Panevėžio centre esanti oazė slepia ne tik miesto istoriją, bet ir legendas, kurios iki šiol kursto smalsumą.

Ilsėjosi raganos ir velniai

Dabar gražiausia Panevėžio vieta Senvagė tolimoje praeityje buvo laukinė, paslaptinga vieta, kur ošė išlakūs medžiai, vinguriavo sena upės vaga, o žmonių pasaulis čia susiliedavo su mitais ir senaisiais tikėjimais.

Pasakojama, jog čia būta netgi pagonių šventyklos. Esą jos aukurą kadaise į senąją upės vagą nuvertė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Lietuvai jau priėmus krikščionybę.

Pagonybės ženklų šioje vietoje galima aptikti ir iki šių dienų.

Vienas jų – savotiškas aidas, atsimušantis nuo Senvagės šlaitų.

„Vienintelis toks unikalus miesto centre buvęs akmuo, kuriame sėdėjo ragana, velnias.“

L. Vasilevičius

Dar visai neseniai šalia Senvagės stūksojo į žemę sulindęs unikalus akmuo, vadinamas raganų krėslu. Vis dar neprarandama vilčių kada nors aptikti ir šventyklos aukurą.

„Romuvos“ vaidila, etnologas panevėžietis Laimutis Vasilevičius pasakoja, jog tokio akmens būta
nuo Laisvės aikštės pusės, kur dabar driekiasi status šlaitas.

„Tikrai mitologinis ir įspūdingas akmuo“, – sako etnologas.

Iki šiol mieste sklando ir savotiška legenda: mėgstantis išgerti žmogus atsisėdo ant šio akmens ir išgirdo nelabojo priekaištą – ko sėdįs jo kėdėje? Nuo to laiko žmogus esą liovėsi gerti.

Anot etnologo, būta bandymų akmenį išvežti, tačiau tam pasipriešino romuviai.

Vis dėlto prieš keletą metų jis paslaptingai dingo.

„Vienintelis toks unikalus miesto centre buvęs akmuo, kuriame sėdėjo ragana, velnias“, – apgailestauja dėl jo netekties L. Vasilevičius.

O ten, kur dabar stovi Panevėžio apygardos teismas, pasak L. Vasilevičiaus, pagonybės laikais būta
apeiginio pylimėlio su rato formos šventykla po atviru dangumi. Jos aukuro akmens paieškos ilgai masino istorikus, tačiau šis ypatingas riedulys niekada nebuvo surastas.

Ne viena įdomi teorija

Apskritai, pasak L. Vasilevičiaus, su pagonybe Panevėžyje ir jo apylinkėse siejama daug įdomių teorijų.

„Manoma, kad šventoji ugnis iš Prūsijos buvo atgabenta prie Nevėžio, nes čia buvo itin patogu slapstytis nuo priešų“, – sako jis ir priduria, kad į šias vietas galėjo pasitraukti iš savo krašto išstumti prūsai.

Etnologo teigimu, maždaug XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Vilktupio pievoje, Panevėžio rajone, buvo kūrenama šventoji ugnis.

„Yra daug pasakojimų su gana konkrečiomis užuominomis – pavyzdžiui, minima, kad žmonės susituokė Vilktupyje pas žynį. Matyt, šiame krašte būta nemažai šventų vietų“, – svarsto jis.

Etnologo manymu, aplink Panevėžį kadaise driekėsi drėgni, pelkėti miškai.

Pasak jo, senuose pasakojimuose ne kartą minima, kad Klimbaloje, esančioje Žaliosios girios masyve, lietuviai prigirdė ne vieną kryžiuotį ar kalavijuotį.

Jo teigimu, anuomet giria buvo tarsi pafrontė, slėpusi vietos gyventojus – miškų apsuptyje glaudėsi nedideli, slapti kaimeliai. O Lėvuo, anot L. Vasilevičiaus, žymėjo sėlių žemės ribą.

Vytauto Didžiojo legenda

Buvęs ilgametis Šiaulių regiono valstybės archyvo Panevėžio filialo vadovas Leonas Kaziukonis „Panevėžio balsui“ yra pasakojęs, kad apie Nevėžio ir Sirupio upelio santakoje buvusį piliakalnį išliko nedaug duomenų.

Jo viršuje buvo lygi aikštelė, juosiama pylimo.

Piliakalnis smarkiai nukentėjo XIX amžiaus pirmoje pusėje, o 1927 metais, statant žydų gimnaziją (dabar šiame pastate veikia Panevėžio apygardos teismas), galutinai nukastas.

Pasak L. Kaziukonio, ankstyviausios žinios apie čia galėjusią veikti pagonių šventovę aptinkamos 1851 metų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigo Ipolito Vercinskio rankraštyje.

Istoriko teigimu, kai 1931 metais tarpukario leidinyje „Panevėžio balsas“ buvo paskelbta vyskupo Kazimiero Paltaroko studija „Panevėžio miestas ir jo bažnyčių istorija“, jos autorius rėmėsi būtent šiame rankraštyje pateiktomis žiniomis apie piliakalnį.

Manoma, kad pats vyskupas šį dokumentą turėjo.

Po metų legenda apie šventyklą buvo pakartota leidinyje „Lietuvos miestai“, o vėliau, remiantis kitais šaltiniais, dar labiau išplėtota.

„Dar buvo pridėta, kad šventyklą sugriovė Vytautas Didysis 1414 metais, grįždamas Panevėžio apylinkėmis iš Žemaitijos į Vilnių. Nuo tada legenda apie prie Nevėžio ir Sirupio santakos sugriautą šventyklą išpopuliarėjo“, – pasakojo L. Kaziukonis.

Maždaug prieš dešimtmetį jam pavyko identifikuoti minėtą I. Vercinskio dokumentą, publikuotą tarpukario „Panevėžio balse“.

Pasak L. Kaziukonio, kunigas rašė:

„Miestas turi iš visų pusių atvirą plotą lygumoje, kurioj tankiai išmėtyti mažos reikšmės kalneliai. Iš tų kalnelių svarbiausiu galima skaityti esantį mieste prie upės Nevėžio ir upelio, vadinamo Sirupis, netoli malūno. Šis kalnas trisdešimt metų atgal turėjo aplink viršūnę pylimą, apaugusį žole ir kelių uolekčių aukštumo, o jo vidury buvo graži lyguma, kuri vėliau miesto gyventojų buvo iškasinėta, imant iš čia žemę įvairiems miesto reikalams. Yra liaudies tradicija, kad čionai buvo stabmeldžių lietuvių paskutinis aukuras, kurio paskutinis kunigas Krivis Krivaitis, išgąsdintas didybe tekančios šviesos mokslo apie tikrąjį Dievą ir Kristaus tikėjimą, iškeliavo į miškus, vadinamus šiandien Truskavos miškais, ir užbaigė savo gyvenimą Okainių kaime, dabar Truskavos parapijos.“

Panevėžio kraštotyros muziejaus leidinyje „Senasis Panevėžys. Nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“ galima rasti ir keletą nuotraukų, kuriose matomas XX amžiaus pradžioje mieste dar buvęs piliakalnis bei tikrosios Sirupio upelio žiotys.

Aukuro akmuo traukė istorikus ir archeologus

L. Kaziukonis taip pat tyrinėjo, kur galėtų būti šventyklos aukuro akmuo.

Žinių apie Senvagėje buvusį akmenį jis aptiko 1990 metais išleistoje Rimanto Matulio knygoje „Istoriniai akmenys“.

Visuomenei susidomėjus Senvagės paslaptimis, kraštotyrininkas Jokūbas Atkočiūnas apie joje, jau po karo, matytą akmenį pranešė žymiam archeologui Petrui Tarasenkai. Pastarasis apie šį radinį nieko nežinojo.

Tuomet kraštotyrininkas kreipėsi į Panevėžio muziejininkus. Šie akmenį apžiūrėjo, nufotografavo ir paliko gulėti prie Senvagės kranto.

Pasakojama, kad vėliau istorinis Panevėžio akmuo paslaptingai dingo.

1998 metais, valant Senvagės dugną, L. Kaziukonis kartu su archeologe Alfreda Petruliene tarp atsivėrusių akmenų ieškojo minėtojo radinio, tačiau jis taip ir nebuvo aptiktas.

Tad iki šiol lieka neaišku, kur šis pagonims šventas akmuo pradingo.

Grasino nuplauti Kranto gatvę

Per Panevėžio centrą tekantis Nevėžis vėlesniais laikais pakeitė savo vagą.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas pasakoja, kad iki XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos upė, tekėdama per miestą, ties Kranto gatve darydavo staigų posūkį.

„Per pavasario polaidžius Nevėžis patvindavo, užliedavo aplinkines teritorijas ir ardė kairįjį krantą“, – pasakoja istorikas.

Tarpukariu Panevėžio savivaldybė nusprendė mieste įrengti kanalizaciją ir vandentiekį.

Rengiant projektą pasiūlyta ištiesinti upės vagą.

„Atsiradusiame plote, dabartinės Senvagės vietoje, planuota įrengti parką, kuris augančiam miestui buvo itin reikalingas“, – sako D. Juzėnas.

Jo kolegės, Istorijos skyriaus vyresniosios muziejininkės Emilijos Juškienės teigimu, upę tvarkyti privertė konkrečios to meto problemos.

Dideli pavasariniai potvyniai ardė krantus, užliedavo aplinkines teritorijas, gatves ir net kėlė pavojų Kranto gatvės pastatams.

Tuo metu dar nesant kanalizacijos, į Nevėžį buvo verčiamos įvairios atliekos. Galiausiai upės vanduo buvo užkrėstas vidurių šiltinės bakterijomis.

Pasak E. Juškienės, dėl to net buvo uždrausta upėje skalauti skalbinius, maudytis ar naudoti jos vandenį ūkio reikmėms.

1939 metais Nevėžis buvo ištiesintas.

Darbai pradėti ties apskrities ligonine: iš pradžių supiltas pylimas, vėliau tvarkytos krantinės, suformuota nauja upės vaga, apsaugojusi Kranto gatvę nuo potvynių, o buvusi senoji vaga ilgainiui virto Senvage.

Netrukus prasidėjus Lietuvos okupacijai ir Antrajam pasauliniam karui, Senvagės nebespėta paversti parku.

Senvagę tvarkė dešimt metų

Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininku 24 metus dirbęs, dabar jau šviesaus atminimo Bronius Kačkus „Sekundei“ yra pasakojęs, kad dabartinės Senvagės vietoje apie 1953 metus dar telkšojo vanduo – žiemą čia veikdavo čiuožykla. Tačiau ilgainiui vieta pradėjo užakti, o gyventojai ją pavertė šiukšlynu.

„Atsimenu, kai dabartinėje Laisvės aikštėje pastatėme „Nevėžio“ viešbutį, svečiai, ypač iš Maskvos, skųsdavosi, kad jiems trukdo Senvagėje kurkiančios varlės. Tuomet ir nusprendėme, kad šią vietą būtina sutvarkyti. Pagal miesto generalinį planą čia buvo numatyta poilsio zona – nedidelis skveras. Svarstėme, kad vis tiek, įrengiant skverą, teks išvežti atliekas, todėl nutarėme įrengti baseiną. Tuo metu Panevėžyje jų labai trūko“, – prieš keletą metų pasakojo jis.

Senvagės virsmas į tokią erdvę, kokią panevėžiečiai mato jau kone pusę amžiaus, vyko sovietmečiu. Rekonstrukcijos imtasi 1972 metais, o darbai tęsėsi beveik visą aštuntąjį dešimtmetį. Juos atliko vietos specialistai – Panevėžio kelių statybos ir remonto valdyba.

Oficialus Senvagės atidarymas įvyko 1981-aisiais, nors viršutinė terasa dar kurį laiką buvo tvarkoma.

Dažniausiai dirbta rudenį ir žiemą, nes vasarą melioracijos technika būdavo reikalinga tiesioginiams darbams.

Valant Senvagės dugną, rasta ne tik daug atliekų. Nustatyta, jog ties Kranto gatve gylis siekė net 6–8 metrus. Nemažai pastangų pareikalavo ir tinkamų apdailos medžiagų paieška.

Pavyzdžiui, granitą iš Maskvos teko įsigyti ne tiesiogiai – jis buvo perkamas per vieną miesto įmonę ir perparduodamas kitai. Senuosius salos tiltelius taip pat gamino panevėžiečiai, o apšvietimo stulpų šviestuvai buvo užsakyti Kauno Aleksoto stiklo fabrike.

Pasipriešinimo spindulys

Dar vienas su Senvage susijęs pasakojimas anuomet buvo tarsi laisvės gurkšnis.

Kalbama, kad giliu sovietmečiu čia sužėrėjo originali Trispalvė.

Senvagėje buvo įrengtas naktimis šviesdavęs fontanas.

Povandeniniai prožektoriai, skirti jam apšviesti sutemus, buvo atgabenti iš Kaliningrado srities karinės gamyklos.

Juos sumontavus ir pirmą kartą įjungus, visiems, kas stebėjo šį procesą, atėmė žadą.

Fontanas nusidažė geltona, žalia ir raudona spalvomis.

Nors oficialiai teigta, kad tai buvo atsitiktinumas, esą pavyko gauti tik tokių spalvų šviestuvus, šį įvykį menantys Panevėžio senbuviai tuo abejoja – manoma, kad taip panevėžiečiai vieni kitiems tyliai siuntė laisvės žinią.

Kėsinosi į istorinius pastatus

O rengiant tuometės Lenino aikštės (dabartinės Laisvės aikštės) rekonstrukcijos projektą, buvo sumanyta ją sujungti su Senvage.

Netgi jau visai rimtai svarstyta nugriauti Senvagę ir aikštę skiriančių senųjų pastatų juostą.

Planuota, kad atsivėrus vaizdui į Senvagę, aikštėje, prie gatvės, iškils paminklas Leninui, o jo papėdėje bus įrengta tribūna. Laimei, toks ganėtinai barbariškas sumanymas liko neįgyvendintas ir miestas paveldo neprarado .

Senvagė statybininkų sulaukė ir jau nepriklausomos Lietuvos laikais – prieš keletą metų ji vėl buvo rekonstruota ir dar kartą pakeitė savo veidą.

Dabar čia šniokščia naujas fontanas, kurio vakarinių įspūdingų spektaklių ant vandens pasižiūrėti suvažiuoja turistai iš visos Lietuvos, o Senvagės salelė virtusi jaunimo pamėgta bendravimo vieta.

The post Legendų šydu apsigobusi Senvagė appeared first on Kauno savaitė.

Tai istorijos apie žmones, kurių kūnai peržengė ribas. Ir visos jos prasideda ne stebuklu, o katastrofa.

Šios istorijos ne apie stebuklus. Jos apie ribas – ir apie tai, kad kartais jos pasirodo esančios gerokai toliau, nei manėme.

Sušalusi į ledą

Jana Hilijard augo mažame Minesotos miestelyje, kur žiemos buvo negailestingos.

Ji buvo aktyvi jauna moteris, mėgusi sportą ir užsiėmimus lauke.

1980 m. gruodį kaimiškoje Minesotos vietovėje dvidešimtmetės Janos Hilijard vairuojamas automobilis nuslydo nuo apledėjusio kelio. Aplink – absoliuti tamsa ir beveik 30 laipsnių stingdantis šaltis.

Ji nusprendė eiti ieškoti pagalbos.

Po kelių nueitų kilometrų kūnas pasidavė. Jana susmuko sniege, vos keli šimtai metrų nuo draugo namų.

Kai ją po šešių valandų rado, buvo sustingusi, oda kieta kaip ledas, kvėpavimas beveik nepastebimas, pulsas – vos 12 dūžių per minutę. Jos būklė buvo arti klinikinės mirties.

Visgi gydytojai nepasidavė: šildė ją elektrinėmis antklodėmis, lėtai, atsargiai, suvokdami, kad staigus temperatūros pokytis gali nužudyti. Ir tada įvyko tai, kas vėliau taps medicinos paskaitų pavyzdžiu.

Merginos kūnas lėtai atkūrė šilumą, širdis pradėjo plakti normaliai, kvėpavimas atsistatė. Tą pačią dieną ji ligoninėje atsimerkė.

Po 49 dienų, praleistų ligoninės lovoje, Jana grįžo į visaverį gyvenimą. Be jokių smegenų pažeidimų, be jokių liekamųjų reiškinių – to medicina vis dar negali iki galo paaiškinti.

Šis įvykis pavertė Janą medicinos legenda.

Jana pati sakė, kad viską prisimena labai miglotai, buvo nepaprastai dėkinga gydytojams. Po šios patirties ji tapo labiau dėmesinga gyvenimo smulkmenoms, pradėjo labiau vertinti santykius ir kasdienes akimirkas.

Janos atvejis dabar įtrauktas į medicinos vadovėlius kaip vienas neįtikimiausių kada nors užfiksuotų išgyvenimo po hipotermijos pavyzdžių.

„Mirė“ 66-ioms minutėms

J. Hilijard istorija skamba neįtikėtinai, bet švedų gydytojos Anos Bagenholm atvejis atrodo dar labiau neįmanomas.

A. Bagenholm buvo jauna chirurgė, aistringai mylėjusi kalnus ir slidinėjimą.

1999 m., slidinėdama kalnuose, ji leidosi slidėmis stačiu kalno šlaitu, prarado kontrolę, pargriuvo, trenkėsi į uolą ir įkrito į ledinę upę.

Jos galva įslydo į lede susidariusį plyšį.

Nepaisant 20-ies minučių karštligiškų bandymų ją ištraukti virve, apvyniota aplink koją, tik po 40 minučių atvykę gelbėtojai aštriu kastuvu sugebėjo iškasti duobę ir ištraukė nelaimėlę iš po stingdančio ledo.

Ana net 80 minučių praleido po ledu.

Vanduo buvo toks šaltas, kad ji patyrė hipotermiją, jos kūno temperatūra nukrito iki vos 13,7 laipsnio – žemiausia kada nors išgyvenusio žmogaus temperatūra.

Kai Aną atgabeno į ligoninę, jos širdis buvo sustojusi daugiau nei valandą. Ji be pulso išbuvo 66 minutes.

Šį kartą gydytojai nusprendė elgtis kitaip ir pasinaudoti ankstesnių atvejų patirtimi. Ji buvo prijungta prie širdies ir plaučių aparato per kirkšnį ir lėtai šildoma. Pasiekus 31 laipsnio temperatūrą, Anos širdis pradėjo plakti, o tai buvo stebima tiesiogiai per kamerą, įvestą per trachėją. Gydytojai teigė, kad jiems niekada anksčiau nebuvo pavykę to padaryti. Visi ankstesni pacientai mirė nuo smegenų edemos.

Gydytojai iš pradžių netikėjo, kad Ana išgyvens. Tačiau atsargūs, lėti atgaivinimo metodai leido palaipsniui sugrąžinti gyvybę.

Ana ne tik išgyveno, bet po ilgos reabilitacijos grįžo dirbti gydytoja.

