Vertikaliojo apželdinimo idėja, jau senokai gimusi išradingų botanikų galvose, kelis dešimtmečius neduoda ramybės ne tik kraštovaizdžio dizaineriams. Privačių sklypų savininkai, ieškantys būdų žūtbūt realizuoti savo meilę gamtai, jai neatsispiria dažniau, nei patys norėtų pripažinti.

Galima paprastai, o galima sudėtingai

Kuriant vertikaliuosius sodus įprasta rinktis vieną iš dviejų metodų.

Pirmuoju atveju prie vertikalių atramų sodinami vijokliniai augalai ir lianos, kurie iš prigimties stiebiasi aukštyn. Tokių kultūrų kaip raganės, sausmedžiai, vynvyčiai nereikia įkalbinėti raizgytis – jie gana sparčiai stiebiasi aukštyn, plečiasi ir užpildo jiems skirtą plotą. Dėl to idealiai tinka sienoms bei tvoroms dekoruoti, įspūdingoms arkoms ir pergolėms kurti.

Tai – pats paprasčiausias ir greičiausias kelias užsiauginti vertikalų sodą.

Antrasis būdas pagrįstas novatoriškesniu požiūriu į apželdinimą. Tai sudėtingų gyvųjų sienų, sudarytų iš daugybės skirtingų arealų bei tekstūrų augalų, formavimas. Jie komponuojami daugiapakopėse konstrukcijose taip sukuriant ištisas „drobes“, kuriose, augalams augant, gimsta tarsi spalvingi piešiniai.

Skamba sudėtingai ir iš esmės taip yra: panašioms sienelėms susiprojektuoti prireikia ir vaizduotės, ir planavimo. Tačiau jų priežiūros labai sudėtinga tikrai negalima pavadinti.

Bet gal peržvelkime nuodugniau visus vertikaliojo apželdinimo būdus, kurie, labai panorėjus, tiktų įgyvendinti bet kuriame sode ar sklype.

Ampeliniai augalai

Pakabinami vazonai, taip pat loveliai, įrengti po langais arba ant prieangio, balkono, terasos turėklų, yra pats prieinamiausias būdas įgyvendinti vertikaliojo sodo idėją net kukliausiomis sąlygomis.

Juolab kad tokioms kompozicijoms kurti tinka visokiausios talpyklos: siauri ir ilgi plastikiniai loveliai su laikikliais, grakštūs pinti krepšiai arba kalvių darbo konstrukcijos, išklotos kokoso plaušu ir pakabintos ant tvirtų grandinių.

O sukurti žaliąja vertikalę padeda ampeliniai, arba, paprasčiau sakant, svyrantys augalai.

Renkantis kultūras pakabinamiems vazonams reikėtų įvertinti tų augalų atsparumą orų kaprizams. Pirmenybę teikite tų rūšių atstovams, kurie ištvermingai pakelia sausros periodus ir nebijo staigių vėjo gūsių.

Iš žydinčių kultūrų šiuos reikalavimus geriausiai atitinka svyrančiosios pelargonijos, verbenos, petunijos, begonijos. Jos ne tik sėkmingai auga ribotame substrato kiekyje, bet ir suformuoja nuostabias žiedų kaskadas, džiuginančias akį nuo pavasario iki vėlyvo rudens.

Tarp dekoratyvinių lapinių augalų šio tipo apželdinimui dažniausiai naudojamos sidabrinės arba sodriai žalios (pavyzdžiui, ‘Emerald Falls’) dichondros, šliaužiančiosios šilingės.

Pagrindinis tokių konstrukcijų kaip pakabinami vazonai privalumas – lankstumas pritaikant (vazonus galima kiloti iš vienos vietos į kitą) ir universalumas. Augalams augant, kompozicija įgyja vis naujų bruožų, keičiasi, o panorėjus visada galima atšviežinti vaizdą pakeičiant nužydėjusią dalį nauja arba sukeičiant augalus vietomis.

Deja, yra ir trūkumų: tokius želdynus reikia dėmesingai prižiūrėti. Dėl labai mažo žemių kiekio vazonuose šie per karščius greitai išdžiūva, ir maistingosios medžiagos išnaudojamos labai sparčiai. Taigi laistyti ir tręšti augintinius pakabinamuose vazonuose turėsite dažniau nei įprastus gėlynus.

Gyvatvorės

Vertikaliojo apželdinimo mene jos atlieka ypatingą vaidmenį – dažnai būtent nuo gyvatvorių prasideda sodo erdvės virsmas.

Bet omenyje turimos ne tradicinės tankios spygliuočių ar dekoratyvinių krūmų „tvorelės“, o daug lengvesnės ir grakštesnės konstrukcijos. Jų pagrindą sudaro subtilūs dekoratyviniai elementai – grotelių sienelės ir širmos, tarnaujančios kaip atrama vijokliniams augalams: raganėms, kininiams citrinvyčiams, vijokliniams sausmedžiams, bugenvilijoms, nasturtėms, kt.

Tokios žaliosios pertvaros turi nuostabų papildomą privalumą – karštomis dienomis sukuria malonų pusšešėlį visiškai neužstodamos šviesos greta pasodintiems augalams.

Be to, jos padeda erdvę skaidyti zonomis, efektingai papuošia sklypą ir paslepia nuo svetimų akių neišvaizdžius ūkinius pastatus ar daržovių lysves.

Auginti ant grotelių tinka ir dailiai žydintys, ir dekoratyviniai lapiniai vijokliniai augalai.

Vynvyčiai ir gebenės atramą apipins per itin trumpą laiką, ryškūs raudonžiedžių pupelių žiedai trauks dėmesį į poilsio zoną, o egzotiškosios karpytalapės nasturtės padės išbaigti bet kokią kompoziciją.

Visgi vertikalioms grotelių sienelėms puošti sodybų šeimininkai dažniau renkasi nuo seno mėgstamiausius vijoklių rožių ir raganių derinius.

Kuriant gyvatvores galima drąsiai leisti įsišėlti vaizduotei – čia fantaziją riboja tik klimato ypatumai bei mūsų pačių pasiryžimas prižiūrėti augalus.

Kompozicijos gali būti kompaktiškos ar kylančios į nemenką aukštį, rūpestingai genimos arba išlaikančios natūralų chaotiškumą.

Įvairovė šiuo atveju yra didžiulis privalumas, nes padeda tokioms gyvatvorėms organiškai įsilieti į bet kokio stiliaus ir mastelio sodus.

Tarp kitko, atrama laipiojantiems augalams gali tapti ne tik speciali konstrukcija, bet ir jau esami kraštovaizdžio elementai. Seną pastato fasadą, neišvaizdžią tvorą ar pavėsinės sienelę gal net paprasčiau paversti sodo „vinimi“ – tereikia šalia pasodinti tinkamą vijoklį.

Arkinės konstrukcijos

Arkos dabar ne toks ir dažnas sodybų akcentas – turbūt tiesiog praėjo mada.

Nors jų paskirtis gerokai platesnė nei tik vertikalusis apželdinimas: arkinės konstrukcijos gali stebuklingai pakeisti viso sklypo vaizdą.

Paprastai jos įrengiamos palei takelius, vedančius link kokio nors architektūrinio akcento – tvenkinio ar pastato. Kad įžengus pro vaizdingos arkos skliautus efektingai atsivertų vaizdas: kontrastuodama su siauru tuneliu, už jo plytinti erdvė visada atrodys didesnė.

Arkoms dekoruoti geriausia rinktis gausiai žaliuojančius ir ryškiai žydinčius augalus. Nepakartojamo žavesio tokioms konstrukcijoms ir visam sodui suteiks vijoklinės rožės. Jų subtilūs žiedai, beje, puikiai derės su sodria gebenių žaluma.

Vaizdingai atrodytų ir kiti deriniai: vijoklinis sausmedis su citrinvyčiu, margalapė aktinidija poroje su laipiojančia hortenzija.

Svarbiausia planuojant arkinę kompoziciją nepamiršti pagrindinio akcento – jos aukščio. Šis turi būti toks, kad žmogus galėtų laisvai praeiti po arka nekliudydamas galva ne tik konstrukcijos, bet ir nuo jos svyrančių ūglių. Patogiausiais laikomi 2,3–2,5 metro.

Pergolės

Tradicinė pergolė – tai keturi atraminiai stulpai, laikantys atvirą grotelinį „stogą“.

Populiariausia medžiaga pergolėms statyti yra medis – universalus stiliaus požiūriu ir savo šilta matine tekstūra puikiai papildantis vijoklinių augalų žalumą.

Nenuostabu, kad pergolės dažnai tampa jungiamuoju bet kokios erdvės elementu. Jos efektingai apipavidalina pagrindinį įėjimą į namą, užmaskuoja išoriškai nepatrauklius statinius arba tampa komfortiška poilsio zona karštai dienai.

Rekomenduojamas pergolės aukštis – ne mažiau kaip 2,5 metro, o konstrukcijos plotis turėtų būti ir dar didesnis, kad atrodytų harmoningai ir natūraliai.

Pagrindinis pergolės įrengimo principas – išlaikyti konstrukcijos perregimumą. Ji turi likti šviesi, atvira, grakšti ir lengva. Todėl augalus geriausia sodinti tik prie vienos ar dviejų atramų – kitas palikti laisvas.

Pergolėms apželdinti dažniausiai pasirenkamos greitai augančios lianos, kaip bugenvilijos, vijokliniai sausmedžiai, ląstūnės, kobėjos ar gebenės. Tačiau nebūtina apsiriboti vien jomis: pastatomi vazonai ir pakabinami loveliai su augalais puikiai papildys vijoklines kultūras.

Kaip ir arkų, taip ir pergolių apipavidalinimo klasika – vijoklinės rožės, kurios suteikia erdvei nepakartojamos romantiškos atmosferos.

„Žaliosios sienos“

Vertikalieji sodai reikalauja specializuotų modulių su sudėtinga laistymo sistemos konfigūracija. Be to, tokiose konstrukcijose vietoj dirvožemio naudojama hidroponika.

Svajojant susikurti panašų sodą, prireiktų tam tikros inžinerinės patirties, kurios ne kiekvienas sodininkas turi.

Tačiau „žaliosios sienos“ taip pakerėjo augalų mylėtojus, tad laikui bėgant jų idėja transformavosi ir įgavo prieinamesnes formas. Ir dabar sukurti vertikalų gėlyną sodyboje įmanoma tradiciškiau bei paprasčiau – naudojant dirvožemį.

Kaip atramos ir talpyklos augalams sodinti puikiai tinka įvairios parankinės medžiagos: mediniai statybiniai padėklai, plastikiniai vamzdžiai, betoniniai blokeliai, tuščiaviduriai rąstai ir kiti gamtiniai elementai.

Svarbiausia, kad į gautą konstrukciją būtų galima pripilti grunto ir pasodinti augalus – gėles ar žolynus.

Jei teikiate pirmenybę medienai (pavyzdžiui, padėklams ar rąstams), svarbu visas jos dalis iš anksto nupurkšti apsauginiu impregnantu arba nudažyti, kad nepradėtų pūti. Po to į vidų įkloti tankios geotekstilės atraižų ir tik tada pripilti žemių ir sodinti augalus. Arba tiesiog įstatyti vazonėlius su sodinukais.

Plastikiniams vamzdžiams paruošti irgi reikia pastangų.

Supjausčius vamzdį reikiamo ilgio dalimis, jose padaromos angos. Paskui vidun pilamas gruntas ir angose sodinami dekoratyviniai arba, jei pageidaujate, žalieji augalai, prieskoniai – netgi braškės. Kas sakė, kad klomba negali virsti lysve?

Vamzdžius su augalais galima išdėstyti dviem būdais: horizontaliai – pritvirtinant juos prie atraminės konstrukcijos grandinėmis ar tvirtais metaliniais kabliais, arba vertikaliai – sustatant kelis vamzdžius į eilę. Pasirinkę antrąjį variantą, gausite įspūdingą sieną iš žydinčių stulpų.

Dar viena vertikaliojo sodo forma – vadinamosios fitosienos.

Joms kurti naudojami specialūs moduliai, tvirtinami prie bet kokio tvirto ir stabilaus vertikalaus paviršiaus, o po to užpildomi žydinčiais ir kitokiais dekoratyviniais augalais su įvairių atspalvių bei faktūrų lapija.

Parduotuvėse pateikiamas gana platus tokių konstrukcijų asortimentas. Jos skiriasi savo matmenimis, vietų augalams skaičiumi ir tūriu. Paprastai tai plastikiniai gaminiai, susidedantys iš kelių sandarių indų-padėklų, į kuriuos statomi vazonai su perforuotu dugnu. Kiekviename padėkle gali tilpti nuo dviejų iki penkių talpyklų – tai leidžia kurti įdomias augalų kompozicijas.

