Kol jos giminaitės murkia ir miaukia, ši dykumų ekstremalė pasirinko neįprastą bendravimo būdą – ji loja tarsi tikras šuo.

Įsivaizduokite mažytį plėšrūną, kuris skamba kaip grėsmingas šuo, kad išgyventų ten, kur kitos katės net neatsirastų.

Smėlyninė katė, dar vadinama Margaritos kate, – tikras gyvūnų pasaulio unikumas.

Tai vienintelė kačių šeimos atstovė, gebanti loti kaip šuo.

Kaip atrodo smėlyninė katė

Smėlyninė katė – itin kompaktiškas plėšrūnas. Jos kūno ilgis siekia vos 45–57 centimetrus, o svoris svyruoja nuo 1 iki 3 kilogramų – panašiai kaip naminės katės.

Uodega beveik tokio pat ilgio kaip kūnas – ji papildomai sudaro dar 28–35 centimetrus.

VIDEO https://www.youtube.com/shorts/yHwGZ_mpW1Y?feature=share

Katė, kuri loja kaip šuo

Tačiau svarbiausia jos ypatybė – ne dydis, o balso stygos. Poravimosi laikotarpiu šios katės skleidžia garsus, kurie labiau primena šuns ar net ruonio lojimą nei įprastą kačių miaukimą. Toks garsus lojimas padeda vienišiems medžiotojams susirasti vieniems kitus plačiose dykumų erdvėse, kur klausa yra pagrindinis išgyvenimo įrankis.

Katės, gyvenančios dykumose

Smėlyninės katės – vienintelės katės, gyvenančios išskirtinai dykumose. Jos yra naktinės ir medžiodamos tamsoje pasikliauja itin aštria klausa.

Jų valgiaraštį daugiausia sudaro smulkūs graužikai – smiltpelės, jerbojos ir pelės. Tačiau šie nedideli plėšrūnai yra drąsūs medžiotojai: Sacharos dykumoje jos nebijo pulti net nuodingų smėlinių angių. Kartais likusį maistą jos užkasa smėlyje ir prie jo sugrįžta vėliau.

Katės, kasančios urvus

Šių gyvūnų paplitimas yra fragmentiškas, tačiau tiksliai žinoma, kad jos renkasi smėlėtas dykumas. Jų galima aptikti Maroke, Arabijos pusiasalyje, taip pat Pakistane, Kazachstane ir Sirijoje. Dėl slapto gyvenimo būdo mokslininkams sunku tiksliai įvertinti jų populiacijos dydį, tačiau žinoma, kad tai – prigimtinės žemkasių meistrės. Jos pačios kasa urvus ir lengvai iškasa grobį iš smėlio.

Gamta joms suteikė unikalią apsaugą nuo kaitros: jų letenų pagalvėlės padengtos tankiu, ilgu kailiu. Tai ne tik saugo nuo nudegimų ant įkaitusio smėlio, bet ir daro jas beveik nematomas, nes jos praktiškai nepalieka pėdsakų.

Mokslininkams, bandantiems tyrinėti šiuos slapukus, tenka itin sudėtinga užduotis: smėlyninės katės tarsi vaiduoklės ištirpsta beribėse smėlio platybėse.

The post Smėlyninė katė: vienintelė pasaulyje, kuri loja kaip šuo appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau pažvelgus į „Nikon Comedy Wildlife Photography Awards 2025“ finalistų nuotraukas, vaizdas pasikeičia.

Liūtai kelia scenas, paukščiai pasimeta erdvėje, lemūrai lyg užsiima rytine joga, o vikrios lapės staiga parodo savo nerangumą.

Šios nuotraukos juokingos ne todėl, kad gyvūnams „nepasisekė“, o todėl, kad jose lengva atpažinti mus pačius.

Būtent už tai šis konkursas mylimas visame pasaulyje.

„Tai į kurią pusę mano lizdas?“

Stiprus vėjas Bemptono uolose klaidino padūkėlius (Morus bassanus). „Žolę tiesiog pūtė jiems tiesiai į akis“, – aiškina fotografė.
Nuotrauka: Alison Tuck. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Aš tiesiog negaliu sulaukti, kada tapsiu karaliumi“

Serengetyje liūtiukas atkakliai reikalauja dėmesio, o pavargusi motina akivaizdžiai svajoja apie tylą. „Alkani jaunikliai ją persekiojo vėl ir vėl“, – prisimena autorius.
Nuotrauka: Bretas Saalvehteris. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Sveiki atvykę į jogos kursą Zen-Lemur!“

Vienas lemūras siekia nušvitimo, kitas abejoja, ar tai verta pastangų prieš pusryčius.
Nuotrauka: Andrejus Giliovas. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Eik šalin“

Jūrinis erelis Japonijoje aiškiai parodo: grobiu dalintis neketina.
Nuotrauka: Annette Kirby. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Teritorijos gynimo operacija“

Paprastasis suopis persekioja erelį Islandijos danguje – netikėtas vaidmenų pasikeitimas. Surengė jam tikrą oro ataką.
Nuotrauka: Antoine’as Rezeris. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Greitaeigis raganosis-paukštis“

Panikos akimirka, nerangus pakilimas ir absoliutus ryžtas išsigelbėti.
Nuotrauka: Jeffas Martinas. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Apkalbos“

Leopardai atrodo taip, lyg apkalbėtų trečiąjį už nugaros.
Nuotrauka: Hikkaduwa Liyanage Prasantha Vinod. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Mielasis, prašau, nustok!“

Liūtė akivaizdžiai nepatenkinta, kad patinas nusprendė purtyti šlapius karčius šalia jos.
Nuotrauka: Massimo Felici. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Patylėk, tu“

Laibasnapiai narūnėliai aiškinasi santykius ankštame uolėtame kyšulyje. „Kartais taip ir norisi nukąsti kaimynui galvą“, – juokauja autorius.
Nuotrauka: Warrenas Price’as. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Choras“