Tiesa, kai ji pabudo po nelaimės, iš pradžių bendraudama turėjo naudoti veido mimiką. Ji patyrė nušalimų ir prireikė ilgo gydymo – tai nebuvo stebuklingas atsikėlimas be pasekmių. Kilo komplikacijų, tačiau ji išgyveno be rimtų organizmo pakitimų.

Anos smulkioji motorika buvo šiek tiek pažeista, todėl ji buvo priversta pakeisti karjeros kryptį iš chirurgijos į radiologiją.

Vienintelis atminties praradimas yra valandos, praleistos po avarijos, – po keturių savaičių ji jau prisiminė savo telefono PIN kodą.

Ana vėliau pasakojo, kad išgyvenimo instinktas ir šaltis kartu veikė kaip saugiklis: kūnas iš esmės įjungė gyvybės išsaugojimo režimą.

Ji tvirtino, kad šis išgyvenimas pakeitė požiūrį į gyvenimą – tapo ramesnė, dėmesingesnė ir jautresnė pacientams.

Anos išgyvenimas leido suprasti žmogaus organizmo galimybes, kurios pranoksta visas mokslines teorijas.

Krytis iš dangaus

1972 m. sausio 26-ąją 22 metų stiuardesė Vesna Vulovič tapo gyvu fizikos paradoksu.

Ji dirbo Jugoslavijos oro linijose „JAT Yugoslav Airlines“ ir tą dieną buvo paskirta į reisą, skridusį iš Stokholmo į Belgradą su tarpiniu nusileidimu Kopenhagoje.

Lėktuvas skrido maždaug 10 160 metrų aukštyje virš tuometinės Čekoslovakijos teritorijos.

Staiga krovinių skyriuje sprogo bomba. Manoma, kad ją padėjo ekstremistai, nors byla iki šiol apipinta diskusijomis.

Sprogimas suniokojo fiuzeliažą – pagrindinę orlaivio korpuso dalį – ir jis subyrėjo ore.

Iš 28 žmonių lėktuve neišgyveno nė vienas – išskyrus Vesną.

Kai lėktuvas subyrėjo, Vesna darbavosi lėktuvo gale. Ji buvo prispausta prie maitinimo vežimėlio, o netrukus atsidūrė fiuzeliažo dalyje, kuri krisdama sukosi ore.

Ši lėktuvo dalis veikė tarsi primityvus kapsulės formos amortizatorius – sumažino kritimo greitį ir apsaugojo ją nuo tiesioginio laisvo kritimo iš 10 km aukščio.

Lėktuvo dalis su Vesna nukrito ant miškingo, apsnigto kalno šlaito netoli Srbska Kamenice kaimo (red. dabartinėje Čekijoje). Tankūs medžiai ir storas sniego sluoksnis dar labiau sušvelnino smūgį.

Tokie kritimai paprastai net nepalieka galimybės atpažinti kūno, bet ji išgyveno.

Kai gelbėtojai atvyko, jie rado Vesną be sąmonės.

Jos būklė buvo kritinė: lūžo kaukolė, trys slanksteliai – vienas jų sutraiškytas, abiejų kojų kaulai, dubuo, keli šonkauliai.

Vesna kelias dienas išbuvo ištikta komos. Gydytojai netikėjo, kad ji išgyvens. Tačiau po kelių savaičių Vesna atgavo sąmonę. Paradoksalu, bet ji neprisiminė nei sprogimo, nei paties kritimo – jos atmintis nutrūko prieš pat nelaimę.

Atsigavimas tęsėsi mėnesius. Iš pradžių ji buvo laikinai paralyžiuota nuo juosmens žemyn. Intensyvi reabilitacija leido Vesnai vėl vaikščioti, nors visą likusį gyvenimą ją lydėjo nugaros skausmai.

Laisvo kritimo iš 10 km aukščio metu žmogus paprastai pasiektų apie 200 km/h ar dar didesnį greitį. Be parašiuto išgyventi beveik neįmanoma. Tačiau Vesnos atveju suveikė sutapimų grandinė: kūnas buvo įspaustas į lėktuvo fragmentą, kuris veikė kaip amortizatorius, o sniegas ir medžiai sušvelnino smūgį.

Mokslininkai spėja, kad fiuzeliažo dalis galėjo veikti kaip oro pasipriešinimą didinanti struktūra.

Manoma, kad jos žemas kraujospūdis, apie kurį ji buvo anksčiau užsiminusi, galėjo apsaugoti nuo mirtino širdies smūgio dėl staigaus slėgio pokyčio.

Šis įvykis 1985 m. buvo oficialiai įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip iš didžiausio aukščio išgyventas kritimas be parašiuto.

Rekordą jai asmeniškai įteikė britų muzikantas Polas Makartnis, kurį ji laikė savo jaunystės dievaičiu.

Pasveikusi Vesna kurį laiką dirbo biure oro linijose, nes skraidyti jai nebebuvo leista.

Ji tapo savotišku nacionaliniu simboliu Jugoslavijoje – išgyvenimo, ištvermės ir stebuklo įrodymu.

Vis dėlto jos gyvenimas nebuvo lengvas. Po Jugoslavijos subyrėjimo moteris kritikavo režimą, dalyvavo protestuose ir kurį laiką neturėjo darbo. Ji niekada nesiekė sensacijos – dažnai sakydavo, kad nelaimė buvo tiesiog atsitiktinumas.

V. Vulovič mirė 2016 m. Belgrade, būdama 66 metų.

Iki šiol jos istorija kelia diskusijų. Kai kurie tyrėjai bandė kvestionuoti tikslų kritimo aukštį ar įvykių aplinkybes, tačiau oficiali versija išlieka tokia pati. Nepaisant ginčų, Vesnos išgyvenimas tebėra vienas įspūdingiausių dokumentuotų atvejų aviacijos istorijoje.

Tai istorija apie sekundę ore, kuri truko amžinybę – ir apie žmogų, kuris turėjo žūti, bet liko gyvas.

Neurologijos mokslo lūžis

1848 m. rugsėjo 13 dieną 25 metų geležinkelio brigadininkas Finas Geidžas dirbo tiesiant geležinkelio liniją netoli Kavendišo miestelio Vermonte, JAV.

Jis buvo laikomas patikimu, darbščiu ir atsakingu vadovu – žmogumi, kuriam darbdaviai patikėdavo sudėtingas užduotis.

Tą dieną jo komanda ruošė uolą sprogdinti. Procedūra buvo įprasta: į išgręžtą skylę supilamas parakas, įdedama dagtis, o mišinys sutankinamas geležiniu strypu. Tačiau kažkas nepavyko – galbūt trūko smėlio sluoksnio, kuris turėjo izoliuoti paraką. Kai F. Geidžas smogė strypu į skylę, įvyko sprogimas.

Geležinis strypas – apie 1,1 metro ilgio, 3 cm skersmens ir beveik 6 kg svorio – tapo mirtinu sviediniu.

Sprogimo jėga iššovė strypą Geidžui tiesiai į veidą. Jis įėjo pro kairį skruostą, perėjo už akies, perskrodė priekinę smegenų dalį ir išlėkė pro viršugalvį, nuskriejęs dar keliasdešimt metrų.

Pagal bet kokią medicininę logiką vyrą turėjo ištikti momentinė mirtis.

Tačiau Geidžas ne tik liko gyvas – jis neprarado sąmonės ilgam. Liudininkai pasakojo, kad po kelių minučių jis sėdėjo ir kalbėjo. Jis netgi pats užlipo į vežimą, kuris nuvežė jį pas gydytoją.

Jo gydytojas Džonas Martinas Harlou vėliau detaliai aprašė šį atvejį medicinos žurnaluose.

Jis pažymėjo, kad pacientas kalbėjo sąmoningai ir atpažino aplinkinius, nors iš atviros žaizdos matėsi pulsuojantis smegenų audinys.

Pirmomis savaitėmis Geidžas kovojo su infekcija ir karščiavimu. Žaizda buvo valoma be šiuolaikinių antibiotikų – tai buvo laikotarpis prieš antiseptikos ir neurochirurgijos pažangą. Nepaisant to, po kelių mėnesių vyras fiziškai atsigavo.

Jis neprarado nei kalbos, nei atminties, nei judėjimo gebėjimų. Viena akis liko akla, tačiau kita matė normaliai. Išoriškai atrodė, kad jis išgyveno beveik be neurologinių pasekmių.

Tačiau tikrosios pasekmės buvo nematomos.

Iki nelaimės ramus ir atsakingas buvęs vyras tapo impulsyvus ir nenuspėjamas.

Jis nebesugebėjo laikytis planų. Darbdaviai atsisakė jį vėl priimti į darbą, sakydami, kad tai jau ne tas pats žmogus.

Šis pokytis tapo vienu pirmųjų aiškių įrodymų, kad priekinės smegenų skiltys – ypač prefrontalinė žievė – susijusios su sprendimų priėmimu, emocijų reguliavimu ir socialiniu elgesiu.

Vieno žmogaus tragedija tapo visos neurologijos mokslo lūžiu.

XIX a. viduryje mokslininkai vis dar ginčijosi, ar smegenys veikia kaip vientisas organas, ar skirtingos jų dalys turi specifines funkcijas.

Geidžo atvejis suteikė dramatišką, realų pavyzdį, kad tam tikrų sričių pažeidimas gali pakeisti asmenybę nepaveikiant pagrindinių jutimo ar judėjimo funkcijų.

Vėlesni tyrimai, atlikti naudojant jo išlikusią kaukolę – ji saugoma Harvardo universitete – leido kompiuteriniu modeliavimu atkurti strypo trajektoriją. Paaiškėjo, kad labiausiai buvo pažeistos medialinės ir orbitofrontalinės sritys – zonos, kurios šiandien siejamos su socialiniu elgesiu ir moraliniais sprendimais.

Po nelaimės Geidžas kurį laiką keliavo rodydamas savo randus ir geležinį strypą kaip keistenybę – tai buvo XIX a. „gyvo stebuklo“ forma.

Vėliau jis dirbo diližano vežiku Čilėje, kur, kaip manoma, iš dalies atgavo savikontrolę. Tai rodo, kad smegenys gali tam tikru mastu persitvarkyti – reiškinys, kurį šiandien vadiname neuroplastiškumu.

Finas Geidžas mirė 1860 m., praėjus maždaug 12 metų po traumos, greičiausiai nuo epilepsijos komplikacijų.

Tai istorija apie tai, kaip geležinis strypas ne tik pervėrė žmogaus kaukolę, bet ir atvėrė duris į naują mokslo epochą.

Penkios dienos tarp gyvybės ir mirties

2003 m. balandžio 26-ąją amerikietis alpinistas Aronas Ralstonas vienas leidosi į žygį atokioje kanjonų vietovėje, esančioje Nacionalinio kanjonų parko teritorijoje, JAV.

Tai buvo trumpa išvyka, apie kurią jis niekam nepranešė – sprendimas, kuris vėliau taps lemtingas.

Leisdamasis siauru plyšiniu kanjonu, Ralstonas netyčia pajudino didžiulį riedulį. Akmuo, sveriantis kelis šimtus kilogramų, nuslydo ir prispaudė jo dešinę ranką prie uolos.

Rankos ištraukti nebuvo įmanoma – ji liko įkalinta tarp akmens ir uolos lyg spaustuvuose.

Vyras buvo visiškai vienas.

Ralstonas turėjo nedaug vandens ir šiek tiek maisto. Jis bandė judinti akmenį naudodamas primityvius svertus, bandė pakeisti kūno kampą, trupinti uolą peiliu, kvietė pagalbą šaukdamas, bet kanjonas slopino garsą.

Po kelių dienų atsargos baigėsi. Vanduo išseko. Jis pradėjo gerti savo paties šlapimą, kad atitolintų dehidrataciją.

Dienomis kepino saulė, naktimis spaudė šaltis. Kūnas silpo, prasidėjo haliucinacijos.

Penktą dieną nelaimėlis suprato – jei nieko nepadarys, mirs. Nusprendė amputuoti sau ranką.

Jam pavyko išsilaisvinti.

Tačiau išbandymas dar nesibaigė. Netekęs daug kraujo ir būdamas kritinės būklės, Ralstonas turėjo nusileisti maždaug 20 metrų aukščio uolos siena, nueiti kelis kilometrus dykumos kanjonu ir rasti pagalbą.

Po kelių valandų jis sutiko atsitiktinius žygeivius, kurie iškvietė gelbėtojus.

Vyras buvo skubiai išgabentas sraigtasparniu į ligoninę. Medikai vėliau teigė, kad jei būtų delsęs dar kelias valandas, tikėtina, būtų miręs nuo dehidratacijos ar kraujo netekimo.

Po ilgos reabilitacijos Ralstonas išmoko gyventi su protezu. Dar daugiau – jis grįžo prie alpinizmo. Vėliau jis tapo motyvaciniu pranešėju ir parašė autobiografinę knygą, kurioje detaliai aprašė šią patirtį.

Jo istorija tapo pasauliniu reiškiniu po 2010 m. filmo „127 valandos“, kurį režisavo Denia Boilas, o Ralstoną suvaidino talentingasis Džeimsas Frankas, už šį vaidmenį nominuotas „Oskarui“.

Ralstono atvejis iki šiol analizuojamas kaip išgyvenimo instinkto pavyzdys. Jis pats vėliau sakė, kad sprendimą amputuoti ranką priėmė tik visiškai susitaikęs su mirties alternatyva.

Kartais, kad išgyventum, turi atsisakyti dalies savęs – pažodžiui.

Džiunglių mergina

1971 m. Džuliana Kiopkė buvo septyniolikmetė mergina, kai jos gyvenimas pasikeitė vienu ypu.

Mergina lėktuvu skrido virš Amazonės džiunglių, kai jis staiga prarado aukštį dėl audros ir techninio gedimo.

Džuliana krito iš maždaug 3 kilometrų aukščio, bet buvo prisegta diržais prie sėdynės. Sėdynė ir tankus medžių kupolas sušvelnino smūgį. Mergina smigo į žemę, bet stebuklingai liko gyva.

Kai Džuliana atsipeikėjo, ji buvo vienui viena, sužalota, krauju pasruvusiu veidu, apsupta milžiniškų Amazonės džiunglių, kur kiekvienas garsas galėjo signalizuoti pavojų: gyvatės, laukiniai gyvūnai.

Nepaisant baimės, jos išgyvenimą lėmė vaikystėje įgytos žinios apie gamtą. Džuliana augo Peru, tėvai skatino ją pažinti mišką, upes ir laukinę gamtą.

Ji mokėjo atpažinti valgomuosius augalus ir vaisius, orientuotis pagal vandens sroves, surasti saugią vietą nakčiai, pasislėpti nuo gyvačių ir kitų pavojingų gyvūnų. Be to, gebėjo išlaikyti geležinę ramybę ekstremalioje situacijoje.

Pirmąją dieną Džuliana daugiau gulėjo ir judėjo labai atsargiai, kad nepakenktų sužalotoms kojoms ir rankoms. Ji aptiko mažą upelį, iš kurio galėjo gerti vandenį, ir surado natūralią pastogę medžių šakose bei tankiuose krūmuose.

Antrąją ir trečiąją dieną ji pradėjo atsargiai judėti – stebėdama gamtą, klausydamasi paukščių ir kitų garsų, kad suprastų, kur gali slypėti pavojus, o kur saugi zona.

Per visą net vienuolikos dienų kelionę Džuliana laikė psichologinį testą. Ji kalbėjo su savimi, kad išlaikytų sąmonę, stebėjo gamtos ženklus, prisiminė tėvų mokymus.

Po vienuolikos dienų ją rado vietos gyventojai.

Džuliana buvo išsekusi, bet gyva.

Medicininė pagalba, nors ir ribota, padėjo atsigauti. Vėliau biologai teigė, kad jos išgyvenimą lėmė vaikystėje įgytos gamtos žinios, gebėjimas priimti sprendimus, instinktyvus atsargumas ir nepaprastas psichologinis atsparumas.

Po šios patirties Džuliana tęsė studijas ir tapo biologe, skyrė gyvenimą Amazonės tyrimams.

Ji nuolat pabrėždavo, kad išgyvenimas nebuvo tik fizinė sėkmė, bet ir psichologinio pasirengimo rezultatas: gebėjimas išlaikyti ramybę, mąstyti strategiškai ir panaudoti turimas žinias.

Džulianos Kiopkės istorija tapo pasaulinio lygio simboliu: ji įrodo, kad žmogaus kūnas ir protas gali išgyventi pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.

Mirties bausmė

Venčeslavas Mogelis buvo vos 25 metų, kai 1915 m. kovo 18 dieną jo gyvenimas tapo tragedija ir legenda vienu metu.

Meksikos revoliucijos metu jis buvo suimtas ir apkaltintas rėmęs revoliucionierius. Nėra žinoma, kad būtų turėjęs teisę į gynėją ar teismo procesą – nuosprendis buvo vienareikšmis: sušaudyti.

Aštuoni kareiviai paleido į jį šūvius. Mogelis griuvo tarp kitų nužudytųjų.

Pagal mirties bausmės protokolą karininkas priėjo ir atliko tiro de gracia – kontrolinį šūvį, kad nuteistojo mirtis būtų neabejotina.

Bet Venčeslavas nemirė.

Sunkiai sužeistas, krauju pasruvęs, pusiau sąmoningas jis padarė tai, kas atrodė neįmanoma: peršliaužė tris gatves iki vietos bažnyčios. Ten jį aptiko vienas parapijietis, suteikė prieglobstį ir slapta slaugė, kol vyras atgavo jėgas.

Medicina paaiškina dalį šio stebuklo: nors jis buvo sužeistas devynių kulkų, nė viena nepažeidė gyvybiškai svarbių organų.

Po išgyvenimo Venčeslavas tapo legenda. Jis buvo žinomas kaip „El Fusilado“ – „Sušaudytasis, kuris išgyveno“. Jo pasipriešinimas mirties nuosprendžiui tapo revoliucijos, laisvės ir žmogaus dvasios stiprybės metafora.

Kas sieja šias istorijas?

Mediciniškai jos svarbios, nes parodė, kad žmogaus kūnas gali išgyventi ekstremalias būsenas, o išgyvenimą dažnai lemia ne stebuklas, o fiziologijos ribos, kurių dar iki galo nesuprantame.

The post Neįtikėtinos išgyvenimo istorijos appeared first on Kauno savaitė.

Nuo knygnešio, pirmojo lietuviško knygyno įkūrėjo Juozo Masiulio iki jo anūkės ir darbų tęsėjos Karolinos Masiulytės-Paliulienės, tapusios tiltu tarp lietuvių ir prancūzų kultūros.

Iš tolimos praeities

Jeigu panevėžiečiams reikėtų išrinkti žinomiausias garbingas miesto vietas, viena iš jų, be jokių abejonių, būtų Respublikos ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje jau antrą šimtmetį stūksantis Masiulio knygynas.

Daugybę kartų aprašytas, fotografuotas, leidiniuose, atvirukuose Panevėžio veidą pristatantis bei jo istoriją pasakojantis pastatas iš tikrųjų vertas ypatingo dėmesio bei pagarbos.

