Naujausiai dirbtinio intelekto modelių kartai atveriant vis daugiau saugumo spragų pasauliniame tinkle, tik laiko klausimas, kada tuo jų gebėjimu kas nors pasinaudos.

Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, per dvejus metus iki 2025-ųjų pasaulinis kassavaitinių kibernetinių atakų skaičius šoktelėjo 58 proc. Didžiulę dalį šio augimo lėmė dirbtinis intelektas (DI).

Vien 2025 metais atakų, kuriose naudotas DI, skaičius išaugo net 89 proc. Labiausiai prie šio šuolio prisidėjo patobulėjusios „fišingo“ (angl. phishing), arba sukčiavimo, atakos, kai nusikaltėliai naudoja apgaulingus elektroninius laiškus, skambučius ar SMS žinutes, kad išviliotų jūsų banko duomenis ar kitą jautrią informaciją. Tačiau galėjo įvykti ir daug rimtesnių, pamatinių permainų.

Išsigando sukūrę monstrą

Kai JAV dirbtinio intelekto tyrimų ir saugumo įmonė „Anthropic“ – „Claude“ DI modelių kūrėja – pranešė sukūrusi galingą naują eksperimentinį modelį „Claude Mythos Preview“, per internetą nuvilnijo siaubo banga. „Mythos“ pasirodė esąs toks galingas, kad pati bendrovė nusprendė, jog dabartinės formos jį išleisti į viešumą būtų per daug pavojinga.

Anot kūrėjų, šis modelis geba aptikti programinės įrangos saugumo spragas, kurių nepastebėjo nei kibernetinio saugumo specialistai, nei ankstesni DI modeliai. Todėl užuot jį viešinusi, „Anthropic“ paskelbė inicijuojanti projektą „Glasswing“ – naują iniciatyvą, vienijančią daugiau nei 40 didžiausių pasaulio programinės įrangos ir interneto infrastruktūros įmonių.

Jų tikslas – panaudoti „Claude Mythos Preview“ spragoms surasti ir ištaisyti anksčiau, nei piktų tikslų turintys asmenys sukurs panašių gebėjimų DI modelius ir pradės jais piktnaudžiauti.

Pandoros skrynia atidaryta

„Anthropic“ teigimu, jų modelis jau aptiko tūkstančius itin didelio pavojingumo saugumo spragų, įskaitant trūkumus visose pagrindinėse operacinėse sistemose ir interneto naršyklėse.

Jei tokiais gebėjimais kaip „Mythos“ pasižymintys DI modeliai pateks ne į tas rankas, pasekmės ekonomikai, visuomenės ir nacionaliniam saugumui gali būti tragiškos.

Gera žinia, kad šiuo metu galingiausi DI įrankiai yra išskirtinai gerųjų rankose. Tačiau taip bus neilgai.

Geriausieji – vadinamieji priešakinės linijos DI modeliai (angl. frontier models), ir tuo labiau tokie kaip „Mythos“, yra griežtai saugomos paslaptys. Tačiau jiems ant kulnų lipa atvirojo kodo modeliai (angl. open-source models). Šios sistemos leidžia vartotojams diegti naujoves ir eksperimentuoti su DI modeliais peržengiant jų kūrėjų nustatytas galimybių bei saugumo ribas.

Daugeliu požiūrių tai naudinga. Bet kartu kelia ir grėsmę, mat praktiškai bet kam suteikia galimybę priderinti DI nusikalstamiems tikslams. Aišku, tam reikėtų galingų kompiuterių, tačiau nė neabejojama, kad nusikaltėliai mielai į juos investuotų.

Burbulų pūtikai

Atvirojo kodo modeliai visada atsiliko nuo priešakinės linijos DI modelių, bet dabar šis atotrūkis mažėja. Remiantis nesena DI saugumo instituto ataskaita, per pastaruosius dvejus metus jis susitraukė iki maždaug šešių mėnesių.

Tai reiškia, kad mums gali būti likę mažiau nei metai, kol koks nors „Claude Mythos Preview“ ekvivalentas pateks į rankas asmeniui ar jų grupei, siekiančiai pasinaudoti interneto spragomis.

Visgi pulti į paniką nereikėtų. DI pramonė pagarsėjusi savo pomėgiu pūsti burbulus.

