena jų „Režisieriaus Juozo Miltinio autentiškoje aplinkoje“.

„Pristatoma autentiška režisieriaus namų aplinka bei moderni ir inovatyvi nuolatinė ekspozicija. Dalyviai kviečiami į vaidybines improvizacijas pagal burtais parinktus etiudus. Tad kiekvienas pats gali pabandyti patirti aktorių išgyvenimus ir įsikūnyti į personažus“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

Mėnesio pabaigoje Juozo Miltinio memorialinis butas Algirdo gatvėje kviečia į edukaciją „Su teatro legenda į XXI amžių“ .

Jos metu dalyviai taip pat bus supažindinami su autentiška režisieriaus aplinka, tik šį kartą akcentuojant knygos reikšmę J. Miltinio gyvenime.

Bus pristatomas filmas „Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“ (rež. Albinas Kėleris), kuriame aktoriai dalinsis mintimis ir prisiminimais apie režisieriaus knygas.

Šviestis visą gyvenimą

J. Miltinio kambariai visada buvo pilni knygų. Jos vos ne lubas siekiančiose lentynose, ant stalelių, ant rašomojo stalo – visur.

Pats režisierius ne kartą yra sakęs: „Mano aplinka – knygos.“

Pacituodavęs Nyčės mintį, jog visos sistemos miršta, režisierius sakydavo, kad ir knygų į lentynas pagal jokią sistemą nedėliojantis. Sudėdavo jas savaip – taip, kad būtų patogu. Ir visada iš karto rasdavo tą, kurios reikia.

Maestro buvo nepaprastai apsiskaitęs, gebėjo skaityti septyniomis kalbomis.

O likus keletui metų iki išėjimo amžinybėn, J. Miltinis dar mokėsi ir graikų kalbos – jos pradmenis buvo gavęs Kauno Jėzuitų gimnazijoje, vėliau tą kalbą primiršęs, vėl pradėjo gilintis į jos skambesį.

„Viskas, kas čia režisieriaus sukaupta, tarsi patvirtina jo nuolat kartotus žodžius, jog žmogus visą gyvenimą privalo tobulėti, šviestis, mokytis. Tai jis darė pats, tą daryti skatino ir kitus, ypač savo mokinius“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

J. Miltinis ragino mokytis kalbų, daug skaityti, būti smalsiems ir įtemptai dirbti.

Sakydavo, jog iš karto galima atskirti tuos, kurie rimtai dirba, nuo atmestinai į savo darbą žiūrinčiųjų.

Ne bet kokia kava ir ne bet kokia mėsa

Tad verta dar kartą užsukti į memorialiniu muziejumi tapusį J. Miltinio butą ir iš arčiau susipažinti su legendinio panevėžiečio gyventa vieta ir joje saugomomis vertybėmis.

Kol bute pats gyveno, nekviestų svečių režisierius nelaukdavo, įkyresniems galėdavo ir prieš nosį duris užtrenkti.

O štai pakviestieji ir tiksliai sutartu laiku atėjusieji būdavo maloniai priimami, svetainėje pasodinami ir paties šeimininko ruošta kava pavaišinami.

Pasakojimai apie ypatingą J. Miltinio kavą yra nuskambėję ne vienuose prisiminimuose – vaišinti ja ne tik teatro žmonės.

A. Mikelinskaitė rodo bute ir dabar esančius kavos virimo ritualo reikmenis: pupelių skrudintuvę, kavamalę, parsivežtą iš Paryžiaus ir labai brangintą, bei itin mažus puodukus, iš kurių šeimininkas svečius vaišindavo neįtikėtinai stipria kava

„Kavos nereikia gailėti“, – sakydavo jis, paklaustas kokia to ypatingo skonio paslaptis.

„Bet į kavos ruošimo ceremoniją niekam neleisdavo įsikišti ir visada viską – nuo pupelių skrudinimo iki garuojančios kavos pateikimo į stalą – darė pats“, – pasakoja bibliotekininkė.

