Įspūdingą naujausią kūrybą menininkas pristato parodoje „Šviesos ir spalvų pilnatis“ Panevėžio fotografijos galerijoje.

Ji žymi neeilinę progą – fotomenininko 55 metų kūrybinės veiklos sukaktį.

Per daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią kūrybinę kelionę drąsiai eksperimentuojantis P. Kaupelis sukūrė savitą meninę kalbą.

Jo fotografijose realūs objektai peržengia įprasto atpažįstamumo ribas. Daugeliui netikėta, kad fotoaparatu galima sukurti tokio pobūdžio darbus.

Pats autorius sako, kad ir po daugiau nei pusę amžiaus trunkančio kūrybinio kelio jam svarbiausia išliko viena – nuolatinis ieškojimas.

P. Kaupelis seniai nefotografuoja tradicinių peizažų, nefiksuoja kasdienio gyvenimo. Į naujausias technologijas dėmesį sutelkusio menininko darbuose atsispindi išlaisvinta autoriaus fantazija.

„Šiais laikais nieko nebenustebinsi vien peizažais ar portretais. Todėl man visada įdomiausia kūryboje ieškoti naujovių“, – šypsosi P. Kaupelis.

Aistra iš vaikystės

Daug metų Panevėžyje gyvenantis P. Kaupelis užaugo Rokiškio rajone, Pandėlio apylinkėse, kur pirmieji būsimojo fotomenininko kūrybiniai bandymai gimė iš smalsumo.

„Gyvenau kaime, labai gražioje vietoje – sodyba ant kalniuko, apačioje upė, per kaimą bėga kelias. Kartą pas draugą pamačiau didinamąjį stiklą ir pradėjau eksperimentuoti“, – prisimena kūrėjas.

Neturėdamas nei fotoaparato, nei literatūros apie fotografiją, pats sumeistravo primityvią kamerą iš didinamojo stiklo ir stiklinės plokštės.

„Prie lango nukreipiau stiklą ir pamačiau atvirkštinį vaizdą. Tada padariau dėžutę, įdėjau stiklą ir bandžiau piešti tą vaizdą. Taip prasidėjo mano kelias į fotografiją“, – prisimena P. Kaupelis.

Vėliau atėjo eilė pirmajam fotoaparatui.

Kaimo vaikas ėmėsi fotografuoti peizažus – keliaudavo laukais, miškais, pievomis, o vakare ryškindavo juostas.

„Fotografuodavau ir žiemą, ir vasarą. Išeinu į laukus, į mišką, fotografuoju, grįžtu ir naktį ryškinu juostas. Man tada fotografija buvo viskas“, – praeitį mena pašnekovas.

Nuo Pandėlio iki pasaulinių katalogų

Panevėžyje baigęs technikos mokyklą, ketverius metus P. Kaupelis mokėsi meninės fotografijos Maskvoje.

Grįžęs dirbo Panevėžio gamyklose, o laisvalaikį skyrė kūrybai ir fotografijos studijoms.

Per savo kūrybinį kelią P. Kaupelis surengė kelias dešimtis personalinių parodų.

Panevėžiečio darbai eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, Ispanijoje, Australijoje, Tailande, Pietų Korėjoje, Kroatijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje.

Be kūrybos, jis daug metų dirbo su jaunaisiais fotografais – įkūrė Panevėžio jaunųjų fotomenininkų studiją ir jai vadovavo. Tie užsiėmimai subrandino ne vieną šios srities asą.

„Pirmiausia reikia išmokti fotografijos abėcėlę. Kai jau moki, tada gali pradėti kurti“, – šypsosi menininkas.

Tarp realybės ir fantazijos

Naujausioje parodoje P. Kaupelis fotografijose balansuoja tarp realybės ir abstrakcijos. Ryškiaspalviuose darbuose žiūrovas kartais gali įžvelgti fragmentus – sienas, duris, peizažą, tačiau vaizdai transformuojami į abstrakčias spalvų ir formų kompozicijas.

Pasak fotografo, tokie vaizdai gimsta iš ilgų kūrybinių eksperimentų.

„Viską darau rankomis – reguliuoju šviesą, spalvas, kompoziciją. Autofokusas išjungiamas. Aš pats nusprendžiu, kur turi būti ryškumas ir kaip turi atrodyti vaizdas“, – aiškina P. Kaupelis.

Kai fotografuojant nekvėpuojama

Vienas įdomiausių autoriaus kūrybos etapų – lazerio spindulio panaudojimas fotografijoje. Pasak fotografo, tokia idėja gimė netikėtai.

„Kartais atsibundu naktį ir ateina mintis. Pradedi galvoti, kaip iš lazerio spindulio sukurti vaizdą“, – pasakoja jis.

Šis procesas labai sudėtingas techniškai.

Fotografuojant būtina išvengti net menkiausių oro vibracijų, todėl autoriui kartais tenka užgniaužti kvapą.

„Kai sukoncentruoji vaizdą, turi nekvėpuoti mažiausiai keturiasdešimt sekundžių, nes nuo oro vibracijos vaizdas keičiasi“, – pasakoja P. Kaupelis.

Tokiu būdu sukurti darbai sulaukė ir tarptautinio dėmesio – keli jų pateko į pasaulinius fotografijos katalogus, o kai kuriuos įsigijo kolekcininkai.

Nuolatinės paieškos

Paklaustas, ar per daugiau nei penkis dešimtmečius buvo momentų, kai norėjosi atsisakyti fotografijos, P. Kaupelis atsako nedvejodamas: „Ne.“

Jo įsitikinimu, kūryboje svarbiausia yra ieškojimas. Menininkas turi nuolat ieškoti naujų formų ir idėjų, nes konkurencija kūrybinėje fotografijoje labai didelė.

„Jeigu fotografuosi tik peizažus ar portretus, nieko nebenustebinsi. Tokių nuotraukų kasdien padaroma tūkstančiai. O kūrybinė fotografija reikalauja visai kitokio požiūrio“, – tvirtina menininkas.

Dviratis – kasdienis įkvėpimo šaltinis

Net ir nesidomintys fotografija panevėžiečiai P. Kaupelį yra įsidėmėję.

Šis žiemą vasarą dviratį minantis senjoras tapęs savotišku Panevėžio simboliu.

P. Kaupelis tarsi nebeįsivaizduojamas be dviračio.

Menininkas šypsosi per metus numinantis iki penkių tūkstančių kilometrų. Ir taip jau daugiau nei du dešimtmečius.

Pasak P. Kaupelio, dviratis leidžia pamatyti aplinką kitaip nei automobilis ir dažnai tampa naujų jo kūrybinių idėjų šaltiniu.

„Dviratis man yra pirmas pagalbininkas. Važiuoji, neskubi, dairaisi, matai vaizdus, jauti kvapus. Kartais išvysti vietą ir supranti – čia reikia sustoti“, – pasakoja kūrėjas.

Kūrybos kreivė tik kyla

Nors paroda skirta 55-eriems kūrybos metams, pats autorius tvirtina metų neskaičiuojantis, o juo labiau nejaučiantis.

„Parako dar turiu! Mano kūrybos kreivė dar kyla į viršų. Kada ji sustos – nežinau“, – šypsosi fotomenininkas.

Paroda „Šviesos ir spalvų pilnatis“ Panevėžio fotografijos galerijoje veiks iki balandžio 26 dienos.

Tai galimybė iš arti pamatyti daugiau nei pusę amžiaus trunkančio kūrybinio kelio rezultatus ir fotografiją, kurioje šviesa, spalva ir forma virsta menine kalba.

The post Šviesos ir spalvų pilnatis – už realybės ribų appeared first on Kauno savaitė.

Saulius Kronis tautodailininko keliu pasuko vėlokai – maždaug prieš 20 metų, prieš tai išbandęs įvairių profesijų.

„Pati pradžia buvo 2006-aisiais, kai susipažinau su tuomet iškiliausiu kalviu Vytautu Kryževičiumi. Labai norėjau pas jį mokytis, o šis pasiūlė: „Tada darom saulutę.“ Sutikau. Nebuvau įgudęs – tiesiog pabandžiau. Išėjo labai paprastas kryželis, aukštaitiškas, kuklus, tačiau labai patiko komisijai. Saulutę atrinko į respublikinę tautodailės parodą. Po šios sėkmės užsikabinau“, – prisimena tautodailininkas.

Menininkas skaičiuoja nuo to pirmojo darbo jau pagaminęs apie 50 saulučių.

Šios išsibarsčiusios ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienio šalis – iki pat JAV.

Savastis ir pasididžiavimas

S. Kronis nuosekliai renka savo kūrinių kolekciją.

Jeigu turi užsakymą, visada kuria po dvi saulutes – vieną užsakovui, kitą – kopiją – sau.

„Kiek užtrunku laiko? Kaskart skirtingai, tačiau darbą visada pradedu nuo eskizo. Metalas – kieta medžiaga, todėl be eskizo niekaip. Jis gimsta pirmas. Piešiu, plėšau, išmetu, vėl piešiu… Įtakos turi ir saulutės dydis. Mažą greičiau padarau – ir detalių mažiau, ir jos pačios mažesnės. O didelė – esu ir kone 6 metrų sukūręs. Dabar šis kryžius yra ant varpinės, 30 metrų aukštyje, Rokiškio rajone, Skemų socialinės globos namuose“, – pasakoja garsusis kryždirbys.

Tautodailininkas juokauja: jeigu saulutės kūrimas užimtų mažiau laiko, būtų prigaminęs ir daugiau.

„Man saulutė pirmiausia yra savastis, daugybę metų išpuoselėtas amatas, tradicijos. Ne 100, 200, o tūkstančiai metų. Nuo pat baltų tikėjimo laikų, gal netgi geležies amžiaus. Aš mokiausi pas kalvius ir toliau pratęsiu šią tradiciją. Tai labai didelė garbė ir kartu pasididžiavimas, kad galiu tai daryti. Be to, kryždirbystė ir kryžių simbolika, kaip ir dainų ir šokių šventė, sutartinės, šiaudiniai sodai, yra įtraukti į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą“, – teigia S. Kronis.

Ir Tėvo Stanislovo

G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje eksponuojama 10 saulučių, tarp jų dvi iš penkių, Sauliui pelniusių „Aukso vainiką“.