Trys liūtai žiovauja vienu metu – retas sutapimas ir idealus momentas.
Nuotrauka: Melin Elvangjer. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Į šokių aikštelę – lapės breiko šokėjų dvikovoje“

Žaidžiantys lapiukai primena gatvės šokių mūšio dalyvius: vienas suklupo, o kitas tarsi juokiasi.
Nuotrauka: Paula Rustmeier. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„O Dieve, jis vėl savo!“

Gyvūno mimika kalba pati už save – komentarų nereikia.
Nuotrauka: Davidas Rice’as. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Važiuoklė nuleista“

Raudonkaklė narė leidžiasi taip, lyg naudotų vandenį kaip kilimo ir tūpimo taką.
Nuotrauka: Erkko Badermannas. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

„Jei tik galėčiau matyti toliau…“

Varlė žvilgčioja iš vamzdžio, naudodama draugą kaip pakylą – tarsi bandytų išsiaiškinti, kas slypi už jų mažo pasaulio ribų.
Nuotrauka: Andrew Mortimeris. Vaizdo šaltinis: comedywildlifephoto.com

The post 14 juokingiausių laukinės gamtos gyvūnų nuotraukų appeared first on Kauno savaitė.

Turbūt daugelio namuose dar atsirastų Mėnulio kalendorius, pagal kurį visą pavasarį ir vasarą tikrinotės, kada kurią kultūrą sėti arba kada imti derlių.

Tačiau su Mėnuliu „konsultuojasi“ ne tik daržininkai mėgėjai – jo fazes daugiau ar mažiau sekame visi. Pilnatis? Baiminamės, kad prastai miegosime, dažniau skaudės galva, tabaluos širdis, o aplinkiniai bus jautresni nei paprastai. Delčia? Jokiu būdu nebus galima kirptis plaukų.

Bet kiek iš tikrųjų tame yra tiesos? Ir ką mokslininkai mano apie nakties šviesulio įtaką gyviems organizmams.

Kuo čia dėtas Otelas

Ogi tuo, kad, pasmaugęs Dezdemoną, pareiškė: aš nekaltas – Mėnulio čia kaltė.

„Tai liudija, kad mėnuo pasiklydo.
Ir, pernelyg prie žemės priartėjęs,
Iš proto veda žmones.“
(Vertė A. Churginas)

Pasirodo, dar 1604-aisiais sukurtoje tragedijoje V. Šekspyras dalijosi ir anuomet vyravusia nuomone, kad pilnatis pražūtingai veikia psichika.

Mokslas, aišku, visomis išgalėmis stengėsi su panašiais prietarais kovoti ir kartais net persistengdavo.

G. Galilėjus atkakliai tvirtino, kad Mėnulis potvynių Žemėje niekaip negali kelti. Kai paaiškėjo, kad jis klydo, savotiškai reabilituoti buvo ir kiti su Mėnuliu susiję prietarai, įskaitant poveikį psichikai. Juk jeigu jis sugeba prisitraukti jūros vandenis, tai turi traukti ir žmogaus kūne esančius skysčius – matyt, tiesiai į galvą.

XVIII–XIX amžiuose geras gydytojas, skirdamas vaistus, įspėdavo vartoti juos susiderinus su Mėnulio fazėmis. Nes tais laikais niekas neabejojo, kad pilnėjantis Mėnulis pripildo mus jėgų, dylantis – priešingai, jas išsunkia, o operacijas neva geriausia atlikti tik per delčią.

Tai gal sekti Mėnuliu nėra jau taip kvaila?

Kai jis atsirado, Žemėje nė gyvybės nebuvo. Visa, kas gyva, jau milijardus metų egzistuoja po dangumi, kuriame šviečia Mėnulis, ir kitokio gyvenimo nepažįsta.

Tiesa, kadaise jis buvo arčiau, taigi potvyniai buvo aukštesni, mėnesienos naktys – daug šviesesnės, bet vis tiek esame susieti vienas su kitu.

Sodas auga visiškoje tamsoje

Ar tikrai yra prasmė žvalgytis į Mėnulio kalendorių per sodininkavimo ir daržininkavimo sezoną? Tai klausimas, į kurį kiekvienas turi savo atsakymą. Ir mokslininkai – taip pat.

Konkrečiai biologai siūlo Mėnulį vertinti kaip dar vieną šviesos šaltinį.

Jų tikinimu, šviesą augalai tikrai mato – turi tam reikalingus fotoreceptorius. Taigi giedra naktis su mėnesiena jiems nėra tamsi.

Kam toks „regėjimas“ augalams reikalingas, suprasti nesunku: šviesa daro įtaką jų augimo procesams. Tik galbūt ne taip, kaip pagalvotume.

Visiškoje tamsoje gėlės ar krūmokšnio augimas paspartėja. Bet vos jie pajunta šviesą, augimas ima lėtėti. Vadinasi, ryškiai plieskiant pilnačiai daigai auga lėčiau nei per jaunatį.

Su piktžolėmis – viskas atvirkščiai. Daugumos jų sėklos sudygsta tik tada, jei gauna bent truputėlį šviesos. Todėl ir dengiame žemę tankiu tamsiu audiniu, kai norime, kad ten nebeaugtų piktžolės.

Bet jeigu, tarkime, kurmis, rausdamas žemę, išverčia į paviršių nors vieną piktžolės sėklytę, Mėnulio šviesos naktį visiškai užteks, kad ši prasikaltų.

Pasak biologų, tamsoje nušvitęs Mėnulis augalus tarsi pažadina – pertraukia naktį ir, vaizdžiai tariant, sutrikdo ramų jų miegą. Kokios to būna pasekmės, priklauso nuo paties augalo ypatybių.

