Skamba lyg „pasakėlės iš rūsio“, tačiau duomenys rodo priešingai.

Tyrėjai pastebėjo keistą dėsningumą: žmonės savo gimimo dieną miršta dažniau nei bet kurią kitą dieną.

Šis reiškinys netgi turi pavadinimą — gimtadienio efektas.

Kodėl žmonės dažniau miršta gimtadienį: statistikos rezultatai

Tyrimų šia tema netrūksta, tačiau skeptiški „The Pudding“ žurnalistai atliko savo analizę ir įsitikino, kad tai — nei klaida, nei juokas.
Palyginę faktinį mirčių skaičių gimtadieniais su vidutiniu mirtingumu kitu metu, jie aptiko maždaug 6–7 proc. padidėjimą.

Mažose imtyse tokie šuoliai galėtų būti atsitiktiniai, tačiau išnagrinėjus beveik du milijonus mirčių, efektas tapo pernelyg stabilus, kad jį būtų galima ignoruoti.

Čia kalbama ne apie „magiškas datas“, o apie realius statistinius pokrypius.

Net atsižvelgus į sezoniškumą — pavyzdžiui, kad žiemą dėl ligų ar sušalimo mirčių padaugėja, o tam tikri gimimo mėnesiai patiria nepalankų foną — efektas vis tiek išlieka.
Tiksliau, labiausiai „nelaimingais“ tampa sausį gimę žmonės: jų mirtingumas gimtadienį yra apytiksliai 13 proc. didesnis vien todėl, kad pats sausis pasižymi aukštu bendru mirtingumu, net nepriskaičiavus gimtadienio efekto.

Gimtadieniais nelaimingų atsitikimų fiksuojama net 35 % daugiau nei įprastomis dienomis.

Kas sukelia gimtadienio efektą: psichologija, elgsena ir skaičiai

Yra dvi populiariausios šio reiškinio versijos.
Pirmoji — psichologinė: gimimo data daugeliui yra emociškai svarbi, todėl organizmas gali į stresą reaguoti stipriau nei paprastai.
Antroji — elgsenos: žmonės linkę švęsti, išsiderina jų režimas arba jie tiesiog atideda vizitą pas gydytoją.

Galbūt reikšmės turi alkoholis, emocinis sujaudinimas ar rizikingas elgesys — vadinamasis „šventinis efektas“.

Iš čia kyla ir nelaimingi atsitikimai, ir savižudybės.

Pastarosios retos, bet papildo svarbiu indėliu bendrą vaizdą.

Dideli tyrimai JAV ir Šveicarijoje patvirtina: mirtingumo šuolis gimtadienį fiksuojamas skirtingose šalyse ir įvairiose amžiaus grupėse.
Kai kuriuose darbuose teigiama, kad efektas ryškesnis tarp jaunesnių žmonių, kituose — kad stipriausiai jis pasireiškia senjorams.

Tačiau faktas lieka faktu: rizika mirti savo gimimo dieną yra didesnė nei kitomis dienomis.

Gimtadienio efektas primena paprastą dalyką: net atrodytų neutralios datos tampa žmogaus psichologijos dalimi.

O kartais būtent elgesys aplink jas — o ne pačios datos — formuoja mūsų gyvenimo statistikos dėsningumus.

The post Kodėl žmonės gimtadienio dieną miršta dažniau nei įprastomis dienomis appeared first on Kauno savaitė.

Daugumai keleivių jis tėra automatinis pranešimas.

Tačiau vienai moteriai tai – švelnus priminimas, kad meilė ne visada baigiasi, ir net pažangos amžiuje, tarp algoritmų ir skaitmeninių balsų, tikriems jausmams vis dar yra vietos.

Ikoniška meilės istorija metro

Londone gyvenanti Margaret Makolum kasdien ateina į metro ir sėdi ant platformos vien tam, kad išgirstų 7-ajame dešimtmetyje įrašytą pranešimą keleiviams.

Visiems britams puikiai pažįstamą, apie pavojų, tykantį metro, primenančią frazę „Mind the gap“ (liet. „Saugokitės tarpo“ ) įrašęs Osvaldas Lorensas – Margaretos vyras.

Osvaldas mirė, liko milžiniška tuštuma žmonos širdyje. Tačiau moteris surado būdą vėl pajusti jo artumą. Kasdien ji gali išgirsti sutuoktinio balsą – nors tik vieną frazę, bet čia, metro platformoje, ji vėl kartu su mylimuoju.

Jos pasaulyje tuo metu laikas sustoja – tarp traukinio bėgių, tarp gyvenimo ir prisiminimo.

Londono metro kasdien keliauja milijonai žmonių.

Čia pilna triukšmo, chaoso, bet tarp visų balsų, skubėjimo ir sparčių žingsnių yra viena vieta, kur laikas sustoja – Embankment stotyje, kur dar ir šiandien skamba Osvaldo Lorenso balsas.

Tas vienas balsas iš visų išsiskiria. Jis – švelnus, šiltas, primenantis ne tik apie pavojingą tarpą tarp traukinio ir platformos, bet ir apie tarpą tarp gyvenimo ir prisiminimo.

Švelnus, žmogiškas, ištariantis vos kelis žodžius, kuriuos žino kiekvienas britas ar turistas: „Mind the gap“. Tiems, kurie skuba, tai tik fonas ar įspėjimas apie pavojingą tarpą tarp traukinio ir platformos.

Kitiems – meilės istorija, įrašyta į miesto atmintį.

Kai du pasauliai susitinka

Šeštajame dešimtmetyje O. Lorensas buvo aktorius.

Jis nusifilmavo juostose „Trys vyrai valtyje“, „Visa tai siaubas“, „Fikcijų kūrėjai“, dirbo teatre, o kartais – tiesiog skolino savo balsą. Jo balsas buvo sodrus, ramus, kupinas pasitikėjimo – toks, kokio reikia eteriui.

Vieną dieną jam pasiūlė įrašyti trumpą perspėjimą keleiviams Londono metro. Paprastą, techninį sakinį, kuris turėjo būti tik dar vienas įrašas archyvuose. Bet jis tapo amžiaus klasika.

Tuo metu tai buvo techninė naujovė – įrašyti balsai turėjo pakeisti gyvus pranešėjus, kad perspėjimai būtų aiškūs ir vienodi visame metro.

Tada Osvaldas dar nežinojo, kad šis įrašas išliks dešimtmečius, skambės tūkstančiams žmonių kasdien ir taps ryšiu su žmogumi, kurį tada jis dar tik turėjo sutikti.

Margareta Makolum buvo gydytoja – atsidavusi, švelni ir racionali. O. Lorensas – šiltas, žavingas, karjerą baigęs aktorius su kibirkštimi.

Jų pažintis netruko virsti meile.

Kartu jie gyveno paprastai – be prabangos, bet su daug pokalbių, kelionių, juoko.

2003-iaisiais O. Lorensas mirė. Margareta liko viena – su tyla, kurios niekas negalėjo užpildyti.

Tačiau moteris surado būdą vėl pajusti mylimojo artumą.

Kartą keliaudama metro, ji sustojo Embankment stotyje. Išgirdusi frazę „Mind the gap“, pajuto, kaip pasaulis akimirkai vėl sustojo.

Tą patį balsą. Tą pačią frazę, kurią jos vyras buvo įrašęs prieš kelis dešimtmečius. Ji atsisėdo ant platformos ir klausėsi.

