Česnakų niekaip nepavadintume ypač kaprizinga kultūra. Tačiau juos auginant taip pat gali kilti bėdų, apie kurias pirmiausia signalizuoja pasikeitusi laiškų spalva bei išvaizda.

Ir šias problemas būtina išspręsti kuo greičiau, kad neprarastume derliaus. Ypač, jeigu tokios nepageidautinos permainos česnakus lysvėse ištinka pavasarį, kai apie derliaus ėmimą dar nėra net kalbos.

Apatinių laiškų pageltimas kartu su viršutinių džiūvimu gali liudyti visišką česnakų subrendimą – tą žino visi augintojai. Geltimas dabar, sezonui tik prasidedant, tikėtina, yra kažkokios bėdos požymis.

O kokios būtent ir kaip ją spręsti, dabar ir pasigilinkime.

Orų išdaigos

Mūsų orai nepasižymi stabilumu, ypač tai pasakytina apie pavasario ir rudens sezonus.

Vis sugrįžtančios šalnos daugeliui vietovių būdingos ne tik visą gegužės mėnesį – kartais jų pasitaiko net pirmosiomis birželio dienomis.

Pavasario viduryje pasodintų česnakų laiškai gali nukentėti nuo minusinės temperatūros – ir tai dar geruoju atveju, jeigu tokios naktinės šalnos bus trumpalaikės.

Jei taip ir nutiko ir laiškai prarado stangrumą bei pagelto būtent dėl staigaus atvėsimo, jums telieka tikėtis, kad pažeidimai nėra sunkūs. Pabandykite gausiai nupurkšti sodinukus antistresiniais preparatais ir laukite, kol atsinaujins normalus augimas.

Kad ateityje analogiška situacija nepasikartotų, išgirdę šalnų prognozes česnakų lysves būtinai uždenkite agrotekstile arba užberkite puriu mulčio sluoksniu (šiaudais ar pan.).

Netinkama agrotechnika

Jei su orais pavasarį viskas gerai – jokių ekstremalių nukrypimų, tačiau augalai lysvėse vis tiek geltonuoja, gali būti, kad priežiūros klaidų darote jūs patys.

Kai gelsti pradeda vos iš po žemės prasikalę česnakų daigai, labiausiai tikėtina, kad klaidų buvo padaryta dar sodinimo etape. Pavyzdžiui, pasirinktas netinkamas skiltelių sodinimo gylis.

Arba nepataikyta su sodinimo data (tiesa, ji daug aktualesnė žieminiams česnakams, kurie sodinami rudenį).

Kada paprastai sodinami česnakai? Žieminiai – tradiciškai nuo rugsėjo pabaigos iki spalio vidurio, bet dabar neretai ir lapkritį, likus 3–4 savaitėms iki dirvos įšalimo.

Vasariniai – balandį arba gegužės pradžioje, kai tik nutirpsta sniegas ir dirva įšyla iki 6–8 laipsnių.

Rudenį pasodinus per anksti ir vyraujant šiltiems orams, skiltelės gali pradėti dygti, o žiemą taip ir deramai nepasnigus, česnakų ūgliukai rizikuoja sušalti. Pavasarį jų laiškai atrodys nusilpę, pageltę.

Kad to išvengtumėte, česnakų niekada neskubėkite sodinti. Orientuokitės į faktinius orus už lango ir pasidomėkite ilgalaike prognoze, užuot laikęsi iš senelių paveldėto sodinimo grafiko – tai buvo kiti laikai, kiti orai.

Gylio klausimas

Kokiame gylyje derėtų sodinti česnakus?

Vasariniams česnakams tinkamas gylis – 5–7 cm.

Žieminių česnakų sodinimo gylis rudenį gali svyruoti nuo 7–8 cm iki 10–12 cm – priklausomai nuo skiltelių dydžio.

Tai svarbus skirtumas, nes jeigu sodinant žieminius česnakus skiltelės įterpiamos nepakankamai giliai ir sodinukai nemulčiuojami durpėmis ar nukritusiais lapais, šaltą besniegę žiemą augalai rizikuoja sušalti.

Ir priešingai, jeigu česnakai pasodinami per giliai, vasariniams bus sunku prasikalti į paviršių, o žieminiams teks dygti per iki galo neįšilusią dirvą, kai jų šaknų sistema dar prastai funkcionuos. Tokiu atveju ūgliai ir laiškai taip pat gali nusilpti bei pageltonuoti.

Panašioje situacijoje vėl gali padėti augalams skirti adaptogenai. O pasodinus per sekliai – dar ir mulčiavimas (pavyzdžiui, maistingu humusu).

Rūgštelės nemėgsta

Tokie patys simptomai gali pasireikšti ir pasodinus česnakus į netinkamo rūgštingumo dirvą.

Ši kultūra teikia pirmenybę neutraliam dirvožemiui, tad rūgštingumui pastebimai padidėjus česnakai ima lėčiau augti ir geltonuoti. Kadangi negali visiškai pasisavinti visų reikalingų maistinių medžiagų.

Todėl prieš sodindami česnakus būtinai patikrinkite žemės rūgštingumą lysvėse. Jei reikia, pakoreguokite jį, kad būtų kuo artimesnis neutraliam.

Pavyzdžiui, į sukastą dirvą įterpkite kalkių (rudenį), kreidos arba dolomitmilčių su pelenais (pavasarį).

Įterpimo norma priklauso nuo dirvos rūgštingumo rodiklio ir pasirinktos priemonės.

Dar dvi priežastys

Jei česnakų laiškai geltonuoja ne daigų stadijoje, o jau ūgtelėje, atkreipkite dėmesį į česnakų lysvių laistymą ir tręšimą.

Reguliarus vienodas drėkinimas be vandens tvenkimosi ir be dirvos perdžiūvimo – štai ko reikia česnakams vegetacijos metu. Jei drėgmės trūksta, pradės džiūti laiškų galiukai (dažniausiai pradedant nuo apatinių). Jeigu drėgmės bus per daug – dėl laistymo grafiko pažeidimų ar nuolatinių kritulių, – lapai praras stangrumą, suguls ir ilgainiui pageltonuos.

Česnakus laistykite saikingai (kartą per savaitę užpilkite maždaug po 5 litrus vandens ant vieno kvadratinio metro lysvės) ir nepamirškite po laistymo supurenti dirvos.

Jei nepalankūs orai užsitęsė ir lysvė yra nuolat drėgna, kad dirvožemis greičiau išdžiūtų, purenkite jį kuo dažniau. Galite net iškasti griovelius vandeniui nutekėti.

Česnakų laistymas nutraukiamas likus maždaug mėnesiui iki numatomos derliaus ėmimo pradžios – kad česnakų galvutės apdžiūtų ir gerai laikytųsi per žiemą.

Makro– ir mikroelementų, tokių kaip azotas, kalis, magnis ir kiti, stygius taip pat gali sukelti jaunų česnakų laiškų geltonavimą.

Sulyginkite tą geltonį su kitais galimais požymiais – lėtesniu augimu, laiškų smulkėjimu ar sukimusi, šviesių gyslių atsiradimu, nudegusiais laiškų kraštais ir panašiai, – kad nustatytumėte, būtent kokių medžiagų česnakams trūksta. Ir pasistenkite šį trūkumą kompensuoti palaistydami šaknis atitinkamų trąšų tirpalais.

Ligos ir kenkėjai

Geltonuoti, džiūti, taip pat pasidengti įvairios išvaizdos ir dydžio skylutėmis ar dėmėmis česnakų laiškai gali ir dėl grybelinių, virusinių bei bakterinių infekcijų arba kenkėjų daromos žalos.

Pavyzdžiui, česnakus užpuolus rūdimis, ant laiškų ir stiebelių atsiranda smulkių, iškilių šviesiai geltonos arba ryškiai oranžinės spalvos pagalvėlių, kurios vėliau pajuoduoja.

Baltuoju puviniu sergančių česnakų laiškai geltonuoja ir nunyksta. Kartu pasirodo baltos apnašos su juodais taškeliais.

Esant netikrajai miltligei (peronosporozei), apatinėje laiškų pusėje ir stiebų viršūnėse atsiranda šviesiai geltonos dėmės, pasidengusios pūkuotomis apnašomis.

Mozaikai būdingos chaotiškai išsidėsčiusios geltonos dėmės, taškeliai ir išilginiai ruožai, o rudasis dėmėtumas ant pageltusių laiškų gali liudyti apie fuzariozę, bakterinį puvinį ir kitas ligas.

Kalbant apie kenkėjus, česnakus gali pulti svogūninės musės, tripsai, nematodai, lapgraužiai ir česnakinės erkės.

Kovoti su jais reikėtų naudojant specializuotus fungicidus, insekticidus, akaricidus ir kitas priemones. Tačiau virusinėms ligoms ir kai kuriems kenkėjams, kaip kad stiebiniai nematodai, veiksmingų naikinimo priemonių nėra. Todėl sergančius augalus būtina pašalinti iš lysvės, o ateityje ypatingą dėmesį skirti prevencinėms priemonėms: sėjomainai, sėjinukų dezinfekavimui, augalų likučių pašalinimui iš sklypo laiku ir kt.

Ir dar vienas patarimas iš patyrusių augintojų.

Kad ateityje česnakai mažiau sirgtų, sodindami juos duobelių ar vagelių dugną išklokite plona 3–5 mm smėlio „pagalve“ – tai sumažins puvinio bei grybelinių infekcijų atsiradimo riziką.

Pačias skilteles prieš sodinimą būtinai apdorokite fungicidu ir apdžiovinkite.

Kaip įsitikinote, priežasčių, kodėl česnakai lysvėje pageltonuoja jau gegužę, gali būti nemažai, tačiau dauguma jų lengvai pašalinamos, jei skiriamas reikiamas dėmesys augalams ir laikomasi taisyklingos agrotechnikos.

     Naudinga žinoti

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje, česnakus rekomenduojama patręti kalio ir fosforo trąšomis.
Fosforas yra atsakingas už maistinių medžiagų apykaitą ir jų transportavimą į svogūnėlį. Be fosforo česnako galvutė užauga maža, išpurijusi ir nepakankamai išsivysčiusi, o laiškai įgauna violetinį atspalvį.
Kalis ilgina česnakų sandėliavimo laiką bei atsparumą grybelinėms ligoms (fuzariozei, kaklelio puviniui). Trūkstant kalio, laiškų pakraščiuose atsiranda „nudegimų“, viršūnėlės susiraukšlėja, o galvutės vėliau prastai laikosi per žiemą.
Svarbiausia vengti kalio chlorido: jis trumpina derliaus laikymą – nuo šios trąšos česnakų galvutės skursta, skilinėja ir pūva.
Geriausiai tinka naudoti kalio monofosfatą. Jis visiškai ištirpsta vandenyje ir yra greitai augalų pasisavinamas.
Tinka ir kalio sulfatas, naudojamas tada, kai reikia daugiau kalio be fosforo. Šią priemonę galima kombinuoti su fosforo trąšomis (pavyzdžiui, superfosfatu), tačiau nemaišyti jų viename tirpale.
Taip pat česnakų lysves galima pabarstyti pelenais (1 stiklinė 1 kvadratiniam) ir lengvai įterpti juos į dirvą. Kalis ir fosforas iš pelenų pradės veikti kaip tik tuo metu, kai formuosis česnako galvutė.
Dabartiniu laikotarpiu azoto trąšų naudojimas yra visiškai nutraukiamas, kadangi azotas vėlina svogūnėlių brendimą, padaro juos vandeningus ir linkusius pūti sandėliavimo metu.
Tręšti česnakus nesudėtinga.
Trąšos ištirpinamos pagal instrukciją ir šiuo tirpalu laistomi augalai prie šaknų. Tačiau prieš tai lysvę būtina gausiai palaistyti švariu vandeniu (ypač jei vyrauja sausi orai) – tai apsaugos šaknis nuo nudegimų.
Po pusantros savaitės česnakų laiškiai taps tamsiai žali su vaškine apnaša, o patys apatiniai pradės pamažu natūraliai geltonuoti ir džiūti prie pagrindo – tai visiškai normalus procesas.
Kai augalo kaklelis taps tvirtas ir sausas, tai bus ženklas, kad česnakai jau pasiruošę derliaus nuėmimui.

The post Greitoji pagalba geltonuojantiems česnakams appeared first on Kauno savaitė.

O sėkmė priklauso ne tik nuo tinkamai parinkto laiko ir palankių orų, bet ir nuo agrotechnikos subtilybių.