Kaip ir šį pirmąjį lietuvišką knygyną įsteigęs jo šeimininkas Juozas Masiulis.

Ilgą laiką istorinių žinių apie šio knygyno atsiradimą nebuvo daug.

Abejojant ir svarstant, kada gi šis knygynas iš tikrųjų atidarytas, panevėžietė istorikė Joana Viga Čiplytė surado pirminį dokumentą, įrodantį, kad knygynas veikė jau 1905 metais ir atsirado anksčiau nei garsusis Šlapelių knygynas Kaune, duris atvėręs 1906-aisiais.

Po kruopščių paieškų istorijos tyrinėtojai, senojo knygyno gerbėjai ir knygos apie jo įkūrėją autorei J. V. Čiplytei pavyko pirmajame 1905 metų lapkričio 24 dieną Kaune išėjusiame lietuviško laikraščio „Nedėldienio skaitymai“ numeryje aptikti skelbimą, pranešantį, jog Panevėžyje veikia lietuviškas Juozo Masiulio knygynas, prekiaujantis įvairiomis knygomis, natomis, rožiniais, škaplieriais bei kitkuo.

Tuo laiku, dar tik įsitvirtinant spausdintam lietuviškam žodžiui, buvo užrašyta šitaip: „Panevėžyje lietuviškas knįgynas Masiulio. Nauja (Dvarna) ul. Federavičėnės namai. Gaunama visokių knįgų, natų ir devotiškų daiktų: rožančių, škaplierių ir k.“

Pirmasis lietuviškas knygynas iš pradžių veikė nuomojamose patalpose, vėliau tas patalpas J. Masiulis su žmona įsigijo.

Išsaugotas portretas

Legendinės asmenybės – knygyno įkūrėjo J. Masiulio – anūkė Karolina Masiulytė-Paliulienė sako esanti labai dėkinga J. V. Čiplytei už gražų jos senelio įamžinimą – išleistą knygą „Juozas Masiulis knygnešys ir knygininkas“.

Kad tokia pasirodytų, medžiagos surinkti reikėjo labai daug, o tai nebuvo lengva.

„Atsimenu, istorikė kreipėsi ir į mūsų šeimą, klausdama, ar neturime kokių užrašų, laiškų, relikvijų, dokumentų, susijusių su seneliu J. Masiuliu. Deja, galėjome atsakyti tik tiek: neturime. Bėgdama iš Lietuvos, šeima nieko negalėjo pasiimti, reikėjo skubėti. Juk buvo perspėti, kad jau rengiamasi išvežti Masiulio našlę, mano močiutę, bei jų sūnų, tai yra mano tėtį, ir dukrą“, – pasakoja K. Masiulytė-Paliulienė.

Vis dėlto ji prisimena, kad močiutė Juozapota Masiulienė 1944 metais traukdamasi iš Lietuvos vieną ypatingą daiktą pasiėmė.

Tai buvo tuo metu jau mirusio jos vyro J. Masiulio portretas. Jį, ištraukusi iš rėmų ir suvyniojusi kaip drobę, išsivežė su savimi.

Nežinomo dailininko tame pačiame knygyne maždaug 1926 metais nutapytas portretas daug keliavo, daug kur buvo, kol galop vėl grįžo į savo namus.

Portretas restauruotas, naujai įrėmintas, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, knygyno įkūrėjo sūnus Jonas Masiulis parvežė jį atgal į Panevėžį.

Ir tai ypatingas ženklas Panevėžyje – J. Masiulio knygyne ir dabar tebekabo šis prieš šimtą metų tapytas knygyno įkūrėjo atvaizdas.

Svajonės apie knygyną

Į knygyną sugrįžo ir dabar jo erdves puošia dar viena svarbi relikvija – iki karo čia kabojęs Vytauto Didžiojo paveikslas.

„Kai jau tapo aišku, jog gresia tremtis ir reikia trauktis, močiutė pažįstamiems leido pasiimti iš knygyno ką nori, juk vis tiek viskas bus išvežta ar suniokota. Vieno vaistininko šeima buvo pasiėmusi šį Vytauto Didžiojo paveikslą, ilgus metus jį slėpė, saugojo, o tėveliui susigrąžinus knygyną, žmonės paveikslą atnešė atgal. Taip į knygyną sugrįžo ir laikrodis, kiti daiktai“, – pasakoja anūkė.

Su savo seneliu jai nebuvo lemta susitikti – J. Masiulis mirė dar gerokai iki anūkės gimimo.

Prancūzijoje augusiai mergaitei apie kažkur toli esančią Lietuvą, Panevėžį dar visai mažytei pasakodavo tėtis.

O kai labai knygas mėgusi Karolina sužinojo, jog jos senelis tame Panevėžyje turėjo knygyną, jos jau niekada neapleido svajonė apsilankyti Lietuvoje, pamatyti, kaip ten viskas yra iš tikrųjų.

Mergaitė žinojo, kad jos senelio šeima, kurioje augo du vaikai – jos tėtis ir teta – gyveno virš knygyno, o tame pačiame name buvo ir knygyno darbuotojų butai.

Pirmą kartą Lietuvoje ir Panevėžyje Karolina apsilankė 1977 metais, kartu su tėvu ir broliu.

Oficialus vizito tikslas buvo susitikimas su Juozu Miltiniu, mat jis buvo Karolinos tėvo geras draugas, bendravęs su juo studijų Paryžiuje metais.

Atvykus į Panevėžį aplankyta, pamatyta daug – pabūta ir senelio knygyne, kuris tuo metu vadinosi centriniu miesto knygynu.

Kaip sako K. Masiulytė-Paliulienė, ta kelionė į Lietuvą jai buvo lemtinga, leidusi suprasti, jog čia jos šaknys, kad čia norisi gyventi.

Į senelį – nauju žvilgsniu

„Nors nemažai žinojau apie savo senelį, bet koks jis buvo, ką nuveikė, suvokiau tik tuo metu, kai Lietuvai tapus nepriklausomai čia apsigyvenau ir pati pradėjau dirbti su knygomis. Senelis tapo man gyvenimo pavyzdžiu, kelrodžiu, pasididžiavimu. Kartais atrodydavo, kad ir jis pats vis dar yra tuose namuose, tarp knygų“, – pasakoja K. Masiulytė-Paliulienė, garbingai tęsianti senelio tradicijas ir pati jau tapusi Panevėžio legenda.

Juk jos vardas garsiai skambėjo visos Europos mastu – istorinio knygyno paveldėtojai K. Masiulytei-Paliulienei Prancūzijos prezidento dekretu buvo suteiktas Prancūzijos Garbės legiono ordinas, aukščiausias valstybės apdovanojimas, skiriamas civiliams asmenims.

Vertėjai, rašytojai, frankofonijos puoselėtojai, Prancūzijos ir Lietuvos aktorei, visuomenės veikėjai Prancūzijos garbės legiono ordinas ir ordino kavalieriaus vardas skirtas už nuopelnus antrajai tėvynei Prancūzijai, už vaidybą, režisūrą, vertimus ir apskritai nenuilstamą literatūros ir prancūziškosios kultūros puoselėjimą bei plėtrą.

Garbės legiono ordiną, kuris iki šiol yra aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas, 1802 metais įsteigė imperatorius Napoleonas.

Šio garbingo ordino legionierė – kukli, mielai bendraujanti moteris, dažnai sutinkama Vilniaus, Panevėžio gatvėse, norėjo, kad šis ordinas jai būtų įteiktas Lietuvoje.

Save ji laiko dviejų kultūrų atstove – gimusi, užaugusi, studijavusi Prancūzijoje, visada žinojo ir vertino savo lietuvišką kilmę.

„Anykščių šilelis“ prancūziškai

Grįžusi gyventi į Lietuvą, K. Masiulytė-Paliulienė iš karto įsitraukė į Lietuvos kultūrinį gyvenime.

Metų panevėžietė, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė į prancūzų kalbą išvertė K. Donelaičio „Metus“, kitas lietuvių autorių knygas.

Praėjusių metų pabaigoje K. Masiulytei-Paliulienei įteiktas dar vienas garbingas

apdovanojimas – Anykščių rajono savivaldybės prieš 15 metų įsteigta Antano Baranausko literatūrinė premija.

Ji vertėjai skirta už anykštėno Valdo Papievio knygos „Ėko” vertimą į prancūzų kalbą.

Šio autoriaus knygų ji yra išvertusi ir daugiau, netrukus prancūziškai turėtų pasirodyti garsus V. Papievio romanas „Odilė“.

O dabar K. Masiulytė-Paliulienė sėda prie gražaus ir prasmingo kūrinio – A. Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimo į prancūzų kalbą.

Kad K. Donelaičio „Metai“ suskambėtų prancūziškai, vertėjai prireikė trejų metų įtempto darbo.

„Anykščių šilelio“ vertimas taip pat pareikalaus ir laiko, ir jėgų – kūrinys prašosi didelio susikaupimo.

Prasmingas gyvenimas

K. Masiulytė-Paliulienė sako mintimis dažnai sugrįžtanti į praėjusio šimtmečio pradžią, įsivaizduojanti tuos laikus, kai knygyno įkūrėjas – iš Šeduvos valsčiaus Prastavonių kaimo kilęs J. Masiulis, laimingo pasirinkimo dėka atsidūrė Panevėžyje ir čia pradėjo bei sėkmingai vystė savo veiklą.

1864 metais gimęs Juozas buvo jauniausias Masiulių šeimoje, kurioje augo 7 vaikai.

Nuo ankstyvos jaunystės kartu su kitais šeimos nariais ir jaunėlis dirbo tėvų ūkyje. Tėvui mirus, ūkį paveldėjo vyriausias sūnus, o Juozas nusprendė gyventi savarankiškai.

Ieškoti darbo jis išvyko į Panevėžį ir čia įsidarbino seserų Jokubauskaičių prekybos namuose.

„Žinau, kad senelis buvo religingas, jis į katedros vakarines mišias eidavo kiekvieną dieną ir mano tėvelį visada vesdavosi. Senelis buvo labai įdomi asmenybė – turėjo gerą humoro jausmą, buvo apsišvietęs ir rūpestingas.“

K. Masiulytė-Paliulienė

Praėjus keleriems metams, nusprendė verstis savarankiškai, prekybos ėmėsi drauge su Vladu Kuzma. Iš pradžių jie prekiavo įvairiausiomis prekėmis.

Bet J. Masiuliui labai patiko knygos ir jis dar iki spaudos draudimo panaikinimo sugalvojo verstis knygų prekyba.

Kadangi tuo metu spausdinti knygas lietuviškais rašmenimis buvo draudžiama, jaunuolis susisiekė su Garšvių knygnešių draugija ir slapta ėmė platinti uždraustas lietuviškas knygas, pardavinėjo maldaknyges.

Knygnešys J. Masiulis ne vienus metus rizikuodamas gyvybe į Lietuvą iš Karaliaučiaus krašto nešiodavo knygas.

Už slaptą prekybą knygomis jis ir nukentėjo – buvo ištremtas į carinės Rusijos gilumą.

Tik panaikinus spaudos draudimą, gavus carinės valdžios leidimą, knygyną jau buvo galima atidaryti.

Šeimą su iš Pumpėnų valsčiaus kilusia Juozapota Kuzmaite J. Masiulis sukūrė 1908 metais.

1909 metais gimė duktė Onutė, o 1911-aisiais – sūnus Jonas, K. Masiulytės-Paliulienės tėtis.

Sveikinimai su orkestru

Juozas Masiulis Panevėžyje buvo gerbiamas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, garsėjo kaip mecenatas.

Jis prisidėjo ir prie Panevėžio katedros statybos.

„Žinau, kad senelis buvo religingas, jis į katedros vakarines mišias eidavo kiekvieną dieną ir mano tėvelį visada vesdavosi. Senelis buvo labai įdomi asmenybė – turėjo gerą humoro jausmą, buvo apsišvietęs ir rūpestingas. Padėjo sūnėnams, dukterėčioms siekti mokslo, surasti vietą gyvenime“, – pasakoja K. Masiulytė-Paliulienė.

J. Masiulis buvo garsiausios Panevėžyje labdaringos organizacijos – Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybos narys. Senelių, našlaičių globa besirūpinančią draugiją rėmė ir savo lėšomis.

Knygyno įkūrėjas aktyviai dalyvavo ir Panevėžio politiniame gyvenime.

1931 metais rinkimuose surinko reikiamą balų skaičių ir pateko į miesto tarybą, aktyviai dalyvavo jos veikloje.

Nesėdėjo namuose ir jo žmona Juozapota Masiulienė.

Ji dalyvavo rinkimuose į Panevėžio tarybą ir buvo išrinkta.

Pirmojoje Panevėžio taryboje moteris dirbo apie porą metų – 1919–1921 m.

Ypatinga diena garbingo panevėžiečio gyvenime buvo Juozinės – kovo 19-oji. Tądien J. Masiulis sulaukdavo gausybės sveikinimų, o jo pasveikinti su vardo diena į dabartinę Respublikos gatvę atžygiuodavo net Panevėžio gaisrininkų orkestras.

K. Masiulytė-Paliulienė pasakoja, kad 1940-aisiais, kai senelis jau sunkiai sirgo, po knygyno langais religines giesmes giedojo Panevėžio katedros choristai.

Po J. Masiulio mirties gyvenimas jau nebegalėjo būti toks, koks buvo – stojo sunkūs laikai. Masiulių šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tad knygyno savininko žmona su dukra per Vokietiją emigravo į JAV, o sūnus (K. Masiulytės-Paliulienės tėtis) Jonas Masiulis išvyko gyventi į Prancūziją, kur pasaulį buvo lemta išvysti Karolinai.

The post Knygų pasaulis su Masiulių vardu appeared first on Kauno savaitė.

Gyvenime Mari Diuplesi buvo laikoma pavojinga, amoralia, nepatogia moterimi, tačiau mirtis ją pavertė idealiu, kančios apgaubtu simboliu.

Esant gyvai, XIX amžiaus visuomenė ją smerkė, bet po mirties ėmė idealizuoti – tarsi taip galėtų išpirkti savo veidmainystę.

Po mirties Mari Diuplesi tapo legenda.

Aleksandras Diuma ją pavertė šventąja literatūroje, Džiuzepė Verdis – operos heroje, o pasaulis – mitu.

Tačiau tikroji M. Diuplesi nebuvo nei šventoji, nei nusidėjėlė.

Ji buvo moteris, kuri per trumpą gyvenimą perprato galios, meilės ir visuomenės veidmainystę.

Ne pasaka. O tikra, skausminga XIX a. Paryžiaus kurtizanės istorija.

Paauglystėje Alfonsina Roza Plesis, vėliau tapusi Mari Diuplesi, buvo atiduota gyventi svetimų vyrų namuose – pusiau tarnaitė, pusiau prievartos objektas. Ši patirtis jos nepalaužė.

Mergina anksti suprato skaudžią tiesą: visuomenė apie moterį sprendžia ne pagal protą, o pagal kūną. Tada Alfonsina nutarė: jeigu taip yra, ji pati nustatys kainą ir taisykles.

Nepagražinta vaikystė

Alfonsina Roza Plesis gimė 1824 metų sausio 28 dieną Normandijoje, Prancūzijos provincijoje.

Jos vaikystė nepriminė romantiškos XIX a. Prancūzijos – tai buvo skurdas, smurtas ir nuolatinis nesaugumas.

Motina mirė anksti, o tėvas, alkoholikas ir smurtautojas, dukrą laikė ne vaiku, o našta.

Paauglė buvo atiduota gyventi pas svetimus vyrus, jų išnaudota ir palikta likimo valiai.

Tai buvo jos pirmas susidūrimas su pasauliu, kuriame moters kūnas buvo valiuta. Dar paauglė Alfonsina suprato, kad vyro žvilgsnis gali reikšti maistą, stogą virš galvos arba pavojų.

Paskui likimą

15-os metų Alfonsina pabėgo į Paryžių neturėdama nieko – nei pinigų, nei išsilavinimo, nei ryšių. Ji buvo niekam nereikalinga benamė.

Pirmieji metai sostinėje buvo brutalūs: badavimas, ligos, atsitiktiniai darbai, nakvynė nešildomuose kambariuose. Ji dirbo siuvėja, pardavėja, kartais – tiesiog išgyveno iš svetimų malonės.

Bet Paryžiuje įvyko lūžis. Būtent tada jaunos merginos grožis pradėjo traukti vyrų dėmesį.

Mari suprato: jei visuomenė ją mato tik kaip objektą, pati nuspręs, kiek tas objektas kainuoja.

Ir sąmoningai pradėjo kurti savo tapatybę iš naujo.

Mergina pakeitė vardą į Mari Diuplesi, atsikratė provincijos akcento, mokėsi kalbėti lėtai, taisyklingai, daryti reikšmingas pauzes.

Ji savarankiškai išmoko skaityti ir rašyti, vėliau samdė mokytojus, skaitė klasiką, domėjosi politika, studijavo literatūrą, muziką, klausėsi vyrų diskusijų ir mokėsi galios kalbos.

Mari Diuplesi patyrė, kad grožis atveria duris. Ir jei vyrai vertina tik jos grožį, nusprendė, kad šis bus labai brangus.

Kamelijų kodas

Sulaukus 16-os, Mari Diuplesi jau lenkėsi Paryžius.

Jos salone rengtuose vakaruose lankydavosi Onorė de Balzakas. Ferencas Listas ją mylėjo, o Aleksandras Diuma sūnus buvo ja apsėstas.

XIX a. Paryžiaus salonai ir kurtizanės buvo neatsiejama to meto kultūros dalis.

Jos nebuvo tiesiog prostitutės, o veikiau aukšto rango meilužės, kurios darė didelę įtaką madai, menui ir socialiniam gyvenimui, dažnai tapdamos intelektualų, menininkų bei aristokratų salonų liūtėmis.

Mari buvo ne tik graži, bet ir nepaprastai protinga.

Ji greitai tapo viena žinomiausių Paryžiaus kurtizanių, tačiau skyrėsi nuo kitų: reikalavo pagarbos, intelektualaus bendravimo ir nepriklausomybės.

Jos salone rinkosi elitas – menininkai, politikai, aristokratai, diplomatai. Mari daug skaitė, diskutavo apie valstybę ir revoliucijas, mokėjo klausytis ir paveikti.

Jos vizitine kortele tapo kamelijos. Baltos – kai būdavo laisva. Raudonos – tomis dienomis, kai nepriimdavo svečių. Šis tylus kodas vėliau virto literatūros legenda.

M. Diuplesi ir jos vyrai

Tapus aukšto rango kurtizane, Mari padėtis akimirksniu pasikeitė. Ji nebuvo „nuomojama“ – pati rinkosi.

Ji reikalavo prabangių apartamentų, karietų, suknelių, bet taip pat troško dėmesio, pokalbių ir pagarbos.