Nuo tada Margareta dažnai grįždavo į tą pačią vietą. Kiti keleiviai matydavo ją sėdinčią, bet niekas nežinojo, kad ji klausosi savo vyro.

Tiems, kurie skubėjo, tai buvo tik balsas iš garsiakalbio. Jai – gyvas prisiminimas. Viena trumpa akimirka tarp dviejų pasaulių.

2012 metais Londono transporto sistema iš esmės atnaujino įrašus. Senieji buvo pakeisti vienodais skaitmeniniais balsais.

Kai Embankment stotyje pasigirdo naujas, šaltas robotizuotas įrašas, Margareta kreipėsi į Londono transporto organizaciją su paprastu, bet širdį draskančiu prašymu – gauti senąją juostą, kad galėtų klausytis Osvaldo balso namuose. Ir čia prasidėjo tikrasis stebuklas.

Londono transporto darbuotojai, sujaudinti šios istorijos, rado archyvuose originalią kasetę ir perdavė ją Margaretai.

Tačiau tuo viskas nesibaigė: jie nusprendė sugrąžinti Osvaldo balsą į Embankment stotį – vienintelę vietą visame Londone, netoli Margaretos namų, kur šiandien vis dar girdimas originalus žmogaus balsas.

Tai viena jautriausių istorijų Londono metro – žmogaus balsas, kuris liko gyvas po mirties, kasdien primena keleiviams būti atsargiems ir… mylėti.

Beprotiška idėja, tapusi realybe

Londono požeminis metro – vienas seniausių ir garsiausių pasaulyje. Kiekvienas, kas bent kartą juo keliavo, yra girdėjęs tą pačią ikonišką frazę: „Mind the gap“.

Trumpas įspėjimas, kuris tapo miesto simboliu. Tačiau už šių žodžių slypi ne tik techninė būtinybė – tai visos eros, technologijų ir žmonių santykio istorija.

XIX a. viduryje Londono gatvės buvo pilnos arklių tempiamų karietų ir triukšmo. Mieste gyveno daugiau nei 2,5 milijono žmonių – tai buvo didžiausias miestas pasaulyje.

Kad sumažintų spūstis, 1840 m. pasiūlyta neįtikėtina idėja: pastatyti geležinkelį po žeme.

Inžinierius Čarlzas Pirsonas buvo vienas pirmųjų, kurie pasisakė už tokį projektą. Nors daugelis jo idėją laikė beprotiška, ji galiausiai sulaukė paramos.

1863 m. sausio 10-ąją atidaryta pirmoji Londono požeminė linija – Metropoliteno geležinkelis.

Ji driekėsi nuo Padingtono iki Faringdono apie 6 kilometrus ir jungė pagrindines geležinkelio stotis.

Pirmąją dieną metro pasinaudojo daugiau nei 38 tūkst. žmonių – tai buvo tikra revoliucija.

Visgi traukiniai buvo gariniai, todėl tuneliuose kaupėsi dūmai ir karštis. Keleiviai dažnai skųsdavosi, kad važiuoti po žeme – lyg būti pragaro krosnyje.

Iki XIX a. pabaigos Londonas toliau plėtė savo metro tinklą – atsirado Rajono geležinkelis, o 1890 m. įvyko nauja revoliucija: atidaryta pirmoji elektrinė požeminė linija pasaulyje.

1900–1930 m. buvo sparčios plėtros laikotarpis, atsirado naujos linijos.

1908 m. pirmą kartą buvo pavartotas pavadinimas „Underground“ (liet. metro).

1913 m. dizaineris Edvardas Džonstonas sukūrė garsųjį metro šriftą (angl. „Johnston Sans“), kuris naudojamas iki šiol. O 1931 m. Haris Bekas pristatė ikoninį metro žemėlapį, paremtą elektros grandinės schema – tai buvo dizaino proveržis, kurį vėliau nukopijavo viso pasaulio miestai.

Per Antrąjį pasaulinį karą Londono metro tapo daugiau nei transporto priemone.

Tūkstančiai žmonių slėpėsi požemiuose per vokiečių bombardavimus – metro stotys tapo laikinomis prieglaudomis, ligoninėmis ir net gimdymo vietomis.

Po karo metro buvo modernizuojamas: įdiegtos automatinės durys ir modernūs elektriniai traukiniai, atidaryta Viktorijos linija – pirmoji visiškai automatizuota linija pasaulyje.

2016 m. pradėjo veikti naktiniai traukiniai penktadieniais ir šeštadieniais. 2022 m. atidaryta Elizabet linija – moderniausia, greičiausia ir giliausia metro linija.

Londono metro – tai ne tik transportas. Tai miesto širdis, veikianti jau daugiau nei 160 metų.

Nuo žmogaus iki roboto

„Mind the gap“ (liet. „Saugokitės tarpo“ arba „Atkreipkite dėmesį į tarpą“) – tai garsinis ar vizualinis perspėjimas, kurį geležinkelių keleiviams pateikia stotys ar traukiniai.

Juo įspėjama, kad reikia būti atsargiems žengiant per tarpą tarp traukinio durų ir platformos krašto.

Frazė atsirado dėl praktinės priežasties.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai Londono metro plėtėsi ir modernėjo, vis dažniau kildavo pavojų: ne visur traukiniai galėjo prisiartinti prie platformų tiesiai, o kai kur tarp jų atsirasdavo pavojingas tarpas.

Ypač problemiškos buvo lenktos stotys, tokios kaip Banko, Padingtono ar Embankment.

Kadangi nėra fizinio įrenginio tarpui užpildyti, reikėjo garsinio ir vizualinio įspėjimo. Taip frazė „Mind the gap“ tapo standartiniu įspėjimu – ji dažoma ant platformų kraštų ir transliuojama per garsiakalbius.

Įrašas taip pat naudojamas, kai traukinių ir platformų aukštis nesutampa – pavyzdžiui, kai toje pačioje stotyje stoja skirtingų tipų traukiniai.

Iki tol metro darbuotojai patys šaukdavo keleiviams apie galimą pavojų, bet tokia sistema nebuvo patogi – garsas paskęsdavo triukšme ir ne visada pasiekdavo minią.

Todėl 1960-ųjų pradžioje Londono transportas nusprendė įdiegti mechaninius garsinius įrašus – tai buvo tikras revoliucinis žingsnis viešojo transporto istorijoje.

Trumpa, aiški ir universali – tokia turėjo būti naujoji frazė.

Buvo svarstoma keli variantai, tačiau galiausiai pasirinkta paprasta, bet įsimintina formuluotė: „Mind the gap.“

Ji buvo trumpa neatsitiktinai: tuo metu duomenų saugojimo technologijos buvo labai brangios, todėl pranešimas turėjo būti kuo trumpesnis – tiek dėl vietos taupymo, tiek dėl aiškumo.

Taip vos trys žodžiai tapo miesto legenda.

Šešto dešimtmečio pabaigoje garso inžinierius Pėteris Lodžas, dirbęs „Redan Recorders“ studijoje, įrašė aktoriaus balsą, sakantį „Mind the gap“.

Tačiau aktorius pareikalavo didžiulio honoraro, todėl pranešimą teko įrašyti iš naujo – šįkart pats P. Lodžas pasakė frazę, tik norėdamas sureguliuoti įrašymo garso lygį. Būtent jo balsas taupumo sumetimais ir liko naudojamas. Beje, šis Lodžo įrašas kai kuriose metro linijose girdimas iki šiol.