Panašias augalų sienas galima montuoti ir ant pastatų išorinių sienų ar tvorų, ir patalpų viduje – name, bute ar šildomoje oranžerijoje. O drėkinti dirvožemį patogiausia naudojant knatinį arba lašelinį laistymą.

The post Vertikalūs sodai – idėja ne tik tvoroms ir terasoms appeared first on Kauno savaitė.

Parduotuvės, ypač internetinės, užsidegimą sodininkauti kursto jau kelintą mėnesį mirgėdamos spalvingais sėklų pakeliais. Tad rankos taip ir tiesiasi prie žemės, vazonėlių, daigyklų. Norisi pagaliau pradėti sėti viską iškart!

Tačiau skuba šiuo laikotarpiu gali turėti liūdnų pasekmių. Kai kurios kultūros, pasėtos per anksti, esant šviesos ir šilumos trūkumui, būna pasmerktos ištįsti, nusilpti ir susirgti.

Pasiaiškinkime, kokių augalų sėti vasarį ypač nerekomenduojama ir kodėl kantrybė kartais – geriausias būsimo derliaus garantas.

Pomidorai lauko lysvėms ir nešildomiems šiltnamiams

Visiems didiesiems daržininkystės entuziastams reikėtų susitaikyti su faktu, jog vasaris yra pasiruošimo sėjai, ne aktyvios sėjos mėnuo.

Todėl kad ir kaip sunku atsispirti pagundai, atidėkite į šalį indeterminantinių veislių pomidorų sėklas. Per anksti pasėti aukštaūgiai pomidorai iki gegužės mėnesio spės virsti palmėmis, kurios persodinamos tiesiog sukniubs.

Maža to: iki ateis laikas sodinti į nuolatinę augimo vietą, daigai praras sodrią žalią spalvą, taps blyškūs ir labiau pažeidžiami grybelinėms ligoms – pavyzdžiui, juodajai kojelei.

Tad jei jūsų tikslas – sveikas ir gausus derlius, įrašykite pomidorus į laukiančiųjų eilę.

Optimalus sėjos laikas. Pomidorams tai kovo pradžia ar net vidurys. Tuomet šviesusis paros metas jau būna gerokai pailgėjęs, tad daigai vystosi stiprūs, sveiki.

Sodinami pomidorai po danga – po gegužės 15-osios, lauko lysvėse – po birželio 5-osios.

Visų rūšių ir veislių kopūstai

Kopūstų daigai auga labai sparčiai. Jeigu juos pasėsite vasarį, iki sodinimo lauke, kuris rekomenduojamas balandžio–gegužės mėnesiais, kai praeina pavasarinių šalnų pavojus, jie virs ištįsusiais peraugėliais.

Įkišti į žemę tokie sodinukai sunkiau prigyja, jų lapai tampa lengviau pažeidžiami ir neatsparūs ligoms. Adaptacijai prireikia daug laiko, todėl neretai vėlesnės sėjos daigai spėja pavyti ir dargi pralenkti vasario mėnesio sėjinukus.

Svarbu ir tai, kad kopūstai – šviesamėgė kultūra. Net ir naudojant specialias lempas sukurti jiems idealias sąlygas vasarį bus sunkiau nei kovą ar balandį, kai natūralios saulės yra daugiau.

Tačiau pati didžiausia problema kita.

Tarkime, sugebėsite pasėję dabar užsiauginti idealių daigų. Kur juos dėsite? Daigai jau bus pasiruošę persikelti į daržą ar šiltnamį, bet žemė vis dar bus įšalusi (jei ne užklota sniegu) arba labai šalta ir per drėgna.

Taip, kopūstai pagrįstai laikomi šalčiui atspariomis kultūromis – žvarbūs pavasariai ar vėlyvi rudenys jiems nė motais. Tačiau jaunų augalų šaknys šaltame dirvožemyje, kurio temperatūra žemesnė nei 8 laipsniai, nesivysto. Dėl to kopūstai gali susirgti arba net pražūti.

Geriausiu atveju peraugę kopūstų daigai, paveikti žemų temperatūrų, virs žieduoliais – ims leisti žiedynus, užuot sukę gūžęs.

Optimalus sėjos laikas. Kopūstams jis skaičiuojamas atgaline tvarka nuo planuojamos sodinimo datos.

Ankstyvieji kopūstai sėjami likus 55–65 dienoms iki sodinimo. Mūsų klimato sąlygomis – apytikriai kovo vidury.

Vidutinio ankstyvumo ir vėlyvieji sėjami 40–50 dienų iki sodinimo, arba balandžio pradžioje (nors galima ir vėliau).

Tik jei yra tikimybė, kad jau balandžio pradžioje žemė sušils, o kovo pabaigoje galėsite sodinti kopūstus į lysvę, galite pradėti sėti juos vasarį.

Ir dar viena pastaba: ant kai kurių kopūstų sėklų pakelių nurodomas vegetacijos laikas būna labai ilgas, dėl to sėti juos rekomenduojama vasarį. Tad remkitės patirtimi ir žiniomis, bet visada atkreipkite dėmesį ir į informaciją ant sėklų pakuočių.

Moliūginės kultūros

Agurkams, cukinijoms, patisonams, moliūgams, melionams, arbūzams galioja dar griežtesnė taisyklė nei kopūstams.

Taip yra dėl to, kad moliūginės kultūros auga neįtikėtinai sparčiai. Esant geroms sąlygoms, jų daigai į nuolatinę augimo vietą būna tinkami sodinti jau po 3–4 savaičių.

Vasarį pasėti daigai iki balandžio vidurio, kai lauke dažniausiai dar būna gerokai per šalta, virs milžiniškomis peraugusiomis lianomis su ilgais tarpubambliais. Tokie agurkai po pasodinimo mes užuomazgas ir sirgs.

Tuo labiau kad moliūginių augalų šaknys labai jautrios – jos blogai toleruoja pikavimą bei persodinimą ir ilgai neatsigauna. Persodinant ūgtelėjusį daigą šaknų gniužulas bus neišvengiamai stipriai pažeistas, ir ši trauma augalui gali pasirodyti esanti kritiška.

Įsidėmėkite: tokie augalai į dirvožemį sodinami tik tada, kai žemė įšyla bent iki 14 laipsnių, bet dar geriau, jei iki 16 laipsnių. Ir visiškai praeina pavasarinių šalnų pavojus.

Optimalus sėjos laikas. Idealus moliūginių kultūrų amžius, kai jos tinkamiausios sodinti į lysves, yra 20–30 dienų.

Agurkai, melionai ir kiti į nešildomus šiltnamius ketinami sodinti (gegužės pradžioje–viduryje) moliūginiai augalai sėjami balandžio viduryje–pabaigoje.

Sodinimui lauko lysvėse po danga (gegužės pabaigoje) sėti reikia gegužės pradžioje.

Sodinimui lauko lysvėse be dangos (birželio pradžioje) geriausia sėti gegužės viduryje.

Burokėliai

Dažniausiai juos sėjame tiesiai į dirvą, tačiau pasisėti burokėlių daigams galima ir tam tikrais atvejais netgi labai naudinga.

Deja, vasarį pasėti burokėliai tikrai gali peraugti, paskui persodinti į šaltą žemę – suformuoti kietus, sumedėjusius šakniavaisius arba virsti žieduoliais. Išleisti žiedynstiebius ir visas savo jėgas skirti žydėjimui bei sėklų brandinimui, o patys šakniavaisiai dėl to taps nevalgomi. (Beje, kuo vyresni burokėlių daigai, tuo didesnė tikimybė, kad jie bus žieduoliai.)

Idealūs burokėlių daigai sodinimo dieną turi 3–4 tikruosius lapelius ir yra jaunesni nei 30 dienų.

Tačiau reikia pabrėžti, kad patį persodinimą burokėliai toleruoja labai prastai. Jie turi liemeninę šaknį – tokią lengva pažeisti. O pažeidimai ne tik sulėtina vystymąsi, bet ir skatina augti bjaurius, išsišakojusius šakniavaisius. Todėl geriausias variantas visgi sėti burokėlius tiesiai į dirvą, vos išeina pašalas ir žemė įšyla iki 7–10 laipsnių.

Nėra jokios prasmės vargti su daigais nei vasarį, nei kovą ir rizikuoti gauti lysvę žydinčių burokų, kai galima tiesiog pasėti juos į dirvą optimaliu laiku ir gauti tvirtus, sveikus šakniavaisius.

Optimalus sėjos laikas. Burokėliams tai dažniausiai balandžio pabaiga–gegužės pradžia. Bet jeigu norite ankstyvesnio burokėlių lapų derliaus, galite sėti ir šiek tiek anksčiau, tik būtinai po danga.

Vienmetės gėlės

Serenčiai, gvaizdūnės, astrai, vasariniai jurginai irgi pasižymi labai sparčiu augimu bei vystymusi. Pasėtos vasarį, šios gėlės spėja stipriai ištįsti ir netgi sužydėti čia pat, vazonėliuose ant palangės.

Nuo to negelbsti nei bandymai įkurdinti daigyklas ant pietinės palangės, nei lempos. Esant per trumpam šviesiajam paros metui, daigai patiria vadinamąjį fotosintezės badą ir dėl jo visą energiją būna priversti skirti išlikimui, o ne stipriai šaknų sistemai ir lapijai formuoti.

Pasodinti tokie daigai labai ilgai „serga“, sunkiai atsigauna, prasčiau kerojasi, būna mažiau dekoratyvūs ir žydi ne taip gausiai – be to, trumpiau.

Optimalus sėjos laikas. Serenčiams tai – balandžio vidurys. Tada jie spėja užauginti idealiai tvirtus daigus kaip tik šiltų orų pradžiai.

Daržininkystėje dažnai geriau pavėluoti nei paskubėti.

Gvaizdūnes patartina sėti balandžio pabaigoje. Daug patyrusių gėlininkų tą daro net gegužės pradžioje ir iškart į atskirus indelius, kad persodinant daigams būtų padaroma kuo mažiau žalos.

Vienmečiai astrai sėjami kovo pabaigoje–balandžio viduryje. Tuomet šviesos jau pakanka, kad daigai užaugtų žemi, tvirti ir sveiki.

Vienmečių jurginų nederėtų skubėti sėti anksčiau nei balandį. Per 4–5 savaites jie spės išaugti stiprūs.

Atminkite: šių gėlių atveju vėlyva sėja visada yra parankesnė nei vasario mėnesio, nes garantuoja sveikesnius ir vešlesnius daigus.

Skuba negarantuoja nieko, tuo labiau ankstyvesnio derliaus – greičiau gali palikti visai be jo. Palaukite, kol dienos dar pailgės, žemė įšils. Pasėti tinkamu laiku, daigai atsidėkos puikia sveikata ir gausiu derliumi.

Daržininkystėje dažnai geriau pavėluoti nei paskubėti.

     Naudinga žinoti

Pomidorų sėjos metas priklauso ir nuo to, kur ketinate juos auginti, – šiltnamyje ar tik lauke.
Sodinti daigus po stogu jau saugu apytikriai 1–2 savaitėmis anksčiau nei lauko lysvėse. Todėl ir sėti juos galima atitinkamai anksčiau.
Mūsų klimato sąlygomis pomidorai šiltnamiams paprastai sėjami antrojoje kovo dekadoje, auginti lauke – trečiąjį šio mėnesio dešimtadienį.

The post Nesėkite jų vasarį – peraugs! appeared first on Kauno savaitė.

Daugeliui mūsų tai dvasinio poilsio, įkvėpimo ir harmonijos su gamta vieta. Kuri dar gali būti ir stilingu pareiškimu.

Į sodą dažnas dabar vykstame atsipūsti nuo miesto, aplankyti mėgstamų augalų, kavos atsigerti ir bent trumpam pamiršti kasdienį stresą.

Bet jeigu norite, kad jūsų rojaus kampelis žemėje dar būtų ir grožio, ne tik ramybės oazė, atitiktų naujausias pasaulines sodų įrengimo tendencijas, štai ką ekspertai rekomenduoja 2026-iesiems metams.

Vazoninė sodininkystė

Toks sodininkavimas tampa tikru išsigelbėjimu didelių miestų gyventojams arba tiems, kas turi labai mažą sklypelį, į kurį visa jų meilė augalams niekaip nesutelpa. Tačiau ši iš mados jau keletą metų neišeinanti tendencija 2026-aisiais turėtų pereiti į naują lygmenį.