Užauginti gausų ir sultingą agurkų derlių nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Daugelis pradedančių daržininkų mano, kad agurkas – tokia nereikli daržovė, jog ypatingų pastangų ir nereikia. Tikrovėje gi viskas kiek kitaip. Ne tiek svarbu, ar sodiname daigus, ar sėjame agurkus tiesiai į dirvą. Ne esminė ir vieta, kur tą darome, – šiltnamyje ar lauko lysvėse. Agurkų derlingumas pirmiausia priklauso nuo taisyklingo pasodinimo ir priežiūros.

Šįkart pabandykime išsiaiškinti, koks yra optimalus būdas sodinti agurkus būtent šiltnamyje bei kokios sodinimo schemos čia pasiteisina geriausiai.

Kam išvis reikia schemos

Išmaniai parinkta sodinimo schema – tai ta didžioji „paslaptis“, užtikrinanti agurkų normalų vystymąsi ir visavertį derėjimą.

Priešingai nei gali atrodyti, agurkai labai jautrūs ir reaguoja į menkiausius nepalankius veiksnius. Maistinių medžiagų trūkumas, šviesos ir šviežio oro deficitas, perteklinė drėgmė arba, priešingai – jos trūkumas: visa tai gali padaryti galą jūsų bandymams užsiauginti agurkų.

Nemokšiškai pasodinti agurkai vystosi lėtai, serga dažnai, o jų derlingumas pastebimai sumažėja.

Pagrindinė čia daroma klaida – netinkamai parinktas atstumas tarp agurkų.

Šiltnamyje agurkų šaknų sistema dažniau kenčia nuo drėgmės trūkumo ir perkaitimo.

Susodinsite per retai, bus neefektyvu – racionaliai neišnaudosite naudingojo šiltnamio ploto. Agurkams irgi gerai nebus: jų šaknų sistema dažniau kenčia nuo drėgmės trūkumo ir perkaitimo, nes laisvi dirvos plotai greitai išdžiūsta veikiami tiesioginių saulės spindulių.

Susodinsite per tankiai, kils dar daugiau pavojų. Tokiomis sąlygomis uždaroje šiltnamio erdvėje pagrindinė grėsmė agurkams – grybelinės ligos, kylančios dėl gryno oro trūkumo. Nesant kokybiškos ventiliacijos šiltnamyje, susidaro kondensatas ir padidėja drėgmė – ideali terpė patogenams daugintis.

Sodinant tankiai drėgmės garavimas dar labiau sulėtėja, tad tokia aplinka tampa tikru grybelių sporų židiniu.

Be to, priversti augti ankštoje erdvėje agurkai neišvengiamai užstoja vieni kitiems šviesą ir konkuruoja dėl dirvoje esančių maistinių medžiagų.

Abu šie dalykai ne į gera augalų vystymuisi ir, suprantama, mažina derlingumą.

Bandymai kompensuoti maistinių medžiagų nepriteklių papildomu tręšimu ne visada duoda norimą efektą, kai agurkai auga labai tankiai, standartinių trąšų dozių visavertiškam vystymuisi vis tiek nepakanka, o perdozavimas gali turėti liūdnų pasekmių.

Žinoma, konkrečias sąlygas diktuoja kiekvieno individualaus šiltnamio matmenys. Sukurti tokią erdvę daržovėms, kokią rekomenduoja specialistai, ne visur įmanoma. Todėl daržininkui tenka išmokti laviruoti tarp idealių, leistinų ir realių sodinimo normų.

Agurkų auginimo būdai

Priklausomai nuo veislės, agurkų derlingumas, jų stiebų ilgis bei polinkis šakotis gali skirtis. Atsižvelgdami į tai, daržininkai renkasi vieną iš dviejų auginimo būdų – horizontalųjį arba vertikalųjį.

Horizontalusis metodas

Agurkai auginami nenaudojant atramų – ūgliams leidžiama laisvai driektis dirvos paviršiumi.

Pasirinkus tokį būdą, augalai užima daug vietos lysvėje, o tai nepatogu, kai ribotas plotas. Bet esama ir privalumo – nebereikia reguliariai perrišinėti agurkų stiebų.

Šiltnamiuose šis metodas, tiesa, beveik netaikomas, nes juose itin svarbu racionaliai išnaudoti kiekvieną dirvos centimetrą. Tačiau atskirais atvejais toks variantas gali tikti laikiniems šiltadaržiams, kuriuose jauni daigai uždengiami nuimama danga, uždėta ant karkaso iš lanksčių lankų ar rėmų.

Vertikalusis metodas

Jį taikant greta kiekvieno agurkų krūmo įrengiama atrama, prie kurios vėliau tvirtinami augantys stiebai.

Natūralu, kad dažniausiai šis metodas naudojamas auginant ilgastiebes agurkų veisles, nes taip paprasčiausia užtikrinti stiprių ūglių augimą – visgi jų ilgis gali viršyti net 3 m, – ir pasilengvinti priežiūrą.

Svarbiausia suprasti, kad agurko ūglis nesugebės pats savarankiškai kilti atrama aukštyn – tai ne pupos ar apyniai, be žmogaus pagalbos jie neapsieina. Ūglius būtina reguliariai rišti arba fiksuoti specialiais segtukais. Lanksčią ūglio viršūnę galima atsargiai nukreipti, kad ji vyniotųsi aplink atraminį stovą arba vertikaliai įtemptą virvę, bet padaryti tą būtina patiems.

Vertikalusis auginimo būdas yra optimalus šiltnamiams, nes leidžia efektyviausiai išnaudoti turimą plotą. Bet puikiausiai jis tinka ir lauko agurkams. Abiem atvejais kaip atramas galima naudoti atskirus vertikalius stovus arba „kopėtėles“ iš virvės ar vielos, įtemptos tarp tvirtų atraminių stulpų.

Geriau arčiau nei toliau

Visos agurkų veislės ir hibridai skirstomi į du pagrindinius tipus: krūminius ir vijoklinius, o pastarieji gali turėti skirtingo ilgio stiebus. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju auginimo būdą ir sodinimo schemą rinktis derėtų atsižvelgiant į šiuos parametrus.

Vadinamųjų krūminių agurkų aukštis būna ribotas – paprastai neviršija 70 cm. Tokios veislės santykinai mažai ir šakojasi.

Dažniausiai šie agurkai auginami atviroje dirvoje arba po danga, nors galima juos sodinti ir šiltnamyje.

Kompaktiškas dydis leidžia tokius augalus išdėstyti gana tankiai: optimalus atstumas tarp krūmelių tuomet turėtų būti 30 cm, tarp eilių – 40–50 cm.

Vijokliniai agurkai – priešingai, pasižymi sparčiu augimu ir formuoja ilgus ūglius. Šiltnamiuose juos rekomenduojama auginti vertikaliai, būtinai rišant prie atramų.

Ant sėklų pakuočių arba veislių aprašuose paprastai būna nurodoma, kokiu atstumu geriausia agurkus sodinti. Bėda ta, kad praktiškai laikytis šių rekomendacijų ne visada patogu. Pavyzdžiui, jeigu tarp eilių patariama palikti ne mažesnį kaip 70 cm atstumą.

Todėl nors renkantis atstumą tarp agurkų daigų būtina atsižvelgti į veislės ypatybes bei būsimų suaugusių augalų dydį, sodinant geriau jį sumažinti iki minimalaus leistino.

• Sparčiai augančioms ir smarkiai besišakojančioms agurkų veislėms rekomenduojama palikti ne mažesnį kaip 50 cm atstumą ir tarp pačių augalų, ir tarp eilių.

• Vidutinio augumo agurkus, kurie ir šakojasi vidutiniškai, galima sodinti šiek tiek tankiau – paliekant 40 cm tarpą tarp krūmų ir 40–50 cm tarp eilių.

• Mažai besiplečiančias ir santykinai kompaktiškas veisles leistina sodinti dar tankiau, paliekant vos 30 cm atstumą tarp gretimų augalų.

Jeigu vis dėlto apsisprendėte agurkus ir šiltnamyje auginti horizontaliai, atstumą teks padidinti, kad tarpai tarp krūmų būtų ne mažesni kaip 60–70 cm.

Sodinant agurkus lysvėje dviem eilėmis rekomenduojama ne tik laikytis nurodytų atstumų tarp augalų bei eilių, bet ir išdėstyti daigus šachmatiškai. Toks sodinimo būdas užtikrins geresnį krūmelių vėdinimą ir apšvietimą, palengvins vabzdžių apdulkintojų patekimą prie žiedų. Jau nekalbant apie tai, kad bus patogiau agurkus laistyti, purkšti ir derlių skinti.

Na, o sėjant agurkus tiesiai į dirvą kiekvienam ilginiam šiltnamio lysvės metrui paprastai skiriamos 4–5 sėklos. Jei šios dedamos į duobutes (po dvi ar tris į kiekvieną), minimalus rekomenduojamas tarpas tarp jų turėtų būti 55–60 cm. Pasirodžius daigams kiekvienoje duobutėje paliekamas pats stipriausias augalas, o kiti pašalinami.

Agurkų formavimas

Tai kritinės svarbos procedūra – tinkamai formuoti agurkus auginant juos šiltnamyje.

Stiebai rišami prie vertikalių atramų ar kopėtėlių ir skabomi ne bet kaip, o tam tikra tvarka.

• Apatinėje krūmo dalyje pirmų 4–5 tikrųjų lapų lygyje pašalinami visi žiedai ir šoniniai ūgliai.

• Kitų 4 lapų pažastyse paliekamos vaisių užuomazgos ir po vieną ūglį, kuris nugnybiamas už antrojo lapo.

• Toliau augantys šoniniai ūgliai nuskabomi už 3 lapo.

• Viršutinės pirmos eilės ūgliai nuskabomi už 4 arba 5 lapo, o ant jų esantys šoniniai ūgliukai pašalinami.

• Pagrindinio stiebo viršūnė nukerpama, kai perauga atramą 60–70 cm.

Aišku, aprašytas agurkų formavimo būdas nėra vienintelis, tačiau jis vienas patogiausių ir lengviausiai įgyvendinamų. Juolab kad dar ir padeda visiškai atskleisti šios daržovės derlingumo potencialą.

Mūsų močiučių metodą, kai agurkai auginami tarsi vientisas kilimas jų neformuojant, irgi galima naudoti, tačiau jis tinka tik atviroms lysvėms, kur pakanka vietos augalams laisvai vystytis.

Ribotoje šiltnamio erdvėje kur kas protingiau taikyti aprašytąjį.

The post Agurkai šiltnamyje: sodinimo schema maksimaliam derliui appeared first on Kauno savaitė.

Augalų „pamaitinimas“ prasidedant sezonui – viena svarbiausių procedūrų sode ir darže. Bet kokioms kultūroms – tiek dekoratyvinėms, tiek vaismedžiams ar uogakrūmiams, – reikia nemažai jėgų, kad laiku prasidėtų po žiemos pažadinantis visavertis sulčių tekėjimas, kad išsiskleistų lapai ir išsprogtų žiedpumpuriai. Ir tų jėgų gali suteikti tik trąšos.

Kaip visi žinome, pavasarį pirmenybė teikiama kompleksams, kurių sudėtyje daug azoto, padedančio kultūroms aktyviai auginti žaliąją masę.

Kalis bei fosforas atkuria bei stiprina šaknų sistemą, didina augalų atsparumą nepalankioms oro sąlygoms bei ligoms, dalyvauja medžiagų apykaitoje, užtikrina žydėjimą ir derėjimą.

Tačiau būtini ir kiti elementai. Kalis bei fosforas atkuria bei stiprina šaknų sistemą, didina augalų atsparumą nepalankioms oro sąlygoms bei ligoms, dalyvauja medžiagų apykaitoje, užtikrina žydėjimą ir derėjimą.

Tad apžvelkime dažniausiai naudojamus ir populiariausius pavasarinius sodo tręšimo būdus – ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis, kad būtų patogiau, suskirstę jas į grupes pagal pagrindinę veikliąją medžiagą.

Azoto trąšos

Jas galima naudoti ne tik pavasarį, bet ir vasarą. Tik štai rudenį augalų tręšti azotu smarkiai nerekomenduojama, nes jis skatina aktyvų žaliosios masės augimą, ne pasiruošimą ramiajam periodui ir žiemos šalčiui.

Azoto trąšas būtina terpti į dirvą, o ne tiesiog išbarstyti jos paviršiuje. Priešingu atveju oras ir saulės spinduliai gerokai sumažins jo koncentraciją.

Bet ne ką mažiau svarbu azoto trąšų neperdozuoti – ypač tręšiant dirvą, kurioje auga maistui vartojamos uoginės ir vaismedžių kultūros. Mat azoto perteklius vaisiuose kaupiasi nitratų pavidalu.

