Kol jos giminaitės murkia ir miaukia, ši dykumų ekstremalė pasirinko neįprastą bendravimo būdą – ji loja tarsi tikras šuo.

Įsivaizduokite mažytį plėšrūną, kuris skamba kaip grėsmingas šuo, kad išgyventų ten, kur kitos katės net neatsirastų.

Smėlyninė katė, dar vadinama Margaritos kate, – tikras gyvūnų pasaulio unikumas.

Tai vienintelė kačių šeimos atstovė, gebanti loti kaip šuo.

Kaip atrodo smėlyninė katė

Smėlyninė katė – itin kompaktiškas plėšrūnas. Jos kūno ilgis siekia vos 45–57 centimetrus, o svoris svyruoja nuo 1 iki 3 kilogramų – panašiai kaip naminės katės.

Uodega beveik tokio pat ilgio kaip kūnas – ji papildomai sudaro dar 28–35 centimetrus.

VIDEO https://www.youtube.com/shorts/yHwGZ_mpW1Y?feature=share

Katė, kuri loja kaip šuo

Tačiau svarbiausia jos ypatybė – ne dydis, o balso stygos. Poravimosi laikotarpiu šios katės skleidžia garsus, kurie labiau primena šuns ar net ruonio lojimą nei įprastą kačių miaukimą. Toks garsus lojimas padeda vienišiems medžiotojams susirasti vieniems kitus plačiose dykumų erdvėse, kur klausa yra pagrindinis išgyvenimo įrankis.

Katės, gyvenančios dykumose

Smėlyninės katės – vienintelės katės, gyvenančios išskirtinai dykumose. Jos yra naktinės ir medžiodamos tamsoje pasikliauja itin aštria klausa.

Jų valgiaraštį daugiausia sudaro smulkūs graužikai – smiltpelės, jerbojos ir pelės. Tačiau šie nedideli plėšrūnai yra drąsūs medžiotojai: Sacharos dykumoje jos nebijo pulti net nuodingų smėlinių angių. Kartais likusį maistą jos užkasa smėlyje ir prie jo sugrįžta vėliau.

Katės, kasančios urvus

Šių gyvūnų paplitimas yra fragmentiškas, tačiau tiksliai žinoma, kad jos renkasi smėlėtas dykumas. Jų galima aptikti Maroke, Arabijos pusiasalyje, taip pat Pakistane, Kazachstane ir Sirijoje. Dėl slapto gyvenimo būdo mokslininkams sunku tiksliai įvertinti jų populiacijos dydį, tačiau žinoma, kad tai – prigimtinės žemkasių meistrės. Jos pačios kasa urvus ir lengvai iškasa grobį iš smėlio.

Gamta joms suteikė unikalią apsaugą nuo kaitros: jų letenų pagalvėlės padengtos tankiu, ilgu kailiu. Tai ne tik saugo nuo nudegimų ant įkaitusio smėlio, bet ir daro jas beveik nematomas, nes jos praktiškai nepalieka pėdsakų.

Mokslininkams, bandantiems tyrinėti šiuos slapukus, tenka itin sudėtinga užduotis: smėlyninės katės tarsi vaiduoklės ištirpsta beribėse smėlio platybėse.

The post Smėlyninė katė: vienintelė pasaulyje, kuri loja kaip šuo appeared first on Kauno savaitė.

Daugelis apsiriboja tik žaizdos dezinfekavimu antiseptiku, tačiau tokie sužeidimai gali sukelti rimtų pasekmių.

Maždaug trečdalis atvejų baigiasi stipriu uždegimu, o kartais – pūliniais, kaulų ar sąnarių pažeidimais.

Kaip žmonės klysta vertindami kačių elgesį

Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės nukenčia nuo kačių, yra ta, kad jie neteisingai skaito savo augintinių siunčiamus signalus ir tęsia kontaktą net tada, kai gyvūnas jau perspėja apie pavojų.

Tyrimo dalyviams – 368 suaugusiesiems – buvo parodyti trumpi vaizdo įrašai, kuriuose katės reiškė įvairias emocijas.

Kai katė šnypštė ar išriesto nugarą, net 23 proc žmonių vis tiek neteisingai įvertino jos būseną.

Dar labiau stebina tai, kad net tarp tų, kurie teisingai atpažino gyvūno susierzinimą, beveik 20 proc. vis tiek pareiškė, jog pabandytų su juo pažaisti.