„Kiekviena saulutė turi ženklus, o šie – reikšmes. Jų nepakeitė net katalikybė. Tik gaila, kad ne visi mokame juos skaityti“, – sako kalvis.

Dar kiekviena saulutė turi ir savo istoriją, vardą. Pastarasis užrašytas kitoje kryžiaus pusėje.

„Pavyzdžiui, labai tradicinė „Spindulys su angeliukais“: saulės ratas, spinduliai, lapeliai, mėnulis – išties ne mėnulis, o vandens ženklas, valtelė. Šia plaukia du angeliukai. „Paklydėlis“ – vienas iš penkių darbų kolekcijos, gavusios „Aukso vainiką“. Jis buvo pasiklydęs keliaudamas po parodas, pradingęs. Atsiprašinėjo manęs organizatoriai, kad nebėra jo, nebėra – prapuolė. Neapsikenčiau, ir pagal eskizą pasidariau kitą. Pavadinau „Paklydėliu“. O po poros metų atsirado ir prapuolėlis. Labai džiaugiuosi, kad galėjau sukurti Tėvo Stanislovo saulutę. Tai kol kas naujausias mano kūrinys – pavasario darbas. Tėvas Stanislovas dirbdavo pasišviesdamas žvakide. Taip ir mano saulutė – su galimybe užsidegti žvakutę, spindulėliais, augaliniu ornamentu viršuj ir gana asketiška kompozicija“, – pasakoja S. Kronis.

Ekspromtu

Juodus S. Kronio kryžius bibliotekoje papildo spalvos – Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos, pristatančios ne tik tautodailininko kūrybą bei asmenybę, bet ir liudijančios dviejų kūrėjų bičiulystę.

„Pažintis prasidėjo nuo kasdieniškiausių dalykų – Gintaras važiavo pro šalį, užsuko ir paprašė pataisyti kažkokį įrankį. Be darbo nesėdėjo ir pats – pasiteiravo, ar gali pafotografuoti, kol dirbsiu. Sutikau, ekspromtu gimė nuotraukų serija, dabar – ir paroda. Iš pradžių fotografijų neketinau demonstruoti viešai, tačiau jas pamatęs ir padidinęs nutariau – tikrai vertos parodos. Labai džiaugiuosi, kad Gintaras labai pagyvina mano darbų parodą“, – sako S. Kronis.

„Tąsyk Sauliaus dirbtuvėse buvau pirmąsyk, nors pažįstami iš anksčiau, esame dirbę su jo a. a. žmona Birute. Įspūdis didžiulis – aplinka, iki raudonumo įkaitęs metalas, kalvio rankos… Turbūt todėl ir fotosesija pavyko iškart, o kalvystės ir fotografijos duetą galima tęsti, plėsti“, – pasakoja G. Lukoševičius.

Rodyti šviesą

Žmonės ir yra mėgstamiausias G. Lukoševičiaus fotografavimo objektas, nors manoma, kad ir bene sudėtingiausias.

„Gamta – tai gražus vaizdas, pliaukšt – ir nuotrauka yra. O žmogus – emocinė būtybė: liūdnas, piktas, laimingas, ramus, neadekvatus ir t. t. Dabar man labiausiai norisi žvelgti į pasaulį pozityviai ir rodyti tai, kas gražu, šviesu, – sako keliolika metų žiniasklaidoje dirbęs fotografas, – nors dar puikiai atsimenu, kad būdavo ir kitaip – laikraščio redakcijoje netgi turėdavome ir naudodavome specialų fotoarchyvą žmonių negražiais rakursais, mimikomis.“

Ko reikia, kad fotoportretas pavyktų, patiktų ir jo herojui?

„Jei žiūri į žmogų ir jo povyza patinka – patiks ir tam žmogui. Yra vykusi judesio fazė ir ne. Dabar profesionalaus fotoaparato pranašumai – mygtuku paleidi seriją ir išsirenki gražiausią kadrą“, – teigia pašnekovas.

Visgi visoje šioje šviesoje yra ir Gintarą liūdinančių dalykų.

„Papildomai dirbu savaitgaliais, pagal užsakymus fotografuoju šventes, festivalius ir pan. Tomis dienomis fotografuoju nuo ryto iki vakaro, fiksuodamas visus reikalingus vaizdus, o naktį retušuodamas. Trumpam užbėgę kiti fotografai prisidaro kadrų – ir greitai išplatina savo kanalais, dažnai ir tiems patiems mano užsakovams. Tai numuša entuziazmą. Gyvename informacijos pertekliaus laikais, tas papildomas šimtas nuotraukų nustoja vertės jau po dienos. Tad ar taip jau būtina lįsti į kito daržą?“ – svarsto G. Lukoševičius.

Paroda „Sauliaus saulutės“ G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje veiks iki gruodžio 31 dienos.

The post Kalvystės ir fotografijos duetas appeared first on Kauno savaitė.

Susirinkusieji į jos atidarymą prie šios seniausios pasaulio religijos prisilietė ir per vaizdą, ir per garsą.

Ant sienų – A. Balbieriaus fotografijos iš kelionės po Indiją ir Nepalą, virš galvų – nuo praeivių suvirpinto oro atsargiai sujudančios Tibeto maldos vėliavėlės, iš garso kolonėlės be perstojo kartojama budistinė om mani padme hum mantra, paties A. Balbieriaus skaitomi šioje magiškoje kelionėje gimę ar iš jos įspūdžių išplaukę trieiliai, retkarčiais pertraukiami kartu po Aziją keliavusio pusbrolio Giedriaus Balbieriaus saksofono garsų.

Papasakokite, kaip gimė „Prisilietimas prie budizmo“? Ką norėjote papasakoti panevėžiečiams?

Svarsčiau, ką parodyti panevėžiečiams. Galvojau, gal dronais darytas nuotraukas. Nors „dronuoju“ jau kokie 7 metai, dar nesu surengęs nė vienos tokių darbų parodos. Net, ko gero, nė vieno nerodęs ir grupinėse.

Visgi sąmoningai pasirinkau rodyti ne neaiškius menus, kokius darau, o fotografijas, kokios žmonėms įdomesnės.

„Prisilietimas prie budizmo“ eksponuojama jau penktoje vietoje ir iki šiol turėjo nemažą pasisekimą.

Pirmą kartą parodyta 60 nuotraukų Biržų pilyje, paskui nukeliavo į Ukmergę, dar rodyta Vilniaus UNESCO literatūros mieste minint Jurgos Ivanauskaitės gimtadienį, dar Kalvarijų bibliotekoje.

Šita paroda pavėlavusi dešimtmečiu.

Su pusbroliu Giedriumi 2012-2013 metais apsukome Indiją, užkabindami ir Nepalą. Viena kelionė – mėnuo, kita – du. Palyginus neilgai, ten galima keliauti pusę gyvenimo.

Fotografuota, kiek spėta. 18 tūkst. nuotraukų parsivežta.

Planavau aplankyti keturias Budos pėdas – keturis šventuosius miestus.

Bet pavyko tik du: Lumbinį, kur Sidharta gimė, ir Kušinagarą, kur jis pasiekė paranirvaną. Liko Bodhgaja, Sarnathas.

Vis galvojau, kad visas aplankęs, surengsiu parodą, bet viskam ateina savas laikas.

Parodoje dominuoja nuotraukos iš Lumbinio ir Kušinagaro. Taip pat iš Nepalo sostinės Katmandu. Indijoje budizmas jau ganėtinai išsekęs, o Katmandu senamiestis prisodrintas budizmo, induizmo artefaktų. Yra nuotraukų ir iš Daramšalos – legendinės vietos, kur ištremti tibetiečiai. Su Giedriumi nuvažiavę į Indiją pirmiausia ir patraukėme į Daramšalą pamatyti šventų tibetiečių, pasivaikščiojome po šventyklą. Ten tiesiog jaučiau Pauliaus, Jurgos pėdas.

Buvo labai įdomi patirtis.

Likusios neaplankytos dvi Budos pėdos – priežastis dar vienai kelionei į Indiją?

Atgal visą laiką traukia.

Bet ar anas dvi spėsiu aplankyti, nežinau. Visgi nebe 18-os metų.

O gal net ir nebeverta ten grįžti, gal traukti kur nors kitur.

Nesu aš keliautojas. Būna, nuvažiuoju į kokį literatūrinį vakarą ir mane pristato kaip keliautoją. Joks aš keliautojas. Aplankęs gal tuziną, gal 15-iolika šalių.

O kuo europiečius traukia tas Rytų pasaulis?

Kitoniškumu.

Azija – gyvas nervas, tikras, nenulaižytas gyvenimas.

Gražu Paryžiuje, Berlyne, Madride, bet Europoje per daug tvarkinga.

Pamenu, lankiausi Vokietijoje, miestelyje kaip trečdalis Panevėžio, netoli Hamburgo. Toks be galo tvarkingas, išlaižytas – gyvatvorės, gėlės. Staiga pamačiau dvi dilgėles – ir taip gera pasidarė.

O Azijoje matai tikrą gyvenimą, tikrą taršą, tikrą šiukšlę, gryną kraują.

Pamatyti kitoniškumą, ypač lietuviams, labai reikia.

Dabar mūsų tautiečiai tą kitoniškumą dažniausiai mato nuvažiavę į kokį kurortą Turkijoje ar Egipte. Tai ne tas. Reikia iš tikrųjų keliauti, savarankiškai.

Indijoje gal tik kartą užsisakėme viešbutį. Būdavo, važiuojam ir net nežinom, kokiame mieste atsidursime. Pasižiūrim į žemėlapį – o, atrodo, netoli, važiuojam. Arba nėra bilietų į Varanasį, tai traukiam į Amritsarą pažiūrėti Aukso šventyklos.

Kai keliauji visai neprisirišęs, gyveni pačiose įvairiausiose vietose, netgi labai nešvariose, pigiose, pajunti gyvenimą be apsimetinėjimo.

Kelionė po Indiją įkvėpė ne tik fotografuoti, bet ir rašyti. Kitas šios kelionės atgarsis – „Indijos trieiliai“.