Bet kokiu atveju tręšimą tokiomis trąšomis būtina nutraukti likus ne mažiau kaip dviem savaitėms iki derliaus nuėmimo.

Iš sodo augalų azotui jautriausios yra tokios kultūros kaip obelys ir serbentai.

Karbamidas (apie 46 proc. azoto). Jam jau, deja, per vėlu. Karbamidu tręšiama dažniausiai balandį, 2–3 savaitės prieš žydėjimą. Obelims, kriaušėms beriama 150–250 g (priklausomai nuo medžio amžiaus ir dydžio), agrastams ir serbentams – 50–70 g, avietėms – 50–70 g, vynuogėms – 50–70 g, abrikosams, slyvoms, vyšnioms – 70–140 g. Tirpalu iš 20–30 g karbamido 10 litrų vandens 5–6 dienos po žydėjimo gausiai purškiamos lajos.

Amonio salietra (apie 26–34 proc. azoto, 3–14 proc. sieros). Tręšiama praėjus 5–6 dienoms po sodo žydėjimo ir dar kartą po mėnesio. Kiekis – 15–50 g (priklausomai nuo augalo dydžio ir dirvožemio būklės). Po kiekvieno tręšimo gausiai palaistoma.

Amonio sulfatas (apie 20,5 proc. azoto). Rekomenduojamas kiekis – 25–30 g vienam kvadratiniam sodo metrui pačioje vegetacijos pradžioje. Negalima naudoti kartu su kalkėmis, pelenais, kreida, dolomitmilčiais.

Azoto trąšoms sąlygiškai galima priskirti ir natrio bei kalcio salietrą, kuriose azoto kiekis siekia apie 15%.

Jos taip pat dažnai naudojamos pavasario sėjos metu. Juolab kad kalcio salietra turi didelį privalumą – reguliariai naudojama pagerina rūgščių dirvožemių kokybę.

Fosforo trąšos

Šias trąšas prireikus galima naudoti bet kuriuo metu – taip pat ir pavasarį.

Paprastas superfosfatas (apie 26 proc. fosforo, 6 proc. azoto). Sode naudojamas kaip pagrindinė trąša prieš sėją sukasant žemę. Paskui – sėjant ir sodinant: superfosfato beriama į duobutes, griovelius ir pan. Galiausiai vasarą juo galima tręšti visas kultūras. Kiekis – 400–600 g į vaismedžio sodinimo duobę, 40–70 g – pavasarį ar vasarą sukasant žemę, 40–60 g – pavasarį po žydėjimo.

Dvigubas superfosfatas (apie 46 proc. fosforo, 9 proc. azoto). Naudojamas pagrindiniam tręšimui prieš sėją sukasant žemę. Paskui – sėjant ir sodinant (į duobutes, griovelius ir pan.). Taip pat vasarą tręšti visoms kultūroms. Kiekiai – dvigubai mažesni nei paprasto superfosfato.

Fosforitiniai miltai (apie 19–30 proc.). Sodas jais tręšiamas pavasarį, sodinimo metu. Kiekis – 100–300 g. Kuo smulkesni, tuo geriau pasisavinami. Tam padeda ir kai naudojami su rūgščiomis trąšomis – pavyzdžiui, mėšlu.

Kalio trąšos

Šios gerai tirpsta vandenyje ir paprastai į dirvą įterpiamos anksti pavasarį arba jau rudenį.

Kalio sulfatas (apie 53 proc. kalio, 18 proc. sieros). Sode naudojamas ir kaip sausos birios trąšos, ir kaip tirpalas, kuriuo augalai laistomi visos vegetacijos metu.

Į sodinimo duobę beriama 100–200 g arba 15–20 g vegetacijos laikotarpiu. Galima ruošti tirpalą – 35–40 g kalio sulfato 10 litrų vandens– ir juo gausiai purkšti vaismedžių lajas vegetacijos metu.

Kalio chloridas (apie 52–62 proc. kalio, iki 40 proc. chloro). Reikalingas sodui ankstyvą pavasarį – sodinant kultūras, jautriai nereaguojančias į chloro perteklių. Pavyzdžiui, sodinant vaismedžius, vienam sodinukui beriama 100–150 g kalio chlorido. Vegetacijos metu – jau tik 30 g.

Vaiskrūmiams sodinant patartina berti 50–70 g kalio chlorido vienam augalui, vegetacijos metu – 15–30 g.

Tačiau būkite labai atsargūs naudodami trąšas su chloru. Esama kultūrų, itin jautrių šiam elementui, jos gali neigiamai reaguoti į tokius priedus. Tuomet jų augimas sulėtėja, o tai galiausiai lemia mažesnį derlingumą ir suprastėjusį vaisių skonį. Iš sodo augalų tokios pirmiausia yra vynuogės, dar avietės ir serbentai.

Kalio salietra (apie 45–46 proc. kalio, 13–14 proc. azoto). Pavasarinė trąša, nepakeičiama, kai sodui reikia auginti žaliąją masę ir ruoštis žydėjimui.

Vaismedžiams beriama 25 g kalio salietros, vaiskrūmiams – po 20 g.

Taip pat gaminamas tirpalas iš 20 g kalio salietros ir 10 litrų vandens – vegetacijos metu juo patartina gausiai purkšti lajas.

Kalio magnezija (apie 26–32 proc. kalio, 11–18 proc. magnio). Sode galima naudoti kaip pagrindinę pavasarinę trąšą. Rekomenduojamas kiekis – 10–40 g vienam kvadratiniam metrui.

Kompleksinės trąšos

Tai trąšos, sudarytos iš kelių makroelementų ir (arba) mikroelementų. Dažniausiai trijų pagrindinių – azoto, fosforo, kalio – ir priedų.

Naudoti kompleksines trąšas kur kas patogiau ir paprasčiau, nes nereikia apskaičiuoti kiekvieno elemento reikiamos dozės.

Kompleksinių trąšų įterpimo terminai ir normos priklauso nuo jų sudėties.

Azofoska (apie 16 proc. azoto, 16 proc. fosforo, 16 proc. kalio). Būna šių trąšų ir su kitokiomis komponentų proporcijomis – pavyzdžiui, NPK 19:9:19, NPK 22:11:11 ir kt.

Naudojamos kaip pagrindinės pavasarinės trąšos sukasant žemę ar beriamos į sodinimo duobutes. Bet taip pat naudojamos augalams vegetacijos metu tręšti.

Sodinant vaismedžius vienam sodinukui patariama berti 85–125 g azofoskos, vegetacijos metu užtenka po 50–70 g.

Vaiskrūmiams kiekiai mažesni – sodinant vienam augalui reikia 50 g trąšų, vegetacijos metu – 40–60 g.

Amofosas (apie 11–12 proc. azoto, 40–50 proc. fosforo). Sodui tai išskirtinai pavasarinės trąšos. Vienam kvadratiniam metrui rekomenduojamas kiekis 50–100 g (priklausomai nuo augalų amžiaus ir dydžio).

Diamofosas (apie 46 proc. fosforo, 18 proc. azoto). Naudojamas pavasarį prieš sėją arba sodinimą, bet taip pat ir vegetacijos metu. Obelims, svarainiams, kriaušėms – 30 g vienam kvadratiniam metrui, agrastams, serbentams, avietėms – 10–20 g, vynuogėms – 25 g, abrikosams, slyvoms, kaukazinėms slyvaitėms, vyšnioms – 20 g.

Nitrofoska (apie 8–16 proc. azoto, 1,7–7 proc. fosforo, 5,8–19,9 proc. kalio). Priklausomai nuo sudėties ir gamybos būdo, išskiriamos kelios pagrindinės: sieros rūgšties nitrofoska, sulfatinė, fosforito.

Nitrofoska naudojama pačioms įvairiausioms kultūroms – tiek kaip pagrindinės trąšos, tiek ir prieš sėją.

Sodinant vaismedžius, vienam medeliui patariama berti 60–80 g, vegetacijos metu – 50–70 g.

Vaiskrūmiams, kaip ir visų trąšų, nitrofoskos kiekiai mažesni: arba 40–50 g sodinukui, arba 40–60 g vegetacijos laikotarpiu.

Pelenai (priklausomai nuo sudegusių medžiagų – 1–35 proc. kalio, 4–40 proc. kalcio, 1–9 proc. fosforo). Sode juos tinka naudoti visą vegetacijos laikotarpį bet kokiems augalams. Įprastas kiekis – 100–200 g vienam kvadratiniam metrui.

Kalbant apie sodo augalams skirtas pirktines trąšas, jų lengvai rasite beveik pas bet kurį didįjį trąšų gamintoją. Tik pirkdami atkreipkite dėmesį, kad mišiniai būtų paženklinti kaip tinkami vaismedžiams ir uoginėms kultūroms (arba konkrečiau – pavyzdžiui, obelims, kriaušėms, slyvoms ir pan.), taip pat turėtų žymą, kad tai pavasarinės trąšos. Ir būtinai vadovaukitės instrukcija ant pakuotės.

The post Būtinasis sodo tręšimas pavasarį: kuo, kada ir kaip appeared first on Kauno savaitė.

Jei imsitės šios misijos uoliai ir pritaikysite reikiamas gudrybes, tokia galimybė taps visiškai reali.

Kiekvieno sodininko svajonė kuo greičiau paskanauti šviežių garuojančių bulvyčių su sviestu ir krapais. Ne rugpjūtį, o, pageidautina, birželio viduryje.

Egzistuoja kelios patikrintos priemonės, padedančios pagreitinti bulvių augimą ir pasiekti ankstyvą derlių. Štai ką turėtumėte apie jas žinoti.

Pirmoji „paslaptis“: bulvių veislės

Jei trokštate bulvių derlių nukasti anksčiau nei įprastai, pradėti reikia nuo savaime suprantamo dalyko: tinkamos veislės pasirinkimo.

Daugelis pradedančių daržininkų daro tą pačią klaidą – bando gauti ankstyvą bulvių derlių iš vidutinio vėlyvumo ar net, pasitaiko, vėlyvųjų veislių. Tai prilygsta dvigubam ėjimui prieš gamtą, nes šios veislės genetiškai nėra pajėgios tokiam žygdarbiui.

Derliui vasaros pradžioje tinka išskirtinai tik itin ankstyvos ir ankstyvosios bulvės.

Tokių augalų vegetacijos periodas trunka nuo 45 iki 60 dienų (skaičiuojant nuo sudygimo momento – ne pasodinimo dienos!).

Be to, rinkdamiesi sėklą, pirmenybę teikite regionui pritaikytoms veislėms, adaptuotoms prie vietos klimato sąlygų. Pavyzdžiui, jau gerai užsirekomendavusioms veislėms, kaip `Riviera`, `Colomba`, kitos. Šios bulvės pasižymi unikaliu gebėjimu sparčiai auginti šaknų sistemą ir megzti gumbus net esant nestabilioms pavasario temperatūroms.

Rinkdamiesi sėklines bulves taip pat atkreipkite dėmesį į jų dydį. Kokybiški gumbai turėtų būti maždaug vištos kiaušinio dydžio ir sverti 60–80 g.

Kruopščiai perrinkite bulves, išbrokuokite visas pažeistas, pašalusias ar su matomais ligų požymiais. Atminkite: gerą derlių įmanoma užauginti tik iš sveikų gumbų.

Antroji „paslaptis“: prieš sodinant – paruošti

Vienas paprasčiausių ir veiksmingiausių būdų, padedančių pagreitinti bulvių brendimą, – tai tinkamas jų paruošimas sodinti.

Kita vertus, tik retas – ir visiškai nepatyręs sodininkas sumanys sodinti bulves tiesiai iš rūsio, kurios dar ilgai snūduriuos dirvoje, iki supras, kad laikas dygti.

Ankstyvam derliui tuo labiau svarbu anksti pažadinti bulvių gumbus ir paskatinti juos leisti daigus. Tai esminis būdas laimėti laiko – priversti bulves pradėti augti dar namuose. Tad likus maždaug 30–40 dienų iki numatomo sodinimo, būtina iškelti bulves iš rūsių ir kitų saugyklų ir išdėlioti jų gumbus vienu sluoksniu šiltoje, šviesioje patalpoje. Idealu, jei oro temperatūra ten dieną laikytųsi 14–18 laipsnių ribose, o naktį nepakiltų aukščiau 6–12 laipsnių.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į drėgmę – optimalūs jos rodikliai yra 85–90 procentų.

Tačiau svarbiausia visgi šviesa.

Veikiami šviesos, gumbai pradeda gaminti solaniną – tą patį, nuo kurio bulvės pažaliuoja. Jis padaro gumbus atsparesnius kenkėjams ir ligoms.