Kai ženklai buvo silpnesni – pavyzdžiui, nežymus kūno įtempimas ar ūsų judesiai – net 44 proc. žmonių nuspręstų tęsti kontaktą, taip rizikuodami būti įkąsti ar apdraskyti.

Ypač pavojingas pasirodė noras paglostyti katę per pilvą.

Tyrime taip pasielgtų 42 proc. dalyvių, nors tai – viena jautriausių gyvūno kūno vietų.

Daugelis kačių rodo atverstą pilvą ne kaip kvietimą glostyti, o kaip pasitikėjimo ženklą, kuris nereiškia, kad galima liesti.

Kuo pavojingi kačių įkandimai

Kačių įkandimai gali atrodyti nepavojingi, tačiau medicininė statistika byloja priešingai.

Apie 75 proc. užsikrėtusių žaizdų, gautų nuo žinduolių įkandimų, sukelia būtent katės.

Jų aštrūs dantys palieka gilius dūrius, kurie greitai užsitraukia iš išorės, sudarydami idealią terpę bakterijoms daugintis.

Maždaug trečdalis tokių žaizdų baigiasi infekcijomis – nuo pūlinių ir kaulų uždegimų iki septinio artrito ar net mirtinai pavojingų komplikacijų.

Net ir įbrėžimai gali kelti riziką.

Per juos gali būti perduodama kačių įdrėskimų liga (bartoneliozė), sukelianti ilgalaikį limfmazgių uždegimą ir susijusi su nervų sistemos sutrikimais, įskaitant depresiją bei šizofreniją.

Jei katės nagai būna užteršti seilėmis, galima užsikrėsti pasiutlige – liga, kuri po simptomų atsiradimo vis dar yra mirtina.

Kodėl žmonėms sunku suprasti kates

Tyrimo metu mokslininkai bandė pagerinti žmonių gebėjimą atpažinti kačių signalus, parodydami jiems trumpą mokomąjį vaizdo įrašą.

Tačiau rezultatas buvo priešingas: dalyviai dar prasčiau atpažino subtilius nepasitenkinimo ženklus – tikslumas sumažėjo beveik 19 proc..

Tikėtina, kad vaizdo įrašas per daug akcentavo ryškius agresijos požymius, todėl žiūrovai pradėjo laukti akivaizdžių išpuolių, nepastebėdami ankstyvų įtampos signalų.

Kita problema – klaidingas pasitikėjimas savimi.

Po peržiūros žmonės vertino savo gebėjimą skaityti kačių elgesį geriau, nors iš tikrųjų ėmė klysti dažniau.

Šis pasitikėjimo savimi ir tikslumo stokos derinys gali lemti dar daugiau įkandimų.

Ką turi prisiminti kačių šeimininkai

Jeigu jūsų katė įsitempia, šiek tiek priglaudžia ausis, vizgina uodegą ar stumia ranką – tai ženklas „gana“.

Taip pat svarbu stebėti uodegą – ji yra dar viena katės bendravimo priemonė.

Nereikėtų glostyti pilvo, net jei katė guli ant nugaros.

Dažniausiai tai nėra kvietimas, o pasitikėjimo demonstravimas.

Ir niekada nežaiskite su kate plikomis rankomis – dauguma sužalojimų įvyksta būtent tokiose situacijose.

Kačių elgesio supratimas – tai ne tik bendravimo, bet ir saugumo klausimas.

Kuo anksčiau išmoksite atpažinti subtilius jų nepasitenkinimo signalus, tuo ramesnė bus jūsų katė, o jūs turėsite mažiau galimybių būti įkandęs ar apdraskytas.

Apibendrinant galima teigti, kad net patyrę šeimininkai dažnai neteisingai aiškina savo augintinių emocijas.

Katės retai puola be priežasties – jos visuomet perspėja, tik mes ne visada mokame jų klausytis.

Elgdamiesi su jų signalais pagarbiai ir dėmesingai, galime išvengti daugybės nemalonių incidentų ir išsaugoti pasitikėjimą, ant kurio grindžiami žmogaus ir katės santykiai.

The post Kodėl kačių įkandimai pavojingesni, nei manėte appeared first on Kauno savaitė.

Tarp sausumos gyvūnų jų smegenų tūris – didžiausias.

Nors manoma, kad drambliai gerai ištirti, jie ir toliau stebina mokslininkus savo pažintiniais gebėjimais.

Pavyzdžiui, neseniai atliktas tyrimas parodė, kad Afrikos drambliai vienas kitą šaukia vardais.