Keliaujant parašytas vienas kitas trieilis, netgi traukiniuose. Indijoje tai pagrindinė susisiekimo priemonė. Ten važiuoji ilgus atstumus, iš neturėjimo ką veikti ir gimsta trieilis.

Indija dažnai vadinama dvasinės patirties kraštu. Ar ši kelionė paskatino jus permąstyti savo santykį su tikėjimu, pasaulėžiūrą?

Nesu budistas, nors gal kitame gyvenime norėčiau juo būti. Man, save laikančiam netikinčiu, ko, gero, budizmas yra artimiausia religinė filosofinė sistema.

Jei dar pridėčiau pagonybę, daosizmą, dzenbudizmą, o kaip gamtininkui ypač artimą džainizmą, visas šitas kokteilis ir būtų mano sinkretinė religinė filosofija.

Priklausote kartai, kuriai pasaulis ilgą laiką buvo už geležinės uždangos. Kaip atrodė pirmasis jūsų išėjimas į pasaulį?

Sovietiniais laikais niekur nekeliavau. Norėjau į Aziją, į Karakumus. Bet vis atidėliojau – šeima, darbai, kūrybinė pradžia, pirmų knygų leidimo problemos, maži vaikai.

Paskui su „bjauriu kapitalizmo veidu“ prasidėjo kitoks gyvenimas.

Pirmoji mano kelionė buvo į Kaliforniją 1990-aisiais. Ten praleidau mėnesį. Įsivaizduokite, tais laikais, kai ką tik buvo paskelbta nepriklausomybė ir tai visas pasaulis žinojo!

Aktyviai dalyvavau žaliųjų judėjime, netgi Rašytojų sąjungoje buvau įkūręs tokį klubą.

Ir penkiese gavome kvietimus į JAV.

Viskas, kas dabar pas mus „ant bangos“ – vėjo jėgainės, žalioji energetika, ten matėme tais 1990 metais. Mus iš Lietuvos ten vos ne ant rankų nešiojo.

San Franciske teko matyti mitingą, kuriame estai, latviai, lietuviai protestavo prieš sovietų sąjungą, o kartu kinai – dėl Tianmenio…. Išties ypatingas jausmas atvykusiems iš Lietuvos už Atlanto pamatyti mūsų vėliavas.

Manyčiau, esate labiau žinomas kaip poetas, bet kaip pačiam atrodo, ar esate fotografuojantis poetas, ar eiles rašantis fotografas?

Esu įvairius dalykus per gyvenimą daręs žmogus. Dirbau septyniuose leidiniuose – dienraščiuose ir savaitraščiuose, taip pat buvau gamtos apsaugos inspektoriumi, sargu, dykinėtoju, laisvu menininku, bohemos girtuokliu.

Dabar, sakyčiau, poezija ir fotografija eina lygia greta. Į fotografiją atėjau kiek pavėlavęs. Mano kartos chebra yra fotomeno klasikai – Gintautas Trimakas, jau šviesaus atminimo Alfonsas Budvytis, puikus fotomenininkas Remigijus Treigys, o aš vis dar kažkur einu ir kažin kur nueisiu…

O kada užkabino fotografija?

Seniai užkabino, dar mokykloje. Vienuoliktoje klasėje literatūrinių vertimų konkurse dovanų gavau fotoaparatuką. Pabandžiau fotografuoti ir man patiko.

Fotografija gimė iš susižavėjimo fotografijomis. Didelį įspūdį padarė žurnale pamatyta Vitalijaus Butyrino negyvo kiro nuotrauka „Rekviem“. Ta nuotrauka mane paveikė. Tai buvo kitokia nuotrauka nei darbininkų portretai sovietiniuose laikraščiuose.

Bet maniau, kad man nieko gero neišeina, daug metų fotografavau kaip gamtininkas. O prieš kokius 25 metus panorau rimčiau pabandyti. Labai sunkiai tas procesas vyko, tik paskutiniais metais man „pramušė“. Jau ir parodų surengta nemažai, daugiausia Vilniuje.

Grįžote gyventi į gimtąjį Biržų kraštą po ilgesnės pertraukos Vilniuje. Kas paskatino pasitraukti į vienkiemį? Ar nesijaučiate savotišku atsiskyrėliu?

Pusę gyvenimo Vilniuje praleidau. Viskas paprasta – išsiskyriau ir išvažiavau į gimtinę. Apsitvarkiau protėvių sodybą vienkiemyje.

Vienas kaimynas už 200 metrų, kitas – už 400 m. Aplink regioninis parkas, gamta. Kaime, kur sodybos viena prie kitos, nenorėčiau gyventi.

Kartą atvažiavo į svečius kolegė rašytoja imti interviu, apsidairė, oi, sako, kaip tau gerai, čia nėra jokių kaimynų!

Bet atsiskyrėliu nesijaučiu.

Dabar, kad ir kur būtum, gali savo darbus išsiųsti, pinigus gauti, nusipirktą prekę į namus atveš. O prieš 20 metų reikėdavo pačiam važiuoti į Vilnių, Kauną pasiimti honorarų iš leidyklų.

Galiu bendrauti veidaknygėje, galiu į Biržus už penkių kilometrų nuvažiuoti, noriu, galiu važiuoti į Vilnių, pas sūnų apsistoti, pas draugus.

Pasaulis labai pasikeitė ir toliau sparčiai keičiasi.

Bet tokie pasikeitimai į gera?

Tiesą sakant, nieko gero. Žmonių darosi be skaičiaus.

Mes kaip tie lemingai – klasikinės biologijos pavyzdys. Kai jų populiacija pagausėja, skandinasi masiškai jūroje…

Ir žmonės panašiai elgiasi.

Karas Ukrainoje, Izraelio ir Palestinos rimtos problemos – absoliučiai beprasmiai konfliktai. Kai išsivadavom iš sovietų sąjungos, buvau pacifistas, bet dabar džiaugiuosi, kai Ukrainoje nukauna kokį 1000 orkų.

O kas jums teikia atgaivą?

Pirmiausia gamta. Ir mano asmeninė laisvė. Dar sovietiniais laikais esu pasakęs, kokios noriu karjeros – laisvės.

Bet absoliučios laisvės nėra. Tu gali būti laisvas tiek, kiek moki toks būti.

Kiekviena šalis ir patys individualiai laisvės mokomės kaip alpinizmo. Per 30 metų nepriklausomybės mes dar neturime laisvo žmogaus įgūdžių.

Vis skverbiasi provincialumas, papūgizmas, noras pamėgdžioti užsienį.

Pažiūrėkite, kiek žiniasklaidoje užima tuščios tuštukų istorijos.

Apskritai žiniasklaida labai pasikeitė. Būdavo laikai, kai nedirbi jokiam leidiny, bet rašai į kelis dienraščius. Dabar tų rašytojų nebereikia. Vienas kitas beliko toks parašinėjantis į spaudą.

Ar turite autorių – favoritą? Ar su laiku keičiasi skaitymo įpročiai?

Į šitą klausimą negalima atsakyti. Kaip nėra geriausios knygos, geriausio paveikslo – jų yra daug.

Šiuo metu ant mano spintelės kultūrologinė filosofinė literatūra.

Niekaip neužbaigiu Y. N. Harari „Nexus“ ketvirtos knygos, skaitinėju Mariaus Buroko, Juliaus Kelero šviežias poezijos knygas.

Nuolat ką nors skaitinėju, bet tas didžiojo skaitymo laikas mano gyvenime jau praėjo.

Skaityti pritrūksta laiko. Žiūriu, kad atsisiųstos naujos „Civilizacijų gramatikos“ gal niekad neperskaitysiu.

Skaitymas netgi jaunimui tampa problema, ir jie nebeturi laiko, o mes kadaise skaitydavom po 2–3 knygas vienu metu.

Kokioje 10 klasėje skaitydavau nuo ryto iki vakaro. Ir dar gamtą stebėdavau – norėjau būti gamtininku. Ir pabuvau. Gal 7–8 metus sovietmečiu gamtos apsaugos sistemoje dirbau.

O kokie kūrybiniai planai dar laukia?

Rašytojų sąjungos leidyklai esu pateikęs eilėraščių knygą „Lietaus hegzametras“.

Ačiū už pokalbį.

KALBĖJOSI INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ

Apie autorių

Alis Balbierius – poetas, fotografas, publicistas.

Gimė 1954 m. Šlepščiuose, Biržų rajone.

Nuo 1997 metų užsiima kūrybine veikla kaip rašytojas ir fotografas.

Lietuvos rašytojų (nuo 1990 m.) ir Lietuvos fotomenininkų (nuo 1994 m.) sąjungų narys.

Išleido 17 poezijos, eseistikos ir ekologinės tematikos knygų, fotografijų albumą „Biržai: kraštas ir miestas“, parodų katalogą „Jono Meko žemė“.

Kaip fotografas yra surengęs apie 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose.

Yra pelnęs literatūrinių premijų: Maironio („Poezijos pavasario“), Zigmo Gėlės, Antano Miškinio, Antano Baranausko, Šarūno Šimulyno.

Alis Balbierius. Iš „Indijos trieilių“

Indija

Dieviškas sapnas

atmerktom akimis,

ir karvės krūvelė…

Šventykla

Gėlių girliandos

galbūt yra angos

į šalį nirvanos…

Džaipuras

Vidurdienio saulė.

Krenta po kojomis

vargšo šešėlis…

Auksinėje sikhų šventykloje Amritsare, besiklausant maldų ir žvelgiant į minią, einančią ratu aplink marmuru inkrustuotą Amžinybės tvenkinį

Didis pasaulis –

ir vienas – toks

beviltiškai Vienas!

The post Alis Balbierius: gali būti laisvas tiek, kiek moki toks būti appeared first on Kauno savaitė.

Šio miesto Dailės galerijoje eksponuojamo vizualinio pasakojimo temos neįtikėtinai įvairios: nuotraukose įamžinti Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai, budistų vienuolyno tikrovė, peizažinės nuotraukos, portretai.

V. Pečinino sustabdytos akimirkos net keturis kartus įvertintos „Auksinio kadro“ apdovanojimais Lietuvos spaudos fotografijos konkursuose, už pilietines iniciatyvas rengiant fotografijų parodas, skleidžiant kultūrą ir meną Panevėžyje bei Lietuvoje išrinktas ir Metų panevėžiečiu.