Gerai apšviestoje patalpoje ir daigai užauga tvirti, stori, sodrios spalvos. Priešingai nei ilgi, ploni balti siūleliai, išstypstantys tamsoje, šie daigai sodinant nenulūžta ir dirvoje labai greitai leidžiasi augti.

Kad gumbai būtų apšviesti iš visų pusių ir sudygtų tolygiai, bulves kartkartėmis reikia apversti.

Itin ankstyvam derliui tinkamų bulvių vegetacijos periodas trunka nuo 45 iki 60 dienų.

Jei norite procesą dar labiau pagreitinti, likus 7–10 dienų iki sodinimo gumbus galite apiberti nedideliu sluoksniu drėgnų pjuvenų, durpių arba humuso.

Palaikydami substratą drėgną, pasieksite, kad bulvės pradėtų leisti šakneles. Tik šiukštu nepalikite gumbų substrate per ilgai – jie pradės sparčiai augti, o sodinant šaknelės ir ūgliai gali nulūžti.

Sodinkite bulves tada, kai daigai išaugs iki 1–2 cm.

Taip paruoštos jos į daržą pateks jau ne kaip gumbai su akutėmis, o kaip paruošti sodinukai su tvirta šaknų sistema.

Trečia „paslaptis“: dirvožemio temperatūra

Bulvės yra šilumamėgė kultūra, todėl sukišus jas į ledinę žemę gumbai tik gulės joje ir lauks šilumos – ir tai geriausiu atveju! Jei pasiseks mažiau, jie tiesiog supus.

Norint gauti ankstyvą derlių, laukti natūralios šilumos – ne išeitis. Taigi dirvą reikia pašildyti dirbtinai.

Tiesą sakant, imtis to reikėjo jau vos nutirpus sniegui – būsimą bulvių plotą uždengti juoda plėvele arba tankia ir taip pat juoda agroplėvele.

Juoda, nes, kaip visi žinome, ši spalva sugeria saulės spindulius, tad žemė po tokia danga įšyla savaite anksčiau nei įprastai.

Bulvėms sodinti rinkitės gerai apšviestą vietą. Ir nepamirškite sėjomainos. Jei sodinsite bulves toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės, dirvoje pradės kauptis įvairių ligų sukėlėjų sporos.

Dėl šios priežasties kasmet stenkitės bulvių lysvei parinkti naują vietą, atkreipdami dėmesį į tai, kas ten augo prieš tai.

Geriausia bulves sodinti po kopūstų, moliūginių, ankštinių kultūrų ir žieminių javų, taip pat po sideratų (garstyčių, rapsų, aliejinių ridikų).

Ketvirta „paslaptis“: išmanusis sodinimas

Į atvirą gruntą bulves galima sodinti, kai žemė 10 cm gylyje jau būna įšilusi iki 5–10 laipsnių.

Daryti tą tinka įvairiausi būdai, tačiau ankstyvosioms veislėms vienas geriausių variantų – sodinimas į vagos keteras (pylimus). Jose žemė geriau vėdinama ir saulė ją greičiau įšildo iš visų pusių.

Pradžiai padarykite vageles 50–60 cm atstumu viena nuo kitos. Kiekvienoje suberkite 15–20 cm aukščio pylimą, o jo centre padarykite 10–15 cm gylio griovelį arba nedideles duobutes.

Jeigu žemė labai sausa, o bulves daiginote drėgname substrate, prieš sodindami griovelius palaistykite vandeniu.

Sudėkite gumbus daigais į viršų, palikdami tarp jų 30–35 cm tarpus.

Jei sklypo dirvožemis sunkus ir molingas, tiesiai į griovelius įberkite smėlio arba perpuvusio komposto. Tai padės sukurti puresnę dirvos struktūrą, kurioje jauniems gumbams bus lengviau vystytis.

Taip pat sodinamas bulves galima patręšti mineralinėmis trąšomis, turinčiomis daug kalio (pavyzdžiui, skirtomis būtent bulvėms arba visoms daržovėms).

Pasodinę gumbus užžerkite juos žemėmis – kauptuku arba vagotuvu – ir padarykite trapecijos formos keteras.

Penkta „paslaptis“: apsauga nuo šalnų

Vienas būdingiausių pavasario bruožų – pasikartojančios šalnos. Jos per vieną naktį gali nuvirinti bet kurios kultūros, taip pat ir ankstyvųjų bulvių ūglius.

Kad išvengtumėte šalnų rizikos, iškart po pasodinimo bulvių lysves uždenkite agroplėvele. Jei plėvelė stora, užtenka vienu sluoksniu, o jei plonesnė, reikia dengti keliais sluoksniais.

Šis metodas patogus savo paprastumu: šiltu oru dieną uždangą pakanka tiesiog pakelti, o nakčiai vėl uždengti lysves.

Visai nuimti apsaugą rekomenduojama tik nusistovėjus stabiliai šiltiems orams. Po stora agroplėvele susidaro ypatingas mikroklimatas, ilgiau išsilaiko perdien sukaupta šiluma, o ūgliai būna apsaugoti nuo atšiauraus vėjo.

Be to, neaustinė medžiaga, kitaip nei polietileninė plėvelė, praleidžia drėgmę bei orą, todėl augalai po ja neiškepa nuo karščio ir sausros.

Dangos naudojimas padeda vienu šūviu nušauti kelis zuikius: ūgliai pasirodo anksčiau, bulvės subręsta greičiau, o pasėliai būna apsaugoti nuo kaprizingų pavasario orų.

Beje, jei prognozuojamos stiprios šalnos, ir storos agroplėvelės gali nepakakti – tokiu atveju prireiks dvigubos apsaugos. Pirmiausia pasėlius uždenkite agroplėvele, o ant jos uždėkite dar vieną sluoksnį paprastos plėvelės.

Nuo stiprių šalnų bulves taip pat apsaugosite aukštai jas apkaupę. Netgi ne aukštai – patartina visiškai užberti jaunus ūglius žemėmis. Tai ne tik išgelbės juos nuo sušalimo, bet ir paskatins papildomų požeminių ūglių, ant kurių vėliau užsimegs gumbai, vystymąsi.

Ankstyvas bulvių derlius tikrai nereikalauja tokių didelių pastangų, kaip greičiausiai įsivaizduoja niekada nebandžiusieji jo užsiauginti. Žinoma, jei laikysitės šių kelių paprastų taisyklių.

The post 5 paslaptys – ne paslaptys, kaip užsiauginti ankstyvą bulvių derlių appeared first on Kauno savaitė.

Nekantriausių daržininkų palangės jau tikriausiai žaliuoja nuo pirmųjų daigų. Dar šiek tiek, ir gležni ūgliukai turėtų pavirsti kresnais augalėliais. Tik dažnai nutinka priešingai: vietoj tvirtų daigų iš daigyklų stiebiasi blyškūs, ploni it siūlai, vos „ant kojų“ besilaikantys stiebeliai. Kaip tokioje situacijoje nepulsi į paniką, kai visas kruopštus darbas, atrodo, netrukus nueis perniek?

Laimė, daigų leipimo procesą galima ne tik sustabdyti, bet ir iš dalies ištaisyti.

Tačiau pirmiausia peržvelkime priežastis, lemiančias greitesnį daigų augimą, ir priemones, padėsiančias jį pažaboti.

Kodėl daigai ištįsta?

Ištįsimas – tai visada augalo reakcija į stresines ar nepalankias auginimo sąlygas. Daigas faktiškai aukoja stiebo storį ir šaknų vystymąsi dėl greito augimo, kad išgyventų.

Kas pastūmėja augalus tokiam elgesiui?

Šviesos trūkumas

Tai pagrindinė priežastis. Jei šviesos fotosintezei nepakanka, augalas pradeda stiebtis, kad pasiektų šviesos šaltinį.

Bet augama ne dėl to, kad stiebo ląstelės dalijasi ir stiprėja, kaip būtų normaliomis aplinkybėmis, o todėl, kad tos ląstelės ilgėja. Tad daigų stiebai tampa ploni, blyškūs, nebūdingai ilgi ir su labai dideliais tarpubambliais (atstumu tarp lapelių). Taip pat aiškiai pasvirę į vieną pusę – lango ar lempos link.

Per aukšta temperatūra – ypač naktį

Šilumoje visi medžiagų apykaitos ir augimo procesai paspartėja. Naktį, vėsesnėje aplinkoje, daigai turi ilsėtis ir tvirtėti. Tačiau šilta naktis (kai laikosi 20 laipsnių ir aukštesnė temperatūra) jiems tarsi duoda signalą augti. Dėl to daigai, net jei stovi šviesioje vietoje, greitai perauga, nusilpsta ir tampa gležni.

Todėl šiltos naktys ir šviesos trūkumas laikomi pačiu pražūtingiausiu deriniu jauniems daigams.

Per tankiai sudygsta

Kai daigams per ankšta daigykloje, jie pradeda konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maisto. Kiekvienas augaliukas stengiasi aplenkti kaimyną, todėl tįsta dar sparčiau.

Taip sėjinukai virsta susipynusių siūlelių mišku, kurį sudėtinga išnarplioti. Tada apatiniai daigų lapai dėl šviesos trūkumo geltonuoja ir nyksta.

Didžiausias pavojus – šitaip susigrūdus daigams, sutrinka oro cirkuliacija tarp jų ir tai skatina ligas.

Perteklinis laistymas

Per gausiai laistydami daigus skatiname spartų žaliosios masės augimą, tačiau šaknų sistema ir stiebo audiniai nespėja sutvirtėti. Todėl augalai atrodo išpurtę, tačiau nėra nestabilūs.

Laistymas turi būti reguliarus, bet saikingas.

Azoto trąšos

Aktyvus jaunų daigų tręšimas azotu (pavyzdžiui, karbamidu ar galvijų mėšlo užpilu) veikia tarsi augimo hormonas. Augalas „persivalgo“, suveši jo žalioji masė, užsiaugina ilgus stiebus ir didelius lapus, bet nepajėgia jų išlaikyti.

Kas per daug, tas nesveika – patarlė, itin tinkama azoto trąšoms. Bet ne mažiau svarbu atminti ir tai, jog kitų elementų – kalio, kalcio, fosforo – trūkumas lemia ląstelių sienelių susilpnėjimą ir tą patį rezultatą: daigų ištįsimą.

Per vėlai atliktas arba visai neatliktas pikavimas

Mažame vazonėlyje šaknys greitai užpildo visą žemės tūrį. Joms darosi ankšta, šaknys ima lįsti pro drenažo angas, tad augalas pradeda aktyviai stiebtis į viršų, nors kitos augimo sąlygos puikiausiai atitinka normas.

Kaip padėti augintiniams

Galima teigti, kad daigų ištįsimas – tai šviesos, šilumos, laistymo ir mitybos disbalanso rezultatas.

Norite išgelbėti augintinius? Teks pakoreguoti jų auginimo sąlygas: sumažinti aplinkos temperatūrą (ypač naktimis), pagerinti apšvietimą, 2–3 dienoms nutraukti laistymą ir leisti substratui pradžiūti. Taip pat netręšti augalų ir prireikus imtis „chirurginės“ intervencijos.

Štai kaip visa tai daroma.

Temperatūros sumažinimas

Vos pastebėjus problemą, temperatūrą būtina skubiai sumažinti artimiausioms 3–5 dienoms. Sukurti stresinę, tačiau gerąja prasme, situaciją. Ir ypač naktimis.

• Kopūstų daigams reikalinga temperatūra: 12–16 laipsnių dieną, 6–8 laipsnių naktį.

• Paprikų ir baklažanų daigams: 20–22 laipsnių dieną, 18–19 laipsnių naktį.

• Pomidorų daigams: 18–20 laipsnių dieną, 15–17 laipsnių naktį.

• Kad daigai toliau augtų normaliai, reikia stengtis palaikyti aplinkos temperatūrą ties 18–20 laipsnių riba dieną ir maždaug 16 laipsnių naktį.

Šiltos naktys ir šviesos trūkumas laikomi pačiu pražūtingiausiu deriniu jauniems daigams.

Vienas iš variantų, kaip tą padaryti, – perkelti daigus toliau nuo pagrindinio sauso karščio šaltinio namuose: radiatoriaus. Taip pat galima juos atitverti nuo radiatoriaus ekranu, pagamintu iš folija apklijuoto kartono (foliją atsukant į radiatorių, kad ji atspindėtų šilumą).

Naudinga aktyviai vėdinti kambarį, tik tuo metu daigus būtina nukelti nuo palangės arba užtikrinti jiems patikimą apsaugą nuo šalto oro srauto. Atminkite: skersvėjis yra stresas, o jis gali išprovokuoti augalų ligas.