Vėlesniais metais Londono metro ėmė naudoti skirtingus balsus.

Būtent tada Osvaldo Lorenso balsas pradėtas naudoti tam tikrose platformose.

Iki 1990 m. garsiniai įrenginiai atnaujinti, pranešimai tapo aiškesni. Vis daugiau įrašų robotizuoti, kad būtų galima naudoti juos ilgiau ir pigiau.

2000-aisiais Londono transportas ėmė standartizuoti garsinius pranešimus: visose linijose pasigirdo tie patys profesionalių aktorių balsai.

2005 m. Jubiliejaus, Šiaurinėje ir Pikadilio linijose pranešimus įgarsino Filas Sajeris. Po jo mirties 2016 m. „The New York Times“ pavadino jį „vienu atpažįstamiausių balsų Didžiojoje Britanijoje“.

Iki to laiko Pikadilio linijoje skambėjo aktoriaus Timo Bentinko balsas, vėliau – Džulijos Beri.

Kituose įrašuose girdėti aktorė Ema Klark, taip pat įrašai, kuriuos gamino „PA Communications Ltd“ bendrovė.

Jos pardavimų vadybininko Keito Vilsono balsas iki šiol girdimas Padingtono stotyje – ir netgi pasigirsta fone slaptojo agento 007 Džeimso Bondo filme „Skyfall“.

Po 2010 m. sistema perėjo prie skaitmeninio formato. Nuo šiol balsai buvo serveriuose, o ne juostose – juos lengviau atnaujinti, koreguoti ir keisti.

Tačiau ši pažanga turėjo savo kainą – žmogiškasis atspalvis pamažu išnyko.

Karališkas pranešimas

Per karaliaus Karolio III karūnavimo savaitgalį 2023 m. gegužę Jungtinės Karalystės geležinkelių stočių ir Londono metro stoties keleiviai išgirdo ypatingą pranešimą.

Karalius Karolis III ir karalienė Kamila įrašė specialią perspėjimo versiją, kuri metro pasigirdo keleiviams.

„Mes su žmona linkime jums nuostabaus karūnavimo savaitgalio. Kad ir kur būtumėte, keliaukite saugiai ir maloniai. Ir prisiminkite – prašome saugotis tarpo.“

Šis įrašas buvo transliuojamas visose Jungtinės Karalystės geležinkelio stotyse.

Pranešimą įrašė Londono transporto garso komanda karaliaus Karolio III ir karalienės Kamilos šeimos rezidencijoje.

Tai buvo vienas retų atvejų, kai monarchas savo balsą paskolino viešajam transportui.

Meilė ir kine

Frazės „Mind the gap“ kultūrinė reikšmė išliko tokia stipri, kad 2015 m. Londono kino festivalyje pristatytas trumpametražis filmas tokiu pačiu pavadinimu.

Jo režisierius – Lukas Flanaganas.

Filmas pasakoja apie Margaretos ir Osvaldo meilės istoriją – tą pačią, kuri sujaudino visą Londoną.

Be to, elektronikos produktus gaminanti „Kingston“ bendrovė sukūrė reklaminį filmuką.

Reklamos scenarijus seka Margaretos Makalum istoriją: senyva moteris ateina į metro stotį kiekvieną dieną ir klausosi vyro balso pranešimo. Vieną dieną balsas pakeičiamas, ji klausia stoties darbuotojo kodėl. Kai darbuotojas sužino, kad pranešimą įrašė jos vyras, jis perduoda moteriai įrašo kopiją – USB laikmeną.

Nors komercinė interpretacija sulaukė dėmesio, kaip juokavo britai, aktorių bandymai imituoti Londono akcentą skambėjo gana… amerikietiškai.

Kaip paprasta frazė tapo legenda

Londoniečiams frazė „Mind the gap“ visada buvo neatsiejama miesto tapatybės dalis, tokia pat svarbi kaip raudoni dviaukščiai autobusai, juodi taksi ar raudonos telefono būdelės.

Šie simboliai tapo turistų traukos objektais, todėl, net ir praradę savo pirminę funkciją, jie vis dar išliko miesto peizaže – kaip ir balsas, įrašytas dar prieš pusšimtį metų.

Iš pradžių buvęs paprastas saugumo perspėjimas, „Mind the gap“ tapo popkultūros simboliu.

Jį galima rasti ant suvenyrų, marškinėlių, net dainų ar filmų pavadinimuose.

O 1972-ųjų filme „Mirtina linija“ frazė pasirodo ironiškai.

Filmo veiksmas vyksta Londono požeminiame metro. Policija tiria mįslingus dingimus – žmonės pradeda paslaptingai dingti metro tuneliuose.

Paaiškėja, kad požemiuose gyvena kanibalų pora, išlikusi iš XIX a. laikų, kai per tunelių statybas įvyko griūtis, ir keli darbininkai liko įkalinti. Vienintelis išgyvenęs jų palikuonis tapo laukiniu žmogumi, medžiojančiu keleivius.

Filme keleiviams primenama atsargiai žengti tarp traukinio ir platformos, o tikrasis pavojus tyko po platforma – tamsiuose, klaustrofobiškuose tuneliuose.

Kultinė frazė figūruoja ir dokumentiniame filme „Minding the Gap“, kur pavadinimas žaidžia su keliais prasmės sluoksniais – tarpų, perėjimų, abejonių.

Yra keli filmai „Mind the Gap“ pavadinimu – pavyzdžiui, 2004 m. amerikiečių filmas ar 2007 m. Švedijos filmas.

Be to, frazė dažnai pasirodo literatūroje, ypač kaip metafora – apie emocinius tarpus, spragas santykiuose ar gyvenimo posūkius.

Kodėl „Mind the gap“ taip stipriai įsirėžė į kultūrą? Veikiausiai dėl to, kad tai – metafora: tarpas gali reikšti ne tik fizinį tarpelį tarp platformos ir traukinio, bet ir tai, ko trūksta tarp žmonių, santykiuose, tarp prarasto ir išsaugoto, tarp praeities ir dabarties.

The post Balsas tarp metro bėgių appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau iš tiesų viskas kur kas giliau.

Vieną dieną, rodos, stabili ir tvarkingai sudėliota gyvenimo mozaika ima nebeteikti džiaugsmo.

Vakar dar viskas buvo „po kontrole“, o šiandien netikėtai apima tuštuma – tarsi eitum pažįstamu keliu, bet nebesuprastum, kodėl.

Psichologai šį laikotarpį vadina gyvenimo pervertinimu, o žmonės – paprasčiausiai „kažkas su manimi ne taip“.

Tačiau iš tiesų vidutinio amžiaus krizė gali būti ne pabaiga, o pradžia – momentas, kai pirmą kartą nuoširdžiai paklausi savęs: „Ar gyvenu taip, kaip iš tiesų noriu?“

Kada prasideda vidutinio amžiaus krizė ir kodėl ji ištinka

Paprastai ji pasireiškia maždaug tarp 30 ir 50 metų (dažniausiai – 35–45 m.), kai žmogus pirmą kartą suvokia, kad didelė gyvenimo dalis jau nugyventa.
Tai nebūtinai nevilties metas – veikiau laikas susumuoti pasiekimus.

Žvelgiame atgal, vertiname, ką nuveikėme, ir klausiame savęs: „Ar tikrai einu ten, kur noriu?“

Kartais postūmiu tampa išoriniai pokyčiai – iš namų išėję vaikai, atleidimas iš darbo, skyrybos, liga ar net jubiliejus.