Tie augalai, kuriems žydėti reikalingas ilgas šviesusis paros metas (pavyzdžiui, koks būna birželį), pražysta greičiau – mėnesienos šviesa jiems tampa signalu, kad jau laikas. Bet kiti augalai, žydintys trumpuoju šviesiojo paros meto laikotarpiu, tuo nebūna patenkinti: jiems naktimis būtina gerai „išsimiegoti“. Tokioms kultūroms ryški mėnesiena žydėjimą atitolina.

Kodėl saulėgrąžoms Mėnulis „nešviečia“

Visi žinome, kaip saulėgrąžos reaguoja į saulę – kur keliauja ji, ten sukasi ir augalo žiedas.

Bet į Mėnulio šviesą saulėgrąžos nereaguoja. Ir tam yra svarbi priežastis.

Rytą saulėgrąžų žiedai ima suktis iš rytų į vakarus, bet per naktį turi spėti grįžti į vietą, kad saulei pakilus vėl pradėtų savo kelionę. Saulė per dieną įkaitina saulėgrąžų žiedus, dėl to geriau bręsta žiedadulkės, pasklinda kvapiosios medžiagos ir išsiskiria daugiau nektaro, traukiančio dieninius vabzdžius.

Mėnesienai nepakanka galios saulėgrąžų žiedynams įkaitinti, naktiniai vabzdžiai jų nelanko, tai reaguoti į Mėnulio šviesą prasmės nėra.

O kai užsimezga sėklos, saulėgrąžos liaunasi sukiotis ir į saulę.

Ar yra naudos iš kalendorių?

Kad mėnesiena veikia augalus – ir dar kaip, anot biologų, yra faktas: ne pseudomokslas, ne astrologija – gryna fizika.

Bet būtina pabrėžti, kad jiems svarbi būtent šviesa. Netgi Mėnulio puselė, jeigu tik kybo gana aukštai danguje ir šviečia ryškiai, augalams yra naudinga.

Tačiau apniukusiu oru Mėnulio augalams tarsi nėra. Per debesis jie Mėnulio nemato ir nejaučia, šis nedaro jiems jokios gravitacinės ar kitokios įtakos.

Todėl, bent jau mokslininkų požiūriu, specialūs kalendoriai daržininkams pasižymi labiau placebo efektu. Manydami, kad šiandien – fantastiškai gera diena sėti morkas, mes šio darbo imamės užtikrintai nė neabejodami būsimu geru derliumi. Taigi nesąmoningai kruopščiau paruošiame žemę ir rezultatas iš tiesų būna geresnis.

Ir priešingai: jeigu sodo darbų tenka imtis pagal nepalankią dieną kalendoriuje – galbūt dėl to, kad vienintelę ją turime laisvą, – tai ir nusiteikimas būna ne tas, ir požiūris neoptimistiškas („kas užaugs, tas užaugs“).

Mokslininkai labiau linkę manyti, kad sėjos, sodinimo ir derliaus nuėmimo laikui daugiausia įtakos turi visgi orai – ar diena saulėta, ar apniukusi. O nei sausros, nei liūtys, perkūnijos ar šalnos su Mėnulio fazėmis niekaip nesusijusios.

Gal ir ne mistinės, bet vis dėlto galios

Vis dėlto mes esame savotiškai užprogramuoti sekti Mėnulio procesais. Tą būtų galima pasakyti apie mums svarbius cirkadinius (paros) ritmus, ir apie tai, kad senosios civilizacijos naudojo Mėnulio kalendorius – tik vėliau buvo pereita prie Saulės. Skaičiuoti dienas pagal pastarąjį lengviau, tačiau gyvenimo ritmą Mėnulio kalendorius atspindi tiksliau.

Nors Mėnulio šviesa veikia visas gyvas būtybes, gravitacija – irgi, jokių mistinių galių ji greičiausiai neturi. Tik kai kurie fizikai mano, jog kažkas tokio iš Mėnulio vis dėlto sklinda. Uždaruose seminaruose aptarinėjama galimybė, kad Mėnulis fokusuoja tam tikrus „šaltųjų neutrinų“ srautus, o šie veikia dirvožemį taip, kad jame atsiranda naujų cheminių elementų. Pavyzdžiui, augalams labai naudingo kalio.

Aišku, tokios idėjos labiau dera alchemijai. Bet mokslo keliai vingiuoti: tai, kas kadaise atrodė erezija, ilgainiui gali pasirodyti esant tiesa. Kaip kad kalbėjimasis su augalais, padedantis jiems geriau augti.

Tad jeigu jums nesinori liautis sekti Mėnulio kalendoriumi, tai ir nesiliaukite.

    Naudinga žinoti

Iš kur atsirado sėjos kalendoriai?