Tokioms įmonėms kaip „Anthropic“, „OpenAI“, „Google“, „xAI“ ir kitoms gali būti naudinga vaizduoti savo modelius geresnius, reikšmingesnius ir net pavojingesnius, nei jie yra iš tikrųjų.

Pavyzdžiui, DI kūrėjai jau ne vienerius metus trimituoja apie transformuojantį dirbtinio intelekto poveikį darbo rinkai. Bet kaip tikriausiai pastebėjote, didžioji dalis darbų iš esmės pasikeitė tik nežymiai arba išvis nepasikeitė.

Ne nusikaltėlių reikia bijoti

Tad nors gamintojai skalambija apie milžinišką proveržį, DI ekspertai išlieka skeptiški.

Pasak jų, netgi jei kita DI modelių banga iš tikrųjų bus pajėgi sugriauti visą internetą, nėra jokios garantijos, kad nusikaltėliai norės juos panaudoti būtent tam. Juk toks žingsnis niekam nebūtų labai naudingas.

Tiesa, logika, galiojanti kibernetinių nusikaltėlių grupėms, nebūtinai galios politiniams varžovams – nesvarbu, ar tai būtų valstybės, ar teroristinės organizacijos. Jie iš tiesų gali būti labiau suinteresuoti sukelti sumaištį nei gauti finansinės naudos. Tuomet DI stebėtinai lengvai gali virsti masinio naikinimo ginklu.

Vienaip ar kitaip, tai jau realybė – lenktynės dėl interneto sustiprinimo prasidėjo. Tik kuo juos baigsis, dar neaišku.

Britų kompiuterių ekspertas profesorius Piteris Bentlis labai taikliai prilygino jas naujosioms ginklavimosi varžyboms. Lyg būtume į protingiausių mokslininkų rankas įdavę visas pasaulio žinias kaip pasigaminti sprogmenų ir pasakę: pasilinksminkite! O dabar nežinome, ką pirmiausia jie paleis pelenais.

The post Ant slenksčio – kibernetinis armagedonas? appeared first on Kauno savaitė.

Reiškiantis virtualų privatų tinklą VPN saugo mūsų, vartotojų, privatumą paslėpdamas tikrąjį naudotojo kompiuterio IP adresą bei buvimo vietą.

Tačiau specialistai primena, jog yra ir kitų būdų apsaugoti savo tapatybę internete – nebūtinai pasikliaunant šiuo įrankiu.

Populiarus, bet ne vienintelis

Anksčiau VPN buvo nišinė paslauga. Dabar jos teikėjai klesti. Įmonėms, parūpinančioms vartotojų buvimo vietą klastojančius šifruotus tunelius, per kuriuos keliauja interneto duomenys, būtų nuodėmė skųstis klientų stygiumi.

Ne tik dėl daugelio interneto svetainių reikalavimo patvirtinti savo amžių – yra daugybė priežasčių, kodėl vartotojams tapo aktualu žūtbūt apsaugoti savo tapatybę.

Tačiau VPN tikrai ne vienintelis būdas išlikti saugiems naršant internete.

Rinktis inkognito režimą? Ne visada

Pirmasis vartotojų pasirinkimas neretai būna „Incognito“, arba „Privataus naršymo“ parinktis interneto naršyklėse. Tačiau kibernetinio saugumo ekspertai pataria atsargiai vertinti panašius terminus: kartais jie gali klaidinti.

Ir šis atvejis kaip tik toks.

Turbūt ir jums jau yra tekę girdėti, kad privatus naršymas iš tikrųjų nėra toks jau privatus. Jis tik neleidžia naršyklei išsaugoti paieškos istorijos, slapukų ir automatinio užpildymo duomenų jūsų įrenginyje.

Tai praverčia, jei nenorite palikti pėdsakų bendrojo naudojimo kompiuteryje. Nekalčiausias to pavyzdys – ketinate nupirkti dovaną artimajam ir stengiatės, kad šis nesužinotų, ko ieškojote.

Tačiau inkognito režimas menkai tepadės, jeigu norite apsisaugoti nuo šniukštinėjimo kitais būdais.

Tarkime, jis nepaslepia jūsų tapatybės nuo svetainių, interneto paslaugų teikėjo ar reklaminių bendrovių. Jie vis tiek gali matyti jūsų IP adresą ir sekti jūsų veiklą, jei tik nori.