Visi šie įvykiai primena: gyvenimas eina, o mūsų bandymų jį nugyventi savaip – ribotas skaičius.

Psichologų teigimu, vyrams ši krizė dažniau susijusi su saviverte ir sėkme, o moterims – su pasikeitusiomis gyvenimo rolėmis: vaikai užaugo, tėvai sensta, reikia iš naujo atrasti save.

Tai vadinama egzistenciniu pabudimu arba gyvenimo fokuso pasikeitimu – pirmą kartą aiškiai suvokiame, kad nesame amžini, nustojame žvelgti į ateitį su naiviu optimizmu ir pradedame ieškoti prasmės – tiek praeities, tiek to, kas dar laukia.

Šis virsmas dažnai matomas ir socialiniuose tinkluose – staiga pasirodo įkvepiančios citatos, saviugdos maratonai, „naujos prasmės“ ir sporto ataskaitos.

Kaip atskirti vidutinio amžiaus krizę nuo paprasto nuovargio

Vidutinio amžiaus krizė retai užklumpa netikėtai.

Ji dažniausiai prisėlina tyliai – tai, kas anksčiau teikė džiaugsmą, ima nebedominti; norisi pokyčių, bet neaišku, kokių.

Būdingi požymiai:

• nuotaikų svyravimai, dirglumas, nuovargis;
• miego ar apetito sutrikimai;
• nenoras imtis įprastų, net anksčiau mėgtų veiklų;
• jausmas, kad „užstrigote“, noras permainų.

Dar vienas būdingas požymis – nepasitenkinimas be aiškios priežasties: atrodo, turite viską – šeimą, darbą, namus – bet viduje tuščia.

Kartais tai pasireiškia keistais klausimais: „Kam aš visa tai darau?“, „Kas aš esu be šių vaidmenų?“

Įdomu, kad apie ketvirtadalis žmonių iš tiesų išgyvena šį laikotarpį klasikine forma.

Likusieji tiesiog patiria laikiną nepasitenkinimą – natūralią brandos fazę, o ne asmeninę katastrofą.

Kartais tai pasireiškia tyliai: žmogus ima klausytis jaunystės muzikos, vartyti senas nuotraukas, rašyti buvusiems bendraklasiams ar svajoti „dingti kur nors porai savaičių“.

Vidutiniškai kas ketvirtas suaugęs prisipažįsta padaręs ką nors impulsyvaus šiuo laikotarpiu – nuo motociklo pirkimo iki netikėto karjeros posūkio.

Vyrai dažniau pradeda sportuoti, imasi naujų pomėgių ar atnaujina garderobą.

Moterims būdingiau mokytis naujų dalykų, keisti stilių, šukuoseną ar net darbą.

Kaip vidutinio amžiaus krizė gali tapti naujos pradžios tašku

Nepaisant niūraus pavadinimo, vidutinio amžiaus krizė gali tapti augimo etapu.

Tyrimai rodo, kad būtent šiuo metu daugelis tampa smalsesni, atviresni ir labiau pasiryžę išbandyti naujus dalykus.

Vieni grįžta mokytis, kiti pradeda verslą, dar kiti atranda meditaciją ar savanorystę.

Įdomu, kad ši krizė dažniau ištinka tuos, kurie jau yra pasiekę išorinės sėkmės – kai viskas lyg ir pavyko, tikslas išnyksta, o protas ima ieškoti naujo.

Tai metas iš naujo susidėlioti save: suprasti, ko iš tikrųjų norite, ir liautis gyventi iš inercijos.

Taip, tai nerimo kupinas laikas, bet kartu – ir sąžiningumo metas.

Ne veltui psichologai sako: vidutinio amžiaus krizė – tai ne pabaiga, o antroji jaunystė su patirtimi.

Yra net juokingas „simptomas“: jei staiga pajutote norą išmokti groti gitara, pakeisti profesiją ar iškeliauti autostopu į Mongoliją – tai gali būti ne paprastas nuovargis, o jūsų pasąmonės prašymas permainų.

The post Vidutinio amžiaus krizė: kodėl po 40-ies norisi viską mesti ir pradėti iš naujo appeared first on Kauno savaitė.

Kalbant apie šunų amžių, skaičiavimas „šunų metais“ jau nebėra tikslus.

Tyrimai rodo, kad šunų gyvenimo trukmė gali labai skirtis priklausomai nuo veislės, dydžio ir kitų veiksnių, kurių dar iki galo nesuprantame.

Jei kada nors žvelgėte į savo augintinį ir klausėte savęs: „Kiek gyvena šunys?“ arba planuojate įsigyti keturkojį draugą, kuris būtų su jumis kuo ilgiau, čia rasite svarbiausią informaciją: kaip vertinama šunų gyvenimo trukmė ir ką galite padaryti, kad ji būtų ilgesnė.

Vidutinė šunų gyvenimo trukmė

Vidutiniškai šunys gyvena 10–13 metų, tačiau tai labai priklauso nuo jų veislės ir dydžio.

Žmonių veislininkystė lėmė didžiulę šunų dydžių, kūno sandaros ir išvaizdos įvairovę, todėl nenuostabu, kad čihuahua ir, pavyzdžiui, vokiečių dogo gyvenimo trukmė skiriasi.

Svarbu žinoti: mažų veislių šunys paprastai gyvena ilgiau nei didelių veislių atstovai.

Kodėl mažesni šunys gyvena ilgiau?

Tiksli šio reiškinio priežastis nėra iki galo ištirta.

Daugumos žinduolių atveju didesnių rūšių individai gyvena ilgiau, tačiau šunims yra priešingai.

Viena iš galimų priežasčių – amžiaus ligos, tokios kaip šlapimo nelaikymas, vėžys ir raumenų bei kaulų sistemos problemos.

Dideliems šunims šios problemos dažniau tampa neįveikiamos, todėl jie anksčiau iškeliauja į amžinosios medžioklės šalį.

Taip pat skirtingoms veislėms būdingi skirtingi sveikatos sutrikimai.

Ar mišrūnai gyvena ilgiau nei grynaveisliai šunys?

Taip, mišrūnai dažnai gyvena ilgiau nei grynaveisliai šunys.

Genetika turi didelę įtaką gyvenimo trukmei, o grynaveisliai šunys dėl giminingo kryžminimo yra labiau linkę į paveldimas ligas.

Mišrūnams ši rizika mažesnė, todėl jie gali gyventi ilgiau.

Kai kurios veislės buvo išvestos su specifinėmis savybėmis, kurios, deja, trumpina jų gyvenimo trukmę.

Pavyzdžiui, brachicefaliniai (trumpasnukiai) šunys, tokie kaip anglų buldogai, yra jautresni karščio smūgiams ir kvėpavimo sutrikimams dėl trumpos trachėjos.

Kiek gyvena mažų veislių šunys?

Maži šunys dažniausiai gyvena ilgiausiai – vidutiniškai 10–15 metų.

Vis dėlto su amžiumi jie dažniau serga kepenų, inkstų, antinksčių ligomis, širdies degeneracinėmis ligomis ir pankreatitu.

Taip pat jiems dažnai pasireiškia dantų problemos, kurios gali pabloginti bendrą sveikatos būklę.

Populiarių mažų veislių šunų vidutinė gyvenimo trukmė:

Čihuahua: 14–16 metų

Pomeranijos špicas: 12–16 metų

Jorkšyro terjeras: 11–15 metų

Ši-cu: 10–18 metų

Kiek gyvena vidutinio dydžio šunys?