Apklausos rodo, kad susidomėjimas sodininkyste pastatomuose ir pakabinamuose vazonuose auga visose amžiaus grupėse. Ir nenuostabu – taip galima susikurti žaliąsias zonas net kukliausio dydžio balkonuose ir terasose.

Toks sodininkavimas – tai būdas priartėti prie gamtos neeikvojant nei daug pastangų, nei laiko. Čia nereikalingi arai žemės – pakanka kelių stilingų vazonų, gausiažiedžio jazminaičio arba ląstūnės, paparčių, levandų ar dekoratyvinių viksvų. Jie padės sukurti dinamiką ribotoje erdvėje, suteiks jai spalvų ir aromatų, taip pat sušvelnins betoninių paviršių griežtumą bei sukurs kamerinę atmosferą.

Patarimas: derinkite įvairių dydžių ir medžiagų vazonus – pavyzdžiui, molinius, medinius, metalinius. Tai suteiks kompozicijoms gylio.

Valgomas sodas

Naminių „gurmanų“ sodų mada vis labiau plinta. Užsiauginti saviems poreikiams uogų, prieskoninių žolelių ir vaisių tapo tvaraus gyvenimo simboliu. Net jei aplinkybės ir neverčia, grįžti prie žemės, prie savo šaknų laikoma sąmoningu pasirinkimu.

Tai ne tik ekonomija, bet ir malonumas, savotiškas meditacijos būdas bei rūpestis savimi.

2026-aisiais sodininkams „gurmanams“ siūloma išplėsti savo sodų ribas už klasikinių pomidorų ir braškių ribų. Kodėl gi nepabandžius egzotikos? Tarkime, užsiauginti skiautėtalapį fikusą – Lietuvos klimatui pritaikytos veislės puikiausiai mezga figas. Dar pridėkite persimonus nokinantį virgininį juodmedį, aktinidiją, nykštukinę obelaitę ar persiką, gervuogę ir šilauogės krūmą, ir turėsite kone oranžeriją.

Tiesa, paprasčiausios paprikos vis dar bus aktualios ir kitąmet – nepamirškite jų pasisodinti.

Valgomieji augalai gali tapti sodo estetikos dalimi, jeigu juos auginsite dideliuose induose ar vazonuose, išdėstytuose greta gėlynų su dekoratyvinėmis gėlėmis. Ar net įkurdinsite tame pačiame vazone! Ar žinojote, kad itin dera levandos, bazilikai ir braškės? Juolab kad taip juos auginti bus ne tik praktiška, bet ir itin gražiai žiūrėsis.

Patarimas: gurmanišką mikrosodą galima susikurti net bute ant palangės. Prieskoninės žolelės, nykštukiniai pomidorai arba paprikos puikiausiai auga vazonuose ir loveliuose.

Prisijaukinta pieva

Keletą pastarųjų metų populiariausiųjų pozicijų neužleido „laukiniai“ sodai – su chaotiškomis klombomis, kuriose, gožiami žolynų ir viksvų, augo bet kaip pasodinti dekoratyviniai augalai. 2026-aisiais natūralumas vis dar liks madingas, tačiau prie jo prisidės viena sąlyga: tvarka.

Toks stilius angliškai dažnai vadinamas „tamed meadow“ – sutramdyta, arba prisijaukinta pieva.

Sodininkams, kuriems vis dar prie širdies laukinės gamtos grožis, – jis išliks paklausus, tiesiog reikėtų tokiems sodams suteikti labiau struktūruotą išvaizdą.

Madinga bus derinti vietinius „laukinius“ augalus ir dekoratyvius kultivarus. Tarkime, ašuotes, miskantus, kitus miglinius su lauko gėlėmis – ežiuolėmis, rudbekijomis, šalavijais. Ir visą šį grožį pabrėžti akmeniniais arba natūralios žolės takeliais.

Rezultatas bus natūrali, tačiau harmoninga – ne chaotiška! – kompozicija, trauksianti į jūsų sodą drugelius, bites, paukščius.

Patarimas: naudokite kuo įvairesnio aukščio bei atspalvių augalus – taip sukursite gyvumo ir judesio atmosferą net ir nevėjuotomis dienomis.

Romantiški sodai

Jeigu jus žavi amerikietiškuose filmuose rodomi elegantiški priemiesčio namai su balintomis terasomis, šis stilius kaip tik jums.

Romantiškas sodas – tai sodas sielai. Vieta, kur klesti ramybė, simetrija ir švelnūs atspalviai. Jo pagrindas – visžalės gyvatvorės (buksmedžių, kukmedžių, vaistinių ievų), supančios rožių ir hortenzijų krūmus, levandas ir jazminus.

Rekomenduojami spalviniai akcentai – rožinės ir kreminės gėlės, sukuriančios „amžinos vasaros“ efektą.

Tai mini kraštovaizdis, kuriame nostalgija persipina su grakštumu, šiluma ir, žinoma, romantika, leidžiančia pabėgti nuo kasdienybės šurmulio.

Patarimas: jei yra vietos ir galimybių, papildykite sodą akmeniniais suoleliais, žibintais, pasistatykite pavėsinę ir turėsite savo nuosavą Provanso kampelį.

Kas bus aktualu kitais metais

• Ekologinis sąmoningumas. Jo esmė – naudoti mažiau trąšų ir daugiau komposto, kaupti lietaus vandenį.

• Aromaterapija. Sode pradėkite auginti augalus, kurių aromatas ramina. Pavyzdžiui, mėtas, čiobrelius, levandas, melisas.

• Švelnus apšvietimas. Vakarais įsižiebiantys šviestuvai su saulės baterijomis sukurs atpalaiduojančią aplinką.

2026-ųjų sodas – tai ne tik dekoratyvumas, bet ir emocijos. Erdvė, kuri rūpinsis jumis, padės atsikratyti įtampos, rasti vidinę pusiausvyrą ir pasijusti arčiau gamtos.

Susipažinkite: nauji augintiniai

Ateinantys metai atsineša ne tik naują stilių sodams, bet ir naujų madingų augalų.
Kraštovaizdžio specialistai iš jų išskiria 5 pagrindinius, būsiančius populiariausius 2026-aisiais. Tokio dėmesio šie augalai, su kuriais netrukus supažindinsime, sulaukė dėl savo dekoratyvumo ir nekaprizingumo – jie gali augti visokiausiomis sąlygomis nuo saulėkaitos iki dalinio šešėlio, o kai kurie net tinkami panaudoti virtuvėje.
Didžiosios cefaliarijos

Šios daugiametės gėlės švelnaus citrininio atspalvio žiedais pritaps bet kokioje klomboje ir subtiliai atnaujins gėlyno vaizdą. Sodinti jas galima tiek visiškoje saulėkaitoje, tiek ir daliniame pavėsyje.
Violetinės tūbės

Nepaisant pavadinimo, ne visos violetinės tūbės yra violetinės – jų atspalvių įvairovė gana didelė. Tad šios aukštos grakščios gėlės gali tapti išraiškingu akcentu.
Tūbės nereiklios gėlės – gerai auga saulėkaitoje ir lengvai dauginasi.
Japoninės sedulos

Nepaprastai gražiais kreminiais žiedais žydinčios sedulos mėgsta augti daliniame ar net visiškame šešėlyje. Specialistai ypač rekomenduoja dvi veisles – ‘Teutonia’ ir ‘Venus’.
Lelijos ‘Nightrider’

Sodinti lelijas geriausia saulėje arba daliniame šešėlyje. Šios veislės žiedų spalva itin tamsi, todėl nė neabejokite, kad ‘Nightrider’ taps tikra sodo puošmena.
Artišokai ‘Violet de Provence’

Daržovė? Taip! Ir visgi labai dailus augalas, niekuo nenusileidžiantis dekoratyviems.
Dar neseniai artišokai išvis buvo egzotika, o dabar ne tik randa vietą mūsų virtuvėse, bet ir gėlynuose.

The post Sodas 2026-ųjų stiliumi appeared first on Kauno savaitė.

Sideratinės kultūros gerina dirvožemio struktūrą, praturtina jį naudingomis medžiagomis, saugo nuo erozijos ir slopina piktžolių augimą. Tačiau kokius pasirinkti sideratus ir svarbiausia – kam reikia juos maišyti?

Grikiai – puikus medingasis augalas ir fitosanitaras, turintis fungicidinių bei insekticidinių savybių.

Kiekvienas sideratams priskiriamas augalas atlieka savas funkcijas. Vienos kultūros turi puikiai išsivysčiusią šaknų sistemą ir dėl to veiksmingai purena dirvą, kitos – užaugina didelį kiekį žaliosios masės, trečios sveikatina žemę, traukia vabzdžius apdulkintojus ir panašiai.

Jeigu sėjami sideratų mišiniai, galima išspręsti kelias problemas iš karto.

Visi savaip naudingi

Kad pasirinktumėte tinkamiausius ir būtent jūsų poreikius atliepiančius sideratus ir galėtumėte sudaryti tinkamiausius jų mišinius, būtina išmanyti išskirtines tokių augalų savybes.

Kryžmažiedės kultūros, tokios kaip garstyčios, rapsai, pašariniai (aliejiniai) ridikai, paprastosios barborytės, yra dažniausiai naudojami sideratai. Šie augalai greitai užaugina žaliąją masę, puikiai purena dirvožemį, atgraso spragšių ir grambuolių lervas. Be to, pasižymi fitosanitarinėmis savybėmis: sveikatina žemę lysvėse, kuriose daržovės sirgo fitoftoroze, fuzarioze, alternarioze.

Varpinės kultūros (rugiai, avižos, kviečiai, miežiai) labai veiksmingai slopina piktžolių augimą ir gerina dirvožemio struktūrą – purena sunkias molingas dirvas, smėlingoms neleidžia išsiplauti. O dar praturtina žemę kaliu, fosforu, lengvai pasisavinamu siliciu.

Ankštinės kultūros – žirniai, vikiai, lęšiai, barkūnai, sėjamieji esparcetai, liucerna, dobilai – aeruoja dirvožemį ir praturtina jį azotu. Taip yra dėl to, kad šių augalų šaknys vystosi simbiozėje su azotą fiksuojančiomis bakterijomis. Tad tokių sideratų pasėjimas prilygsta tręšimui mėšlu. Jau neminint apie tai, kad ankštiniai augalai veiksmingai blokuoja piktžolių plitimą, atgraso nematodus ir grambuolių lervas.

Facelijos – universalus sideratas. Jas galima sėti nuėmus bet kokių daržovių derlių.

Šis vienmetis žolinis augalas turi išsišakojusią šaknų sistemą, labai naudingą dirvožemio struktūrai. Facelijų daigai greitai užaugina žaliąją masę – esant palankioms sąlygoms, 6 savaitės po sėjos sužydi ir vilioja į sodą bites bei kitus naudingus vabzdžius.

Linai naudingi tuo, kad išskiria ypatingus toksiškus junginius – cianogeninius glikozidus, itin sveikus dirvožemiui ir labai nepatinkančius vabzdžiams kenkėjams. Todėl linus patariama sėti ir prieš sodinant bulves, ir jas nukasus – padės išprašyti iš daržo kolorado vabalus.

Grikiai kaip sideratai naudojami retai. Ir labai gaila! Jų itin galingos šaknys giliai prasiskverbia į dirvožemį. Požeminė grikių dalis augdama išskiria vertingas rūgštis, leidžiančias sudėtingus fosforo junginius paversti lengviau pasisavinamomis formomis.

Būtina paminėti, kad grikiai – puikiausias medingasis augalas ir fitosanitaras. Ir per vegetaciją, ir tada, kai antžeminė grikių dalis ir šaknys supūva, pasireiškia šio siderato fungicidinės ir insekticidinės savybės.

Galia – proporcijos

Sideratus galima sėti ir kaip monokultūrą – tai yra kiekvieną rūšį atskirai. Tačiau sumaišius skirtingų augalų sėklas efektas būna didesnis, išvengiama dirvožemio išsekimo ir sumažinama rizika pritraukti į daržą tam tikrus vabzdžius kenkėjus.

Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad varpinės kultūros traukia spragšių lervas. Jeigu jos sėjamos kartu su ankštiniais ir kryžmažiedžiais augalais, dirvožemis intensyviau aprūpinamas azotu, ir spragšių bei grambuolių lervoms jis tampa mažiau patrauklus.

Be to, tada varpiniai augalai dar ir tampa stipria atrama vikių, liucernos ar žirnių stiebams.

Taigi kokius sideratų mišinius specialistai rekomenduoja sėti nuėmus derlių?

