Tiesa, pravartu iš anksto žinoti, kad jis dar vadinamas kantriųjų gėlininkų džiaugsmu.

Ir ne be reikalo!

Tekomantės – retenybės, kuriomis pasigrožėti tenka nebent botanikos soduose, iš tikrųjų gali bet kokią patalpą paversti paslaptingu atogrąžų miško kampeliu. Tereikia tik labai labai panorėti.

Lianos iš pasakiškų kraštų

Kilusios iš Pietryčių Azijos salų, tekomantės pasižymi storais, bet lanksčiais stiebais, dideliais blizgančiais plunksniškais lapais, o svarbiausia – nepaprasto grožio ir dydžio žiedynais. Jie susitelkia tiesiai ant sumedėjusių lianų stiebų ir būna įspūdingo dydžio. Kai kurių tekomančių rūšių nusvirusio varpelio formos žiedai gali būti net 10–15 cm ilgio: sniego baltumo, kreminiai, geltoni, šviesiai ar tamsiai rožiniai.

Gamtoje tekomantės žiedais pasipuošia iki trijų kartų per metus – žydi bangomis su nedidelėmis pertraukomis.

Pačios lianos, kopdamos į medžius, gali išaugti iki 10–20 metrų.

Daugelis šios genties atstovų, kaip minėta, yra salų endemikai – klesti Australijoje, Indonezijoje, Naujojoje Zelandijoje, Saliamono salose. O namų gėlininkystės entuziastams dažniausiai prieinama būna tik viena rūšis – Tecomanthe dendrophila, kilusi iš Naujosios Gvinėjos.

Tai gana greitai auganti, iš dalies lapus metanti liana su besivejančiais pilkšvai rusvais stiebais, kurių storis siekia iki 1 cm. Šių tekomančių lapai pailgi, lygiakraščiai ir žali, žiedai – trimitiški, aromatingi, irgi gana įspūdingo ilgio – 6–12 cm, išorėje rožiniai, o viduje ir ties vainikėlio kraštu – kreminiai.

Dideliuose nusvirusiuose Tecomanthe dendrophila žiedynuose gali būti iki 16 žiedų.

Kai sausringais laikotarpiais lapai nukrenta, tekomančių žydėjimas ant nuogų stiebų atrodo dar įspūdingiau.

Šviesos, šviesos ir dar daugiau šviesos!

Kad ir kaip būtų keista, šios atogrąžų lianos gana neblogai prisitaikė prie kambario sąlygų. Tekomančių netgi negalima laikyti itin kaprizinga kultūra, nors auginimo niuansų visgi esama.

Tekomantės be galo mėgsta šviesą. Todėl svarbiausias dalykas, kurį turėsite užtikrinti šiai gražuolei bute, – pati šviesiausia vieta, antraip ji tiesiog atsisakys žydėti.

Šviesa turi būti ryški, tačiau išsklaidyta, jokių tiesioginių, deginamų saulės spindulių.

Tinkama pietrytinė arba pietvakarinė palangė, o pietinė – tik su šešėliu vidurdienio valandomis, kad nenudegintų.

Beje, šviesa tekomantėms būtina ištisus metus, net ir rudenį bei žiemą, ramybės laikotarpiu, tad teks pasirūpinti papildomu apšvietimu fitolempomis.

Tekomantėms optimali temperatūra pavasarį ir vasarą yra 20–25 laipsniai (gausiai laistant, liana be vargo ištveria ir 30 karštį), žiemą – 5–7 laipsniais žemesnė.

Jei turite balkoną ar terasą, šiltą vasarą augalą galite drąsiai įkurdinti gryname ore. Tik svarbu jį apsaugoti nuo kritulių ir tiesioginių vidurdienio saulės spindulių – tada žydėjimas bus dar ryškesnis ir gausesnis.

Neįnoringa augintinė

Nors sparčiai auga, takomantės pražysta tik sulaukusios dvejų trejų metų.

Namų sąlygomis žydi nuo vasario ar kovo iki liepos mėnesio. Kartais sulaukiama ir antrosios žydėjimo bangos, tačiau ji būna kuklesnė.

Gamtoje Tecomanthe dendrophila pasiekia ir 20–30 m ilgį, bet namuose augalo aukštį, suprantama, reikia riboti genint, kad neišsiplėstų labiau kaip 2–3 m.

Augalui būtina suteikti tvirtą atramą – vertikalią arba groteles, nes liana gana sunki.

Per ilgus išaugusius ūglius genėti galima tiek prieš žydėjimą, tiek jam pasibaigus, nes žiedai kraunami ant senų sumedėjusių ūglių.

Genint nurėžiama maždaug trečdalis lianos ilgio. Papildomai pavasarį galite nugnybti ūglių viršūnėles – taip paskatinsite šakojimąsi.

Drėgmės gerbėjos

Takomantės mėgsta derlingą, purią, vandeniui laidžią silpnai rūgščios arba neutralios reakcijos žemę (pH 6,0–7,5). Tad joms tiks universalus kambarinių augalų substratas, papildytas penktadaliu biohumuso, arba pačių pasiruoštas velėninės, humusinės žemės, smėlio ir perlito mišinys (lygiomis dalimis).

Daugiausia dėmesio iš jūsų pareikalaus tekomantės laistymas ir tręšimas.

Natūralios šių lianų buveinės yra gana drėgnos, todėl ir bute augalui reikėtų užtikrinti gausų laistymą (išskyrus ramybės laikotarpį) bei reguliarų purškimą minkštu, šiltu, nusistovėjusiu vandeniu – tik ne ant žiedų!

Namų sąlygomis tekomančių žydėjimas trunka nuo vasario ar kovo iki liepos mėnesio.

Tačiau perlieti substrato irgi jokiu būdu negalima – viršutinis žemių sluoksnis tarp laistymų turi pradžiūti. Tad puikus sprendimas būtų vazoną su tekomante pastatyti ant padėklo su nuolat drėgnais kiminais. Arba šalia laikyti oro drėkintuvą.

Greitai augančioms, gausiai žydinčioms galingoms lianoms būtinos trąšos. Tuo labiau kad žemės kiekis vazone ribotas. Taigi kas dvi tris savaites tekomantes teks tręšti kompleksinėmis mineralinėmis arba organinėmis ir mineralinėmis kambarinių augalų trąšomis su nedideliu kiekiu fosforo ir didesniu kiekiu kalio.

Svarbiausia nepamiršti naudoti perpus mažesnės koncentracijos trąšų tirpalą, nei nurodyta instrukcijoje!

Tekomantes taip pat galima tręšti kompleksinėmis mineralinėmis ir organinėmis trąšomis: vienąkart vienomis, kitąsyk – kitomis.

Kad žydėtų, turi kentėti

Kenkėjai tekomantes puola retai, o ir tie būna standartiniai kambarinių augalų priešai: voratinklinės erkutės, skydamariai, amarai.

Iš ligų tekomantėms pavojingas šaknų puvinys, galintis atsirasti nuolat perlaistant gruntą, ir lapų chlorozė, pasireiškianti trūkstant maisto medžiagų ir (arba) substratui pradėjus šarmėti – lianos nemėgsta kalkių.

Ramybės laikotarpis tekomantėms prasideda maždaug spalį ir trunka iki vasario. Kaip jau minėta, tokiu metu būtina sumažinti oro temperatūrą iki 16–18 laipsnių (labai svarbu, kad ji nenukristų žemiau 12 laipsnių), laistymą apriboti leidžiant gruntui tarp laistymų beveik visiškai išdžiūti, netręšti ir nepurkšti. Tačiau ir toliau užtikrinti papildomą dirbtinį apšvietimą.

Visos šios sąlygos skatina žiedinių pumpurų krovimą.

Užsiauginti retenybę

Tekomantės persodinamos ne rečiau kaip kartą per metus – kaip prisimenate, augalas auga greitai.

Paprastai tai daroma anksti pavasarį ar net žiemos pabaigoje, prieš prasidedant pirmajam žydėjimui. Jei nėra galimybės augalo perkelti į naują, didesnį vazoną, būtina bent pakeisti viršutinį substrato sluoksnį kelių centimetrų gylyje.

Dauginamos tekomantės sėklomis arba auginiais – antrasis būdas, žinoma, paprastesnis ir greitesnis.

Nedidelės sparnuotos Tecomanthe dendrophila sėklos subręsta plonose, odiškose, 17–30 cm ilgio dėžutėse. Jos barstomos drėgno grunto paviršiuje ir neužberiamos – tik sudrėkinamos vandeniu iš purkštuvo. Vazonėlis uždengiamas plėvele arba stiklainiu ir laikomas šviesioje, šiltoje (23–25 laipsnių) vietoje, kol pasirodys daigai.

Visą tą laiką būtina reguliariai drėkinti žemę ir valyti kondensatą nuo vidinio dangos paviršiaus.

Daigai paprastai pasirodo po 14–20 dienų. Tada plėvelė nuimama, o aplinkos temperatūra sumažinama iki 20 laipsnių.

Pasirodžius dviem tikriesiems lapeliams, sėjinukai persodinami į atskirus vazonėlius.

Dauginant tekomantes vegetatyviniu būdu naudojami 10–15 cm ilgio pusiau sumedėję viršūniniai auginiai. Jie pjaunami pavasarį, įbedami į derlingą purų gruntą ir laistomi kokio nors įsišaknijimo stimuliatoriaus tirpalu. Svarbu palaikyti 25 laipsnių aplinkos temperatūrą ir parūpinti papildomą apšvietimą fitolempomis.

Taigi jei svajojate apie ryškią, aromatingą lianą su efektingais žiedais, ši botanikos sodų pamėgta retenybė taps puikiu pasirinkimu jūsų namams – net jei ir šiokiu tokiu kantrybės išbandymu.

The post Tekomantės – kantriųjų džiaugsmas appeared first on Kauno savaitė.

Iksora, deja, priklauso būtent pastariesiems.

Viešnia iš atogrąžų Azijos nėra toks augalas, kurį įsigijai ir gali pamiršti – ji kaip reikiant pašokdins ir įgudusį gėlių augintoją.