Vidutinio dydžio šunys dažniausiai gyvena 10–13 metų, tačiau jų gyvenimo trukmė priklauso nuo veislės.

Pavyzdžiui, buldogai dažnai turi sveikatos problemų dėl plokščios nosies, o Australijos aviganiai, garsėjantys ištverme, gali išgyventi 16 metų ar ilgiau.

Populiarių vidutinio dydžio veislių gyvenimo trukmė:

Prancūzų buldogas: 10–12 metų

Kokerspanielis: 10–14 metų

Anglų buldogas: 8–10 metų

Bokseris: 10–12 metų

Kiek gyvena dideli šunys?

Didelių veislių šunys vidutiniškai gyvena 9–12 metų.

Su amžiumi jiems dažniau išsivysto artritas ir kai kurios vėžio rūšys.

Pavyzdžiui, auksaspalviai retriveriai ir Berno zenenhundai ypač linkę į onkologines ligas.

Populiarių didelių veislių šunų gyvenimo trukmė:

Auksaspalvis retriveris: 10–12 metų

Rotveileris: 9–10 metų

Belgų aviganis: 14–16 metų

Berno zenenhundas: 7–10 metų

Kiek gyvena gigantiškų veislių šunys?

Gigantiškų veislių šunys gyvena trumpiausiai – vidutiniškai 8–10 metų.

Pavyzdžiui, 6 metų vokiečių dogas jau laikomas senu dėl sąnarių dėvėjimosi.

Be to, šios veislės dažniau serga kaulų vėžiu ir neurologinėmis ligomis.

Populiarių gigantiškų veislių gyvenimo trukmė:

Vokiečių dogas: 7–10 metų

Airių vilkogaudis: 6–8 metai

Niufaundlendas: 9–10 metų

Senbernaras: 8–10 metų

Kaip prailginti šuns gyvenimą?

Atlikite tyrimą prieš įsigydami šunį Kadangi veislė turi didelę įtaką gyvenimo trukmei, svarbu rinktis atsakingą veisėją, kuris rūpinasi savo šunų sveikata.

Laikykitės veterinaro rekomendacijų Reguliarios vakcinacijos, apsauga nuo blusų, erkių ir širdies kirmėlių, taip pat kasmetinės sveikatos patikros padeda anksti nustatyti ligas. Tinkama mityba taip pat labai svarbi – ją reikėtų derinti su specialistu pagal šuns poreikius.

Palaikykite sveiką svorį Tyrimai rodo, kad normalų svorį turintys šunys gyvena vidutiniškai 2 metais ilgiau. Stebėkite jų mitybą, skanėstų kiekį ir užtikrinkite reikiamą fizinį aktyvumą.

The post Kiek laiko gyvena šunys? appeared first on Kauno savaitė.

Yra ženklų, galinčių patvirtinti, kad nugyvensite tikrai ilgą gyvenimą.

Gyvenimo trukmę daugiausia lemia lytis: beveik visų žinduolių rūšių patelės išgyvena ilgiau nei patinai. Kalifornijos universiteto mokslininkai, kurį laiką stebėję graužikus, išsiaiškino, kad tarp ilgaamžių pelių daugiausia buvo būtent patelių.

Patinai yra labiau pažeidžiami. To priežastis – testosteronas, kuris turi neigiamą poveikį imuninei sistemai. O estrogenas (moteriškas lytinis hormonas) saugo nuo uždegimo.

Harvardo universiteto mokslininkų teigimu, didžioji dalis šimto ir daugiau metų sulaukusių žmonių buvo vegetarai.

Tyrimai patvirtino faktą: kai į žmogaus organizmą patenka didelis baltymų kiekis, ląstelės ima sparčiai senti. Kartu su baltymais gaunama aukštos kokybės „statybinė medžiaga“ yra svarbi aktyviam augimui ir dauginimuisi.

Vis dėlto suaugusiam organizmui tokios stimuliacijos nereikia. Užsitęsęs ląstelių augimas pagreitina senėjimą. Jei sumažinsite aminorūgščių kiekį, ląstelės nustos aktyviai augti ir visas pastangas galės sutelkti į organizmo apsaugą.

Didelė geležies koncentracija kraujyje pagreitina senėjimo procesus organizme, o normalus hemoglobino kiekis gali užtikrinti ilgaamžiškumą.

Geležis lemia žmogaus organizmo gebėjimą kovoti su infekcija. Pavyzdžiui, susirgus Parkinsono liga ar esant kepenų patologijai, hemoglobino kiekis organizme būna gerokai mažesnis. Būtent todėl mokslininkai teigia, kad šio mikroelemento metabolizmas glaudžiai susijęs su ilgu gyvenimu.

Šį faktą patvirtina alternatyvūs moksliniai darbai, jų autoriai įrodė, kad nesaikingas raudonos mėsos (geležies šaltinio) vartojimas didina su amžiumi atsirandančias patologijas. Nesaikingas raudonos mėsos vartojimas didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Mokslininkai teigia, kad geležies papildų vartojimas dažniausiai nėra su tuo susijęs, nes papildai skiriami esant reikšmingam geležies trūkumui.

Italų mokslininkai ištyrė 100 metų jubiliejaus sulaukusius žmones ir padarė išvadą, kad šimtamečių žarnyno mikroflora yra sveika.

Reguliariai valgydami maistą su probiotikais, galite pagerinti žarnyno veiklą. Viduržemio jūros dieta yra dar vienas puikus būdas pagerinti žarnyno mikroflorą. Būtent tokia dieta užtikrina daugumos italų ilgaamžiškumą. Šimtamečių racione vyrauja jūros gėrybės ir žuvis, šviežios daržovės ir vaisiai – jaunystės ir gyvybingumo šaltiniai.

Žmogaus pasaulėžiūra taip pat turi nemažą įtaką jo gyvenimo trukmei. Tai nesunku paaiškinti: optimistiškai nusiteikę žmonės yra linkę laikytis sveikos gyvensenos – stebėti mitybą, palaikyti fizinį aktyvumą bei pakankamai laiko skirti kokybiškam miegui.

Kitas optimistų bruožas, kuris taip pat gali užtikrinti ilgą gyvenimą, – pasitikėjimas savimi. Tokie žmonės nelinkę panikuoti ar pulti į neviltį, jie lengvai randa išeitį net ir iš labai sunkių gyvenimo situacijų. Be to, jie daug greičiau atsigauna po streso.

Mokslininkai padarė išvadą, kad intelektualūs žmonės gyvena gerokai ilgiau nei menką išsilavinimą turintys. Pasirodo, kad smegenys, negaunančios reguliaraus krūvio, sensta kur kas greičiau.

The post Ženklai, rodantys, kad gyvensite ilgai appeared first on Kauno savaitė.

Štai gydytojai endokrinologai primena, kad bučiuotis reikia ne tik per šventes, o kasdien.

Ir kuo daugiau, nes tai sveika.

Bučiniai stiprina imunitetą.

Reikšmingiausia bučinių nauda organizmui – jie aktyvuoja mūsų imuninę sistemą.

Bučiuodamiesi mes apsikeičiame su partneriu bakterijomis ir virusais.

Kad prieš juos atsilaikytų, organizmas pradeda intensyvią imunoglobulino A – tai yra antikūnų gamybą.

