Tapybos darbuose, skaitmeninėse fotografijose ir net muzikoje menininkas ieško atsakymo, kas nutinka, kai žmonės kalbasi, tačiau vienas kito nebegirdi.

„Kažkada girdėjau posakį: jei atrodo, kad pašnekovas tavęs negirdi, nesupranta, gali būti ramus – kita pusė jaučia tą patį. Jei kalbėdamas pagalvojai, kad tavo pašnekovas – kvailys, būk garantuotas, jis tą patį pagalvojo apie tave“, – šypteli menininkas.

Visuomenės liga

Paklaustas, ar negirdėjimą, nesusikalbėjimą jau būtų galima vadinti visuomenės liga, S. Laurinavičius pripažįsta, kad toks apibūdinimas gana tikslus.

„Esame surėdyti taip, kad kaip rūšis bandytume išgirsti vienas kitą, mokytumėmės vieni iš kitų. Bet kažkoks užkratas įsiskverbęs, kad mums atrodo, jog kuo toliau, tuo labiau esame patys sau. Gal tai ir galima prilyginti visuomenės organizmo negalavimui“, – svarsto Sigitas.

Menininko teigimu, paroda nėra mėginimas pamokyti, kaip reikėtų gyventi, ar pateikti teisingą visuomenės diagnozę.

Autorius sako nesijaučiantis turintis teisę į mokytojo ar pranašo vaidmenį: „Aš kalbu apie tai, kas mane jaudina, kas aktualu. Ir galiu tik tikėtis, kad gal dar kažkas už to užsikabins ir pradės panašiai mąstyti.“

Be kaukės

Vienas ryškiausių parodos motyvų – klounas. Jis pasirodo ne viename darbe, tačiau nėra tiesiog cirko linksmintojas.

Dar įdomiau tai, kad klouno veidas – paties S. Laurinavičiaus.

Kodėl menininkas pasirinko autoportretą? Ar tai saviironija, o gal savotiškas prisipažinimas, kad ir pats nėra apsaugotas nuo nesusikalbėjimo?

„Pats savęs neįžeisi, neapjuodinsi. Aš pats dėl to labiau klounu nepasidarysiu. Kiek jau jį savyje atpažįstu, tiek jo ir yra“, – atsako pašnekovas.

O pavadinti kitą klounu, autoriaus tvirtinimu, būtų gana šiurkštus įsibrovimas į svetimą erdvę. Į save pažvelgti ironiškai – visai kas kita.

„Autoportretas yra pasilikta teisė ironizuoti suprantant, kad nėra teisiųjų, bet visi esame savotiški klounai arenoje, jei negebame susišnekėti, jei tik patys sau svarbūs“, – svarsto S. Laurinavičius.

Atsakymų daugiau nei vienas

Kultūros istorijoje klouno personažas turi kur kas daugiau prasmių nei vien gebėjimas linksminti. Istoriškai klounas ar juokdarys turėjo išskirtinę teisę per juoką kalbėti apie rimtus dalykus, net išjuokti karalius, nors pats visuomenės hierarchijoje užimdavo žemiausią vietą.

Tad ir S. Laurinavičiaus darbuose klouno simbolis įgauna netikėtų pavidalų.

Kūrinyje „Raudonasis kampas“ raudonplaukis klounas vaizduojamas boksininko poza. Pavadinimas turi papildomą potekstę: raudona spalva, kaip aiškina autorius, siejama su pergale, stiprumu ir įsitikinimu, kad esi teisesnis už kitą.

Kūrinyje „Rampų šviesoje“ klouno rankos iškeltos, tačiau tarsi smunka – ar tai nusivylimas, pralaimėjimas, nuovargis, apėmęs po šlovės valandos?

Menininkas sako žiūrovui paliekantis pasirinkimo laisvę pačiam nuspręsti.

„Tas konversijos momentas sąmoningai kurtas, kad būtų palikta laisvė pamatyti ir vienaip, ir kitaip. Tarsi kvantinėje fizikoje tyrinėjant fotonus: ar banga, ar dalelė – jei tiriame kaip bangą, randame bangą, jei kaip dalelę, randama dalelė“, – palygina S. Laurinavičius.

