Kalta tautinio atgimimo epocha

Viešnia pasakoja, jog Bitė jos kūrybiniame kelyje atsidūrė dėl domėjimosi Lietuvos tautinio atgimimo epocha.

„Tai neprilygstamas mūsų tautos istorijos, kultūros tarpsnis. Šį kelią pradėjau eidama su knygnešiais. Pastaroji mano knyga – apie Pakruojo krašto knygnešius. Labai patiko tyrinėtojų Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus atliktas milžiniškas darbas – „Lietuvos knygnešių ir daraktorių žinynas“. Man teko garbė jį pildyti, o 2027-aisiais, Knygnešių metais, atnaujintą planuoju išleisti vėl. Šis kelias ir atvedė prie Bitės – pirmiausia kaip knygnešės“, – sakė I. Daugirdė.

Kita vertus, ji pati daug metų dirba pedagoginį darbą, o Bitės asmenybė sužavėjo ir kaip ypatingas pedagogės pavyzdys.

„Lietuvoje vedame labai daug mokymų pedagogams. Man kartais taip norisi pirmiausia atsigręžti į pavyzdžius, kurių jau turime. Siekdami padaryti mokytojo profesiją prestižinę, galėtume pradėti nuo iškiliausių savo pačių tautos pavyzdžių. Panevėžio kraštas šia prasme legendinis“, – mano I. Daugirdė.

Moralinio ugdymo vadovėlis

I. Daugirdė pritaria prezidentės Dalios Grybauskaitės minčiai, kad Bitė savo veikla ir idėjomis 100 metų pralenkė laiką, kuriame gyveno, ir užima ypač garbingą vietą lietuvių kultūroje, kartu tapdama vienu sėkmingiausių moterų pavyzdžių mūsų istorijoje.

„Gabrielė buvo kuriančioji plačiąja prasme. Jos esminė būtiškoji siekiamybė gyvenime – pagalba kitam ir gėrio sklaida. Paskatinti tobulėti, atrasti save, pažadinti aktyviai veikti ir kurti visuomenę, nesutrinkant net pačių sudėtingiausių iššūkių akivaizdoje. Kai parašiau šią knygą, supratau – tai tarsi moralinio ugdymo vadovėlis. Nes Bitės gyvenimas yra pasakojimas apie tai, kaip būti kitam pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose ir aplinkybėmis“, – tvirtina autorė.

Lietuvos kultūrinėje sąmonėje įsitvirtinęs Bitės dvasinis portretas – kukli, paprasta, jautri, atidi kiekvienam, giliai mąstanti, visada pasiruošusi padėti.

Toliau jį pildo kiti dėmenys – viena pirmųjų lietuvių rašytojų, viena pirmųjų aktyvių publicisčių, kėlusių opiausius socialinio, ūkinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo klausimus.

Žadinusi etnocentrinę savimonę, pasiaukojanti švietėja, slaptos mokyklėlės daraktorė, medicinos pagalbos teikėja, pagaliau viena pirmųjų moterų politinės veiklos arenoje – buvo Seimo nare, vadovavo steigiamojo Seimo prezidiumui, pirmoji moteris, kandidatavusi į prezidento postą.

„Mažutė moterytė, nuveikusi lietuvių tautai titano darbą, nuolatos varginama sunkios fizinės negalios, tačiau jos nepalaužta. Pripažinusi tik taurinančią nelaimės įveiką. Ne tik sugebėjusi ištiesti ranką visiems pagalbos prašantiems, bet ir stipriai stumtelėjusi į priekį didįjį lietuvių tautos atgimimo procesą, stipriai sutvirtinusi jo pamatus, įkvėpusi šviesiausius dvasinius idealus“, – susižavėjimo neslepia I. Daugirdė.

Iš šeimos

Bitės gyvenimo tyrinėtoja pastebi: tokios plačiašakės būties ištakos glūdi šeimoje suformuotose moralinėse ir etinėse nuostatose, giminės dvasiniuose imperatyvuose.

„Iš savo gentainių Bitė paveldėjo įgimtą intelektą bei žinių troškimą. Nuo jaunų dienų godžiai siekė mokslo, domėjosi literatūra, gerai išmoko kelias užsienio kalbas. Pasiturinčiuose namuose buvo labai gausi biblioteka, niekada netrūko svečių, priėmimų, švenčių, skambėjo graži muzika, vyko literatūriniai ir politiniai debatai. Kambarius puošė senoviniai portretai ir fotografijos, paveikslai, relikvijos, daiktai. Šie namai žadino istorinę atmintį, kėlė žmogiškojo buvimo prasmės klausimą, formavo laisvo žmogaus mentalitetą, diegė savigarbą ir savivertę, aukštus elgsenos standartus, kultūrines orientacijas, demokratiškumą, pagarbą žemesniam socialiniam sluoksniui, pasiaukojimą“, – pasakojo I. Daugirdė.

Iš tėvų Bitė mokėsi daug dirbti, niekada nebijoti vargo, įgyti kuo daugiau gebėjimų, pasiruošti sunkiausiems iššūkiams, juos atlaikyti ir išsaugoti vertybinį asmenybės branduolį.

Šios pamokos mergaitei padėjo iškęsti ankstyvą motinos mirtį, o paskui ir asmeninį skausmą, kai sulaukus septyniolikos pradėjo linkti stuburas, augti kupra, tėvas nebeišleido studijuoti užsienyje. Mergina pasinėrė į visuomeninę veiklą.

Po siuviniais – lietuviškas žodis

Nuo jaunystės tėvo namuose Bitė mokė paprastų sodiečių mergaites ir berniukus.

„Mergaitės ateidavo pasiruošusios ūkio darbams – atsinešdavo maišelius su siuviniais, maisto produktais. Taip mokymasis buvo slepiamas, jei netikėtai pasirodytų caro žandarai. Gabrielės pamokose vaikams prabildavo draudžiamas rašytinis lietuviškas žodis. Vėliau ėmė rūpintis suaugusiųjų švietimu. Slapta skaitė, rašė, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kurios gaudavo iš Jurgio Bielinio ir kitų knygnešių, rėmė ir globojo neturtingus mokinius“, – pasakojo I. Daugirdė.

Į Gabrielės rankas patekus Vinco Kudirkos leidžiamam laikraščiui „Varpas“, gyvenimas tapo dar kryptingesnis.