Tačiau bent kartą gyvenime išvydę neįtikėtinai spalvingą iksoros žydėjimą, esame tikri – įsimylėsite.

Ir jums būtinai prisireiks kuo daugiau sužinoti apie šią kaprizingą gražuolę bei jos priežiūros subtilybės.

Taigi skubame dalytis.

Ir efektingos, ir vaistingos

Iksora (Ixora) priklauso raudinių (Rubiaceae) šeimos genčiai. Tai reiškia, kad tam tikra prasme ji yra kavamedžio, gardenijos, chininmedžio bei kitų mažiau pažįstamų atogrąžų kultūrų giminaitė.

Egzistuoja daugiau nei 500 iksorų rūšių ir jos visos savo gimtinėje vadinamos labai romantiškais vardais – „džiunglių pelargonija“, „miško ugnis“, „aistringa meilė“, „Šivos liepsna“, „Vakarų Indijos jazminas“… Tai nedviprasmiškai byloja apie nepaprastą iksorų žiedų ryškumą – jie „dega“ net ir prieblandoje skendinčiose džiunglėse.

Laukinėje gamtoje iksoros paprastai auga kaip nedideli medeliai arba krūmokšniai – tankūs, kompaktiški, gausiai išsišakoję, kartais – vijokliniai, pasiekiantys iki 1,5–2 m aukštį.

Jų lapai žali, blizgūs, odiški, lancetiški su smailėjančia viršūne, iki 15 cm ilgio. Nedideli keturlapiai žiedai – balti, geltoni, rausvi arba raudoni (kartais paraudonuoja jau džiūdami) – sutelkti į įspūdingai pūpsančius žiedynus ant trumpų žiedkočių.

Vaisiai – juodi arba raudoni rutuliški kaulavaisiai.

Nors iksoros paplitusios visame pasaulyje, jų įvairovės centras atogrąžų Azijoje.

Karšto klimato sąlygomis šie augalai žydi ištisus metus ir yra plačiai naudojami kraštovaizdžių dizaine. Beje, ne tik kaip vienetiniai akcentai. Iš iksorų formuojamos įspūdingos gyvatvorės, kurios lengvai ištveria net ir labai stiprų genėjimą.

O dar tai komerciškai reikšmingas vaistinis augalas, naudojamas ir ajurvedoje. Visos iksoros dalys, įskaitant žiedus, lapus ir šaknis, liaudies medicinoje pasitelkiamos gaminant įvairius preparatus nuo odos ligų, diabeto, opų, dizenterijos ir kt.

Panorėjus virs net bonsu

Kambarinėje gėlininkystėje iš visos milžiniškos iksorų gausos labiausiai paplitusios dvi rūšys – skaistraudonė (Ixora coccinea) ir javinė (Ixora javanica), taip pat šiuolaikiniai hibridai.

Naminėms priskiriama ir kininė iksora (Ixora chinensis), dažnai žydinti baltais arba rausvais žiedais.

Tai kaprizingi augalai – meluos, kas sakys priešingai, tačiau tinkamai prižiūrimi džiugina itin gausiu ir spalvingu žydėjimu. Be to, tinka bonsams formuoti.

Visiems šiems maloniems rūpesčiams selekcininkai yra išvedę daugybę kambarinių iksoros veislių. Pastarųjų atstovai skiriasi dydžiu (yra net nykštukinių), žiedų spalva (skaisčiai raudona, geltona, rausva, oranžine) bei vainiklapių banguotumu.

Beje, greičiausiai kaip tik tai, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius rinkoje pasirodė daugybė naujų skaistraudonės iksoros veislių bei hibridų, vėl sužadino gėlininkų susidomėjimą šiuo augalu.

Taigi kaip įtikti šiam lepiam egzotui, kad jis sutiktų augti jūsų namuose?

Kaip prisijaukinti iksorą

Kambarinėje gėlininkystėje populiariausia ir dažniausiai sutinkama rūšis – ką tik minėta skaistraudonė iksora. Tad ją ir pasirinksime mūsų pavyzdžiui.

Skaistraudonės iksoros gali nuo pavasario pabaigos iki rudens pradžios džiuginti dideliais (iki 10 cm), aromatingais, vešliais ir daugiažiedžiais žiedynais. Tereikia „smulkmenos“ – sudaryti joms palankias augimo sąlygas.

Pirmiausia būtina paisyti oro temperatūros ir drėgmės reikalavimų, antra – užtikrinti vietos pastovumą. Esant mažai drėgmei ar nukritus temperatūrai, iksora tuoj pat numeta lapus. O pernešus vazoną iš vienos vietos į kitą – dar ir pumpurus.

Kyla akivaizdus klausimas: kurgi bute įkurdinti iksorą, kad visi jos poreikiai būtų patenkinti?

Pirmenybę teikite vietai, kur gausu ryškios, bet būtinai išsklaidytos šviesos – tokia iksoroms labiausiai patinka. Tiesioginių saulės spindulių šios džiunglių gyventojos nepakenčia, tačiau ir pavėsyje ar giliame pusšešėlyje auga prastai ir beveik nežydi, dažnai kenčia nuo ligų bei kenkėjų.

Šiai kultūrai į naudą ir grynas oras, todėl vasarą iksorą galima drąsiai išnešti į balkoną arba sodą.

Kaip ir visi atogrąžų kraštų augalai, iksoros klesti šilumoje ir drėgmėje. Vasarą aplinkos temperatūra reikalinga ne žemesnė kaip 20–25 laipsniai, žiemą – 15–18 laipsnių.

Žemė vazone turi būti nuolat šiek tiek drėgna (išskyrus ramybės laikotarpį). Taip pat būtina kasdien ir pageidautina ne vieną kartą lapų purkšti šiltu minkštu vandeniu.

Tik maždaug nuo rugpjūčio laistyti pradedama po truputį mažiau.

Klaidos kainuoja grožį

Kalbant apie gruntą, visi šios augalų genties atstovai mėgsta silpnai rūgščią žemę (pH 5–6). Taigi galima arba parduotuvėje įsigyti jau paruoštą tokio rūgštingumo mišinį, arba pasidaryti jo patiems. Pavyzdžiui, iš lapinės, velėninės žemės, smėlio ir durpių (santykiu 1:1:1:1). Arba iš velėninės, lapinės žemės ir smėlio (2:2:1).

Į netinkamo rūgštingumo žemę iksora sureaguoja iškart. Kad kažkas negerai, paprastai signalizuoja chlorozė – augalo lapai įgauna gelsvą atspalvį (tamsios dėmės ant lapų rodo, kad augalui trūksta geležies ir mangano).

Iksoroms nereikia labai didelio vazono – jų šaknų sistema gana kompaktiška. Tad suaugę augalai į didesnį indą persodinami tik pagal poreikį, maždaug kas 2–3 metus pavasarį.

Turėkite omenyje: dėl to, kad auga iksoros lėtai, į vietos pakeitimą jos reaguoja itin skausmingai. Ypač iškart po pasodinimo ar persodinimo, bet taip pat ir kraudamos pumpurus ar žydėdamos.

Gerai maitinti ir saugoti nuo skersvėjų

Tręšiamos iksoros kompleksinėmis trąšomis, geriausia – su mikroelementais, humatais ir pan.

Paprasčiausias ir patogiausias variantas būtų skystos trąšos, skirtos gausiai žydintiems kambariniams augalams, tačiau naudojant tik pusę nurodytos dozės.

Pavasarį ir vasarą gėlės tręšiamos kas savaitę.

Kaip ir kitoms kultūroms, pavasarį iksoroms reikia trąšų, kurių sudėtyje vyrauja azotas.

Rudenį, jei reikia, atliekamas genėjimas – pavasarį to daryti negalima, nes iksorų žiedynai formuojasi ant jaunų ūglių viršūnių. Tik pasibaigus žydėjimui ūgliai sutrumpinami maždaug 10 cm, taip pat pašalinamos apdžiūvusios ir nulūžusios šakelės.

Priverstinio ramybės periodo metu – namų sąlygomis jis tęsiasi maždaug nuo spalio iki vasario, – augalas turi būti laikomas ne žemesnėje kaip 15 laipsnių temperatūroje, saugomas nuo skersvėjų, mažiau laistomas ir visiškai netręšiamas.

Žiemą labai dažnai iksoroms apšviesti naudojamos augalų lempos.

Jei kas blogai, tai jūsų kaltė

Kalbant apie ligas ir kenkėjus, didžiausias iksorų baubas yra voratinklinės erkutės ir skydamariai, nors kartais jas puola ir amarai.

Su visais jais būtina aktyviai kovoti naudojant patalpose leidžiamus akaricidus arba insekticidus. Tai daryti svarbu nedelsiant, vos tik pastebite problemą, nes paskui praeis visa amžinybė, kol lėtai auganti iksora atsiaugins pažeistus lapus.

Iš negalavimų dažniausiai pasireiškia fiziologiniai sutrikimai, susiję su iksorų priežiūros klaidomis. Joms gali gelsti, džiūti, deformuotis ar nukristi lapai, arba ant jų atsiranda tamsių dėmių.

Taip nutikus, pasitikrinkite laistymo ir tręšimo režimą, žemės rūgštingumą, oro temperatūrą bei drėgmę aplink augalą.

Nepakenks nupurkšti lapus mikroelementų tirpalu (chelatine forma).

Esant nuolatiniam drėgmės pertekliui ir nepakankamai ventiliacijai, iksorų lapus taip pat gali pažeisti suodžiagrybis.

Dauginimas – tik kantriesiems

Kaip kambarinės gėlės auginamos iksoros paprastai dauginamos pusiau sumedėjusiais stiebo auginiais. Jie nupjaunami pavasarį, dar nespėjus susiformuoti pumpurams, ir sodinami į 200 ml talpos indelius su rūgščiu, lengvu bei derlingu gruntu, o tada uždengiami plėvele.

Šaknijimosi procesas nėra greitas – užtrunka iki poros mėnesių, – ir ne visada sėkmingas. Todėl jam paspartinti naudojami fitohormonai, šaknijimosi stimuliatoriai bei šildymas iš apačios (temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 25 laipsniai). Taip pat gyvybiškai svarbu nepamiršti palaikyti didelę oro drėgmę.