Mari geras pažįstamas Onorė de Balzakas stebėjosi šios moters intelektu ir gebėjimu suprasti visuomenės mechanizmus.

Išties Mari gyvenime buvo daug vyrų, bet nedaug meilės.

Ji buvo moteris, kurią visi troško turėti, bet retas išdrįso pasirinkti.

Paryžiuje vyrai ėmė suktis aplink Mari kaip bitės prie medaus. Aristokratai, bankininkai, politikai – iš pradžių jie matė tik moters grožį, bet ilgainiui pastebėjo ir jos protą.

Mari mokėjo klausytis. Ji leisdavo vyrams kalbėti apie save, savo baimes, ambicijas, žmonas, meilužes, politines intrigas. Jie jausdavosi suprasti, o ji – galinga.

Tarp Mari Diuplesi globėjų buvo grafai ir kunigaikščiai, kurie mokėjo už jos apartamentus, drabužius, gydytojus.

Tačiau net ir turėdama dosnius rėmėjus, Mari neleido sau tapti priklausoma emociškai – išskyrus vieną atvejį.

Aleksandras Diuma sūnus atėjo pas ją ne su pinigais, o su giliais jausmais.

Jų pažintis prasidėjo aistringai ir chaotiškai.

Jis buvo jaunas, impulsyvus, pavydus ir beviltiškai įsimylėjęs. Aleksandras išgyveno, kad Mari turi kitų vyrų, bet negalėjo pasiūlyti jai stabilumo.

Jų santykiai buvo nuolatinė drama: barnių kupinos naktys, ašaros, išsiskyrimai ir neišvengiami sugrįžimai. Mari jį mylėjo savaip, bet žinojo, kad meilė neturint pinigų ir statuso jai reikštų grįžimą į skurdą. Ir rinkosi išlikimą.

Mari kartą mylimajam pasakė, kad meilė be saugumo moteriai yra prabanga, o to ji negali sau leisti. A. Diuma to niekada nesuprato.

Išlikimo strategija

Ferencas Listas buvo visai kitoks. Jis atėjo žavėtis Mari. Jų vakarai buvo pripildyti muzikos, emocijų ir aistros.

F. Listas skambindavo fortepijonu, Mari užsimerkusi klausydavosi. Jų ryšys buvo stiprus.

Tačiau F. Listas buvo vyras, kuris priklausė pasauliui, klajoklis. Jo meilė buvo trumpa, intensyvi ir neįmanoma. Jis išvyko. Mari liko.

Buvo ir kitų vyrų – turtingų, įtakingų, vedusių.

Jie dovanojo Mari deimantus, bet niekada – savo pavardės. Jie norėjo jos naktimis, bet ne dienomis. M. Diuplesi tai suprato ir priėmė be iliuzijų.

Kartais ji pasvajodavo apie kitokį gyvenimą. Apie provinciją, apie ramybę. Apie vyrą, kuris ją besąlygiškai pasirinktų.

Apie Mari Diuplesi sukosi vyrai, kurių pavardės XIX a. reiškė įtaką, pinigus ir reputaciją.

Gustavas de Bomont, rašytojas, politinis mąstytojas, žavėjosi Mari intelektu.

Jų ryšys buvo labiau proto ir pokalbių, o ne kūno. Tai svarbu: Mari buvo rimtai vertinama to meto intelektualų.

Kamilas de Loklė, rašytojas, libretų kūrėjas, vėliau – Paryžiaus operos direktorius. Jis buvo vienas iš tų, kurie po jos mirties padėjo atsirasti Mari Diuplesi mitui.

Jis pažinojo Mari ir laikė ją ne kurtizane, o tragiška epochos figūra.

Per jį šios merginos istorija pateko į kultūrinį elitą.

Daugelis Mari vyrų liko nežinomi. Tačiau ji dažnai būdavo konfidencialių pokalbių liudininkė, girdėjo apie valdžios sandorius, politines baimes ir slaptas meilužes. Vyrai ja pasitikėdavo.

Mari ir jos grafas

Grafas Eduaras de Peregas buvo vienas reikšmingiausių ir rimčiausių vyrų Mari gyvenime.

Ne poetas, ne menininkas, o karininkas ir aristokratas. Grafas ją ne tik išlaikė, bet ir bandė išgelbėti.

Mari Diuplesi su grafu Eduaru de Peregu susipažino 1845 m. Paryžiuje, jau būdama viena garsiausių to meto kurtizanių.

E. de Peregas buvo jaunas, aristokratiškos kilmės, gana santūrus ir, palyginti su kitais Mari gerbėjais, mažiau linkęs į viešą demonstratyvumą.

Biografai pabrėžia, kad jų ryšys skyrėsi nuo ankstesnių Mari santykių.

Tuo metu moteris jau sirgo tuberkulioze, todėl ieškojo ne tik prabangos, bet ir stabilumo bei saugumo.

Tačiau kai gydytojai kalbėjo apie tylą ir provinciją, ji vis dar rinkosi spindintį ir triukšmingą Paryžių.

1846-ųjų vasarį Mari ir Eduaras susituokė Londone, toli nuo Prancūzijos sostinės akių ir liežuvių.

Tai buvo beveik slaptos vedybos. Civilinė santuoka, kurios Paryžius lyg ir nepastebėjo. Mari ir toliau dažniau buvo Diuplesi, o ne grafiene de Pereg.

Tačiau visuomenė jai neatleido praeities.

Sutuoktinių bendras gyvenimas buvo trumpas.

E. de Peregas nebuvo turtingas, negalėjo grąžinti Mari skolų, negalėjo sustabdyti jos ligos. O vis silpnesnė M. Diuplesi dažniau namuose likdavo viena – net tada, kai oficialiai jau buvo žmona.

Jis buvo vienintelis vyras, kurį Mari Diuplesi vadino vyru ne metaforiškai, o oficialiai. Tačiau net ir santuoka negalėjo išgelbėti jos nuo likimo.

Per literatūros ir romantizmo filtrą

Kol Paryžiaus intelektualai plojo Mari, tuberkuliozė tyliai naikino jos kūną.

Liga progresavo labai greitai. Mari silpo, kosėjo krauju, bet vis dar rengė vakarus, vilkėjo prabangius drabužius ir šypsojosi, slėpė skausmą po elegancija.

Kai 1847 m. vasario 3-iąją Mari Diuplesi mirė, jai buvo vos dvidešimt treji.

Grafas E. de Peregas jos laidotuvėse nepasirodė. Kodėl – istorija nutyli. Mari laidojo vos keli žmonės.

Po M. Diuplesi mirties liko tušti kambariai, skolos ir aukcionas, kuriame buvo išparduotas visas jos gyvenimas – suknelės, knygos, gėlės, baldai.

Tačiau tai nebuvo pabaiga.

Paryžius greitai pamiršo gyvą moterį, bet įsimylėjo jos mitą.

Po mirties Mari Duplesi tapo tuo, kuo niekada nebuvo gyva – romantiška šventąja.

Pirmasis šį mitą suformavo būtent A. Diuma sūnus. Savo romane „Dama su kamelijomis“ jis pavertė ją Margarita Gautier – tyra, pasiaukojančia, sergančia moterimi, kuri iš meilės atsisako laimės ir miršta kilnia mirtimi.

Tai buvo ne dokumentika, o veikiau emocinė atgaila. A. Diuma sūnus nerašė apie tikrą Mari – jis rašė apie savo kaltę, ilgesį ir idealizuotą moters viziją. Jo herojė tapo tokia populiari, kad beveik visiškai užgožė realų žmogų.

Dar didesnį nemirtingumą šiai istorijai suteikė Džiuzepė Verdis, 1853 m. pastatęs operą „Traviata“.

Operos herojė Violeta Valeri – tai Mari Diuplesi muzikinis atspindys. Dž. Verdžio kūrinys buvo revoliucinis: pirmą kartą operos scenoje pasirodė „kritusi moteris“, bet ne kaip bausmės objektas, o kaip morališkai pranašesnė už visuomenę.

Violeta myli, kenčia, aukojasi ir miršta ne dėl nuodėmių, o dėl aplinkinių sprendimų. Ši opera iki šiol laikoma viena jautriausių ir žmogiškiausių visoje operos istorijoje.

Mari įkvėpė ir baletą – choreografas Džonas Neumeieris pastatė baletą „Dama su kamelijomis“.

Jis pasitelkė F. Šopeno muziką ir dar labiau išryškino vidinį moters pasaulį: vienatvę, trapumą ir orumą.

Ši istorija taip pat buvo daugybę kartų perkelta į teatrą, kiną, televiziją, tapo kultūriniu archetipu – moters, kuri myli per daug ir sumoka už tai gyvybe.

Mari puikiai suprato XIX amžiaus visuomenės veidmainystę: vyrai galėjo jos trokšti, naudotis jos draugija, bet niekada nebūtų pripažinę sau lygia.

Mari žinojo, kad meilė jai – laikina, o pagarba – nepasiekiama.

Tikroji Mari Diuplesi buvo ne pasakų princesė, o itin protinga, tačiau tragiško likimo moteris, gyvenusi negailestingame XIX a. Paryžiuje.

The post Mari Diuplesi: dama su kamelijomis appeared first on Kauno savaitė.

Viena tokių – Laisvės aikštė. Pasakojimuose apie ją faktai susipina su legendomis.

Kas tarpukariu Laisvės aikštę siejo su Italija? Kas privertė daugiau nei 700 panevėžiečių susivienyti ir pasirašyti skundą prieš tai, kas šiandien daug kam keltų nostalgiją? Kur miesto širdyje kadaise kvepėjo ne gėlėmis, o vynu ir šviežiai virtais saldainiais? Ir kodėl ši aikštė, kad ir kaip buvo pervadinama, vis grįždavo prie Laisvės vardo?
Per 470 metų Laisvės aikštė matė visko: turgų ir paradus, gaisrus ir šventes, trispalves ir svetimus paminklus, tylų pasipriešinimą ir atgimimo džiaugsmą. Tai vieta, kurioje nakvojo užsienio valstybių vadovai, o paprasti miestiečiai sprendė Panevėžio likimą.

Aikštės sukaktis

Panevėžiui žengiant link 523-iojo gimtadienio, miesto širdyje esanti Laisvės aikštė šiemet minės kiek kuklesnę, bet vis tiek gražią sukaktį.

1556 metais suformuota pagrindinė miesto viešoji erdvė – centrinė aikštė šiemet sulauks 470 metų.

Tai puiki proga ir panevėžiečiams, ir svečiams dar kartą atidžiau pažvelgti į šią miesto dalį, prisiminti jos praeitį bei čia vykusias neįtikėtinas permainas per, žmonijos istorijos mastu, ne tokį ir ilgą laiko tarpą.

Pirmajame gyvavimo šimtmetyje vaizdas čia labai skyrėsi nuo dabartinio, o ir pavadinimo aikštė neturėjo.

Anuomet Panevėžyje, remiantis istoriniais šaltiniais, tebuvo trys į šią aikštę vedusios gatvės ir visos taip pat be pavadinimų.

Vėliau iš jų išaugo tada didžiausia Ramygalos gatvė, kita gatvė ‒ kelias į Livoniją, vėliau pavadinta Šeduvos gatve, dabartinė Vasario 16-osios gatvė, ir gatvė, vedusi per tiltą į Senąjį Panevėžį ir šiaurės rytų Lietuvą, dabar Smėlynės gatvė.

Dešimtmečiams dėstantis į šimtmečius, ir gatvės, ir centrinė aikštė vis kito – daug mačiusi ir girdėjusi, įvairiai vadinta ji pasiekė tokį, dabartinių panevėžiečių akims įprastą pavidalą, taip pat neabejotinai su laiku kisiantį ir tobulėsiantį.

Užsukus į turgų

Kad šioje aikštėje daug metų šurmuliavo miesto turgus, žino kiekvienas bent kiek miesto istorija besidomintis panevėžietis.

Turgūs čia pradėti rengti dar gerokai iki tol, kol 1872 metais aikštė oficialiai gavo Turgaus vardą.

Nuo tada iki dabartinio aikštės vaizdo dar buvo toli.

1878 metais Turgaus aikštėje testovėjo tik du mūriniai pastatai.

Kitoks vaizdas buvo ir po 1917 metų gaisro, nuniokojusio aikštę, pasiglemžusio daug aplinkinių namų.

Šiais laikais nebėra tokių turgų, kuriuos bent iš dalies galėtume lyginti su prieš šimtmetį buvusiais.

Senajame turguje ūkininkai savo prekes siūlydavo tiesiai iš vežimų, buvo galima įsigyti visko: nuo daržovių, pieno, mėsos produktų, malkų, drabužių iki gyvų paukščių, paršelių, karvių ir kt.

Kvapai, musių spiečiai, vežimų dardėjimas grindiniu, šūkavimai, šurmulys buvo nuolatiniai Panevėžio centrinėje aikštėje šurmuliavusio turgaus dienų palydovai, bet visgi tai nebuvo palaida bala – miesto valdžia buvo nustačiusi taisykles ir jų reikalavo griežtai laikytis.

Pavyzdžiui, prie aikštės medžių rišti arklius buvo draudžiama.

„Prekiauti negalėjo bet kas, prekybai turguje reikėjo gauti savivaldybės leidimą ir laikytis nustatytų reikalavimų. Pavyzdžiui, parduodantieji maisto produktus privalėjo juos saugoti nuo musių, dulkių ir prieš atiduodami pirkėjui dėti į švarų vaškuotą popierių – pergamentą“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.

Prieš įvažiuodami į turgų prekiautojai turėjo sumokėti mokestį, o 15 valandą teritoriją prekeiviai privalėjo apleisti – turgus uždaromas.

Skundas su šimtais parašų

Turgus Panevėžio centre turėjo būti visiems labai patogus, bet kuo toliau, tuo labiau panevėžiečiams jis nebetiko.

Aplinkiniams gyventojams nebesinorėjo nesibaigiančio vežimų dardėjimo, kvapų ir triukšmo.

O kai mieste aplink aikštę pradėjo kurtis valstybinės įstaigos, besipiktinančiųjų dar padaugėjo.

Ir prieš 90 metų, 1936-aisiais, miesto valdžiai buvo įteiktas prašymas iškeldinti turgavietę iš Laisvės aikštės.

Prašymas buvo svarus – jį pasirašė net 736 Panevėžio gyventojai.

Permainų imtasi ne iš karto – pirmiausiai uždrausta Laisvės aikštėje statyti arklius – ūkininkams juos tekdavo palikti toliau. Nebeleista prekiauti malkomis, gyvuliais.

O 1939 metų spalio 7 dieną turgus iš Laisvės aikštės galutinai iškeldintas į buvusią Gedimino, dabartinę Savanorių, aikštę.

Tada Laisvės aikštė tapo gražesnė, jaukesnė – jos dalyje nuo Ramygalos gatvės, kur anksčiau stovėdavo arkliai, suvešėjo gėlynai.

Tačiau iki 1940 metų nedidelis turgus aikštėje vis dar vykdavo – jame buvo galima nusipirkti žolelių, kitų smulkmenų.

Vilniaus ąžuolas

Prieškario Panevėžio centre ne tik turgus šurmuliavo, čia vykdavo daug įvairių renginių, skambėjo muzika, buvo sodinami proginiai medžiai.

1924 metų gegužės 1-ąją Laisvės aikštėje pasodintas ąžuoliukas, skirtas Vilniaus 600 metų jubiliejui.

Prie šio gražiai augusio medžio vėliau vykdavo pagrindiniai miesto renginiai.

1930 metų rugsėjo 8-ąją čia panevėžiečiai rinkosi į minėjimą, skirtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500 metinėms.

1935-ųjų gegužės 26-ąją per kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventę po pamaldų bažnyčioje prie ąžuolo vyko kariuomenės paradas, kurį priėmė generolas Pranas Tamašauskas.

Užrašytuose prisiminimuose, spaudoje minima ir daugiau įspūdingų renginių, organizuotų Laisvės aikštėje.

Svarbiausieji – centre

Metams bėgant centrinėje miesto dalyje kūrėsi vis daugiau oficialių įstaigų.

Panevėžio savivaldybės pastatas taip pat buvo čia pat, dabartiniu adresu Laisvės aikštė 20.

Mūriniame Savivaldybės pastate buvo įsikūrusi raštinė, pasų registratorius, kurjeris, sargas, vežikas. Savivaldybėje tuomet veikė keli skyriai: butų, socialinės apsaugos, statybos ir ūkio, finansų.

Tiesa, anuomet ta vieta aikštei nepriklausė, Savivaldybės adresas – Ramygalos gatvė.

Išlikęs ir pastatas, kuriame 1938 m. veikė Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas – vienintelis pačių panevėžiečių sukurtas bankas, sėkmingai plėtojęs savo veiklą.

Bankas buvo antrame aukšte, o pirmame įkurdinta Panevėžio savivaldybės vaistinė.

„Įdomu, kad Laisvės aikštėje buvo atidarytos dvi iš keturių mieste veikusių benzino stočių ir viena iš keturių policijos būdelių“, – sako muziejininkas.

Dabartiniame Laisvės a. 9-ajame pastate, kuriame daugybę metų veikė fotografijos studija, tarpukariu ne fotografų aparatai spragsėjo, o zujo kambarinės ir pro langus į aikštę žvalgėsi miesto svečiai. Šiame pastate veikė viešbutis, turėjęs skambų pavadinimą – „Italija“.

Ir geležis, ir vynas

Koks gi miesto centras be parduotuvių.

O tokių prieškario metais Laisvės aikštėje tikrai buvo daug. Ir ne tik parduotuvių, čia kūrėsi įvairios dirbtuvės, paslaugų teikėjai.

,,1923 metais iš užsienio grįžęs fotografas Trakmanas savo fotoateljė taip pat atidarė Laisvės aikštės 24-ajame pastate, vadinamajame Rubinšteino name“, – pasakoja D. Pilkauskas.

O pastate, pažymėtame antru numeriu, buvo galima įsigyti geležies prekių – jas pardavinėjo vienas turtingiausių to meto Panevėžio žydų Buchas Nisonas.

Brolių Šulmanų parduotuvėje Laisvės aikštėje 37 buvo galima gauti kokio tik nori vyno, o 5-ajame pastate – įvairiausių baldų ir pan. Laisvės aikštėje 40 buvo Panevėžio žemės ūkio draugijos krautuvė, o B. Pranevičius nuo 1926 metų atidarė manufaktūros skyrių Laisvės aikštės 24-ajame name.

Aikštėje 1932 metų lapkritį atidaryta lietuviškų saldainių įmonė, čia pat tuos saldainius ir pardavinėjusi.

Nuo 1874 metų aikštėje veikė brolių V. ir S. Subockių manufaktūros ir galanterijos parduotuvė.

Tačiau visa tai liko tolimoje praeityje.

1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai visas šis ramus įprastas gyvenimas staiga pasikeitė – įmonės, namai buvo nacionalizuoti, o žmonės, vienai okupacijai keičiant kitą, labai nukentėjo – kai kurie sušaudyti, kiti ištremti, įkalinti, suluošinti.