Šie antikūnai mus puikiausiai apsaugo dar ir nuo ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų, gripo, kitų sezoninių peršalimo ligų.

Taigi bučiniai – puiki treniruotė imunitetui. Aišku, svarbu, kad žmogus, su kuriuo bučiuojamasi, pats nesirgtų.

Bučiniai užtikrina gerą nuotaiką ir didina optimizmą.

Viename kvadratiniame centimetre lūpų paviršiaus yra apie 200 nervų galūnių.

Dėl to net švelniausias prisilietimas prie jų teikia malonumą.

Tačiau bučiniai ir apsikabinimas su mylimu žmogumi dar ir skatina mūsų organizmą gaminti dopaminą – hormoną ir neuromediatorių, atsakingą už pasitenkinimo jausmą, taigi užtikrinantį ir pakylėtą nuotaiką.

Bučiniai stiprina santykius šeimoje.

Neuromediatorius dopaminas taip pat atsakingas už meilės jausmo partneriui formavimąsi.

Tai reiškia, kad kuo dažniau jūs bučiuojatės, tuo gilesni ir stipresni tampa jūsų jausmai.

O dar bučiniai santuokinius ryšius stiprina ir tuo, kad, susilietus lūpoms, be dopamino, organizme išsiskiria ir oksitocinas – kitas hormonas, formuojantis emocinį prisirišimą ir kartu didinantis atsparumą stresui.

Tvirtinama, kad porų, kurios dažniau bučiuojasi, sąjungos būna tvirtesnės.

Bučiniai padeda išlaikyti figūrą.

Malonumo jausmas, apimantis bučiuojantis, gali turėti įtakos apetitui, mano ekspertai.

Taip yra dėl atsakomosios pasisotinimo centro reakcijos: kai žmogus jaučiasi psichologiškai pakylėtas, jo smegenyse atlygio ir malonumo sistema nesusitelkia ties maistu – pavyzdžiui, šokoladu ar kitu desertu.

Be to, bučiuojantis deginamos kalorijos.

Bučiniai slopina skausmą.

Tai įrodyta moksliškai: mylimo žmogaus bučiniai veikia kaip vaistai nuo skausmo. Tokį poveikį daro organizme prasidedanti endorfinų sintezė, o šių vadinamųjų laimės hormonų poveikis panašus į opiatų.

Bučiniai saugo nuo senėjimo.

Bučiuojantis dalyvauja kelios dešimtys veido raumenų. Tokia treniruotė beveik niekuo nenusileidžia dabar nepaprastai madingai veido mankštai – profilaktinei priemonei nuo senėjimo sukeliamų pokyčių veido ovale.

The post Endokrinologai pataria… bučiuotis appeared first on Kauno savaitė.

Didesni atlyginimai ir pensijos

2025 m. minimalioji mėnesinė alga (MMA) didės 12,3 proc. nuo 924 iki 1038 eurų. Šis pakeitimas reikš papildomą 68,97 eurų pajamų augimą į rankas mažiausias pajamas gaunantiems dirbantiesiems.

Augant MMA, didėja ir 23,27 proc. jos sudaranti pastovioji nedarbo išmokos dalis, kuri sieks 241,54 euro.

Dėl MMA padidėjimo privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmoka ją mokantiems savarankiškai sieks 72 eurus.

Skaičiuojama, kad, palyginti su 2024 m., gydytojų atlyginimai į rankas šiemet augs 305 eurais (10 proc.), slaugytojų – 141 euru (10 proc.), rezidentų – 144 eurais (10 proc.), kultūros ir meno darbuotojų – 83 eurais (7,6 proc.), nuo 2025 m. rugsėjo 1-osios mokytojų atlyginimas didės 142 eurais (8,2 proc.), dėstytojų atlyginimai taip pat nuo rugsėjo – 164 eurais (8,2 proc.).

2025 metais vidutinė senatvės pensija ūgtels maždaug 73 eurais ir pasieks 673 eurus. Vidutinė senatvės pensija tiems, kurie turi būtinąjį stažą, – 81 euru ir sieks 721 eurą.

2025 m. dviem mėnesiais didėja pensinio amžiaus riba. Vyrai į pensiją galės išeiti sulaukę 64 m. ir 10 mėn. (gimę 1960 m. gegužės 1 d. – 1961 m. vasario 28 d.), moterys – 64 m. ir 8 mėn. (gimusios 1960 m. rugsėjo 1 d. – 1961 m. balandžio 30 d.).

Vienišo asmens išmoka pasieks 42,29 euro, vaiko pinigai –122,5 euro.

Didesni akcizai

Nuo sausio 1 d. Lietuvoje įsigalioja didesni akcizai. Skaičiuojama, jog 0,5 litro alaus dėl to gali pabrangti vidutiniškai apie 0,05 euro, toks pat kiekis vyno daugiau nei 8,5 proc. stiprumo – apie 0,21 euro, o 0,5 litro stipriųjų gėrimų – apie 0,69 euro.

Cigaretės turėtų pabrangti vidutiniškai 0,26 euro už 20 vnt., cigarai ir cigarilės – 0,36 euro už 20 g, rūkomasis tabakas – 0,26 euro už 20 g, kaitinamojo tabako ir jam alternatyvūs produktai – 0,24 euro už 20 vnt. Elektroninių cigarečių skysčio kaina galėtų padidėti apie 0,92 euro už 2 ml skysčio.

Skaičiuojama, kad 1 litras benzino pabrangs vidutiniškai apie 0,06 euro, 1 litras dyzelino – apie 0,13 euro, o suskystintų automobilių dujų – apie 0,04 euro.

Visuomeninis „Ignitis“ elektros tarifas nuo sausio 1 d. bus maždaug 4 proc. didesnis. „Standartinio“ vienos laiko zonos plano kaina sieks 20,5 cento už kilovatvalandę, dviejų laiko zonų dieninis tarifas bus 23,3 cento, o naktinis – 13,9 cento.

Gamtinės dujos daugiau jų suvartojantiems buitiniams vartotojams nuo sausio brangs 17–18 proc., mažiausiai jų suvartojantiems pigs beveik 6 proc., tačiau pastarieji mokės didesnę pastoviąją dalį.

Pokyčiai piniginėse

Nuo sausio 1 d. Lietuvoje įsigalioja 1 eurą siekianti pagrindinės mokėjimų sąskaitos paslaugų krepšelio kaina. Gyventojai per mėnesį galės iš bankomatų išsiimti 800 eurų grynųjų pinigų, atlikti 15 mokėjimo pervedimų.

Dar viena naujovė – investicinė sąskaita. Teigiama, kad ji sudarys patogesnes sąlygas tęstinėms investicijoms į finansinius produktus.

Tačiau kartu nebelieka gyventojų pajamų mokesčio lengvatos naujoms ilgalaikio draudimo ir trečios pakopos pensijų sutartims. Anksčiau sudarytoms sutartims iki 300 eurų per metus susigrąžinti leidžianti lengvata galios iki 2035 metų.

Šiek tiek vėliau 2025-aisiais įsigalios keli pakeitimai, aktualūs turintiems ar planuojantiems pirkti būstą. Nuo vasario 1 d. įsigalios supaprastintas būsto paskolų refinansavimas. Nuo gegužės 1 d. atsiranda realios fiksuotosios ir kintamosios palūkanų normos NT įsigijimo sutartims.

Ir ne tik

Įsigyjantieji naują išankstinio mokėjimo SIM kortelę nuo sausio privalės ją užregistruoti ir patvirtinti tapatybę.

