Šaltyje palikta stiklinė limonado, per plonai supjaustytos bulvės, pamiršto padažo statinė – visa tai virto produktais, be kurių sunku įsivaizduoti šiuolaikinę virtuvę.

Apskritai istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai atsitiktiniai atradimai pakeitė įprastą pasaulį.

Štai šešios istorijos apie klaidas ir improvizacijas – kaip jos davė tai, ką dabar visi mėgsta ir su malonumu valgo.

Šokolado gabaliukų sausainiai – klaida su šokoladu

XX a. 4-ajame dešimtmetyje amerikiečių virtuvės šefė Rut Graves Vakefield savo firminius sausainius kepdavo Masačusetso valstijoje veikusiame viešbutyje „Toll House Inn“.

Vieną dieną ji pastebėjo, kad baigėsi kepinių šokoladas, kuris paprastai visiškai ištirpsta tešloje.

Vietoj jo Rut sulaužė „Nestlé“ šokolado plytelę ir gabaliukus įmaišė į tešlą, tikėdamasi, kad jie ištirps ir tolygiai nuspalvins sausainius.

Tačiau gabaliukai neištirpo. Vietoj vientisos šokoladinės tešlos išėjo sausainiai su minkštomis ištirpusio šokolado „kišenėlėmis“ viduje – tie patys chocolate chip cookies, šiandien parduodami visame pasaulyje.

Paprastas vieno ingrediento pakeitimas atsitiktinai sukūrė vieną populiariausių desertų istorijoje.

Vaisiniai ledai – vienuolikmečio berniuko išradimas

1905 metais vienuolikmetis Frankas Epersonas iš San Fransisko sumaišė vandenį su gazuoto gėrimo milteliais, pamaišė medine lazdele ir, kaip dažnai nutinka vaikams, susidomėjo kažkuo kitu. O stiklinę paliko lauke ant stalo.

Naktį temperatūra nukrito iki minusinės, o ryte gėrimas buvo sušalęs kartu su lazdele.

Frankas paragavo sušalusio mišinio ir suprato aptikęs kai ką vertinga.

Savo išradimą jis pavadino „Epsicle“ ir pradėjo pardavinėti kaimynų vaikams.

Užaugęs F. Epersonas produktą patentavo, o pavadinimas ilgainiui virto „Popsicle“ – taip jį ėmė vadinti paties išradėjo vaikai, sakydami „Pop’s sicle“, tai yra „tėčio varveklis“.

Dabar vaisiniai ledai ant pagaliukų yra vieni masiškiausių šaldytų desertų pasaulyje, turintys ir šalutinį poveikį – „smegenų užšalimą“.

Ir visa tai – dėl vienos šaltyje pamirštos stiklinės.

Bulvių traškučiai – susierzinusio virėjo atsakymas

1853 metais Saratoga Springso mieste, Niujorko valstijoje, vieno restorano lankytojas liko nepatenkintas patiektomis gruzdintomis bulvytėmis – jos klientui pasirodė per storos ir per minkštos.

Patiekalas buvo grąžintas į virtuvę, kur šefas Džordžas Krumas nusprendė klausimą išspręsti radikaliai: supjaustė bulves kuo ploniau, iškepė jas įkaitintame aliejuje iki traškumo ir gausiai pasūdė.

Rezultatas – traškūs, itin ploni griežinėliai, pavadinti „Saratogos traškučiais“, akimirksniu tapo restorano hitu.

Toliau istorija klostėsi nuspėjamai: patiekalas paplito ir galiausiai virto vienu perkamiausių užkandžių planetoje.

O prasidėjo viskas nuo to, kad virėjas tiesiog norėjo sarkastiškai atsakyti įnoringam klientui.

Vaflinis ledų ragelis – improvizacija mugėje

Iki XX a. pradžios ledai buvo patiekiami stiklinaitėse ar lėkštelėse.

