Daugeliui tai atrodo tiesiog smagi šventės akimirka, bet šis paprotys turi daug senesnes šaknis, nei gali pasirodyti.

Tiesa, istorikai negali pasakyti vienos tikslios datos, kada žmonės pirmą kartą uždegė žvakutes ant gimtadienio torto.

Tačiau dažniausiai minimos kelios tradicijos: senovės graikų aukos deivei Artemidei, romėnų šventiniai pyragai ir XVIII amžiaus Vokietijoje išpopuliarėjusios vaikų gimtadienių šventės. Būtent iš šių papročių pamažu susiformavo mums pažįstamas tortas su žvakutėmis.

Nuo senovės graikų iki gimtadienio torto

Viena populiariausių versijų sieja žvakučių ant torto tradiciją su senovės Graikija. Pasakojama, kad graikai kepdavo apvalius arba mėnulį primenančius pyragus ir nešdavo juos deivei Artemidei, kuri buvo siejama su mėnuliu ir medžiokle. Ant tokių pyragų degančios žvakės turėjo priminti mėnulio švytėjimą, o kylantys dūmai – nunešti maldas dievams.

Vis dėlto čia verta būti atsargiems: tai graži ir plačiai kartojama versija, bet tiesioginis ryšys tarp Artemidei skirtų aukų ir šiuolaikinio gimtadienio torto nėra iki galo įrodytas.

Net ir šaltiniai, aprašantys šią teoriją, dažnai pabrėžia, kad tiksli gimtadienio žvakučių kilmė nėra aiški.

Romėnai taip pat šventė su pyragais

Dar vienas svarbus istorijos etapas – senovės Roma. Romėnai gimtadienius švęsdavo ne taip, kaip mes šiandien, tačiau ypatingomis progomis kepdavo pyragus iš miltų, riešutų, mielių ir medaus. Tokie kepiniai buvo skirti ne visiems – dažniau aukštesnio statuso vyrams, valstybinėms progoms ar svarbioms sukaktims.

Taigi pats saldaus kepinio ryšys su švente yra senas, bet tai dar nebuvo šiuolaikinis gimtadienio tortas su kremu, sluoksniais, užrašu ir žvakutėmis.

Šiuolaikinė tradicija sustiprėjo Vokietijoje

Daug artimesnis dabartiniam papročiui yra XVIII amžiaus Vokietijos „Kinderfest“ – vaikų gimtadienių šventės. Per jas vaikams buvo ruošiami tortai, o ant jų degdavo žvakutės. Viena tradicija nurodo, kad žvakučių būdavo tiek, kiek vaikui metų, kartais dar pridedant vieną papildomą – kaip sėkmės ir būsimo gyvenimo metų simbolį.

Vienas ankstyvų gerai minimų pavyzdžių siejamas su 1746 metais Vokietijoje vykusiu grafo Ludwigo von Zinzendorfo gimtadieniu: aprašoma, kad jo tortas buvo papuoštas žvakėmis pagal jo metų skaičių. Vėliau tokie papročiai pamažu plito Europoje, o pramonės revoliucija padėjo tortams tapti prieinamesniems ne tik turtingiesiems.

Kodėl prieš pučiant žvakutes sugalvojamas noras?

Šiandien daugelis vaikų ir suaugusiųjų žino taisyklę: prieš pučiant žvakutes reikia sugalvoti norą, bet jo niekam nesakyti. Kitaip jis neišsipildys.

Šios taisyklės ištakos taip pat siejamos su senais tikėjimais. Jei senovės graikų paprotyje dūmai turėjo „nunešti“ maldas aukštesnėms jėgoms, vėlesnėse Europos tradicijose noras tapo asmeniškesnis ir slaptesnis. Tyliai sugalvotas noras turėjo išlaikyti savo „galią“, o viešai ištartas – ją prarasti.

Žinoma, šiandien tai labiau žaidimas nei rimtas tikėjimas. Tačiau būtent tokie nedideli ritualai ir sukuria gimtadienio akimirkos magiją.

Kodėl žvakutes reikia užpūsti vienu kartu?

Dar viena populiari gimtadienio taisyklė – žvakutes reikia užpūsti vienu įkvėpimu. Jei pavyksta, noras esą išsipildys. Jei ne – gali tekti palaukti kitų metų.

Istoriškai šį paprotį galima aiškinti labai paprastai: kuo sėkmingiau užgesinamos žvakutės, tuo „stipresnis“ ritualas. Dūmai pakyla vienu metu, visi svečiai ploja, o šventės kulminacija tampa aiški ir įsimintina.

Šiais laikais tai tiesiog smagi šventės dalis. Vaikams tai žaidimas, suaugusiesiems – nostalgiškas momentas, o svečiams – ženklas, kad netrukus bus pjaustomas tortas.

Ar tai higieniška?