Galima iksoras dauginti ir sėklomis – bent jau teoriškai. Sėklas teks pirkti, nes kambario sąlygomis augalas jų nesubrandina. Ir šis procesas, kaip galite įsivaizduoti, bus dar lėtesnis nei dauginimas auginiais. Juolab kad iksorų sėklų gyvybingumas ir šiaip nėra labai didelis.

Vis dėlto, jeigu kada ryšitės išbandyti, atminkite, kad sėklos turi būti mirkomos per naktį, tada išdėliojamos ant grunto negiliame inde ir lengvai užberiamos plonu žemės sluoksniu, kuris po to sudrėkinamas purkštuvu ir uždengiamas plėvele.

Daigyklos su sėjinukais pastatomos šiltai ir taip laikomos tol, kol pasirodys daigeliai. Paprastai tai įvyksta per 2–4 savaites.

Tolesniam iksorų daigų augimui ir vystymuisi reikės ryškios išsklaidytos šviesos ir daug šilumos.

Šiek tiek paaugusius daigelius būtina išpikuoti į atskirus vazonėlius, žemę sudrėkinti ir pirmam laikui taip pat uždengti plėvele.

„Džiunglių liepsnos“ nė akimirkai neleis jums pamiršti, kad yra didžiausios namų gėlyno lepūnėlės.

The post Iksora, arba kaip užsiauginti „džiunglių liepsną“ appeared first on Kauno savaitė.

Joks kitas vazoninis augalas nesimbolizuoja švenčių taip, kaip raudonlapės puansetijos.

Dar neseniai, XX amžiaus viduryje, savo gimtinėje Meksikoje puošniausiosios karpažolės – tai botaninis jų pavadinimas – buvo auginamos kaip paprastos gėlės, nors iš tiesų yra kažkas tarpinio tarp krūmo ir liauno medelio.

Puansetijos paprastai žydi gruodį – dėl to dar vadinamos Kalėdų žvaigždėmis. Bet ne todėl jų auginimas mūsų kraštuose dažniausiai apsiriboja šventiniu laikotarpiu: išsaugoti šių gėlių grožį ilgiau mažai kam pavyksta, retas ir bando.

Iš tikrųjų visai nebūtina atsisveikinti su gražiosiomis meksikietėmis vos tik šventės praeina. Sudarius palankias sąlygas ir tinkamai prižiūrint, puansetijos žiedais gali džiuginti nuo 6 savaičių iki 2 mėnesių. Dar daugiau: net nenumanome, kad jos yra skinamos gėlės ir pamerktos vazoje laikosi labai ilgai – irgi net kelias savaites.

Anaiptol ne trumpalaikė puošmena

Raudona, žinoma, klasikinė paunsetijų spalva, tačiau jau labai seniai nebe vienintelė. Dabar šių kalėdinių gėlių dekoratyvumas viršija net išrankiausiųjų lūkesčius: puansetiją galima įsigyti rožinę, baltą arba geltoną, violetinę. Net taškuotą ar dėmėtą.

Pamačius tokį grožį, nesusigundyti labai sunku. Bet dar sunkiau stebėti, kaip namo parsineštos būsimos Kalėdų puošmenos ima akyse nykti nė šventinių dienų nesulaukusios.

Kodėl taip nutinka?

Tikėtina dėl to, kad kai rinkotės parduotuvėje puansetiją, ji atrodė dailiai, bet jau nebebuvo geriausios formos.

Pasak augintojų, idealiomis sąlygomis puansetijos gali žydėti ir mėnesį, ir du – taigi iki sausio pabaigos, jei mažiau pasiseks – vidurio. Bet kad tokią gėlę nusipirktum, reikia žinoti, į ką būtinai atkreipti dėmesį renkantis. O visų svarbiausia – išmanyti, iš kokių dalių susideda šis, atrodo, labai paprastas augalas.

Įsižiūrėkite į žiedus

Rankantis puansetiją, bene svarbiausias žingsnis yra gerai apžiūrėti jos žiedus. Ir čia būtina pabrėžti žodį „žiedai“.

Kaip jau turbūt žinote, pati spalvingiausia ir labiausiai akį traukianti puansetijų dalis, atrodanti kaip milžiniški žiedlapiai, iš tikrųjų yra pakitę lapai, botaniškai vadinami pažiedėmis. Jie netgi atrodo labiau kaip lapai nei kaip žiedlapiai.

Bet mažyčių gumbelių sankaupa tų raudonų ir kitokių atspalvių pažiedžių centre yra tai, kaip puansetijos žydi.

Tokios unikalios žiedų struktūros vadinamos ciančiais (lot. „cyathia“) ir yra būdingos karpažolinių šeimos augalams.

Ciančiai gali būti žali arba gelsvai žali, bet kai perkate puansetiją, jie turėtų būti visiškai užsidarę, kad dar nesimatytų ryškiai geltonos spalvos.

Jei žiedai jau prasiskleidę, turi spalvą arba barsto žiedadulkių miltelius, galite neabejoti – puansetijos žydėjimo, taigi ir dekoratyvumo, laikotarpis jau įpusėjo.

Jeigu žiedai sudžiūvę arba krenta (tuo nereikėtų stebėtis žinant, jog į mūsų parduotuves vazonai su puošniausiomis karpažolėmis pradeda pamažu plūsti jau lapkričio pabaigoje), augalas nėra šviežias ir parneštas namo ilgai nedžiugins.

Specialistai primygtinai pataria ieškoti augalų, tarp kurių spalvingų lapų susitelkę smulkučiai žiedeliai dar nė nesiruošia skleistis ir yra žalsvi. Prasiskleisdami jie pagelsta, vadinasi, kitokia spalva nei žalia išduoda, kad augalas žydi jau kurį laiką, todėl jūsų namuose išsilaikys trumpiau nei galėtų.

Tuo labiau venkite puansetijų, kurios jau barsto žiedadulkes – toks augalas yra peržydėjęs.

Patikrinkite pažiedes ir lapus

Šventes galinti išgyventi puansetija atrodys šviežia ir gyvybinga, o ne suglebusi ar pavytusi.

Lapai turi būti tamsiai žali, ne pageltę ar dar blogiau – krentantys (tas rodo, kad augalas patiria stresą).

Dažniausiai puansetijos, kaip ir daugybė kitų gėlių, parduodamos apsauginėse celofano „rankovėse“. Žvilgtelėkite į jų vidų arba išvis nuimkite, kad pamatytumėte, kaip atrodo apatinė augalo dalis.

Jeigu apatiniai lapai pageltę ar nukritę, tokio augalo nesirinkite. Parnešę namo galite gausiai laistyti, bet iki švenčių lapai vis tiek neataugs ir puansetijos išvaizda tikrai nepagerės.

Pirštu patikrinkite žemę

Jei substratas vazonėlyje visiškai išdžiūvęs, augalas patiria didelį stresą.

Puošniausiosios karpažolės mėgsta nedidelę, bet nuolatinę drėgmę. Ir priešingai nei daugelio pamėgtos vėzdūnės, kurios palaistytos greitai atsitiesia, sykį nuvytusi puansetija lengvai neatsigaus. Verčiau iškart ieškokite kitos.

Įvertinkite bendrą būklę

Pasitikėkite savo nuojauta. Jeigu atrodo, kad puansetijai kažkas ne taip, ji nėra gyvybinga, nepirkite – tik paleisite pinigus vėjais. Nes šventiniu laikotarpiu augalo būklė išliks tokia, kokia yra perkant. Jeigu jis jau dabar atrodo paveiktas streso, po kelionės iki namų ir bandymų juose adaptuotis puansetijos būklė tikrai nepagerės.

Jokių vabaliukų!

Savaime suprantama, kad negalima pirkti augalo, ant kurio stiebų, lapų ar pažiedžių matyti kokių nors vabzdžių. Tad nepatingėkite kruopščiai apžiūrėti. Juolab kad puansetijos jautrios baltasparniams, miltuotiesiems skydamariams, voratinklinėms erkutėms.

Kuo greičiau namo

Įsigiję puansetiją, pradėkite ja rūpintis dar neišėję iš parduotuvės – be priedangos neneškite į lauką. Ypač tada, jei oro temperatūra žemesnė nei 4,5 laipsnio.

Gabenti puansetiją celofaninėje „rankovėje“ dar pusė bėdos, bet visai be nieko – neleistina.

Kaip ir ilgam palikti vazonėlį su gėle šaltame automobilyje.

Puansetijos – subtropikų gyventojos, todėl į staigų temperatūros kritimą reaguos dramatiškai. Juk šaltis – tai stresas, o jis trumpina augalų gyvenimą.

Taip pat jokiu būdu nepraleiskite karantino. Pastatykite puansetiją atokiau nuo kitų kambarinių augalų, kol nežinote, kokie kenkėjai zuikiais atvyko kartu su naujoke. Geriau pasisaugoti nei užkrėsti visą namų oranžeriją.

Duokite laisvės ir šviesos

Sėkmingai pargabenę puansetiją į namus iškart pašalinkite „rankovę“ ar kitą vazonėlio dangą, jei tokia yra, – apsaugos labai reikalingos transportuojant gėles, tačiau ilgainiui gali pradėti trukdyti drenažui.

Persodinti puansetijos tikrai nebūtina, užteks įdėti ją į dekoratyvų vazonėlį – jei norite.

Kad gėlė ilgai žydėtų, iškart parūpinkite jai labai šviesią vietą namuose. Puansetijos iš prigimties labai tokią mėgsta ir puikiai toleruoja saulėkaitą.

Kita vertus, jeigu pirkote puansetiją išskirtinai kaip šventinę puošmeną, statyti ją galite bet kur, kur reikia, – kad ir tamsiausiame kampe. Skirtingai nei augusios natūralioje gamtoje, šiltnamio gėlės pratusios prie netiesioginių saulės spindulių ir net tokiomis sąlygomis didelio streso nepatirs. Tik, turėkite omenyje, gyvens šiek tiek trumpiau.

Be to, trūkstant šviesos puošniausiosios karpažolės negražiai ištįsta.