Šiemet Lietuvoje oficialiai pradeda veikti Nacionalinė turizmo informacinė sistema, kurios posistemė „E. turistas“ rinks ir analizuos statistinius duomenis apie turistus.

Nuo sausio 1 d. savivaldybės turės sudaryti galimybes visiems gyventojams rūšiuoti tekstilės atliekas.

Nuo gegužės 1 d. viešojo maitinimo paslaugų teikėjai nebegalės nemokamai dalyti vienkartinių plastikinių maisto pakuočių ir gėrimų indelių.

The post Kas Lietuvoje keičiasi 2025 metais: palies visus gyventojus appeared first on Kauno savaitė.

Kaip skelbiama pranešime, šis rezultatas beveik atitinka visos Europos Sąjungos vidurkį (86 proc.). Tai – aukščiausias rezultatas per visą Lietuvos istoriją.

Lietuvos gyventojų nuomone, infliacija išlieka aktualiausia problema (36 proc. ją paminėjo kaip vieną iš trijų svarbiausių šalies problemų). Sveikatos apsauga (25 proc. paminėjusių) ir tarptautinė padėtis (20 proc. paminėjusių) yra antroje ir trečioje vietose. Pastarųjų problemų svarba šiek tiek padidėjo.

„Šis progresas rodo didelį pasitikėjimą demokratinėmis vertybėmis, kuris buvo pasiektas per du dešimtmečius narystės Europos Sąjungoje. Net 67 proc. respondentų pasitiki Europos Sąjunga, o 59 proc. ES įvaizdį vertina teigiamai. Džiugina tai, kad ne tik patys vertiname pozityvų narystės ES poveikį, bet ir norime juo dalytis“ – pažymi Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega

Apklausos duomenimis, Lietuvoje 76 proc. gyventojų taip pat pritaria karinei ir finansinei paramai Ukrainai, nors šis skaičius ir sumažėjo 7 procentiniais punktais. Tačiau parama sankcijoms Rusijai (78 proc. pritariančių) ir Ukrainos kandidatūrai į ES (74 proc. pritariančių) išlieka beveik nepakitusi.

Dauguma Lietuvos gyventojų (83 proc.) laiko rusiją grėsme Europos saugumui, o 82 proc. mano, kad ES, remdama Ukrainą, gina Europos vertybes. Be to, 80 proc. apklaustųjų Lietuvoje ir vidutiniškai 69 proc. ES piliečių pasisako už ES karinės pramonės stiprinimą.

Kad gynybai Europos Sąjungoje turėtų būti išleidžiama daugiau lėšų, sutinka 72 proc. Lietuvos ir 64 proc. vidutiniškai visų kitų ES šalių piliečių. 83 proc. Lietuvos piliečių ir 80 proc. kitų ES šalių piliečių teigia, kad jų požiūris į Rusiją yra neigiamas.

Tyrimo metu tiesioginio interviu metodu visoje Lietuvoje apklausti 1018 respondentų, atrinktų atsitiktinės tikimybinės atrankos būdu. Respondentų amžius – 15 ir daugiau metų. Apklausa reprezentuoja visų Lietuvos piliečių nuomonę su ne didesne nei 3,1 proc. statistine paklaida.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Savo gyvenimu patenkinti yra 83 proc. lietuvių appeared first on Kauno savaitė.

Lyginant su spalio mėnesiu, teigiančių, jog reikalai Lietuvoje gerėja, padaugėjo 2 proc., tam įtakos turėjo ir Seimo rinkimų rezultatai.

ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ lapkričio 20–gruodžio 1 dienomis atlikta apklausa, kurioje buvo prašoma respondentų įvertinti, ar, jų manymu, pastaruoju metu reikalai Lietuvoje iš esmės krypsta į gerąją, ar į blogąją pusę.

Lapkritį 34 proc. 18 metų ir vyresnių gyventojų galvojo, kad situacija Lietuvoje gerėja, kai beveik du trečdaliai (64 proc.) apklaustųjų įžvelgė blogėjančią situaciją šalyje. 2 proc. respondentų šiuo klausimu neturėjo nuomonės.

Didžiausi optimistai – jaunimas, pesimistai – tautinės mažumos ir nusivylę rinkimų rezultatais

Per pastarąjį mėnesį 2 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad reikalai Lietuvoje krypsta į gerąją pusę. Spalį palankiai situaciją vertinančių respondentų buvo 32 proc., o nepalankiai – 66 proc. Praėjusių metų lapkritį situacijos šalyje gerėjimą įžvelgė 21 proc., o blogėjimą – 78 proc. apklaustųjų.

Kad reikalai Lietuvoje iš esmės gerėja, dažniau mini jaunimas iki 30 metų – tai nurodė 43 proc. apklaustųjų. Optimistiškiau yra nusiteikę respondentai su aukštuoju išsilavinimu (52 proc.) ir su didžiausiomis (virš 2000 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį. Šalies perspektyvas labiau teigiamai vertina besimokantis jaunimas (56 proc.), specialistai ir tarnautojai (43 proc.), kairiųjų pažiūrų gyventojai (43 proc.).

Kad padėtis šalyje blogėja, dažniau mano darbininkai ir ūkininkai (70 proc.), vadovai (70 proc.) bei pensininkai (68 proc.), lenkų (96 proc.) bei rusų (84 proc.) tautybių gyventojai, taip pat respondentai, kurie yra nepatenkinti pasibaigusių rinkimų rezultatais (74 proc.).

Apklausa vyko 2024 m. lapkričio 20 – gruodžio 1 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1018 Lietuvos gyventojų, apklausa vyko 115 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka suaugusių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.

The post Padaugėjo gyventojų manančių, kad padėtis Lietuvoje gerėja appeared first on Kauno savaitė.

Iš pradžių išradimai buvo primityvūs, kaip paprasčiausias ratas. Bėgant laikui technologijos vystėsi – išradome galingą automobilį su vidaus degimo varikliu bei kitus įspūdingus dalykus.

Jei šiandien kas duotų XIX amžiaus rašomąją mašinėlę, su ja būtų beveik neįmanoma parašyti net puslapį teksto. Klavišus buvo sunku spausti, jie dažnai lūždavo, o raidės atsispausdavo neryškios, sunkiai įskaitomos.

Šiandien turime nešiojamuosius kompiuterius su patogiomis klaviatūromis, tekstų saugyklas internete ir daug kitų naujovių.

Tačiau pasaulyje yra daiktų, kurie nuo jų sukūrimo beveik nepasikeitė. Ir viskas dėl to, kad jie nuo pradžių puikiai atlieka savo funkcijas ir nereikalauja tobulinimo.

Kai kuriems tokiems daiktams jau virš 100 metų, jų dizainas labai paprastas, tačiau labai palengvina mums gyvenimą.

Per ilgą laiką jie tapo lengvesni, gražesni, jų gamyba pasiekė paprastumo viršūnę. Tačiau tai, kaip atlieka savo funkcijas ir kaip apskritai atrodo, – nepasikeitė.

Spąstai pelėms

Miesto gyventojai beveik nepatiria pelių sukeliamų problemų. Šie graužikai gali trukdyti tik pirmųjų aukštų gyventojams. Tačiau net ir tokių atvejų pasitaiko labai retai. Visgi kaimo sodybose pelėkautai vis dar aktualūs – pelės juk neišnyko. Kaip ir prieš tūkstančius metų, šie graužikai yra žemės ūkio kenkėjai ir pavojingų ligų nešiotojai. O žmonės vis dar naudoja spyruoklinius spąstus pelėms, kurie buvo išrasti XIX a. Jų autoriaus tiksliai nustatyti neįmanoma.