– Valentinai, įprasta tokio masto parodas rengti švenčiant jubiliejus. Kodėl pasirinkote minėti ne jubiliejų, o 66-ąją sukaktį?

– Skaičius 66 man atrodo apgaubtas mistika.

Jis rodo, kiek vingių padariau ieškodamas Dievo, savęs. 66 atspindi mano gyvenimo trajektoriją, mano inkarnaciją – persikūnijimą. Žmogus daug kartų inkarnuojasi.

Ir aš kadaise buvau ir vidaus reikalų sistemos pareigūnas, esu sporto atstovas, mokytojas-treneris, menininkas.

66 atspindi mano charakterį. Nors atrodo, kad esu stiprus, iš tiesų – jautrios sielos žmogus.

Bet pagal tai, kaip jaučiuosi, kaip gyvenu, man ne 66, o dar tik 30. Jaučiuosi kaip trisdešimtmetis.

Savo auklėtinius, o jų per tiek metų yra jau tikrai daug, esu pakvietęs į savo 100-mečio jubiliejų.

Jis numatytas Japonijoje, ilgaamžiais garsėjančioje Okinavos saloje. Visų prašau tik vieno – išgyventi iki savo mokytojo 100-mečio.

– Viena parodos dalis – Juozo Miltinio karma – skirta J. Miltinio dramos teatro aktoriams įamžinti. Kaip pavyko suartėti su mūsų teatro scenos grandais? Kaip atsirado šis nuotraukų ciklas? Kokios patirties įgavote jį kurdamas?

– Manęs dažnai klausia, kaip pasirenku temas. Nežinau. Aš to niekada neplanuoju. Mane kažkas veda. Taip nutiko ir su teatru.

Kodėl Juozo Miltinio karma?

Gal jums ir keistai nuskambės, bet teatre pradėjau jausti, kad J. Miltinis čia yra, tarsi stebi, ką veikiu jo įkurtame teatre.

Nors fotografavau daug aktorių, ne be reikalo parodai atrinktose fotografijose – tik aštuoni: teatro vadovas Antanas Venckus, aktoriai Asta Preidytė, Ligita Kondrotaitė, Eglė Koriznaitė, Vytautas Kupšys, Rimantas Teresas, Albinas Kėleris, Laimutis Sėdžius.

Mes visi panašaus amžiaus ir seniai pažįstami.

Kai 1980 m. į gimtąjį Panevėžį grįžau baigęs Kūno kultūros institutą, tie aktoriai irgi tada dar buvo žali.

Mūsų keliai ėjo paraleliai, kol kažkaip pradėjo kryžiuotis.

Šitą ciklą kūriau 2020–2021 m. Teatre vyko rekonstrukcija, prasidėjo pandemija.

Kartą atėjau kažkokiu klausimu pas tuometį jo direktorių Leoną Blėdį. Matau, po rekonstruojamą teatrą vaikšto meistrai. Iš karto vaizduotėje susidėliojo būsimų fotografijų vaizdai. Man tereikėjo aktorius į juos įtraukti.

Pirmąją ėmiausi fotografuoti aktorę Astą Preidytę. Iš anksto įspėjau apsirengti ne prabangiai, nes teks visur landžioti. Turėjau padėjėją, kuris prižiūrėjo, kad dirbdami neįkristume į kokią duobę. Ir išties buvo akimirka, kai žengiantį atatupstą padėjėjas mane sučiupo – būčiau nugarmėjęs žemyn.

Visą laiką fotografuodamas jutau, kad šalia yra J. Miltinis. Atrodo, nepažįstu to teatro, o staiga užeidavau kokį jo kampą, tobulą fotografijai.

O kartą teatre užsisuko kalba apie J. Miltinį. Ne visai teigiamai apie jį buvo šnekama, tai turbūt nieko nestebina. Klausau ir galvoju, kad nereikia man į tai kištis. Bet pokalbio nenutraukiau.

Galop nuėjau fotografuoti.

Pamenu, užkopiu kopėčiomis su fotoaparatu rankose ir staiga po kojomis nebejaučiu pakopos. O apačioje – du geležiniai, maždaug metro ilgio, išsikišę strypai. Krentant prabėga mintis: kad tik nepataikyčiau nugara ant strypo. Ir pataikau nukristi tiesiai į tarpą tarp tų dviejų strypų. Pajudinu rankas, kojas, kaklą – niekas nelūžę. Fotoaparatas rankoje sveikas. Sakau, ačiū Juozai.

Supratau, kad jis mane taip gražiai pamokė už dalyvavimą apkalbose.

– Jūsų parodos temos neįtikėtinai įvairios: nuo J. Miltinio dramos teatro aktorių portretų iki gyvenimo Indijos vienuolynuose. Kaip pavyko pelnyti vienuolių pasitikėjimą, kad jums buvo atskleista vienuolyno kasdienybę saugojanti širma ir leista regėti už jos esantį gyvenimą?

– Fotografavau jau daugelio tikėjimų žmonių: katalikų, stačiatikių, budistų, islamo išpažinėjų.

Visada norėjau iš vidaus prie jų prisiliesti, pajusti jų tikrumą.

Budizmu seniai domiuosi. Man labai patinka, kad šioje religijoje žmogus tarsi turi pats išsivalyti – per meditaciją, per nusiraminimą, per buvimą kalnuose. Niekas neveda – pats ieškai savo kelio.

Indijoje po 2–4 dienas gyvenau dviejuose budistų vienuolynuose – vaikų ir suaugusiųjų. Jie įsikūrę kalnuose, daugiau nei 3300 metrų aukštyje.

Diena prasidėdavo 4 val. savotišką mankštą primenančia malda Budai.

Nė nenumaniau, kad šventyklose gali būti įrengtos stebėjimo kameros.

Pirmą rytą nuėjęs į šventyklą aš, kaip karatė mokytojas, nusilenkiau, pasėdėjau.

Pasirodo, vienuoliai matė tas mano apeigas. Tai ir buvo raktas į jų pasitikėjimą. Leido fotografuoti.

Tada, 2018-aisiais, dar neturėjom begarsių aparatų. Fotografuodavau su garsu. Bet jutau ribas, kada tas spragsėjimas jau trukdo, kada laikas man išeiti.

Fotografijas parodydavau vienuoliams. Jie matė, kad mano nuotraukose nėra nieko pikantiško, nieko, kas galėtų kompromituoti, kad dirbu atsakingai, kūrybingai. Todėl leido man būti ir fotografuoti. Tiesa, parodžiau jiems ir tėvo Stanislovo nuotraukas.

Man pavyko pamatyti vienuolių kambarius, mažuosius vienuolius. Jie tokie pat kaip visi kiti vaikai. Bet tvarka geležinė – užtenka vieno žodžio. Taisyklės ten egzistuoja tam, kad jų būtų laikomasi. Mūsų visuomenėje to pasigendu.

Pasigendu suvokimo, kad laisvė yra didžiulė atsakomybė. Kai laikaisi taisyklių, esi laisvas. Jei nevažiuoju per raudoną, aš laisvas. Sakysite, atvirkščiai? Bet jei nesilaikai taisyklių, bijai, kad tave nufilmuos, kad už netinkamą poelgį nubaus – kokia čia laisvė bijoti, kai tampi kaliniu savo veiksmų?

– Papasakokite, kuo yra tekę rizikuoti dėl ypatingo kadro?

– Nepamiršiu kalnų Norvegijoje. Jiems skirta viena parodos dalis.

Norvegijoje kalnuose matyti perspėjimai: už savo saugumą atsakote patys. Jei kas atsitinka, kvietiesi gelbėtojus, bet tavo gelbėjimo operacija pačiam gali kainuoti 30 tūkst. eurų.

Alpinistai žino, kad 15 val. laikas pradėti leistis žemyn.

O aš 15 val. pradėjau kopti aukštyn. Kiti leidžiasi, žiūri į mane kaip į pamišėlį, o aš gėriuosi vaizdais.

Ir staiga matau nuo viršūnės atslenkantį rūką! Reikia skubėti žemyn – bet koks grožis!

Leidžiuosi žemyn, o rūkas iš paskos. Ir jis mane pagavo!

Matomumas vos per ištiestą ranką. Pradėjau praktiškai ropoti keturiomis.

Ir pamatau, kad palikau objektyvą!

Prasideda dvejonės – ar 1500 eurų kainuojantis objektyvas, ar mano gyvybė? Neturiu specialios aprangos, nežinia, kiek laiko tvyros rūkas, telefono ryšys silpnas, o jei pasiklysiu ieškodamas objektyvo? Ir vis tiek lipau atgal to objektyvo. Jį radau.

Paskui kelias valandas keturiomis ropojau žemyn.

Kai pasiekiau vietą be rūko, pradėjo purkšti. Slidu. Bet atsipalaidavau ir – slydau. Krisdamas trenkiau objektyvą ir jį sudaužiau. Tą patį, dėl kurio buvau patekęs į tokius spąstus!

Kalnai nemėgsta per daug flirtuojančių. Juose privalai laikytis taisyklių.

Bet jutau, kad kažkas mane ir ten saugo. Gal troliai? Tos vietos dvasia?

– O gal tiesiog jums sekasi?

– Tas „sekasi“ yra didelis darbas.

Kasdien dirbu, kad man sektųsi: sportuoju, laikausi sveikos mitybos. Bet svarbiausia – nesinešioti  pykčio, pavydo. Buvau įlindęs į politiką ir turėjau krūvą bėdų. Gera pamoka man buvo – nelįsk, kur nešvaru.

Esu dėkingas gyvenimui, kad suvedė su ypatingomis asmenybėmis, ypač tikėjimo žmonėmis, kurių kiekvienas davė apmąstymų, pakylėjo.

Ir man anksčiau buvo svarbu tai, kas materialu, reikėjo pinigų. Dabar gyvenu kitaip. Dabar vertybė – daryti gera. Taip, turiu namą, mašiną, uždirbu, bet vis pagalvoju, ar gerai elgiuosi? Per treniruotę pakėlęs balsą ant vaiko, namo grįžęs graužiuosi: turėk, Valentinai, kantrybės, juk vaikai – molis tavo rankose.