Trispalvės triumfas

Vartant Laisvės aikštės istorijos puslapius matyti, kad čia būta įvykių ne tik sukeliančių liūdnus prisiminimus, bet ir suteikiančių tai vietovei didelę garbę.

Laisvės aikštėje, prie vadinamojo M. Rosako namo, dabar pažymėtu pirmuoju numeriu, 1919 metais pirmą kartą Panevėžyje suplevėsavo trispalvė.

1918 metų pabaigoje karininkas Jonas Variakojis pradėjo telkti Panevėžio srities savanorius ir, padedant vokiečiams, 1919-ųjų kovo pabaigoje iš bolševikų atkovojo miestą.

Išvaduotame Panevėžyje J. Variakojo štabas įsikūrė Laisvės a. 1 ir prie jo 1919 metų kovo 27 dieną pirmąkart iškėlė Lietuvos trispalvę.

„Vėliavą J. Variakojui įteikė Katalikių moterų draugijos narės. Vėliau ši trispalvė buvo saugoma Karo muziejuje Kaune“, – sako D. Pilkauskas.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus okupacijai, Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės simbolis trispalvė buvo uždrausta, o ją slapta iškėlusieji persekiojami ir griežtai baudžiami.

Vyresnės kartos panevėžiečiai pamena sovietmečiu garsiojo M. Rosako namo pirmame aukšte veikusį lietuviškų patiekalų restoraną „Seklyčia“. Likimo ironija – vieta, kur tarpukariu plevėsavo trispalvė, sovietmečiu virto KGB spąstais nepaklūstantiems to meto ideologijai.

„Panevėžiečiai man yra paliudiję, kad „Seklyčioje“ buvo staliukas su įrengta KGB pasiklausymo aparatūra. Sovietų požiūriu nepatikimus piliečius personalas specialiai prie jo sodindavo, kad agentai pasiklausytų pokalbių“, – „Sekundei“ yra pasakojęs istorikas Donatas Juzėnas.

Iškėlė maestro J. Miltinis

Vėl suplevėsavo trispalvė tik prasidėjus Lietuvos atgimimui ir panevėžiečiai ją pamatė būtent Laisvės aikštėje

1988 metų spalio 21-osios, penktadienio, vakarą į Laisvės aikštę tautiniais drabužiais pasipuošęs jaunimas atnešė Kristaus Karaliaus katedroje klebono Juozapo Antanavičiaus pašventintą trispalvę.

Po pasakytų iškilmingų kalbų skambant bažnyčių varpams, tautinę trispalvę ant dramos teatro stogo iškėlė režisierius Juozas Miltinis. Tiesa, pats maestro ant teatro stogo nelipo.

Susitelkimą ir dvasinį pakilimą išgyvenanti minia sugiedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, Maironio „Lietuva brangi“.

O 1989 metų vasario 16-ąją Laisvės aikštėje buvo pasodintas dar vienas istorinis medis – Atgimimo ąžuoliukas.

Jis, kaip ir kitas ąžuolas – Vilniaus medis – aikštėje ošia iki šiol.

Nakvojo ir Vokietijos prezidentas

Legendinei aikštei Laisvės vardas suteiktas 1919 metų lapkričio 22 dieną, kai Lietuva jau turėjo, nors ir labai trapią savąją laisvę ir nepriklausomybę.

Iki to laiko ji buvo vadinta ne tik Turgaus, bet ir, Pirmojo pasaulinio karo metais, visiškai svetimu vokiečio Hindenburgo vardu.

Paulis von Hindenburgas – Vokietijos imperijos armijos Rytų fronto vadas generolas feldmaršalas, o 1925 metais net buvo išrinktas Vokietijos prezidentu.

Tas ponas, pasirodo, ir Panevėžyje buvo lankęsis, ir netgi toje pat aikštėje buvusiame viešbutyje, Laisvės aikštės 1-ajame name, nakvojęs.

Laisvės vardas aikštei, suteiktas po Hindenburgo, turėjo dar kartą trauktis – po daugiau kaip 30 metų aikštė vėl priverstinai gavo kitą svetimą Lenino vardą.

Tai nutiko 1952 metų vasarą – nelikus Laisvės vardo, aikštės garbingoje vietoje pastatytas ir svetimkūnis – Lenino paminklas.

O 1982-aisiais prireikė naujo Lenino – kitoks ir kitoje vietoje buvo įkurdintas, tik jau neilgam.

1989 metais sugrąžinus aikštei Laisvės vardą, netrukus, 1990 metų rugpjūčio mėnesį, priimamas sprendimas iškelti Lenino paminklą iš Laisvės aikštės ir rugpjūčio 17-ąją „tautų vadas“ iš aikštės buvo išmestas.

Teatrui vietos žvalgėsi ir kalėjimo kaimynystėje

Sovietmečiu aikštė nekart keitė veidą.

1968-ųjų pradžioje joje duris atvėrė iki šiol vienas reikšmingiausių pastatų – dramos teatras.

„Ieškant vietos naujam Panevėžio dramos teatrui, siūlyta visokių idėjų – jį statyti šalia pašto, netgi kalėjimo teritorijoje. Bet galiausiai apsispręsta, kad tinkamiausia tuščia erdvė Laisvės aikštėje“, – pasakoja D. Juzėnas.

O dar po ketverių metų kitoje Laisvės aikštės pusėje iškilo ir kelis dešimtmečius prabanga garsėjęs viešbutis.

„Atkreipkite dėmesį, kad ir teatras, ir viešbutis suprojektuoti vienas priešais kitą, specialiai juos šiek tiek atitraukus nuo aikštės“, – pabrėžia D. Juzėnas.

Dar vieno svarbaus įvykio aikštėje sulaukta 2003 metų rugsėjo mėnesį, kai, minint Panevėžio miesto 500-metį, atidengtas Stanislovo Kuzmos sukurtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui.

Panevėžiečiai pasakoja, kad Laisvės aikštė – ne šiaip miesto centras, o gyva vieta, turinti atmintį. Esą ji „nepaleidžia“ to, kas su ja susiję. Todėl čia vis sugrįžta laisvės ženklai, net jei laikinai būna užgožti svetimų vardų, paminklų ar ideologijų.
Sakoma, kad ir dabar naktimis, kai aikštė ištuštėja, o vėjas perbėga grindiniu, joje galima išgirsti arkliais traukiamų vežimų dardėjimą, turgaus balsus, karių žingsnius ir teatro žiūrovų aplodismentus. O senieji aikštės ąžuolai saugo šias istorijas ir primena: kas čia pasodinama su laisvės mintimi, tas ir išlieka.

The post Legenda prasideda nuo aikštės appeared first on Kauno savaitė.

Taip nutiko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai, kur atidaryta Stasio Petrausko-Bitlo (1950–2010) tapybos ir grafikos darbų paroda.

Nepasivergęs mokyklai

„Neseniai šioje bibliotekoje buvo surengta Rimanto Idzelio kūrybos paroda, pristatėme knygą „Cirkumfrakt“. Dabar susitinkame vėl – jau dėl kito garsaus Panevėžio savamokslio Stasio Petrausko-Bitlo. Ačiū bibliotekai, kad nepamiršta šių autorių“, – sakė renginį moderavusi visuomenės veikėja Nomeda Simėnienė.

Jos teigimu, vienas pagrindinių Bitlą charakterizuojančių epitetų – savamokslis. Tačiau ne neigiama, menkinamąja prasme.

„Atspėkite, kieno čia žodžiai? „Visų pirma prašome man neprimesti jokios mokyklos. Nors ir būčiau mokęsis Prancūzijoje, Vokietijoje ar Anglijoje – aš esu savamokslis. Jokiam vadovėliui, įvardintam meno srovės ar stiliaus, jokiai mokyklai nepasivergęs. Mano sistema yra gyvenimas paprasčiausia prasme: su gyvuliais, žmonėmis, knygomis, muziejais.“ Taip, Juozo Miltinio. Žinoma, nelyginu mastelio, asmenybių – skirtingi amplua, laimėjimai, skirtingos profesijos ir kt. Tačiau J. Miltinio užrašuose rasta citata nudžiugino“, – pasakoja N. Simėnienė.

Ji pabrėžė: garsiosios savamokslių, bohemiškų menininkų trijulės – Bitlo, R. Idzelio ir Romualdo Petrausko – gyvenimo etapas buvo svarbus ir paties Panevėžio vyksmui bei raidai.

N. Simėnienė renka medžiagą dar vienai R. Idzelio knygai (planuojama išleisti kitąmet), o važinėdama po Lietuvą atranda ir po įvairias vietoves, įstaigas išsibarsčiusių jai dar nematytų Bitlo darbų.

Kad norėtųsi nušluostyti

S. Petrausko kūrinius eksponuoti G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje atrinko menininko sūnus – Jaunimo teatro aktorius, režisieriaus asistentas Lukas.

„Kadangi Panevėžys, stengiausi parinkti darbus, kurie galbūt ir nėra pačios didžiausios meninės vertės, tačiau labiausiai susiję su miestu: pavadinimai, žmonės, sapnai, nuojautos. Dar labai norėjau parodyti liniją – tėvo talentą viena vienintele linija atskleisti charakterį, personažą. Prisimenu, jie su Rimu Idzeliu dažnai juokais žaisdavo – kas geriau vieną liniją nupieš… Su Romu Petrausku – kas geriau tokią ašarą nutapys, kad norėtųsi ją nušluostyti. Tėvui visa kūryba buvo tik žaidimas, kurį privalai žaisti gerai, aplenkti kitus, tačiau nieko rimta – tik žaidimas. Turbūt ir šiuo požiūriu jis skiriasi nuo daugelio menininkų, labai rimtai vertinančių savo kūrybą, ją taip susvarbinančių, kad ir patys sau tampa labai svarbūs, didūs, iškilūs“, – svarsto L. Petrauskas.

Lukas pasidalijo dar vienu tėvą apibūdinančiu pasakojimu – beje, šį jam vis mesteli aktorius, režisierius Valentinas Masalskis: „Kai tik sutinka teatre mane su kuo nors, sako: „A, va va! Jo tėvo mokykloje klausdavo: „Staseli, kodėl tu nesimokai?“ O Staselis: „Aš į šitą gyvenimą atėjau ne mokytis, o mokyti“.

Didžiausia privilegija

Susirinkusieji į parodos atidarymą istoriją apie Bitlo mokslus išgirdo iš Ramutės Rachlevičiūtės knygos „Stasys Petrauskas“.

Lietuvių kalbos mokytoja pasakoja penktoką Stasį buvusį tylenį, prie lentos nieko neatsakinėdavusį, nes nieko nemokėjęs, tačiau visada piešusį, piešusį, piešusį…

Vadinamojoje Algimanto Aleksandravičiaus galerijoje vykusioje parodoje sutikusi Stasį nustebo: kas galėjo pagalvoti, kad iš tylenio išaugs toks originalus žmogus?

„Tada pradedi galvoti apie viską. Apie mokytojas, kurios tave moko, kaip reikia kalbėti, kirčiuoti, deklamuoti eilėraštį, kurti poeziją… Kad vaidinti galima tik taip, o ne kitaip. Ir staiga imi labiau suprasti tėvą, prieš stojant man į akademiją klaususį: „Ką tu ten darysi? Kam tau to reikia?“ Dabar pagalvoju: o jeigu tėvas būtų kažkur mokęsis? Turbūt nieko nebūtų buvę. Būtų sulaužę, suformavę kokio reikia. Piešti kaip visi, bet geriau negu visi. O jis nugyveno laisvas, darė ką nori. Tai turbūt buvo didžiausia jo privilegija“, – pasakoja Bitlo sūnus L. Petrauskas.

„Dabar pagalvoju: o jeigu tėvas būtų kažkur mokęsis? Turbūt nieko nebūtų buvę. Būtų sulaužę, suformavę kokio reikia. Piešti kaip visi, bet geriau negu visi. O jis nugyveno laisvas, darė ką nori. Tai turbūt buvo didžiausia jo privilegija.“

L. Petrauskas

Į rankas jam neseniai pateko Panevėžio kultūros ir istorijos žurnalas „Senvagė“, ten išspausdintas straipsnis apie pokalbį su istoriku Alfredu Bumblausku.

„Mane užkabino. Pirmąkart pasižiūrėjau į panevėžietį Stasį Petrauską visai kitokiu rakursu. Žurnalo tekstas kalba apie tai, kas miestą daro miestu, traukos centru. Ogi menas. Kodėl miestu tapo Panevėžys? Ačiū J. Miltiniui. Dabar vėl kuriame naują traukos centrą – švarų, gražų, didelį pastatą. Tačiau kas buvo traukos ašis tarp vieno ir kito? A. Bumblauskas priverčia pamąstyti apie tai“, – teigia L. Petrauskas.

Suprato kaip suprato

Keturi muškietininkai – taip anuomet vadintas dailininkų ir skulptorių ketvertukas: Stasys ir Romualdas Petrauskai, Rimantas Idzelis ir Algirdas Varžinskas (Bitlo perkrikštytas „Varažinsku“).

„Stasiui, kaip ir mūsų grupei, dažnai būdavo klijuojama marginalų etiketė. Politikui tai gal būtų nemalonus apibūdinimas, tačiau menininkui? Šiame žodyje randu Stasio fliuksiškumą. Tai, kas marga, mirgėjimas. Marginalai – tai ir paribio žmonės. Pavyzdžiui, autobuso keleiviai įsigyja bilietus, tačiau pasitaiko zuikių. Man tas „ribiškumas“ šiuo atveju yra raibumas. Marginalai – ir gatvės žmonės. Mes tokie buvome – nesvarbu, kad gyvenome po stogu. Mąstymas ir supratimas apie gyvenimą atėjo iš gatvės. Tokie žmonės nesisteminiai – nuo vaikystės neįmanomi sušukuoti. Laisvi paukščiai, kurie suprato meną kaip suprato“, – marginalumą interpretuoja A. Varžinskas.

Skulptorius juokauja Bitlą dirbantį matęs gal vos kartą – jam įdomiausias ir svarbiausias būdavęs svečias, žmogus, tad šiam užsukus visus darbus mesdavęs.

„Tiesa, gatvėje elgėsi kitaip: jau beveik prasilenkiant, būdavo, ramiai linkteli galva ir oriai, negarsiai taria: „Vakare užeik“, – šypsosi A. Varžinskas.

Prieš, o ne po

Bendrą veiklą su Bitlu prisiminė buvęs ilgametis orkestro „Panevėžio garsas“ muzikantas, dailininkas Vidas Dulkė.

„Dirbome komercine linkme. Stasys sakė: „Čia menu neužsiiminėk, reikia pinigus daryt.“ Taip ir nutiko: jis dangų piešė, aš apačią. Jam labiau sekėsi viršutinė linija, man – apatinė. Daug pripiešėm paveikslų.

Visada sumokėdavo ne „po“, o „prieš“. Todėl galite tik įsivaizduoti, kaip neįdomu buvo dirbti, kai pinigai jau kišenėje. Buvo sąžiningas žmogus, turėjome panašų humoro jausmą. Kartą vairuotojas jį pas mane atvežė apsivilkusį kostiumą, tačiau avintį šlepetes. Kodėl? Esą nenorėjęs pripurvinti grindų“, – pasakojo V. Dulkė.

S. Petrausko-Bitlo kūrybos paroda bibliotekoje veiks iki sausio 7 dienos.

The post Žaisti meną. Stasys Petrauskas-Bitlas appeared first on Kauno savaitė.

Kūčių stalas su dvylika valgių, po staltiese paslėptas šienas, per naktį paliekami kūčiukai – visa tai byloja apie laikus, kai Kalėdos buvo ne prabanga, o vilties, šviesos sugrįžimo ir ryšio su protėviais šventė. Šios tradicijos, kintančios kartu su gyvenimu, iki šiol saugo senąjį suvokimą, kas iš tiesų svarbu ilgiausių naktų ir trumpiausių dienų sandūroje.

Pasijustų pasakoje

„Nūdienos Kalėdos negali būti švenčiamos lygiai taip, kaip prieš šimtus metų. Pasikeitė gyvenimo būdas ir sąlygos, kita žmonių gerovė, jų pasaulėžiūra, tad ir Kalėdos dabar kitokios. Laimei, išsaugojusios ir kai kurias praeities tradicijas“, – sako etnologė, Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė.

Į šių dienų kalėdinį šurmulį patekęs XIX amžiuje ar dar seniau gyvenęs žmogus turėtų būti priblokštas ištisą parą plieskiančių šviesų, mašinų, prekybos centrų gausos, technologinės pažangos stebuklų ir t. t. To, ką dabar pasiekusi žmonija, net įsivaizduoti tada nebuvo įmanoma, nebent šiek tiek – tamsiais žiemos vakarais prisiklausius pasakų apie šviečiančius rutulius, savaime pasidengiančias staltieses ar skraidančius kilimus.

Juk gyvenimas anuomet buvęs visai kitoks – tamsusis metų laikas kaimo žmonėms būdavo pats sunkiausias ir baisiausias: didesnę paros dalį tamsa, vakarais skaidrinama tik spingsulės, ne visada pilni aruodai, iš kurių, o ir iš niekur kitur, semiant reikėdavo ir kasdien maitintis, ir šventes rengti.

Užtat po advento susilaikymo sulaukus Kalėdų būdavo tikra šventė – su iškilmėmis bažnyčiose, gausiu stalu ir žinojimu, kad nuo šiol viskas eis tik į gera: dienos pradės ilgėti, saulė sugrįš ir žemė netrukus vėl bus pasiruošusi priimti grūdą.

Su apeigine duonele

Svarbi iki šiol išsaugota šventės dalis – Kūčių vakaras ir jo tradicijos Lietuvoje nuo senų senovės iki dabar gyvos.

Prie stalo sėda visa šeima, ramiai bendrauja, vaišinasi tradiciniais patiekalais, juos ant stalo palikdami nakčiai, skirdami amžinybėn išėjusiems artimiesiems.

Praeity kuklesnis, dabar gausesnis stalas su – būtinai – dvylika nemėsiškų patiekalų.

„Viskas, kas ant stalo dėta, būdavo paruošta savose virtuvėse iš savų, pačių užaugintų produktų“, – pasakoja A. Sidorovienė.

Ji teigia pastebėjusi, kad vis daugiau šeimininkių Kūčių vakarienę vėl stengiasi namuose ruošti pačios.

„Vienu metu vis populiarėjo mada jau pagamintus silkės, žuvies, daržovių patiekalus nusipirkti ar iš restoranų užsisakyti – juk yra iš ko rinktis, tiek visko paslaugų teikėjai prigamina, prikepa. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau šeimininkių imasi gaminti pačios“, – teigia etnologė.

Gal tam turėjo įtakos, kad Kūčios nuo 2011-ųjų jau yra ne darbo diena – atsiradus laisvo laiko šeimininkės vėl sukasi virtuvėse. O gal žmonių supratimas, noras atkartoti tėvų ir protėvių tradicijas paskatino grįžti prie senųjų receptų.