Pati ėmė rašyti straipsnius, teigdama didžiulę meilę gimtajai lietuvių kalbai, būtinybę ja kalbėti ir puoselėti.

Visuomenės dėmesio sulaukė ir jos literatūros kūriniai, skatinę prozos raidą, žadinę patriotinę dvasią, grindę humanistinę gyvenimo sampratą.

Tuo metu Panevėžio krašte nebuvo bent kiek iškilesnio asmens, kurio nebūtų pažinojusi Bitė: Jonas Biliūnas, Jovaras, Augustinas Janulaitis, Konstantinas Jasiukaitis, Vladas Putvinskis, Antanas Žmuidzinavičius, Šatrijos Ragana, Jonas Jablonskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Žemaitė, Julijonas Lindė-Dobilas ir kt. Gabrielės gimtasis Puziniškis tautinio atgimimo laikotarpiu tapo lietuvių inteligentijos traukos centru.

Stiklinė akis ir akistata su kazokais

Panevėžio gimnazijos mokinių atmintyje išliko ramus G. Petkevičaitės balsas, lėta kalba, ori laikysena, santūrus ir motiniškas žvilgsnis.

„Jūs, vaikai, kai užaugsite, turėsite vėl iš naujo kovoti už savo krašto laisvę“, – sakydavo.

Bitė finansinę paramą nepasiturintiems teikė ir čia.

Jos įkurtas „Žiburėlis“ rėmė mokinuką Jurgį – šis kas rytą su tėte ateidavo 5 kilometrus iš užmiesčio ir atnešdavo bidonėlį pieno, kurį prieš pamokas turėdavo išparduoti.

Bitės surinktos lėšos Kaziui leido įsigyti batukus, kad į mokyklą nereikėtų eiti su naginėmis. Joškai po nelaimingo atsitikimo įdėta stiklinė akis.

Tokių pagalbos mokiniams atvejų – dešimtys.

Tai Bitė priglaudė pas save našlaitį Antaną Kasparavičių, tai ji išvedė į kūrėjo kelią skulptorių Juozą Zikarą.

Įspūdingas Bitės altruizmas I pasaulinio karo metais.

Šūvių ir patrankų gaudesys, dega kaimai, žūsta žmonės, viena kitą keičia kariuomenės.

Gabrielė rašo „Karo metų dienoraštį“, bjaurėdamasi pačia karo esme.

Vertėjauja kaimo žmonėms, priima gimdymus, lanko ligonius, gamina vaistus, guodžia į frontą turinčius išeiti jaunus apsiverkusius kareivius.

„Štai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip veikė Bitė. Puziniškio dvarelis, jame yra trys moterys ir keli ligoniai. Ateina kazokai, pamato jaunas, gražias tarnaites. Išjoja, tačiau apsisuka ir pasiprašo nakvynės. Bitė galvoja: ką aš galiu padaryti, kad neįvyktų tai, kas būtų labai baisu? Pasodina kazokus prie stalo, pamaitina ir pradeda kiekvieno klausinėti apie jo motiną. Taip šie pamiršta visus blogus kėslus, dėl kurių sugrįžo. Tokia neprilygstama yra Bitės išmintis. Žinoma, jau vėliau dreba rankos, kojos, negali atsigauti kelias paras. Tačiau reikalui esant neišsigando viso kariuomenės dalinio“, – pasakojo bibliotekos viešnia.

Už moterų teises

G. Petkevičaitė-Bitė – ir viena ryškiausių kovotojų už moterų teises, šio judėjimo įkvėpėjų.

Apie tai rašė straipsniuose, inspiravo polemiką moterų švietimo klausimais. Prisidėjo organizuojant Lietuvos moterų suvažiavimą Kaune, čia skaitė pranešimą.

„Itin reikšminga išvyka su Žemaite į visos Rusijos moterų suvažiavimą. Tai pribloškia – mažutė, smulkutė moterytė, ligonė, stoja ir kalba. Visuomenė ten laukė visai kitokio pranešimo, ne tokių temų, o Bitė šneka apie spaudos draudimo laikotarpį, moteris, kurios Lietuvoje yra mokytojos, ir iškelia šitą funkciją kaip anuomet pačią svarbiausią“, – sako I. Daugirdė.

Vėliau važiavo į Ženevoje vykusią moterų konferenciją, taip reprezentuodama šalį pasaulinėje erdvėje.

Moterų teisių Lietuvoje raidai itin svarbus Bitės dalyvavimas prezidento rinkimuose, išrinkimas į Steigiamąjį Seimą, kitos veiklos.

The post Bitė: būti kitam pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose appeared first on Kauno savaitė.

„Jei toks stebuklas neįvyksta, pradedu analizuoti, kas ir kaip, atskirai vertinu scenografiją, apšvietimą, muziką, režisūrą“, – sako L. Sėdžius.

Aktorius pabrėžia, kad jaudulys prieš kiekvieną spektaklį niekur nedingsta, nors sukaupta ilgametė patirtis. Nesvarbu, ar tai būtų pirmasis, ar keturiasdešimt antrasis sezonas, prieš atsiveriant scenos uždangai visada juntama nežinomybė.

„Tuo ir žavingas mūsų darbas, kad kaskart tavęs laukia nežinomybė, koks bus šį vakarą spektaklis, nes jis niekada nebūna vienodas“, – svarsto menininkas.

L. Sėdžius prisipažįsta, kad šiandieniniame mene jį vis labiau stebina techninės galimybės, kurios kiekvienais metais plečiasi.

Pasak aktoriaus, anksčiau menininkas turėdavo pasikliauti vien savo kūrybiškumu ir išmone, o dabar vis dažniau pasitelkiamos pažangios technologijos.

„Anksčiau menininkas viską turėdavo sukurti ir paveikti žiūrovą savo paties jėgomis ir išmone. Dabar į pagalbą pasitelkiamos naujausios technologijos, ir tu jau nebesupranti, ar čia tikra, ar patekai į kosmoso platybes“, – pažymi L. Sėdžius.

O teatro veikloje pasitaikančios pertraukos, pasak aktoriaus, suteikia galimybių imtis papildomų veiklų – kino projektų ar renginių vedimo.

Laisvalaikiu L. Sėdžius renkasi paprastus malonumus: susitikimus su draugais, pokalbius prie kavos. Atėjus pavasariui, vis daugiau laiko skiria buvimui gamtoje, kur džiaugiasi sugrįžtančiais paukščiais ir atgyjančia gamta.