Mėnulio, arba kitaip sėjos, kalendorių istorija, manoma, prasidėjo 1924-aisiais, kai grupė ūkininkų, susirūpinusių žemės ūkio ateitimi, kreipėsi į Rudolfą Štainerį – pagarsėjusį austrų mokslininką, filosofą, okultistą ir ezoteriką. Šis parengė paskaitų ciklą apie biodinaminį ūkininkavimą – alternatyvaus žemės ūkio formą, labai panašią į ekologinę žemdirbystę, tačiau paremtą įvairiomis ezoterinėmis idėjomis, ir greičiausiai tapo pirmuoju žmogumi, sudariusiu Mėnulio kalendorių užsiimantiems augalininkyste.
Vėliau, 1952-aisiais, britė Marija Tun pastebėjo, kad kelių dienų skirtumu pasėti ridikėliai auga nevienodai. Ir suintriguota ėmėsi tyrinėti šį fenomeną. Po ilgų stebėjimų, kaip augalų augimą ir vystymąsi veikia jaunatis, pilnatis ir kitos Mėnulio fazės, viskas baigėsi tuo, kad britai pradėjo sodininkauti pagal M. Tun kasmet leidžiamus astronominius sėjos kalendorius su palankiausiomis tokiems darbams dienomis.
Mėnulio mėnuo trunka 29,5 dienas (709 valandas ir 44 minutes). Per tą laiką Mėnulis pereina 4 fazes: jaunaties, priešpilnio, pilnaties ir delčios.
Mėnulio ciklas prasideda nuo jaunaties fazės ir tradiciškai – nuo pirmojo jauno Mėnulio pasirodymo besileidžiančios saulės spinduliuos. Todėl kalendorinį Mėnulio mėnesį gali sudaryti ir 29, ir 30 dienų.
Sėjos kalendoriuose pateikiamos rekomendacijos tradiciškai remiasi dviem pagrindiniais Mėnulio ciklais – pilnėjimo ir dilimo. Laikoma, kad Mėnuliui pilnėjant augalų sultys juda iš šaknų į lapus ir vaisius, ir piką pasiekia per pilnatį. Paskui, Mėnuliui pradėjus dilti, sultys pasuka link šaknų.
Taip pat tikima, kad Mėnulio fazės daro poveikį augalų augimui. Pavyzdžiui, per pilnatį (taip pat 2–3 paras prieš ir po jos) Mėnulis giedromis naktimis taip ryškiai šviečia, kad fotosintezė nenutrūksta. Dėl to antrąjį ir trečiąjį ciklo ketvirtį antžeminė augalų dalis vystosi intensyviau nei pirmą ir ketvirtą.
Per jaunatį ir pilnatį Mėnulio kalendoriai rekomenduoja augalų neliesti (išskyrus, kai reikia imti derlių).
Mėnulis skrieja ištęsta, elipsine orbita. Taške, kuriame jis atsiduria arčiausiai Žemės – perigėjuje – mus skiria apie 360 000 km, toliausiame taške – apogėjuje – apie 405 000 km. Dėl to keičiasi ir Mėnulio įtaka Žemės magnetiniam laukui. Perigėjo ir apogėjo dienos laikomos stresinėmis augalams, todėl patyrę sodininkai tuo metu nerekomenduoja sėti jokių kultūrų.

The post Ar augalai mato Mėnulį? appeared first on Kauno savaitė.

Šiuolaikinės laidotuvės virto ištisa industrija, kur net mirtis gali palikti anglies pėdsaką.

Nuo formaldehido balzamavimo skysčiuose iki krematoriumų dūmų – mūsų „paskutinė kelionė“ neretai kenkia Žemei labiau, nei atrodo.

Tad kuris būdas iš tiesų draugiškiausias aplinkai – karstas, ugnis ar naujos technologijos: akvamacijos ir žmogaus kompostavimas?

Kaip gamta tvarkosi su mirtimi – ir kodėl mes jai trukdome

Gamtoje niekas neišnyksta be prasmės.

Negyvų banginių kūnai dešimtmečius maitina giliavandenius ekosistemas, išvirtę medžiai tampa naujos gyvybės šaltiniu, o maitėdos bei mikroorganizmai užbaigia ciklą, grąžindami maistines medžiagas į dirvožemį.

Tačiau žmogus, sukūręs „civilizuotus“ laidojimo ritualus, šį natūralų procesą sutrikdė.

Lakais dengti mediniai karstai, metalinės detalės trukdo kūnui suirti, o formaldehido pagrindo balzamavimo skysčiai iš esmės „konservuoja“ palaikus.

Ši nuodinga medžiaga stabdo skaidančių bakterijų veiklą, todėl maistinės medžiagos, galinčios praturtinti žemę, lieka įkalintos kūne.

Kremacija ir ekologija: kodėl kūnų deginimas nėra toks švarus, kaip atrodo

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kūno sudeginimas – paprastesnis ir švaresnis sprendimas. Tačiau kremacijai reikia apie 900 °C temperatūros, o tai reiškia ir dideles energijos sąnaudas.

Į atmosferą išmetama tonų anglies dioksido, sunkiųjų metalų (pavyzdžiui, iš dantų plombų) bei suodžių mikrodalelių.

Net jei pelenai nelaikomi namuose lentynoje dekoratyvinėje urnoje, o išbarstomi virš jūros ar žemės, jie vis tiek netampa gamtos ciklo dalimi.

Pelenai nepapildo dirvožemio – jie tiesiog nusėda ore ar vandenyje.

Tad romantiškas įvaizdis „pelenai išbarstyti virš jūros“ – deja, ne toks ekologiškas, kaip norėtųsi.

Beje, anksčiau žmonės laidodavo atviruose laužuose. Kruopščiai sukrautas laužas su oro trauka apačioje ir sausų medžių malkomis pasiekdavo apie 600–900 °C temperatūrą (šiandien krematoriumuose – 760–980 °C). Kūnas visiškai sudegdavo per 3–6 valandas ar ilgiau, tačiau nesuirdavo iki pelenų. Liekantys kaulų fragmentai būdavo surenkami, sumalami ir dedami į urną – taip elgėsi senovės romėnai ir graikai. Indijoje šios tradicijos išlikusios iki šiol – kaulai ir pelenai atiduodami vandeniui.

Ekologiškos laidotuvės: akvamacijos ir kompostavimo alternatyva

Mokslininkai ir aplinkosaugininkai siūlo naujus, gamtai draugiškesnius metodus.

Vienas jų – akvamacijos arba šarminio hidrolizės būdas, dar vadinamas „vandens kremacija“.

Kūnas šiuo atveju suyra šarminėje terpėje esant aukštai temperatūrai.

Galiausiai lieka tik biologiškai saugus tirpalas ir švelnus kaulų miltelių pavidalo likutis – be dūmų, be toksinų.

Kitas būdas – teramacija, arba žmogaus kompostavimas.

JAV ir kai kuriose Europos šalyse jau veikia specialios „kompostavimo fermos“, kuriose kūnai paverčiami derlingu dirvožemiu.

Mikroorganizmai ir grybai atlieka darbą, kurio šimtmečius jiems neleisdavome.

Maždaug po mėnesio iš žmogaus kūno susidaro apie 0,7 kubinio metro žemės – tinkamos medžiams ar augalams auginti.