Venkite interneto milžinių

Didžiosios paieškos sistemos yra pagrindiniai vartai, per kuriuos patenkame į daugelį svetainių. Tačiau dažną vartotoją tokios milžinės verčia jaustis nejaukiai – dėl duomenų kiekio, kurį technologijų bendrovės kaupia apie juos ir naudoja kišdamos reklamą.

Reklamą, kuri paskui seka juos visur internete.

Anot specialistų, „Google“ surenka milžinišką kiekį vartotojų duomenų, kuriuos naudoja profiliavimui ir tikslinėms reklamoms, generuojančioms jiems pelną.

Toks duomenų rinkimas gali būti labai invazyvus, bet daugelis žmonių neturi net supratimo, kad technologijų įmonės analizuoja jų asmeninius duomenis ir seka jų veiklą internete.

Kibernetinio saugumo ekspertai siūlo kaip alternatyvą Google Chrome, Microsoft Edge ar Apple Safari naudoti labiau privatumą užtikrinančius paieškos variklius. Jie, aišku, ne tokie garsūs, bet kokybe esą prilygstantys tam pačiam guglui.

Tarkime, britai specialistai savo tautiečiams rekomenduoja paieškos variklį ir interneto naršyklę DuckDuckGo.

Nemokamas sūris…

Kita svarbi mūsų internetinio gyvenimo dalis yra elektroninis paštas.

Nors didžiosios interneto bendrovės ir neskaito kiekvieno jūsų laiško, jos vis tiek skenuoja jūsų duomenis – reklamai. Ir daro tai jau daugelį metų.

Dėl to „Gmail“, „Outlook“ ir „Yahoo“ gali teikti savo paslaugas nemokamai.

Tiesa, daugelį žmonių, tarp jų ir kibernetinio saugumo ekspertų, tas visiškai tenkina. Elektroniniu paštu galima naudotis nemokamai ir patogiai, tad kelios reklamos – ne tokia ir didelė kaina už tai.

Bet jeigu tokios sąlygos jūsų netenkina, yra alternatyvų, iš kurių galima pasirinkti.

„Proton Mail“ yra geriausiai žinomas iš minėtų alternatyvų, veikiantis jau daugiau nei dešimtmetį. Jis garantuoja korespondencijos šifravimą (kad susirašinėjimas tarp siuntėjo ir gavėjo nebus perimtas) ir suteikia visišką anonimiškumą. O dar – 1 GB nemokamos saugyklos vietos ir 5 GB „Proton Drive“ debesies saugykloje. Taip, tai tik maždaug trečioji dalis to, kiek gautumėte Google, tačiau daugeliui vartotojų visiškai pakanka.

Atsiskaitymai internete

Mokėjimas už prekes internetu kelia nerimą daugybę vartotojų. Tačiau išvengti jų tampa vis sunkiau, jei išvis įmanoma.

Vienas geresnių pasirinkimų, anot specialistų, čia yra „PayPal“.

Jų vertinimu, tai patogi mokėjimų internetu platforma, nesudaranti jokių problemų vartotojams – nesusidurta, kad ji pardavinėtų klientų duomenis ar panaudotų juos reklamai.

Kai kurie ekspertai sako, kad „PayPal“ dažnai yra geresnis pasirinkimas nei tiesioginis atsiskaitymas kortele internetinėse parduotuvėse, nes čia nereikia tiesiogiai pateikti savo kortelės duomenų.

Tačiau jeigu jums neramu, kad kibernetiniai nusikaltėliai visgi gali pagrobti jūsų kortelės duomenis, daugelis bankų dabar siūlo virtualiąsias korteles, kuriomis atsiskaitoma per programėlę. Jos gali būti retiems arba išvis vienkartiniam atsiskaitymui.

„Obuolys“ ar „androidas“?

Debatai tarp Apple ir Android telefonų gerbėjų, kurie geresni, tebeverda tokie pat karšti, kaip tarp futbolo sirgalių. Nenuostabu, kad ekspertų nuomonės taip pat pasidalijo.

Apple ypatumas tas, kad vartotojas tarsi uždaromas gamintojo sukurtoje ekosistemoje, taigi tam tikra prasme yra kontroliuojamas. Tačiau dėl to paties dažnas jaučiasi saugiau.