KNYGA

Siūlyčiau perskaityti vengrų rašytojo Laszlo Krasznahorkai romaną „Priešinimosi melancholija“.

Pernai autorius gavo Nobelio literatūros premiją, o praėjusį pavasarį pagal jo romaną režisierius Adomas Juška J. Miltinio dramos teatre pastatė spektaklį.

MUZIKA

Sunku patarti, kokios muzikos pasiklausyti.

Tai labai asmeniška ir priklauso nuo nuotaikos.

Prieš porą savaičių Kaune, „Žalgirio“ arenoje, koncertą surengė Andrėja Bočelis.

Džiaugiuosi, kad turėjau progos pasiklausyti šio pasaulinio lygio atlikėjo.

FILMAS

Jeigu dar nematėte kino filmo „Malonė“ ar „Partenopė“, kuriuos sukūrė žymusis italų režisierius Paolas Sorentinas, labai rekomenduočiau apsilankyti kino teatre.

Tai ne tik geniali režisūra, puiki vaidyba, bet ir kiekvienas operatoriaus nufilmuotas kadras tarsi atskiras paveikslas.

SPEKTAKLIS

Kiekvieną spektaklį siūlyčiau pasižiūrėti bent kartą ir susidaryti savo nuomonę.

Šį savaitgalį mūsų teatre premjera. Režisierius Paulius Pinigis J. Miltinio dramos teatre pastatė dviejų dalių spektaklį „Pereigos ritualai“, tad visus kviečiu į premjerą.

VIZUALUSIS MENAS

Jeigu dar nesilankėte meninio stiklo studijoje „Glasremis“ Skaistakalnio parko pašonėje, maloniai kviesčiau susipažinti su panevėžiečio, gerai žinomo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje menininko Remigijaus Kriuko kūryba.

Turėsite galimybę pamatyti, kokias nepaprastas formas stiklui suteikia Remigijus ir jo kolegos.

The post Laimutis SĖDŽIUS rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Praėjus daugiau nei pusei amžiaus ši istorija tebėra gyva – kaip laisvės troškimo, milžiniškos rizikos ir pilietinės drąsos liudijimas.

Prieš pusę amžiaus

Maždaug 1556 metais susiformavusios, per ilgą gyvavimo laiką įvairiais vardais vadintos ir ne kartą kitusios Panevėžio Laisvės aikštės atmintyje daugybė įvykių, istorijų, paslapčių ir legendų.

Ir ne visos jos iš tolimos praeities atėjusios.

Yra ir amžininkų akimis regėtų, suprastų bei vertintų.

Prieš keletą metų Panevėžyje viena tokia legendinė istorija buvo pagarbiai prisiminta.

2022-ųjų kovo 11 dieną ant Juozo Miltinio dramos teatro priestato sienos atidengta nesusitaikymą su sovietine okupacija liudijanti atminimo lenta.

Ant šios sienos toje pačioje vietoje prieš pusę amžiaus, 1972-ųjų birželio 3-iosios rytą, maždaug 1,6 metro aukštyje panevėžiečiai išvydo 40 centimetrų dydžio antisovietinį užrašą baltais dažais, didžiosiomis raidėmis – „Laisvę Lietuvai“.

Tie du žodžiai prilygo sprogimui – anuomet niekas nedrįsdavo viešai net užsiminti, kad Lietuva, ne savo noru įtraukta į sovietų sąjungos sudėtį, nėra laisva šalis – visi privalėjo būti patenkinti okupacija.

O čia tokia aiški nuomonė, taip tiksliai išreikšta ir pateikta, žinoma, užsiutino valdžią, o ypač KGB – saugumo tarnybą, budriai stebėdavusią kiekvieną krustelėjimą.

Aiškinosi porą metų

Matomoje vietoje ryškus baltas užrašas tuoj pat buvo uždažytas.

Tiesa, panaikinti jį pasirodė ne taip paprasta. Vyresnės kartos panevėžiečiai pamena, kad užteptos kitais dažais nepageidaujamos baltos raidės švietė dar ryškiau.

Kol sovietų struktūros jas tepliojo, daug žmonių spėjo pamatyti.

Žinia apie miesto centre ant sienos atsiradusį antisovietinį užrašą „Laisvę Lietuvai“ Panevėžyje sklido iš lūpų į lūpas.

Jį užrašę jaunuoliai išaiškinti ne taip greitai – buvo mestos visos sovietų struktūrų jėgos, pasitelkti informatoriai ir tik po poros metų, 1974-aisiais, specialiame KGB pranešime atsirado įrašytos

panevėžiečių – tuometės 1-osios vidurinės mokyklos (dabar J. Balčikonio gimnazija) bendraklasių Alberto Bukausko ir Roberto Boverio pavardės.

Šiame pranešime rašoma, kad nustatyta, jog ant Panevėžio dramos teatro pastato sienos nacionalistinį įrašą paliko du septyniolikos ir aštuoniolikos metų panevėžiečiai.

Jaunuoliai esą pripažino savo kaltę.

Dokumente taip pat teigiama, kad tokią miestiečių protesto akciją paskatino tuomečiai Kauno įvykiai.

1972-aisiais gegužę viešai susideginus lietuvių disidentui Romui Kalantai, visoje šalyje išplito antisovietinės akcijos.

Viena po kitos jos pasipylė ir Panevėžyje.

Tais metais Aukštaitijos sostinėje užfiksuota 17 protesto išraiškų dėl sovietinės okupacijos, 1973-iaisiais – 13.

Užrašą „Laisvę Lietuvai“ palikę jaunuoliai nuo bausmės už tokį akibrokštą neišsisuko. Vaikinai, archyvo duomenimis, buvo „profilaktuoti“ pareiškiant jiems oficialų įspėjimą.

Laisvos dvasios žmonės

Panevėžyje kalbas sukėlęs 1972 metų birželio įvykis ir dabar gyvas kai kurių amžininkų atmintyje. Jį gerai pamena ir vyresni J. Miltinio dramos teatro aktoriai.

„Nė vienas iš mūsų teatro nebuvo tuo užrašu pasipiktinęs. Labai nuoširdžiai priėmėme tą dalyką. Mes buvome auklėjami Europos dvasia ir visada buvome prieš tuometę valdžią. Net ėjome pasigrožėti, pasiįdomauti, kaip gražiai atrodė ant mūsų sienos“, – „Sekundei“ yra pasakojęs ilgametis J. Miltinio dramos teatro aktorius Enrikas Kačinskas.