Taip, anot jo, ir žiūrovas, žvelgdamas į kūrinį, pasitelkia savo patirtį, nuostatas ir emocijas.

Galbūt vienas pamatys pralaimėjusį žmogų, kitas – ironizuojantį visuomenės veikėją, trečias – patį save.

Kūrinys neprivalo būti suprastas vienodai.

„Nuo modernizmo laikų įsitvirtino mintis, kad meno kūrinys yra savotiškas mediumas tarp autoriaus ir žiūrovo. Esą autoriaus intencija – sukurti tam tikrą emociją, kurią žiūrovas galėtų atpažinti, o kuo geriau ši komunikacija įvyksta, tuo kokybiškesnis yra kūrinys. Tačiau meno istorijoje gausu pavyzdžių, kai viskas vyksta visiškai priešingai. Pavyzdžiui, garsiosios Vincento van Gogo „Saulėgrąžos“. Van Gogas šiame paveiksle tapė ne grožį, o gyvenimo rūstumą. Vis dėlto tai nė kiek netrukdo žmonėms jomis žavėtis ir jas vertinti kaip meno kūrinį. Tokių paradoksų mene yra daugybė.

Mano idėja – kalbėti apie tai, kas aktualu, ir ieškoti tokios išraiškos formos, kuri galėtų būti žiūrovui atpažįstama. Tačiau „galėtų“ jokiu būdu nereiškia „privalo“, – kalba S. Laurinavičius.

Pavojingas portretas

Savo veido kūriniuose nevengiantis S. Laurinavičius prisimena įvykį, kuris jam iki šiol atrodo sunkiai suvokiamas.

2008 metais Joniškėlyje vykusiame Žiemgalos dailininkų plenere tapytoja Marija Teresė Rožinskaitė, tuomet jau sulaukusi garbaus amžiaus, pasiūlė už save dar vyresnei vietos gyventojai ją nupiešti, o vėliau ir nutapyti. Tokio pasiūlymo senolė atsisakė.

Priežastis plenero dalyviams atėmė žadą.

Senutė paaiškino, kad juos jau įspėjo, jog atvykę dailininkai bandys žmones piešti, bet šie neturėtų sutikti, mat taip menininkai gali nubaidyti nuo jų sėkmę ar net iš jų atimti sveikatą.

„Man toks akmens amžiaus genčių įsivaizdavimas apie dvasios pažeidžiamumą per atvaizdą labiau stebina, nei aš jį galėčiau suprasti. Su tokiu pašnekovu irgi nesusikalbėtume. Išeitų tarsi kiekvienas pasikalbėtume kaip su siena“, – prisimena S. Laurinavičius.

Žiūrėti ir nematyti

Kitas iškalbingas parodos kūrinys – „Sapnavimas atsimerkus“. Jame iš vandens kyšo klouno galva, aplinkui plaukioja žaisliniai geltoni ančiukai. Iš pirmo žvilgsnio vaizdas gali pasirodyti net kiek ironiškas ar absurdiškas, tačiau jo prasmės kur kas platesnės.

Pasak autoriaus, iš esmės jame daug simbolinių užuominų – ir visuomenės brandos stygiaus apmąstymai, ir ekologinė tema, ir patogus nenoras matyti, kas vyksta, gebėjimas gyventi taip, tarsi grėsmės mūsų neliestų.

„Gyvename apsimesdami, kad nieko aplinkui nevyksta. Iki karų uždegta padanga buvo labai jau didelis ekologinis įvykis, o dabar pleška ištisos gamyklos, tanklaiviai, į aplinką patenka milžiniški kiekiai toksiškų medžiagų, bet visi labiau kelia kainos, bet ne ekologijos kortą. Gal pasirodys ir plati, ir deklaratyvi tema, bet ką galiu padaryti, kad man tokios mintys ateina“, – pažymi menininkas.