• Avižos – 70 proc., vikiai – 30 proc.

• Rugiai – 60 proc., vikiai – 20 proc., žirniai – 20 proc.

• Rugiai – 40 proc., žirniai – 30 proc., garstyčios – 30 proc.

• Avižos – 40 proc., žirniai – 20 proc., vikiai – 20 proc., garstyčios – 10 proc., pašariniai ridikai – 10 proc.

Atkreipkite dėmesį į kryžmažiedžius augalus – jie idealiai tinka šiltnamiams, nes sveikatina žemę, taip pat naudingi ir lauko lysvėse, kuriose prieš tai augo bulvės, svogūnai, česnakai.

Nenuostabu, kad garstyčios, rapsai ir pašariniai ridikai dažnai sėjami kartu.

Galimi tokie jų mišiniai:

• Baltosios garstyčios – 50 proc., pašariniai ridikai – 50 proc.

• Baltosios garstyčios – 40 proc., pašariniai ridikai – 30 proc., rapsai – 30 proc.

• Pašariniai ridikai – 35 proc., baltosios garstyčios – 35 proc., barborytės – 30 proc.

Vis dėlto yra vienas svarbus „bet“: jeigu jūsų darže vis dar bręsta vėlyvieji kopūstai, ridikai, ropės, nederėtų sėti vien tik kryžmažiedžius sideratus. Jie taps pernelyg didele pagunda spragėms ir padidins jų populiaciją.

Taip pat tokių sideratų negalima sėti lysvėse, kuriose auginote ar kitą sezoną ketinate auginti kopūstus. Antraip galima išprovokuoti kopūstų šaknų gumą – nelengvai įveikiamą pavojingą grybelinę ligą.

Daug universaliau ir veiksmingiau būtų maišyti kryžmažiedžius sideratus su facelijomis, linais, rugiais, grikiais, žirniais bei kitomis kultūromis.

Kaip jau turbūt numanote, tokių mišinių variantų gali būti labai daug:

• Baltosios garstyčios – 50 proc., facelijos – 50 proc.

• Baltosios garstyčios – 30 proc., facelijos – 30 proc., rugiai – 20 proc., kviečiai – 20 proc.

• Baltosios garstyčios – 20 proc., rapsai – 20 proc., facelijos – 20 proc., žirniai – 20 proc., sėjamieji esparcetai – 20 proc.

• Baltosios garstyčios – 20 proc., facelijos – 20 proc., avižos – 20 proc., miežiai – 10 proc.¸ žirniai – 10 proc., barkūnai – 10 proc., lubinai – 10 proc.

• Baltosios garstyčios – 20 proc., pašariniai ridikai – 10 proc., avižos – 20 proc., grikiai – 10 proc., žirniai – 10 proc., vikiai – 20 proc., facelijos – 10 proc.

• Facelijos – 20 proc., baltosios garstyčios – 10 proc., avižos – 10 proc., miežiai – 10 proc., žirniai – 10 proc., barkūnai – 10 proc., lubinai – 10 proc., esparcetai – 10 proc., grikiai – 10 proc.

• Facelijos – 40 proc., baltosios garstyčios – 30 proc., pašariniai ridikai – 30 proc.

• Facelijos – 40 proc., linai – 30 proc., garstyčios – 30 proc.

• Linai – 40 proc., baltosios garstyčios – 20 proc., pašariniai ridikai – 20 proc., žirniai – 20 proc.

Jeigu reikia į sodą pritraukti kuo daugiau bičių, to pasieksite pasėję medingųjų sideratų mišinių:

• Grikiai – 25 proc., barkūnai – 25 proc., facelijos – 25 proc., garstyčios – 25 proc.

• Grikiai – 40 proc., garstyčios – 40 proc., facelijos – 20 proc.

• Grikiai – 25 proc., rapsai – 25 proc., facelijos – 25 proc., lubinai – 25 proc.

• Grikiai – 20 proc., facelijos – 20 proc., lubinai – 20 proc., vikiai – 10 proc., garstyčios – 10 proc., rapsai – 10 proc., barkūnai – 10 proc.

• Garstyčios – 40 proc., facelijos – 30 proc., esparcetai – 20 proc., kalendros – 10 proc.

Sideratų sudėtį ir proporcijas mišiniuose, suprantama, galima keisti savo nuožiūra, priklausomai nuo poreikių ir turimų sėklų.

Įsigytus jau paruoštus mišinius galima dar pagerinti lęšių, žirnių, liucernos, krapų, kalendrų, serenčių, medetkų, nasturtų, agurklių ir panašių augalų sėklomis.

O kai pasėtos kultūros užaugins žaliąją masę, kai kurias iš jų galėsite naudoti maistui, kitas – paruošti žiemai kaip vaistažoles.

Ką daryti su sideratais rudenį

Sėti sideratus galima visą sezoną bet kurioje laisvoje lysvėje, tarp lysvių ar aplink vaismedžių kamienus. Pražydusius sideratus būtina nupjauti – šiame vegetacijos etape jų stiebai dar minkšti, žaliosios masės kiekis – maksimalus.

Jeigu auginate medinguosius augalus, juos pjauti galite ir vėliau. Tik būtinai dar prieš šiems subrandinant sėklas, antraip užsisės.

Nupjautus sideratus galima užkasti į žemę kultivatoriumi arba palikti gulėti paviršiuje kaip mulčią. Pastarasis variantas lengviausias ir patogiausias: nesuardoma dirvožemio struktūra, o mulčias iš sideratų dar ir pavasarį saugo dirvą nuo piktžolių, dūlėjimo ir perdžiūvimo.

Jeigu prognozuojami šalčiai, o sideratai dar nesužydėjo, galima nieko su jais nedaryti. Peržiem antžeminė augalų dalis nušals, suguls ir padengs žemę storu kilimu.

Sideracija – plati sritis eksperimentams. Vis dėlto turėkite omenyje, kad sideratus geriausia sėti kuo dažniau, paeiliui (ne visada tuos pačius) arba maišant. Tai padės gerokai sumažinti mineralinių trąšų poreikį ir padidinti dirvožemio derlingumą.

    Naudinga žinoti

Neleiskite, kad sideratai apsisėtų patys, nes tada jie gali virsti sunkiai įveikiamomis piktžolėmis.
Nesėkite sideratų, priklausančių tai pačiai šeimai, kaip ir kultūra, kurią ketinate toje vietoje auginti. Tokiu atveju didėja tikimybė, kad jai persiduos pavojingos tų augalų ligos.
Jeigu artimiausiu metu neketinate sėti arba sodinti daržovių, nevarpykite ir neužakėkite toje sklypo vietoje didelio kiekio sideratų. Žaliosios masės perteklius dirvoje gali ją parūgštinti. Geriau suvarpykite tik sideratų šaknis (arba tik dalį augalų) – lapus ir stiebus sumeskite į kompostą.

The post Sideratų mišiniai. Ką pasėti nuėmus derlių? appeared first on Kauno savaitė.

Jis padeda ne tik efektyviai pasinaudoti gamtos ciklais, orų sąlygomis, bet ir Mėnulio fazių įtaka augalų vystymuisi.

     RUGPJŪTIS

Pagrindinio derliaus mėnuo. Ir tinkamiausias laikas ruoštis rudens sezonui.
Rugpjūtį sėjamos kultūros vartoti rudenį, taip pat sideratai, gerinantys dirvožemio derlingumą.

Sėja: rudeniniam derliui sėkite sparčiai augančias kultūras, kad spėtų subręsti iki šalnų.
Sideratai: sėkite nuėmę derlių – jie praturtins dirvožemį azotu ir neleis įsigalėti piktžolėms.
Laistymas: reguliariai laistykite augalus, ypač karštomis dienomis, neleiskite žemei perdžiūti.
Kenkėjai: stebėkite augalus, purkškite nuo ligų ir kenkėjų, kurie rugpjūtį vėl tampa itin aktyvūs.
Dirvožemis: nuėmę derlių laisvose lysvėse gerinkite žemę organinėmis trąšomis.

The post 2025-ųjų daržininko kalendorius: RUGPJŪTIS appeared first on Kauno savaitė.

Kaip būdavo anksčiau? Braškės derėdavo gal porą savaičių vasaros pradžioje, po kurių tekdavo laukti metus, kad jų vėl paragautume.

Viską pakeitė selekcininkų išvestos remontantinės braškių veislės, pasižyminčios unikaliomis savybėmis: duoti uogų derlių kelis kartus per sezoną tarp derėjimų darant mėnesio dviejų pertraukas.

Svarbiausia, kad antrojo derliaus uogos dažnai būna net stambesnės ir saldesnės už pirmojo.

Tačiau, kaip sakoma, visi medaliai turi antrąją pusę. Remontantiniai augalai – irgi.

Jiems reikia daug daugiau dėmesio. Dėl dažno derėjimo jų jėgos greičiau išsenka, taigi būtina dažniau atnaujinti uogyną. Ir prižiūrėti kruopščiau, jeigu norite sezonui baigiantis vis dar mėgautis šviežiomis braškėmis.

Reiklios klientės

Sodinti remontantines braškes galima viso šiltojo sezono metu – taigi nuo ankstyvo pavasario iki prasidedant rudeniui.

Rugsėjui persivertus į antrąją pusę, to daryti jau neberekomenduojama, nes kereliai gali nespėti įsitvirtinti iki prasidedant šalčiams.

Tai aktuali informacija kiekvienam augintojui, nes želdinių atnaujinimas – privaloma sąlyga dideliam derlingumui palaikyti.

Remontantinių veislių braškes būtina persodinti į naują vietą ne rečiau kaip kartą per 2–3 metus, kad derlius išliktų gausus ir kokybiškas.

Bet vien tik persodinimo braškynui nepakaks – reikės dar ir priežiūros bei nemažai trąšų, suteikiančių augalams jėgų derėti vėl ir vėl.

Labai svarbu laikytis ir visų agrotechnikos taisyklių: reguliariai laistyti (uogų nokimo periodu – dar uoliau), šalinti ūsus, nepamiršti ligų profilaktikos.

Kaip turbūt jau supratote, susidaro netrumpas sąrašas procedūrų, kurias būtina per sezoną atlikti, jeigu norite turėti braškių.

Kiek, kuo ir kada tręšti

Kad braškės neprarastų gebėjimo derėti daugiau nei kartą, joms reikia daugiau maisto. Ypač tai aktualu stambias uogas nokinančioms veislėms, taip pat pavasarį sodintiems braškių kerams, kurie sumanė derėti jau pirmaisiais metais.

Bet apie viską iš eilės.

Organinės trąšos braškėms reikalingos visą vegetacijos laiką – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Po sanitarinio braškyno sutvarkymo pavasarį tarpus tarp braškių eilių reikia išpurenti ir sykiu patręšti organika. Šiam tikslui puikiai tinka humusas, biohumusas ir gerai subrandintas kompostas. Jie uždengs apsinuoginusias augalų šaknis ir pūdami tieks braškių krūmeliams maistines medžiagas.

Pirmasis, pavasarinis tręšimas skirtas stimuliuoti aktyvų jaunos lapijos augimą, todėl azoto braškės turėtų gauti daugiausia.

Iki pražystant braškyną dar galima palieti galvijų mėšlo tirpalu: stiklinę trąšų išmaišyti 5 litruose vandens ir po kiekvienu kupsteliu papilti po 1 litrą.

Šauniu priedu taps dilgėlių užpilas: kibirą šviežių jų lapų apliekite šiltu vandeniu ir palikite 3 dienas fermentuotis. Kai nusistovės, pageidautina šiuo skysčiu braškes palaistyti dukart – iki žydėjimo ir nuskynus derlių.

Alternatyva „gyvai“ organikai gali būti trąšos jos pagrindu: organinių ir mineralinių trąšų kompleksai braškėms arba granuliuotas kompostas.

Prieš pat pradedant braškėms žydėti, naudinga jas pamaitinti mineralinėmis trąšomis.

10 litrų vandens ištirpdykite 2 šaukštus nitrofoskos ir 1 šaukštelį kalio sulfato. Vienam krūmeliui užteks vos 0,5 litro šio mišinio.

Braškėms kraunant žiedus, reikalingas kalis. Todėl jos laistomos kalio salietros tirpalu (1 šaukštelis 10 litrų vandens) arba pelenų užpilu (150 g tokiam pačiam kiekiui vandens, tik jis turi būti karštas).

Birželio viduryje remontantinės braškės pradeda aktyviai formuoti žiedynus, iš kurių brandins pakartotinį derlių. Vadinasi, pirmasis vasaros mėnuo – optimalus laikas dar kartą pamaitinti jas organinėmis trąšomis.