„Net mokyklos baigimo vinjetėje Alberto nuotraukos nebuvo – išėmė. O apie stojimą į aukštąją mokyklą tuo metu negalėjo būti nė kalbos. Tik gerokai vėliau, jau subrendęs, galėjo baigti studijas“.

J. Bukauskienė

Pagerbė laisvės šauklius

„Panevėžiečių jaunuolių poelgis irgi neliko nepastebėtas. Moksleiviai drąsiai išreiškė poziciją, nebijojo represijų ir taip protestavo prieš sovietinę sistemą bei okupaciją“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius, komisijos, svarsčiusios legendinio užrašo atnaujinimą ir atminimo lentos atsiradimą, narys dr. Arūnas Astramskas.

Jis prisiminė, kad įamžinti tokį drąsų moksleivių poelgį Panevėžio savivaldybei pasiūlė vienas panevėžietis, pats nepanoręs viešumo.

Asmeninio ryšio su šiais jaunuoliais neturėjęs ir savo akimis užrašo net nematęs, tik kalbas apie tai girdėjęs panevėžietis pasiūlė nepamiršti šito fakto. Ir iš karto sulaukė palaikymo bei pritarimo.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo Panevėžio mieste komisija, gavusi Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentus, apsvarstė ir pritarė sumanymui atminimo ženklu pagerbti istorinį įvykį.

Nuspręsta, kad atminimo lenta kabės toje pačioje vietoje, kur buvo užrašas.

Ženklą pagamino iš skaidraus stiklo, o užrašui „Laisvę Lietuvai“ parinko tokius pat baltus dažus.

Užrašas dabar ir atrodo toks, koks prieš praeivių akis pasirodė tą jau gana tolimą 1972 metų birželio rytą.

Ant stiklo lentos mažesniu šriftu primenamos ir šio įvykio aplinkybės.

Svarbios dienos nesulaukė

Per atminimo lentos atidengimo iškilmes vienas iš užrašo autorių Robertas Boveris kalbėjo: „Nors mes gimėme ir užaugome jau okupuotoje Lietuvoje, visada tikėjome, kad Lietuva atgims ir vėl bus laisva. Susitikdavome grupelėmis ir kalbėdavomės apie Lietuvą, kas mūsų laukia ateityje. Po R. Kalantos aukos pakilo visa Lietuva. Nutarėme netylėti ir mes. Kodėl mes pasirinkome būtent šią vietą? Tuo metu Panevėžio dramos teatras buvo garsus dėl savo spektaklių ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje sovietų sąjungoje. O mes norėjome pasakyti pasauliui, kad Lietuva garsi ne vien tik savo kultūra, bet ji nepamiršo ir partizanų išlieto kraujo, tremtinių kančios. Mes tikėjome, kad visada bus žmonių, kurie aukodami save, savo ateitį kovos už Lietuvos laisvę.“

R. Boveris apgailestavo, kad jo draugas užrašo atnaujinimo nesulaukė – jau keletą metų ilsisi amžinybėje.

„Tikrai labai gaila, kad Albertas nesulaukė šios ypatingos dienos, kai užrašas buvo atnaujintas, kai taip gražiai prisiminti bei pagerbti jį užrašiusiųjų ir dėl savo poelgio skaudžiai nukentėjusiųjų vardai“, – sako A. Bukausko našlė Jolanda Bukauskienė.

Ji prisimena, kad vos susipažinus vyras pasakojo, kaip su draugu planavo užrašyti „Laisvę Lietuvai“, kaip tą sumanymą įvykdė ir kiek dėl savo drąsos nukentėjo – darniai sutardavusi sutuoktinių pora vienas nuo kito nieko neslėpdavo.

Nei darbo, nei vietos

A. Bukauskas pasakojo žmonai ir apie savo išgyvenimus.

Išaiškinus užrašo autorius, vaikinai buvo tardyti, gąsdinti, KGB metodais auklėti.

Už tokį poelgį į saugumo akiratį pateko ir šių drąsuolių šeimos.

Ne kartą girdėjęs, kad po tokio užrašo nei darbo, nei vietos jam Panevėžyje nebus, A. Bukauskas, baigęs mokyklą, išvažiavo į Mažeikius.

Į Panevėžį grįžo gerokai vėliau, kai daug kas jau buvo primiršta.

„Net mokyklos baigimo vinjetėje Alberto nuotraukos nebuvo – išėmė. O apie stojimą į aukštąją mokyklą tuo metu negalėjo būti nė kalbos. Tik gerokai vėliau, jau subrendęs, jis galėjo baigti studijas“, – pasakoja J. Bukauskienė.

Žirgas pajūryje

Jolanda svarsto, kad tokiam poelgiui sovietmečiu galėjo ryžtis tik ypatingi žmonės, nors ir labai jauni, bet žinantys istoriją, suprantantys ją ir mylintys savąją šalį.

„Albertas toks ir buvo – šviesus, protingas, linksmas žmogus. Su juo buvo galima kalbėtis bet kokia tema“, – prisimena beveik 30 metų su sutuoktiniu per gyvenimą žengusi moteris.

A. Bukauskas ypač mėgo meną, skambino gitara, labai gražiai piešė. Ir dabar ne vienas paveikslas saugo prisiminimus apie jų autorių.

Jolandai ypač brangus paskutinis dar nebaigtas didelis paveikslas, kuriame nupieštas vėjo plaikstomais karčiais pajūriu šuoliuojantis žirgas – tarsi nuoroda į ilgą kelią ir gražios, prasmingos, šviesios ateities viltis.

Deja, menininkas išėjo staiga 2016-aisiais, būdamas vos 62-ejų, nespėjęs ne tik paveikslo, bet ir daug kitų darbų užbaigti, nesulaukęs drąsaus poelgio įvertinimo ir prasmingos atminimo lentos atidengimo valandos.

Kaip sako J. Bukauskienė, sutuoktinis, nors ir nukentėjęs, niekada nesigailėjo savo poelgio ir visą gyvenimą laikėsi tvirtos pozicijos.

„Šalia jo buvo ir saugu, ir gera“, – tvirtina našlė ir teigia esanti dėkinga lemčiai, dovanojusiai jai patį nuostabiausią vyrą

Ne viskas taip, kaip atrodo

Daug šiltų žodžių ir prasmingų minčių sudėta į J. Bukauskienės eilėraščių knygą „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“.