Pastaraisiais metais vis dažniau pasigirsta klausimas: ar tikrai gera mintis pūsti orą ant torto, kurį vėliau valgys visi svečiai? Iš tiesų pučiant žvakutes ant torto gali patekti seilių lašelių ir burnos mikroorganizmų. Tai nereiškia, kad kiekvienas gimtadienio tortas tampa pavojingas, bet higienos požiūriu klausimas pagrįstas.

Jei šventėje dalyvauja labai maži vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ar sergantys svečiai, galima rinktis paprastesnį sprendimą: žvakutes dėti ant atskiro mažo keksiuko jubiliatui, naudoti skaičiaus formos žvakę arba tortą uždengti specialia permatoma apsauga. Taip išlaikomas ritualas, bet sumažėja nepatogumas dėl higienos.

Tradicija keitėsi, bet prasmė liko

Šiandien retas susimąsto apie Artemidę, senovės romėnus ar vokiškas vaikų gimtadienių šventes. Daugeliui tortas su žvakutėmis – tiesiog gimtadienio simbolis.

Tačiau už šio paprasto veiksmo slypi ilga žmonių pastanga pažymėti dar vienus gyvenimo metus, palinkėti sėkmės ir bent trumpam patikėti, kad tyliai sugalvotas noras gali išsipildyti.

Todėl kai kitą kartą prie stalo kas nors užpūs žvakutes, tai bus ne tik linksmas šventės momentas.

Tai mažas ritualas, kuriame susilieja senos tradicijos, šeimos papročiai, vaikystės prisiminimai ir paprastas žmogaus noras tikėti gerais ateinančiais metais.

The post Kodėl per gimtadienį pučiame torto žvakutes? appeared first on Kauno savaitė.

Skamba lyg „pasakėlės iš rūsio“, tačiau duomenys rodo priešingai.

Tyrėjai pastebėjo keistą dėsningumą: žmonės savo gimimo dieną miršta dažniau nei bet kurią kitą dieną.

Šis reiškinys netgi turi pavadinimą — gimtadienio efektas.

Kodėl žmonės dažniau miršta gimtadienį: statistikos rezultatai

Tyrimų šia tema netrūksta, tačiau skeptiški „The Pudding“ žurnalistai atliko savo analizę ir įsitikino, kad tai — nei klaida, nei juokas.
Palyginę faktinį mirčių skaičių gimtadieniais su vidutiniu mirtingumu kitu metu, jie aptiko maždaug 6–7 proc. padidėjimą.

Mažose imtyse tokie šuoliai galėtų būti atsitiktiniai, tačiau išnagrinėjus beveik du milijonus mirčių, efektas tapo pernelyg stabilus, kad jį būtų galima ignoruoti.

Čia kalbama ne apie „magiškas datas“, o apie realius statistinius pokrypius.

Net atsižvelgus į sezoniškumą — pavyzdžiui, kad žiemą dėl ligų ar sušalimo mirčių padaugėja, o tam tikri gimimo mėnesiai patiria nepalankų foną — efektas vis tiek išlieka.
Tiksliau, labiausiai „nelaimingais“ tampa sausį gimę žmonės: jų mirtingumas gimtadienį yra apytiksliai 13 proc. didesnis vien todėl, kad pats sausis pasižymi aukštu bendru mirtingumu, net nepriskaičiavus gimtadienio efekto.

Gimtadieniais nelaimingų atsitikimų fiksuojama net 35 % daugiau nei įprastomis dienomis.

Kas sukelia gimtadienio efektą: psichologija, elgsena ir skaičiai

Yra dvi populiariausios šio reiškinio versijos.
Pirmoji — psichologinė: gimimo data daugeliui yra emociškai svarbi, todėl organizmas gali į stresą reaguoti stipriau nei paprastai.
Antroji — elgsenos: žmonės linkę švęsti, išsiderina jų režimas arba jie tiesiog atideda vizitą pas gydytoją.

Galbūt reikšmės turi alkoholis, emocinis sujaudinimas ar rizikingas elgesys — vadinamasis „šventinis efektas“.

Iš čia kyla ir nelaimingi atsitikimai, ir savižudybės.

Pastarosios retos, bet papildo svarbiu indėliu bendrą vaizdą.

Dideli tyrimai JAV ir Šveicarijoje patvirtina: mirtingumo šuolis gimtadienį fiksuojamas skirtingose šalyse ir įvairiose amžiaus grupėse.
Kai kuriuose darbuose teigiama, kad efektas ryškesnis tarp jaunesnių žmonių, kituose — kad stipriausiai jis pasireiškia senjorams.

Tačiau faktas lieka faktu: rizika mirti savo gimimo dieną yra didesnė nei kitomis dienomis.

Gimtadienio efektas primena paprastą dalyką: net atrodytų neutralios datos tampa žmogaus psichologijos dalimi.

O kartais būtent elgesys aplink jas — o ne pačios datos — formuoja mūsų gyvenimo statistikos dėsningumus.

The post Kodėl žmonės gimtadienio dieną miršta dažniau nei įprastomis dienomis appeared first on Kauno savaitė.