Dirbtinis intelektas pagal menininko taisykles

„Negirdimi“ nėra vien tradicinės tapybos paroda.

Greta tapybos darbų joje eksponuojamos skaitmeninės fotografijos, kompiuterinės manipuliacijos kūriniai, netgi muzika, kurią kurdamas menininkas panaudojo dirbtinį intelektą.

Tačiau jis pabrėžia, kad dirbtinis intelektas šiuo atveju nebuvo kūrybinis partneris, tik viso labo įrankis.

S. Laurinavičius pats kūrė kompozicijų struktūrą, pasirinko ritmą, tempą, tembrus, instrumentuotę ir muzikines partijas. Dirbtinis intelektas padėjo sugeneruoti instrumentų skambesį.

Menininkui buvo svarbu ir tai, kaip toks technologijos panaudojimas turėtų būti pristatytas žiūrovui. Jis konsultavosi, kaip sąžiningai nurodyti dirbtinio intelekto indėlį, ir šią informaciją pateikė parodos anotacijoje.

S. Laurinavičius save yra išbandęs ir scenoje kaip muzikantas. Studijų metais grojo grupėje, buvo surengti ir keli nedideli koncertai, liko įrašų.

„Grojau bosine gitara – varginau kolegas prastu ritmo pajutimu“, – juokiasi pašnekovas.

Įrankiai keičiasi, menas lieka

S. Laurinavičius nesureikšmina ribos tarp tradicinių ir šiuolaikinių technologijų.

„Aliejinis dažas irgi yra technologija, pieštukas – taip pat. Realiai nėra skirtumo, koks įrankis bus panaudotas, kai nori pavaizduoti, perteikti, išreikšti kažkokį sumanymą“, – sako jis.

Kompiuterinės technologijos, anot menininko, į jo kūrybą atėjo natūraliai – iš smalsumo, taip pat dėl galimybės jas pritaikyti ne tik kūrybiniame, bet ir pedagoginiame darbe.

Skaitmeninės manipuliacijos neretai tampa ir savotiškais tapybos eskizais.

Vis dėlto technologijos, sako Sigitas, viso labo tėra įrankis.

„Nebūtų technologijų, ko gero, būtų įdomu molį paminkyti, pliauską padrožti ar anglimi piešti“, – šypsosi S. Laurinavičius.

Tarp studijos, auditorijos ir šeimos

S. Laurinavičiaus veikla neapsiriboja kūryba. Panevėžio kolegijoje ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogikos studentams menininkas dėsto vizualinę raišką, taip pat reklamos dizainą ir kompoziciją būsimiems verslo vadybininkams.

Paklaustas, kaip pavyksta suderinti pedagoginį darbą, kūrybą ir šeimą, neslepia – tai vienas sunkiausių dalykų.

„Klausimas tiesiai į žaizdos vidurį. Darbas, šeima ir kūryba yra trys paraleliniai pasauliai ir tarp jų amžina konkurencija“, – šypteli.

Pedagoginis darbas užtikrina finansinį stabilumą, o kūryba lieka tuo, į ką vis tiek traukia labiausiai.

„Man galioja posakis: kad ir kiek vilką šersi, vis tiek į mišką žiūri. Taigi, kad ir kiek algos mokėtų, vis tiek į savo studiją žiūriu“, – juokiasi kūrėjas, maždaug kas pusantrų metų surengiantis autorinę parodą.

Laukia tęsinys

„Negirdimi“ – pirmoji taip pavadinto projekto paroda.

Jos tęsinys gruodžio pradžioje numatytas Panevėžio kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“. Ten žiūrovų lauks S. Laurinavičiaus fotografijos ir garso takeliai, šįkart juose skambės ne muzika, o tekstai.

„Taip jau susidėliojo, kad tie tekstai turėjo būti tarsi mano pasvarstymai, bet išėjo taip, kad iš jų liko tik poezija“, – intriguoja autorius.

The post Apie visuomenę, kuri nebemoka girdėti appeared first on Kauno savaitė.