Kaip mirti ekologiškai ir nepakenkti Žemei

Jeigu kalbėtume apie mirtį iš ekologinės perspektyvos, geriausia, ką galime padaryti, – leisti gamtai atlikti savo darbą.

Gyvos būtybės tūkstantmečius natūraliai suiro, praturtindamos žemę, kol žmogus nepakeitė šios tvarkos.

Balzamuoto kūno laidotuvės – labiausiai aplinkai kenkiantis pasirinkimas.

Kremacija – šiek tiek geresnė, tačiau toli gražu ne ideali.

O štai akvamacijos ir kompostavimo metodai suteikia galimybę tikrai tvariam pomirtiniam egzistavimui, kai gyvybės ratas iš tiesų užsidaro.

The post Kremacija, karstas ar kompostavimas? Kaip pasirinkti ekologiškiausią laidojimo būdą appeared first on Kauno savaitė.

Jie tokie maži dėl kelių priežasčių: riboto deguonies kiekio, energijos taupymo, spartaus dauginimosi ir kt.

Tačiau tarp šios gyvūnų klasės yra tikrų gigantų, kurių dydis pranoksta žmogaus ranką.

Žmonėms, kenčiantiems nuo vabzdžių baimės (insektofobijos), jie gali sukelti siaubą, o gamtos mylėtojams – susižavėjimą, nes parodo, kokius nuostabius padarus gali sukurti gamta.

Atlaso verpikas – didžiausias drugys

Atlaso verpikas (Attacus atlas) laikomas didžiausiu pasaulio drugiu.

Šie vabzdžiai aptinkami Kinijos, Taivano, Indonezijos ir kitų šiltų šalių miškuose.

Jų sparnų mostas siekia net 24 cm – tai prilygsta A4 formato popieriaus lapui!

Skirtingai nei dauguma smulkių drugių, atlaso verpikas atrodo gana bauginamai: jo sparnuose matomi raštai primena gyvatės galvą.

Tokia maskuotė padeda atbaidyti plėšrūnus.

Nepaisant įspūdingo dydžio, šie naktiniai drugiai gyvena tik kelias savaites.

Jų burnos aparatas neišsivystęs, todėl jie nesimaitina ir egzistuoja tik dėka atsargų, sukauptų lervos stadijoje.

Per trumpą gyvenimą patelė spėja padėti kiaušinius, o ciklas prasideda iš naujo.

Indijoje šie drugiai auginami dėl jų verpiamo tvirto rudo šilko, o Taivane jų tuščius kokonus naudoja kaip pinigines.

Galiotas – sunkiausias vabalas

Galiotai (Goliathus) – ne tik dideli, bet ir labai sunkūs auksavabalių šeimos vabalų genties vabzdžiai.

Patinai gali užaugti iki 11 cm ilgio ir sverti iki 100 g – tiek, kiek nedidelis obuolys!

Jų galingas kūnas padengtas juodai baltais raštais, o ant galvos turi Y formos ragą.

Nors galiotai yra dideli, jie geba skraidyti, tačiau dažniausiai laikosi medžiuose, kur minta vaisiais ir augalų sultimis.

Lervos gali užaugti iki 15 cm ilgio ir sverti daugiau nei suaugę vabalai – net iki 110 g.

Jos gyvena dirvožemyje, minta perpuvusiais augalais, o kartais net ėda jaunesnes lervas.

Suaugę galiotai gyvena apie pusė metų, o patelės po poravimosi įsikasa į žemę dėti kiaušinių.

Įdomu tai, kad jų spalva priklauso nuo aplinkos: tamsiuose miškuose jie būna tamsesni, kad greičiau sušiltų, o karštose vietovėse – šviesesni, kad neperkaistų.

Milžiniška veta – sunkiausias žiogas

Žiogas veta, dar vadinamas vetapunga (Deinacrida) – didžiulis storakūnis žiogas, gyvenantis tik Naujojoje Zelandijoje.

Lotyniškoji jo vardo reikšmė yra „siaubingasis žiogas“.

Kai kurių rūšių patelės gali užaugti iki 8,5 cm ilgio ir sverti iki 70 g – beveik kaip žvirblis!

Šie sparnų neturintys vabzdžiai turi galingas, dygliuotas galines kojas, kurias naudoja gynybai.

Kai kurių rūšių patinai net rengia tikras dvikovas, susikibdami žandikauliais.

Nepaisant grėsmingos išvaizdos, vetos yra augalėdžiai – jos minta lapais, jos minta lapais, žiedais ir vaisiais, padėdamos platinti augalų sėklas.

Jų didelis dydis susijęs su tuo, kad Naujojoje Zelandijoje ilgą laiką nebuvo smulkių žinduolių, todėl vabzdžiai užėmė jų ekologinę nišą.

Patelės padeda šimtus kiaušinių ir greitai po to miršta, o nauji vetų jaunikliai išsirita po kelių mėnesių, pratęsdami unikalų gyvenimo ciklą.

Gyvalazdė – ilgiausias vabzdys

Gyvalazdė (Phryganistria chinensis) – ilgiausias vabzdys pasaulyje.

Rekordinio egzemplioriaus ilgis siekia 64 cm!

Įsivaizduokite ploną medžio šakelę, ilgesnę už beisbolo lazdą – taip atrodo šis vabzdys.

Gyvalazdės puikiai maskuojasi tarp šakų, todėl gamtoje juos pastebėti itin sunku.

Jų jaunikliai iš karto gimsta dideli – mažiausi siekia net 26 cm!

Mokslininkai nustatė, kad nelaisvėje šie gigantai itin mėgsta braškių uogienę, tačiau ją gauna retai, siekiant išsaugoti šių išskirtinių vabzdžių sveikatą.

Natūralioje aplinkoje jie gyvena Vakarų Kinijos kalnuose ir dauginasi lėtai: patelės padeda šimtus kiaušinių, iš kurių jaunikliai išsirita tik po kelių mėnesių.