Ir knygos pavadinimas, pasak autorės, susijęs su jos sutuoktiniu Albertu.

Šis dažnai jai primindavo vieną iš gyvenimo tiesų, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Ir pačiai ne kartą teko įsitikinti, kad išorė dažnai klaidina – daug dalykų slypi giliau, nei galima pamatyti iš pirmo žvilgsnio.

Lietuvių kalbos mokytojos J. Bukauskienės eilėraščių knyga praėjusių metų vasarą buvo pristatyta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje ir sulaukė didžiulio susidomėjimo.

Gausiai susirinkusiems gerbėjams Jolanda prisipažino, kad daugelis jos eilių gimė vaduojantis iš netekties skausmo.

„Tai pirmoji mano knyga. Ją išleidau, kad nedingtų dar likę eilėraščiai. Aš juos visus rašiau nesiruošusi – ant servetėlių, juodraščiams skirtų lapų, todėl daug eilėraščių tiesiog dingo. Ši knyga – tarsi mano dienoraščio fragmentai“, – pasakoja J. Bukauskienė.

The post Du žodžiai, sudrebinę Panevėžį ir išgąsdinę sovietus appeared first on Kauno savaitė.

Būtent toks vakaras ir buvo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur dvi knygas – „Suokalbiai su tėvu“ ir „Bevardžio sagos“ – pristatė rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, režisierius, dainuojamosios poezijos atlikėjas Vytautas V. Landsbergis.

„Suokalbiai su tėvu“ (2025) – antroji bibliotekos svečio ir politiko, menotyrininko, buvusio valstybės vadovo Vytauto Landsbergio pokalbių knyga.

„Kai pas Dievulį iškeliavo mama, atsirado labai spontaniškas poreikis kalbėtis. Nutarėme, kad patys globosime, prižiūrėsime, būsime su tėte, kad jis nesijaustų vienišas. Ir štai – vakaras, atvažiuoji pasisvečiuoti, išsiverdam arbatos, sėdim virtuvėj ir kalbam. Staiga suprantu – to nežinojau, aną galiu užmiršti… Įsijungiu telefoną ir imu įrašinėti. Paskui pradėjau skelbti savo „Facebook“ paskyroje, o skaitytojai – raginti, kad būtų įdomu knyga. Taip išleidome pirmą, dabar antra. Su tėvuku pajuokaujame, sakau: „Na, dar trečią“, nes kalbamės ir toliau“, – šypsosi Vytautas V. Landsbergis.

Su tėvu jau aptartas ir būsimas pavadinimas – „Nuokalbiai“, nes „jau viską iškalbėjo“.

Režisuoti Čiurlionį

Viena svarbiausių „Suokalbių“ temų – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

„Kaip kino režisierius manau, kad tėvukas būtų vienas geriausių konsultantų norintiems kurti vaidybinį filmą apie Čiurlionį. O pats norėjau išpešti informacijos, kuri tiktų filmui. Nes paveikslų, muzikos nefilmuosi – turi būti dramaturgija, charakteriai, įdomūs santykiai. Tėvukas pasiūlė – Čiurlionis ir jo moterys. Tikrai labai įdomus kampas, labai keistos, žavios jo mylėtos moterys. Marija, su kuria planavo ateitį, vienas kitą net vadino „diedulka“ ir „babulka“ įsivaizduodami, kaip bus seni, turės anūkų. Sutrukdė Marijos tėvas – uždraudė tekėti, esą „už tokio ubago dailininko nebūsi laiminga“. Ištekino už „teisingo vyro“, Čiurlionis vestuvėse buvo pirmasis pabrolys. Negana to, susirašinėjimas tęsėsi, toliau žaidė ir „diedulką“ su „babulka“, Čiurlionį pakvietė aplankyti porai gimusios mergytės. Mano tėvas iki šiol graužiasi nagus, kad nuvažiavęs pas tą dukrą nepaprašė Čiurlionio pasiūtos ir padovanotos lėlės – būtų unikalus eksponatas muziejui, kita vertus, istorija labai gražiai prasiplečia, įgauna naują aspektą“, – pasakoja Vytautas V. Landsbergis.

Antra moteris – našlė Bronislava Volman. Globojo menininką, išsiuntė į Europą, kad pamatytų daugiau galerijų, meno.

„Čiurlionis mokė jos dukrytę Halką groti pianinu. Su ta šeima susidraugavo, kartu važiavo į Kaukazą. Pokštas ne pokštas – Halka tapo dievaite, gimė platoniška, keista, graži meilė mokinei, papildyta nuostabiais tekstais. Ir dviprasmybė – švelnūs santykiai su mama ir dukra vienu metu. Na, o galiausiai Sofija su visu skausmu. Ypač keistas skausmas dėl neišsaugotų Čiurlionio literatūrinių tekstų – juos atidavė Ignui Šlapeliui su leidimu daryti ką nori. Ištiko karas, be pėdsakų dingo bene vertingiausias literatūrinis palikimas. Liko vos kelios nuotrupos, iš jų tėvukas išleido Čiurlionio žodžio kūrybą. O su Sofija – be galo įdomi, dvasinė, graži meilė. Labai graži pradžia, tačiau įsiterpia baisi liga. Dėl jos mylimas, delikatus, aristokratiškas, džentelmeniškas žmogus tampa labai grubus, prikalba baisių dalykų. Toks psichikos dvilypumas tapo sunkiu išbandymu besilaukiančiai Sofijai. Galbūt todėl ji nebenorėjo liestis prie laiškų, literatūrinio palikimo. Galbūt per daug moteriai kainavo tas meilės apsivertimas“, – svarsto bibliotekos svečias.

Kaip režisierius jis įsivaizduoja ir dar vieną sceną: Čiurlionis ligoninėje, slaugos namuose, diagnozė – pamišimas. Sofija susilaukia dukrelės ir važiuoja į Lenkiją – turbūt vyrui parodyti mergytės. Tuo pat metu atvyksta ir Marija su jau paaugusia dukrele.

„Taip ir matau: atsidaro durys, staiga susitinka pirma ir paskutinė meilės su dukromis prie žmogaus, kuris jų nebeatpažįsta. Be galo subtilus, skaudus, gražus momentas“, – sako Vytautas V. Landsbergis.