Kas ir kaip šventėms gaminama, priklauso nuo to, kokius prisiminimus ir patirtį iš vaikystės atsinešė, kokius gebėjimus mamos ir močiutės šeimininkėms perdavė.

„Šližikų, dabar vadinamų kūčiukais, nors praeityje niekas jų taip nevadino – buvo šližikai, prėskučiai, dabar ne kiekviena šeimininkė kepa. Bet ir tas užsiėmimas grįžta. Nors po nedaug stengiamasi išsikepti savų – vien dėl to ypatingo šventės kvapo“, – sako A. Sidorovienė.

Tradicinis lietuvių Kūčių vakarienės patiekalas – kūčiukai yra tarsi apeiginė duonelė.

Jų po vakarienės būtinai paliekama ant stalo pernakt, kad rastų trumpam sugrįžę amžino poilsio atgulę artimieji.

O dar giliau pažvelgę rasime kūčiukų sąsajas su pagonybe – juk senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas.

Aguonų pienas

Kūčiukai gali būti valgomi sausi ar su spanguolių kisieliumi, tačiau laikantis tradicijų jie dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje.

Etnologė atkreipia dėmesį, kad ir aguonpienio gaminimas per laiką keitėsi.

Anksčiau aguonas reikėdavo ilgai trinti moliniame inde, paskui atsirado kavos malimo įranga, kai kas ir mėsmale tas aguonas maldavo.

Kūčių vakarienės tradicija nebuvo mirusi ir per visą sovietmetį – nors ir per Kūčias, ir per Kalėdas būdavo darbo dienos, švęsti drausta, žmonės sugebėjo karta iš kartos perduoti pagal tėvų ir senelių papročius išsaugotas tradicijas.

Šieną nuo Kūčių stalo padalindavo visiems tvarto gyventojams, bet tik – ne arkliams.

Beveik kiekvienoje šeimoje daugiau ar mažiau slaptai būdavo sėdama prie Kūčių stalo.

Aukštaitijoje ir anksčiau, ir dabar ant to stalo dedama silkė, žuvis, taip pat čia visada vyravo grūdiniai patiekalai, valgytos virtos pupos.

Be to, aukštaičiai Kūčioms mėgsta virtinius, kai kur verdama burokėlių sriuba.

Šienas – ne arkliams

Kūčių dieną, o ypač vakare, niekas neidavo pas kaimynus – atėjusįjį galėjo palaikyti raganiumi, mat tik dvasios gali tokiu metu žmogų iš namų išvesti ir po kaimą vedžioti.

Nuo seno visi žino, kad pavalgius Kūčias stalo negalima nudengti, maistą reikia palikti – ateis protėviai pasivaišinti.

„Tik peilių ant to stalo, šiukštu, negalima palikti“, – svarbų paprotį primena etnologė.

Šeima, atsikėlusi ankstų Kalėdų rytą, pirmiausia eidavo žiūrėti, ar neras vėlių buvimo pėdsakų.

Dar ir dabar daug kas prisimena tradiciją po staltiese padėti šieno ir net patys bent saujelę padeda.

Bet tai tik simbolinis gestas – anksčiau tas šienas stalą nudengus būdavo nešamas į tvartą galvijams, tikėta, jog tai juos sustiprins ir apsaugos.

Šieną padalindavo visiems tvarto gyventojams, bet tik ne arkliams.

Manyta, jog raganos būtent iš arklių sugeba atimti šieną. O tai prie gero neprives.

Paprotys traukti iš po staltiesės šiaudus, žiūrint, kas ilgiausią išsitrauks ir ilgiausiai gyvens – šiais laikais nebepriimtinas.

Niekas nebenori streso vienam šeimos nariui susidūrus su trumpiausiu šiaudu.

Kūčių vakaro burtų būta pačių įvairiausių – merginos išėjusios į lauką klausydavo, iš kurios pusės šunys loja – iš ten piršliai atvažiuos. Jos taip pat skaičiuodavo glėbyje atsineštas malkas ar tvoros statinius, darė visokius kitokius burtus, vis poros tikėdamosi, skirtojo laukdamos.

Su tikėjimu ir viltimi

Kalėdoms senoliai būtinai kepdavo mėsos gabalą, virdavo šaltieną, ant šventinio stalo rikiuodavo kitus neįmantrius patiekalus.

„Mano močiutė Kalėdoms visada kepdavo netikrą zuikį, tradiciją perėmiau ir pagal jos receptą visada tą zuikį kepu“, – sako A. Sidorovienė.

Nors ne taip svarbu, ką kiekviena šeima per šventę dės ant stalo ar į dovanų maišą – svarbiausia, kaip sako Tradicinių amatų centro vadovė, nepamiršti, kas tos Kalėdos, kokia jų prasmė, jog švenčiame Išganytojo Jėzaus gimimą, Jo atėjimą pas žmones žmogumi.

Etnologė sako įvairiuose renginiuose ar edukacijose uždavusi šiuos klausimus atsakymus išgirstanti ne visada.

O ir šviesos, Saulės sugrįžimo pradžios metas neriant į šventinį šurmulį taip pat neturėtų būti pamirštas.

Žemiškos gėrybės

Praeityje tokio kaip dabar – raudonais drabužiais vilkinčio barzdoto ir dosnaus Kalėdų Senelio nebuvo.

Po kaimus vaikščiodavęs Senis Kalėda, vienas iš vietinių vyrų, išvirkščius kailinius apsivilkęs, rankšluosčiu susijuosęs, linų barzdą prisilipdęs, kartais ir palyda kartu su juo eidavusi.

Kišenėse Senis turėdavo riešutų, grūdų, į kiekvieną trobą užsukdamas linkėdavo ne kokių nors nežemiškų gėrybių, o tiesiog gero ateinančių metų derliaus ir visus metus sotaus stalo.

„Kad dešros stogus ramstytų, kad barankom snigtų, o namuose miltų kalnai, lašinių kubilai, duonos kepalai visada būtų“, – linkėdavo Kalėda, troboje grūdus barstydamas, vaikus ir jaunimą riešutais apdalindamas.

Šeimininkai, žinoma, svečią vaišindavo.

Etnologai spėja, kad toks Senis taip pat sietinas su pagonybe. Per šimtmečius kintant tradicijoms jis galėjo į Kalėdą virsti iš žynio, gebėdavusio užkalbėti būsimą derlių.

Pirmąją Kalėdų dieną niekas nedirbdavo, burdavo orus tikėdamiesi gamtos ženkluose perskaityti ateinančių metų derlių.

Jeigu saulėta Kalėdų diena – bus derlingi metai, jeigu šalta – bus vėlyvas pavasaris.

Antrą Kalėdų dieną jau ir į svečius eidavo, ir mirusius artimuosius kapinėse aplankydavo.

Kai meška šokdindavo

Garsi etnologė Pranė Dundulienė (1910–1991) Kalėdas vadino prosenovine švente.

Tarp etnologės pastebėjimų ne kartą minimas ir Panevėžio kraštas.

„Panevėžio apskrityje, Šeškų kaime dar apie 1930 metus buvo žinomas Kalėdų žaidimas, vadinamasis „Meškos vedimas“. Meška aprengdavo vyrą: apdėdavo nuo galvos iki kojų samanokais, apsukdavo vadelėmis, ištepdavo veidą. Toks jis vesdavo mergas šokti, o šios neidavo. Tada „meška“ besitrindama jas ištepdavo“, – pasakojama jos knygoje „Lietuvių šventės“.

O žaidžiant „kralikus“, dviem vaikinukams nuvilkdavo marškinius, į jų rankoves sukišdavo kojas, o marškinių apačią surišdavo virš galvos. Tokie „kralikai“ bėgiodavo ir šokdavo.

Aukštaičiai mėgo žaisti ir „gervės kepimą“.

„Vienas senių atsiguldavo ant krosnies, o antrasis susisukdavo rankšluostį ir, mušdamas į krosnį, sakydavo: „Kepi, kepi gervę.“ Nuo krosnies atsakydavo: „Tegul kepi, kur nekepi.“

Antrasis sakydavo: „Katras katro?“ Nuo krosnies pasakydavo vaikino ir merginos vardus. Paskui „keldavo vestuves“ – jaunuosius susodindavo ant suolo.

Kitas vyras tuokdavo: liepdavo jauniesiems bučiuotis, o jei nesibučiuodavo, mušdavo vadelėmis. Paskui visi šokdavo“, – aukštaitišką paprotį užrašiusi P. Dundulienė. 

The post Per šimtmečius iš namų nepasitraukę Kalėdų papročiai appeared first on Kauno savaitė.

Ir nors bene kasdien rizikavo, galėjo būti suimta ir nukankinta, bet sugebėjo pereiti per siaurą, labai pavojingą liniją tarp gyvenimo ir pražūties.

Gyvybės linija pogrindžiui

Ji slapta neįsmuko į nacių teritoriją. Ji įžengė ramiai, paspaudė durų skambutį ir paprašė kambario. Mandagi dama, švelnių manieringų judesių ir vos pastebima, ramia šypsena. Iš pažiūros – visiškai nepavojinga nuomininkė. Tačiau ji tokia nebuvo.

Vermachto – nacistinės Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – komendantas, išnuomojęs būstą Liz de Besak, nė neįtarė, kad į savo namus įsileido britų žvalgybos agentę.

Liz Mari Žanet de Besak – kodiniais vardais Odilė ir Margarita – buvo iš Mauricijaus kilusi agentė, tapusi viena ryškiausių Jungtinės Karalystės Specialiųjų operacijų tarnybos (SOE) moterų, veikusių Prancūzijoje per Antrąjį pasaulinį karą.

Tai buvo organizacija, sukurta, kad „įžiebtų Europą liepsnose“ – taip Vinstonas Čerčilis apibūdino slaptų operacijų nacių okupuotose teritorijose viziją.

SOE agentai infiltruodavosi į miestus ir kaimus, kur vokiečių kareiviai kiekvieną praeivį vertino kaip potencialų priešą, o kiekvienas neatsargus žingsnelis galėjo kainuoti gyvybę.

Šio tinklo tikslas buvo daugiasluoksnis: šnipinėti, sabotuoti, rinkti informaciją ir organizuoti pasipriešinimo grupes.

Naktimis parašiutais iš Anglijos buvo metami ginklai, radijo siųstuvai, sprogmenys, pinigai ir instrukcijos – tai buvo gyvybės linija pogrindžiui, be kurios pasipriešinimas naciams būtų neįmanomas.

Agentai turėjo rasti šiuos krovinius, juos išskirstyti, slapstytis, susitikti su vietiniais ryšininkais, koordinuoti veiksmus, pasirūpinti sabotažu ir, svarbiausia, – išlikti nematomi.

Liz de Besak šiame pavojingame pasaulyje išsiskyrė santūrumu ir drąsa.

Ji gebėjo susilieti su minia taip natūraliai, tarsi būtų paprasta provincijos moteris, važinėjanti dviračiu su krepšiu daržovių.

Tik ji viena žinojo, kad po daržovėmis slėpėsi sprogmenys, radijo baterijos ar šifruoti pranešimai, galintys pakeisti visą Antrojo pasaulinio karo eigą.

Dirbdama kartu su Prancūzijos pasipriešinimu Liz de Besak koordinavo ginklų išmetimo vietas, telkė vietinius kovotojus, ruošė sabotažo operacijas ir rinko informaciją apie vokiečių dalinių judėjimą.

Šis darbas buvo lėtas, kruopštus ir ji nuolat balansavo ant prarajos krašto.

Liz neturėjo teisės suklysti. Būtų pakakę vienos neatsargios frazės, vieno netinkamo žvilgsnio, ir ji būtų dingusi gestapo tardymo rūsiuose, iš kurių beveik niekas negrįždavo.

Tačiau ji išgyveno ir paliko ryškų pėdsaką istorijoje – kaip nepastebimos, išmintingos ir mirtinai pavojingos moters, padėjusios pakreipti karo eigą sąjungininkų naudai.

Vaikystė saloje

Liz de Besak gimė 1905 metų gegužės 11-ąją tropinėje britų valdytoje Mauricijaus saloje, kur vėjai nešiodavo cukranendrių kvapą, o jūros druska kasdien nusėsdavo ant plaukų.

Liz augo didelėje, turtingoje prancūzų kilmės šeimoje. Jos namuose skambėjo dvi kalbos, susipynė dvi kultūros – prancūzų ir britų.

Liz buvo vienintelė dukra iš trijų vaikų. Tėvai – Markas de Bušervilis Besakas ir Žanet Diupont – buvo stambūs žemvaldžiai.

Liz, smalsi mergaitė, vaikystėje mėgo klausytis pasakojimų apie nepažįstamus žemynus ir nematytus miestus.

Kai 1919-aisiais šeima persikėlė į Paryžių, ji pasijuto lyg įžengusi į viliojantį pasaulį.

Paryžius Liz augino sparčiau nei vaikystės sala.

Ten ji mokėsi, gyveno taip, kaip gyvena jaunos moterys tarpukario Europoje – tvarkingai, niekuo neišsiskirdama.

17-os įsimylėjo būsimą vyrą, menininką Gustavą Vilameurą, tačiau motina nepritarė šiam romanui ir išsiuntė dukrą į Italiją.

Grįžusi į Paryžių dirbo biure – tai buvo neįprasta aukštuomenės merginai.

Liz jau tada žinojo, kad gyvenimas dar išbandys jos jėgas.

Ir išbandė.

Šuolis į nacių tamsą

1940-aisiais vokiečiai užėmė Paryžių. L. de Besak brolis Žanas įstojo į britų kariuomenę, o Liz su kitu broliu Klodu likimas atvedė į Angliją.

Padedami Amerikos konsulato jie per Ispaniją pateko į Lisaboną, kur penkis mėnesius laukė leidimo keliauti į Gibraltarą, o tada – į Jungtinę Karalystę.

1941 m. jiedu atvyko į Škotiją.

Specialiųjų operacijų tarnyba – SOE – ieškojo žmonių, gebančių darbuotis pogrindyje.

Ten, tarp karo rūko ir įtampos, Liz rado vietą, kuri jai tiko taip, lyg būtų laukusi jos visą gyvenimą.

Brolis Klodas iš karto buvo priimtas į SOE.

Mauricijaus gyventojai, gerai mokėję anglų ir prancūzų kalbas, buvo dažnai verbuojami dirbti agentais Prancūzijoje.

Vos tik SOE pradėjo verbuoti moteris, Liz iš karto pateikė prašymą. Jai buvo 37-eri.

Ji idealiai tiko: mandagūs manieringi judesiai, kultūringas elgesys, nepriekaištingos prancūzų ir anglų kalbos, ramybė.

Visi pastebėjo jos gebėjimą išlikti šaltakrauje net tada, kai dauguma sutriktų – ir Liz netrukus tapo viena iš SEO agentų.

Per interviu ji buvo apibūdinta kaip „maža, liekna, juodais plaukais, šviesiomis akimis, pasitikinti savimi“. Atrodė ne tik tinkama būti kurjere, bet ir vadovauti savo tinklui.

Mokymai vyko Hampšyre. 1942 m. ji buvo priimta į „Fany“ – istorinę agenčių savanorių grupę. Komandantė apie Liz rašė: „Visiškai rami bet kokioje situacijoje, gerokai lenkianti savo grupę.“

Pirmoji misija

1942-ųjų rugsėjį L. de Besak skrido bombonešiu „Whitley“. Juoda naktis gaubė nacių okupuotą Prancūziją.

Iš lėktuvo į tamsą šoko liauna figūra. Parašiutas išsiskleidė virš priešiškos žemės, kur Liz jau buvo paruošta legenda: varginga našlė iš Prancūzijos, besidominti archeologija, mėgstanti važinėtis dviračiu ir piešti. Mandagi moteris, nesukelianti jokio įtarimo.

Iš tiesų – ryšininkė, slaptoji agentė.

Po kelių minučių jau nebeliko britų uniformos, tik „ponia Odilė“, jos šypsena, dviratis ir krepšys, kuriame slypėjo detonatoriai, šifruotės, ginklų siuntų žemėlapiai.

L. de Besak tapo pirmąja moterimi SOE agente, nusileidusia parašiutu okupuotoje Prancūzijoje – ankstesnė agentė buvo atgabenta laivu.

Ji žengė į miestus kaip šešėlis – nepastebima, nekrintanti į akis. Sutikdavo nacius maloniu linktelėjimu, su jais kartais net gurkšnodavo arbatą, klausydamasi pokalbių apie kariuomenės judėjimą. Įsivaizduokite tą įžūlumą: gerti arbatą su priešu!

Kai jai prireikdavo pastogės mieste, kuriame įsikūręs nacių karinis dalinys, ji nuomodavosi kambarį vokiečių karininko name.

Paskui ištirpdavo nakties tamsoje su išgauta informacija apie reicho planus.

Kareiviai matė tik moterį – niekas nematė jos kaip grėsmės. Tačiau Liz buvo grėsmė – tyli, profesionali.

Ji kūrė kovotojų tinklus, jos koordinuojamos grupės augo: keliolika žmonių virto šimtais, šimtai – tūkstančiais.

Ji rengė slėptuves, mokė rezistentus, gabeno sprogmenis savo dviračio krepšyje, naktimis klajojo tarp miškų, perduodama pranešimus, ginklus ir viltį.

Ji įsirengė slaptą butą vos už šimto metrų nuo gestapo būstinės – vietą, kuri sąjungininkų agentams tapo prieglobsčiu. Liz mokė juos gyventi taip, kad mirtis jų nerastų.

Antroji misija

O tada – išdavystė. 1943-iųjų birželį tinklas „Prosper“ subyrėjo. Gestapas suėmė dešimtis agentų, rūsiai aidėjo nuo klyksmų. L. de Besak suprato, kad iškilo didžiulė grėsmė.

Ji sudegino visus dokumentus, radijo stotį – niekas negalėjo patekti į priešų rankas.

Ir tamsoje nubėgo per laukus link jos laukiančio „Lysander“ – britų slaptųjų operacijų lėktuvo.

Trys minutės tarp gyvenimo ir egzekucijos. Prožektoriai skrodė dangų, vokiečių kulkosvydžiai buvo pasirengę, bet mažas, labai manevringas, tyliai skraidantis vienmotoris britų karinis lėktuvas pakilo. Ji spėjo.

Londone Liz siūlė poilsį, saugumą, tačiau ji atsisakė.

Grįžus į saugią teritoriją, SOE ją paskyrė instruktore – Liz mokė naujas agentes: tarp jų buvo ir karą išgyvenusi Ivonė Baseden, ir Ravensbriuko koncentracijos stovykloje vėlau nukankinta Violeta Sabo.

Per vieną iš mokomųjų parašiutų šuolių L. de Besak patyrė sunkią traumą – susilaužė koją.

Tai privertė jos sugrįžimą į aktyvias misijas atidėti.

Ji liko Jungtinėje Karalystėje, kol koja sugijo.

Po aštuonių mėnesių vėl grįžo į Prancūziją. Kita pavardė, kitas vaidmuo, bet tas pats ryžtas.