Tai gali būti galvijų mėšlo tirpalas (1:5), vištų mėšlo tirpalas (1:20) arba skystas kompostas (1 kg komposto reikia išmaišyti 10 litrų vandens). Vienam kupsteliui pilamas 1 litras maistingo skysčio.

Bet galima vėl naudoti pelenų ir (arba) žolių užpilus, kurie taip pat veiksmingai pamaitins uogyną.

Braškių šaknys linkusios išlįsti į paviršių, todėl jas svarbu vėl pridengti žemėmis.

Tokiu laikotarpiu leistina braškes tręšti ir mineralinėmis trąšomis. Ypač skirtomis uogoms arba specifiškai braškėms ir žemuogėms. Jose subalansuotas kiekis maisto medžiagų, reikalingų būtent šioms uogoms vystytis.

Nuo vasaros vidurio organines trąšas jau reikia pamiršti. Kodėl, visi gerai žinome: didelis kiekis azoto šiame vegetacijos etape augalams gali labiau pakenkti nei duoti naudos ir sutrukdyti jiems pasiruošti žiemai.

Galiausiai rugpjūtį remontantinėms braškėms reikalinga porcija trąšų, padėsiančių suformuoti rudeninį derlių ir sėkmingai pasiruošti šaltajam sezonui.

Galima naudoti kompleksines mineralines trąšas, skirtas uogoms ir specialiai braškėms, taip pat nitroamofoską arba oranžinį kristaloną. Bet galima ir patiems paruošti maistingą mišinį iš 40 g superfosfato, 15 g karbamido ir 20 g kalio sulfato (tiek trąšų turi užtekti 1 kvadratiniam metrui braškyno). Granules berkite tarp braškių eilių, kruopščiai užkapstykite ir paliekite vandeniu, kad būtų lengviau pasisavinti.

Organinių ir mineralinių trąšų deriniai irgi puikiai tinka rugpjūčio tręšimui. Dėl didesnio kalio ir fosforo kiekio jie padeda suformuoti paskutinį uogų derlių, sukrauti žiedpumpurius kitam sezonui bei prikaupti būtinų medžiagų saugiai ištverti žiemą.

Ruoškite kibirus

Remontantinių braškių tręšimą privalu derinti su laistymu. Deja, tikslių rekomendacijų, kaip dažnai ir kiek vandens šioms uogoms reikia, niekas duoti negali. Tai neįmanoma, nes drėgmės poreikis priklauso nuo dirvožemio ypatybių, klimato ir esamų orų.

Pavyzdžiui, smėlingame dirvožemyje laistyti braškyną tenka dažniau, nes žemė greičiau perdžiūva. Molingame – priešingai, daug svarbiau braškių neperlaistyti.

Visgi esant „klasikinei“ vasarai – saulėtai su nedažnais lietumis – braškes rekomenduojama laistyti kartą per savaitę. Ir vandens pilti tiek, kad prasiskverbtų į 20 cm gylį.

Drauge negalima pamiršti, jog žydinčioms ir nokinančioms uogas remontantinėms braškėms drėgmės reikia daugiau.

Čia svarbus ir mulčiavimas – nuo jo labai priklauso, kaip sėkmingai seksis auginti remontantinį braškyną.

Mulčias, kuriuo braškėms dažniausiai tampa šienas, šiaudai arba pjuvenos, padeda sulaikyti drėgmę, saugo nuo plutos susidarymo žemės paviršiuje, pastebimai sumažina piktžolių kiekį, dengia šaknis nuo perkaitimo ir uogas – nuo puvinio.

Kaupti „nuogales“

Jeigu braškių nemulčiuosite, jas reikės reguliariai ravėti, nes greta įsitaisančios piktžolės negailestingai konkuruos su braškėmis dėl maisto ir vietos po saule.

Rauti „okupantes“ dera vos tik joms pasirodžius, bet labai atsargiai, kad nebūtų pažeista braškių šaknų sistema.

Ravėdami kartu išpurenkite ir dirvą tarp eilių bei aplink braškes, o pačius augalus lengvai apkaupkite – braškių šaknys linkusios išlįsti į paviršių, todėl svarbu jas vėl pridengti žemėmis.

Purenimas būtinas, kad dirvos paviršiuje nesusidarytų pluta, kuri dažnai atsiranda po lietaus ar laistymo ir apsunkina oro patekimą prie šaknų sistemos.

Pertrauka – sveikatai pastiprinti

Nuskynus pirmąjį derlių remontantinėms braškėms prasideda neilgas poilsio laikotarpis, po kurio augalai pereina į dauginimosi fazę – pradeda aktyviai auginti ūsus-ūglius su dukterinėmis skrotelėmis.

Tokiu metu svarbu pasirūpinti dviem dalykais: braškių krūmelių sveikata ir nukreipti augalų išteklius reikiama linkme.

Jeigu neplanuojate savo braškių plantacijos išplėsti ar atnaujinti ir norite sulaukti visaverčio antrojo derliaus, visus ūsus būtina pašalinti. O kartu su jais – ir sausus, pažeistus lapus, senus žiedynus.

Darbuotis galima tik aštriu sekatoriumi arba sodo žirklėmis ir stengtis nepažeisti augimo taško.

Jokiu būdu nebandykite plėšti ūsų rankomis – greičiau išrausite visą braškių krūmą nei nuskinsite atkaklų ūglį.

Apie žiedgraužius ir erkutes

Rimčiausią grėsmę braškių derliui kelia vienas pavojingiausių šių uogų kenkėjų – avietinis žiedgraužis, pažeidžiantis visas augalo dalis.

Kad išvengtumėte jų antpuolio, būtina profilaktika – reguliariai purkšti braškyną, ypač pavasariui baigiantis ir vasaros pradžioje.

Veiksminga liaudiška priemone šiam tikslui laikomas česnakų užpilas.

Susmulkinkite 150 g česnakų, užpilkite 10 litrų vandens, labai gerai išmaišykite ir palikite parą nusistovėti. Prieš naudojimą nukoškite.

Pastebėjus ant braškių avietinius žiedgraužius, česnakai jau nebepadės – reikės rimtesnių preparatų.

Braškių erkutės – dar vienas pavojingas priešas. Jo atsiradimą pastebėsite iškart: braškių lapai susisuks, taps raukšlėti, žvilgantys ir pamažu mirs. Tokius reikia kuo skubiau pašalinti, o krūmelius nupurkšti biologiniais insekticidais-akaricidais.

Ligų – pilkojo puvinio, dėmėtligės, miltligės – profilaktikai braškes reguliariai purkškite biofungicidais su šieno lazdelėmis ir trichodermomis.

O vegetacijos periodui einant į pabaigą, nuskynę paskutines uogas, pasinaudokite patarimu nupurkšti visą plantaciją 1 proc. koloidinės sieros tirpalu arba kontaktiniu fungicidu-akaricidu. Taip apsaugosite braškyną nuo grybelinių infekcijų ir kenkėjų tuomet, kai jis, besiruošdamas žiemos miegui, yra pažeidžiamiausias.

The post Antroji braškių banga appeared first on Kauno savaitė.

Ypatingą vietą kopūstų gerbėjų klube užima vikšrai. Jais kopūstų lysves apdovanoja nekalčiausiai atrodantys žavūs sutvėrimai – drugiai. Patys jie jokios žalos daržui nedaro, tačiau kiekvienas drugio palikuonis pasistengia už du.

Kas graužia jūsų kopūstus?

Grėsmę kopūstų derliui kelia kelių rūšių drugiai.

Kopūstiniai baltukai. Šie visiems gerai pažįstami dieniniai drugiai kiaušinėlius paprastai deda ant apatinių kopūstlapių. Po savaitės iš jų išsirita lervos – bemaž 4 cm ilgio gelsvai žali vikšrai su juodomis dėmelėmis ir šviesiu dryžiu ant nugarėlės.

Viena drugio patelė per gyvenimą gali padėti iki 400 kiaušinėlių. O iš viso per sezoną išsivysto dvi, kartais net trys kopūstinių baltukų kartos.

Ropiniai baltukai. Labai panašūs į kopūstinukus, tik mažesni drugiai. Jų vikšrai – blyškiai žalsvi, apaugę trumpais aksominiais šereliais. Tai jie pragraužia tunelius gūžėse, pakeliui palikdami ekskrementų pėdsaką. Taip pažeistos kopūstų galvos ima pūti.

Vienu sykiu ropinio baltuko patelė padeda iki 500 kiaušinėlių. Per sezoną išsirita 2–3 drugių kartos.

Kopūstiniai pelėdgalviai. Neįspūdingai atrodantys drugiai smulkiais raštais ir dėmėmis išmargintais rusvais sparnais atrodo neišvaizdūs. Bet iš tikrųjų yra pavojingi polifagai (mintantys labai įvairiu augaliniu arba gyvūniniu maistu) ir itin drėgmę mėgstantys kenkėjai.

Skirtingai nei baltukai, pelėdgalviai skraido naktimis.

Praėjus 4–12 dienų po to, kai patelė padeda kiaušinėlius, iš jų išsirita lervos. Iš pradžių jos žalsvos, paskui spalva tamsėja nuo pilkos iki tamsiai rudos.

Galiausiai iki 5 cm išaugę vikšrai išskaptuoja kopūstlapių minkštimą – belieka tik gyslos – ir išgraužia gūžėse gilias landas.

Per sezoną viena drugio patelė padeda 600 kiaušinėlių. O per metus pasaulį išvysta 1–3 kopūstinių pelėdgalvių kartos.

Kopūstinės kandys. Mažyčiai ir neryškūs pilkšvai rudi drugiai – taip pat naktiniai gyventojai. Ir stebėtinai ištvermingi keliautojai: gali nuskristi didelius atstumus.

Kiaušinius deda apatinėje kopūstlapių pusėje. Iš jų išsirita 7–11 mm dydžio vikšreliai – žali su mažais juodais taškeliais. Nors menki, šie geba ne tik išgraužti kopūstų lapus, bet ir pažeisti augimo tašką, ir tada gūžė nebesusiformuoja.

Sezono metu viena kandies patelė gali padėti 80–300 kiaušinėlių. Per metus sparnus išskleidžia 4–5 šių drugių kartos.

Mechaniniai kovos su vikšrais būdai

Iš pradžių derėtų pabandyti išvis neleisti šiems rajūnams įsigalėti ant kopūstų. Vos pastebėjus darže sklandant drugius, uždengti lysves kokia nors apsaugine medžiaga – smulkiu tinklu, tiuliu ar plonu baltu spunbondu. Tokios dangos netrukdys kopūstams augti, praleis šviesą, orą ir vandenį, tačiau sudarys patikimą barjerą drugiams. Negalėdami nusileisti ant kopūstų, jie negalės ir padėti ant jų kiaušinėlių.

Jeigu kopūstų vis dėlto nepavyko apsaugoti ir ant jų atsirado vienas kitas vikšras, geriausia bus juos tiesiog rinkti – rankomis. Auginantiems daug kopūstų darbas bus ne iš lengvųjų, užtat vienas veiksmingiausių atsikratant kenkėjų.

Kasdien apžiūrinėkite kopūstlapius (geriausia rytais ar vakarais, kuomet vikšrai mažiau aktyvūs) – būtinai ir apatinę jų pusę, nes ji vikšrų mėgstamiausia. Aptikę vikšrų ar kiaušinėlių, kruopščiai juos pašalinkite ir nedelsdami sunaikinkite.

Biologiniai kovos su vikšrais būdai

Gera žinia ta, kad vikšrų nepakenčiame ne tik mes, kopūstų augintojai. Gamtoje šie mažyčiai besočiai turi apsčiai priešų. Iš jų patys pavojingiausi – paukščiai: zylės, žvirbliai, varnėnai, kiti.

Kad priviliotumėte juos į savo sklypą, įrenkite sparnuočiams lesyklų ir girdyklų, nepamirškite įkelti inkilų.

Natūraliems vikšrų priešams priskiriamos ir vapsvos, žygiai, boružės. Jiems privilioti aplink kopūstus pasodinkite ar pasėkite žydinčių augalų, stipriai kvepiančių prieskoninių žolelių: krapų, kmynų, kalendrų. Arba palikite greta nedidelį plotelį laukinių žolynų.

Dar vieni daržininkų pagalbininkai – parazitiniai nematodai (pavyzdžiui, Steinernema carpocapsae). Jie sunaikina vikšrą iš vidaus per kelias dienas, tačiau yra visiškai saugūs augalams ir žmonėms.

Įsigyti nematodų galima specializuotose fizinėse ir internetinėse parduotuvėse ir perkelti į dirvožemį pagal instrukcijas.