Mėgsta šilumą – ne karštį

Rūpindamiesi puansetijomis visada prisiminkite, iš kur jos kilusios. Taigi, nepaisant to, kad šios gėlės lepios, jei tik patalpoje bus apie 13 laipsnių, nieko blogo nenutiks, bet 18–21 laipsnio temperatūra joms kur kas labiau patiks.

Didesnio karščio puansetijoms tikrai nereikia!

Vandens – nei per daug, nei per mažai

Kas dėl laistymo, puansetijos vertina pastovumą ir saiką: žemė vazonėlyje turi būti visada šiek tiek drėgna, bet jokiu būdu negali permirkti.

Užpilkite maždaug po stiklinę vandens kas dvi tris dienas ir vis pakilokite vazonėlį, ar ne per lengvas, – tai kone tiksliausias būdas nustatyti, kada vėl reikės laistyti puansetiją.

Jeigu lėkštelėje po vazonu susikaupia bent kiek vandens, nedelsdami išpilkite.

Pasak specialistų, didžiausia klaida, kurią daro augintojai, – leidžia puansetijoms dienai ar kelioms visiškai išdžiūti. To paprastai pakanka, kad augalas, bandydamas išgelbėti šaknų sistemą, pradėtų mesti lapus.

Prasidėjus tokiam procesui, kelio atgal jau nebėra. Šiais metais jūsų puansetija jau nebeatsigaus. Todėl geriau meskite į kompostą ir pirkite naują.

    Naudinga žinoti

Laikykite puansetijas atokiau nuo naminių gyvūnų. Nors ekspertai sako, kad šio augalo toksiškumas smarkiai perdedamas, į pieną panašios sultys, išsiskiriančios pažeidus puansetijos stiebą ar lapus, gali sudirginti burnos gleivinę ir odą. Tad jeigu jūsų augintinis ir nuris puansetijos gabalėlį, jam gali sutrikti skrandžio veikla, bet nieko blogiau atsitikti neturėtų.
Jeigu vazone auganti puansetija ištįso, numetė apatinius lapus, drąsiai nukirpkite stiebą ir pamerkite į vazą – taip ji dar ilgai jus džiugins.

The post Misija „Kalėdų žvaigždė“ appeared first on Kauno savaitė.

Kad kuriamas sodas būtų ne tik gražus, bet ir jaukus, kraštovaizdžio specialistai, o ir sodininkai mėgėjai naudoja įvairius triukus.

Bet jie visi paklūstam vienam svarbiausiam dėsniui: galutinį vaizdą lemia augalų parinkimas.

Svarbu atsižvelgti į jų žydėjimo laiką, dydį, spalvas bei atspalvius – ir ne tik žiedų.

Nes beveik visą sezoną sodo dekoratyvumas priklauso nuo augalų formų ir lapijos. O ji, kaip ir žiedų spalva, – skonio reikalas. Vieniems patinka ryški žaluma, kitiems – sidabrinis atspalvis, dar kiti ieško ko nors originalesnio. Bet nebūtinai egzotikos.

Pavyzdžiui, jeigu esate juodos spalvos gerbėjai, būtinai atkreipkite dėmesį į jurginus.

′Moonfire′

Paprasčiausioms rūšims priskiriami jurginai, kurie anaiptol neatrodo paprasti. Tiesa, žiedeliai nestambūs – iki 12 cm skersmens, nepilnaviduriai, tačiau dailiai nuspalvinti: pakraščiuose gelsvi, viduryje kone raudoni. O lapai tokie tamsūs, kad išties atrodo juodi.

Krūmeliai ne aukštesni kaip 50 cm, todėl gali būti auginami vazonuose kone visus metus.

′Ellen Houston′

Jeigu žavitės raudonos ir juodos spalvų deriniu, šie jurginai kaip tik jums: skaisčiai raudoni žiedai idealiai dera su tamsiai vyšniniais lapais. Tiesa, pastarųjų atspalvis gali keistis priklausomai nuo apšvietimo.

Krūmeliai neaukšti – tik 40–50 cm, žiedų skersmuo varijuoja nuo 5 cm iki 10 cm.

′David Howard′

Gerokai aukštesni – išaugantys iki 1 m jurginai švelniai abrikosinės spalvos žiedais tamsesne šerdimi ir taip būtų įspūdingi, o čia dar akį traukia tamsiai žalia lapija. Ši būna itin dekoratyvi net tada, kai jurginai dar nežydi. Tereikia pasodinti juos saulėtoje, nuo skersvėjų apsaugotoje vietoje.

Žiedai tinka skinti, ilgai išsilaiko puokštėse.

′Happy Days′

Tai visa serija puikių jurginų, jų yra kelios veislės (nuotraukoje – ′Pink′). Jos skiriasi žiedų atspalviais – tų gali būti įvairiausių, bet visos turi vieną bendrą bruožą: labai tamsią lapiją.

Žiedeliai paprastučiai, krūmeliai – itin kompaktiški, tesiekia 30 cm.

′Karma Chocolate′

Labai patraukli jurginų veislė šokoladinio atspalvio žiedais, lapais ir net stiebais.

Krūmai užauga iki 70–80 cm, o stulbinamo grožio žiedai ilgai išlieka švieži tiek neskinti, tiek puokštėse.

′Gallery La Tour′

Žemaūgiai jurginai šviesiais žiedais ir tamsiais lapais – toks derinys negali nepatikti. Tuo labiau kad žiedai pilnaviduriai, efektingų rožinių atspalvių.

Šie jurginai mėgsta saulėtas vietas ir itin tinka alpinariumams puošti.

′Dark Angel Dracula′

Kraujo raudonumo žiedai puošia nedidelius – iki 35 cm aukščio krūmelius. Lapija irgi patraukli, tačiau ne tik neįprastu tamsumu, bet ir ypatingu grakštumu.

Priklausomai nuo apšvietimo, lapų spalva gali keistis nuo žaliai violetinės iki kone juodos.

′Black Jack′

Sodraus vyšninio atspalvio, kartais kone juodi žiedai ir tokie pat lapai jau pavergė milijonų gėlininkų širdis. Pasodinti grupėmis, tokie jurginai atrodys prabangiai ir didingai – visgi 100–120 cm aukščio. Jų žiedlapiai niekada neišbluks saulėje ir niekada nebyrės nuo vėjo.

′Dahlegria Bicolor′

Kaip galima suprasti iš pavadinimo, jurginų žiedai dviejų spalvų – raudonos ir geltonos. Tamsios lapijos fone jie džiugins nuo liepos iki pat spalio.

Krūmeliai bus vidutiniai, 45–60 cm aukščio, bet žiedai – gana stambūs, iki 25 cm skersmens.

′Bishop of Dover′

Švelniai rožiniai ar alyviniai šių jurginų žiedai panašūs į didžiules ramunes ir nepakartojamai atrodo tamsių, bronza spindinčių lapų fone.

Krūmai aukšti – iki 90 cm. Žydį rugpjūčio ar rugsėjo mėnesiais ir tuo metu traukia būrius apdulkinančių vabzdžių.

Gerai auga dideliuose vazonuose.

    Įdomūs faktai

Egzistuoja daugiau kaip 20 000 jurginų rūšių.
Jurginų gumbai, lapai ir žiedai yra valgomi.
Savo gimtinėje Meksikoje laukiniai jurginai užauga iki 6 metrų.

The post Tamsioji sodo pusė – jurginams appeared first on Kauno savaitė.

Net patyrę gėlininkai kartais rudenį ar žiemą netenka vieno kito savo kolekcijos egzemplioriaus. Ir tik dėl to, kad šiuo metų laiku orchidėjų priežiūra kardinaliai keičiasi.

Vienos miega, kitos – ne

Trumpėjantis šviesusis paros metas ir krintanti oro temperatūra paskatina ir orchidėjų „elgesio“ pokyčius. Tad priežiūra, kuri jūsų augintines visiškai tenkino vasarą, dabar joms nebetinka. O blogiausia – kad kiekvienai kitaip: orchidėjų reakcija į naujas augimo sąlygas priklauso nuo jų rūšies.

Kai kurios šių puikių gėlių, kaip ir dauguma „eilinių“ augalų, rudenį pristabdo augimą ir vystymąsi – joms prasideda ramybės periodas. Prie tokių priskiriami dendrobiai, brasijos, katlėjos, laišvos, oncidijos. Šių orchidėjų ypatumas – pseudogumbai. Specialūs organai, kuriuose kaupiamos ir saugomos maistingosios medžiagos bei drėgmė.

Tačiau esama orchidėjų, kurių vegetacija nesibaigia netgi žiemą. Tai ir randenės, vandos, cimbidžiai, ir visų taip pamėgti falenopsiai. Tokių orchidėjų ramybės periodas mažiau ryškus, jos gali puikiausiai ir toliau žydėti šaltuoju metų laiku.

Todėl orchidėjų globa rudenį ir žiemą priklauso nuo jų rūšies ir gyvenimo ciklo ypatumų. Pagal tai, kiek ir kokių augintinių turite, privalote pakoreguoti priežiūros procedūras.

Papildoma šviesa

Kad orchidėjos sėkmingai vystytųsi, joms būtina ryški, bet ne tiesioginė šviesa.

Daugeliui rūšių reikia ne mažiau kaip 10–12 valandų šviesos kas dieną. Šiltuoju metų laiku orchidėjos jos gauna iki soties – iš saulės. Tačiau atėjus rudeniui sąlygos keičiasi: natūralaus apšvietimo trukmė ne tik pastebimai trumpėja, bet ir netenka intensyvumo.

Šviesos stygius gali neigiamai atsiliepti žydinčių orchidėjų sveikatai, todėl taip svarbu laiku pradėti jį kompensuoti.

Kaip išspręsti šią problemą, esama ne vieno būdo. Pavyzdžiui, perkelti augalus į kitą vietą patalpoje, arčiau langų.

Geriausiai orchidėjos jausis įkurdintos ant pietinių ar rytinių langų palangių. Bet, žinoma, tik tuo atveju, jei nesilies prie šalto stiklo ir nebus košiamos skersvėjų.

Situacijose, kuomet natūralios šviesos nepakanka, padėti gali ir dirbtinis apšvietimas.

