Paroda tapo ne tik proga prisiminti vienos ryškiausių Panevėžio teatro asmenybių kūrybinį kelią, bet ir susitikti su pačia aktore, jos artimaisiais, scenos bendražygiais bei žmonėmis, kurių gyvenimus su ja susiejo teatras ir laikas.

Parodos atidarymo vakaras virto jautriu dėkingumo susitikimu, kuriame prisiminimai apie sceną persipynė su pasakojimais apie draugystę, gyvenimo išbandymus ir žmones, kuriems norisi nusilenkti.

Pasitiko plojimais

J. Miltinio memorialiniame bute susirinkę kolegos, žiūrovai, laiko ir išbandymų patikrinti šeimos bičiuliai, Panevėžio miesto ir bibliotekos atstovai plojimais pasitiko neseniai 80 metų sukakties sulaukusią G. Urbonavičiūtę.

Daugiau nei prieš dešimtmetį teatro sceną palikusi aktorė ir šiandien nestokoja energijos, humoro ir noro bendrauti su savo gerbėjais.

Vis dėlto pirmąsias vakaro akimirkas lydėjo scenoje pažįstamas jaudulys ir susikaupimas.

Renginys prasidėjo nusilenkimu.

Kam ir už ką jį skyrė aktorė, paaiškėjo jai dalijantis prisiminimais apie ilgą kūrybinį kelią, žmones, su kuriais teko dirbti, ir tuos, kurie buvo šalia sunkiausiais momentais. Taip parodos pavadinimas įgijo ne vien teatrinę, bet ir asmeninę prasmę.

Pusšimtis metų scenoje

Gražina Urbonavičiūtė gimė 1946 m. spalio 10-ąją Kėdainių rajone, Šlapaberžėje. 1963-iaisiais atvyko į Panevėžį, kur buvo renkama būsima teatro trupė.

Jauną aktorę netrukus pastebėjo režisierius Juozas Miltinis, tapęs svarbiausiu jos kūrybinio kelio mokytoju.

Panevėžio dramos teatro scenoje G. Urbonavičiūtės praleista pusę amžiaus –1965–2010 m.

Per šiuos dešimtmečius aktorė sukūrė apie septyniasdešimt vaidmenų, suvaidino maždaug trijuose tūkstančiuose spektaklių.

Tarp svarbiausių jos sceninių patirčių – Juditos vaidmuo Augusto Strindbergo „Mirties šokyje“, ponia Elvsted Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“, Konstanca Peterio Šeferio „Amadeus“, Natali Ivano Žamiako „Kelionėje į Akapulką“, Etelė Ernesto Tompsono „Prie Auksinio ežero“, Morta Juliaus Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimuose“ ir Maša Antono Čechovo „Trijose seseryse“.

Šiuos vaidmenis vertino ir žiūrovai, ir teatro kritikai.

Kūrybinį kelią G. Urbonavičiūtė tęsė bendradarbiaudama su Vaclovu Blėdžiu, Raimundu Banioniu, Juliumi Dautartu, Algimantu Pociūnu, Rimantu Teresu, Gyčiu Padegimu, Sauliumi Varnu ir kitais režisieriais.

Vienas vėlesnių įsimintinų jos vaidmenų – Marlen Albino Kėlerio režisuotame spektaklyje „Beprotiškas savaitgalis“. Už jį aktorė pelnė apdovanojimą kaip geriausia antraplanio vaidmens atlikėja Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje.’

Fotografijose sustabdytas gyvenimas

Visgi paroda „Dabar reikės tik nusilenkti…“ – kur kas daugiau nei G. Urbonavičiūtės kūrybinio kelio apžvalga.

Jos pasakojimas prasideda kur kas anksčiau nei pirmieji vaidmenys.

Eksponuojamose nuotraukose aktorė su tėvais, broliais, bendraklasiais.

Praeityje likusius metus mena užfiksuoti susitikimai su bičiuliais, akimirkos su sūnumi Šarūnu bei jo bendraminčiais.

Vienose nuotraukose – artimųjų apsuptyje praleista akimirka, kitose – fotografo sustabdytas spektaklio momentas.

Juozo Miltinio memorialinio buto vadovė Angelė Mikelinskaitė pažymi: nors paroda nėra didelė, ji turininga ir nuosekliai atskleidžia aktorės gyvenimo bei kūrybos faktus.

„Man pačiai parodoje įdomiausia, kas nematyta – nuotraukos iš Gražinos vaikystės ir jaunystės. Kitas įdomus aspektas – jos sukurti vaidmenys“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

Ji atkreipia dėmesį į fotografijose užfiksuotus aktorės sceninio gyvenimo momentus. Šiuose kadruose atsiveria ne tik spektaklių istorija, bet ir savitas aktorės buvimas scenoje, jos išskirtinumas, gebėjimas įsikūnyti į personažą.

„Kiekviena nuotrauka – teatro istorija ir pačios aktorės gyvenimo dalelytė“, – sako A. Mikelinskaitė.

Teatro istorijos archyvai

Parodai fotografijos atkeliavo iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo, pačios aktorės asmeninio archyvo.

Tačiau daugiausia joje eksponuojama nuotraukų iš Juozo Miltinio memorialiniame bute saugomo Kazimiero Vitkaus fondo, kuriame telpa didelė Panevėžio dramos teatro istorijos dalis.