Jiems atiduodu savo meilę. Jiems ir tėvynei. Net neabejoju, kad jei susiklostytų situacija, kad reikėtų ginti Lietuvą, mano karžygiai sudarytų stiprų kumštį.

Nors man 66-eri, būčiau pirmose gynėjų gretose. Visi mano auklėtiniai, o vyriausiam jų jau 54-eri, žino: jei ateis diena X, mes susirinksim.

Mes ginsim valstybę, nes esame stiprūs ir pasiruošę.

– Ką dar svajojate pagauti savo fotoobjektyvu?

To paties pačiausio, auksinio kadro dar nepadariau. Koks jis bus? Atėjus laikui pasakys tas, kas man rakursus parodo. Bet turbūt dar nesu to nusipelnęs.

– Esate baigęs kūno kultūros pedagogiką, bet po studijų tapote vidaus reikalų sistemos pareigūnu. Kaip tame, regis, netikėtumų pilname kelyje atsirado dar ir fotografija?

– Baigęs studijas niekur pats nėjau. Tais laikais patys nesirinkome – ėjome, kur paskyrė.

Tapau fizinio lavinimo mokytoju, o man pasakė: skiriame į VRM, būsi atsakingas už fizinį-kovinį parengimą. Net nežinojau, kad man antpečius uždės. Jokiu būdu nenorėjau, nes tėvas to nenorėjo. Jis pats buvo kariškis – lakūnas.

O fotografuoti pradėjau nuo 14-os, kai bendraklasis parodė, kaip ryškina nuotraukas. Buvo labai įdomu.

Bet tą svarbiausią jungiklį paspaudė panevėžietis fotomenininkas Saulius Saladūnas.

Apie 1995–1996 m. grįžęs iš atostogų Ispanijoje nunešiau į fotoateljė juostelę, kad nuotraukas padarytų. S. Saladūnas žiūri į jas ir sako: tavo geras matymas, galėtum pasimokyti ir nukeliauti į meno pusę.

Pradėjau domėtis, Sauliaus, kitų miesto fotografų klausinėti. Labai didelę įtaką padarė A. Aleksandravičiaus fotografijos.

Gal tėtis apdovanojo tuo potraukiu prie meno? Jis mėgo piešti, rašė eilėraščius.

– Ačiū už pokalbį.

The post Valentinas Pečininas: dabar gyvenu kitaip appeared first on Kauno savaitė.

Šis šešerius metus trukęs fotografijų ciklas – tai ne tik asmeninė autoriaus išpažintis, bet ir universali pasakojimo forma apie kiekvieno iš mūsų patiriamus išgyvenimus, kurie tamsiausiais momentais priverčia atsakyti į tylų klausimą: „Kas aš esu?“

Fotografas kalba apie tai, nuo ko dažnai bandome pasislėpti ar pabėgti.

Pauliau, kaip gimė mintis imtis tokio projekto?

Viskas prasidėjo gana spontaniškai – pajutau stiprų impulsą fotografuoti studijos aplinkoje.

Tuo metu dar mokiausi studijos apšvietimo, įvairių technikų, fotografavau juostiniu fotoaparatu. Procesas buvo labai intuityvus ir pilnas nežinomybės.

Pirmuoju modeliu tapo Lukas (fotografas, aktorius Lukas Varanauskas – aut. past.).

Po kelių fotosesijų jau pradėjau matyti, kad kažkas išeina, tuo laikotarpiu negalėjau tiksliai įvardinti, bet jaučiau, kad verta į tą temą gilintis. Laikui bėgant viskas konkretėjo – taip susiformavo šios serijos ištakos.

Kokia asmeninė patirtis labiausiai paveikė šios parodos atsiradimą?

Tai, kokią vidinę būseną patyriau prieš 6 metus, labai stipriai atsispindėjo mano fotografijose. Juk ji yra ta kalba, kuria galiu aiškiausiai ir lengviausiai išreikšti, ką jaučiu.

Tai buvo etapas, kai iš paauglio tapau suaugusiu. Šis virsmas daug kam sudėtingas, kupinas įvairių išgyvenimų, o man jis paliko tam tikrus randus.

Kaip įprastai atrodo jūsų kūrybinis procesas?

Mano kūrybos procesas lėtas, nuoseklus ir išjaustas.

Retai kada projektą ar seriją baigiu greitai, pavyzdžiui, per pusmetį.

Dažniausiai projektai būna pradėti, bet aš juos savyje nešioju, gvildenu, bandau suprasti, įžvelgti skirtingas perspektyvas.

Tik pajutęs, kad atėjo tinkamas laikas, imuosi įgyvendinti. Taip nutiko ir su šia serija.

Turiu ir daugiau projektų, kurių dar niekam nerodau, bet tikiu, kad ateityje jie taip pat išvys dienos šviesą.

Šešeri pasirengimo parodai metai – ilgas laikas. Kas lėmė tokį užsitęsusį kūrybinį procesą?

Šios parodos ilgai nerengiau, nes nenorėjau į pasaulį paleisti vien tamsios žinutės – tai nebūtų apie mane, nes nesu negatyvus žmogus.

Seriją padėjau į šalį, kol atradau atsvarą ir atsirado visas ciklas. Laikiau, kol galėjau tinkamai reflektuoti ir suvokti. O tikriausiai suvoki tada, kai emocijos nebedaro tokio stipraus poveikio ir gali vadovautis ne jomis, bet protu.

Su laiku keitėsi ir pats gyvenimas, ir mano vidinė būsena – dirbdamas su savimi, apsupdamas save tinkamais žmonėmis, pamažu pradėjau viską matyti kitaip.

Todėl man buvo svarbu, kad žiūrovas pamatytų ne tik skausmingą patirtį, bet visą fotografijų ciklą.

Ką jums reiškia parodos pavadinimas „Srõvės“?

Ilgai ieškojau tinkamo pavadinimo.

„Srovės“ pasirodė labai tikslus, nes srovių būna įvairiausių. Tai ir gamtos reiškiniai, ir metaforinės mūsų gyvenimo srovės.

Tai tarsi periodai, per kuriuos pereiname.

Ypač tada, kai pats stipriai keitiesi, patiri įvairiausius išgyvenimus, nesvarbu, pozityvius ar negatyvius, – tai tave formuoja, paveikia.

„Srovės“ man taip pat siejasi su laiku.

Be to, vizualiai šis pavadinimas puikiai dera su pačia paroda: dalis darbų turi mėlyną atspalvį. Viskas susijungė – ir vizualiai, ir pagal idėjinį lygmenį.

Kiek šioje parodoje yra jūsų, o kiek – universalaus žmogaus patyrimo?

Manau, visi vienaip ar kitaip patiriame tamsius gyvenimo periodus – skirtingomis aplinkybėmis, per skirtingus aspektus.

Dažnas bijo į tai pažvelgti.

Aš pats anksčiau bijojau – atrodė, jei gyvenimas tęsiasi, tai viskas turi būti gerai.

Bet viduje jaučiau, kad kažkas stabdo – negali iki galo atsiverti, išjausti. Atsiranda nevisavertiškumas, ribos, kurias apibrėžia emocijos. Tas ribotumas skatina ieškoti.

Kaip spalvų kaita jūsų parodoje atspindi gijimą ir transformaciją?

Paroda prasideda nuo nespalvotos fotografijos – pirmieji darbai nespalvoti.

Kiekvienas parodos fragmentas atspindi tam tikrus gyvenimo etapus, kurie kinta, kol pamažu atsiranda spalva.

Iš pradžių – tik mėlyna, tarsi tarpinė, pereinamoji iš juodos ir baltos.

Vėliau įvyksta aiškus lūžis, po kurio fotografijos tampa visiškai spalvotos.

Pradžia buvo tamsi, vieniša ir sunki, o pabaiga – labai lengva, švelni, spalvota ir pilna nežinomybės, bet – gerąja prasme.

Parodos aprašyme minimi slegiantys pasąmonės sluoksniai. Kaip juos pavyko perteikti fotografijoje?

Kiekvieną kartą pradėdamas naują fotografijų seriją jaučiuosi tarsi leisdamasis į nežinomybę – tai kelionė, kurioje nežinau, kur galiausiai atsidursiu.

Laikui bėgant viskas susidėlioja į projektą, kuris turi daugiau sluoksnių, siužeto liniją, kur kiekvienas kadras papildo vienas kitą.

Šįkart ištransliavau, kaip aš jaučiausi.

Tam pasirinkau neutralią studijos aplinką, kur nėra jokių pašalinių daiktų, kurie blaškytų. Tik tai, kas būtina emocijai perteikti.

Kaip vyko fotografavimo procesas – ar aiškiai nurodydavote, kokią emociją norite perteikti?

Prieš 6-erius metus pradėdamas dirbti su Luku atradau, kas veikia, o kas ne.

Dar iki tol buvome artimi draugai.

Net ir mano fotografijos karjera prasidėjo tada, kai kartu fotografuodavome, užsidarę prie raudonos šviesos ryškindavome juostas mano senelio garaže.

Lukas puikiai suprato, kokios emocijos man buvo svarbios ir kokią žinutę norėjau perteikti.

Mačiau, kad jis gali iš savo emocinio lygmens perduoti tą tamsesnę būseną.

Pamačiau, kad transliuoju tai, dėl ko aš fotografuoju.

Su laiku viską dariau intuityviai – kartais Lukas pasiūlydavo idėją, o kartais aš, jausdamas tam tikrą emociją, galvojau, kaip tą galima perteikti vizualiai.

Ilgainiui, jeigu pasiduodi tai intuicijai ir nepameti fotografavimo pastabumo – viskas pavyksta.

Vėliau pradėjau dirbti ir su Irmantu (aktorius Irmantas Pilis – aut. past.), o dar vėliau – fotografavau save.

Ką naujo šioje parodoje pristatote tiek technine, tiek kūrybine prasme?

Nufotografuoti negatyvai man iš tiesų primena molį, iš kurio lipdau jau galutinį paveikslą.

Kartais tai vyksta lengvai, o kartais reikia įdėti daugiau darbo.

Bet visada stengiuosi save išstumti iš komforto zonos – kiekviename projekte išbandyti naujus metodus.

Šioje parodoje eksperimentavau su didelio formato spauda ir su tonavimo procesais.