Galiausiai, jei turite įstiklintą balkoną ir dieną temperatūra jame neperžengia leistino diapazono ribų, daigus galima išnešti ten atvėsti.

Naktį saugu šiek tiek praverti langą mikroventiliacijos režimu, bet reikia įsitikinti, kad pučiamas oras nekošia tiesiogiai daigų.

Apšvietimo padidinimas maksimaliai išnaudojant natūralią šviesą

Pirmiausia reikėtų kruopščiai nuplauti langus iš abiejų pusių. Nustebsite, bet dulkių sluoksnis gali sulaikyti iki 30 proc. šviesos!

Prireikus daigus galima pernešti ant kitos – pačios šviesiausios namų palangės.

Taip pat iš vidinės palangės pusės patariama įrengti šviesą atspindinčius skydelius – tuos pačius ekranus iš folijos. Folija atspindės kambaryje esančią išsklaidytą šviesą atgal į daigus ir bendrą apšvietimą padidins 1,5–2 kartus. Tai paprasta ir veiksminga.

Papildomas apšvietimas fitolempomis

Lempa paprastai įrengiama 15–25 cm aukštyje virš augalų viršūnių. Jei daigai ištįso, atstumą galima sumažinti iki 10–15 cm. Tačiau būtina atidžiai stebėti, kad lapai neapdegtų (jei rankai po lempa darosi karšta, augalui taip pat bus per karšta!).

Lempas derėtų įjungti 12–14 valandų per parą, priklausomai nuo kiekvienos konkrečios kultūros poreikių.

Ir nė nebandykite naudoti įprastų lempų ar šilto spektro šviesos diodų – papildomam augalų apšvietimui jie neefektyvūs.

Daigų praretinimas ir vazonėlių išskirstymas

Silpniausius sėjinukus per tankiai pasėtuose plotuose geriau pašalinti. Jeigu sėjote į atskirus vazonėlius, juos reikėtų sustatyti erdviau, kad gretimų daigų lapai nesiliestų. Jiems augant, atstumą vis didinti.

Taip pat būtina kasdien pasukti daigyklas arba vazonėlius su daigais 180 laipsnių, kad augalai nepasvirtų į vieną pusę ir vystytųsi tolygiai.

Substrato papildymas

Tai ypač aktualu auginant pomidorus, paprikas, baklažanus, kopūstus ir gėles. Į dėžutes ir puodelius reikia atsargiai pripilti sauso, puraus substrato iki sėklaskiltinių arba net pirmųjų tikrųjų lapelių lygio. Netrukus iš po žeme atsidūrusios stiebo dalies išaugs pridėtinės šaknys ir daigai sutvirtės.

Tiesa, papildomai berti substrato reikia palaipsniui, keliais etapais – po 1–2 cm vienu kartu.

Apdorojimas augimo reguliatoriumi

Šiam tikslui galima naudoti specialius preparatus – vadinamuosius retardantus, kurie slopina pernelyg spartų stiebų augimą stabdydami augalų augimo hormono giberelino sintezę.

Tokios priemonės sustiprina stiebą, jį pastorina, intensyvina lapų spalvą. O ir šiaip pagerina daigų kokybę: jų imunitetas tampa stipresnis, ligų grėsmė mažėja.

Tačiau siekiant išvengti neigiamų pasekmių augalams labai svarbu laikytis gamintojo instrukcijų dėl dozavimo ir apdorojimo.

Viršūnių nupjovimas ir įšaknijimas

Radikalus, bet efektyvus metodas, deja, tinkamas tik pomidorams.

Reikia nupjauti augalo viršūnę virš 5–6 tikrojo lapelio, pamerkti į vandenį ir 5–7 dienas palaukti, kol išleis šaknis. Tada bus galima ją pasodinti kaip naują augalą.

Ant likusio „kelmelio“ lapų pažastyse išaugs naujos ataugos. Iš jų bus galima palikti porą pačių stipriausių.

Pikavimas gulsčiai arba labai giliai

Ir vėlgi, šis būdas tinka tik pomidorams.

Pikuojant vazonėlyje ar lovelyje reikia padaryti ilgą vagelę ir į ją paguldyti ištįsusį stiebą prieš tai pašalinus apatinius lapus. Paviršiuje turi likti tik viršūnė su lapais.

Atsargiai užpilkite paguldytą stiebą žemėmis – palaipsniui jis išleis šaknis per visą savo ilgį.

Stiebo susukimas žiedu

Toks būdas tinka agurkams, moliūgams ir cukinijoms. Ištįsusį stiebą galima atsargiai paguldyti ir, susukus žiedu palei vazonėlio kraštą, lengvai užberti žemėmis. Jis greitai išleis šaknis.

Jei laiku imsitės visų išvardintų priemonių, po kelių dienų pastebėsite teigiamus pokyčius: daigai liausis augę į aukštį, stiebas ims tamsėti ir sutvirtės, lapai įgaus sodrią spalvą, pradės vystytis nauji, stiprūs lapeliai. Augalas persiorientuos į šaknų sistemos kūrimą.

Jeigu nuo pat pradžių sėjinukams sukursite tinkamas sąlygas – parūpinsite daug šviesos, vėsos ir tinkamai laistysite, su ištįsimo problema išvis neteks susidurti.

The post Pavasarinė operacija „Daigai“ appeared first on Kauno savaitė.

Be to, kad grasina persikelti į kaimynų sklypą, uogynas dar ir greitai sutankėja, ištraukia iš dirvožemio daug maistinių medžiagų, o tai ilgainiui paveikia derėjimą. Tačiau yra, kas šias problemas padeda išspręsti, – šiltlysvės.

Tokios lysvės – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Į jas klojamos įvairios organinės liekanos šildo dirvą ir skatina augalų vystymąsi, tarnauja kaip maisto medžiagų šaltinis bei leidžia sulaukti derliaus anksčiau.

Augalai šiltlysvėse rečiau nukenčia nuo oro temperatūros svyravimų, piktžolių, infekcijų ar vertingų elementų trūkumo.

Toks aviečių auginimo būdas – šiltlysvėse – leidžia gauti ankstyvesnį derlių ir priskinti daugiau uogų.

Tiesa, taip dažniausiai auginamos smulkios daržovės ir žalumynai – na, dar braškės, tačiau tas būdas neabejotinai patiks ir avietėms. Ypač remontantinėms, kurioms uogas sunokinti reikia daugiau laiko.

Svarbu iš anksto žinoti, kad kokybiškos šiltlysvės įrengimas – gana daug darbo reikalaujantis procesas. Be to, organinėse liekanose, kurių jas prikimšite, gali užsiveisti graužikų, todėl verta iš anksto pagalvoti apie apsaugą. Tačiau tai, ko gero, ir visi trūkumai.

Trys ir trys

Nors geriausia šiltlysves įrengti rudenį – rugsėjį arba spalį, galima ir pavasarį, kai jau įšyla dirva. Jei tokią lysvę paruošėte praėjusį sezoną, bet dar neišsirinkote, kokius augalus sodinti, patartume rimtai apsvarstyti aviečių kandidatūrą.

Pagrindiniai aviečių auginimo šiltlysvėse principai tėra trys.

• Vieta. Šiltlysves reikėtų įrengti saulėtoje vietoje, apsaugotoje nuo stiprių vėjų ir skersvėjų.

• Sėjomaina. Jeigu ketinate naudoti jau turimą lysvę, žinokite, kad bet kokia netiks – viskas priklausys nuo to, kas joje iki tol augo. Geriausi pirmtakai avietėms – ankštinės ir moliūginės kultūros, javai bei kryžmažiedžiai sideratai. Po braškių ar bulvinių šeimos daržovių aviečių sodinti nerekomenduojama.

• Pagrindas. Šiltlysvės apatinį sluoksnį turi sudaryti mediena – šakos, skiedros, drožlės ir pan. Tik ji užtikrins kokybišką ventiliaciją, labai reikalingą augalų šaknims ir dirvožemio mikroflorai. Lysvėms užpildyti tiks pačios įvairiausios augalų liekanos: smulkios šakelės, lapai, žolės, antžeminės daržovių dalys, popierius (bet ne laikraščiai!), maisto atliekos ir kt.

Populiariausios šiltlysvių rūšys irgi yra trys:

• Pakeltos. Jas žino visi daržininkai ir dauguma net turi įsirengę. Tai paprasti rėmai, pripildyti organinių medžiagų, maisto atliekų, derlingos žemės. Pakeltos lysvės įšyla greičiausiai iš visų tokio tipo lysvių.

• Tranšėjinės. Darže tiesiog iškasamas griovys ir į jį sluoksniais klojama organika, ant šios beriamas maistingas dirvožemis. Šių lysvių privalumas – jų nebūtina dažnai laistyti.

• Pyliminės. Supilta vaga su iškilimu per vidurį, žemėjančiais kraštais ir organinių atliekų sluoksniais viduje ir yra pyliminės lysvės pavyzdys. Jos turi išties didelį privalumą: telpa daug daugiau augalų, pavyzdžiui, aviečių krūmų.

Avietynas pakeltose lysvės

Kaip jau žinote, pakelta šiltlysvė – tai rėmas iš lentų ar kitokios medžiagos, sluoksniais pripildytas organinių medžiagų.

Avietėms skirtų pakeltų šiltlysvių aukštis turėtų būti maždaug 40 cm, plotis – 60–100 cm. Tik ilgis priklauso nuo jūsų norų ir galimybių.

Lysvei pasirinktą vietą pirmiausia išvalykite – išraukite piktžoles, tik tada statykite rėmus.

Jei konstrukcijai naudojama mediena, ją būtinai reikia apdoroti priemonėmis nuo puvimo. Kitas variantas – dėžės sieneles iš vidaus iškloti plėvele arba geotekstile. Ji, be kita ko, dar ir saugos lysvės turinį, kad šis greitai neperdžiūtų.

Sumontavus karkasą, lysvės dugne tiesiamas tankus tinklas, saugosiantis ją ir čia augančias kultūras nuo graužikų ir kurmių. O tada pakeltos lysvės užpildomos tokia tvarka:

1. Drenažo sluoksnis: šakos, žievė, drožlės ir kt. Storis – apie 10 cm.

2. Smulkinta mediena.

3. Organikos sluoksnis: lapai, žolė, šienas ir kt. Jei norite, papildomai galite pridėti mineralinių trąšų, pavyzdžiui, 30–40 g kalio sulfato, 50–60 g superfosfato arba pirktinių trąšų uogakrūmiams.

4. Derlingas dirvožemis. Sluoksnio storis turi būti ne plonesnis kaip 15 cm.

Užpildytą lysvę reikia palaistyti švariu šiltu vandeniu, uždengti tamsia plėvele ir palikti 2–3 dienoms, kad sluoksniai susigulėtų.

Avietynas tranšėjinėse lysvėse

Svarbiausias tokių šiltlysvių privalumas – jas reikia laistyti rečiau nei pakeltas lysves.

Įrengiant tranšėjinę lysvę, iškasamas 40–70 cm gylio ir 60–100 cm pločio griovys. Jo dugne tiesiamas – dėl jau aptartų priežasčių – tinklas. Tada klojami užpildo sluoksniai:

1. Drenažas: šakos, malkos, kitos stambios medienos atliekos.

2. Lapai arba nupjauta žolė. Storis – apie 5 cm.

3. Įvairios organinės atliekos. Sluoksnio storis – maždaug 15 cm.

4. Dar vienas lapų sluoksnis.

5. Dirvožemis su kompostu. Sluoksnio storis – 10–15 cm.

Kad pagreitintumėte organinių medžiagų skaidymąsi, patartina naudoti skatinančius preparatus su naudingaisiais mikroorganizmais.

Galiausiai paruoštą lysvę palaistykite ir uždenkite plėvele. Kai dirvožemis susigulės, tereiks užberti dar žemės ir pasodinti aviečių sodinukus.

Avietynas ant pylimo

Iš esmės, pyliminės lysvės yra tas pats, kas komposto krūva, tad nenuostabu, jog ant jų viskas auga itin entuziastingai.