Režisierius garsėjo gurmanišku skoniu ir iš Prancūzijos parsivežta gastronomine patirtimi.

Turėjo jis ir iš Paryžiaus parsivežtą receptų knygą, ir savo paties lietuviškai bei prancūziškai užrašytų sąrašą.

Režisieriaus gerbėjų ratas buvo didžiulis – pas jį viešėdavo ne tik teatro žmonės, bet ir rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, skulptoriai, įdomius vakarus leisdavę su taure raudonojo vyno.

Savotiškos legendos sklido ir apie jo gaminamą firminį patiekalą – jautienos kepsnį.

J. Miltinis plūsdavosi, kad neranda tinkamos mėsos. Mat šis kepsnys gaminamas tik iš aukštos kokybės jautienos filė – šviežiai paskersto gyvulio atvėsintos mėsos.

Atvėsinta filė būdavo supjaustoma maždaug 3 cm pločio gabaliukais, šie pamarinuojami garstyčių, tyro alyvuogių aliejaus, pipirų ir druskos marinate ir kepami labai stipriai įkaitintoje keptuvėje maždaug po penkias minutes iš kiekvienos pusės.

Kitas režisieriaus šventėms gaminamas patiekalas – šaltas liežuvis. Jis buvo verdamas sausame raudonajame vyne, pridėjus laurų lapelių, o patiekiamas su krienais, majonezu. Žinoma, Maestro taip mėgstamo sauso raudonojo vyno taurė prie jo irgi buvo privaloma.

Keliai ir kryžkelės

Besidomintys teatru apie jo įkūrėją Panevėžyje, regis, žino viską – aprašyta J. Miltinio biografija, išnagrinėta kūryba, knygose ir filmuose užfiksuota daugybė pokalbių su juo, užrašyti aktorių, kitų menininkų prisiminimai.

Ne vieną stebino ir pasakojimai apie nepaprastą režisieriaus bendravimo būdą, jo keistus poelgius, išsišokimus, pomėgius, draudimus.

J. Miltinio memorialinio buto darbuotoja pažymi, jog režisieriaus būta tikrai gaivališkos asmenybės – visąlaik ieškantis, nuolat paniręs į kūrybinį procesą ir gal todėl konfliktuojantis su aplinka.

Šio žmogaus gyvenime būta ir įvairių posūkių, kryžkelių, pasirinkimų. Nagrinėjant jo biografiją kartais atrodo, jog tiek nedaug tereikėjo ir lemtis būtų pasisukusi visai kitaip.

Štai, kad ir Šiaulių periodas.

Po studijų Kaune, Vaidybos mokykloje prie Valstybės teatro, J. Miltinis 1931–1932 m. dirbo Šiaulių dramos teatro aktoriumi.

Jo sprendimą trauktis iš šio teatro paskatino konfliktas su valdžia.

Kaip pasakoja A. Mikelinskaitė, tąsyk būsimasis režisierius, nesusitaikęs su rutina, paliko teatrą, o ant pastato durų užklijavo dešimt tezių apie tai, kaip pats įsivaizduoja vaidybą ir aktoriaus padėtį teatre.

Po tokio maišto kelio atgal jis nematė, tad ketino važiuoti tobulintis į Vokietiją.

Tačiau keičiantis politinei situacijai, persigalvojo – nutarė vykti į Prancūziją.

Ir nepralošė, vėl atsivėrė kitos galimybės, įgyta naudingų žinių, patirties.

Iš Paryžiaus J. Miltinis trumpam buvo parvykęs į Kauną, bet netrukus išvažiavo stažuotis į Londoną.

Grįžęs iš ten, 1938 metais Kauno darbo rūmuose pradėjo neoficialiai vadovauti vietos trupei.

Kaip tyčia, tikrasis vadovas tuo metu buvo užimtas, tad menininkui buvo suteikta nauja galimybė – dirbti su aktoriais.

Sugrįžimas į teatrą

Ir štai 1940-ųjų pabaiga ir kelionė su grupe jaunų aktorių į Panevėžį.