Tai reiškia, kad nespalvotą vaizdą leisdamas per chemiją, kūriau jam atspalvį.

Taip pat pirmą kartą pristatau kelis eksperimentinius darbus – RA-4 spalvotą analoginę spaudą.

Tai ganėtinai retai sutinkamas procesas, bet tikiuosi, kad žiūrovai pamatys šiek tiek autentiškesnį vaizdą, kai spaudžiama tiesiai iš juostelės ant šviesai jautraus popieriaus.

Kodėl kaip išraiškos būdą pasirinkote analoginę fotografiją?

Fotografuoju jau beveik dešimt metų ir džiaugiuosi, kad viskas susiklostė taip, kaip susiklostė – nuo pirmo dovanoto juostinio fotoaparato.

Ta medija mane iš karto sužavėjo ir niekada su ja nebesiskyriau.

Nors fotografuoju ir skaitmeninėmis, ir formatinėmis kameromis, juostinė fotografija man labiausiai pažįstama.

Dirbdamas laboratorijoje ir tyrinėdamas emocijas, darbuose palikau vietos nugulti chemijai ir visiems procesams taip, kaip jie gali.

Tame procese maždaug žinai, ką išgausi, bet tiksliai negali pasakyti. Kartais taip būna ir su emocija – vieną akimirką jautiesi laimingas, o kitą viskas gali pasikeisti.

Tas spontaniškumas mane ir motyvuoja kurti pasirinkus analoginę fotografiją, nes nežinomybės elementas lieką visą laiką – kaip ir gyvenime.

Ar niekada nekilo noras nutraukti darbą – tiesiog sunaikinti fotografijas, atsiriboti nuo temos ir nebegrįžti prie jos?

Ne, nes jaučiau, kad nesu vienas.

Juk žmonės išgyvena tą patį, ką teko patirti ir man – skausmą, kančią.

Tai mūsų kasdienybės dalis. Niekada nenorėjau to neigti ar nuo to pabėgti.

Tikriausiai man tai buvo priminimas vis sugrįžti prie šių temų, pažiūrėti į jas iš naujo.

Ir tai per ilgą laiką atvedė prie šios parodos – tokios, kokia ji yra šiandien.

Ką jaučiate rodydamas savo vidinius išgyvenimus viešai?

Atvirai kalbėti apie emocijas iš pradžių atrodė sunku.

Bet tada supratau, kad jei galiu drąsiai įvardinti ir parodyti, galbūt ir kiti to nebijos.

Tikiuosi, kad parodą apžiūrėti atėjęs žmogus jausis pastūmėtas nebijoti kalbėtis.

Ši paroda yra apie visus žmones.

Tai nėra apie mano, kaip unikalaus individo, išgyvenimus, tai yra apie visų žmonių gyvenimiškas patirtis. Aš jas interpretuoju taip, kas nors kitas – kitaip, bet visi mes jaučiame skausmą, laimę, džiaugsmą.

O kada supratote, kad emocinis atvirumas, o ne jausmų slėpimas gali tapti stiprybe? Kokią įtaką tai turėjo jūsų vyriškumui?

Pajaučiau tai, kai pradėjau gebėti įvardinti, kad man sunku.

Visa tai susidėliojo į suvokimą, kad psichologinė sveikata yra lygiai taip pat svarbi, kiek fizinė. Man tai padėjo susiformuoti aiškesnį savivertės jausmą, pradėjau daug labiau pasitikėti savimi.

Ar, jūsų manymu, menas gali būti vyriškas, moteriškas ar „unisex“ (liet. abiejų lyčių)?

Aš manau, kad menas išvis neturi ribų. Jos atsiranda tada, kai patys nubrėžiame.

Menas gali būti vyriškas ir moteriškas, jeigu pats kūrėjas taip nori, be to, priklauso ir nuo to, kas žiūri į tą meną ir kaip interpretuoja.

Man ši paroda buvo labiau apie pačią žmogaus prigimtį.

Tiek vyrams, tiek moterims yra svarbi psichologinė sveikata ir bendra būsena.

Kaip manote, kodėl vyrams vis dar sunku kalbėti apie savo jausmus?

Tikriausiai dėl tos bendros nusistovėjusios stigmos, kad vyrai negali jausti, kad tai nevyriška.

Bet jei vidiniai dalykai nėra sprendžiami, jie neišvengiamai prasiveržia.

Baisu, kai nuo ilgą laiką laikyto skausmo atsiranda įvairiausių pabėgimo formų – žalingi įpročiai, nesutarimai su aplinka.

Man atrodo, kad vienaip ar kitaip užgniaužtos emocijos vis tiek pratrūks, tad geriau pasirinkti būdą, kuris padės. Jau nemažai vyrų apie tai kalba – atėjo laikas kalbėti ir man.

Kokią žinutę perduotumėte vyrams, kurie vis dar bijo kalbėti apie savo vidinį pasaulį?

Nors pati projekto šerdis yra gana tamsi, tačiau žinutė, kurią noriu perduoti žiūrovui, pozityvi: viskas yra laikina.

Net jei atrodo, kad tam tikri dalykai tęsis amžinai, tik laiko klausimas, kada įsitikinsi, jog yra kitaip.

Noriu, kad žiūrovas savo žvilgsniu pažvelgtų į mano darbus, nebijotų paklausti savęs, ar nesinešioja viduje ko nors sunkaus – tarsi akmens, kurio laikas atsikratyti.

Tikiu, kad tie, kurie yra išgyvenę ar šiuo metu išgyvena sudėtingą periodą, lengvai atpažins emocijas, kurias norėjau perteikti.

Ačiū už pokalbį.

The post Paulius Vepštas: vidinė kelionė iš tamsos į šviesą appeared first on Kauno savaitė.

Teatre „Menas“ parodą „SUBJEKTAI / OBJEKTAI. Pirmas veiksmas“ eksponuojantis Paulius šįkart žiūrovams pravėrė teatro užkulisius.

„Teatre yra daugybė iššūkių, kurių įprastai žiūrovas neturi galimybės pamatyti – akys išvysta tik galutinį produktą, spektaklį. Todėl vienas iš sau išsikeltų tikslų – noras, jog daugiau žmonių bent kažkiek pamatytų ir susipažintų su tuo, kas vyksta už scenos uždangos“, – sako P. Židonis.

Pauliau, kokią žinutę nori perduoti pristatydamas parodą teatre ir apie teatrą?

Savo fotografijų parodą pavadinau „Subjektai / Objektai. Pirmas veiksmas“. Ji visa yra apie Panevėžio „Meno“ teatrą.

Visi žinome, kas yra teatras, kad jame galima pamatyti daug spektaklių, patirti įvairių emocijų ir išsinešti iš jo tai, kas ilgiau įstrigs atmintyje.

Norėčiau, jog žiūrovas susipažintų arba dar labiau pažintų teatrą ne tik kaip objektą, kuriame rodomi spektakliai, bet ir kaip vieną bendrą darinį, kurį sudaro aktoriai bei visas teatro personalas. Žiūrovas per spektaklį stebi tik aktorius scenoje, bet tam, kad tie aktoriai užliptų ant scenos ir atliktų vaidmenis, reikalingas didelis kitų teatro žmonių indėlis.

Visi teatro žmonės, kurie matomi mano parodoje, ir yra tie subjektai, be kurių teatras kaip objektas neegzistuotų.

Tad kviečiu ir parodos žiūrovus, ir teatro lankytojus pamatyti ir pajausti, kas vyksta ne tik scenoje, bet ir nusileidus uždangai.

Kaip atėjai į teatrą? Kaip gimė mintis jį fotografuoti?

Pirmieji kartai teatre su fotoaparatu rankose buvo 2016 metais. Buvau Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos antro kurso studentas. Antrame kurse mokėmės įvykio reportažo dalyką, kurį sudarė trumpa praktika.

Sugalvojau, jog norėčiau pasipraktikuoti savo mieste, ypač teatro fotografijos srityje.

Ne tik fotografijoje, bet ir gyvenime mane visada domino vietoje nestovintys dalykai.

Gyvenant patogiai labai paprasta užsisėdėti, o man visada norėdavosi pamatyti, patirti, sužinoti ką nors naujo. Patinka dinamiškas gyvenimas.

Taip sutapo, jog būtent tais metais teatras „Menas“ minėjo 25-ąjį gimtadienį ir režisierė Monika Klimaitė statė spektaklį „Miestelėnas Bajoras“ pagal Žano Batisto Moljero to paties pavadinimo pjesę.

Prisimenu, kaip mane, studentą iš gatvės, teatro kolektyvas šiltai priėmė, leido fotografuoti spektaklio repeticijas ir netgi pačią premjerą.

Vėliau dalis nuotraukų papuošė teatro gimtadieniui skirtą fotosienelę, kurioje buvo daug archyvinių kadrų iš „Meno“ gyvenimo per tuos 25-erius metus. Net ir toks nedidelis akcentas mane, tuometį studentą, labai nudžiugino, suteikė daugiau pasitikėjimo savimi.

Ar sulauki įspėjimų, ką teatre galima fotografuoti, o ko – ne?

Teatre jaučiuosi laisvai tarsi didelėje šeimoje. Ir jaučiu, jog aktoriai bei kiti teatro kolektyvo nariai man suteikia laisvės vaikštant su fotoaparatu ir gaudant akimirkas jų neįspėjus. Žinoma, yra dalykų, kurie mano fotografijas gali apriboti. Tarkim, statomas naujas spektaklis ir per repeticijas generuojamos idėjos, kaip žiūrovui pateikti tam tikrus dalykus. Iki galutinio rezultato kelias ilgas, jame gali būti daug pokyčių – keičiamas aktorių makiažas, sceniniai drabužiai ir panašiai.

Tad fotografijomis nesinori klaidinti žiūrovo ir parodyti tai, ko pačiame spektaklyje jis neišvys.

Kuo specifinė teatro fotografija? Kokių iššūkių ji kelia fotografui?

Esu savikritiškas ir savęs laikyti teatro fotografu dar negalėčiau, bet džiaugiuosi galėdamas būti teatre ir pajusti jo gyvenimą.

Teatro fotografija turi kelias dedamąsias. Tai yra ne tik spektaklių, bet ir repeticijų bei aktorių portretų fotografavimas, taip pat ir teatro reklama.