Idealus sprendimas – šviesos diodų fito lempa. Ji ne tik aprūpins orchidėjas fotosintezei reikalingo spektro šviesa, bet ir negeneruos perteklinio karščio, galinčio nudeginti lapus ir žiedynus. (Įrengti fito lempą reikia tiesiai virš augalo, tik taip, kad prie jo nesiliestų.)

Ramybės periodą pradėjusioms orchidėjoms per parą pakanka ir 7–8 valandų šviesos. Rudens ir žiemos mėnesiais jų biologiniai ritmai natūraliai sinchronizuojasi su gamtos ciklais, tad papildomas apšvietimas nėra būtinas.

Laistymas

Rudenį ir žiemą augalų apykaitiniai procesai sulėtėja, dėl to keičiasi ir poreikis drėgmei. Lieti taip, kaip vasarą, orchidėjų nebegalima – reikia sudaryti naują, retesnį laistymo grafiką.

Ramybės būsenoje esančios orchidėjos drėkinamos tik tuomet, kai substratas jų vazonėliuose visiškai išdžiūva.

Priklausomai nuo patalpos mikroklimato, pertraukos tarp laistymų gali trukti ir dvi, netgi tris savaites. Ir vis tiek kaskart prieš liejant orchidėjas būtina patikrinti substrato drėgnį pirštais.

Žydinčias orchidėjas, suprantama, reikia laistyti dažniau – mažiausiai kartą per savaitę. Ir dar stebėti, kad substratas vazonėliuose niekada visiškai neišdžiūtų, bet ir nebūtų permirkęs. Perlaisčius gali pradėti pūti šaknų sistema.

Patyrę orchidėjų augintojai patvirtins, jog labai svarbi ir vandens kokybė.

Laistymui galima naudoti tik šiltą, nusistovėjusį arba lietaus vandenį. Pastarąjį dar ir pašildyti iki kambario temperatūros. Šaltas vanduo orchidėjoms kategoriškai netinka – gali sukelti augalui pernelyg stiprų stresą.

Gyvybiškai svarbios (nė kiek neperdedant!) ir substrato bei vazono drenažinės savybės – nuo jų priklauso augalo sveikata.

Privalu pasirūpinti, kad vanduo iš vazonėlio gerai nutekėtų per drenažo angas ir po laistymo nesikauptų ant dugno. Antraip tik laiko klausimas, kada grybelinės ligos užpuls orchidėjas ir jas pražudys.

Oro drėgnumas

Įjungus šildymą, mikroklimatas mūsų butuose ir namuose smarkiai pasikeičia. Oras patalpose pasidaro sausesnis – jo drėgnumo rodikliai gali nukristi net iki kritiškai žemų rodmenų, kaip 30 procentų.

Net ir nelepioms orchidėjoms tokios sąlygos visiškai nepriimtinos: kad normaliai vystytųsi, šios viešnios iš džiunglių turi augti 50–70 proc. drėgmėje.

Todėl, norint sukurti savo augintinėms komfortišką terpę, specialistai rekomenduoja drėgmę patalpoje didinti dirbtiniais būdais.

Bene racionaliausias iš jų, ypač turintiesiems didelę orchidėjų kolekciją, – įsigyti oro drėkintuvą. Tokie prietaisai leidžia nuolat palaikyti patalpoje optimalų mikroklimatą.

Ramybės periodą pradėjusioms orchidėjoms per parą pakanka ir 7–8 valandų šviesos.

Gera papildoma priemonė – paprasčiausi padėklai su vandeniu, pastatyti greta augalų. Kai kurie augintojai vazonus su orchidėjomis stato tiesiai ant jų – tik priberia dar keramzito, padedančio drėgmei lygiau pasiskirstyti, ir saugo, kad šaknys nemirktų vandenyje.

Palaikyti orchidėjoms tinkamą drėgmės lygį galima ir reguliariai jas purškiant. Bet tik lapus, stengiantis, kad vandens lašeliai nepatektų ant žiedų. Ir tik gerai nusistovėjusiu, minkštu vandeniu.

Purškimus geriausia planuoti rytais, kad iki vakaro lapai visiškai nudžiūtų.

Kaip dažnai rengti dušą orchidėjoms, priklauso nuo oro temperatūros: kuo aukščiau termometro stulpelis, tuo labiau šioms gėlėms reikalinga drėgmė.

Beje, labai naudinga periodiškai orchidėjų lapus dar ir nuvalyti minkšta drėgna skepeta. To reikia ne tik komfortiškam drėgmės lygiui palaikyti – dulkes ir kitas apnašas pašalinantis lengvas „masažas“ padeda augalams kvėpuoti, gerina fotosintezę.

Temperatūra

Orchidėjoms be galo svarbus tinkamas temperatūrų režimas.

Nors tai ir egzotiškos gėlės, joms patinka nuosaiki šiluma – geriausiai jaučiasi esant 18–28 laipsniams. Visų svarbiausia – įsidėmėkite tai! – yra stabilumas: staigūs temperatūrų šuoliai gali rimtai pakenkti.

Šaltuoju metų laiku tai ypač svarbu.

Orchidėjoms, nepaliaujančioms žydėti rudenį ir žiemą, optimalia laikoma 18–24 laipsnių dieninė ir ne žemesnė kaip 15 laipsnių naktinė temperatūra.

Atskiros orchidėjų rūšys, kaip kad katlėjos ir dendrobiai, vėsesniam orui atsparesnės.

Sunkiausia bute išlaikyti orchidėjas ramybės būsenos, mat tokioms reikalinga vos 12–16 laipsnių temperatūra, o šilumos šuolių jos išvis netoleruoja.

Taigi tam, kad užtikrintumėte savo orchidėjoms saugų ir patogų žiemojimą, gali tekti nemenkai paplušėti.

Pirmiausia – jas būtina saugoti nuo skersvėjų. Jeigu vazonėliai stovi šalto oro srovių (kad ir menkiausių) kelyje, juos reikia perkelti į kitą, labiau apsaugotą vietą.

Ne mažiau svarbu tinkamai parinkti atstumą tarp orchidėjų ir šildymo įrenginių. Jos negali stovėti ten, kur nuolat tvyro sausas oras: tokios sąlygos orchidėjoms ne tik nepageidautinos, bet ir gali pakenkti šaknų sistemai.

Ir vis dėlto kai kurioms orchidėjoms (geriausias pavyzdys turbūt būtų falenopsiai) nedidelis temperatūrų svyravimas tarp dienos ir nakties yra netgi naudingas, nes stimuliuoja žydėjimą. Tačiau optimaliu laikomas ne didesnis kaip 2–3 laipsnių skirtumas.

Tręšimas

Rudens ir žiemos sezonais ramybės būsenoje esančios orchidėjos nereikalauja papildomų maistinių medžiagų. Todėl galima visiškai ramiai nutraukti jų tręšimą be jokių neigiamų pasekmių augalams.

Visai kas kita, jeigu jūsų auginamos orchidėjos šiuo metu toliau aktyviai auga arba žydi nepaisydamos, kad už lango bet kada gali iškristi pirmasis sniegas. Esant tokiai situacijai palikti gėlių visiškai be trąšų negalima – būtina tik pakoreguoti tręšimų grafiką: tręšti rečiau ir mažinti koncentraciją.

Patogiausia bus, jei naudosite specialiai orchidėjoms skirtas trąšas, tačiau instrukcijoje nurodomą jų kiekį sumažinsite perpus.

Nepakenks ir jei laistysite arba purkšite augalų lapus adaptogenų tirpalu.

Šaltuoju metų laiku pakaks orchidėjas tręšti kartą per mėnesį – dažniau nepatartina. Taip jos gaus visų būtinų medžiagų, bet „nepersivalgys“.

The post Orchidėjų žiemos iššūkiai appeared first on Kauno savaitė.

Puošniems hortenzijų žiedams abejingų nebūna. Nors krūmai ir be jų ganėtinai dekoratyvūs, kas išsižadės tokio grožio, kai galima mėgautis ir vienu, ir kitu? Tuo labiau kad bežiedis sezonas gali reikšti, jog augalo sveikata reikia labai susirūpinti.

Viena iš trijų

Mūsų gėlynuose ir soduose žydi įvairiausių rūšių bei veislių hortenzijos.

Birželio–liepos mėnesiais jos visos pamažu – vienos anksčiau, kitos vėliau – pradeda rodyti žiedus: šviesiosios, šluotelinės, ąžuolialapės, didžialapės, šiurkščiosios, Saržento.

Vis dėlto pasitaiko, kad šie nuostabūs augalai taip ir nesuformuoja žiedynų.

Specialistų teigimu, dažniausiai yra trys situacijos, kuomet taip nutinka:

• hortenzija išvis nė karto nežydėjo nuo pat pasodinimo dienos,

• hortenzija staiga liovėsi žydėti,

• hortenzija kiekvienais metais žydėjo vis skurdžiau.

Nė karto nežydėjo

Pasodinti hortenzijų sodinukai paprastai sužydi per pirmuosius 2–3 metus. Kiek daugiau laiko gali prireikti krūmeliams, padaugintiems iš auginių.

Jeigu žiedų hortenzija taip ir neparodo, priežastis gali slypėti visoje puokštėje nepalankių aplinkybių.

1. Nesėkmingai parinkta vieta

Jeigu hortenzija pasodinta pavėsingoje vietoje, kurioje ją nuolat blaško stiprūs vėjai, yra per sausa, o žemė kieta ir šarminės reakcijos, tikėtis iš jos žiedų neverta.

Atminkite: netinkamai parinkta augimo vieta tiesiogiai – ir neigiamai veikia hortenzijų gebėjimą žydėti.

Ką daryti. Persodinti hortenziją į tinkamesnę vietą. Šviesią, bet ne saulėkaitoje, be skersvėjų, be užsistovinčios drėgmės, su rūgštoku derlingu dirvožemiu.

Pageidautina tą padaryti rudenį. Atsargiai iškelti krūmą iš žemės šakėmis, kad nepažeistumėte šaknų.

2. Netaisyklingai pasodintas augalas

Nepatyrę gėlininkai kartais hortenzijas pasodina pernelyg giliai, ir dėl to jos prastai vystosi ir nežydi.