Galiausiai „Apple App Store“ įkeliamoms programoms taikoma iš dalies griežtesnė patikra.

Vis dėlto tiek Apple, tiek Android lygiai kovoja dėl to paties: kad sužinotų apie savo vartotojus kiek įmanoma daugiau, nes žinios šiame versle prilygsta galiai.

Venkite socialinių tinklų

Tas pats pasakytina ir apie socialinius tinklus.

Nors šiandien jie yra svarbi mūsų gyvenimo dalis, tikrovė tokia, kad nėra saugaus būdo ir dalyvauti internete verdančiuose skaitmeniniuose debatuose, ir apsaugoti savo tapatybę. Kaip ir nėra būdo sustabdyti socialines platformas, kad neberinktų mūsų duomenų.

Kibernetinio saugumo ekspertų nuomonė šiuo klausimu vienareikšmė: jei yra galimybė rinktis – o ji visada yra, – geriausia pasirinkti visiškai nebūti socialiniuose tinkluose

Prisiminkite: kai produktas nemokamas, greičiausiai jūs ir esate tas produktas, įspėja specialistai.

Ar mes kada nors pasimokysime?

Viena didžiausių interneto vartotojų silpnybių kaip buvo, taip ir lieka slaptažodžiai.

Neseniai rinkodaros analizės bendrovė „Peec AI“ išanalizavo 100 milijonų slaptažodžių, surinktų iš per pastaruosius šešerius metus įvykdytų duomenų saugumo pažeidimų.

Ekspertų nuostabai, populiariausia skaičių kombinacija tebėra 123456 – jis buvo 6 621 933 nulaužtuose slaptažodžiuose. Nedaug teatsiliko 123456789 ir 111111.

Specialistų teigimu, naudoti tokius slaptažodžius – skaitmeninė savižudybė. Kaip ir rinktis jiems vieną žodį: duomenų vagys kompiuteriniams įsilaužimams gali naudoti žodynais pagrįstas sistemas.

Klaida naudoti ir vardą ar bet kokį jo vedinį. Ir tai galioja ne tik savam, bet ir augintinio, šeimos nario vardui, adresui, telefono numerio ar gimimo datų skaičiams. Kaip jau turbūt supratote, mūsų asmeniniai duomenys internete dažnai tampa lengvai prieinami – taigi nebesaugūs.

The post Privatumas internete: manote, kad esate saugūs, bet taip nėra appeared first on Kauno savaitė.

O kas, jei vos dvi savaitės be interneto gali padaryti taip, kad jūsų smegenys „atjaunėtų“ net dešimčia metų?

Skamba neįtikėtinai, tarsi mokslinė fantastika, tačiau tai – realūs Kanados mokslininkų tyrimo rezultatai.

Ir svarbiausia – tam nereikia nei brangių maisto papildų, nei varginančių treniruočių ar sudėtingų meditacijos technikų.

Pakanka tik išjungti mobilųjį internetą ir šiek tiek pakeisti įpročius.

Kas nutiko eksperimento metu

Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai subūrė 400 savanorių – studentų ir dirbančių žmonių.

Jie turėjo įsidiegti specialią programėlę, visiškai blokuojančią internetą išmaniajame telefone, tačiau paliekančią galimybę skambinti ir siųsti SMS žinutes.

Dvi savaites eksperimento dalyviai gyveno be socialinių tinklų, žinučių programėlių ir begalinio skrolinimo.

Prieš ir po eksperimento jie atliko dėmesio koncentracijos, atminties, nerimo lygio ir bendros savijautos testus.

Rezultatai maloniai šokiravo:

• Dėmesio koncentracija pagerėjo tiek, kad prilygo 10 metų jaunesnių žmonių rezultatams.
• Net 90 proc. dalyvių teigė, kad pagerėjo jų psichinė sveikata – poveikis buvo stipresnis nei vartojant antidepresantus.
• Žmonės pradėjo daugiau judėti, geriau miegoti ir dažniau susitikti su draugais.
• Laikas, praleidžiamas prie ekrano, sumažėjo perpus – vienoje grupėje nuo vidutiniškai 5 val. 14 min. iki 2 val. 41 min. per dieną.

Mokslininkai planuoja toliau tirti, kaip atsisakymas ne tik telefonų, bet ir kompiuterių ar planšečių veikia produktyvumą.

