Žmonija nuo seniausių laikų jaučia nepaaiškinamą aistrą brangakmeniams. Jeigu jų nėra, tinka ir imitacijos – blizgantys šlifuoti stikliukai. Bet ar susimąstome kodėl?

Mes gal ir ne, bet mokslininkus šis klausimas graužė seniai. Ir dabar, atrodo, pavyko rasti į jį atsakymą.

Naujas tyrimas, aprašytas žurnale „Frontiers in Psychology“, parodė: tokią neracionalią trauką paveldėjome iš savo protėvių šimpanzių.

Tiesa, tai tyrėjus privertė susimąstyti dar giliau. Nes tiek jau to, jei dėl blizgučių iš proto kraustomės mes, žmonės, – atėjus juodai dienai, juos galima naudingai parduoti. Bet laukiniams gyviams kam tie niekučiai?

Nei praktiški, nei madingi, bet kažkodėl labai reikalingi

Senovės graikų poetas Pindaras dar VI–V amžiuje prieš mūsų erą susimąstė, kas patrauklaus tame blizgančiame aukse. Štai vanduo – kitas reikalas, be jo mes neišgyventume. Bet kažkodėl būtent auksas ir kiti žvilgantys daikčiukai mūsų akyse kažkodėl pranoksta visą kitą turtą.

Praėjo pustrečio tūkstančio metų, o ničniekas nepasikeitė.

Pasaulinė juvelyrinių dirbinių rinka sudaro apie 300 mlrd. JAV dolerių per metus ir tik auga. Deimantų rinka siekia 42 mlrd. dolerių, bet iki 2033-iųjų, tikimasi, išaugs jau iki 55 mlrd. dolerių.

Jei tai būtų maistas arba bent technologijos, įrenginiai, padedantys mums efektyviau dirbti ar smagiau leisti laisvalaikį, dar būtų suprantama. Tačiau kokia praktinė nauda iš rubinų ar safyrų?

Ir taip buvo visada.

Archeologai patvirtins: pirmykščių žmonių laidojimo vietose (o seniausiai jų, įsidėmėkite, net 800 000 metų!) nuolatos aptinkama taisyklingos formos kristalų, dažniausiai – kvarco. Nors mūsų protėviams jie nebuvo reikalingi nei medžioklei, nei grobiui sudoroti – tam buvo titnago įrankiai, iš jų negamino strėlių antgalių.

Netgi mada čia niekuo dėta.

Dar XIX amžiuje karališkojo kraujo asmenys žėrėdavo briliantais it kalėdinės eglutės, o šiandien mieliau renkasi dėvėti kostiumus ar net džinsus. Tačiau kiekviena šiuolaikinė moteris, nepriklausomai nuo statuso, būtinai turi bent kuklų žiedelį su „akmenuku“, žėrinčius auskarus ar pakabuką.

Tad tyrėjai iš Ispanijos San Sebastiano tarptautinio fizikos centro Kristalografijos katedros suformulavo drąsią hipotezę, jog nelogišką aistrą blizgiems niekučiams paveldėjome iš šimpanzių, su kuriomis evoliucija mus išskyrė prieš 6–7 mln. metų.

Geriau – tik jogurtas

Kad patikrintų savo teoriją, ispanai mokslininkai nuvyko į specialų laukinių gyvūnų globos centrą, kuriame šimpanzės gyvena pusiau natūraliomis sąlygomis.

Vieną rytą išėjusios į lauką šimpanzės išvydo naujai įrengtą medinę pakylą, ant kurios gulėjo du akmenys – vienas paprastas, nuo kelio, kitas – didžiulis simetriškas kvarco kristalas.

Nekreipdamos dėmesio į paprastą akmenį, beždžionės susibūrė prie kristalo. Čiupinėjo, kilojo, sukinėjo jį, vartė ir net bandė pasižiūrėti kiaurai. Galiausiai bendruomenės vedlys čiupo brangenybę ir nusitempė į savo gūžtą.

Mokslininkai suprato susidūrę su problema: kaip kristalą atsiimti. Visi bandymai atgauti akmenį buvo bergždi – šimpanzės kategoriškai nenorėjo jo atiduoti. Šiaip ne taip pavyko išmainyti „brangenybę“ į jogurtą.