Nenugalima upė

Antra itin svarbi „Suokalbių“ tema – Sąjūdžio pradžia tėvo akimis.

„Man buvo įdomu, kaip prasidėjo nuo slaptų architektų, gamtosaugininkų ir pan. susirinkimų, Vilniaus senamiesčio gelbėjimo akcijų ir kt. Tėvukas pasakė labai gražiai: „Sąjūdis – didelė upė, bet jos negali apibrėžti – upę apibrėžia mažieji šaltinėliai. Jei nori suvokti Sąjūdį, turi eiti būtent į juos. Tėvas šaltinėlių ieško gamtosaugoje, paminklosaugoje, etnokultūroje, minėdamas Povilo Mataičio lietuvių folkloro teatrą, Veroniką Povilionienę, Zitą Kelmickaitę. Maži šaltinėliai jungiasi, platėja: Vytautas Kernagis, „Antis“ ir t. t. Kol upė tampa nenugalima“, – pasakoja Vytautas V. Landsbergis.

Trečias jam itin svarbus dalykas „Suokalbiuose“ – tėvo moralinis palikimas.

„Jis irgi klystantis žmogus, bet turi labai aiškias moralines nuostatas, kas gyvenime darytina, o kas ne. Kartais matau – mūsų visuomenė tarsi žino, kad egzistuoja dešimt Dievo įsakymų, bet išrinkus į valdžią nutaria apeiti, nuo kai kurių susilaikyti… Norėjau, kad abiejose pokalbių su tėvu knygose būtų tarsi moralinės elgsenos konstitucija – kokiais principais vadovautis galėtų Lietuvos pilietis, žmogus, norintis kurti šitą valstybę. Paties tėvo moraliniai principai, kuriais vadovaujasi gyvenime, yra trys: „Nepalaikyti kiauliškumo, palaikyti žmogiškumą, kartkartėmis priminti apie garbę“, – pasakoja autorius.

„Suokalbius“ paskanina žaidimai žodžiais, trolinimai, šeimos gyvenimo miniatiūros.

„Paskambinu tėvukui: „Ką veiki?“. Šis: „Tingiu.“ Aš: „Teisingai. Reiganas kažkada pasisakė panašiai: „Nuo darbo dar niekas nenumirė, bet kam rizikuoti.“ Tėvas: „O aš sakau truputį kitaip: darbas iš beždžionės padarė žmogų, o dabar iš to žmogaus daro arklį.“ Kitas pavyzdys: sėdim, geriam arbatą. Tėvukas prisiminė gerą seną žemaitišką anekdotą, šiais laikais įgijusį naują prasmę. „Ar girdėjai – rusai į kosmosą išskrido?“ – „Ar visi?“, – šypsosi.

Susikalbėti

Vytautas V. Landsbergis sutinka su tėvu – meno esmė yra susikalbėti, tačiau mes prarandame gebėjimą kalbėtis tiesiogiai.

Turime mokytis iš naujo, kaip palaikyti ilgą pokalbį (tai ypač sunku jaunimui, pripratusiam prie SMS žinučių).

Todėl jo kino kūryboje ilgi pokalbiai – „galėsime klausydami tų filmų atgaminti kalbą“.

Dar vienas būdas kalbėtis ir susikalbėti – daina.

Vytautas V. Landsbergis puikiai prisimena tėvo žodžius: „Daina yra aukštesnis kalbėjimo formatas, kai negali nekęsti šalia dainuojančiojo. Įsivaizduok Sąjūdžio stebuklą: stovi Vingio parke ir „Lietuva brangi“ traukia komunistas, nekomunistas, tremtinys ir stribas. Ar yra daina didesnį stebuklą padariusi nei tada, kai tokios priešingos žmonių prigimtys trumpam susivienija Lietuvos vardu?“ Paskui išeina visi savo kovų, bet tas stebuklas liko. Manau, kad Lietuva dabar sprendžia egzaminą – liksime ar ne. Tai labai susiję su dainavimo tradicijos atgimimu arba ne.“

Sliekai žino daugiau

„Bevardžio sagos“ – pirmoji Vytauto V. Landsbergio prozos knyga suaugusiesiems.

„Viskas prasidėjo nuo eksperimentų su tiesiogine kalba. Galvodamas apie vaidybinį filmą pastebėjau, kad mūsiškiuose dažnai kalba dirbtinoka, literatūrinė. Kaip išmokti kalbėti kaip tikri žmonės? Grubiau, paprasčiau, netaisyklingai, kažką praleidžiant, nepasakant iki galo? Ėmiau žaisti – savo gyvenimo istorijas perpasakoti kitų žmonių balsais. Tarkim, 6 metų mergaitės, 10-mečio berniuko iš skirtingų šeimų, skirtingų charakterių ir patirčių. Juk visa tai irgi lemia kalbą“, – prisimena autorius.

Žaidimas tęsėsi kone 20 metų.

Istorijos, personažai pynėsi, kol atsirado santykis.

Tai tapo novelėmis, šios savo ruožtu įsigeidė tęsinių, kol viskas susiliejo į vieną kūrinį, sugėrusį dar ir partizaniškąsias istorijas.

„Negyvenau tais laikais, bet slapta partizaniškoji erdvė keistais būdais atsivėrė dar vaikui. Pavyzdžiui, su tėvais atostogavome prie Aiseto ežero. Aštuonmetis anksti rytą ėjau sliekų. Radau puikių – šalia vienkiemio miškelyje, po akmenų sąvarta. Išgirdau troboj gyvenančios Verutės balsą: „Vytuk, nerink čia sliekų, gerai? Čia buvo klėtis, viską laikėme. Po šienu – bunkeris, kur slėpėsi septyni mūsų broliai partizanai. Apsupo rusai, šaudė padegamosiomis kulkomis, klėtis sudegė, su ja ir broliai. O mes stovėjome negalėdamos išsiduoti – būtų mus nušovę“. Verutės sesuo Valiutė be vyro augino nekalbų rusvaplaukį vaiką. Paaiškėjo, kad buvo išprievartauta ruso kareivio. Paprastos atostogos tau ima virsti kažkuo kitu, atsiveria košmariška bedugnė to, kas vyko iš tikrųjų. Supranti, kad sliekai už tave žino daugiau. Pradedi lįsti paskui tuos sliekus, ieškoti bunkerių miškuose, klausytis kitų pasakojimų. Supranti, kad nebegali atgirdėti, atmatyti – istorijos tapo tavo istorija. Kada nors turėsi ją papasakoti, išverkti, nes negalima, kad broliukai liktų neapraudoti, kaip ir daugelis partizanų“, – sako.

