Todėl Chanuka, aštuonias dienas žvakių liepsnelėmis nušviesdavusi sinagogų ir namų langus, buvo gerai žinoma ir lietuviams.

Ši žydų šviesų šventė, kilnojama pagal hebrajų kalendorių, į miestą įnešdavo savito alsavimo ir primindavo stebuklo istoriją – šviesos pergalę prieš tamsą.

Artėjant vienai prasmingiausiai katalikų šventei – Kalėdoms, įdomu sužinoti ir apie kitų tikėjimų bei tautybių žmonių tradicijas bei jų šventes metams baigiantis.

Tarpukaryje gausiausiai Panevėžyje gyvenusi kitataučių bendruomenė buvo žydai ir jų tradicinė metų pabaigos šventė Chanuka anuomet gyvenusiems lietuviams buvo gerai žinoma ir suprantama.

Atėjus šventės laikui, Chanukos simbolio – žvakės – liepsnelės aiškiai būdavo matomos pro sinagogų ar žydų namų langus.

Chanukija, šventinė žvakidė, būdavo statoma matomiausioje vietoje, kad visus pasiektų stebuklingą įvykį menanti šviesa.

Dažniausiai Chanuka minima ne tuo pačiu metu, kai katalikai puošia savo namus Kalėdoms.

Žydų šventė nėra švenčiama konkrečią dieną – kaip Kalėdos gruodžio 25-ąją.

Žydų šventė pagrįsta hebrajų kalendoriumi, kuris skiriasi nuo dabar naudojamo Grigalijaus.

Tad šventė, pagal įprasta kalendorių atrodanti kaip kilnojama, gali prasidėti įvairiomis lapkričio pabaigos ar gruodžio dienomis.

Bet pagal hebrajų kalendorių šventės data pastovi – Chanuka visada prasideda kislevo (apytiksliai gruodžio) mėnesio 25-ąją dieną.

Šventės datai nuolat keičiantis, retkarčiais pasitaiko metų, kai Chanuka sutampa su Kalėdomis. Taip buvo nutikę ir 2024-aisiais.

Prieš tai šventės buvo sutapusios 2005 metais.

Stebuklingas aliejus

Chanuka, reiškianti atnaujinimą, yra istorinė šventė.

Kaip sako Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, pagrindinis šventės ritualas yra chanukija – žvakidės, turinčios devynis laikiklius, uždegimas. Aštuoni laikikliai skiriami kiekvienos paros žvakei ir vienas – pagalbinei.

„Žvakių uždegimas ypatingas veiksmas, juk jų šviesa reiškia ir atminimą, ir taiką, ir toleranciją. Užtat chanukija statoma matomiausioje vietoje – ties įėjimu ar ant palangės, kad šviesa būtų pastebima iš tolo ir primintų stebuklą, kai indelio alyvos užteko šviesti aštuonioms dienoms“, – pasakoja G. Kofmanas.

Kiekvieną Chanukos dieną sinagogose skaitoma Tora, o namuose kas vakarą skaitoma malda, uždegama po žvakę.

Šventės tradicijos labai gilios, juk ji švenčiama daugiau kaip du tūkstančius metų.

Chanukos pradžia siekia laikus dar prieš Kristų, kai buvo uždraustos žydų religinės praktikos, niokojamos šventyklos.

Tuomet žydai sukilo prieš graikų ir sirų užkariautojus, išlaisvino Jeruzalę ir susigrąžino svarbiausiąją šventyklą.

Ji buvo nuniokota, ir kai šventikas ruošėsi uždegti šviesas, aliejaus rado tiek mažai, kad jo būtų užtekę tik vienai dienai.

Tačiau įvyko stebuklas – to mažo aliejaus kiekio pakako net aštuonioms dienoms, o per tą laiką buvo galima paruošti daugiau švento, ritualui tinkamo aliejaus ir per amžius tęsti tradiciją.

Šventė su spurgomis

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovas pasakoja, kad šiemet Chanuka prasidės gruodžio 14-osios saulėlydžiu ir tęsis iki gruodžio 22-osios saulėlydžio.