J. Miltinis paskirtas naujai įsteigto Panevėžio dramos teatro „aktoriumi su teise režisuoti“. Panevėžio dramos teatras buvo pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio teatras-studija Lietuvoje.

Tačiau 1954 metais J. Miltinis iš teatro atleistas, neva už netinkamą vadovavimą, kaip tuomet pasirodė valdžiai. Ir perkeltas į Lietuvos kino studiją dubliažo režisieriumi.

O grįžo jis į Panevėžio teatrą vėl susiklosčius palankioms aplinkybėms.

1958-aisiais į sovietų sąjungą buvo atvykusi žymi teatro trupė iš Prancūzijos.

Kaip šią istoriją yra pasakojusi teatrologė Irena Aleksaitė, trupės vadovas buvo J. Miltinio studijų laikų bičiulis Žanas Vilaras.

Tuometės sovietų sąjungos kultūros ministrės Jekaterinos Furcevos jis ir pasiteiravo, kaip būtų galima susitikti su J. Miltiniu.

To pakako, kad pageidavimas būtų įvykdytas. J. Miltinis sugrąžintas į teatrą.

Ir nuo tada maždaug porą dešimtmečių šio teatro scenoje rodyti spektakliai buvo unikalūs, jaudinantys, stebinantys, kartais iki širdies gelmių sukrečiantys.

Tik ne kiekvienam panevėžiečiui pavykdavo, kada panorėjus, gauti bilietų į teatrą – į Panevėžį riedėdavo pilnutėliai autobusai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kitų respublikų.

Tikslas vienas – pamatyti Panevėžio teatro spektaklį.

Meno ordino riteris

Supažindinant su 1907–1994 praėjusio šimtmečio metais gyvenusiu J. Miltiniu G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos pristatyme rašoma: „Režisierius J. Miltinis – neįmenamas, nenuspėjamas, nuolatos besikeičiantis, kandus ir negailestingas – traukė prie savęs žmones savo įtaiga, išmintingumu ir improvizuoto polėkio galia. Režisierius, kurio būties esmė – „būti kelyje“, tai reiškia, kad žmogui visas gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas, kad „rytoj jis nebus jau toks, koks buvo šiandien“.

1980 metais pastatęs Alfredo de Miusė pjesę „Žibintas“, J. Miltinis atsisveikino su teatru.

Mirė Maestro 1994 metų liepos mėnesį, palaidotas Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.

Antkapinį paminklą jam sukūrė Juozas Šlivinskas ir Algimantas Mikėnas.

Panevėžio miesto Garbės piliečio vardas J. Miltiniui suteiktas 1980 metais, vėliau 1994-aisiais režisierius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

O 1995-aisiais režisieriaus nuopelnai įvertinti ir Prancūzijos Respublikos vyriausybės – J. Miltiniui suteiktas Meno ir literatūros ordino riterio vardas.

The post Režisieriaus bute – meno ir išminties pamokos appeared first on Kauno savaitė.

Spektaklis analizuos atsisveikinimo ir išėjimo temas, kurios retai kada susijusios vien su mirtimi.

Šis spektaklis – simboliškas ir paties A. Špilevojaus atsisveikinimas su J. Miltinio dramos teatru. Dar vasarį jis įteikė teatro vadovui prašymą atleisti iš meno vadovo pareigų.

„Man labai patinka viena idėja, ji skamba ir spektaklyje: jeigu išeini su niekuo neatsisveikinęs, tai niekas ir nesužinojo, kad tavęs nebėra – tu išnykai ir tavęs nebeliko“, – svarsto arrivederci tariantis A. Špilevojus.

Kaip kilo idėja parašyti pjesę?

Šiuo atveju nebuvo aiškaus impulso ar konkretaus įvykio, nuo kurio pradėjau rašyti. Ko gero, kaip ir išėjimas, kuris nėra akimirkos veiksmas, taip ir idėja statyti spektaklį apie išėjimą ir atsisveikinimą gimė besitęsiančiame laike.