„Bevardžio sagos“ nominuotos Metų knygos rinkimuose, išrinktos į kūrybiškiausių 2025 m. lietuvių autorių knygų dvyliktuką.

*****

P. S. Kuo čia dėta žemuogė? Ogi iš vieno pastarųjų abiejų Vytautų pokalbio-istorijos.

Nuo tigro bėga žmogus. Mato – nepabėgs. Šoka nuo skardžio, tačiau pavyksta užsikabinti už šakos. Pakelia akis – tigras, nuduria žemyn – dar vienas. Prie šakos prisėlina pelė ir ima graužti. Staiga žmogus pamato didelę, prisirpusią žemuogę – nusiskina ir pasigardžiuodamas suvalgo.

„Dabar mes per daug kalbamės apie tigrus, o ne apie žemuogę. Turėkite ją, kad ir kas tai būtų – Dievas, viltis, daina, knyga, gamta ar dar kas nors“, – linki Vytautas V. Landsbergis.

The post Vytautas V. Landsbergis: turėti žemuogę appeared first on Kauno savaitė.

Kūryba, anot pašnekovės, lydi žmogų visur – nuo miesto erdvių iki knygos puslapių ar muzikos garsų, o domėjimasis menu tampa savotišku jautriausių vidinių klodų maitinimu.

„Architektūra – menų motina. Visa mus supanti materiali aplinka yra kūrėjų – profesionalų ir savamokslių – kūryba. O menas – tai kūrybos sėkmė, kūrybos viršūnė, kūrybos karūna“, – sako L. Paulauskienė.

Architektas, anot jos, plataus mąstymo žmogus, jis derina kūrybą su tiksliaisiais, gamtos, istorijos mokslais, yra jautrus aplinkai, kuria žmogaus materialaus gyvenimo kokybę. Architektas kuria miestus, jo erdves, pastatus, interjerus. Išmano žmonių emocijų kaitos dėsnius, žino, kaip erdvės, kryptys, perspektyvos, pastatai savo išore ir iš vidaus veikia žmogų.

„Gerai atliktas architekto darbas formuoja harmoningą pasaulį, o jo sukurtas pasaulis veikia, auklėja, moko jame gyvenantįjį. Taip sukasi nuolatinė dalinimosi spiralė“, – svarsto architektė.

Menas, sako L. Paulauskienė, žmogų pakelia į erdvę, kur nusiplauna kasdieniški būviai ir patenki į švarias, gaivias, skaidrias, sodrias ar mįslingai veikiančias būsenas.

„Domėjimasis menu yra jautriausių vidinių klodų maitinimas“, – įsitikinusi architektė.

Jos kiekviena diena baigiasi su knyga, dirbant visada lydi muzikos fonas, o savaitgaliais, vakarais ir kelionėse lanko teatrą, koncertus, parodas.

KNYGA

Rekomenduočiau perskaityti daug knygų, pirmiausia – mūsų lietuvių autorių: Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“, visą Romualdo Granausko kūrybą, Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“, Vandos Juknaitės „Tariamas iš tamsos“.

Liudos Jonušienės eilėraščių knygą „Atvirlaiškis. Debesija. Iki pareikalavimo“ – man labai svarbu ir brangu, kad mūsų mieste šiandien yra tokios kūrybos versmės.

Cituoju tris L. Jonušienės eilėraščius:

Miestu ritmu III

Leisk savo vaikams

Per pamoką išbėgti į pievą

Ar prie fontano

Į jį pamerkti rankas ir kojas

Miestas jiems gali pasirodyti

Tobulas

Ko negali kaltinti

Užmerktomis akimis

Negali kaltinti žvaigždės

Kad ji šviečia kitiems

Kas mus daro laimingus

Pasislink vienatve

Leisk prisėsti draugui

Pasaulio suvokimui rekomenduoju Frydricho Nyčės „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, Yuval Noah Harari „Sapiens“, Patricko Raddeno Keefe’o žurnalistinį tyrimą „Skausmo imperija“.

MUZIKA

Jautriausiai mano dūšioj yra Frederiko Šopeno muzika ir lietuvių liaudies senosios dainos.

Bet klausau labai įvairios muzikos, visokia man yra įdomi, smalsu būti muzikos pasaulyje.

O siūlyčiau pasiklausyti Ferenco Listo kūrinius grojančios Mūzos Rubackytės.

FILMAS

Rekomenduočiau prancūzų serialą „Legendų biuras“ ir visus ketvirtadienį po „Panoramos“ per LRT rodomus filmus.

SPEKTAKLIS

Tokių, kuriuos norėtųsi rekomenduoti, yra ne vienas: Juozo Miltinio dramos teatre pastatyti „Irano konferencija“, „Šv. Speigas“, „Sala, kurios nėra“, Jaunimo teatre J. Nekrošiaus „Dėdė Vania“, O. Koršunovo „Laukinė antis“ (tiesa, pastarojo dar nemačiau, bet labai noriu), „Hamletas“ ir „Audra“.

Ir dar Panevėžio teatro „Menas“ spektaklį „Danaja ir piktadarys“, kuris yra tarp Auksinių scenos kryžių nominantų. Jo irgi dar nemačiau, bet labai laukiu.

VIZUALUSIS MENAS

Siūlyčiau sustoti Ukmergės gatvės pradžioje ir įdėmiai įsižiūrėti į R. Idzelio skulptūrą „Gyvenimo našta“, o prie „Stasys Museum“ – į merginos skulptūrą, pavadintą „Pramonė“, sukurtą žinomo Lietuvos skulptorius Broniaus Vyšniausko. Apeit prie teatro sėdintį J. Miltinį ir D. Banionio skulptūrą – pabūt šalia, pajust, pasigrožėt, gal žodį mintimis nusiųst, gal išgirst ištartą.

Užeiti į „Stasys Museum“ pažiūrėti į Stasio Eidrigevičiaus herojų akis, ypač į dailininko tėvo. Tai taip panevėžietiška, tai taip labai apie mus, tai didelė kūrybos sėkmė, susijusi su mūsų vieta, su mūsų pasauliu, su mūsų kūrėjais.