Pats būdamas aktoriumi, K. Vitkus tapo teatro metraštininku. Jo sukauptame archyve – spektaklių, gastrolių, aktorių kūrybinės veiklos ir asmeninio gyvenimo nuotraukos, negatyvai, skaidrės, pjesės, aktorių užimtumo dienoraščiai. Ypač vertingos aštuonios didelio formato knygos, kuriose chronologine tvarka suklijuotos spaudos iškarpos apie teatrą 1940–1995 metais.

1996 m. K. Vitkaus našlė Viktorija Vitkienė šį archyvą padovanojo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.

Nusilenkimas tiems, kurie buvo šalia

Atidarymo vakarą parodos vaizdus papildė pačios aktorės G. Urbonavičiūtės pasakojimas. Prisiminimuose atgijo ne vien scenoje patirti išgyvenimai, bet ir daugybė žmonių, kurių darbas bei palaikymas dažnai lieka už spektaklio šviesų.

G. Urbonavičiūtė prisiminė siuvėjus, grimuotojus, techninius darbuotojus, režisieriaus asistentą Gintautą Medžiaveprį – visus, kuriems teatras yra ne tik scena, bet ir bendras, daugelio rankų kuriamas darbas.

Ypatingą vietą aktorės prisiminimuose užėmė 1974-ieji, jos vadinamas juodasis periodas.

Tuomet Juozo Miltinio kritikos slegiama ji svarstė pasitraukti iš teatro. Kolegos Dalia Melėnaitė ir Bronius Babkauskas padėjo ištverti sunkų laikotarpį ir atkalbėjo nuo šio sprendimo.

Prisimintas ir J. Miltinio atsisveikinimas su teatru, darbas su kitais režisieriais, scenos kolegų laiškai bei atvirlaiškiai.

Tarp juos rašiusiųjų – režisieriai Gytis Padegimas ir Julius Dautartas, aktorė Regina Zdanavičiūtė. Tokios detalės atveria kitą teatro gyvenimo pusę: už spektaklių premjerų, vaidmenų ir kritikų vertinimų skleidžiasi ilgametės pažintys, profesinis artumas, išliekantis net pasibaigus bendram kūrybiniam darbui.

Gyvenimo ir kūrybos kelyje visada atsiranda pakeleivių. Kunigas Kastytis Ramanauskas prieš trisdešimt metų subūrė jaunuolių bendruomenę, kad išmokytų „mylėti Dievą per žmones“. Aktorės jubiliejiniame vakare dalyvavę sūnaus Šarūno jaunieji globėjai Paulius, Laura, Rasa, Rūta buvo iš tos kadaise suburtos jaunuolių bendruomenės – žmonės, kuriuos su G. Urbonavičiūte sieja ši kadaise užsimezgusi bendrystė

Gražiai puoselėjamas ryšys laiškais ir susitikimais G. Urbonavičiūtę sieja ir su viena ryškiausių šiandienos Lietuvos teatro aktorių Rasa Samuolyte.

Taigi G. Urbonavičiūtės nusilenkimas, nuo kurio prasidėjo vakaras, tapo dėkingumo ženklu visiems, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie aktorės gyvenimo ir kūrybos.

Dėkingumo vakaras

Nusilenkimai, kuriuos aktorė skyrė savo gyvenimo pakeleiviams, tą vakarą sugrįžo ir jai pačiai.

Sukaktuvininkę sveikinusi Panevėžio merė Loreta Masiliūnienė linkėjo, „kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Solveiga Dagė dėkojo aktorei už jos indėlį į teatro istoriją.

Sveikinimų ir šiltų žodžių negailėjo scenos kolegos Asta Preidytė, Rudolfas Jansonas, Petras Kežys, Ligita Kondrotaitė, Zita Adukevičiūtė, Albinas Kėleris ir Elona Karoblytė, režisierius Antanas Maciulevičius, atlikėjas Sigitas Stankūnas, dailininkės Irena Paulavičienė ir Viera Olšauskienė, teatro grimuotoja Janina Jasaitytė, Juozo Miltinio dramos teatro komunikacijos koordinatorė Beatričė Štankelytė, sūnaus Šarūno pagalbininkė, maltos globos ordino narė Danutė Čekienė, mokytoja Irena Niauronienė ir kiti aktorei brangūs žmonės. Jų sveikinimai liudijo ne tik pagarbą ilgametei kūrybinei veiklai, bet ir asmeninį ryšį, kurio nesunaikina nei laikas, nei pasikeitusios aplinkybės.

Išplaukęs iš sapno

O pats parodos pavadinimas „Dabar reikės tik nusilenkti“ atkeliavo iš pačios aktorės sapno. G. Urbonavičiūtė pasakojo sapnavusi, kad jai reikia eiti į sceną, labai jaudinasi ir girdi balsą: dabar reikės tik nusilenkti. Šis sapnas tapo taiklia metafora ir parodai, ir jubiliejiniam vakarui. Nusilenkimas čia reiškia ne tik aktoriaus gestą, kuriuo užbaigiamas spektaklis, bet ir pagarbą gyvenimui, kūrybai, bendrystei, žmonėms, be kurių nė viena biografija nebūtų tokia, kokia yra.

Paroda „Dabar reikės tik nusilenkti… Aktorei Gražinai Urbonavičiūtei – 80“ Juozo Miltinio memorialiniame bute veiks iki lapkričio 7 dienos.

The post O dabar reikės tik nusilenkti… appeared first on Kauno savaitė.