Dar viena klaida – drenažo ir trąšų trūkumas, jeigu žemė sklype ne pernelyg derlinga.

Ką daryti. Iškaskite krūmą ir pasodinkite taip, kad šaknies kaklelis būtų žemės lygyje ar net šiek tiek virš jos. Bet prieš tai pasirūpinkite, kad duobėje būtų tinkamas drenažas (keramzitas, skalda, stambus žvyras ar pan.).

Jei reikia, galite pridėti trąšų: 1–2 kibirus komposto arba humuso, 1,5 šaukšto karbamido, 4–5 šaukštus superfosfato ir 2 šaukštus kalio salietros.

Jeigu buvote priversti iškasti hortenziją, pasinaudokite tuo ir gerai apžiūrėkite šaknis, ar nėra kokių nors ligos požymių ar kenkėjų pėdsakų.

3. Drėgmės stygius

Lotynų kalba hortenzijos pavadinimas – „hydrangea“ – indas vandeniui. Ir ne atsitiktinai.

Šie augalai nepaprastai mėgsta drėgmę ir geriausiai auga reguliariai laistomi. Net ir nedidelė sausra gali sutrukdyti hortenzijai prigyti ir tada ji nežydės.

Ką daryti. Sureguliuokite laistymą ir nebeleiskite žemei aplink krūmą išdžiūti.

Jeigu orai vėsūs, hortenzijas laistykite maždaug kartą per savaitę. Per karščius jauni augalai laistomi kasdien. Vandens norma – po 10–30 litrų krūmui.

4. Silpnos šaknys

Jeigu hortenzijos šaknų sistema nepakankamai išsivysčiusi, ji nežydės, nes visas jėgas augalas skirs ne žiedpumpuriams krauti, o šaknims auginti.

Suprasti, kad krūmui stinga šaknų masės, galima iš kelių požymių: silpno augimo, pageltusių ir vystančių lapų.

Tą galima pastebėti ir persodinti augalą.

Ką daryti. Duokite krūmui daugiau laiko įsišaknyti. Galite padėti jam paliedami šaknų stimuliatoriumi.

Taip pat pravartu atminti, kad kartais hortenzijoms žydėti trukdo azoto perteklius. Nuo jo jaunas krūmas tik augina žaliąją masę, o žiedų nekrauna.

5. Ligos ir kenkėjai

Miltligė, rūdys, antraknozė, cerkosporozė ir kitos ligos gali atimti daug jėgų, todėl hortenzija ir nežydi.

Prisidėti gali ir kurmiai – požeminiai jų urvų labirintai pavojingi hortenzijų šaknims. Kaip ir kenkėjai: amarai, tripsai, voratinklinės erkutės, nematodai ir kt.

Ką daryti. Apžiūrėkite augalą, nustatykite problemą ir imkitės gydymo.

Nuo grybelinių ligų reikės fungicidų, nuo vabzdžių ir erkučių – insekticidų ir insektoakaricidų. Taip pat išprašyti iš gėlyno kurmius.

Deja, kai kurios ligos – tokios, kaip mozaikos virusas – yra negydomos. Užsikrėtusius augalus būtina iškasti ir sudeginti, žemę – dezinfekuoti vario sulfatu ar specialiais preparatais.

6. Krūmo iššalimas

Dvejus metus po pasodinimo hortenzijų sodinukus derėtų dengti žiemai, nepriklausomai nuo jų rūšies, antraip žiedų galima ir nesulaukti.

Kai kurios hortenzijos, kaip kad didžialapės, gali neištverti stiprių šalčių net ir su priedanga.

Itin žvarbiomis besniegėmis žiemomis kartais nukenčia net neįnoringosios šviesiosios hortenzijos.

Ką daryti. Duoti augalui laiko atsigauti. Laikykitės laistymo ir tręšimo režimo, būtinai uždenkite prieš žiemą.

Net jeigu žiemą krūmas smarkiai apšalo, silpnai vegetuoja, nepraraskite vilties. Kartais net labiausiai pažeistos hortenzijos atsigauna. Svarbu išgenėti nušalusias dalis, pagirdyti augalą augimo stimuliatoriais, o tada stebėti, kas bus. Jeigu per sezoną jokio pagerėjimo nepastebėsite, hortenziją bus geriausia pašalinti iš gėlyno, kad silpnas augalas netaptų prieglobsčiu patogenams ir kenkėjams.

Beje, kartais hortenzijų žydėjimą gali slopinti kaimynystėje augantys augalai.

Nereikėtų jų sodinti greta paparčių, akacijų, graikinių riešutų, česnakų, svogūnų.

Tinkami kaimynai hortenzijoms – jazminų ir alyvų krūmai, lanksvos. Bet geriausiai jos auga vienos pačios.

Staiga nustojo žydėti

Jeigu hortenzija kasmet apsipildavo žiedais, o šiemet nesuformavo nė vieno žiedyno – arba jie neišsiskleidė – apsvarstykite vieną iš šių trijų galimybių.

1. Ligos ir kenkėjai

Rimtai susirgęs ar kenkėjų apeitas hortenzijos krūmas gali staiga nustoti žydėjęs.

Tiesa, atimti žiedus iš stambaus sveiko krūmo per vieną sezoną nėra paprasta. Nebent būtų pažeistos šaknys – tuomet tai net labai realu.

Pavyzdžiui, susiklostė tokia situacija: žiemą hortenzija stipriai apšalo, nusilpo, o tada jos šaknis užpuolė nematodai arba puvinį sukeliantys grybeliai. Taip pažeistas augalas tikrai neras jėgų žydėti.

Lygiai taip pat pakenkti hortenzijoms gali ir kitos ligos, todėl labai svarbu nustatyti tikslią diagnozę.

Ką daryti. Jeigu įtariate, kad problema – šaknys, nedidelį krūmą galima iškasti ir apžiūrėti.

Ne mažiau svarbu įvertinti ir antžeminę augalo dalį ir, jei reikia, apdoroti fungicidais arba insekticidais.

Profilaktikai naudinga naudoti biopreparatus su šieno lazdelėmis arba trichodermomis.

2. Krūmo iššalimas

Žiemą, per pavasarines ar rudenines šalnas hortenzijos, žydinčios ant antramečių ūglių, gali lengvai netekti žiedinių pumpurų. Taigi atėjus vasarai ir nesužydėti.

Ką daryti. Dar pavasarį pašalinti visas nušalusias augalo dalis. O vasarą – nusilpusiai hortenzijai skirti daugiau dėmesio ir padėti jai atsigauti. Svarbu neperlaistyti, bet ir neleisti žemei per daug išdžiūti, nepersistengti su trąšomis, saugoti nuo kenkėjų ir grybelinių ligų ir artėjant kitai žiemai jau būtinai uždengti.

3. Nepakankamas laistymas

Hortenzija negali normaliai žydėti, jeigu jai trūksta drėgmės. Šiemet tai negresia, tačiau kitomis vasaromis ilga sausra gali tapti viena iš priežasčių, kodėl krūmai nesugeba formuoti žiedynų arba numeta juos nespėjusius nė išsiskleisti.

Ištroškusius hortenzijų krūmus nesunku atpažinti: jų lapai džiūva, susisuka ir nukrenta, ūgliai nustoja augti.

Ką daryti. Pradėti reguliariai laistyti. Ypač tuo metu, kai hortenzijos krauna žiedinius pumpurus.

Žydi vis prasčiau

Menkai pumpurų, glebūs ir greitai nuvystantys žiedynai, kasmet vis mažėjantis jų skaičius – tokios bėdos hortenzijas užklumpa ne be priežasties.

1. Netręšimas arba netinkamas tręšimas

Su laiku žemė toje vietoje, kur auga hortenzija, nuskursta, taigi krūmas pradeda irgi skurdžiau žydėti. Neparūpinus jam maistinių medžiagų, gali išvis liautis.

Be to, trąšų badas gali neigiamai paveikti hortenzijų imunitetą, taigi jų atsparumą šalčiams.

Kartais krūmams trūksta ir kokios nors konkrečios mineralinės medžiagos. Arba jiems kenkia azoto perteklius: visi žinome, kad azotas skatina tik žaliosios masės augimą, o žiedus krauti trukdo.

Ką daryti. Sureguliuoti tręšimų grafiką.

Paprastai per sezoną hortenzijos tręšiamos 3–4 kartus: ankstyvą pavasarį kraunant pumpurus, žydint ir nužydėjus.

Ypač svarbūs hortenzijoms kalis ir fosforas.

Tręšti galima mineralinėmis trąšomis, galima ir organinėmis, gatavomis arba savadarbėmis, pilti ištirpdytas vandenyje ar purkšti – tas nesvarbu.

2. Natūralus krūmo senėjimas

Vienoje vietoje hortenzijos gausiai žydi ne mažiau kaip 10 metų, kartais net ilgiau. Viskas priklauso nuo rūšies ir veislės, augimo vietos, oro sąlygų, agrotechnikos.

Tačiau su laiku žydėjimas tampa vis silpnesnis ir blankesnis.

Ką daryti. Atlikti jauninantį krūmo genėjimą arba išskirstyti jį į kelias dalis ir pasodinti kaip atskirus augalus naujose vietose.

3. Per smarkus nugenėjimas

Tai dar viena priežastis, kodėl hortenzijos nesužydi. Ypač radikalių genėjimų nepakenčia stambialapės rūšys: po to krūmai arba visai nebežydi, arba žydi labai blankiai.

Ką daryti. Suteikti augalui laiko atsigauti – kurį laiką jo nebegenėti.

4. Ligos ir kenkėjai

Kaip minėta, serganti hortenzija gali niekada nebesužydėti, bet gali žiedų netekti palaipsniui, sezonas po sezono sukraudama jų vis mažiau.

Ką daryti. Išsiaiškinti augalo negalavimo priežastį ir parinkti gydymą.

Kad hortenzijos augtų sveikos, būtina aplink jas reguliariai ravėti piktžoles ir profilaktiškai purkšti krūmus.