Valgomasis ragelis, kuris šiandien atrodo savaime suprantamas sprendimas, pagal vieną žinomiausių versijų atsirado 1904 metais Sent Luise vykusioje pasaulinėje parodoje.

Sirų imigrantas Ernestas Hamvis mugėje pardavinėjo zalabiją – plonus vaflinius paplotėlius.

Šalia jo ledais prekiavo kitas pardavėjas.

Pamatęs vaflius ir ledus greta, E. Hamvis sugalvojo savo paplotėlį susukti į kūgį ir ant viršaus uždėti ledų rutuliuką.

Improvizacija iškart sulaukė sėkmės.

1910 metais E. Hamvis įkūrė „Missouri Cone Company“, kad galėtų gaminti ragelius pramoniniu mastu.

Net jei ledų ragelio idėja egzistavo ir iki šios parodos, būtent Sent Luiso mugė jį pavertė masiniu ir įprastu – tokiu, kokį valgome šiandien.

Pamiršta padažo statinė brendo dvejus metus

Vorčesterio padažas, kurio pavadinimą retas iš pirmo karto ištaria taisyklingai, taip pat atsirado dėl laimingo atsitiktinumo.

Pagal vieną versiją lordas Sandysas, grįžęs į Angliją po tarnybos Bengalijoje, panoro atkurti pamėgtą indišką padažą.

Jis kreipėsi į Vorčesteršyro chemikus Džoną Li ir Viljamą Perinsą.

Šie pagamino didelę partiją, tačiau rezultatas buvo siaubingas – mišinys skleidė aštrų žuvies kvapą ir buvo visiškai netinkamas valgyti.

Nusivylę chemikai paslėpė statinę rūsyje ir apie ją pamiršo.

Po dvejų metų, 1837-aisiais, jie atsitiktinai aptiko pamirštą padažą.

Per tą laiką jis fermentavosi, sušvelnėjo ir įgijo visiškai naują, sudėtingą skonį.

Chemikai pradėjo jį pardavinėti, o padažas greitai tapo žinomu pasaulyje – juo iki šiol gardinamas kokteilis „Kruvinoji Meri“, jis naudojamas „Cezario“ salotų užpilui ir dešimtims kitų patiekalų.

Nešvilio aštrioji vištiena – patiekalas, gimęs iš keršto

Šokolado gabaliukų sausainiai atsirado dėl ingredientų trūkumo, o Nešvilio aštrioji vištiena, arba Nashville Hot Chicken, už savo egzistavimą esą yra skolinga pavydui.

Pasak legendos, Nešvilyje gyvenęs Torntonas Princas turėjo draugę, kuri nusprendė jį pamokyti už naktinius nuotykius.

Jos keršto planas buvo paprastas ir kulinarinis: stipriai apskrudino vištieną, gausiai pagardinusi ją aitriosiomis paprikomis, tikėdamasi, kad patiekalas bus nevalgomas.

Tačiau atsitiko priešingai, nei tikėtasi.

T. Princui skonis taip patiko, kad jis išsaugojo receptą, ėmė vaišinti draugus ir galiausiai atidarė savo restoraną.

„Prince’s Hot Chicken Shack“ veikia iki šiol, o aštrioji vištiena tapo Nešvilio kulinarine vizitine kortele greta kantri muzikos.

Visas šias istorijas sieja viena mintis: kartais geriausi kulinariniai išradimai gimsta ne iš receptų ir skaičiavimų, o iš klaidų, kurios pasirodo esančios skanesnės už pradinį planą.

Pamiršta stiklinė, piktas pokštas, statinė su nepavykusiu padažu – kiekvienas iš šių atsitiktinumų virto produktu, kurį pažįsta milijonai žmonių.

O kuris iš šių produktų jums atrodo netikėčiausias?

The post Šeši atsitiktinai atsiradę skanūs produktai appeared first on Kauno savaitė.