Taigi jie yra vieninteliai žinomi gyvūnai mūsų planetoje, kurie vienas kitą įasmenina taip pat, kaip ir žmonės.

Kai kurie kiti gyvūnai sugeba kreiptis į savo giminaičius ne vardais, o garsais ir taip perteikti informaciją. Jie skleidžia tik vadinamuosius atskaitos signalus, kurie praneša apie objektus, pavyzdžiui, ėdesį ar besiartinančius plėšrūnus. Tai yra instinktyvūs garsai ir jiems nereikia socialinio mokymosi. Išimtis yra papūgos ir delfinai, tačiau jie taip pat nesikreipia vardu, o tik kartoja savo giminaičių ar aplinkos garsus.

Dromblys ir Drumblė?

Neseniai atliktame tyrime mokslininkai užfiksavo 527 skirtingus dramblių šūksnius savo natūralioje

buveinėje Kenijos šiaurėje. Jie taip pat įsirašė dar 98 garsus dramblių, gyvenančių Amboselio nacionaliniame parke, taip pat Kenijoje.

Tada mokslininkai ištyrė tam tikrus garsus, būdingus 119 gyvūnų. Tai leido jiems nustatyti, kurie dramblių patelių grupių nariai ir jų jaunikliai atsiskyrė nuo bandos, kai dramblys šaukė, arba, atvirkščiai, priėjo prie jo, išgirdęs kitokį garsą.

Tai rodo, kad drambliai būtent konkrečiai socialinei grupei skleidė garsus. O šio „garso pranešimo“ gavėjai visada į jį reaguodavo taip pat specifiniu būdu. Be to, drambliai garsus naudoja ne tik socialinėms grupėms, bet ir pavieniams individams.

Iššifruoti „dramblių kalbą“ padėjo DI

Iš pirmo žvilgsnio dramblių skleidžiami garsai yra vienodi – žmogaus ausis negali aptikti skirtumo tarp šių riksmų ar gausmo. Todėl norint nuo kitų garsų atskirti, kas yra „vardai“, buvo naudojamas dirbtinis intelektas (DI).

Kaip teigiama tyrime, drambliai iš tikrųjų skleidžia įvairių tipų garsus, kuriuos mes suvokiame kaip tiesiog gausmą. Tai apima plėšrūno atbaidymo, pasisveikinimo garsą ir kt. Tačiau labiausiai mokslininkus domino „vardai“.

Pranešama, kad skirtingi bandos individai kreipėsi į tą patį dramblį išleisdami tą patį garsą. Paprasčiau tariant, drambliai žino aplinkinių giminaičių „vardus“ ir naudoja juos kreipdamiesi vieni į kitus.

Tačiau DI ne visada atpažindavo „vardus“ skleidžiamuose garsuose. Priežastis ta, kad gyvūnai užkoduoja kelis pranešimus vienoje „garsinėje frazėje“. Tai pabrėžia dramblių garso komunikacijos sudėtingumą.

Kad įsitikintų, jog interpretuojamuose garsuose nėra klaidų, mokslininkai paleido garsų įrašus kitiems drambliams.

Šie į jiems skirtus įrašus reagavo netgi stipriau nei į tikrus, kitų dramblių skleidžiamus garsus. Tai patvirtina, kad tyrimo išvados teisingos – šie gyvūnai turi sudėtingą garsinę komunikaciją.

Nors drambliai juda per gana dideles teritorijas, tačiau gali palaikyti ryšį su giminaičiais ir prisiminti jų vardus.

Kokie dar gyvūnai naudoja vardus?

Drambliai yra vieninteliai gyvūnai, kurie duoda vardus savo artimiesiems.

Delfinai ir papūgos irgi vadina vienas kitą vardais. Bet jie nesuteikia vardų, o tik imituoja garsus, kuriuos skleidžia pats „vardo“ savininkas. Taigi kiekvienas individas, išleisdamas tam tikrą garsą, suteikia sau vardą.

Pasak mokslininkų, gyvūnų bendravimo būdų tyrimai turi didelę reikšmę. Tai ne tik suteikia supratimą apie tarp jų egzistuojančią komunikaciją, bet ir gali padėti suprasti mūsų kalbos raidą.

Jeigu, pasitelkę dirbtinį intelektą, sugebėsime pradėti bendrauti su drambliais, gal kada nors tarsime jiems: „Labas, Bo ir Drum?“

The post Vieninteliai gyvūnai, kurie vienas kitą vadina vardais appeared first on Kauno savaitė.