Per antrąjį eksperimentą beždžionėms buvo papilta žvirgždo, sumaišyto su tokio paties kvarco, tik smulkesniais, kristalais. Tyrimo dalyvės tučtuojau sugužėjo prie lovelio su akmenukais ir ėmėsi kruopščiai rūšiuoti jo turinį. Visi kristalai buvo surasti, nuplauti ir šimpanzių pasidalyti tarpusavyje.

Patelės nešiojosi blizgučius burnoje (nors anksčiau niekada taip nesielgdavo) – tikriausiai tam, kad nepamestų.

Patinai eksperimentavo su optinėmis kvarco savybėmis, per kristalus stebėdami apylinkes.

Bet įdomiausia, kad gyvūnai išskyrė trijų tipų kristalus, kurie skyrėsi savo simetrija ir skaidrumu.

Jų gebėjimas taip subtiliai įžvelgti kristalų skirtumus bene labiausiai sukrėtė tyrėjus. Tiek, kad dabar jie pasiryžę tokį pat bandymą pakartoti laukinėje gamtoje. Nes vis dar neturi pagrįsto atsakymo į klausimą, kodėl niekada kristalų nematę primatai taip juos vertina ir jų trokšta.

Evoliucija per blizgučius

Ispanai mokslininkai mano, kad kristalų aistra yra glaudžiai susijusi su vadinamuoju sąmonės nubudimu – momentu, kai būtybė ima ne vien instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir ją suvokti bei analizuoti.

Viskas, ką matydavo pirmykščiai žmonės – ar šimpanzės, – buvo išlenkta ir aptaku: debesys, lapai, kalnų kontūrai horizonte. Bet staiga akis užkliuvo už kažko tiesaus, briaunoto, simetriško.

Primatai suprato, jog susidūrė su kažkuo ypatingu, ir ėmėsi tai tyrinėti. Per šį procesą pradėjo formuotis naujos neuronų jungtys, smegenys lavėjo, ir gyvūnai pamažu protingėjo.

Mokslininkai spėja, kad kai pirmykščiai žmonės bandė suvokti supančią aplinką, jų kognityviniai procesai, ko gero, buvo nukreipti į dar neregėtus dėsningumus, nepanašius į nieką, ką iki tol buvo matę. Ir iš to galima daryti išvadą, kad kristalai bei panašūs akmenėliai pavertė mus protingais.

Remiantis šia logika, mūsų aistros papuošalams priežastis – žmonijos išsaugotas pasąmoningas „dėkingumas“ blizgantiems akmenims, užkėlusiems mūsų giminę į evoliucijos viršūnę.

Aišku, gali būti, kad tokios ispanų mokslininkų išvados kiek skubotos. Jie juk tik pradininkai – niekam anksčiau nebuvo šovę į galvą dalinti beždžionėms kristalus.

Kita vertus, kiti tyrimai jau šiandien, nors netiesiogiai, bet patvirtina jų tiesą.

Labai protingos vagilės

Be žmonių ir šimpanzių, potraukį blizgiems daiktams akivaizdžiai jaučia šarkos ir, ko gero, daugiau niekas – arba mes to dar nežinome.

Ar gali būti tik sutapimas, atsitiktinumas, jog šarkos yra neįtikėtinai protingi paukščiai?

Pernai žurnale „Ecology and Evolution“ publikuotas proveržiu tapęs Vakarų Australijos universiteto mokslininkų darbas. Jo autoriai įrodinėja, kad šarkų protingumas nėra įgimtas. Jaunikliai mokosi iš vyresniųjų, ir kuo protingesnis kolektyvas, kuriame jiems pasisekė išsiristi, tuo lengviau šarkiukams pavyksta susirasti maisto, išspręsti biologų jiems pateiktus galvosūkius ir… vogti iš žmonių visokius blizgius niekučius.

Pamačiusios kokį nors neįprastą, dėmesį traukiantį objektą, šarkos jį išskiria iš kitų, kas, anot mokslininkų, liudija apie sąmonės augimą.

