Šis banginis – ne tik Šiaurės simbolis, bet ir vienas paslaptingiausių Šiaurės Ledynų vandenyno gyventojų.

Narvalas iš tiesų turi „ragą“ – ilgą, spirale susisukusią iltį, kuri gali užaugti beveik iki trijų metrų.

Ilgą laiką manyta, kad ji pirmiausia skirta patinų kovoms dėl patelių.

Tačiau naujausi tyrimai, atlikti naudojant bepiločius orlaivius, parodė, kad jos funkcijos kur kas platesnės.

Kur gyvena narvalai ir kaip jie atrodo

Narvalas (Monodon monoceros) – banginių būrio atstovas, priklausantis monodontinių (Monodontidae) šeimai ir artimas baltosios banginės giminaitis.

Jis paplitęs Atlanto Arktyje – nuo Grenlandijos ir Kanados iki rytinių Rusijos regionų.

Žiemą narvalai laikosi tarp dreifuojančių jūrų ledo lyčių, naudodamiesi properšomis ir plyšiais kvėpavimui.

Vasarą jie migruoja arčiau pakrančių.

Šie banginiai turi kresną kūną, nedidelę galvą be ryškaus „snapo“ ir neturi nugarinio peleko – tokia sandara padeda manevruoti po ledu.

Patinai gali užaugti iki 4,8 metro ilgio ir sverti iki 1600 kilogramų.

Gyvena iki 50 metų ir kasmet migruoja, sekdami ledo ribą bei grobį.

Kaip narvalai naudoja iltį: poravimuisi, medžioklei ir bendravimui

Išskirtinis narvalo bruožas – patino kairysis viršutinis dantis, kuris 2–3 gyvenimo metais pradeda augti į išorę ir sukasi kairėn, sudarydamas spiralę.

Iltis gali pasiekti net 3 metrų ilgį.

Iš pradžių manyta, kad tai „ginklas“, skirtas kovoms dėl patelių. Iš tiesų patinai kartais „sukryžiuoja“ iltis – tikėtina, taip demonstruodami jėgą ir socialinį statusą.

Tačiau žurnale „Frontiers in Marine Science“ publikuoti stebėjimai atskleidė ir kitas funkcijas. Narvalai geba:

• tiksliais ilties galiuko smūgiais apsvaiginti žuvis;
• tirti aplinkos objektus ir aptikti grobį;
• demonstruoti žaismingą elgesį;
• sąveikauti su kitais narvalais be agresijos.

Iltis yra sujungta su kraujotakos sistema ir išvagota jautriais kanalais, todėl veikia kaip jutimo organas – reaguoja į vandens temperatūros ir druskingumo pokyčius.

Ką narvalo iltis pasako apie Arkties klimatą

Netikėta ilties funkcija – ekologinės istorijos „archyvavimas“. Jos sluoksniai auga palaipsniui, panašiai kaip medžio rievės.

Anglies ir azoto izotopų analizė parodė, kad nuo XX a. septintojo dešimtmečio narvalų mityba keitėsi kartu su mažėjančiu jūrų ledo plotu.

O gyvsidabrio koncentracija jų audiniuose po 1990-ųjų augo sparčiau, nei buvo tikėtasi – veikiausiai dėl klimato šiltėjimo ir taršos poveikio derinio.

Taigi narvalas – ne tik Arkties simbolis, bet ir gyvas klimato kaitos indikatorius.

Jo iltis pasirodė esanti ne gamtos puošmena, o sudėtingas išgyvenimo įrankis ir vertingas informacijos apie Šiaurę šaltinis.

The post Arkties jūrų vienaragiai: kam jiems reikalinga 3 metrų iltis? appeared first on Kauno savaitė.

Daugumos gyvūnų kalbos padargai labai menki ir net turėdami didelį norą jie negalėtų atkurti žodžių, kuriuos sugalvojome per daugelį tūkstančių metų.

Tačiau pastaruoju metu mokslas žengė rimtą žingsnį bendravimo su gyvūnais srityje – Kalifornijos mokslininkai trumpai sugebėjo „pasikalbėti“ su kuprotojo banginio patele.

Jų įspūdingo darbo rezultatai buvo paskelbti žurnale „PeerJ Life and Environment“.

Kas jie, pirmieji pašnekovai?

Kuprotieji banginiai (Megaptera novaeangliae), taip pat žinomi kaip kupročiai, yra jūros žinduoliai, paplitę visuose vandenynuose nuo Arkties iki Antarkties. Tai labai dideli padarai, kurių kūno ilgis gali siekti 14 metrų, o svoris viršyti 30 tonų.

Šios būtybės gavo neįprastą pavadinimą, nes ant nugaros turi peleką, kuris labai primena kuprą. Be to, šie padarai turi įprotį plaukdami stipriai išsilenkti.

Pirmi „žodžiai“

Prieš atlikdami mokslinį eksperimentą, mokslininkai užfiksavo devynių kuprotųjų banginių skleidžiamus garsus. Daugelis jūrų žinduolių naudoja įvairius riksmus, kad surastų poravimosi partnerį.

Tačiau kuprotieji banginiai skleidžia įvairius garsus vien norėdami bendrauti.

Tarp įrašų mokslinio darbo autoriai sugebėjo atpažinti garsą, kurį banginių patelės visada kartoja, kviesdamos savo vaikus.

Iš esmės mokslininkai perklausę pokalbį sugebėjo išskirti konkretų žodį iš kuprotųjų banginių „žodyno“.

Po to mokslininkai išplaukė į atvirus vandenis ir nuleido iš laivo garsiakalbį.

Iš jo jie periodiškai leido minėtą garsą, kad atkreiptų dėmesį – jie buvo skirti kuprotojo banginio patelei, vardu Tvein. Kaip ir buvo galima tikėtis, ji suprato signalą ir pradėjo į jį reaguoti tais pačiais garsais.

Kai mokslininkai padidino arba sumažino intervalą tarp signalų, ji prisitaikė prie jų, o tai įrodo, kad tai nebuvo tik atsitiktinumas.

Mokslininkų nuostabai, patelė bandė bendrauti net tada, kai jie nustojo skleisti garsus.

Tačiau kai jai tapo aišku, kad atsakymo nebus, nuplaukė – tikriausiai kitais savo reikalais. Mokslininkams ir anksčiau pavykdavo taip „susikalbėti“ su gyvūnais. Tačiau šis eksperimentas yra unikalus, nes bendravimas truko rekordiškas 20 minučių.

Kada sulauksime vertėjo

Mokslininkai tikisi, kad tai tik pradžia. Galbūt būsimuose eksperimentuose jie galės įrašyti kitų gyvūnų rūšių „žodžius“ ir su jais bendrauti taip pat.

Gali susiklostyti ir taip, kad mokslininkai sukurs vertėją, kuris leis bendrauti su mūsų augintiniais ir net derėtis su laukiniais plėšrūnais. Šiandien tai skamba kaip kažkas iš mokslinės fantastikos, tačiau prieš dešimt metų net neįtarėme, kad atsiras neuroniniai tinklai, galintys atsakyti į bet kurį mūsų klausimą. Visgi dirbtinis intelektas (DI) jau čia ir sprendžia problemas, kurios buvo beveik neišsprendžiamos.

Gali būti, kad DI sąraše jau pirmame dešimtuke įrašytas ir vertėjas iš gyvūnų kalbos.

The post Ką pirmame pokalbyje „pasakė“ banginis appeared first on Kauno savaitė.