Tačiau jau dabar aišku: kuo mažiau skaitmeninio triukšmo – tuo geriau veikia smegenys.

Kodėl smegenys atjaunėja be interneto?

Mūsų smegenys evoliucionavo tokioje aplinkoje, kur informacija buvo reta ir vertinga.

Šiandien gyvename nuolatinės informacijos perkrovos laikais: socialiniai tinklai nuolat stimuliuoja dopamino išsiskyrimą (dėl to sunku susikoncentruoti į vieną užduotį), daugiafunkcinis darbas alina pažintinius resursus (rašinėjimasis + muzika + naujienos + darbas), o ekranų mėlyna šviesa trikdo melatonino gamybą ir blogina miegą.

Kai eksperimento dalyviai atsijungė nuo skaitmeninio triukšmo, jų smegenys „persikrovė“.

Vietoje beprasmiško skrolinimo jie vaikščiojo gamtoje (tai mažina streso hormoną kortizolį), bendravo gyvai (tai suaktyvina laimės hormonus), sportavo (tai gerina neuroplastiką – smegenų gebėjimą prisitaikyti).

Kaip skaitmeninis detoksas keičia gyvenimą?

Net trumpalaikis atsisakymas interneto gali turėti akivaizdžių privalumų:

Pagerėja dėmesio koncentracija. Vidutinis žmogus šiandien išsiblaško kas 40 sekundžių dėl pranešimų. Eksperimento metu dalyviai vėl išmoko susikoncentruoti į vieną užduotį – jų smegenys tiesiog „sugrįžo į jaunystę“.

Sumažėja nerimas. Nenutrūkstamas naujienų srautas ir socialiniai tinklai – pagrindiniai streso šaltiniai. Dalyviai, atsisakę interneto, jau po kelių dienų jautėsi ramesni.

Sugrįžta gyvas bendravimas. Be žinučių programėlių žmonės dažniau skambino draugams, lankėsi svečiuose ir net susipažindavo realybėje. Paaiškėjo, kad „patinka“ ir komentarai tikrai nepakeičia tikro bendravimo.

Jeigu nuolat blaškotės dėl telefono, jaučiate nuovargį nuo socialinių tinklų, norite pagerinti atmintį ir dėmesio koncentraciją – dviejų savaičių eksperimentas be interneto gali tapti jūsų asmeniniu „smegenų jaunystės kursu“.

Ką daryti, jei negalite visiškai atsisakyti interneto?

Visiškas skaitmeninis detoksas tinka ne kiekvienam.

Tačiau net ir maži žingsniai duoda apčiuopiamą naudą:

• Išjunkite pranešimus (išskyrus svarbiausius).
• Įsiveskite „analoginius laikus“ – pavyzdžiui, nuo 20:00 iki ryto be jokių įrenginių.
• Ištrinkite socialinių tinklų programėles iš telefono, palikdami tik naršyklės versiją.
• Išbandykite „iškrovos dienas“ – pavyzdžiui, savaitgaliais be interneto.

The post Be interneto smegenys atjaunėja dešimtmečiu. Kaip tai įmanoma!? appeared first on Kauno savaitė.

Laikytis atsargumo priemonių yra svarbu, tačiau kartais gąsdinanti, kraštutinių priemonių verčianti imtis informacija internete gali kelti nereikalingą stresą.

Todėl banko ekspertai atskleidė dažniausiai pasitaikančias teorijas apie finansinių sukčių atakas ir paaiškino, kurios tėra išgalvoti mitai ir į ką iš tiesų verta atkreipti dėmesį.

1 mitas: sukčiai gali nuskaityti pinigus nuo kortelės, jei ją laikote kišenėje

Egzistuoja teorija, kad sukčiai, priglaudę tam tikrą įrenginį prie jūsų kišenės ar rankinės, gali nuskaityti pinigus nuo jūsų kortelės – prasilenkiant gatvėje, važiuojant autobuse ar stovint parduotuvėje, eilėje prie kasos.

Dėl plintančios klaidingos informacijos internete gausu melagingų patarimų, kaip nuo to apsigauti – pavyzdžiui, laikyti kortelę suvyniotą folijoje, kad sukčių įrenginys negalėtų jos nuskaityti.