Ruošdami vietą tokiai šiltlysvei, pirmiausia pažymėkite reikiamo ilgio ir maždaug 150–170 cm pločio sklypo ruožą. Tada iškaskite 20 cm gylio duobė, jos dugne patieskite tinklą nuo graužikų, o išilgai vidurio linijos pradėkite formuoti pylimą: iš įvairių medienos atliekų, augalų liekanų bei lapų. Ant viršaus klokite sluoksnį iš šakų, žabų, tvirtų augalų stiebų. Per visą griovio ilgį prie jo kraštų, taip pat galuose palikite po keliasdešimt centimetrų. Ir pradėkite kloti likusius sluoksnius tokia tvarka:

1. Augalų liekanos, antžeminės daržovių dalys, mėšlas, saulėje pavytintos piktžolės. Sluoksnio storis – apie 15 cm.

2. Kompostas, durpės, lapai, šiaudai. Storis – 10 cm.

3. Derlingas dirvožemis, kompostas. Sluoksnio storis – 15–20 cm.

Baigę paruošiamuosius darbus, visus šiltlysvės sluoksnius sudrėkinkite.

Kaip sodinti ir prižiūrėti

Optimalus atstumas tarp aviečių sodinukų šiltlysvėse turėtų būti 30–50 cm. O jų dydis ir gylis toks, kad krūmų šaknys laisvai tilptų.

Sodinukų šaknies kaklelį galima sodinti 2–3 cm gylyje arba palikti dirvos lygyje. Pasodintus aviečių krūmus būtina palaistyti ir mulčiuoti žole, šiaudais, skiedromis arba kompostu.

Tolesnė aviečių priežiūra reikalauja reguliaraus laistymo. Tai ypač aktualu pakeltoms ir pyliminėms šiltlysvėms, kuriose žemė išdžiūsta greičiau. Todėl vertėtų apsvarstyti galimybę įrengti lašelinio laistymo sistemą, kad vanduo būtų tiekiamas tikslingai kiekvienam krūmui.

Šiltlysvėse auginamų aviečių paprastai nereikia dažnai tręšti, tačiau būtina stebėti krūmų būklę. Pastebėjus maistingų medžiagų trūkumo požymius, skubiai juos kompensuoti.

Kad avietes būtų patogu prižiūrėti, patariama įrengti T arba V formos atramas, prie kurių augalai pririšami.

Ir, žinoma, nereikėtų pamiršti reguliariai profilaktiškai purkšti uogyną nuo ligų bei kenkėjų ir laiku genėti.

Jeigu prognozuojama besniegė žiema, avietes patartina gausiai mulčiuoti organika, uždengti kokia nors neaustine medžiaga (agrodanga) ir ant viršaus dar užmesti spygliuočių šakų.

Pavasarį šiltlysvės atiduoda šilumą augalų šaknims ir taip skatina spartų jų augimą. Vasarą jos maitina krūmus visu naudingųjų elementų rinkiniu ir sukuria palankų mikroklimatą normaliam vystymuisi.

Toks auginimo būdas leidžia gauti ankstyvesnį derlių ir priskinti daugiau uogų.

Būtinai išbandykite – rezultatas gali nustebinti!

The post Avietės: šiltas guolis saldžiam derliui appeared first on Kauno savaitė.

„Lietuvai Europos Komisija (EK) skyrė 1,1 mln. eurų kompensacijoms, tuo pačiu buvo pasakyta, kad šalis gali prisidėti iki 200 proc. kompensacijoms iš nacionalinių lėšų, tad bendra suma kompensacijoms sodų ir uogų augintojams buvo numatyta 3,3 mln. eurų“, – Kaimo reikalų komiteto posėdyje šią savaitę kalbėjo G. Tamašauskis.

Kaip pastebėjo komiteto pirmininkas Bronis Ropė, ūkininkų, kurie dėl šalnų patyrė sodų ar uogynų nuostolius, kompensacijų poreikis buvo 3,8 mln. eurų, o numatytų kompensacijų krepšelis – 3,3 mln. eurų, tad ūkininkų poreikiams patenkinti trūksta 0,5 mln. eurų.

„Likusieji puse milijono eurų bus skirti iš valstybės rezervo?“ – klausė B. Ropė.

„Ne. 3,3 mln. eurų yra skirta sodų ir uogynų kompensacijoms išmokėti. Paraiškų yra pateikta už 3,8 mln. eurų, kadangi poreikio suma viršija galimybes – viskas bus proporcingai perskaičiuota ir šiek tiek sumažintas kompensacijų išmokėjimas“, – teigė viceministras.

Anot jo, nukentėję sodininkai ir uogų augintojai kompensacijų turėtų sulaukti iki šių metų pabaigos – Nacionalinė mokėjimų agentūra (NMA) jau pasiruošusi numatytų lėšų dalyboms.

„Tada buvo parengtos taisyklės, vadovaujantis EK reglamentu, buvo surinktos paraiškos iš nukentėjusių ūkininkų ir kompensacijų išmokėjimas yra numatytas iki šių metų pabaigos“, – teigė G. Tamašauskis.

„Pasitikslinau su NMA, ji jau ruošiasi artimiausiu metu daryti apmokėjimus ir pagal turimą lėšų kiekį išdalinti kompensacijas“, – pridūrė jis.

Nuo šalnų nukentėjo ir javų augintojai – jiems kompensacijos bus mokamos iš rezervo

Pasak G. Tamašauskio, nuo šalnų pavasarį nukentėjo ir ūkininkai, kurie augina javus, pavyzdžiui, rapsus. Šių žemės ūkio atstovų taip pat laukia kompensacijos, tiesa, jos bus mokamos iš valstybės rezervo, o numatomą kompensacijų sumą apskaičiuos Finansų ministerija.

„Šalnų poveikis pasireiškė ir javų, rapsų augintojams. Buvo surinkta informacija, kad kažkokia dalis pasėlių nušalo beveik 9 tūkst. ha plote, 18-oje Lietuvos savivaldybių. Savivaldybės šiuo atveju vertina, renka visą informaciją ir teiks išvadas Finansų ministerijai, kuri naudodama valstybės rezervo lėšas kompensuos patirtus nuostolius ūkininkams“, – teigė viceministras.

Pasak jo, ministerija šiuo metu nėra apskaičiavusi, kokia suma bus skirta šių ūkininkų nuostoliams padengti.

„Šiuo metu suma, kurią reikia kompensuoti nuo šalnų nukentėjusiems javų augintojams, nėra žinoma. ŽŪM savo kažkokių skaičiavimų neteikė, situaciją įvertins Finansų ministerija ir ji skirs lėšas iš valstybės rezervo“, – apibendrino G. Tamašauskis, pridurdamas, jog EK pasėlių nuostoliams kompensuoti lėšų neskyrė, nes žalos mastas buvo per mažas.

Vyriausybė gegužės pabaigoje paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl pavasarinių šalnų, nuo kurių stipriai nukentėjo uogų ir ankstyvųjų daržovių derlius.

Po rekordiškai šiltos antrosios balandžio dekados, aktyviosios augalų vegetacijos sezonas beveik visose šalies vietovėse prasidėjo beveik 2 savaitėmis anksčiau nei įprastai, bet vėliau temperatūra smarkiai nukrito ir šalyje prasidėjo stiprios ir ilgai trunkančios šalnos.

Šios nepalankios oro sąlygos padarė didžiulę žalą sodams ir uogynams, kurių daugelis jau žydėjo, o kai kur jau vedė ankstyvus vaisius.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Žalą dėl šalnų patyrusiems ūkininkams trūksta 0,5 mln. eurų kompensacijų appeared first on Kauno savaitė.

Mulčiavimas dabar pasiekęs populiarumo piką. Vis daugiau sodininkų naudoja šią agrotechnikos praktiką savo sklypuose. O ruduo – ypač svarbus metas: juk nuo to, kaip mulčiuosite augalus dabar, priklausys jų sveikata ir derlingumas ateinantį sezoną.

Bet šįkart pakalbėkime apie labai konkrečią žaliųjų augintinių grupę – uogakrūmius.

Pavasarį ir vasarą jiems skiriame daugiausia dėmesio – lepiname, puoselėjame, nes nekantriai laukiame uogų. Tačiau per žiemą dažniausiai paliekame be priežiūros. Todėl taip svarbu sezonui pasibaigus aprūpinti uogakrūmius viskuo, ko jiems reikės sėkmingai peržiemoti. Tai reiškia, kad, be genėjimo, patręšimo ir nupurškimo preparatais nuo ligų bei kenkėjų, uogynus dar būtina ir mulčiuoti tam tinkamomis medžiagomis.

Tiesa, reikėtų patikslinti, kad subrendusiems krūmams tokia procedūra iš tikrųjų nėra būtina. Tačiau ji gali tiesiogiai paveikti augalų imunitetą bei derlingumą, tad kodėl gi nepabandžius?

Na, o jauniems uogakrūmiams, pasodintiems šį pavasarį arba rudenį, mulčiavimas reikalingas be jokių kalbų.

Orai šaltyn – nauda didyn

Mulčias naudingas visą sezoną ir atlieka galybę funkcijų – pradedant drėgmės sulaikymu dirvožemyje, piktžolių augimo slopinimu, baigiant augalų maitinimu ir apsauga nuo išplovų bei vėjo sukeltų erozijų.

Tačiau rudenį ir žiemą mulčiavimo pliusų tik padaugėja.

Uogakrūmių šaknų sistema paprastai driekiasi ne per giliausiai, todėl jie jautrūs tiek sausroms, tiek šalčiams. O mulčias saugo nuo staigių temperatūrų pokyčių augalų šaknis, atkuria dirvožemio derlingumą ir, lėtai yrant organinėms medžiagoms, virsta maistingu humusu.

Jau neminint to, kad mulčiuoti sodinukai atrodo dailiau ir tvarkingiau, taigi tai, kas naudinga, suteikia sodui ir dekoratyvumo.

Vienas gerai, keli dar geriau

Kuo gi geriausia mulčiuoti uogakrūmius dabar, rudenį?

Variantų labai daug, bet svarbu atsižvelgti į augalo rūšį ir tos rūšies poreikius. Antraip netgi pats brangiausias bei geriausias mulčias gali pakenkti užuot davęs naudos.

Visgi yra vienas kone universalus mulčias – labai gerai perpuvęs kompostas, arba humusas.

Toks organinis mulčias sulaiko šilumą ir aprūpina uogakrūmius papildomomis maistinėmis medžiagomis.

Dar vienas geras pasirinkimas – nupjauta žolė. Ji itin tinka mulčiuoti uogakrūmius. Tik svarbu atminti, kad žolė greitai sutrūnija, be to, joje gali būti piktžolių sėklų. Todėl arba reikia prieš pat žiemą atlikti dar vieną mulčiavimą, arba pakeisti šviežią žolę šienu ar šiaudais. Pastarieji itin tinka pakloti po serbentais, agrastais, gervuogėmis, avietėmis.

Galima ir netgi naudinga kombinuoti skirtingų rūšių mulčią. Pavyzdžiui, apačioje paskleisti kiek smulkesnės frakcijos sluoksnį, kuris irs greičiau, o ant viršaus – stambesnį mulčią, neleisiantį prasiskverbti piktžolėms ir sulaikysiantį šilumą.

Apsaugai nuo vėjo paviršių dar galima papildomai užkloti šakomis, likusiomis po uogyno genėjimo.

O jeigu naudosite spygliuotų krūmų ūglius, tai apsaugosite žiemą savo uogyną dar ir nuo graužikų.

Rudenį soduose daug lapų – jie irgi puikiausiai tinka žemei aplink uogakrūmių stiebus apšiltinti. Bet tik tuo atveju, kai nukritusi lapija sveika, be ligų ar kenkėjų pėdsakų.

Tą patį galima pasakyti apie nugenėtas ir susmulkintas augalų šakeles bei stiebus.

Kad galėtumėte drąsiai ir be dvejonių naudoti lapus ir panašias augalines atliekas, dėl viso pikto apdorokite jas 5 proc. geležies sulfato ir karbamido tirpalu (500 g geležies sulfato ir 500 g karbamido 10 litrų vandens).

Tačiau turėkite omenyje: nesupuvusiame mulčyje gyvenanti mikroflora pasiima iš dirvožemio daug azoto, todėl pavasarį teks patręšti lysves azotinėmis trąšomis.

Specialiai braškėms, avietėms, serbentams ir agrastams mulčiuoti galima įsigyti žemapelkių durpių. Jos mažai rūgščios arba išvis neutralios ir labai tinka sklypams su tankiu dirvožemiu.

Atskirai reikėtų paminėti „parūgštintą“ mulčią, kuris irdamas palaipsniui mažina dirvožemio pH. Tokiam priskiriami spygliuočių žievė, skiedros, spygliai, aukštapelkių durpės, šviežios arba šiek tiek patrūnijusios pjuvenos bei drožlės. Mulčiuoti jomis absoliučiai visus uogakrūmius, suprantama, negalima. Bet visai tinka paberti po šilauogėmis, bruknėmis ar spanguolėmis.

Spygliuočių nuokritai patiks net braškėms.