Teatro, panašiai kaip ir spaudos, fotografijoje daug nežinomųjų.

Dažniausiai spektakliai labai dinamiški, tad fotografuodamas turi būti tikras, jog ne tik fotoaparato baterijos atlaikys, bet ir vidinių resursų užteks.

Nuolatinis susikaupimas ir noras nepražiopsoti svarbių spektaklio akimirkų yra vieni svarbiausių dalykų.

Kitas esminis elementas teatro fotografijoje – šviesa. Kiekvienas spektaklis turi skirtingas apšvietimo schemas, o nuo to priklauso, kaip vaizdas atrodys scenoje, ką matys žiūrovas.

Fotografui reikia prisitaikyti prie esamos šviesos, tačiau fotografijose negalima perspausti eksperimentuojant, nes taip tik apgaudinėčiau žiūrovą sumanipuliuotais vaizdais.

Fotografo darbas teatre turbūt gerokai skiriasi nuo renginių, įvykių fotografavimo? Kaip jautiesi fotografuodamas spektaklį – regis, tokį šventą veiksmą?

Teatro veiklą skirčiau į dvi dalis.

Viena ta, kurioje vyrauja rimtis ir susikaupimas – tai spektaklis, kai žiūrovui parodoma viskas, dėl ko buvo dirbama ilgą laiką.

Kita dalis – gražus teatro chaosas ir gyvenimas, kuris per repeticijas vyksta ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose.

Tad ir fotografuojant pačiam tenka persiprogramuoti skirtingais režimais.

Teatro mylėtojai ir aktoriai spektaklį išties drąsiai galėtų vadinti šventu veiksmu, kuris ne tik pramoga, bet ir savotiška transformacijos patirtis.

Atrodo, jog teatro fotografija turėtų gerokai skirtis nuo įvykių fotografavimo, bet aš įžvelgiu daug šių dalykų panašumų. Visų pirma pagrindinis elementas yra žmogus, kurio veiksmai ir sukuria patį įvykį, ar tai būtų gimtadienio šventė, kokia nors konferencija, nacionalinės šventės minėjimas ar teatro spektaklis. Be žmogaus nebūtų ir įvykio.

Gal todėl ir mano fotografijų parodos pavadinime į priekį pastatomas subjektas.

Kokia teatre užfiksuota akimirka pačiam buvo gražiausia?

Per tuos kelerius metus, praleistus teatre, teko įamžinti daugybę akimirkų, sunku išskirti pačią gražiausią.

Kiekvieną kartą galima užfiksuoti tos dienas gražiausią akimirką, bet kitą dieną jau atsiras kitas kadras.

Paties spektaklio nuotraukos atrodo techniškai, su tvarkinga kompozicija, turinčios reikiamo „aštrumo“ – jos tinkamos žiūrovui, kad susidarytų įspūdį apie spektaklį, kurio ateis pamatyti, arba iš naujo išgyventi spektaklyje jau patirtas akimirkas.

Šiuo metu man gražiausios ar įsimintiniausios repeticijų akimirkos.

Tada pamatau tikruosius aktorių veidus, tikras emocijas, šypsenas, nuovargį ir džiugesį.

Dirbdamas spaudos fotografu stengiuosi tapti nematomas ir savo buvimu nedaryti įtakos pačiam veiksmui.

Panašios pozicijos laikausi ir teatre, mėgstu būti stebėtoju. Tada iš šono galima atidžiau sekti ir nagrinėti kiekvieną aktorių, jo elgesį, emocijas, ryšį su būsimu spektakliu.

Labiausiai žaviuosi momentais, kai įvyksta aktoriaus transformacija – tai galima būtų pavadinti jūsų anksčiau minėto švento veiksmo įžanga.

Nesumenkindamas kitų aktorių norėčiau išskirti „Meno“ aktorę Dovilę Klementjevą. Šį sezoną režisierius Povilas Makauskas statė spektaklį „Klausymo ragelis“, kuriame Dovilė atliko pagrindinį Marianos vaidmenį – senyvo amžiaus moters, artimųjų ištremtos į senelių globos namus.

Vieną dieną užeinu į teatrą ir ten matau Dovilę – susikūprinusią, vaikštančią pasiramsčiuojant lazdele ir sau po nosimi kažką burbančią.

Tada suvokiau, kiek jėgų, pastangų ji ir kiti teatro aktoriai įdeda, kad žiūrovas galėtų mėgautis ant scenos įvykusia transformacija.

Ar tau patinka teatras? Ar lankaisi spektakliuose ne kaip fotografas, bet kaip žiūrovas?

Prisipažinsiu, anksčiau teatro atžvilgiu buvau neutralus, nedažnai tekdavo lankytis spektakliuose. Sakyčiau, jog dažnis būdavo toks pat kaip Kalėdų ar Velykų šventimas (juokiasi).

Dabar jau pasidariau reguliaresnis žiūrovas.

Nuomonę apie teatrą pakeičiau, kai pirmą kartą atsidūriau jo „virtuvėje“ ir pamačiau, kokie procesai ten vyksta. Tik tada supratau, koks sunkus ir svarbus darbas atliekamas ir kiek reikia išlieti prakaito dėl poros valandų veiksmo ant scenos.

Kiekvienas spektaklis man sukelia skirtingas emocijas: vieni leidžia tiesiog atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką bent trumpam pabėgant nuo realybės, kitus stebint galvoje gimsta vaizdiniai ir kyla naujų idėjų fotografijoms.

Apskritai sakyčiau, jog teatras yra galinga meno forma, kuri gali naujai suformuoti žmogaus asmenybę, netgi pakeisti požiūrį į gyvenimą ir jame vykstančius socialinius, kultūrinius reiškinius.

O kaip manai, kokį poveikį visuomenei daro fotografija? Ko ja, kaip medija, galima pasiekti?

Šiais laikais fotografija visuomenei daro milžinišką poveikį.

Visi kur nors skubame, esame paskendę darbuose ir kituose reikaluose, norėtumėme, jog para turėtų daugiau nei 24 valandas. Stengdamiesi neatitrūkti nuo gyvenimo, kuris vyksta aplink mus, pasirenkame vizualinę informaciją, kuri atspindi Panevėžio, Lietuvos ir pasaulio įvykius – fotografija yra geriausias įrankis tam tikslui pasiekti.

Fotografijos esmė yra skleisti informaciją, o tos informacijos šiais laikais begalybė.

Su vizualia informacija galima aiškiai išreikšti įvykius, formuoti visuomenės nuomonę, pavyzdžiui, apie politinius įvykius, karus ir t. t. Fotografijomis galima formuoti ir kultūrą. Tarkim, Užgavėnėse ar nacionalinių švenčių minėjimuose užfiksuotos fotografijos šiuo metu gali pasirodyti eilinės, niekuo neišsiskiriančios, tačiau jose įamžinti papročiai, tradicijos padės išsaugoti kultūrinį paveldą ateities kartoms.

Kas tau svarbiausia nuotraukose?

Jau ilgiau nei penketą metų daugiausia savo fotografavimo laiko skiriu spaudos fotografijai, kurioje viskas turi būti nesuvaidinta, nesurežisuota, atvaizduota taip, kaip yra iš tikrųjų.

Todėl ir savo fotografijose siekiu parodyti tikrovę, nekurdamas manipuliacijų ar surežisuotų įvykių. Net ir vaikštant kasdien Panevėžio gatvėmis galima kaskart pamatyti mūsų miestą kitomis akimis. Skirtingas paros laikas, vis kitu metu tekanti ir besileidžianti saulė, skubantys su reikalais miestiečiai, po pamokų miestą užpildantys moksleiviai, Panevėžio žaliosiomis zonomis besimėgaujantys senjorai – visi šie smulkūs elementai ir kuria nuolat besikeičiančio mūsų miesto vaizdinius, kuriuos ir norisi užfiksuoti.

Kai kas pasakytų, jog būtent teatre viskas ir yra surežisuota. Ir jie būtų teisūs! Bet teatras yra tarsi paralelinis pasaulis, kuris kaskart bent jau laikinai sukuria kitokią realybę – tad ir tikrovės sąvoka trumpam praranda savo racionalumą.

Kokios temos tau labiausiai patinka? Į ką mieliausiai nukreipi fotoobjektyvą?

Negalėčiau išskirti vienos man patinkančios temos. Mėgstu būti ten, kur vyksta gyvenimas. Nesvarbu, ar tai būtų šokių renginys, teatro spektaklis, pasivaikščiojimas parke, gaisravietė, automobilių avarijos vieta – norisi fiksuoti viską, net jei kartais tie vaizdai gali sukelti neigiamas emocijas.

Neturėtume baidytis realybės, net kai ji sukrečia ir paveikia emociškai.

Žymiai geriau gyventi realybėje, nei užsidėjus rožinius akinius. Nemėgstu rožinio filtro.

Ar yra praleistų kadrų, kurių iki šiol gailiesi?

Jeigu ko nors nepavyko užfiksuoti, vadinasi, ir nebuvo lemta – tokia mano pozicija.

Kartais pagalvoju, kad norėčiau mokėti atsidurti vienu metu keliose vietose ir spėti užfiksuoti kelis įvykius vienu metu, tačiau tenka atsitrenkti į realybės sieną ir toliau fotografuoti tik tai, ką matau čia ir dabar.

Pernai internete mirgėjo daugybė Šiaurės pašvaistės nuotraukų. Ją buvo galima užfiksuoti ne vieną dieną, tačiau man to padaryti nepavyko.

Gal būtent dėl to ir galėčiau gailėtis, bet tikiu, kad ateityje tikrai dar bus progų išvysti ir nufotografuoti Šiaurės pašvaistę.

O mūsų mieste ar nepasigendi fotografo žvilgsnio vertų istorijų? Ar kasdienė, niekuo neišskirtinė istorija irgi gali būti fotografui patraukli ir intriguojanti?

Visoje Lietuvoje Panevėžys žinomas kaip fotografų miestas ir tą galėčiau tik patvirtinti.

Turime fotografų, kurie fiksuoja miesto kasdienybę, kiti kuria ilgalaikius projektus.

Kiekvienas turime skirtingus stilius, kitokias idėjas, matymą, viziją, kaip pateikti fotografijas žiūrovui.