Gigantiškasis titanas – didžiausias vabalas

Gigantiškasis titanas (Titanus giganteus) – vienas didžiausių vabalų pasaulyje, kurio ilgis gali siekti 22 cm – tiek, kiek televizoriaus pultelis!

Šis gigantas su galingais žandikauliais ir ilgais ūsais-antenomis gyvena Amazonės atogrąžų miškuose.

Jis aktyvus naktį ir gyvena tik kelias savaites, nesimaitindamas, o naudodamas sukauptas atsargas.

Jo lervos mokslui vis dar paslaptis, tačiau manoma, kad jos gali užaugti iki 36 cm ilgio!

Suaugę vabzdžiai nėra pavojingi, bet jų žandikauliai pakankamai stiprūs, kad perkastų medinę lazdelę.

Dėl savo retumo ir didelio dydžio džiovinti gigantiškieji titanai kolekcininkų rinkoje kainuoja šimtus dolerių.

The post 5 didžiausi pasaulio vabzdžiai appeared first on Kauno savaitė.

Mes dažnai domimės egzotiniais drugiais ar retais tolimųjų kraštų paukščiais, tačiau gyvūnai, gyvenantys šalia mūsų, dažnai lieka lyg užmiršti.

Pavyzdžiui, ką įdomaus žinome apie žvirblius?

Šie nuostabūs paukščiai kasdien šmėžuoja mūsų akiratyje, tačiau išlieka beveik nematomi.

Visgi šie mažyliai stebina mokslininkus savo sumanumu, gebėjimu išgyventi net sudėtingiausiomis sąlygomis tiek miškuose, tiek triukšminguose didmiesčiuose.

Žvirblis – smulkus paukštelis, lietuvių tautosakoje dažnai vaizduojamas kaip gudrus, vikrus ir įkyrus vagišius. Literatūroje šio paukštelio simbolis kartais vaizduojamas kaip Dievo palankumo ženklas. Labai geras ženklas, jeigu žvirblis namuose susisuka lizdą. Sakoma, jog žvirblio čirškimas pranašauja lietų.

Žvirblis priklauso žvirblinių paukščių būriui. Viso skiriama 40 rūšių. Lietuvoje peri dvi žvirblių rūšys – Naminis žvirblis (Passer domesticus) ir Eurazinis karklažvirblis (Passer montanus).

Kadaise žvirbliai buvo laikomi kenkėjais

Žvirbliai yra ištikimi žmonių palydovai. Jie gyvena šalia mūsų, suka lizdus po namų stogais ir visur mus lydi. Šie paukščiai taip gerai prisitaiko prie naujų sąlygų, kad išplito beveik po visą pasaulį – nuo Sibiro iki Australijos. Tačiau ne visur jų buvimas buvo pageidaujamas.

Australijoje, kaip ir daugelis įvežtų rūšių, žvirbliai pažeidė vietinę ekosistemą, sukeldami ekologinę krizę. Pavyzdžiui, jie pradėjo trukdyti vietinių papūgų gyvenimui – atiminėjo lizdų vietas ir varžėsi dėl maisto. Nors žmonės visokiais, net žiauriais būdais bandė juos išnaikinti, šie išradingi paukščiai išgyveno.

Kinijoje 1958 m. žvirbliams buvo paskelbta tikra karinė kampanija.

Mao Dzedungo įsakymu jie buvo laikomi kenkėjais, kurie naikina ūkininkų grūdus.

Visa šalis buvo įtraukta į kovą su paukščiais, ir per metus beveik visi žvirbliai buvo sunaikinti.

Iš pradžių tai atrodė kaip pergalė – derlius išaugo. Tačiau netrukus dėl žvirblių nebuvimo smarkiai padaugėjo skėrių, kurie sunaikino derlių.

Tai sukėlė badą, nusinešusį milijonus gyvybių.

Pasirodė, kad žvirbliai nebuvo priešai, o svarbūs pagalbininkai kovoje su vabzdžiais kenkėjais.

Ši pamoka amžiams pakeitė požiūrį į „plunksnuotuosius vagis“, kaip juos vadino kinai.

Mažieji gudročiai

Žvirbliai, kaip ir varnos, yra itin sumanūs paukščiai. Nepaisant jų nedidelio dydžio, jie puikiai susitvarko su gyvenimo sunkumais.

Pavyzdžiui, kai gauja ginčijasi dėl maisto, mažiausias ir gudriausias žvirblis nelenda į konfliktą – jis tyliai pagriebia kąsnelį ir nuskrenda į saugią vietą, kur ramiai užkandžiauja.

Šie paukščiai turi puikią atmintį ir greitai išmoksta atskirti pavojingus ir saugius žmones.

Jei horizonte pasirodo berniukai su akmenimis, žvirbliai iškart sukelia sąmyšį.

Tuo tarpu jie žino, kad ramiai snaudžiantis tingus katinas didelio pavojaus nekelia ir ramiai striksi šalia.

Tokie žaidimai – dar vienas jų intelekto požymis.

Poravimosi metu žvirbliai rodo rūpestingumą: patinėliai padeda patelėms auginti jauniklius.

Per vieną sezoną pora gali išvesti net iki keturių vadų.

Ką lesa žvirbliai

Žvirbliai yra tikri augalinio pasaulio gurmanai. Jie mėgsta grūdinių kultūrų, žolių ir net piktžolių sėklas. Taip pat noriai vaišinasi žiedų pumpurais, serbentų, vyšnių ar vynuogių uogomis. Jų mityba keičiasi priklausomai nuo sezono.

Pavasarį ir vasarą žvirbliai tampa vikriais medžiotojais: tėvai maitina savo jauniklius baltymingu maistu. Vabzdžiai, lervos, vikšrai – tai pagrindinis „meniu“ mažiesiems paukšteliams.

Žvirbliai kruopščiai ieško maisto ant lapų ir žemės, o kartais net numuša amarus nuo augalų sparnais, kad vėliau juos surinktų.