Beje, toks mulčias dar atliks ir natūralaus fungicido funkciją.

Organinis mulčias naudingas tuo, kad po juos aktyviai vystosi naudingi grybai ir bakterijos: šieno lazdelės, Metarhizium spp., Beauveria spp.

Mulčiavimo tabu

Yra mulčio, kuriuo dengti uogynus rudenį jokiu būdu nerekomenduojama.

Pirmiausia turėtumėte atsisakyti net minties apie dirbtinio akmens skaldos mulčią, ryškų smėlį – tokiems išvis ne vieta sode.

Nederėtų aplink uogakrūmių stiebus kloti ir jokių plėvelių ar neorganinių medžiagų. Jos trukdo dirvožemiui kvėpuoti, didina pelėsio ir puvinio atsiradimo riziką.

Atsargiai tieskite ant lysvių ir kartoną, jei tokį naudojate. Jeigu žiema bus šilta, po kartonu gali pradėti kauptis drėgmės perteklius, pažeisiantis šaknis ir paskatinsiantis iššutimą.

Nekalbant apie tai, kad visų pirma reikėtų įsitikinti, jog kartonas geros kokybės, ir pašalinti nuo jo lipnios juostos draiskanas bei kitas neyrančias medžiagas.

Dar uogakrūmių – ir ne tik jų, bet kokių kitų sodo augalų taip pat, – negalima mulčiuoti maisto atliekomis.

Gali atrodyti: koks gi skirtumas? Vis tiek viskas galiausiai supus, tai kam sukti galvą dėl to, po krūmu ar komposto dėžėje?

Bet skirtumas yra ir labai didelis.

Organinių medžiagų irimą užtikrinantys mikroorganizmai pakelia temperatūrą komposto krūvoje – šiltą rudenį ji gali pasiekti ir 70 laipsnių. Lysvėje tokios sąlygos neišvengiamai baigsis šaknų nudeginimu.

Jeigu netikite, kad taip gali nutikti, ir manote taip dargi augalus per žiemos šalčius pašildysiantys, yra dar svaresnis prieš nebrandinto komposto naudojimą mulčiui: jis garantuotai patrauks graužikus. Ar tikrai norėtumėte rizikuoti?

Pakenktų augalams ir šviežias mėšlas, taip pat nudeginantis šaknis. Geriau palaukti, kol jis visiškai perpus ir virs humusu.

Turėkite omenyje ir tai, kad šviežiame mėšle dažnai būna įsikūrę kurkliai.

Labai atsargiai derėtų mulčiavimui naudoti graikinių riešutmedžių lapus. Mat juose gausu alkaloido juglandino – medžiagos, slopinančios augalų augimą ir vystymąsi.

Lapams nukritus, dalis juglandino suyra ir pavojingumas mažėja. Bet vis tiek patartina juos maišyti su kitomis augalinėmis atliekomis. Ir mulčiuoti žemę po mažiau jautriais juglandinui uogakrūmiais: agrastais, serbentais, avietėmis.

Ko išties katerogiškai negalima naudoti mulčiui niekam ir niekada, tai piktžolių, apdorotų herbicidais.

Paprasta, bet veiksminga

Jeigu jūsų lysves jau dengia mulčias, jo sluoksnį galima atnaujinti arba, jei yra poreikis, pakeisti.

Taip pat prieš beriant mulčią vertėtų pašalinti visas piktžoles, pagerinti žemę trąšomis.

Neprošal būtų ją ir gausiai sulaistyti, kai rudenį, kaip šį, laikosi sausringi orai.

Uogynus patariama mulčiuoti lygiu 5–10 cm storio sluoksniu pernelyg smarkiai jo nesupresuojant.

Dar svarbu, kad mulčias tiesiogiai nesiliestų prie augalų kamienų ar stiebų, antraip gali įsimesti puvinys.

Pasirūpinti apsauga nuo graužikų rudenį aktualu bet kuriuo atveju. Šie kenkėjai gali susisukti lizdą po mulčio sluoksniu arba pažeisti jaunų uogakrūmių žievę. Vieną būdų jau minėjome – išdėlioti aplink augalus nugenėtas spygliuotų augalų šakeles. Sodininkystės centruose pardavinėjami ir specialūs tinkleliai.

The post Uogakrūmių rudens garderobas: ką pakloti, kuo užkloti appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau turėkite omenyje: sodinti savas ir pirktines braškes – tai du skirtingi darbai, reikalaujantys savitų žinių.

Pirktinės braškės

Rinktis daigus būtina labai kruopščiai. Ir geriau su uždara šaknų sistema (vazonėliuose) – tokie daug lengviau prigyja ir sparčiau vystosi.

Kaip atpažinti sveikus braškių daigus?

Pirmiausia iš lapų – jie ryškiai žali, blizgūs, standūs, charakteringai išgaubti. Šaknys turi užimti visą vazonėlį (jei perkate daigus durpiniuose indeliuose, jos turi styroti išorėje).

Braškių rageliai – tai yra antžeminė daigų dalis, iš kurių vystosi 3–7 lapų skrotelės, – privalo būti ne mažesnio kaip 0,7 cm skersmens ir sodrios šviesiai žalsvos spalvos.

Tačiau atidžiausiai, kaip minėta, apžiūrėkite lapus.

Blyškūs daigų lapai gali būti ragelių fitoftorozinės nekrozės požymis. Susiraukšlėję lapai – ženklas, kad daigai pažeisti žemuoginių erkių. O tamsūs arba balti taškai ant lapų byloja, kad jums siūlomos braškės serga grybelinėmis ligomis.

Vietą braškynui parinkite saulėtą, dirvą jam paruoškite iš anksto. Sukasdami žemę pridėkite humuso – maždaug po 2 kibirus kiekvieniems 3 kvadratiniams metrams. Kadangi yra grėsmė kartu su žeme pernešti į lysvę kenkėjų, tokių kaip grambuolių lervos, derėtų ją kruopščiai persijoti.

Duobutes kaskite per kastuvo aukštį ir 10–15 cm pločio. Daigus sodinkite dviem eilėmis – tokia schema populiariausia. Tarp augalų palikite 40 cm, tarp eilių – 20–30 cm tarpą.

Sodinimo darbams pasirinkite apniukusią drėgną dieną arba vakarą.

Į kiekvieną duobutę berkite po žiupsnelį (3–5 g) kompleksinių mineralinių trąšų arba pusę saujos pelenų ir įpilkite 0,5 litro vandens.

Daigą išimkite iš vazonėlio su visu žemės gniutulu, įdėkite į duobutę ir apiberkite žemėmis. Atidžiai stebėkite, kad augimo taškas (arba „širdelė“ – daigo dalis, iš kurios pradeda augti visi ūgliai ir lapai) liktų sulig dirvos paviršiumi.

Pasodinę braškes, daigus paliekite.

Savi sodinukai

Jeigu norite pasidauginti jau auginamų braškių, teks padirbėti daugiau. Ir pirmasis darbas bus prisirinkti plastikinių vaisių dėžių. Jas pripilkite derlingos žemės, gausiai ją paliekite ir 5 cm tarpais išsodinkite nuo ūsų surinktas jaunas skroteles.

Tiesa, kad naujieji augintiniai spėtų įsišaknyti, geriau tą daryti dar rugpjūtį.

Dėžes pastatykite į visišką pavėsį. Taip užsitikrinsite, kad žus mažiau sodinukų, jeigu neturėsite galimybės laiku jų palaistyti.

Vėsiu oru braškes pakanka laistyti vieną kartą per savaitę, jei karšta, geriau tą daryti kas dvi tris dienas.

Į dirvą daigai sodinami su žemių gniutulais maždaug po mėnesio, tai yra rugsėjį, kai šaknys suformuoja „barzdą“ (pakėlę dėžę ir pažvelgę į dugną turėtumėte pamatyti daug baltų gyvybingų šaknų siūlelių). Tokie augalai puikiausiai prigyja.

Ar būtina dengti žiemai rudenį pasodintus braškių daigus?

Jiems nuo šalčio apsaugoti turėtų pakakti sniego dangos. Tačiau jei norite apsidrausti – tam atvejui, jeigu ateinančiai žiemai bus būdingi žvarbūs orai be sniego ir jie užsitęs ilgiau, – galima kupstelius apiberti lapais arba pridengti eglišakėmis.

Ūsuoti reikalai

Dauginant savas braškes, dažnam sodininkui – ypač pradedančiajam, – kyla klausimas, kiek skrotelių nuo vieno braškės ūso galima panaudoti.

Specialistų atsakymas paprastas: visas, užaugusias per vasarą (įskaitant ir rugpjūčio mėnesį).

Jos visos sukraus pumpurus, išleis žiedus ir jau birželį duos derlių.

Rugsėjį susiformavusios skrotelės derlingų pumpurų, deja, jau nebesukraus, taigi ir uogų ant iš jų išaugintų kerų kitą vasarą nebus.

Užtat ateinančią liepą ir rugpjūtį bus gausu ūsų.

Taigi jei naujų daigų daug nereikia, o dauginate braškes tikėdamiesi užsiauginti daugiau uogų, verčiau nerizikuokite ir naudokite tik pirmąsias 2–3 skroteles ant ūso.

Tinkamiausias laikas jas išsodinti vis dėlto yra pirmoji rugpjūčio pusė, dabar tą daryti jau būtų per vėlu.

Ir nepamirškite iki pat gilaus rudens stebėti naująsias augintines – visus leidžiamus ūsus būtina nuskinti.

Jeigu skrotelių nėra daug, naudokite jas visas. Bet tada sodinkite rugpjūčio pradžioje, uoliai nuskinkite ūselius, o kai įsišaknys, kelkite į dirvą.

Laiku perkraustyti ir gerai maitinti

Braškynus rekomenduojama atnaujinti kas 3–4 metus – palaipsniui, po vieną lysvę kasmet.

Tinkamiausias laikas braškėms sodinti – rugpjūčio pradžia ir vidurys. Galima ir rugsėjį: nors yra šiokios tokios rizikos, kad kerai nespės įsitvirtinti ir žiemą sušals, ilgesnius rudenius ir ramesnes žiemas atnešęs klimato atšilimas tokias grėsmes menkina.

Braškes naudinga periodiškai perkraustyti į naują vietą. Jos puikiai jausis lysvėse, kur anksčiau augo petražolės, krapai, česnakai, salotos, salierai, ridikėliai, burokėliai, morkos.

Sodindami braškes naujoje vietoje, pasirūpinkite, kad dirva nestokotų maistingųjų medžiagų – juk uogos joje praleis kelerius metus. Vienam kvadratiniam metrui reikės 1 kibiro komposto, 20 g kalio druskos, 25 g karbamido ir 40 g superfosfato. Arba 1 kibiro žemių, 1 kibiro komposto, 1 kibiro humuso ir 2 stiklinių pelenų.

Duobutes braškių daigams darykite 30–40 cm atstumu ir tokio gylio, kad šaknys laisvai tilptų.

Prieš sodinimą žemę reikia sudrėkinti – į kiekvieną duobutę įpilti šiek tiek vandens.

Pernelyg giliai sodinti braškių nerekomenduojama, bet per daug iškelti kerai žiemą iššals. Geriausia, kai kupstelių augimo taškas sutampa su dirvos paviršiumi.

Ypač kruopščiai užberkite žemėmis braškių šaknis ir, kiekvieną daigą apspaudę delnais, mulčiuokite lysvę šiaudais arba juoda danga.

Svarbu! Niekada nesodinkite braškių ten, kur jos augs greta bulvinių šeimos kultūrų – paprikų, bet ypač pomidorų ir bulvių. Šie iš dirvos aktyviai ima tas pačias medžiagos, kurios gyvybiškai svarbios uogoms, braškės pasmerkdami badauti, ir gali užkrėsti tomis pačiomis ligomis, pavyzdžiui, fitoftoroze.

Į tą pačią žemę, kur augo bulvinės kultūros arba baklažanai, agurkai, braškes galima sodinti ne anksčiau kaip po 3 metų.

Nepageidaujami kaimynai braškėms bus ir visi gvazdikinių šeimos augalai, saulėgrąžos, topinambai. O greta auginamos avietės greitai išsausina dirvą ir gali numarinti braškes troškuliu. Bet jei šalia įrengsite kopūstų lysvę, gerai irgi nebus: juos reikia tiek laistyti, kad braškės rizikuos prigerti.

    Ar žinojote?