Manau, kad įvykių ir apmąstymų apie išėjimą bei atsisveikinimą visuma, patirtys, kai tekdavo atsisveikinti su žmonėmis ar patirti jų išėjimą be atsisveikinimo, suformavo minčių srautą.

Tiesiog kažkurio metu, nejučia, ėmiau vis daugiau ir daugiau apie tai galvoti.

Kas įkvėpė, padėjo rašant, o galbūt viskas ėjosi intuityviai, per daug nesižvalgant įkvėpimo šaltinių?

Tai buvo neįprastas procesas – atrodė, kad idėjiniame lygmenyje taip ilgai gyvenau su šios temos apmąstymais, kad telieka sėsti ir techniškai viską išrašyti.

Tačiau, regis, buvo tiek daug įvykių, kurie tik ir stabdė nuo to, kad viską galėčiau ramiai suformuluoti pjesėje. Netgi kai atrodydavo, kad susidariau idealias sąlygas – pavyzdžiui, išvykdamas į Nidą atsiriboti ir rašyti.

Kartais padėdavo elementariausi pokalbiai. Kiekviena pjesė ir dramaturginis jos procesas man asocijuojasi su kokiu nors žmogumi, su kuriuo praleidau laiko besikalbėdamas ta tema. Šiuo atveju man padėjo pokalbis su filosofu Pauliumi Gritėnu.

Ir žinoma, gyvenimo įvykiai – tai, kad jau parašęs pirmąjį pjesės juodraštį, išėjau iš teatro.

Tai leido savo kailiu patirti išėjimą – kai kurie dalykai, kurie atrodė aiškūs teoriškai, realybėje parodė keliantys visai kitokius, daug įvairialypiškesnius jausmus. Norėjosi ir tai įdėti į rašomą pjesę, tekstą perrašinėjau. Tai labai padėjo.

Taip pat padeda ir kūrybinė komanda. Stengiuosi ją visada formuoti ne tik iš tokių žmonių, kurie laiku ir profesionaliai įgyvendina kūrybines idėjas, bet ir patys yra kūrybingi – kalba, kvestionuoja ir savimi papildo mano idėjas.

Todėl rašant dramaturgiją man patinka dirbti su kitais kūrybinės komandos nariais, o ne laukti, kol baigsiu pjesę.

Visgi šįkart daug dirbau vienas. Nors turėjau gan nemažai laiko pjesei parašyti ir geras sąlygas, jaučiu, kad kol dirbau vienatvėje – strigau.

Skaitant pjesę stipriai justi, kad tai atsisveikinimas su Juozo Miltinio dramos teatru, o ypač su šiame teatre sukurtais darbais. Kodėl jums svarbu atsisveikinti ir atsisveikinti būtent spektakliu?

Man labai patinka viena idėja, ji skamba ir spektaklyje: jeigu išeini su niekuo neatsisveikinęs, tai niekas ir nesužinojo, kad tavęs nebėra – tu išnykai ir tavęs nebeliko.

Paimti ir išnykti galėtų būti visai puiku, bet tik išnykstančiajam.

Kartais ir pats pagalvoju, kad gyvenime norėčiau ne daug palikti, o tiesiog nepriteršti.

Bet išeidamas nutrauki sukurtą ryšį su tais, kuriems esi svarbus, su kuriais praleidai šį gyvenimo laiką. Norisi šį laiką ir ryšį paženklinti.

Gyvename tam tikrais etapais, pereinant iš vieno į kitą reikia sustoti, paženklinti pabaigą, kad įsisąmonintum – jau viskas.

Ar pradėdamas rašyti pjesę jau turėjote omenyje, kad į ją nuguls jūsų ankstesnių spektaklių motyvai?

Ši idėja gimė ne iš pat pradžių, kai galvojau apie spektaklio idėją, bet kai ėmiau mąstyti apie formą ir veikėjus – kai sėdau rašyti, jau žinojau, kad pjesėje bus citatų iš mano buvusių darbų.