Pirmaisiais prekyboje atsiradusiais pelėkautais laikomi „Little Nipper “, kuriuos 1890-aisiais pristatė Džeimsas Henris Atkinsonas. Tačiau britas Hiramas Maksimas, garsiojo kulkosvaidžio „Maksim“ išradėjas, taip pat gavo į pelėkautus panašaus prietaiso patentą.

Šiandien gaminama daugybė skirtingų spąstų pelėms. Yra narvelinių pelėkautų, kurie išlaiko peles gyvas. Taip pat klijų gaudyklių – spąstų su masalu klijų apskritimo viduje. Gyvūnai prilimpa ir nugaišta. O 2000-aisiais Kinijoje pristatyti krokodilo žabtų formos pelėkautai aštriais dantimis, kurie greitai užmušdavo graužikus ir buvo apsaugoti nuo klaidingų suveikimų.

Egzistuoja ir elektriniai pelėkautai, kurie muša peles srovės iškrova. Tačiau spyruokliniai spąstai vis dar populiariausi, juos lengva naudoti, jie kainuoja centus ir yra tokie pat veiksmingi kaip ir kitų tipų pelėkautai.

Arbatinukas

Pažintį su idealiais išradimais reikėtų pradėti nuo arbatinuko. Pasak mokslininkų, pirmieji jų pasirodė apie 1279 m. Junano mongolų valstybėje, kurią įkūrė Čingischano anūkas – chanas Chubilajus. Pagrindinė šios valstybės dalis buvo Kinija, todėl arbatinuką galima laikyti kinų išradimu.

Pirmieji arbatinukai pagaminti iš molio ir buvo daugiafunkciai. Juose žmonės virdavo vandenį, plikydavo arbatos lapelius ir net iš jų gerdavo. Manoma, kad senovėje arbatinukai buvo nedideli, jų tūrio užtekdavo vos vienai porcijai gėrimo. Arbata būdavo geriama tiesiai iš snapelių, nenaudojant puodelių.

Kai kas gali ginčytis, kad nuo to laiko arbatinukai labai pasikeitė. Iš tiesų, šiandien parduotuvėse galite nusipirkti elektrinius virdulius su laikmačiais ir net valdomus balsu. Tačiau jų išorinės savybės išliko tokios pat kaip ir prieš šimtus metų. Jie dar turi rankenėlę, dangtį ir snapelį, per kurį pilamas vanduo. Žmonija nieko geresnio nesugalvojo ir, tiesą sakant, vargu ar ką nors sugalvos. Galbūt ateityje atsiras dirbtinio intelekto virduliai, tačiau vargu ar jų forma pasikeis. Dėl to net nekyla abejonių.

Spygliuota viela

Šiandien spygliuota viela aktyviai naudojama kariniams objektams, kalėjimams ir kitoms svarbioms vietoms apsaugoti. Šis išradimas buvo sukurta tam, kad galvijai nepabėgtų iš fermų.

Gyvulininkyste užsiimantys fermeriai negalėjo sau leisti statyti kelių kilometrų ilgio medinių tvorų,

nes tai buvo labai brangu. Problema išspręsta 1872 m., kai amerikiečių ūkininkas Henris Rosas sukūrė vielinę tvorą, prie kurios pritvirtintos lentos su vinimis. Vėliau lentos pašalintos, o viela tiesiog susukta taip, kad jos paviršiuje liktų dygliuotų iškyšų.

Spygliuota viela pradėta pardavinėti apie 1880 m. Ji buvo nebrangi, todėl daugelis ūkininkų vielą pirko. Dėl šio paprasto išradimo daugelio šalių gyventojai pagaliau galėjo sau leisti laikyti gyvulių, nes buvo išspręsta tvorų statybos problema. Manoma, kad spygliuotos vielos išradimas suvaidino didelį vaidmenį vystant gyvulininkystę visame pasaulyje. Šiandien yra elektrifikuotos spygliuotos vielos ar vadinamosios koncertinos, bet išoriškai šis išradimas taip pat niekaip nepasikeitė.

Supamoji kėdė

Kas ir kada pagamino pirmąją pasaulyje supamąją kėdę, nežinoma. Jungtinių Valstijų gyventojai mano, kad šį atpalaiduojantį baldą išrado politikas Bendžaminas Franklinas, tačiau jis gimė 1785 m., o pirmasis supamosios kėdės paminėjimas datuojamas 1766 m. Nors šio išradimo patentą B. Franklinas tikrai turėjo.

Pirmosios supamosios kėdės pradėtos pardavinėti 1860 m. – pardavėju tapo austrų baldų gamintojas Maiklas Tonetas. Tokie baldai buvo labai paklausūs, nes atrodė gražiai ir buvo labai patogūs.

Šį išradimą ypač palankiai įvertino nugaros skausmus kenčiantys žmonės, nes kėdė pritaiko svorio centrą pagal ant jos sėdintį žmogų. Todėl ant supamojo krėslo labai lengva patogiai sėdėti.

Jei užsuksite į internetines parduotuves, tikrai rasite supamųjų

krėslų su masažuokliu ar kitomis funkcijomis. Tačiau daugumą šių kėdžių vis dar sudaro sėdynė ir atlošas, taip pat suptis pritaikytos kojos šonuose. Kol kas baldų gamintojai nieko naujo pridėti nesugebėjo. Bet ir nebūtina, nes supamosios kėdės jau atrodo estetiškai ir yra labai patogios bei nebrangios.

„Lego“ konstruktorius

Išradinga idėja sukurti dirbtines kaladėles, kurias galima sujungti vieną su kita, į galvą atėjo plaustininkui Olei Kirkui Christiansenui.

„Lego“ įmonė įkurta 1932 m. ir ją sudarė tik 7 žmonės. Jų užduotis buvo sukurti žaislą, lavinantį vaikų kūrybinius gebėjimus. Iš pradžių šie blokeliai vadinti automatiškai susikabinančiomis plytomis, o po penkerių metų pavadinimas supaprastintas ir žaislai pavadinti tiesiog „Lego“.

Iš pradžių mažai kas norėjo pirkti žaislus iš potencialiai pavojingo plastiko. Tėvai tikėjo, kad žaislai turi būti tik mediniai arba metaliniai.

„Lego“ bendrovė irgi gamino žaislus iš medžio, tačiau laikui bėgant vis tiek įmonei pavyko įrodyti, kad naudojamas plastikas yra nekenksmingas.

Šiandien su „Lego“ prekės ženklu gaminami gana brangūs konstruktoriai, iš kurių detalių galima surinkti žaislinius namelius, transporto priemones ir net elektroninius robotus. Tačiau detalių išvaizda nepasikeitė. Jei paimsite 1958 m. „Lego“ detalę, ji sklandžiai susijungs su šiandienine. Nuostabu, kaip vaikiško konstravimo komplekto detalių forma galėjo taip išgarsinti įmonę – tikriausiai pasaulyje mažai vaikų, negirdėjusių apie „Lego“.

Žiūrint į šiuos prietaisus į galvą ateina patarlė: viskas, kas genialu, – paprasta.

The post Penki išradimai, kurių nebereikia tobulinti appeared first on Kauno savaitė.