Pasak ekspertų, nors teorija gali skambėti įtikinamai ir gąsdinančiai, realybėje toks sukčiavimo būdas būtų sunkiai įmanomas.

Iš esmės, realiai veikiantį kortelių skaitytuvą sukčiai gali gauti tik iš banko, o bankas bet kam jų neišduoda ir atlieka nuodugnius patikrinimus. Be to, kortelių sistemos yra pažangios, turi specialius apsaugos mechanizmus.

Todėl tokia plintanti informacija yra klaidinga, kortelės folijoje laikyti tikrai nereikia.

Tokį melą greičiausiai skleidžia patys sukčiai, turėdami kitokių tikslų – prisitraukti lengvai pažeidžiamą auditoriją ir galbūt kitais būdais įtikinti ją atiduoti savo duomenis.

2 mitas: bankas gali prašyti mano slaptažodžio

Kai kurie žmonės mano, kad banko darbuotojai gali kreiptis į juos telefonu ir paprašyti pateikti slaptažodžius ar kitą jautrią informaciją, norėdami patvirtinti skambinančiojo tapatybę.

Tai vienas dažniausiai pasitaikančių mitų, kuriais žmonės patiki ir pakliūva sukčiams į rankas.

Bankai niekada neprašys jūsų pateikti slaptažodžių ar kitos jautrios informacijos telefonu ar elektroniniu paštu.

Jei jūsų to prašoma, galite būti tikri, kad tai yra sukčiai. Niekada neduokite jokių savo duomenų nepažįstamiems asmenims.

3 mitas: nieko blogo nenutiks, jei sutiksiu kortelėje palaikyti nepažįstamojo pinigus

Pinigų mulai – žmonėms mažiau pažįstama, egzistuojanti grupė. Anot ekspertų, žmonės mano, kad nėra nieko blogo, jei jie sutiks priimti pinigus į savo sąskaitą ir jos numerį parašys nepažįstamam žmogui.

„Kodėl turėčiau įtarinėti asmenį, jei jis pats siūlosi man pervesti pinigų ir už jų palaikymą dar siūlo procentą?” – taip dažniausiai mąsto į panašias situacijas papuolę žmones.

Tačiau reikėtų įsiminti, kad tokių susitarimų su nepažįstamais žmonėmis daryti nereikėtų, nes galite tapti nusikaltimo dalimi“.

Leisdami kitam asmeniui naudotis savo sąskaita, nežinodami galite prisidėti prie pajamų iš nusikalstamos veikos plovimo arba padėti vykdyti kitus nusikaltimus, o tai gali patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

4 mitas: sukčių taktikos – pasenusios ir lengvai atpažįstamos

Daugeliui pirmoji kylanti asociacija pagalvojus apie sukčius – klaidų pilni laiškai, apie didelį tolimo užsienyje gyvenusio giminaičio palikimą, ar kitos pasenusios ir lengvai atpažįstamos taktikos.

Deja, sukčiai nestovi vietoje – naudojasi sparčiai pažengusiomis technologijomis, dirbtiniu intelektu, nuolat ieško naujų metodų, kaip suklaidinti savo aukas.

Dažnai sukčių atakas sunku atskirti nuo tikrų pranešimų, ypač, jei sukčiai užklumpa mus išsiblaškiusius ir pasiduodančius raginimui greitai priimti sprendimą.

Vis daugiau laiko praleidžiame skaitmeninėje erdvėje – sukčiai tai puikiai supranta ir išnaudoja. Jau dabar atpažinti, jog pranešimą siuntė sukčiai, nėra taip paprasta.

Pavyzdžiui, i didžioji gali būti pakeista į L mažąją, o būdami pavargę, išsiblaškę ar tiesiog skubėdami į tokį aspektą dėmesio galime ir neatkreipti. Tobulėjant dirbtiniam intelektui atpažinti sukčių atakas gali tapti vis sunkiau.

Kiekvienas norime galvoti, kad turime stiprų kritinį mąstymą ir todėl esame saugūs, tačiau realybė tokia, kad sukčių metodai tobulėja itin sparčiai ir kiekvienas galime tapti jų auka.

The post Mitai ir tiesa apie finansinius sukčius: ar į foliją įvyniota kortelė iš tiesų gali apsaugoti? appeared first on Kauno savaitė.