Sveika hortenzija privalo žydėti. Jeigu žiedų nėra, gerai ją apžiūrėkite ir turėtumėte rasti problemos priežastį. Ją pašalinus, beliks tik pasirūpinti augalo reabilitacija.

The post Hortenzijų nežydėjimo paslaptys appeared first on Kauno savaitė.

Neblėstantį raganių populiarumą lengva paaiškinti. Kuriant kraštovaizdį šio dekoratyvinio laipiojančio augalo galimybės praktiškai neribotos, o žiedai tiesiog gniaužia kvapą.

Tačiau tam, kad raganės aktyviai augtų, klestėtų ir džiugintų tų puikių žiedų gausa, joms reikia skirti daug dėmesio ir griežtai laikytis agrotechnikos.

Įnoringosios sodo karalienės

Šviesiamėgės raganės idealiai tinka įvairiems vertikaliems paviršiams – sodo pavėsinėms dekoruoti, neišvaizdžioms tvoroms pridengti, aukštų medžių kamienams ryškiomis žiedų „lėkštelėmis“ papuošti.

Raganes galima net vazonuose auginti ir kasmet sode kurti vis kitokias rafinuotas augalų kompozicijas.

Selekcininkai yra išvedę gausybę raganių veislių, besiskiriančių žiedų dydžiu ir spalvų palete. Tačiau kartais jos subrandina tik pavienius pumpurus arba išvis atsisako žydėti. Tai reiškia, kad jūs dėl nežinojimo ar neapdairumo pažeidėte raganių priežiūros taisykles.

Netinkamas laistymas

Vargu ar kuris nors pamirštume palieti daržovių lysves ir gėlynus – ypač per vasaros karštymetį. Tačiau su laistymo dažniu ir vandens kiekiu klaidų, būna, padarome dažnas. Ir to gali pakakti, kad raganės liautųsi krovusios žiedpumpurius.

Raganių laistymo normos skiriasi priklausomai nuo krūmų amžiaus ir oro sąlygų.

Vyraujant įprastiems vasariškiems orams su retais krituliais augalus reikia laistyti mažų mažiausiai kartą per savaitę. Užėjus karščiams – dažniau, iki 2–3 kartų per savaitę.

Jauniems raganių sodinukams pakanka 10 litrų vandens vienam krūmui, suaugusiems – ne mažiau kaip 20 litrų.

Ištikus didelei sausrai, vandens kiekį būtina padidinti pusantro ar net du kartus.

Raganių laistymo technika irgi turi savų subtilybių. Vandenį svarbu lieti išskirtinai prie šaknų ir taip, kad jo nepatektų į krūmo vidurį.

Be to, vanduo turi būti pastovėjęs, šiltas. Ir prasiskverbti į dirvožemį 30–40 cm.

Praėjus dienai ar dviem po laistymo, jeigu raganės krūmas nemulčiuotas, rekomenduojama atsargiai papurenti žemę aplink jį. Kad geriau prasiskverbtų oras ir šaknų sistema galėtų normaliai kvėpuoti.

Maisto stygius

Maisto medžiagos gyvybiškai svarbios raganių vystymuisi, taigi jų deficitas gali tapti viena iš priežasčių, kodėl augalas atrodo lyg ir sveikas, tačiau nežydi.

Per sezoną raganėms reikalingi keturi pagrindiniai tręšimai, užtikrinantys joms aktyvų augimą ir gausų žydėjimą.

Trąšas galima rinktis tiek organines, tiek mineralines. Pavyzdžiui:

• galvijų mėšlo tirpalą (santykis su vandeniu 1:10),

• vištų mėšlo užpilą (santykis su vandeniu 1:15 arba 1:20),

• kompleksines mineralines trąšas (20–40 g kibirui vandens).

Visgi optimalu yra naudoti abiejų tipų trąšas iš eilės. O pastebėjus maisto medžiagų trūkumo ženklus – sulėtėjusį augimą, pageltusius lapus, susmulkėjusius žiedus – papildomai patręšti per lapus ir nupurkšti raganes karbamido tirpalu (0,5–1 šaukštas 10 litrų vandens).

Tam, kad raganės apsipiltų puošniais žiedais, vasariniams tręšimams būtina naudoti didesnį kiekį fluoro ir kalio, todėl patogiausia rinktis kompleksines trąšas, kuriose minėtų elementų daugiau nei azoto.

Liepą arba rugpjūtį raganes galima dar palieti superfosfato arba kalio sulfato tirpalu (25–30 g trąšų kibirui vandens).

Kad stimuliuotų žiedpumpurių formavimąsi, kai kurie augintojai anksčiau tręšdavo raganes boro rūgštimi. 2 g jos ištirpindavo stiklinėje karšto vandens, įberdavo kalio permanganato ant peilio galiuko, kruopščiai išmaišydavo, kad ištirptų visi kristalai, tada šį koncentratą atskiesdavo 10 litrų vandens ir laistydavo krūmus. Vienam augalui būdavo rekomenduojama užpilti 5–6 litrus tirpalo, bet ne dažniau kaip sykį per mėnesį, kad nepersisotintų.

Dabar galima įsigyti jau paruoštų skystų boro trąšų, kurias naudoti daug paprasčiau – tereikia vadovautis nurodymais instrukcijoje.

Svarbiausia nepamiršti prieš bet kokį tręšimą žemę aplink raganes gausiai sulaistyti paprastu vandeniu, kad trąšos nenudegintų šaknų.

Per rūgšti žemė

Dar viena galima priežastis, trukdanti pražysti jūsų raganėms, – dirvožemio pH ir per didelis jo tankis.

Problema ta, kad dauguma raganių mėgsta lengvą, orui laidžią dirvą – silpnai šarminės reakcijos ar bent jau neutralią. O sunkioje rūgščioje žemėje jos ne tik atsisako žydėti, bet ir pradeda sirgti.

Todėl prieš sodinant raganę patariama visada pagerinti dirvožemį kompostu arba humusu, durpėmis, upės smėliu ir pabarstyti dolomitmilčių rūgštingumui sumažinti (200–300 g po kiekvienu augalu).

Kad žemė, kurioje auga raganės, ir liktų joms tinkama, kasmet pavasarį derėtų palaistyti augintines kreidos (1 šaukštas 10 litrų vandens) arba dolomitmilčių (100 g tam pačiam kiekiui vandens) tirpalu.

Jeigu nepadarėte to, kai reikėjo, o dabar matote, kad raganė aiškiai kuo nors nepatenkinta, pabandykite išmatuoti žemės rūgštingumą po krūmu. Ir jeigu jis per didelis, būtinai ištaisykite klaidą.

Tinkamos atramos trūkumas

Raganės – vijokliai, laukinėje gamtoje apraizgantys medžių kamienus ir krūmus. Todėl ir auginamos sode jos privalo turėti vertikalią atramą ir augdamos būti lenkiamos prie jos.

Tačiau bet kokia atrama raganėms netiks – ji turi pasižymėti tam tikromis savybėmis.

Pirmiausia, tai turi būti patikima konstrukcija: silpnesnė gali sulūžti nuo tankaus krūmo svorio jau po pirmo lietaus.

Antra: raganėms tinkamiausios medinės atramos. Metalinių patartina vengti – ant jų besiraitydamos raganės žydės gerokai kukliau, nes vasaros dienomis atrama įkais.

Galiausiai, sodindami raganę palei namo ar ūkinio pastato sieną, būkite atidūs – įkaskite krūmą toliau nuo lietvamzdžių, antraip lietingomis dienomis augalas kęs drėgmės perteklių.

Apsinuoginęs šaknies kaklelis

Tai labai dažna raganių nežydėjimo priežastis. Šaknies kaklelis, paliktas atviras gamtos elementams – skersvėjams, tiesioginiams saulės spinduliams ir panašiai, – yra pažeidžiamas: jis nuolat perkaista arba perdžiūva.

Kad taip nenutiktų, pasodinti raganę būtina ganėtinai giliai – šaknies kaklelis ir apatiniai pumpurai turi atsidurti 7–10 cm gylyje. Taip šaknų sistema bus patikimai apsaugota nuo vėjų gūsių, perdžiūvimo ir perkaitimo.

Jei viso to nežinodami pasodinote raganę netinkamai, yra keli būdai situacijai pataisyti.

Vienas jų – mulčiavimas. Žemę aplink raganę galima padengti organikos – komposto, durpių, pjuvenų sluoksniu.

Kitas variantas – parūpinti raganei kaimynų: neaukštų dekoratyvinių augalų, kurie taps ne tik vaizdingu fonu vijokliui, bet ir uždengs jos apatinę dalį nuo vėjo ir saulės spindulių.

Raganėms patiks augti kartu su smulkiais daugiamečiais (miniatiūrinėmis arba vidutinėmis melsvėmis, ylalapiais flioksais, levandomis, šilokais) arba vienmečiais augalais su paviršine šaknų sistema (petunijomis, šalavijais, serenčiais arba medetkomis). Pastarieji – vienmečiai – ne tik gali apsaugoti raganės šaknies kaklelį nuo žalingų poveikių, bet ir savo aromatu atgrasyti kenkėjus. Mat šie irgi neretai taikosi atimti iš raganių žydėjimą.

Kenkėjai ir ligos

Didžiausią grėsmę raganėms kelia Meloidogyne genties nematodai. Jiems aptikus lianų šaknis, žūtis praktiškai neišvengiama.

Atsikratyti tokio kenkėjo labai sunku – tenka kruopščiai iškasti augalą su visu šaknų gumulu ir tučtuojau sunaikinti. Tačiau galima nematodų atsiradimo išvengti mulčiuojant žemę aplink raganes skintais kiečiais arba mėtomis. Stiprų aromatą turintys žolynai gana veiksmingai atgraso ne tik nematodus, bet ir kitus kenksmingus vabzdžius.

Iš ligų raganes dažniausiai puola miltligė, pilkasis puvinys ir rūdys. Dar viena galima prasto jų žydėjimo ir net viso krūmo žūties priežastis – verticiliozinis vytulys. Tad vos pastebėję jo požymius, nedelsdami imkitės priemonių: nupurkškite raganę sisteminio fungicido tirpalu. Geriausia – rytą arba vakare, kad saulė nenudegintų lapų.