Jos naujas kodinis vardas buvo Margarita.

Iš pradžių Liz turėjo dirbti kurjere tinkle „Pimento“ Tulūzos regione. Tačiau labai greitai suprato, kad politinės grupės pobūdis jai netinka – jos aristokratiškas manieringumas nederėjo su kai kurių grupės narių radikaliomis politinėmis nuostatomis. Ir abipusiu susitarimu paliko tinklą.

Tada Liz susisiekė su broliu Klodu, kuris 1944 m. vasarį grįžo į Prancūziją ir vėl pradėjo vadovauti tinklui „Scientis“ pietų Normandijoje.

Liz tapo jo kurjere ir ryšininke – jos veikla buvo daug platesnė nei per pirmąją misiją.

Artėjo D diena – taip vadinamas sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Ir ši diena pakeis karą.

1944 m. birželio 6-oji – didžiausia per visą istoriją jūrų desanto operacija. Tai sąjungininkų – daugiausia britų, amerikiečių ir kanadiečių – invazija į nacių okupuotą Europą.

Momentas, kai atsidarė antrasis frontas, kuris nulėmė Trečiojo reicho žlugimą.

Tą dieną 156 tūkst. sąjungininkų karių išsilaipino Normandijos paplūdimiuose.

Visą tą laiką L. de Besak dviračiu naršė provincijas, miestelius, kaimus. Per dieną ji įveikdavo dešimtis, kartais šimtus kilometrų. Dviračio krepšio viršuje – daržovės, apačioje – dinamitas.

Ji prasilenkdavo su nacių kareiviais taip ramiai, kad šie tik pasisveikindavo. O iš tikrųjų ji nešė žinias, galinčias sustabdyti priešų diviziją.

Ir sustabdė.

„Das Reich“ – vokiečių 2-oji tankų divizija, viena pajėgiausių, geriausiai ginkluotų ir brutaliausių reicho karinių struktūrų – turėjo per tris dienas pasiekti Normandiją.

Bet atvyko keturiolika dienų pavėlavusi.

Tai buvo milžiniškas taktinis laimėjimas – kiekviena diena reiškė daugiau sąjungininkų pajėgų, daugiau įrengtų pozicijų ir mažiau šansų vokiečiams.

L. de Besak vaidmuo buvo ypatingas, nes ji dviračiu perveždavo slaptus žemėlapius, užkoduotas žinias, koordinates, kur numesti ginklus, informaciją, kuri padėdavo naikinti vokiečių logistiką.

Liz ir jos brolio tinklas bei kiti rezistentai sprogdino kelius, naikino tiltus, vedė vokiečius į pasalas, teikė sąjungininkams tikslias koordinates, kur bombarduoti, perdavė pranešimus apie vokiečių kolonų judėjimą.

Keliai sprogo, tiltai griuvo, nacių degalų sandėliai liepsnojo.

Trečioji misija

L. de Besak istorija po antrosios misijos nesibaigė.

Ji sustabdė „Das Reich“ ir padėjo sąjungininkams įsitvirtinti Normandijoje.

Kai vokiečių frontas silpnėjo, o sąjungininkų kolonos riedėjo per Prancūziją, ji kartu su broliu pasiekė amerikiečių pajėgas ir pirmą kartą po dvejų metų pogrindžio išėjo į dienos šviesą dėvėdama britų karinę uniformą.

Tačiau sesers ir brolio misija dar nebuvo baigta – jie abu buvo skirti į specialų SOE padalinį „Judex“, kurio tikslas buvo surasti dingusius agentus, ryšininkus, prancūzų pagalbininkus – tuos, kurie buvo išdavę, ir tuos, kurie buvo suimti ar dingę be žinios.

Liz šį darbą atliko su jai būdingu atkaklumu – važinėjo po miestus ir kaimus, lankė kalėjimus, tardymo centrus, ligonines ir išdraskytus konspiracinius butus, ieškojo pėdsakų, nuotrupų, bet taip pat – ir žmonių, kuriuos reikėjo pargabenti į Didžiąją Britaniją.

Būtent tada ji surado Mari Herber, savo brolio vaiko motiną, kuri per karą buvo likusi vienui viena netoli Poatjė mieste su kūdikiu ant rankų.

L. de Besak grąžino Mari ir mažąją Klodiną į Angliją, taip užversdama dar vieną skaudžią karinio gyvenimo dalį.

Paskutinė stotelė

Po karo L. de Besak negrįžo nei į aristokratišką šeimos gyvenimą Mauricijuje, nei į tylų provincijos kampelį.

Ji pasirinko Londoną – su pokario nuolaužomis, naujais horizontais ir atbundančiu pasauliu.

Ji dirbo BBC, kuri tuomet tapo ne tik informacijos, bet ir kultūrinio atminimo centru: Liz aktyviai rinko karo istorijas, jas vertė, dokumentavo.

Tuo metu ji pagaliau leido sau būti paprasta moterimi, o ne nuolat budinčia agente – susituokė su jaunystės meile Gustavu Vilameuru, kurį buvo palikusi dar prieš karą.

Jis, jau sėkmingas menininkas ir interjero dekoratorius, gyveno Marselyje. Liz įsikūrė ten kartu su juo.

Vaikų jiedu nesusilaukė.

Vyrui mirus, L. de Besak liko gyventi viena dideliame, šviesiame bute su vaizdu į senąjį Marselio uostą.

Ji tapo ta retai matoma moterimi, kuri apie savo žygdarbius nekalbėjo, nors buvo apdovanota aukščiausiais Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos garbės ženklais – Garbės legiono ordinu, Karo kryžiumi, Britanijos imperijos ordinu.

L. de Besak nenorėjo liaupsių.

Gyveno ramiai, sodino ir prižiūrėjo gėles, kalbėjosi su kaimynais apie orą, o ne apie naktis, kuriose keitėsi Europos likimas.

Medalį po medalio ji tiesiog dėjo į stalčių.

Klausinėjama apie savo misijas, dažniausiai šyptelėdavo ir pasakydavo, kad „didvyriškumas visai ne tai, kas svarbiausia“.

Pasak jos, svarbiausia buvo „šaltas protas mėnesių mėnesiais, kai niekas nemato, kai esi viena, kai viską sprendi pati ir kai nėra kam tavęs paguosti“.

L. de Besak nugyveno ilgą, beveik šimtmetį siekusį gyvenimą.

Ji mirė 2004 m. kovo 29-ąją Marselyje, sulaukusi 98 metų.

2008 m. jos gyvenimas iš dalies atkurtas filme „Agentės“ (Les Femmes de l’ombre).

Niekada neieškojusi šlovės, ji vis tiek liko viena ryškiausių Antrojo pasaulinio karo šešėlinių herojų – moterimi, kuri du kartus buvo permesta į okupuotą Prancūziją, du kartus kūrė konspiracinius tinklus ir visą laiką stovėjo ten, kur daugeliui būtų buvę nepakeliama net akimirką.

Ir ji įrodė, kad kartais nuožmiausias ginklas kare – tai moteris, kurią priešas palaikė nepavojinga.

The post Liz de Besak: nematoma moteris, pakeitusi karą appeared first on Kauno savaitė.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinys – tarsi ilgas, iš kartos į kartą keliaujantis pasakojimas, kuriam pradžią davė ne mokslininkai, o paprasti žmonės: gimnazistai, mokytojai, kaimų senoliai, atnešę į muziejų tai, ką patys vadino savo gyvenimo dalimi.

Nuo 1925-ųjų šis rinkinys augo kaip gyvas organizmas – kiekviename eksponate užkoduota unikali žinia apie Panevėžio žemę, jos žmones, jų apeigas, kūrybą ir darbą.

Muziejaus Etnografijos rinkinys kone labiausiai atspindi Panevėžio krašto kultūrinį savitumą. Rinkinys pradėtas kaupti nuo pat muziejaus įkūrimo 1925 m., nors Etnografijos skyrius muziejuje suformuotas tik 1934-aisiais.

Etnografinius daiktus iš savo kolekcijų muziejui perdavė jo steigėjai: Panevėžio apskrities viršininkas V. Rozmanas, notaras J. Moigis, pedagogai J. Elisonas, P. Bliumas, P. Būtėnas.

Į Etnografijos rinkinį pateko ir mokyklų muziejėliuose kaupti daiktai, kuriuos moksleiviai surinko savo gimtuosiuose kaimuose.

Tai liudija prie kai kurių eksponatų išlikę lapeliai: pypkė „Rasta pas Bernadišį Nakonių k., Troškūnų vlsč. Į muziejų atnešė Gailiušis, V. B. G. II a kl.“; taukė „Gauta iš V. B. gimnazijos ekskursijos. Rasta Keliugalės k., Taujėnų vlsč. pas Petrą Kartaną“; pėda (uolektis) „Rasta Vinkšnėnų k., Naujamiesčio vlsč. Gauta 1939 m. iš PVBG VI kl. mok. Vyt. Slabšinsko“ (1293); skulptūrėlė „Jėzus priima krikštą“ „Rastas pas Stasį Tijūnonį Garckų vienk., Troškūnų vlsč. Atnešė P. V. A. M. mokinys E. Gečius I a kl.“

Tad nuo pat muziejaus įkūrimo etnografinių eksponatų sparčiai gausėjo.

1928 m. rugsėjo 15-osios ataskaitoje Švietimo ministrui nurodoma, kad Etnografijos rinkinyje buvo 2 galionai, 2 čipkai, 6 sidabro karoliai, 1 trinyčiai, 1 nuometas, 11 tošimi apipintų puodų, 22 įvairios tošinės bei medinės tabokierkos ir vagonės, 2 ornamentuoti mediniai ąsočiai, įvairios stovylėlės, išpjaustymai, kryžių liekanos bei kitokie namų apyvokos dalykai.

Galbūt kai kas iš šių daiktų yra išlikę ir šiandienos muziejaus rinkinyje.

Nustatyti be daiktų aprašų sunku, o beveik visi aprašai pranyko karo metais perkraustant muziejų iš vienos vietos į kitą.

Lengviau atpažinti senuosius eksponatus iš nuotraukų.

Vienoje pirmųjų muziejinės ekspozicijos nuotraukų, darytų po 1930 m., matyti daug etnografinių eksponatų. Net 68 šioje nuotraukoje užfiksuoti eksponatai ir šiandien yra muziejaus Etnografijos rinkinyje!

Apie ankstyvojo muziejaus Etnografijos rinkinį byloja ir dar viena iškalbinga nuotrauka, fotografuota jau vėliau – 1939 m.

Jono Žitkaus fotografijoje užfiksuoti ne tik gimnazistai, Gimtajam kraštui tirti draugijos nariai, su 1934–1941 m. muziejui vadovavusiu Antanu Kasperavičiumi (1898–1963), bet už jų nugarų matyti muziejaus ekspozicinės spintos su medinėmis sakralinėmis skulptūrėlėmis.

Dauguma šių skulptūrėlių yra išlikusios.

Unikalūs, itin reti etnografiniai eksponatai laikomi moksleivių rankose.

Tai dailiai ornamentuotas XIX a. vid. gorčius, 1841 m. pagaminta, augaliniais ornamentais puošta tošinė, unikalios Rozalimo apylinkėse rastos keturstygės kanklės, su kuriomis galėjo būti grojama tik meditatyvinė sutartinių melodija, šalia muziejaus vadovo Antano Kasperavičiaus stovintis gimnazistas laiko baudžiavos laikus menančią ąžuolinę taukę, dar vieno moksleivio rankose didžiulė žmogaus veidą primenanti pypkės galva.

Krašte stovintis gimnazistas – žinomas buvęs Panevėžio chirurgas, Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės savanoris, pokario rezistentas Zenonas Gailiušis (1924–2013).

Šio gimnazisto rankose archajiškos žemdirbystės laikus menanti medinė žagrė ir nemažas pluoštas draugijos narių surinktos tautosakos – matyti, kad ant vieno sąsiuvinio užrašyta SAKMĖS.

Šios nuotraukos puikiai iliustruoja, kaip buvo kaupiamas Etnografijos rinkinys senajame muziejuje.

1929–1930 m. muziejaus vadovu tapęs Dominykas Urbas (1908–1996) apie Etnografijos rinkinį rašė: „O, muziejus apsčiai medžiagos turi! Turime apsčiai etnografijos – žmonių darbo įrankių, žemdirbystės, drabužių gamybos ir užlaikymo, maisto gamybos ir laikymo, žvejybos, bitininkystės ir pan. įrankių bei padargų, garsiųjų mūsų „dievukų“ – kryžių ir koplyčinių statulėlių bei puošmenų, liaudies raižinių ir kt. Apskritai norima į žiūrovą prabilti taip, kad jis pajustų, kas šiai vietai, šiam miestui yra ypač sava, specifiška.“

Tame tekste D. Urbas ne tik pristato Etnografijos rinkinio muziejines vertybes, bet ir primena, kokia yra svarbiausia muziejinių rinkinių funkcija – įtaigiai „prabilti į žiūrovą“, kurti ypatingą, tik šiai vietai būdingą pasakojimą.

Nemažai eksponatų muziejui atnešdavo lankytojai.

1928 m. „Panevėžio balse“ rašyta: „Žymiausią lankytojų dalį sudaro moksleiviai ir sodiečiai. Taigi ir eksponatų pastarieji daugiausia suneša. Kitą kartą net tenka susigraudinti, kaip koki senutė sodietė atneša seną medinę verpstę, dar jos dėvėtą nuometą ar kitą kokį namų apyvokos dabar jau apyrečiai besutinkamą daiktą.“

Nemažai eksponatų į rinkinius pateko ir tyrimų būdu – ekspedicijų, tuo metu vadintų ekskursijomis, metu.

Gimtajam kraštui tirti draugijos nariai mokytojų J. Elisono ir P. Būtėno buvo skatinami vykti į ekspedicijas į kaimus rinkti ne tik tautosakinės medžiagos, bet ir etnografinių eksponatų.

1931 m. birželio 23 d. „Panevėžio balse“ užfiksuota tokia žinutė: „Į mokslo metų pabaigą <…> dar vienas tautos senienų rinkimo būdas buvo išmėgintas ir labai pasirodė nusisekęs. Buvo trys atskiros ekskursijos į Lepšius, Bernatonius ir Pavešėčius. Vienoj dalyvavo visi seminarijos mokiniai pėsti, antroj 20 ir keli seminaristai su miesto muziejaus samdytu autobusu ir trečios 80 seminaristų pėsti. Iš minėtųjų sodžių muziejinių dalykų pririnkta ir į Panevėžį atgabenta per šešis šimtus. Rinkti labai sekasi. Mokiniai tuo darbu labai susiinteresavę. Prirenki dažnai ir labai įdomių svarbių eksponatų iš etnografijos. <…> Žmonėse dar daug muziejinio turto yra ir reikia skubėti rinkt, kol dar viensėdžiais neišsiskirstę arba sodžiai ugnelės nepaliesti.“

Pirmosiose perrašytose eksponatų knygose randame daug etnografinių eksponatų su nuorodomis, kad jie rasti Lepšių, Pavešėčių kaimuose būtent 1931 m.

Tikėtina, kad dalis šiose ekspedicijose rastų eksponatų pakliuvo į miesto muziejų, kita dalis – į 1932 m. duris atvėrusį mokytojų seminarijos muziejų, kuris, deja, 1934 m. buvo uždarytas ir per 1800 eksponatų perduota miesto muziejui. Daugiausia iš jų – etnografinių.

Taigi nuo pat muziejaus pradžios kauptas Etnografijos rinkinys atspindi tik mūsų kraštui būdingą santūrią apibendrintų formų sakralinę medžio skulptūrą, plastišką geležinių viršūnių ažūrą, ryškių spalvų ir besimainančių geometrinių raštų tekstilę, smulkiausiais raižiniais išdabintus medžio raižinius, tik mūsų krašte sutinkamus senuosius muzikos instrumentus: skudučius, ragus, daudytes.

Etnografijos rinkinys pildomas ir toliau – vis dar pasiekia muziejų skryniose išsaugoti lobiai, tautodailininkų darbai ar uždaromų kaimo mokyklų muziejėlių eksponatai.

Ačiū visiems, kurie pildote muziejaus Etnografijos rinkinį, kad ir po 100 metų matytume, kaip keitėsi mūsų krašto prigimtinė kultūra.

Vitalija VASILIAUSKAITĖ

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresn. muziejininkė, Etnografijos rinkinio kuratorė

The post Panevėžio krašto etninę tapatybę atspindintis muziejaus rinkinys appeared first on Kauno savaitė.

Daugelis iš mūsų turi bent vieną ypatingą eglutės žaisliuką, paveldėtą iš senelių ar išsaugotą nuo vaikystės.

Tačiau pasaulyje egzistuoja dekoracijų, kurių vertė tokią nostalgiją iškelia į visiškai kitą lygį – kai kurie papuošalai kainuoja daugiau nei automobiliai, butai ar net namai.

Kaip eilinis eglutės burbulas tampa vertas penkiaženklės ar šešiaženklės sumos? Kodėl senovinis subraižytas stiklinis paukštelis aukcionuose staiga kainuoja tūkstančius?

Tai – kelionė į prabanga spindinčią Kalėdų istorijos pusę, kur šventiniai papuošalai tampa meno kūriniais, investicijomis ir net prestižo simboliais.

Kalėdinių žaisliukų ištakos

Kalėdos – viena laukiamiausių metų švenčių, todėl įprasta galvoti, kad jų tradicijos siekia kelis tūkstančius metų.

Istorikai sutaria, kad pirmieji dokumentuoti Kalėdų medžių puošimo atvejai pasirodo apie XV–XVI a., daugiausia dabartinėje Vokietijoje, Elzase, tuomet Šventosios Romos imperijoje.

Tačiau nuo ko tiksliai prasidėjo ši tradicija – neaišku.

Dažnai pasakojama, kad pirmasis eglutę per Kalėdas pradėjo puošti Martynas Liuteris, protestantų reformacijos pradininkas.

Esą jis, Kalėdų naktį vaikštinėdamas miške, taip susižavėjo sniegu pasidabinusiomis eglutėmis ir jame atsispindinčiomis žvaigždėmis, kad pats nusikirto medį ir namuose jį papuošė žvakėmis.

Tiesa, egzistuoja ir kita versija, kuri teigia, kad pirmą kartą kalėdinė eglutė papuošta kaimyninėje Latvijoje 1510 m.

Manoma, kad latvių eglutės buvo įžiebiamos per Naujuosius, o jas puošė popierinės gėlės. Tradicija puošti eglutę populiarėjo gana lėtai. Elzase, Vokietijoje, 1521 m. pirmą kartą papuošta pušis, Strasbūro katedroje eglutė Kalėdoms pirmą kartą sužibo 1539 m.

O štai Anglijoje, Kanadoje ir JAV kalėdinių eglučių puošimas tapo populiarus tik XIX a. antroje pusėje. Tuo metu dauguma amerikiečių eglutę laikė pagonių simboliu, todėl toks atvykėlių iš Vokietijos ir Olandijos elgesys atrodė mažų mažiausiai keistas.