Braškių sodinimo rudenį pliusai:
derlius jau kitą sezoną,
daugiau laiko sodinimo darbams,
gausus sodinukų pasirinkimas,
jauni kereliai spės įsišaknyti naujoje vietoje ir saugiai peržiemos.
Braškių daigų laikymas
Jeigu įsigysite daigų su atvirta šaknų sistema ir neturėsite galimybės jų iškart pasodinti į dirvą, pasirūpinkite tinkamu braškių laikymu.
Yra trys būdai, kaip tą padaryti – pasirinkite patogiausią.
1 būdas
Įsukite augalus į drėgną audinį, sudėkite į polietileno maišelį ir padėkite vėsioje vietoje (rūsyje, šaldytuve).
2 būdas
Daigus išrūšiuokite, suriškite į ryšelius ir kiekvieną įdėkite į indą, kiek didesnį už patį ryšelį. Pripilkite tiek vandens, kad apsemtų šaknis, ir padėkite vėsioje vietoje.
3 būdas
Durpinius vazonėlius pripilkite derlingos žemės ir į kiekvieną pasodinkite po vieną daigą (šaknys turi laisvai tilpti, kad prireikus jas būtų galima truputėlį patrumpinti). Laikykite pavėsingoje vietoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių, ir periodiškai laistykite.

The post Metas sodinti braškes appeared first on Kauno savaitė.

Sideratinės kultūros gerina dirvožemio struktūrą, praturtina jį naudingomis medžiagomis, saugo nuo erozijos ir slopina piktžolių augimą. Tačiau kokius pasirinkti sideratus ir svarbiausia – kam reikia juos maišyti?

Grikiai – puikus medingasis augalas ir fitosanitaras, turintis fungicidinių bei insekticidinių savybių.

Kiekvienas sideratams priskiriamas augalas atlieka savas funkcijas. Vienos kultūros turi puikiai išsivysčiusią šaknų sistemą ir dėl to veiksmingai purena dirvą, kitos – užaugina didelį kiekį žaliosios masės, trečios sveikatina žemę, traukia vabzdžius apdulkintojus ir panašiai.

Jeigu sėjami sideratų mišiniai, galima išspręsti kelias problemas iš karto.

Visi savaip naudingi

Kad pasirinktumėte tinkamiausius ir būtent jūsų poreikius atliepiančius sideratus ir galėtumėte sudaryti tinkamiausius jų mišinius, būtina išmanyti išskirtines tokių augalų savybes.

Kryžmažiedės kultūros, tokios kaip garstyčios, rapsai, pašariniai (aliejiniai) ridikai, paprastosios barborytės, yra dažniausiai naudojami sideratai. Šie augalai greitai užaugina žaliąją masę, puikiai purena dirvožemį, atgraso spragšių ir grambuolių lervas. Be to, pasižymi fitosanitarinėmis savybėmis: sveikatina žemę lysvėse, kuriose daržovės sirgo fitoftoroze, fuzarioze, alternarioze.

Varpinės kultūros (rugiai, avižos, kviečiai, miežiai) labai veiksmingai slopina piktžolių augimą ir gerina dirvožemio struktūrą – purena sunkias molingas dirvas, smėlingoms neleidžia išsiplauti. O dar praturtina žemę kaliu, fosforu, lengvai pasisavinamu siliciu.

Ankštinės kultūros – žirniai, vikiai, lęšiai, barkūnai, sėjamieji esparcetai, liucerna, dobilai – aeruoja dirvožemį ir praturtina jį azotu. Taip yra dėl to, kad šių augalų šaknys vystosi simbiozėje su azotą fiksuojančiomis bakterijomis. Tad tokių sideratų pasėjimas prilygsta tręšimui mėšlu. Jau neminint apie tai, kad ankštiniai augalai veiksmingai blokuoja piktžolių plitimą, atgraso nematodus ir grambuolių lervas.

Facelijos – universalus sideratas. Jas galima sėti nuėmus bet kokių daržovių derlių.

Šis vienmetis žolinis augalas turi išsišakojusią šaknų sistemą, labai naudingą dirvožemio struktūrai. Facelijų daigai greitai užaugina žaliąją masę – esant palankioms sąlygoms, 6 savaitės po sėjos sužydi ir vilioja į sodą bites bei kitus naudingus vabzdžius.

Linai naudingi tuo, kad išskiria ypatingus toksiškus junginius – cianogeninius glikozidus, itin sveikus dirvožemiui ir labai nepatinkančius vabzdžiams kenkėjams. Todėl linus patariama sėti ir prieš sodinant bulves, ir jas nukasus – padės išprašyti iš daržo kolorado vabalus.

Grikiai kaip sideratai naudojami retai. Ir labai gaila! Jų itin galingos šaknys giliai prasiskverbia į dirvožemį. Požeminė grikių dalis augdama išskiria vertingas rūgštis, leidžiančias sudėtingus fosforo junginius paversti lengviau pasisavinamomis formomis.

Būtina paminėti, kad grikiai – puikiausias medingasis augalas ir fitosanitaras. Ir per vegetaciją, ir tada, kai antžeminė grikių dalis ir šaknys supūva, pasireiškia šio siderato fungicidinės ir insekticidinės savybės.

Galia – proporcijos

Sideratus galima sėti ir kaip monokultūrą – tai yra kiekvieną rūšį atskirai. Tačiau sumaišius skirtingų augalų sėklas efektas būna didesnis, išvengiama dirvožemio išsekimo ir sumažinama rizika pritraukti į daržą tam tikrus vabzdžius kenkėjus.

Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad varpinės kultūros traukia spragšių lervas. Jeigu jos sėjamos kartu su ankštiniais ir kryžmažiedžiais augalais, dirvožemis intensyviau aprūpinamas azotu, ir spragšių bei grambuolių lervoms jis tampa mažiau patrauklus.

Be to, tada varpiniai augalai dar ir tampa stipria atrama vikių, liucernos ar žirnių stiebams.

Taigi kokius sideratų mišinius specialistai rekomenduoja sėti nuėmus derlių?

• Avižos – 70 proc., vikiai – 30 proc.

• Rugiai – 60 proc., vikiai – 20 proc., žirniai – 20 proc.

• Rugiai – 40 proc., žirniai – 30 proc., garstyčios – 30 proc.

• Avižos – 40 proc., žirniai – 20 proc., vikiai – 20 proc., garstyčios – 10 proc., pašariniai ridikai – 10 proc.

Atkreipkite dėmesį į kryžmažiedžius augalus – jie idealiai tinka šiltnamiams, nes sveikatina žemę, taip pat naudingi ir lauko lysvėse, kuriose prieš tai augo bulvės, svogūnai, česnakai.

Nenuostabu, kad garstyčios, rapsai ir pašariniai ridikai dažnai sėjami kartu.

Galimi tokie jų mišiniai:

• Baltosios garstyčios – 50 proc., pašariniai ridikai – 50 proc.

• Baltosios garstyčios – 40 proc., pašariniai ridikai – 30 proc., rapsai – 30 proc.

• Pašariniai ridikai – 35 proc., baltosios garstyčios – 35 proc., barborytės – 30 proc.

Vis dėlto yra vienas svarbus „bet“: jeigu jūsų darže vis dar bręsta vėlyvieji kopūstai, ridikai, ropės, nederėtų sėti vien tik kryžmažiedžius sideratus. Jie taps pernelyg didele pagunda spragėms ir padidins jų populiaciją.

Taip pat tokių sideratų negalima sėti lysvėse, kuriose auginote ar kitą sezoną ketinate auginti kopūstus. Antraip galima išprovokuoti kopūstų šaknų gumą – nelengvai įveikiamą pavojingą grybelinę ligą.

Daug universaliau ir veiksmingiau būtų maišyti kryžmažiedžius sideratus su facelijomis, linais, rugiais, grikiais, žirniais bei kitomis kultūromis.

Kaip jau turbūt numanote, tokių mišinių variantų gali būti labai daug:

• Baltosios garstyčios – 50 proc., facelijos – 50 proc.

• Baltosios garstyčios – 30 proc., facelijos – 30 proc., rugiai – 20 proc., kviečiai – 20 proc.

• Baltosios garstyčios – 20 proc., rapsai – 20 proc., facelijos – 20 proc., žirniai – 20 proc., sėjamieji esparcetai – 20 proc.

• Baltosios garstyčios – 20 proc., facelijos – 20 proc., avižos – 20 proc., miežiai – 10 proc.¸ žirniai – 10 proc., barkūnai – 10 proc., lubinai – 10 proc.

• Baltosios garstyčios – 20 proc., pašariniai ridikai – 10 proc., avižos – 20 proc., grikiai – 10 proc., žirniai – 10 proc., vikiai – 20 proc., facelijos – 10 proc.

• Facelijos – 20 proc., baltosios garstyčios – 10 proc., avižos – 10 proc., miežiai – 10 proc., žirniai – 10 proc., barkūnai – 10 proc., lubinai – 10 proc., esparcetai – 10 proc., grikiai – 10 proc.

• Facelijos – 40 proc., baltosios garstyčios – 30 proc., pašariniai ridikai – 30 proc.

• Facelijos – 40 proc., linai – 30 proc., garstyčios – 30 proc.

• Linai – 40 proc., baltosios garstyčios – 20 proc., pašariniai ridikai – 20 proc., žirniai – 20 proc.

Jeigu reikia į sodą pritraukti kuo daugiau bičių, to pasieksite pasėję medingųjų sideratų mišinių:

• Grikiai – 25 proc., barkūnai – 25 proc., facelijos – 25 proc., garstyčios – 25 proc.

• Grikiai – 40 proc., garstyčios – 40 proc., facelijos – 20 proc.

• Grikiai – 25 proc., rapsai – 25 proc., facelijos – 25 proc., lubinai – 25 proc.

• Grikiai – 20 proc., facelijos – 20 proc., lubinai – 20 proc., vikiai – 10 proc., garstyčios – 10 proc., rapsai – 10 proc., barkūnai – 10 proc.

• Garstyčios – 40 proc., facelijos – 30 proc., esparcetai – 20 proc., kalendros – 10 proc.

Sideratų sudėtį ir proporcijas mišiniuose, suprantama, galima keisti savo nuožiūra, priklausomai nuo poreikių ir turimų sėklų.

Įsigytus jau paruoštus mišinius galima dar pagerinti lęšių, žirnių, liucernos, krapų, kalendrų, serenčių, medetkų, nasturtų, agurklių ir panašių augalų sėklomis.

O kai pasėtos kultūros užaugins žaliąją masę, kai kurias iš jų galėsite naudoti maistui, kitas – paruošti žiemai kaip vaistažoles.

Ką daryti su sideratais rudenį

Sėti sideratus galima visą sezoną bet kurioje laisvoje lysvėje, tarp lysvių ar aplink vaismedžių kamienus. Pražydusius sideratus būtina nupjauti – šiame vegetacijos etape jų stiebai dar minkšti, žaliosios masės kiekis – maksimalus.

Jeigu auginate medinguosius augalus, juos pjauti galite ir vėliau. Tik būtinai dar prieš šiems subrandinant sėklas, antraip užsisės.

Nupjautus sideratus galima užkasti į žemę kultivatoriumi arba palikti gulėti paviršiuje kaip mulčią. Pastarasis variantas lengviausias ir patogiausias: nesuardoma dirvožemio struktūra, o mulčias iš sideratų dar ir pavasarį saugo dirvą nuo piktžolių, dūlėjimo ir perdžiūvimo.

Jeigu prognozuojami šalčiai, o sideratai dar nesužydėjo, galima nieko su jais nedaryti. Peržiem antžeminė augalų dalis nušals, suguls ir padengs žemę storu kilimu.

Sideracija – plati sritis eksperimentams. Vis dėlto turėkite omenyje, kad sideratus geriausia sėti kuo dažniau, paeiliui (ne visada tuos pačius) arba maišant. Tai padės gerokai sumažinti mineralinių trąšų poreikį ir padidinti dirvožemio derlingumą.

    Naudinga žinoti

Neleiskite, kad sideratai apsisėtų patys, nes tada jie gali virsti sunkiai įveikiamomis piktžolėmis.
Nesėkite sideratų, priklausančių tai pačiai šeimai, kaip ir kultūra, kurią ketinate toje vietoje auginti. Tokiu atveju didėja tikimybė, kad jai persiduos pavojingos tų augalų ligos.
Jeigu artimiausiu metu neketinate sėti arba sodinti daržovių, nevarpykite ir neužakėkite toje sklypo vietoje didelio kiekio sideratų. Žaliosios masės perteklius dirvoje gali ją parūgštinti. Geriau suvarpykite tik sideratų šaknis (arba tik dalį augalų) – lapus ir stiebus sumeskite į kompostą.

The post Sideratų mišiniai. Ką pasėti nuėmus derlių? appeared first on Kauno savaitė.