Sumažinti ligų išsivystymo riziką ir kenkėjų išpuolius įmanoma profilaktiškai apdorojant raganes atitinkamais preparatais, laiku jas tręšiant, taisyklingai pririšant ir mulčiuojant žemę. Visos šios priemonės stiprina augalų sveikatą. Tada belieka išmokti deramai raganes genėti – jei tik auginate genimą rūšį. Bet tai jau pokalbis kitam metų laikui.

The post Kodėl nesužydo raganė? appeared first on Kauno savaitė.

Ar žinojote, kad, priklausomai nuo dirvožemio savybių ir priežiūros, jų spalvą galima pakeisti, pavyzdžiui, į mėlyną ar rožinę?

Kaip išauginti žydras arba sodriai mėlynas hortenzijas

Norėdami hortenzijų žiedus paversti mėlynais ar net sodriai mėlynais, pirmiausia reikia padidinti dirvožemio rūgštingumą.

Vienas veiksmingiausių būdų – naudoti aliuminio sulfatą.

Pakanka kartą per mėnesį įterpti nedidelį jo kiekį į žemę ir palaistyti vandeniu.

Kitas variantas – paprastas stalo actas: ištirpinkite 50 ml acto kibire vandens ir laistykite augalą prie pat šaknų.

Taip pat naudinga hortenzijas tręšti žemumų durpėmis bei mulčiuoti žemę spygliuočių paklotėmis ar pjuvenomis – tai papildomai padidins rūgštingumą.

Trąšose turėtų būti daug kalio, o kalkių, kreidos ar dolomitmilčių reikėtų vengti, nes jie mažina rūgštingumą.

Laikantis šių rekomendacijų, žiedų spalva palaipsniui pasikeis iš baltos ar rožinės į mėlyną ar ryškiai mėlyną.

Sėkmės raktas – reguliarumas ir nuoseklus rūpinimasis.

Kaip išauginti rožines hortenzijas

Norint, kad hortenzijos žydėtų rožiniais ar raudonais atspalviais, reikia sumažinti dirvožemio rūgštingumą.

Tam puikiai tinka dolomitmilčiai – jie greitai neutralizuoja rūgštį.

Jei naudojate kalkes ar kreidą, rezultato teks palaukti kelis mėnesius.

Organinės trąšos, tokios kaip visiškai perpuvęs kompostas, taip pat gali padėti pakeisti spalvą, tačiau venkite šviežio mėšlo ar nevisiškai subrendusio komposto – jie gali pakenkti augalui.

Papildomai naudokite mineralines trąšas, turinčias daug kalio, azoto ir kalcio.

Venkite rūgštinančių medžiagų, pavyzdžiui, durpių ar spyglių.

Mulčiavimui rinkitės šiaudus – jie nekeičia dirvos rūgštingumo.

Geriausia visus šiuos veiksmus pradėti pavasarį, kad jau tą patį sezoną galėtumėte džiaugtis rožiniais žiedais.

Pagrindiniai hortenzijų priežiūros principai

Kad hortenzijos išliktų sveikos ir džiugintų spalvingais žiedais, joms reikia ypatingos priežiūros. Šie augalai prastai toleruoja tiesioginius saulės spindulius, todėl geriausia juos sodinti pusiau pavėsyje.

Dirvožemis turėtų būti derlingas, purus ir šiek tiek rūgštus.

Laistyti reikėtų reguliariai, naudojant minkštą, nusistovėjusį vandenį, kad būtų išvengta perdžiūvimo.

Pumpurų formavimosi laikotarpiu verta atlikti švelnų genėjimą – tai padės išvengti žiedynų lūžimo vasaros metu.

Taip pat svarbu atminti, kad visos hortenzijų dalys yra nuodingos, nes jose yra toksiškų medžiagų. Todėl dirbdami su jomis būkite atsargūs, ypač jei sode lankosi vaikai ar gyvūnai.

Tinkama priežiūra ir dėmesys detalėms leis jūsų hortenzijoms išsiskleisti visu gražumu.

The post Kaip pakeisti hortenzijų spalvą į mėlyną ar rožinę appeared first on Kauno savaitė.

Šie daugiamečiai augalai gali augti vienoje vietoje net iki 20 metų, tačiau tam būtina tinkama priežiūra.

Kad žiedynai būtų vešlūs ir ilgai džiugintų, tręšti juos verta pradėti jau pavasarį. Nors bijūnai atsparūs šalčiui, jie jautrūs aplinkos sąlygoms, ypač dirvožemio sudėčiai ir augimvietės parinkimui. Tad norint, kad augalas džiugintų išvaizda, svarbu laikytis kelių paprastų priežiūros taisyklių.

Visų pirma, bijūnams reikia parinkti atvirą, saulėtą vietą – jiems būtina šviesa ir erdvė. Nors šie augalai gali augti ir daliniame pavėsyje, geriausiai jie vystosi būtent gerai apšviestose vietose. Vertėtų vengti vietų šalia pastatų – jų įšilusios sienos, o vėliau ir atvėsimas gali neigiamai paveikti bijūnų augimą.

Kalbant apie dirvožemį, bijūnams palankiausia molinga, smėlinga terpė. Lengvas, smėlingas gruntas paprastai stokoja maistinių medžiagų, todėl žydėjimas gali būti menkas. Jei jūsų sklype dirvožemio sudėtis nėra ideali, situaciją galima pagerinti tinkamai parinkta trąša.

Viena iš natūralių priemonių – kiaušinių lukštai. Jie turi kalcio, geležies ir cinko, kurie stiprina augalą. Lukštus galima susmulkinti ir sumaišyti su žeme aplink krūmą arba kelias dienas pamirkyti vandenyje – taip gausite skystų trąšų.

Dar vienas veiksmingas būdas – tręšimas mielėmis. Tam reikia 50 g mielių užpilti 5 litrais šilto vandens, palaikyti valandą, o prieš laistymą praskiesti santykiu 1:10. Tokia trąša skatina augimą ir žydėjimą, aprūpindama bijūnus naudingais mikroelementais.

Puikus maistinių medžiagų šaltinis yra ir banano žievelės. Jas tereikia supjaustyti smulkiais gabalėliais, užpilti karštu vandeniu ir palikti per naktį. Gautą užpilą galima naudoti kaip natūralias trąšas.

Reguliarus pavasarinis tręšimas padės bijūnams suformuoti tvirtą pagrindą gausiam vasaros žydėjimui. Ir tam nebūtina pirkti brangių preparatų – paprastos, namuose pagamintos priemonės veikia ne prasčiau nei pirktinės.

The post Kaip tręšti bijūnus, kad gausiau žydėtų appeared first on Kauno savaitė.

Jei ir jūs susidūrėte su šia situacija, žinokite, jog esate ne vieni, o svarbiausia – problema turi efektyvų sprendimą.

Kaip rašo leidinys Interia Kobieta, raktas į tai, kaip pažadinti žiedą net žiemą, slypi švedų sodininkų metode.

Šiam metodui reikės vazos, kuri padės imituoti natūralias orchidėjų augimo sąlygas, ir tam tikrų namuose turimų trąšų ingredientų.

Švedų metodas

Šis patarimas gali pažadinti net pačią „kietai miegančią“ orchidėją, tačiau jį reikia taikyti itin rūpestingai.

Pirmiausia paimkite paprastą vazą, į kurią telpa visas augalas kartu su šaknimis.

Užpildykite vazą iki pusės vandeniu.

Išimkite orchidėją iš jos vazono ir švelniu šepetėliu nuvalykite šaknis. Būkite atsargūs, kad jų nepažeistumėte.

Taip paruoštą augalą įdėkite į vazą ir padėkite į saulėtą vietą.

Svarbiausias niuansas – reguliariai keiskite vandenį.

Negalima leisti, kad jis taptų drumzlinas. Naudokite tik nusistovėjusį arba filtruotą kambario temperatūros vandenį.

Orchidėja tokiomis sąlygomis turėtų išbūti vos kelias dienas, po kurių ji turėtų „pabusti“ ir pradžiuginti jus naujais žiedais.

Švedų sodininkų metodo veiksmingumas slypi tame, kad jis imituoja natūralias orchidėjos gyvenimo sąlygas per lietingą orą.

Pagrindinės orchidėjos priežiūros taisyklės

Nepamirškite ir bendrų orchidėjų priežiūros taisyklių:

• Vazonai. Geriausiai tinka skaidrūs indai su drenažo skylutėmis. Jie leidžia lengvai stebėti šaknų būklę. Kai šaknys tampa sidabriškos, tai signalas, kad augalą reikia palaistyti.
• Substratas. Orchidėjos sodinamos į purų, orą laisvai praleidžiantį substratą, kuris beveik nesulaiko drėgmės.
• Tręšimas. Reguliariai, bet atsargiai tręškite augalus. Švedai naudoja mažos koncentracijos trąšas, skirtas specialiai orchidėjoms, ir jas naudoja kas 2–3 savaites.

Trąšos orchidėjoms

Taip pat galite pasigaminti trąšas orchidėjai patys. Viena efektyviausių – trąša, pagaminta iš banano žievelės. Ši žaliava turi daug mineralų, reikalingų augalų augimui: sieros, kalcio, kalio ir fosforo.

1 būdas

• Susmulkinkite banano žievelę ir įdėkite ją į švarų stiklinį indą su dangčiu.
• Užpilkite vandeniu ir pastatykite indą į tamsią vietą maždaug 2 savaitėms.
• Kiekvieną dieną maišykite turinį.
• Trąša subręs pati. Prieš naudojimą ją praskieskite vandeniu santykiu 1:1. Naudokite trąšą laistymui arba orchidėjos purškimui.

2 būdas

• Smulkintą banano žievelę įdėkite tiesiai į vazoną su augalu. Tai geriausia padaryti likus 2–3 savaitėms iki orchidėjos persodinimo. Žievelė natūraliai suirs ir patręš substratą.
• Svarbu nepersistengti – per didelis trąšų kiekis orchidėjai kenkia labiau nei jų trūkumas.

The post Kaip paskatinti orchidėją žydėti: švedų gėlininkų metodas appeared first on Kauno savaitė.