Su kuriuo J. Miltinio dramos teatre sukurtu darbu atsisveikinti sunkiausia? Kurio kūrybinis procesas įsiminė labiausiai?

Jie tokie skirtingi…

Pirmiausia į galvą šovė spektaklis „Jona“ – tai buvo ypatingas procesas, per kurį tarytum pasiekėme komunos būseną.

Daugybė mūsų, negyvenančių Panevėžyje, apsigyvenome čia repeticijų laikotarpiui. Po repeticijų laiką ir toliau leisdavome kartu: gaminome vakarienę, ėjome pasivaikščioti, skaitėme ir dalinomės tekstais, susijusiais ar nesusijusiais su pjese.

Tokia nenutrūkstama kūrybinė atmosfera būdinga daugeliui spektaklių, tačiau niekur nejaučiau jos taip stipriai, kaip „Jonoje“.

Dar vienas labai įsiminęs procesas – spektaklis „Irano konferencija“. Tai buvo mano darbo šiame teatre, o kartu ir kovido pandemijos pradžia.

Žinojome, kad premjera numatytu laiku neįvyks dėl karantino ribojimų, tačiau vis tiek repetavome – dirbau su kiekvienu aktoriumi atskirai, nes visiems nebuvo leidžiama susirinkti.

Su kiekvienu turėjau begalę laiko, galėjome dviese darbuotis valandų valandas.

Atėjus premjeros dienai, karantino sąlygos buvo kiek atlaisvintos – žiūrovai susirinkti dar negalėjo, tačiau galėjo susirinkti visi aktoriai.

Buvo labai keistas jausmas po trijų mėnesių nesimatymo pirmą kartą išgirsti vieniems kitus.

Tada sekė atostogos, dar keli mėnesiai darbo – šis procesas buvo tikra lėto darbo palaima. Niekad neturėjau tokios prabangos.

Ar turite pjesės veikėją, su kuriuo tapatinatės? O gal sąmoningai tokių veikėjų savo pjesėse vengiate?

Ne, neturiu. Nei sąmoningai, nei nesąmoningai. Gal tik pirmose pjesėse, nors ir jose nėra aiškiai išreikšto protagonisto. Labai greitai tai ištirpo pjesės visumoje – visuose veikėjuose manęs yra, o kartu ir nėra.

Man daug įdomiau, ir stengiuosi tai daryti, kai pavyksta, save ištirpinti ne veikėjuose, o pačioje pjesėje, jos formoje.

Kad mano tam tikras flegmatiškumas taptų pjesės flegmatiškumu arba muzikalumas ne veikėjus verstų muzikantais, o pjesei suteiktų muzikalaus skambesio.

Kokią reikšmę jūsų pjesėse turi vardai? Visad pastebiu, kad jie saviti, toli nuo įprastų lietuviškų.

Šiuo atveju norėjau sukurti tam tikrą visatą, sceninį pasaulį, kuris kybo tarytum penki centimetrai virš žemės.

Gaujos nariai lietuviškais vardais pernelyg primintų lietuvišką serialą – norisi juos kiek kilstelėti. Šioje visatoje norėjosi, kad tikrųjų veikėjų vardų mes ir nesužinotume – pastebėsite, kad per spektaklį nesužinome nė vieno veikėjo tikrojo vardo.

Faustą taip pavadina jo jaunesnysis kolega, sumaišęs šį vardą su Makbeto, o tas pats Faustas savo kolegą pavadina Žanu, nes nori skambėti aristokratiškai.

Duobkasiai turi pravardes, suteiktas bendradarbių.

Santjago pasiėmė savo mokytojo vardą, kurį nori perleisti pameistriui, poetui – jis nenori būti vadinamas Santjago, o nori būti vadinamas Oskaru… kažkokio poeto garbei (juokiasi).