Kiekvieną Chanukos – dar vadinamos Šviesų švente – vakarą uždegama po vieną žvakę chanukijoje – simbolyje, siejamame su Jeruzalės šventyklos auksine žvakide.

Pirmoji žvakė bus uždegta gruodžio 14-ąją, ritualas tęsis aštuonias dienas ir ši tradicija primins bei pagerbs aliejaus stebuklą ir žydų tautos pergalę.

„Pirmąjį šventės vakarą dega viena, antrą – jau dvi, trečią – trys žvakės ir taip toliau, kol įžiebiamos visos“, – paaiškina G. Kofmanas.

Pirmąją Chanukos vakarą skaitomi trys palaiminimai: vienas, skirtas pašventinti žvakių uždegimą, kitas – Chanukos stebuklui, o trečiu dėkojama Dievui už šios akimirkos sulaukimą.

Kitais vakarais tariami tik pirmieji du palaiminimai

Panevėžio miesto žydų bendruomenė draugėn susiburs gruodžio 20-ąją, šeštadienį, ir kartu minės prasmingą savo tautos šventę.

Jie linksminsis, žais žaidimus, vaišinsis Chanukos patiekalais, tarp jų būtinai bus spurgų su uogiene, bus ir specialus pyragas chala, atsiras ir šlakelis košerinio vyno.

Istorija ir palikimas

Apie savo tautos istoriją ir tradicijas G. Kofmanas yra parengęs knygą „Žvilgsnis į praeitį: Panevėžio žydų istorija ir palikimas“.

Knygoje pasakojama, kaip savo gyvenamojoje erdvėje žydai kūrė bendruomenės poreikius tenkinančią aplinką, kuri turėjo ir atitikti tikinčiųjų žydų reikalavimus, ir privalėjo neprasilenkti su valdžios taikytais draudimais bei ribojimais.

„Kurdamiesi konkrečioje vietovėje, žydai išsirūpindavo leidimą statyti savo maldos namus ir žemės valdą įsirengti kapinėms. Taip buvo ir Panevėžyje“, – sako bendruomenės pirmininkas.

Panevėžys buvo stiprus žydų dvasinio gyvenimo ir religinio švietimo centras, jo svarba ypač išaugo tarpukariu.

1857 metų dokumentuose minima Panevėžyje veikus net aštuonias sinagogas, tačiau, kaip pasakoja G. Kofmanas, neatmestina prielaida, kad tuo metu galėjo būti ir daugiau žydų maldos namų, įkurtų privačiuose būstuose.

Panevėžyje klestėjo ir aukštesnioji dvasinė mokykla ješiva.

Tarpukario metais žydų bendruomenė Panevėžyje jau turėjo 18 maldos namų.

Per šabą – jokių darbų

Pagrindinė ir seniausia iš žinomų Panevėžio sinagogų buvo medinė, pailginto keturkampio formos, 1794 metais pastatyta žydų gausiai gyvenamame kvartale prie Ukmergės gatvės.

XIX a., kai šios sinagogos kieme ir aplink ją iškilo dar keletas žydų maldos namų, atsiradusi erdvė gavo Sinagogų aikštės pavadinimą.

Toje aikštėje veikusios įmonės beveik visos priklausė žydams,

Dabar tai vieta tarp Elektros ir Ukmergės gatvių, apimanti ir Juozo Miltinio dramos teatro kiemą.

Žydų namai telkėsi ties Turgaus aikšte (dabar Laisvės a.) ir gretimose gatvėse.

Absoliuti dauguma kvalifikuotų meistrų Panevėžyje buvo žydai. Tai ir odininkai, ir baldininkai, ir stikliai, ir batsiuviai, ir laikrodininkai, ir auksakaliai bei kiti.

Tarp profesionalių fotografų, gydytojų taip pat dominavo žydai.

Žydų bendruomenė gyveno kaip ir visi panevėžiečiai – mokėjo mokesčius miestui, vykdė kitus privalomus įsipareigojimus.