Kiti grėsmingi vikšrų priešai – entomofagai, arba vabzdžiai, mintantys kitais vabzdžiais.

Tokie yra vyčiai (pavyzdžiui, Apanteles fuliginosus) ir vapsvutės trichogramos (kaip kad Trichogramma evanescens). Pastarųjų lervutės vystosi tiesiog drugių kiaušiniuose. Todėl trichogramos prie kopūstų lysvių išleidžiamos dukart per sezoną: pirmąsyk – kai drugiai tik pradeda dėti kiaušinius, antrą – dar po savaitės.

Visą kopūstų vegetacijos laiką kopūstus galima apdoroti biologiniais preparatais su aerobinių bakterijų Bacillus thuringiensis sporomis. Patekusios į vikšrų organizmą, jos sukelia toksikozę ir dar po kelių dienų kenkėjai žūsta.

Be to, aštrus tokių preparatų kvapas atbaido nuo kopūstų ir drugius, kitus vabzdžius.

Liaudiški kovos su vikšrais būdai

Mišrūs želdiniai. Kai kurie augalai gali padėti apsaugoti kopūstus nuo vikšrų vien savo aromatu. Todėl juos rekomenduojama sodinti greta lysvių ar net kopūstų tarpueiliuose.

Augalai kompanionai išskiria eterinius aliejus, arba fitoncidus, kurie ir atbaido kenkėjus.

Kopūstams patiks medetkų, krapų, serenčių, nasturčių, mėtų arba šalavijų draugija, atgrasysianti ne vien vikšrus, bet ir kitus kenkėjus.

Mulčiavimas. Jis padeda ne tik drėgmę dirvožemyje išlaikyti, bet ir saugo augalus nuo kenkėjų.

Vikšrams nepatiks spygliuočių pjuvenų, pušų žievės arba stiprų kvapą turinčių sausų žolių mulčias – jis trukdys keliauti nuo vieno kopūsto prie kito.

„Pudravimas“. Sunaikinti vikšrus galima barstant kopūstus tabako dulkėmis, aitriųjų paprikų milteliais arba pelenais.

Beje, pelenus nebūtina naudoti atskirai – galima ir kartu su tabaku.

Taip pat turėkite omenyje, kad lietus ar net didesnė rasa iškart nuplauna šią apsaugą nuo kopūstlapių. Tuomet viską tenka kartoti iš naujo.

Augaliniai užpilai ir nuovirai

Tai bene labiausiai paplitusios „ne cheminės“ kovos su kopūstus graužiančiais vikšrais priemonės, saugios tiek daržovėms, tiek žmonėms ir, tikinama, veiksmingos.

Purkšti jomis kopūstus geriausia sausu nevėjuotu oru rytą arba vakare.

Svarbiausia apdoroti ne tik kopūstlapių paviršių, bet ir apatinę jų dalį, nes būtent ten, kaip nesyk minėjome, dažnai ir slepiasi vikšrai.

Pakartotinus purškimus rekomenduojama atlikti po 5–7 dienų, ypač jeigu palyja lietus.

Česnakų užpilas

100 g susmulkintų česnakų užpilkite 1 litru šilto vandens ir palikite parą nusistovėti. Tada nukoškite, atskieskite 10 litrų vandens bei pridėkite 30–40 ml skysto muilo – kad geriau apliptų augalų paviršių.

Purkškite kopūstus, ypač dėmesio skirdami apatinei lapų pusei.

Kiečių nuoviras

Kiečiai turi karčiųjų medžiagų bei eterinių aliejų, kurie atgraso vikšrus.

Susmulkinkite 500 g šviežių kiečių (arba 200 g džiovintų), užpilkite 5 litrais vandens ir užvirinkite. Tada 15–20 minučių pakaitinkite ant silpnos ugnies.

Kai nuoviras atauš, nukoškite ir prieš naudodami atskieskite vandeniu santykiu 1:2.

Svogūnų lukštų užpilas

Svogūnų lukštuose esantys fitoncidai veikia kaip natūralus repelentas.

Įberkite 200 g jų į kibirą, užpilkite 10 litrų verdančio vandens ir pastatykite tamsioje vietoje 2–3 paroms nusistovėti. Po to užpilą nukoškite ir purkškite juo kopūstus.

Salierų nuoviras

Gana veiksminga liaudiška priemonė nuo kopūstgraužių vikšrų.

Reikės 500 g šviežių salierų lapų su visais lapkočiais. Juos susmulkinkite, užpilkite 3 litrais vandens. Mišinį užkaiskite ir 10 minučių pavirę pastatykite nusistovėti 2–3 valandas.

Paruoštą nuovirą perkoškite, atskieskite vandeniu santykiu 1:2.

Kad geriau liptų prie kopūstlapių, galite įmaišyti 50 g skysto muilo.

Pomidorų lapų nuoviras

Pomidorų lapai naudojami kovai su daugeliu daržo kenkėjų, taip pat ir vikšrais.

Šiam nuovirui reikės susmulkinti 1 kg šviežių pomidorų lapų, užpilti juos 10 litrų vandens ir palaikyti 4 valandas. Po to užvirinti ir pavirti 30 minučių. Ataušinę, perkošę ir vandeniu santykiu 1:3 atskiedę, į nuovirą įpilkite šlakelį skysto muilo – kad geriau priliptų – ir purkškite kopūstus.

Tabako užpilas

Dar viena galinga priemonė nuo vikšrų ir kitų kenkėjų. Jai paruošti prireiks 200 g tabako dulkių. Užpilkite jas 5 litrais karšto vandens ir palikite nusistovėti 2 paras, periodiškai vis pamaišydami. Tada nukoškite, atskieskite vandeniu iki 10 litrų ir dėl stipresnio poveikio įmaišykite dar 30 ml skysto muilo.

The post Mūšis už kopūstus be chemijos appeared first on Kauno savaitė.

Piktžolės – tikros okupantės iš prigimties. Neapsižiūrėsite, ir užgalės viską – pradedant daržo lysvėmis ir baigiant klombomis.

Jos trukdo augti gėlėms ir daržovėms – uždengia joms šviesą, atima vandenį ir maistą. O kartais augdamos net išskiria kenksmingų medžiagų, nuodijančių kitas kultūras.

Be deramos kontrolės piktžolės per labai trumpą laiką pasijunta visateisėmis sklypo šeimininkėmis, ir išprašyti jas pasidaro ne taip lengva.

Pačios pikčiausios iš visų piktžolių – tos, kurios greitai dauginasi, lengvai prigyja ir yra sunkiai sunaikinamos.

Sąrašas jums tikrai pasirodys matytas: tai kiaulpienės, garšvos, asiūkliai, paprastieji varpučiai, daržinės žliūgės, dirviniai vijokliai. Visi šie augalai turi galingas šaknų sistemas, yra atsparūs mindymui, net pjaunami greitai atauga. Taigi beveik nesunaikinami.

Tačiau nereikia nuleisti rankų! Net ir tokius agresorius įmanoma sustabdyti – kartais dargi be chemikalų.

Kiaulpienės

Jos tik vaikystėje atrodo pats gražiausias, pavasariškiausias ir nekalčiausias augalas – po pievą išsibarsčiusios geltonos saulutės, saldžiai kvepiančios medumi.

Tačiau suaugę ir įsigiję sodą ar daržą patiriame, koks negailestingas agresorius yra šis augalas.

Kiaulpienės šaknis į žemę prasiskverbia iki pusmetrio, o pūkų toli ir plačiai išnešiojamos sėklos daro augalą kone nesunaikinamu.

Jei nekontroliuosite kiaulpienių plitimo, netrukus jos gali įsigalėti visame sklype.

Kaip atsikratyti? Bandyti išnaikinti kiaulpienes galima įvairiausiais būdais, tačiau veiksmingiausiais specialistai vadina tik kelis. Ir tam, kad efektas būtų geriausias, šiais metodais patartina naudotis ne po vieną, bet kompleksiškai.

• Iškasti kiekvieną augalą su šaknimis. Tai veiksmingiausia kovos su kiaulpienėmis priemonė, tik svarbu iš žemės pašalinti visą šaknį nepaliekant net menkiausios dalelės, antraip piktžolė ataugs.

Patogiausia tą daryti specialiu šaknų rautuvu ar bent siauru kastuvėliu.

• Mulčiavimas šienu, nupjauta žole, pjuvenomis arba kompostu. Mulčio sluoksnis turi būti storas – 10–15 cm, kad per jį neprasiskverbtų šviesa ir kiaulpienių sėklos nesudygtų.

• Reguliarus žolės pjovimas dar iki kiaulpienių žydėjimo. Jis susilpnina augalus, o svarbiausia – atima galimybę daugintis sėklomis. Piktžolių sklype ilgainiui sumažėja daug kartų.

Paprastasis varputis

Varputis atrodo kaip paprasta žolė. Tačiau toli besidriekiantys jų šakniastiebiai gali užkariauti didžiulius plotus.

Sezono pradžioje paprastųjų varpučių šakniastiebiai driekiasi gulsčiai po žeme 5–15 cm gylyje šakodamiesi, o birželiui baigiantis pradeda augti gilyn, sustorėja, ima formuoti gumbus – ruošiasi žiemoti. Procesui kasmet kartojantis, per trejus metus varpučio šakniastiebis gali pasiekti net 2,5 m gylį.

Kas nutinka bandant rankomis išrauti varputį, turbūt gerai žinoma kiekvienam: dalis šaknų visada lieka žemėje. Tada piktžolė ima dar intensyviau augti iš kiekvienos pažeisto šakniastiebio nuoplaišos – net ir pačios menkiausios! – išleisdama naujus ūglius.

Būtent ši savybė daro paprastuosius varpučius gal net dar sunkiau sunaikinamus nei kiaulpienės.

Beje, įdomus dalykas: puriuose derlinguose dirvožemiuose paprastasis varputis dauginasi išskirtinai šakniastiebiais neeikvodamas jėgų žydėjimui. Tačiau sausringais metais, kai vystyti šaknų sistemą būna sunku, varpučiai sužydi ir ima brandinti sėklas.

Kaip atsikratyti? „Nemirtingą“ piktžolę gali padėti įveikti:

• Žemės sukasimas išrenkant varpučių šaknis. Tai sunkus ir ilgas darbas, tačiau duodantis rezultatų.

Tiesa, geriausia darbuotis ne kastuvu, o šakėmis, kad nenukirstumėte šakniastiebių. Ir daryti tą drėgnu oru, kai žemė minkšta ir šaknys lengviau išsitraukia.

• Dirvožemio padengimas storu tankiu mulčio sluoksniu, kad varpučių nepasiektų šviesa ir jie žūtų. Bet dar veiksmingiau bus vietoj mulčio naudoti juodą agrotekstilę. Mat, be šviesos, ji dar nepraleidžia ir vandens bei oro: tokiomis sąlygomis ir pačios atspariausios piktžolės neišgyvena.

• Sideratai. Pasėkite, pavyzdžiui, garstyčių, facelijų ar rugių, ir augdami jie nustelbs varpučius, be to, pagerins dirvožemio struktūrą.

Dirviniai vijokliai

Tai vienas klastingiausių daržininkų ir sodininkų priešų.

Jie dauginasi ne tik sėklomis (vienas augalas per sezoną gali jų paskleisti iki 10 000!), bet ir šakniastiebiais. O pastarieji – vertikalūs ir išties galingi: gilyn gali prasiskverbti iki 3 m.

Tačiau didžiausias blogis yra horizontalios dirvinių vijoklių šaknų ataugos, besidriekiančios 30–40 cm gylyje. Ant jų ši piktžolė sukrauna miegančius pumpurus, kurie, pažeidus augalo šakniastiebį, nubunda ir ima auginti naujus vijoklius.

Sunkiai įtikimas dirvinių vijoklių šaknų gyvybingumas ir milžiniškas kiekis subrandinamų sėklų užtikrina jiems vieną aukščiausių pozicijų sunkiausiai sunaikinamų piktžolių reitinge.

Iš pažiūros labai mieli su gležnais žiedų varpeliais dirviniai vijokliai kultūriniams augalams kelia didžiulę grėsmę. Jie išsiurbia iš dirvožemio drėgmę ir maistines medžiagas, ypač daug sunaudoja nitratinio azoto, nuo kurio yra smarkiai priklausomi. Dėl to greta augantys augalai azoto ima stokoti, tai atsiliepia jų augimui ir vystymuisi.

Jau nebekalbant apie tai, kad dirviniai vijokliai apraizgo viską, kas pasitaiko jų kelyje, neaplenkdami ir kultūrinių augalų stiebų. Šie „smaugiami“ gali pradėti nykti, prasčiau augti, nugulti.