Tiesa, kitų tyrėjų eksperimentai nepatvirtino, kad šarkos teikia pirmenybę blizgiems daiktams – tai neva žmonių sugalvotas mitas. Bet galbūt jiems pakliuvo ne tokios sumanios šarkos?

Belieka tikėtis, kad lemiamas eksperimentas, kurį ispanai ketina atlikti su laukinėmis šimpanzėmis, padės galutinai išsiaiškinti, kas iš tiesų sieja mus su beždžionėmis ir šarkomis.

The post Deimantai – geriausi evoliucijos draugai? appeared first on Kauno savaitė.

Primatai – dideli saldžių pernokusių vaisių mėgėjai. Tokiuose gali būti net iki 2 proc. etanolio. Kadangi mes ir primatai esame artimi giminaičiai, tikėtina, kad šį tą iš jų paveldėjome. Nes to norėjo evoliucija.

Girtų beždžionių hipotezė

Dar ne taip seniai į tai, kad primatai mėgsta vaisius „su laipsniais“, mokslas žvelgė skeptiškai – panašiai kaip į anekdotą.

Kad beždžionės vis dėlto gali jausti silpnybę alkoholiui, rimtą hipotezę pirmasis 2000 metais iškėlė amerikietis biologas iš Kalifornijos Berklio universiteto Robertas Dadlis.

Mokslininko nuomonė buvo tokia: etanolio kvapo ir skonio potraukis yra evoliucinis pranašumas, leidžiantis primatams išsirinkti labiausiai sunokusius, taigi daugiausia vitaminų turinčius vaisius.

Prireikė dar beveik ketvirčio amžiaus, bet amerikiečiai zoologai neseniai paskelbė juodakuokščių marmozečių pavyzdžiu įsitikinę, jog laukinės beždžionės iš tiesų tikslingai minta vaisiais su etanoliu. Ir daro tą greičiausiai dėl kalorijų, kurių fermentuotuose vaisiuose būna daugiau nei šviežiuose. O kuo daugiau kalorijų, tuo daugiau energijos.

Žmonės tokį beždžionių elgesį turėjo pastebėti jau seniai. Nes tik tuos vaisius, kuriuos valgo vorabeždžionės, Centrinės ir Pietų Amerikos indėnai naudoja savo tradiciniam fermentuotam alkoholiniam gėrimui chicha gaminti.

Kodėl žmonėms patinka alkoholis?

Grynai moksliniu požiūriu stipriųjų gėrimų populiarumą turbūt geriausiai paaiškintų nesąmoningas žmogaus siekis semtis gyvybinės energijos.

Tarkime, kuo daugiau fermentuotų vaisių suvalgome – teoriškai, – tuo daugiau jėgų atsiranda. Nors ir yra šalutinis poveikis: lengvai apgirstame.

Tačiau evoliucija nenumanė, kad žmonės pranoks savo pirmtakus ir išmoks išgauti gryną spiritą, ir nekaltas primatų pomėgis virs Homo sapiens liga.

Tą savo laiku pabrėžė ir biologas R. Dadlis. Jis tikino, kad laukinių gyvūnų, skirtingai nei žmonių, priklausomybė nuo alkoholio yra nekenksminga. Pavyzdžiui, vorabeždžionės net nespėja apsvaigti – jų skrandžiuose netelpa tiek vaisių, kiek reikėtų apgirsti. Juk, kaip minėta, etanolio kiekis vaisiuose itin mažas – iki 2 proc.

Vis dėlto genai, atsakingi už alkoholio išskaidymą, paplitę tarp visų žinduolių, mintančių vaisiais ir nektaru. Žmonėms, kaip ir kitiems primatams, būdinga geno mutacija, pagerinanti etanolio išskaidymą 40 kartų. Zoologams dar teks išsiaiškinti, kokius konkrečiai pranašumus šis genas duoda gyvūnams. Tačiau jau yra versija, kad papildomos kalorijos suteikia primatams jėgų ieškant ėdesio.

The post Brangioji, dėl alkoholio kalta evoliucija! appeared first on Kauno savaitė.