Per sezoną jie sunaikina didžiulį kiekį kenkėjų, teikdami didelę naudą sodininkams.

Žiemą žvirbliams išgyventi sunkiau. Jie neturi riebalų atsargų, todėl be maisto gali išgyventi vos kelias dienas. Norint padėti šiems plunksnuotiems kaimynams, juos galima maitinti sėklomis ar džiovintomis uogomis, tačiau reikėtų vengti duonos, sūrių ar saldžių produktų – tai kenkia jų sveikatai.

Neįprastas žvirblių elgesys

Žvirbliai atrodo paprasti paukščiai, tačiau jų elgesys slepia įdomių bruožų. Pavyzdžiui, patinėliai turi ypatingą „skiriamąjį ženklą“ – juodą „kaklaraištį“. Kuo jis didesnis, tuo aukštesnė žvirblio padėtis pulke.

Žvirblio širdis – tikras motoriukas. Ramybės būsenoje ji plaka neįtikėtinu greičiu – 400–600 kartų per minutę, o skrendant dažnis pasiekia net 1000 dūžių!

Tačiau tokia veikla turi ribas – žvirbliai negali skraidyti ilgiau nei 20 minučių, nes jiems būtinas reguliarus poilsis.

Įdomu tai, kad stiprus išgąstis gali sukelti šių paukščių širdies smūgį.

Net jų judėjimo būdas išskirtinis. Žvirbliai šokinėja, o ne vaikšto, nes jų kojos yra labai trumpos. Šokinėjimas jiems leidžia taupyti energiją ir būti itin vikriems.

The post Tie (ne)paprasti žvirbliai appeared first on Kauno savaitė.

Programos kūrėjai sieks bendradarbiauti su mokyklomis ir švietimo bendruomenėmis.

Idėja, nepalikusi abejingų

2023 metų lapkričio mėnesį projekto ,,Energijos efektyvumo didinimas Lietuvoje“ iniciatyva vyko Aplinkos ministerijos, Aplinkos projektų valdymo agentūros ir Tech Zity organizuotas hakatonas ,,Teach4Climate: pamokos apie klimato kaitą“. Hakatone ieškota tinkamiausių sprendimų, susijusių su mokinių kompetencijos gerinimu klimato kaitos tematika, tinkamai įvertinant socialines – pilietines veiklas, formalųjį ugdymą arba laisvalaikio užimtumo galimybes.

Hakatone pirmą vietą užėmė komanda, parengusi idėją sukurti neformalaus ugdymo programą ,,Gamta mieste“, siekiančią spręsti klimato kaitos iššūkius per maisto grandines. Idėja plėsti žaliąsias erdves šalia mokyklų, kuriose būtų galima praktiškai tyrinėti mokykloje girdimas teorines žinias apie klimato kaitą ir ugdyti ateities lyderiams reikalingas kompetencijas, nepaliko abejingų ir hakatono komisijos narių. Šiai idėjai įgyvendinti hakatono organizatoriai skyrė lėšų.

Ugdymo programa, gilinanti žinias apie klimato kaitą

VšĮ ,,Kultūros dirbtuvė“ sukurtos ir įgyvendintos ugdymo programos tikslas – suteikti ne tik naujų žinių, bet ir sukurti įsimintinas patirtis bei lavinti reikalingus įgūdžius. Visa tai vyksta skatinant smalsumą, refleksiją ir įtraukiant įvairius dalyvius. Pagrindinės programos temos: maisto tinklai, biologinė įvairovė ir klimato kaita – nagrinėjamos konkrečios vietos kontekste, atsižvelgiant į jos unikalumą.

,,Per 10 mėnesių trunkančią programą rengiame reguliarius užsiėmimus – bent kartą per mėnesį. Jų metu skatiname sveiką ir pilnavertę mitybą, laiką gryname ore, fizinį aktyvumą, kūrybą, sąmoningumą ir buvimą bendruomenėje. Kiekvieno užsiėmimo metu dalyviai ugdosi pagarbą visoms gyvybės formoms, gilinasi į kompleksines temas, patys jas analizuoja, dirba individualiai ir grupėse“, – teigia viena iš programos,,Gamta mieste“ kūrėjų, darnumo mokslo praktikė Rūta Lukošiūnaitė.

Programoje mokomasi sisteminio mąstymo, atliekamos praktinės užduotys. Eksperimentų ir tyrinėjimų pagalba dalyviai plečia suvokimą apie savo vaidmenį ekosistemoje – aplinkoje, kurioje jie gyvena, mokosi ir dirba. Sužaidybintos užduotys padeda geriau įsisavinti temas natūraliai, per asmeninę patirtį.

Kiekviename užsiėmime taikomi metodai, kurie skatina bendradarbiavimą ir lyderystės įgūdžių praktiką. Ugdomas gebėjimas reflektuoti, suprasti ir valdyti savo emocijas. Programos struktūra sukurta atsižvelgiant į jaunimo raidą, kuri yra lengvai pritaikoma ir kitoms amžiaus grupėms.

Ateitis ir galimybės

Pirmoji bendruomenė, kurioje VšĮ ,,Kultūros dirbtuvė“ išbandė programą mokymuisi apie klimato kaitą – Kauno Martyno Mažvydo progimnazija. Mokyklos medžių paunksmėje sukurta pakeltų lysvių lauko klasė, kurioje per patyriminį ugdymą apie maisto grandines, mokiniai įgijo praktinių įgūdžių spręsti klimato kaitos iššūkius.