Kaip atsikratyti? Kovoti su dirviniais vijokliais labai sunku, bet įmanoma.

• Reguliarus ravėjimas bus veiksmingas, jeigu iškart šalinsite kiekvieną naują ūgliuką vos šiam pasirodžius, nelaukdami, kol išsiskleis lapeliai.

• Galima uždengti žemę juoda agrotekstile arba kartonu visam sezonui. Tokios priemonės, jei pasiseka, dirvinius vijoklius sunaikina visiškai. Bet tam reikia laiko ir susitaikymo, kad negalėsite naudoti dalies sklypo.

• Pasėkite sideratų. Garstyčių, rapsų, facelijų – nesvarbu. Šie augalai su išsišakojusia šaknų sistema slopina dirvinių vijoklių augimą ir gerina dirvožemio struktūrą.

• Sumažinkite dirvožemio rūgštingumą. Dirviniai vijokliai labai mėgsta rūgščią žemę. Kad jūsų sklype jam taptų nepatogu, būtina sumažinti žemės rūgštingumo lygį kalkėmis, kreida, dolomitmilčiais arba pelenais.

Daržinės pienės

Viena gyvybingiausių piktžolių dažnai painiojama su kiaulpienėmis.

Daržinių pienių žiedeliai irgi aukso geltonio, gal kiek primena kiaulpienių, tačiau stiebas ir lapai – spygliuoti. Be to, ištįsti į aukštį jos gali iki 2 m.

Atitinkamai ilgos ir dirvinių pienių šaknys, prasiskverbiančios giliai į žemę. Sėklos – lengvutės, taigi pasklinda kelių dešimčių metrų plote.

Jeigu laiku nesiimsite priemonių, šios brutaliau atrodančios kiaulpienių giminaitės irgi sparčiai užims didelę teritoriją.

Kaip atsikratyti? Padėti, anot specialistų, gali:

• Ravėjimas rankomis – pats veiksmingiausias daržinių pienių naikinimo būdas. Tačiau naudos iš jo būna tik ankstyvosiose piktžolių augimo stadijose, kol šaknys neįsitvirtino giliai po žeme.

Taip pat svarbu pašalinti absoliučiai visą augalą, jei liks šaknų fragmentų – būtinai atsiras ir naujų ūglių.

• Mulčiavimas storu sluoksniu šiaudų, pjuvenų arba žemės uždengimas kartono lakštu, kad šviesa nepasiektų pienių ir pristabdytų jų augimą.

• Dažnas žolės pjovimas. Jeigu reguliariai pašalinsite antžeminę augalo dalį, jo šaknų sistema nusilps ir ilgainiui piktžolė žus.

Pastarąjį metodą geriausia naudoti kartu su mulčiavimu.

Dirviniai asiūkliai

Be galo seni mūsų planetos gyventojai, mėgstantys rūgščią ir drėgną žemę.

Dirvinių asiūklių šaknys siekia 1,5 m, o kai kuriais duomenimis, būna net 11–13 m ilgio. Tai daugiametė aktyviai plintanti piktžolė, iš dirvožemio pasiimanti ne tik maistines medžiagas, bet ir kitiems augalams būtiną drėgmę.

Asiūkliai dauginasi sporomis ir šakniastiebių dalimis.

Kaip atsikratyti? Kova su dirviniais asiūkliais reikalauja kompleksinių priemonių:

• Dirvožemio rūgštingumo mažinimas – pelenais, dolomitmilčiais ar kalkėmis, nesvarbu. Svarbu, kad ten, kur jų pabarstysite, asiūkliams bus nebe taip patogu augti.

• Drenažo sistemos įrengimas. Taip sklype sumažės drėgmės, o asiūklių plitimas sulėtės.

• Ravėjimas kas 10 dienų sausu oru arba kaskart po lietaus būtinai iškasant asiūklių šaknis. Tai vienintelis būdas sutrukdyti šioms piktžolėms vystytis ir daugintis.

• Užsėjimas sideratais – ypač kryžmažiedžiais. Pašariniai (aliejiniai) ridikai, rapsai, garstyčios išskiria tam tikrų medžiagų, slopinančių asiūklių augimą.

Dilgėlės

Jos – išskirtinis atvejis tarp piktžolių. Viena vertus, dilgėlės yra vertingas vaistinis ir maistinis augalas, turtingas vitaminų; puiki žaliava žaliosioms trąšoms ir kompostui.

Kita vertus, dilgėlės greitai suauga į tikras džiungles, ypač jeigu vietovė drėgnesnė, o dirvožemis derlingas.

Galinga šliaužiančių dilgėlių šaknų sistema gali šakotis per visą šakniastiebio ilgį, todėl įprastas ravėjimas duoda tik laikiną efektą. Iš žemėje užsilikusių šaknelių greitai vėl išauga visas krūmas.

Kovoti su dilgėlėmis kauptuku – bergždžias reikalas. Čia labiau tinka šakės ar kastuvas, jei stengsitės nepažeisti šaknų ir netingėsite kruopščiai jas išrankioti.

Kaip atsikratyti? Bene efektyviausi yra šie būdai:

• Reguliarus dilgėlyno pjovimas iki pat šaknų – taip susilpninami augalai bei jų šaknų sistema, neleidžiama jiems subrandinti sėklų ir pasisėti. Be to, nupjautas dilgėles labai gerai kompostuoti – jos paspartina organinių medžiagų irimą.

• Žemės sukasimas pašalinant šakniastiebius yra tinkamiausias smarkiai dilgėlėmis užžėlusiems plotams valyti.

• Mulčiavimas medžio žieve, šiaudais, sausais lapais, sutrūnijusiomis pjuvenomis arba tiesiog žemės uždengimas juoda agrotekstile.

• Žemės nusausinimas irgi gali padėti išgyvendinti dilgėles, jeigu būtent drėgmė joms labiausiai patinka jūsų sklype.

The post Pikčiausios pavasarinės piktžolės ir kaip su jomis kovoti be chemijos appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau skirtumas vis dėlto yra: koks bus derlius nuo kiekvieno krūmo – sauja uogų ar tiek, kad į litrinį indą netilps? Jeigu antrasis variantas jus vilioja labiau, gali būti, jog teks šį tą pakeisti savo uogyne.

Braškės – viena populiariausių kultūrų, kurią augina turbūt visi sodininkai. Bet toli gražu ne visi mėgaujasi gausiu derliumi.

Taip yra dėl to, kad apie braškių derlių reikia pradėti galvoti dar tik renkantis vietą, kur jas sodinsite. O paskui nestokoti kantrybės ir negailėti laiko laistymui, tręšimui, apsaugai nuo ligų ir kenkėjų.

Kur sodinti

Patyrę augintojai nieko naujo neišgirs: vietą braškynui reikia parinkti saulėtą, apsaugotą nuo stiprių vėjų su puriu derlingu neutraliu arba silpnai rūgščiu dirvožemiu. Tokią, kur neužsistovi vanduo.

Verta atsižvelgti ir į sėjomainos principus.

Kad uogų krūmai normaliai vystytųsi ir nesirgtų, geriausia sodinti daigus ten, kur ankstesniais sezonais augo ankštinės kultūros, žalumynai, svogūnai, česnakai, morkos, burokėliai, ir niekada ten, kur auginote žemuoges, baklažanus, kopūstus, bulves, agurkus, pomidorus.

Taip pat pageidautina, kad greta neaugtų vaismedžiai, avietės ir gervuogės.

Tiesa, po 3–4 metų planuoti teks vėl, nes kas tiek laiko braškyną būtina perkelti į naują vietą. Tokios kraustynės stiprina augalų imunitetą ir didina derlingumą.

Prieš sodinant braškes žemė pagerinama trąšomis – pavyzdžiui, humusu arba kompostu (6–8 kg vienam kvadratiniam metrui), 30–40 g kalio sulfato ir 50 g superfosfato (tam pačiam kvadratiniam metrui).

Kada sodinti

Kad kitais metai derlius nudžiugintų gausa, sodinant braškes reikia paisyti tinkamo laiko.

Optimalus metas kurti uogyną – maždaug nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pradžios, priklausomai nuo oro sąlygų.

Sodinant pavasarį, užsiauginti didelio derliaus einamaisiais metais nepavyks.

Krūmeliams paruošiamos nedidelės duobutės, į kurias, jei tik nepirkote sodinukų plikomis šaknimis, jie įkeliami su visu žemės gumulu.

Būtina stebėti, kad krūmo šerdelė – vidurinė dalis, iš kurios auga lapai, – liktų žemės lygyje. Ne aukščiau ir ne žemiau, o sulig žemės paviršiumi. Tik taip pasodintas augalas gerai įsišaknys.

Idealus atstumas tarp krūmelių turėtų būti 30–40 cm.

Pašalinti viską, ko nereikia

Braškių krūmeliai labai greitai priaugina ūsų siekdami užgrobti naujas teritorijas. Bet jie atima iš augalo taip reikalingą maistą.

Nebent tuos ūsus atsargiai nukarpysite sekatoriumi arba žirklėmis ir nukreipsite vertingas maistines medžiagas atgal ten, kur labiausiai reikia: būsimam derliui.

Atlikti šią procedūrą geriausia iki derėjimo pradžios ir po uogų nuskynimo. O išaugusias stipriausias atšakas galima pasodinti į naują vietą.

Dar braškių krūmams reikia reguliariai šalinti nudžiūvusius ir sergančius lapus. Pastaruosius patariama sudeginti, o sveikuosius galima mesti į kompostą.

Apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų

Stengdamiesi visomis išgalėmis padidinti braškyno produktyvumą turėkite omenyje, kad priešas – kenkėjai ir visokie fitopatogenai – irgi nesnaudžia ir sinchroniškai deda visas pastangas derliui sumažinti.

Todėl būtina nepamiršti uogyną profilaktiškai purkšti. Kuo?

Iki braškėms pradedant žydėti, krūmeliai purškiami nuo ligų preparatais su variu. Pavyzdžiui, 1 proc. Bordo tirpalu – arba kitais panašiais.

Tinka kovai su ligomis ir priemonės šieno lazdelių ir trichodermų pagrindu.

Privalu purkšti braškes ir priemonėmis nuo kenkėjų. O nuėmus derlių – viską pakartoti iš naujo.

Kol noksta uogos, suprantama, galima naudoti tik biopreparatus ir liaudiškas priemones, kad derlius būtų ne tik gausus, bet ir ekologiškas.

Jeigu braškes puola šliužai ir sraigės, turėsite pasirūpinti gaudyklėmis ir jiems. Jei ne pirktinėmis, tai savadarbėmis (bandėte su alumi ar kefyru?).

Kaip ir kuo tręšti

Kad braškių krūmai sunokintų kuo daugiau uogų, juos reikia tręšti 3–4 kartus per sezoną.

Atrodo, daug, tačiau trąšos padeda augalams užsiauginti pakankamai žaliosios masės, suformuoti daug žiedų ir paskui sunokinti uogų.

Braškių tręšimo planas turėtų atrodyti daugmaž taip:

Pirmasis tręšimas. Atliekamas pavasarį atitirpus viršutiniam dirvožemio sluoksniui. Galima į 10 litrų vandens įmaišyti 1 šaukštelį karbamido arba 2 stiklines skysto mėšlo – ir kiekvienam krūmeliui užpilti po 1 litrą.

Antrasis tręšimas. Atliekamas pumpurų fazėje. Į 10 litrų vandens įberiamas 1 šaukštas nitrofoskos ir vienam krūmui pilama po 1 litrą.

Trečiasis tręšimas. Atliekamas kompleksinėmis trąšomis formuojantis uogų užuomazgoms.

Ketvirtasis tręšimas. Atliekamas vasaros pabaigoje. Vienam kvadratiniam metrui reikia 30 g superfosfato ir 20 g kalio sulfato arba lysvės palaistomos pelenų tirpalu (2 stiklinės pelenų 10 litrų vandens).

Laistymas

Be subalansuoto laistymo plano turtingo braškių derliaus negausite – nė nesvajokite. Tačiau persistengti irgi nereikėtų, antraip ir krūmai, ir uogos ims pūti.

Braškėms tiktų tokia laistymo schema:

1. Iki žydėjimo pradžios, ypač vyraujant sausiems orams, braškes būtina laistyti gausiai – maždaug 1–2 kartus per savaitę. Ir tiek, kad dirvožemis sudrėktų 15–20 cm gylyje.