Nepaisant tokio skeptiško požiūrio, amerikiečiai netrukus susižavėjo šia tradicija ir patys pradėjo ją propaguoti per kiekvienas Kalėdas.

Iš pradžių eglutės buvo puošiamos žvakėmis, tačiau žmonės greitai suprato, kad ugnis, tirpstantis vaškas ir medis nėra pats geriausias derinys, todėl jas greitai pakeitė vaisiai, riešutai, meduoliai, datulės, įvairūs sausainiai, kuriuos Kalėdų dieną tėveliai leisdavo suvalgyti vaikams.

Vėliau šie valgomi žaisliukai buvo pakeisti dekoracijomis iš stiklo, kurios priminė obuolius.

Tik nuo XVIII a. kalėdinė eglutė pradėta puošti blizgiomis girliandomis, elektrinėmis lemputėmis ir saldainiais.

Puošmenų gamintojų dinastijos

Nors šiandien gali atrodyti, kad eglutės žaisliukai – sezoninis smulkusis verslas, iš tikrųjų Europoje veikia šimtmečius gyvuojančios dirbtuvės, kurios kūrė Kalėdų puošmenas dar tada, kai dabartiniai miestai buvo tik besikuriantys pramonės centrai.

Vokietijoje, Čekijoje ir Šveicarijoje iki šiol yra stiklo meistrų dinastijos, kurių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą.

Šeimose nuo vaikystės mokoma pūsti stiklą, kurti ornamentus, išdažyti raštus, o dauguma procesų beveik nepakito nuo XIX a.

Kai kurios dirbtuvės turi ypatingą reputaciją. Pavyzdžiui, mažos šeimos manufaktūros Laušoje gamino žaisliukus karališkosioms šeimoms, aristokratams ir elitui, o jų žaisliukai šiandien laikomi aukščiausios klasės kolekcinėmis vertybėmis.

Jų kuriami papuošalai nėra tik dekoro elementai – tai šimtmečio tradicijos, meistrystės ir kultūros palikimas.

Stiklo puošmenų gimimas

Kalėdų eglutės puošyba, kokią pažįstame šiandien, turi gilias šaknis, siekiančias XIX a. vidurį.

Būtent tada Vokietijos Laušos mieste – žinomame kaip stiklo menininkų centras – atsirado pirmieji masiškai gaminti Kalėdų eglutės žaisliukai iš stiklo.

Iš pradžių jie buvo paprasti, rankų darbo, dažnai dažyti spalvotais dažais ir kabinami ant eglutės kaip šventinis akcentas.

Bet Laušos meistrai sukūrė šį tą daugiau nei tik dekoraciją – jie suteikė eglutėms blizgesio, džiaugsmo ir magijos.

Tradicija kabinti ant eglutės stiklo burbulus greitai išplito Europoje, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje.

Tuo metu Kalėdos buvo labiau šeimos šventė, todėl rankų darbo burbulai ne tik puošė medį, bet ir simbolizavo artimųjų meilę bei šeimos tradicijas.

Šiandien šie senoviniai žaisliukai, žinomi kaip Kugel Ornaments, yra vieni rečiausių ir vertingiausių kolekcininkų trofėjų.

Jie ne tik reprezentuoja XIX a. amatų meistrystę, bet ir liudija, kaip paprasti kasdieniai daiktai gali tapti istorijos liudininkais.

Autentiški Kugel burbulai, priklausomai nuo būklės, amžiaus, formos ir retumo, gali kainuoti nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių dolerių.

Kai kurie ypač reti egzemplioriai, kurių paviršius nepažeistas, o detalės – autentiškos, aukcionuose pasiekia rekordinę vertę.

Taigi tai, kas iš pradžių buvo paprastas šventinis papuošalas, laikui bėgant tapo daug daugiau: kolekcionavimo aistra ir nostalgijos simboliu.

Šiuolaikiniai kolekcininkai vertina ne tik estetines žaisliukų savybes, bet ir jų kultūrinę reikšmę: kiekvienas Kugel burbulas pasakoja istoriją apie praeities šventes, rankų darbo amatų meistrystę ir senąją europietišką Kalėdų tradiciją.

Be to, šie žaisliukai tapo neatskiriama dekoratyvinių kolekcijų dalimi ir įkvėpė šiuolaikinius juvelyrus bei dizainerius kurti prabangias, vienetines dekoracijas, kurios šiandien gali kainuoti šimtus tūkstančių dolerių.

Tad stiklo puošmenos gimimas XIX a. Laušoje ne tik pakeitė Kalėdų eglutės įvaizdį, bet ir padėjo sukurti pasaulinę kolekcionavimo kultūrą, gyvą iki šiol.

Kolekcininkų pasaulyje

Brangių Kalėdų dekoracijų pasaulis turi savą, labai uždarą ekosistemą, kurioje dominuoja aukcionai, ekspertai ir kolekcininkai, nuolat medžiojantys retus šventinius atributas.

Tokiose vietose kaip „Christie’s“, „Sotheby’s“ ar specializuotuose vintažinių žaisliukų aukcionuose sprendžiama ne tik dekoracijos, bet ir jos istorijos vertė.

Kainą lemia daugybė kriterijų: žaisliuko amžius, jo būklė, gamintojas, išskirtinės medžiagos, retumas ar net kilmė – pavyzdžiui, žaisliukas, kabėjęs ant karališkosios šeimos eglutės, gali kainuoti kelis kartus daugiau nei įprastas XIX a. burbulas.

Aukcionų istorijoje netrūksta rekordų.

Pavyzdžiui, reti Kugel burbulai, pagaminti vos keliais egzemplioriais, pasiekė 30–40 tūkst. dolerių, o juvelyrinės dekoracijos su brangakmeniais kartais viršija net gerai žinomų dailininkų paveikslų vertę.

Kolekcininkų pasaulyje galioja viena taisyklė: kuo daugiau paslapties, kuo autentiškesnė istorija ir kuo geresnė būklė – tuo didesnė vertė.

Tai rinka, kur Kalėdos ne tik švenčiamos, bet ir įkainojamos – kartais stulbinamomis sumomis.

Kai Kalėdos tampa prabanga

Kalėdų dekoracijų pasaulyje netrūksta ir ekscentriškumo.

Kai kurie dizaineriai ir juvelyrai nusprendė perkelti Kalėdų puošmenas į prabangos pasaulį, kur jos virto unikaliomis meninėmis instaliacijomis, aukščiausio lygio amatų ir kūrybiškumo pavyzdžiais. Šie objektai jau ne tik puošia eglutes – jie tampa investicijomis, kolekcininkų vertybėmis ir galerijų eksponatais.

Viena įspūdingiausių prabangių dekoracijų yra 2 metrų aukščio eglutė iš gryno aukso, sukurta Japonijos juvelyrų namų „Ginza Tanaka“.

Šiai kūrybinei instaliacijai panaudota apie 19 kilogramų ultragryno aukso vielos, o rinkos kaina ši auksinė eglutė įvertinta maždaug 1,8 milijono JAV dolerių.

Eglutės konstrukcija ir detalumas pabrėžia, kad tai – tikras juvelyrikos šedevras.

Dar vienas pavyzdys – legendinis žaisliukas, pagamintas iš 18-os karatų baltojo aukso, papuoštas daugiau nei 1 500 deimantų ir 188 rubinais.

Šis brito juvelyro kūrinys yra vienas brangiausių kada nors pagamintų eglutės žaisliukų istorijoje.

2009 m. jo vertė siekė daugiau nei 136 000 JAV dolerių!

Šis modernus eglutės žaisliukas pristato, kaip Kalėdų simboliai gali būti meno objektu bei investicija viename.

Šį unikalų kūrinį sukūrė britų juvelyras Markas Hasis. Kiekvienas brangakmenis kruopščiai atrinktas, o burbulas sukurtas taip, kad maksimaliai išryškintų šviesos žaismą ir spindesį.

Pagaminti šį juvelyrikos šedevrą truko daugiau nei metus.

Kiekviena detalė, kiekvienas akcentas buvo apgalvotas, siekiant sukurti objekto vientisumą, grožį ir unikalumą.

Kodėl šis žaisliukas toks vertingas? Tai vienintelis egzempliorius – ne serijinė produkcija, o unikalus meno kūrinys, kurio analogų pasaulyje nėra.

Šiuolaikiniai dizainai

Šiandien garsūs mados ir juvelyrikos namai kuria limituotas kolekcijas, kurios išperkamos dar net nepradėjus šventinio sezono.

„Swarovski“ metinės figūrėlės – vienas žinomiausių pavyzdžių. Kiekvienais metais pristatomas vienas naujas kristalų burbulas, kuris po kelerių metų tampa kolekcininkų svajone, o pirmieji serijos modeliai – tikra investicija.

„Tiffany & Co.“ kasmet pasiūlo eglutės žaisliukų, pagamintų iš sidabro, o jų minimalistinis dizainas ir ribotas skaičius užtikrina didelę paklausą tarp prabangos kolekcininkų.

Krištolo meistrai „Lalique“ ir „Baccarat“ kuria prabangias dekoracijas, kurios neretai labiau primena muziejaus eksponatus nei įprastus eglutės papuošalus.

Kiekviena limituota serija gaminama tik vieną sezoną, o pasibaigus gamybai, kainos rinkoje kyla dešimtimis kartų.

Taip šiuolaikiniai prekių ženklai suteikia modernumo natūraliai tradicijai, paversdami Kalėdų puošmenas subtiliais dizaino objektais.

Sidabrinė klasika tapo kolekcionavimo fenomenu

Vienas iš labiausiai atpažįstamų modernių kolekcionuojamų kalėdinių žaisliukų yra „Gorham“ sidabro snaigės – kasmet leidžiamas dizainas, kuris tapo daugelio šeimų ir kolekcininkų tradicija.

„Gorham“ – vienas garsiausių JAV sidabro gamintojų – nuo 1970 m. kasmet pristato savo snaigę, sidabrinį eglutės žaisliuką.

Tai ne praeities amato reliktas, o moderni tradicija, kuri per daugiau nei penkiasdešimt metų sukaupė savo gerbėjų: kiekviena žaisliukų serija pažymėta metais, supakuota originalioje dėžutėje, su brošiūra ir nurodytu kasmetiniu numeriu.

Dėl šio nuoseklumo ankstyvieji egzemplioriai, ypač nepaliesti, su etiketėmis, yra labiau pageidaujami tarp kolekcininkų.

Pirmąjį tokį žaisliuką sukūrė dizaineris Ričardas Maijela 1970 m.

Jis planavo papuošalus pardavinėti už keliolika dolerių, bet idėja susilaukė didžiulės paklausos ir nuo tada kiekvienais metais pasirodo naujas, unikalus snaigės raštas.

Daugiau nei pusę amžiaus leidžiamos snaigės šiek tiek skiriasi: kai kuriuose leidimuose matyti įmantrūs, ploni perforuoti raštai, kituose – reljefinės, dvisluoksnės kompozicijos.

„Gorham“ snaigė yra puikus įrodymas, kad vertinga kalėdinė dekoracija nebūtinai reiškia prabangų vienetinį juvelyrinį kūrinį – kartais vertė gimsta iš nuoseklumo, prekinio ženklo reputacijos ir kolekcionavimo praktikos.

Nors „Gorham“ papuošalai reklamuojami kaip kolekciniai ir turi sentimentalią vertę, jie retai pasiekia tokias sumas, kokias matome aukcionuose, kuriuose parduodami vienetiniai juvelyriniai žaisliukai ar XIX a. stikliniai Kugel.

Kalėdos kosmose

Nors Tarptautinėje kosminėje stotyje (ISS) dirbantys astronautai gyvena pagal griežtą dienotvarkę, per šventes ir jie randa būdų sukurti nors simbolišką Kalėdų nuotaiką. Tai tapo savotiška tradicija, tęsiama jau ne vieną dešimtmetį.

ISS įgulos nariai dažnai papuošia aplinką nedideliais šventiniais atributais: ant sienų kabinamos lengvos popierinės girliandos, mažos dirbtinės eglutės, šalia darbo vietų pritvirtinamos kalėdinės kojinės, atsiranda vietos ir šeimos nuotraukoms su kalėdiniais motyvais.

Šie daiktai į stotį dažnai atkeliauja kartu su siuntiniais, kuriuos NASA ar privataus transporto bendrovės pristato specialiomis progomis.

Tokiose pakuotėse būna ir simbolinių dovanų arba mažų dekoracijų, parinktų tam, kad primintų Žemę ir suteiktų emocinį ryšį per šventes.

Vienas įdomiausių istorinių pavyzdžių – 1973 m. misija „Skylab 4“.

Trys astronautai, 84 dienas vykdę misiją, pasigamino Kalėdų eglutę iš tuščių maisto skardinių.

Ši improvizuota eglė, dekoruota tuo, ką įgula rado kosminiame laive, tapo vienu pirmųjų dokumentuotų atvejų, kai žmonės kosmose pabandė sukurti kalėdinę atmosferą.

Eglutė simbolizavo ne tik šventę, bet ir kūrybiškumą bei gebėjimą išlaikyti tradicijas net toli nuo Žemės.

Nors kosminėse stotyse dėl saugumo reikalavimų niekada nebuvo kabinamos stiklinės dekoracijos, eglutės – tikros ar simbolinės – orbitoje egzistavo.

Kartais jos buvo miniatiūrinės ir atsivežtos iš Žemės, o kartais – sukurtos vietoje iš to, kas buvo po ranka. Tokie paprasti gestai primena, kad net 400 kilometrų virš Žemė Kalėdos vis tiek randa kelią į žmonių širdis.

Pirmasis popierinis Kalėdų atvirukas

Kalėdų atvirukai šiandien yra įprasta šventinės komunikacijos priemonė: siunčiame draugams, giminaičiams, kartais kolegoms. Tačiau viskas prasidėjo nuo vieno ypatingo kūrinio, kuris šiandien kainuoja tūkstančius dolerių.

Pirmasis pasaulyje komerciškai išleistas Kalėdų atvirukas sukurtas 1843 m. britų menininko Džono Kolkuto Horslio.

Šis atvirukas žymi svarbų etapą Kalėdų istorijoje: jis buvo pirmasis spausdintas ir parduotas masinėje rinkoje.

Atvirukas vaizdavo šeimos sceną – motiną, tėvą, vaikus – ir dekoruotas meninėmis detalėmis, kurios tų laikų žmonėms atrodė itin šventiškos ir estetiškai patrauklios.

Nors tuo metu atvirukų tiražas buvo palyginti mažas, iš visos serijos išliko vos keli autentiški egzemplioriai, todėl šiandien jie itin reti ir vertingi.

Aukcionuose tokie istorijos liudininkai parduoti už 28–30 tūkstančių JAV dolerių.

Kodėl šis paprastas popierinis atvirukas sulaukė tokio pripažinimo?

Pirmiausia todėl, kad tai pirmasis oficialus Kalėdų atvirukas pasaulyje – muziejinė retenybė, simbolizuojanti istorinę akimirką, kai Kalėdos iš šeimos ar bendruomenės šventės tapo masine, visuomeniškai pripažinta švente.

Atviruko išlikimas beveik du šimtmečius suteikia jam ne tik materialią, bet ir emocinę, kultūrinę vertę.

Horslio kūrybos Kalėdų atvirukas ne tik pradėjo naują šventės tradiciją, bet ir padėjo formuoti pasaulinę Kalėdų ikonografiją, kuri gyva iki šiol.

Karališkosios tradicijos

Britų karališkoji šeima turi ilgametį ir reikšmingą ryšį su Kalėdų eglutės tradicija.

Manoma, kad pirmąjį dekoruotą Kalėdų medį XVIII a. pabaigoje papuošė Anglijos karalienė Šarlotė – ji apie 1800 metus rūmuose per Kalėdas pastatydavo eglutę, puoštą saldainiais, vaisiais ir popierinėmis dekoracijomis.

Ši idėja tuomet buvo egzotiška ir neįprasta, tačiau iš tikro ši tradicija suklestėjo XIX a. viduryje, kai karalienė Viktorija ir jos vyras princas Albertas – kilęs iš Vokietijos, kur eglutės puošimas jau buvo giliai įsišaknijęs – pavertė šį paprotį visos šalies mados dalimi.

Būtent jų šeimos šventinės nuotraukos, publikuotos spaudoje, padarė dekoruotą eglutę neatsiejama Britanijos Kalėdų dalimi.

Šiandien karališkosios rezidencijos, ypač Vindzoro rūmai, kasmet atveria duris lankytojams, kad šie galėtų išvysti įspūdingas, kelių metrų aukščio eglutes, puoštas specialiai parinktais žaisliukais ir karališka estetika.

Su šia puošyba susijusi ilgametė tradicija ir institucija – „Royal Collection Trust“, sauganti didžiausią pasaulyje privačią meno ir istorinių objektų kolekciją, priklausančią monarchui.

Tarp jų – paveikslai, ikonografiniai dokumentai, baldai, papuošalai ir daugybė kitų kultūrinės vertės daiktų, susijusių tiek su praeities, tiek su dabarties karališkąja buitimi.

Vis dėlto, nepaisant to, kad karališkieji rūmai kasmet puošiami šventiniais akcentais, o pati karališkoji šeima įtvirtino eglutės puošybos madą, nėra duomenų apie tai, kad būtų išlikusi ar oficialiai dokumentuota senovinių stiklo žaisliukų kolekcija, turinti tiesioginį ryšį su karališkąja šeima.

Dirbtinės eglutės atgimimas

Kalėdų eglutės tradicija XIX amžiuje patyrė tikrą perversmą – atsirado dirbtinės eglutės, kurios šiandien kolekcininkų akyse tampa tikromis retenybėmis.

Keista istorija iš aukcionų pasaulio iliustruoja šį fenomeną: senovinei, labai paprastai dirbtinei eglutei, pirktai vos už kelis centus ir laikytai beverte, patekus į ekspertų rankas paaiškėjo, jog tai esanti XIX a. reta Vokietijos gamybos eglė.

Aukcione ši retenybė buvo parduota už daugiau nei 4 000 JAV dolerių, ir tai tik maža dalis kolekcinės vertės, kurią gali turėti tokie objektai.

Kodėl šios eglutės tokios brangios?

XIX a. gamybos dirbtinės eglutės buvo kuriamos nedideliais kiekiais, rankų darbo, dažnai naudojant tikras žąsų plunksnas, kurios suteikdavo natūralumo, arba rankų darbo metalinius karkasus, kurie formavo stabilų, bet lankstų eglutės pagrindą.

Kiekviena tokia eglutė buvo unikali – skyrėsi plunksnų spalvos, šakelių ilgis, metalinės detalės. Dėl to net paprastos pirmosios dirbtinės eglutės šiandien vertinamos kaip istorijos liudininkės ir meno kūriniai.

The post Brangiausios kalėdinės dekoracijos istorijoje appeared first on Kauno savaitė.