Programos kūrėjai pabrėžia, kad sieks bendradarbiauti su bendruomenėmis, kurioms aktualu socialinė atsakomybė, aplinkosauga, bendruomeniškumas, bioįvairovė, darni lyderystė, gamtos ir gyvybės mokslai, klimato švietimas, kūrybiškumas, maisto sistemos ir sveikata. Programoje gali dalyvauti 7-8, 9-10 arba 10-11 klasių mokiniai ir mokytojai, mokinių tėvai, globėjai ir aplinkiniai gyventojai. Programą galima pritaikyti ir įvairioms kitoms organizacijoms. Jeigu įstaigos teritorijoje dar nėra erdvės, skirtos šioms temoms nagrinėti, į programą galima integruoti lauko mokymo(si) erdvės, miesto daržo ar net bioįvairovės oazės įrengimą.

Apie ugdymo programos poveikį jaunimui, kuris dažnai net nesusimąsto apie tai, iš kur atvyko jų suvartojamas maistas ir tai, kaip kūrybingai mokytojams sekasi perteikti klimato kaitos tematiką – naujame „Žaliųjų pokalbių“ epizode –https://www.youtube.com/watch?v=7kDCbt59hs0&t=5s

The post Kaune ištestuota pirma Lietuvoje programa mokymuisi apie klimato kaitą appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau ar visi žino, kaip tvarkyti senas padangas? Neretai tai tampa iššūkiu, nes daugelis jų lieka rūsiuose ar garažuose, o kai kurios padangos neatsakingai paliekamos ir pamiškėse ar net vandens telkiniuose. 2023 m. pabaigoje šalyje buvo 1 mln. 487 tūkst. registruotų individualiųjų lengvųjų automobilių – 39 tūkst. daugiau nei 2022 m. pabaigoje. Tai reiškia, kad daugėja ne tik automobilių, bet ir nebetinkamų naudoti padangų. Tuo tarpu, Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA) vadovė A. Pakštaitė-Marcinkienė primena ne tik svarbiausias padangų atliekų tvarkymo taisykles, bet ir pataria, kaip padangas ilgiau išlaikyti tinkamas naudoti, kad nereikėtų jų išmesti ir mažėtų taršos tikimybė.

Išlaikykime padangas kuo ilgiau tinkamas naudoti

Padangoms, kaip ir bet kuriai kitai automobilio daliai, būtina užtikrinti tinkamą priežiūrą. Tai apima reguliarius slėgio ir protektoriaus gylio patikrinimus, ratų balansavimą ir sezoninių padangų naudojimą. Taip pat itin svarbu tinkamai saugoti nenaudojamas padangas: jos turi būti laikomos sausoje, gerai vėdinamoje ir šiltoje patalpoje. Rekomenduojama vengti padangų laikymo šalia radiatorių ar cheminių medžiagų, taip pat reikia saugotis tiesioginių saulės spindulių. Ant padangų krūvos negalima dėti jokių papildomų daiktų. Padangas be ratlankių rekomenduojama laikyti stačiai ir periodiškai apsukti, o su ratlankiais – saugiausia laikyti sukabintas ant kablių arba guldyti viena ant kitos, reguliariai keičiant jų vietas.

Kur palikti nebetinkamas naudoti padangas?

Jeigu padangos atitarnavo ir yra nebetinkamos naudoti, su jomis reikėtų tinkamai atsisveikinti.

1. Didelė dalis vairuotojų naudojasi autoservisų paslaugomis, tad pirmiausia reikia žinoti, kad šie privalo priimti senas padangas, kai klientas autoservise jas keičia į naujas.
2. Padangų pardavėjai taip pat privalo priimti iš pirkėjo senas padangas, kai šis perka padangas tos pačios paskirties transporto priemonei. Tiek autoservisai, tiek pardavėjai privalo priimti tokį kiekį senų padangų, kokį klientas įsigyja naujų tam pačiam transporto priemonės tipui“, – teigė A. Pakštaitė-Marcinkienė.
3. Vairuotojai, kurie padangas keičia patys, turėtų įsidėmėti, kur yra įsikūrusi jiems artimiausia didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelė, kurioje tam tikrą nebereikalingų padangų kiekį per metus galima pristatyti nemokamai, arba atliekų tvarkymo įmonė.

Tinkamai išrūšiuotos padangos – perdirbamos. Perdirbtų padangų guma tinka sporto aikštynų ir žaidimų aikštelių dangai, automobilių statymo apsauginiams kuoleliams ar keliams tiesti. Senų padangų granulės panaudojamos net batų padams gaminti. Tokiu būdu taupomi gamtos ištekliai ir neteršiama aplinka.

Poveikis žmogui ir gamtai

„Gamtoje paliktos padangos gali irti net iki 140 metų ir neretai jos tampa gaisrų priežastimi. Degdamos netinkamose krosnyse, jos į aplinką paleidžia daug pavojingų teršalų, todėl kenkia ne tik gamtai, bet ir žmogaus sveikatai. Net ir paprastas saulės spindulių poveikis padangoms sukelia metano dujų išsiskyrimą, prisidedantį prie šiltnamio efekto didinimo ir aplinkos taršos“,- teigė A. Pakštaitė-Marcinkienė.

Į padangų rūšiavimą žvelkime atsakingai

Kiekvieną kartą atėjus metui, kada vairuotojai keičia padangas, A. Pakštaitė-Marcinkienė ragina būti sąmoningiems ir šį kasmetinį darbą atlikti kuo atsakingiau.

„Vairuotojams, kurie padangas keičia patys, norisi priminti, kad nebereikalingų padangų vieta – ne pamiškė, o tokias atliekas priimančio atliekų tvarkytojo aikštelė. O tiems, kurie padangas keičia autoservise, primena, kad aplinkosaugai savo veiklą deklaravusių autoservisų sąrašą galima rasti puslapyje https://atliekos.lt/autoservisai/. Patikėję savo automobilį tinkamiems specialistams, būsite ramūs, kad visos susidariusios atliekos bus sutvarkytos tinkamai“, – pabrėžė A. Pakštaitė-Marcinkienė.

Visą informaciją vienoje vietoje, kur ir kokias atliekas priduoti, galima rasti tinklapyje www.atliekos.lt.

The post Kur dėti senas padangas? appeared first on Kauno savaitė.