Niekas šiame spektaklyje neprisistato. Tai yra keistos visatos, keisti žmonės, kurių vardų mes nesužinome ir neturime sužinoti. Šis spektaklis nėra apie šiuos veikėjus kaip individus. Tai vienas žmogus, kuris išsiskaido į skirtingas formas ir atsisveikina skirtingais būdais.

Žmogus, nedažnai minimas spektaklių kūrybinėse komandose – grimo dailininkas. Šiame spektaklyje – tai Sidas Martinavičius. Kaip nusprendėte į kūrybinę komandą pakviesti grimo dailininką? Kuo ypatingas šio spektaklio grimas?

Su grimo dailininku dirbu pirmą kartą, labai tuo džiaugiuosi. Jį pakviesti sugalvojo kostiumų dailininkė Marija Petraitytė. Labai norėjau, kad šiame spektaklyje gimtų personažai. Tad neapsiribojame paprastu teatriniu grimu, norime modifikuoti veido bruožus, naikinti plaukus, kurti plikes, dėti randus, keisti veido formas tam, kad iš tikrųjų sukurtume naujus veikėjus, nutolusius nuo juos vaidinančių aktorių.

Kuo šis kūrybinis procesas skiriasi nuo ankstesniųjų Juozo Miltinio dramos teatre? O galbūt po šešių spektaklių jau niekas nebestebina?

Šis procesas skiriasi tuo, kad jis – paskutinis. Ir kad niekaip negali pabėgti nuo šios minties.

Vakar sudarau repeticijų grafiką, surašiau, kada ir ką repetuosime.

Padariau grafiką iki pat premjeros dienos.

Pasižiūrėjau į jį ir supratau – štai čia, prieš mane, yra visos mano paskutinės dienos Miltinio teatre.

Šia pjese reflektuojate savo kūrybinį laikotarpį J. Miltinio dramos teatre. Kaip vertinate šį kūrybinį etapą?

Į teatrą žiūriu kaip į mokyklą – požiūrio, pasaulėjautos formavimo.

Kai kurie gyvenimo mokytojus randa religinėje bendruomenėje ar knygų klube, o aš teatre.

Tiek literatūroje, tiek žmonėse, tiek situacijose, su kuriomis teatre susiduri visai kitu intensyvumu nei realiame pasaulyje.

Atsigręždamas atgal džiaugiuosi ypatinga kūrybine atmosfera, kuri susiformuodavo spektaklių kūrybinių procesų metu.

Gavau daug šviesių pamokų bendraudamas tiek su menininkais, kuriuos kviesdavome kurti, tiek su teatro trupe, tiek su įvairiausių teatro skyrių darbuotojais.

Šiame teatre yra puikių žmonių, su kuriais vykę idėjiniai mainai mane turtino.

Netgi dalykai, kurie mane žeidė ir liūdino, suteikė man vertingų pamokų. Nemalonių, skausmingų, bet labai naudingų.

O kas laukia ištarus arrivederci?

Laukia nežinia.

Mąstant apie spektaklio temą, apie išėjimą, iškyla klausimas: išėjimas į kažkur ar išėjimas iš kažkur?

Tai yra du labai skirtingi išėjimai.

Išėjimas „iš“ kažkur, iš savo namų, savo „lizdo“ duoda nežinios, kurioje labai daug spalvų ir jausmų.

Man visada gaila palikti tai, kas buvo, tačiau ši nežinia – visai žavinga. Man smalsu.

Kol kas išeinu tik „iš“, o ne „į“ – atsisakau visų kvietimų statyti spektaklius, 2026 metais nieko nenumatoma kurti.

Šiuo metu ši nežinia man tokia smagi, kad siekiu ja pasimėgauti kuo ilgiau.

Žinoma, dirbsiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, rinksiu savo aktorių kursą, turėsiu veiklų Anykščiuose, savo teatre.

Tačiau tai bus ne režisavimo ir rašymo, o teatro tyrinėjimo ir poilsio metai.

Kalbino Aistė ŠIVYTĖ

The post Aleksandras Špilevojus: ištarus arrivederci laukia nežinia appeared first on Kauno savaitė.