Mieste vaikštant tuo pačiu maršrutu viskas gali tapti monotoniška, jeigu žiūrima tiesiai ir po kojomis, bet kartais užtenka pasukti galvą į šoną ar akis pakelti aukštyn ir menkiausios pastebėtos detalės jau atrodo kitaip.

Tos mažos detalės vienam gali būti rutina ir kasdienybė, tačiau kitam galbūt pirmas žingsnis didesnio fotografijos projekto link.

Viskas priklauso nuo fotografo požiūrio ne tik į mūsų miestą, bet ir į gyvenimą, kokį jį norime pamatyti bei kitiems pateikti.

Panevėžys – tavo gimtasis miestas, čia sugrįžai baigęs studijas. Ar tau, žinomam, talentingam fotografui, čia užtenka erdvės? Ar nesvarstei pabėgti į didmiestį? Kaip jautiesi Panevėžyje?

Sausa statistika neseniai nuskriaudė Panevėžį kaip netekusį apie 15 tūkst. gyventojų, tačiau aš to nepajutau.

Į Panevėžį po studijų grįžau 2018-aisiais ir matau, jog per tuos metus miestas tapo gyvesnis, šviečiantis ryškiomis spalvomis, pilnas kultūros įvykių.

Manau, kad visiems Panevėžyje užtenka erdvės ir kiekvienas randame vietos po saule, nors pastaruoju metu ji retai mus džiugina.

Galiu drąsiai teigti: Panevėžys – mano miestas. Šiuo metu neturiu nė menkiausio plano iš čia persikelti į sostinę ar kitą didmiestį.

Tik kartais norisi, jog para turėtų daugiau valandų, nes tiek daug idėjų susikaupė. Bet apie jas dabar svajoju tyliai ir galbūt ateityje jos taps realybe.

Kovo 27-oji yra Tarptautinė teatro diena. Taigi, noriu paraginti panevėžiečius tądien pasveikinti visus teatro žmones ir tuos, kurie myli teatrą.

Nepamirškime, jog Panevėžys yra ne tik pramonės, bet ir kultūros miestas.

Ačiū, Pauliau, už pokalbį.

P. Židonio parodos „SUBJEKTAI / OBJEKTAI. Pirmas veiksmas“ atidarymo akimirkos G. Kartano nuotraukose

The post Paulius Židonis: nemėgstu rožinio filtro appeared first on Kauno savaitė.

Konkurso pagalba siekiama atrasti jaunuosius miško bičiulius, mėgstančius fotografuoti, skatinama konkurso dalyvius stebėti ir prižiūrėti pasodintų medelių augimą, pastebėti miškų grožį bei įvairovę ir fiksuoti tai fotografijose. Vienas svarbesnių konkurso uždavinių yra sustiprinti dalyvių motyvaciją saugoti ir puoselėti miškus, gerbti jų gyventojus, tausoti Lietuvos gamtą.

„Fotografija – vienas įstabiausių būdų papasakoti kitiems apie tai, ką jūs pamatėte. Ne tik „ką“, bet ir „kaip“ pamatėte. Negana to, savo pateikimu, jūs įpinate ir asmeninės kūrybos sruogą, dėl ko fotografija laikoma ne tik medija, bet ir meno šaka. Mūsų konkurso tikslas ir yra įtraukti jaunus žmones į šį sustabdytų akimirkų meno pasaulį, kaip kažkada į jį buvome įtraukti  ir patys“, – sako konkurso vertinimo komisijos pirmininkas, profesionalus fotografas, Tauragės regioninio padalinio vadovas Bronislovas Ambrozas.

2024 metų VMU organizuoto fotografijų konkurso „Augu kartu su mišku“ metu vertinimo komisija sulaukė 29 dalyvių konkursinių darbų, iš kurių aktyviausi buvo Jurbarko r. Veliuonos Antano ir Jono Juškų ir Pabradės „Ryto“ gimnazijų jaunieji miško bičiuliai.

Pateiktus darbus vertino 5 asmenų komisija: profesionalūs fotografai – komisijos pirmininkas Tauragės regioninio padalinio vadovas Bronislovas Ambrozas, Gamtos apsaugos ir gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistas Mindaugas Ilčiukas, o taip pat Anykščių regioninio padalinio vadovė Monika Sirgėdienė, mentorius – Šalčininkų regioninio padalinio Parudaminos girininkijos specialistas Jonas Ažukas, Žmonių ir kultūros skyriaus vyresnioji specialistė Rita Gecevičienė.

Dalyvaujantiems konkurse moksleiviams buvo pateikta užduotis – nufotografuoti jauno, visapusiškai augančio žmogaus santykį su jaunu, taipogi augančiu miško medeliu. Nors mokiniams konkursinė užduotis ir nebuvo lengva, tačiau jaunos širdys ir galvos, rado sprendimų ir komisijai teko gerokai padirbėti renkant konkurso nugalėtojus.

Komisijos nariai dėkoja moksleiviams už darbus ir pastangas bei tiki, kad konkurso dalyviai gerai praleido laiką miškuose ieškodami tinkamo kadro fotografijų konkursui. Fotografuojant miške bei ieškant geriausio kadro – reikia kantrybės. Smagu, kad jaunieji miško bičiuliai jos turi ir geba užfiksuoti gražius vaizdus.

2024 metų fotografijų konkurso „Augu kartu su mišku“ nugalėtoja tapo Miglė Zagorulko, jaunųjų miško bičiulių būrelio „Bebriukai“ narė (Trakų r. Onuškio Donato Malinausko pagrindinė mokykla, vadovė Alma Žukauskienė).

Konkurso II vietos laimėtojais, surinkusiais vienodą komisijos narių balų skaičių, tapo Aleksej Ševiakov, jaunųjų miško bičiulių būrelio narys ( Šalčininkų r. Jašiūnų pagrindinė mokykla, vadovė Angelė Ševiakova) ir Agnė Abraitytė, būrelio „Boružiukų tuntas“ narė (Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokykla, vadovė Inga Krikštanienė). Paskatinamasis konkurso „Augu kartu su mišku“ diplomas buvo įteiktas Ainei Ažukaitei, jaunųjų miško bičiulių būrelio narei (Vilniaus r. Juodšilių gimnazija, vadovė Rasa Stipinienė).

Laureatus sveikino VMU generalinis direktorius Valdas Kaubrė, kuris pasidžiaugė, jog daug vaikų, kurie mėgsta ir myli gamtą, yra susibūrę į miško bičiulių būrelius. „Miškas – gyvas organizmas, kuriame vyksta pokyčiai. Įvykių, virsmo akimirkų yra gausu ir kai kurie tiesiog nueina užmarštin. Sveikinu jūsų pasirinkimą fotografuoti, sustabdyti ir įamžinti akimirkas, paverčiant jas meniniais kūriniais fotografijose. Džiaugiuosi šiuo konkursu, aktyviu dalyvavimu ir tais kadrais, kuriuos užfiksavote“, – pažymėjo generalinis direktorius. Kartu su įmonės vadovu laureatus sveikino ir apdovanojimus įteikė konkurso vertinimo komisijos pirmininkas. Konkurso laureatai Miglė, Aleksej, Ainė buvo apdovanoti prizais, jiems įteikti diplomai, VMU atminimo dovanos. Taip pat pasveikinti ir laureatų būrelių vadovai, kuriems įteiktos padėkos ir atminimo dovanos.

Po apdovanojimų ceremonijos laureatų laukė susitikimas su profesionaliu fotografu – VMU Tauragės regioninio padalinio vadovu Bronislovu Ambrozu.

Pirmą kartą VMU vykdomose edukacinėse veiklose vyko tiesioginė renginio transliacija jauniesiems miško bičiuliams visoje Lietuvoje, kuri pritraukė daugiau kaip 300 vaikų. Negalėjusiai dalyvauti susitikime laureatei Miglei sveikinimai skriejo tiesioginio eterio bangomis.

Vaikus džiugino ne vien prizai ir padėkos raštai, bet ir pats betarpiškas, šiltas susitikimas su komisijos pirmininku – vienu profesionaliausių miškininku fotografu Bronislovu, su kuriuo valanda prabėgo kaip akimirka, kurios metu buvo atskleista tik maža dalis fotografavimo gudrybių.

Bronislovas Ambrozas po renginio akcentavo, kad tai „labai lauktas ir sulauktas renginys. Širdis džiaugiasi, kad būtent per VMU globojamus jaunųjų miško bičiulių būrelius atsidaro jaunimo įtraukimo kanalas į miško ir bendrai gamtos fotografavimo kūrybinį procesą. Tikiuosi, jog šie daigai suvešės ir duos gausų fotografinį derlių, o miškininkai juk įpratę jaunuolynus ugdyti – pasidalinsime ir savo laiku, ir patirtimi“.

Bronislovui paantrino būrelio vadovė Angelė Ševiakova sakydama, kad vaikams patiko susitikimas, jie tarpusavyje kalbėjo, jog verta dalyvauti konkurse, kad juos sužavėjo salėje eksponuojamos Bronislovo Ambrozo nuotraukos, taip pat nudžiugino dovanos. Vadovė sako, kad „pati ceremonija buvo maloni ir jauki aplinka, skirtas dėmesys mums. Esame dėkingi už dėmesį, rūpestį ir bendravimą. Ateityje būtinai dalyvausime konkurse. O asmeniškai, aš esu labai patenkinta, kad sutikau dalyvauti veiklose ir vadovauju būreliui. Visada malonu bendrauti ir patinka organizuojamos veiklos“.

Renginio organizatoriai, atsisveikindami su gausia žiūrėjusių miško bičiulių auditorija, pakvietė juos dalyvauti fotografijų konkurse „Augu kartu su mišku“ 2025 metais. Na, o visiems bičiuliams, dalyvavusiems šių metų konkurse, bus išsiųsti padėkos raštai.

Konkurso vertinimo komisija linki moksleiviams įsitraukti į fotografijos meno pasaulį, išlikti akylais, kūrybiškais, smalsiais ir nepamiršti užfiksuoti akimirkas lankantis miškuose, keliaujant VMU pažintiniais takais.

The post „Augu kartu su mišku“: ugdomi fotografijos talentai appeared first on Kauno savaitė.