2. Žydėjimo laikotarpiu braškės laistomos mažiau ir tik greta krūmelių. Taip, kad vanduo nepaliestų žiedų ir nenuplautų žiedadulkių (iki pasirodant pirmiesiems žiedeliams ir nuskynus uogas laistyti galima ir ant lapų).

3. Likus porai savaičių iki sunokstant uogoms, kaip ir joms nokstant, braškės laistomos tik jeigu labai sausa – kad neįsimestų puvinys.

4. Nuskynus derlių, braškynas vėl laistomas reguliariai, kad krūmeliai vėl sukrautų žiedinius pumpurus – kitam sezonui.

Laistoma rytą arba vakare. Vanduo turi būti pastovėjęs ir šiltas, kad augalai nepatirtų streso.

Vienam braškių krūmeliui reikia užpilti 1–2 litrus vandens.

Mulčiavimas

Dar viena sėkmingų braškių augintojų paslaptis – tinkamas lysvių mulčiavimas. Jis:

• po laistymų padeda sulaikyti drėgmę dirvožemyje,

• padeda žemei geriau įšilti,

• stabdo piktžolių augimą,

• mažina ligų ir kenkėjų grėsmę,

• padeda uogoms išlikti švarioms,

• leidžia užauginti ankstyvesnį ir kokybiškesnį derlių.

Organinis mulčias, tarkime, kaip šiaudai, nupjauta žolė, spygliai, kompostas, durpės, skiedros, šienas, r papildomai aprūpina dirvožemį maistingomis medžiagomis bei gerina jo struktūrą.

Kalbant apie plėvelę, sodininkų dažnai naudojamą braškių lysvėms dengti, vertėtų prisiminti, kad karštu oru ji gali smarkiai perkaitinti žemę ir svyruojant oro temperatūrai sudaryti sąlygas kauptis kondensatui ir didinti grėsmę augalams iššusti.

Naudoti plėvelę braškyne reikia atsargiai. Padažnėjus karštų vasarų, gal reikėtų pagalvoti apie dvispalvę plėvelę – su apatiniu juodu ir viršutiniu baltu sluoksniu.

    Apsauga nuo šalnų

Pavasarį vis sugrįžtančios šalnos gali visiškai sunaikinti braškių derlių. Kad taip nenutiktų, reikia atidžiai sekti orų prognozes ir prireikus dengti lysves spunbondu, kita panašia danga, saugančia šilumą, bet neleidžiančia augalams iššusti.
Kai šalnos nestiprios, naudinga braškių krūmus nupurkšti antistresiniais preparatais.

The post Dvigubai daugiau braškių? Lengvai! appeared first on Kauno savaitė.

Kam reikalinga sėjomaina, aiškinti turbūt nereikia.

Kelerius metus iš eilės toje pačioje vietoje auginant tuos pačius augalus, dirva nualinama, joje kaupiasi ligų sukėlėjai, o ir kenkėjai įsimena, kur rasti mėgstamų daržovių.

Ir tai dar ne viskas.

Kiekvienas konkretus pasėlis iš dirvožemio paima jam reikalingiausias maistines medžiagas, skatina tam tikrų piktžolių augimą ir tam tikrų kenkėjų atsiradimą.

Situaciją galima pataisyti naują sezoną daržoves perkeliant į kitą lysvę. Tačiau ne bet kaip ir ne bet kurią.

Čia ir prasideda sėjomainos sistemos subtilumai.

Kas tai ir kam jos reikia

Paprastai kalbant, sėjomaina – tai daržo kultūrų eiliavimas kelių vegetacinių sezonų eigoje.

Mokslininkai išskiria kelias priežastis, kodėl svarbu palaikyti tokią rotaciją:

• Esant taisyklingai sėjomainai palaikoma optimali viršutinio dirvožemio sluoksnio, kuriame ir auga daržovės, sandara.

• Žemė neišsekinama, o priešingai, yra papildoma reikalingais augalų mitybos elementais, taigi mažėja trąšų poreikis.

• Dirvožemyje neprisiveisia ligas sukeliančių mikroorganizmų ir kenkėjų, nes jiems metai po metų nesudaromos palankios sąlygos daugintis ir klestėti.

• Sumažėja piktžolių užgrobti plotai arba slopinamas jų dauginimasis.

• Augalai optimaliai išnaudoja dirvožemyje esančias maistines medžiagas ir drėgmę.

Jeigu kasmet toje pačioje vietoje sodinamos skirtingos kultūros, dirvožemis atsinaujina, tampa sveikesnis, racionaliau išnaudojamos jame esančios medžiagos. Kodėl? Nes vienos daržovės naudoja viršutiniame dirvožemio sluoksnyje esančius elementus, kitos jų pasiima iš žemesniojo; vienoms reikalingi vienokiai jų kiekiai, kitoms – kitokie. O ir patys mikro– ir makroelementai ne visada tie patys.

Negalima pamiršti ir to, jog daugelio augalų šaknys išskiria toksinus, kuriems jautresnės būna būtent giminingos, tai pačiai šeimai priklausančios kultūros.

Patyrę daržininkai gerai žino, kodėl negalima kelerius metus iš eilės tose pačiose lysvėse auginti burokėlių, morkų ir špinatų. Jeigu tą darytų, kiekvienas naujas derlius būtų prastesnis už ankstesnįjį, nes toksinai slopins daržovių vystymąsi.

Tiesa, yra daržovių, kurios tokių, pirmtakų išskirtų toksinų beveik nebijo – tai ankštiniai augalai, kukurūzai, porai.

Bet netgi jei daržovių šaknys vegetacijos metu toksinų išskiria nedaug, paskui jie gali išsiskirti iš augalinių atliekų lysvėje – stiebų, lapų. Todėl tokių kultūrų, kaip agurkai, paprikos, morkos, krienai, kopūstai, saulėgrąžos, likučius, jau nekalbant apie visokias piktžoles, sezonui baigiantis rekomenduojama nuo lysvių surinkti.

Kaip taisyklingai eiliuoti

Sėjomainos schema sudaroma ir kultūrų bei jų auginimo vietos sklype eiliškumas numatomas laikantis geriausio pirmtako principo. Tai yra – kokios pernykštės daržovės augimo vieta labiausiai tinka vienai iš šiųmečių daržovių.

Deja, standartinės universalios sėjomainos schemos, kuri tiktų bet kuriam daržui, nėra. Kiekvieno jų savininkui optimalaus varianto tenka ieškoti pačiam. Ir daryti tą atsižvelgiant į daugybę faktorių – nuo auginamo asortimento iki dirvožemio tipo.

Reikia išmanyti, kokiai šeimai priklauso kiekviena daržovė – kad nesusodintumėte į vieną vietą tomis pačiomis ligomis sergančių ir tų pačių kenkėjų puolamų kultūrų, kurios dargi ir konkuruos dėl maisto. Tad niekada nesėkite krapų ten, kur augo morkos, rapsų – kur auginote kopūstus. O svarbiausia, nesilaikykite klaidingos nuomonės, kad sėjomaina svarbi tik daržovėms. Ji taip pat reikalinga, jeigu tame pačiame sklype paskui sumanote auginti gėles ar vaistažoles. Mat tiesiog sukasti buvusį gėlyną ir pasidaryti iš jo daržiuką nepakanka, kad daržovės jame gerai augtų. Štai tulpės ir lenktagalviai česnakai – faktiškai kraujo giminės, todėl niekada neturėtų būti sodinami vienas po kito.

Visur yra išimčių

Priklausymas tai pačiai augalų šeimai – tik pusė problemos, kurią reikia išnarplioti sudarinėjant sėjomainos schemą. Kitas svarbus veiksnys yra maistinių medžiagų poreikis, daugeliui daržovių, kaip minėta, specifinis.

Rinkdamiesi, kokias kultūras po kokių sodinti, pirmiausia įsiminkite pagrindinę taisyklę: negalima kasmet į tą pačią lysvę sodinti „rajūnių“.

• Kultūros, kurioms reikia labai didelio kiekio maistinių medžiagų, – tai kopūstai, bulvės, rabarbarai, salierai, šparagai, moliūgai, špinatai.

• Kultūros su vidutiniu maistinių medžiagų poreikiu, – baklažanai, vijoklinės pupelės, melionai, kaliaropės, porai, agurkai, ridikai, burokėliai, pomidorai, krienai, špinatai.

• Kultūros, reikalingos nedidelio maistinių medžiagų kiekio, – žirneliai, daržinės pupelės, svogūnai, prieskoninės žolelės, ridikėliai, salotos.

Taisyklinga sėjomaina bus tada, jeigu pirmaisiais metais lysvėje auginsite didžiausią apetitą turinčią daržovę, antraisiais – vidutiniškai reiklią, trečiaisiais – mažiausiai maistinių medžiagų reikalaujančią kultūrą. Ketvirtaisiais metais lysvės žemę patręšite ir vėl sodinsite daugiausiai elementų išnaudojančius augalus.

Tokiu būdu kiekvienas jūsų daržo gyventojas į savo pirminę vietą grįš ne anksčiau kaip po 4 metų.

Bet, turėkite omenyje, šis intervalas minimalus.

Daržui labai svarbi įvairovė: kuo daugiau kultūrų dalyvaus sėjomainoje, tuo geresnį surinksite derlių. O dar pageidautina, kad intervalai tarp tos pačios kultūros sodinimo būtų nevienodi – tai ilgesni, tai trumpesni.

Negalima nepaminėti ir to, kad skirtingos kultūros nevienodai jautriai reaguoja į ilgą auginimą toje pačioje vietoje. Nepatikėsite, bet bulvės priskiriamos prie atspariausių daržovių. Kuo ir naudojasi kuklaus dydžio sklypelių šeimininkai, po keletą metų augindami jas toje pačioje vietoje be didesnių problemų.

Bet štai burokėlių taip lengvai neapgausite. Juos kasmet būtina kiloti vis į kitą lysvę, antraip derlius smarkiai sumažės.

Geriausi pirmtakai

Planuodami, kur ką sodinti, rinkitės augalus, misiančius medžiagomis, kurių neišnaudojo praėjusį sezoną ten augę pirmtakai.

Ankštinėms daržovėms patiks lysvės, kur augo kopūstai, bulvės, agurkai, cukinijos, moliūgai, svogūnai, česnakai, baklažanai, paprikos.

Kopūstams, burokėliams – žemė, kurioje auginote agurkus, bulves, paprikas, morkas, ankštines daržoves, moliūgus, baklažanus.

Bulvėms – kopūstų, agurkų, moliūgų, svogūnų, česnakų, morkų vieta.

Svogūnams, česnakams tiks kopūstų, bulvių, ankštinių daržovių, žalumynų, ridikėlių lysvės.

Morkoms – agurkų, bulvių, kopūstų, pomidorų, ankštinių daržovių.

Agurkams, moliūgams, cukinijoms – kopūstų, ankštinių daržovių, svogūnų, česnakų, kukurūzų.

Paprikoms, baklažanams – kopūstų, agurkų, cukinijų, moliūgų, svogūnų, česnakų, ankštinių daržovių, morkų.

Pomidorams palikite vietos, kur augo agurkai, morkos, kopūstai, svogūnai, burokėliai.

Maža vietos? Ne bėda!

Kaip ir į viską ūkyje, į sėjomainą reikia žiūrėti ūkiškai. Visi suprantame, kad griežtai laikytis jos taisyklių kelių kvadratinių metrų darželyje neįmanoma. Tačiau pabandyti galima.

Pradėti turėtumėte nuo sklypo plano. Jame pažymėkite visus – ir didesnius, ir mažus – dirbamos žemės plotelius, taip pat šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, kad geriau įsivaizduotumėte, kurios daržo dalys bus saulėčiausios (dėl tos pačios priežasties pasižymėkite ir didžiausius šešėlį metančius objektus – statinius, medžius).

Žemę, kurią ketinate skirti lysvėms, padalykite mažiausiai į 4 zonas. Ir kiekvienais metais kilokite augalus iš vienos į kitą ratu pagal grupes, kad šios į savo pradinę vietą grįžtų ne anksčiau kaip po 4 metų.

Tarkime, ketveriems metams suplanuotos sėjomainos schema galėtų atrodyti taip:

1 grupė: cukinijos, kopūstai, agurkai, moliūgai, patisonai.

2 grupė: svogūnai, ridikėliai, pomidorai, žalumynai, česnakai.

3 grupė: griežčiai, morkos, ridikai, burokėliai, pastarnokai, šakninės petražolės.

4 grupė: bulvės.

Ateinantį sezoną kultūros iš kiekvienos grupės turės atsidurti gretimoje zonoje.

The post Ir vėl apie sėjomainą appeared first on Kauno savaitė.