„Tik per šabą ir žydų švenčių dienomis verslas sustodavo, visos parduotuvės buvo uždaromos, eismas gatvėse sulėtėdavo, nes dauguma arklių traukiamų vežimų ir vagonų taip pat priklausė žydų vežėjams“, – pasakoja G. Kofmanas.

Miestui klestėti

Apie žydų gyvenimą Panevėžyje ir tragišką tos tautos likimą pasakojama ir istorikės Joanos Vigos Čiplytės knygoje „Mažosios Jeruzalės – Panevėžio žydų istorija“.

Pasak knygos autorės, 1923 metų surašymo duomenimis, Panevėžyje gyveno septynių tautybių gyventojai – 10 236 iš jų buvo lietuviai, 6 846 – žydai. Kitų tautybių – lenkų, rusų, latvių, vokiečių ir kt. buvo mažuma, neturėjusi nė po tūkstantį gyventojų.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje žydai Panevėžyje sudarė 60 proc. visų gyventojų.

Daugelis jų buvo žinomi kaip puikūs verslininkai, skatinę miesto augimą, jo progresą.

Panevėžyje jie sukūrė prekybos miltais, mielėmis, linais verslus.

Mieste veikė ir du svarbūs žydų bankai, vienas iš jų Respublikos g. buvo pavadintas Centraliniu Lietuvos žydų banku, kitas Laisvės aikštėje – Žydų liaudies banku. Buvo ir kelios pinigų keitimo kontoros.

Panevėžyje įvairiu laikotarpiu veikė žydų įsteigtos poligrafijos įmonės, tarp jų ir Respublikos gatvėje pirmoji mieste Naftalio Feigenzono spaustuvė, kurioje 1924-ųjų vasario 16-ąją dienos šviesą išvydo pirmasis laikraščio „Panevėžio balsas“ numeris.

Žydai steigė knygynus, skaityklas, teikė teisines paslaugas.

Advokatai turėjo kontoras Vasario 16-osios g. 28, Respublikos g. 7, Bataliono g. 3, Klaipėdos g. 8 ir kitose gatvėse

Skaudžiausias laikotarpis

Skaudžiausi XX amžiaus įvykiai ypač palietė žydų tautą.

1940 m. birželį prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, imtos nacionalizuoti visos stambesnės įmonės, daugelis jų priklausė žydams: „Kalnapilis“, I. ir H. Chazenų linų ir pakulų apdirbimo fabrikas, malūnai, nacionalizuota Panevėžio žydų ligoninė ir kt.

Pradėtas ir gyvenamųjų namų, tarp jų daug žydams priklausiusių miesto centre, nusavinimas, o juose buvo apgyvendinti raudonosios armijos daliniai, įkurtos sovietinės įstaigos.

Prasidėjusių pirmųjų sovietų trėmimų neišvengė ir Lietuvos žydai.

1941 m. birželio viduryje ištremtos 27-ios Panevėžio žydų šeimos, 82 šios tautos žmonės kartu su lietuviais atsidūrė įvairiose tremties vietose, daugiausia – Altajaus krašte.

Tačiau ateitis nešė dar baisesnį išbandymą.

Vermachto daliniams įžengus į Panevėžį, prasidėjusi nacių okupacija žydų bendruomenei tapo pražūtinga.

1941 metų liepos 10–11 dienomis žydai prievarta išvaryti iš savų namų ir apgyvendinti vadinamajame žydų kvartale – gete (tarp Klaipėdos, Krekenavos, J. Tilvyčio ir Skerdyklos (dab. Nemuno) gatvių).

Žydų turtas už kvartalo ribų buvo nacionalizuotas ir paskelbtas Trečiojo reicho nuosavybe.

Rugpjūčio mėnesį žydų kvartalo gyventojai sušaudyti prie Panevėžio esančiame Pajuosčio miške.

Panevėžyje Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta net 95 proc. iki tol gyvavusios ir didžiulį indėlį į viso Panevėžio regiono raidą įnešusios žydų bendruomenės.

The post Aštuonios šviesos ir tikėjimo dienos appeared first on Kauno savaitė.