Ypatingos architektūros ypatingą jausmą patirti kviečiu nuvažiuoti Šeduvon, į Štetlo muziejų. Ten įsižiūrėti į tūrius, visas detales, medžiagas, į apželdinimą, pajusti erdves.

Meną jauti, tarytum su juo susilieji, o tada tampa kitaip.

Man tokie potyriai kyla iš F. Šopeno muzikos, impresionistų paveikslų, S. Eidrigevičiaus darbų, grafikės G. Didelytė, tapytojos D. Kaščiūnaitės, skulptorių S. Kuzmos, D. Matulaitės kūrinių ir dar daug daug visko. Man be galo svarbu mūsų miestas, mūsų kiemas, mūsų žmonės.

The post Loreta PAULAUSKIENĖ rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Įspūdingą naujausią kūrybą menininkas pristato parodoje „Šviesos ir spalvų pilnatis“ Panevėžio fotografijos galerijoje.

Ji žymi neeilinę progą – fotomenininko 55 metų kūrybinės veiklos sukaktį.

Per daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią kūrybinę kelionę drąsiai eksperimentuojantis P. Kaupelis sukūrė savitą meninę kalbą.

Jo fotografijose realūs objektai peržengia įprasto atpažįstamumo ribas. Daugeliui netikėta, kad fotoaparatu galima sukurti tokio pobūdžio darbus.

Pats autorius sako, kad ir po daugiau nei pusę amžiaus trunkančio kūrybinio kelio jam svarbiausia išliko viena – nuolatinis ieškojimas.

P. Kaupelis seniai nefotografuoja tradicinių peizažų, nefiksuoja kasdienio gyvenimo. Į naujausias technologijas dėmesį sutelkusio menininko darbuose atsispindi išlaisvinta autoriaus fantazija.

„Šiais laikais nieko nebenustebinsi vien peizažais ar portretais. Todėl man visada įdomiausia kūryboje ieškoti naujovių“, – šypsosi P. Kaupelis.

Aistra iš vaikystės

Daug metų Panevėžyje gyvenantis P. Kaupelis užaugo Rokiškio rajone, Pandėlio apylinkėse, kur pirmieji būsimojo fotomenininko kūrybiniai bandymai gimė iš smalsumo.

„Gyvenau kaime, labai gražioje vietoje – sodyba ant kalniuko, apačioje upė, per kaimą bėga kelias. Kartą pas draugą pamačiau didinamąjį stiklą ir pradėjau eksperimentuoti“, – prisimena kūrėjas.

Neturėdamas nei fotoaparato, nei literatūros apie fotografiją, pats sumeistravo primityvią kamerą iš didinamojo stiklo ir stiklinės plokštės.

„Prie lango nukreipiau stiklą ir pamačiau atvirkštinį vaizdą. Tada padariau dėžutę, įdėjau stiklą ir bandžiau piešti tą vaizdą. Taip prasidėjo mano kelias į fotografiją“, – prisimena P. Kaupelis.

Vėliau atėjo eilė pirmajam fotoaparatui.

Kaimo vaikas ėmėsi fotografuoti peizažus – keliaudavo laukais, miškais, pievomis, o vakare ryškindavo juostas.

„Fotografuodavau ir žiemą, ir vasarą. Išeinu į laukus, į mišką, fotografuoju, grįžtu ir naktį ryškinu juostas. Man tada fotografija buvo viskas“, – praeitį mena pašnekovas.

Nuo Pandėlio iki pasaulinių katalogų

Panevėžyje baigęs technikos mokyklą, ketverius metus P. Kaupelis mokėsi meninės fotografijos Maskvoje.

Grįžęs dirbo Panevėžio gamyklose, o laisvalaikį skyrė kūrybai ir fotografijos studijoms.

Per savo kūrybinį kelią P. Kaupelis surengė kelias dešimtis personalinių parodų.

Panevėžiečio darbai eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, Ispanijoje, Australijoje, Tailande, Pietų Korėjoje, Kroatijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje.

Be kūrybos, jis daug metų dirbo su jaunaisiais fotografais – įkūrė Panevėžio jaunųjų fotomenininkų studiją ir jai vadovavo. Tie užsiėmimai subrandino ne vieną šios srities asą.

„Pirmiausia reikia išmokti fotografijos abėcėlę. Kai jau moki, tada gali pradėti kurti“, – šypsosi menininkas.

Tarp realybės ir fantazijos

Naujausioje parodoje P. Kaupelis fotografijose balansuoja tarp realybės ir abstrakcijos. Ryškiaspalviuose darbuose žiūrovas kartais gali įžvelgti fragmentus – sienas, duris, peizažą, tačiau vaizdai transformuojami į abstrakčias spalvų ir formų kompozicijas.

Pasak fotografo, tokie vaizdai gimsta iš ilgų kūrybinių eksperimentų.

„Viską darau rankomis – reguliuoju šviesą, spalvas, kompoziciją. Autofokusas išjungiamas. Aš pats nusprendžiu, kur turi būti ryškumas ir kaip turi atrodyti vaizdas“, – aiškina P. Kaupelis.

Kai fotografuojant nekvėpuojama

Vienas įdomiausių autoriaus kūrybos etapų – lazerio spindulio panaudojimas fotografijoje. Pasak fotografo, tokia idėja gimė netikėtai.

„Kartais atsibundu naktį ir ateina mintis. Pradedi galvoti, kaip iš lazerio spindulio sukurti vaizdą“, – pasakoja jis.

Šis procesas labai sudėtingas techniškai.

Fotografuojant būtina išvengti net menkiausių oro vibracijų, todėl autoriui kartais tenka užgniaužti kvapą.

„Kai sukoncentruoji vaizdą, turi nekvėpuoti mažiausiai keturiasdešimt sekundžių, nes nuo oro vibracijos vaizdas keičiasi“, – pasakoja P. Kaupelis.

Tokiu būdu sukurti darbai sulaukė ir tarptautinio dėmesio – keli jų pateko į pasaulinius fotografijos katalogus, o kai kuriuos įsigijo kolekcininkai.

Nuolatinės paieškos

Paklaustas, ar per daugiau nei penkis dešimtmečius buvo momentų, kai norėjosi atsisakyti fotografijos, P. Kaupelis atsako nedvejodamas: „Ne.“

Jo įsitikinimu, kūryboje svarbiausia yra ieškojimas. Menininkas turi nuolat ieškoti naujų formų ir idėjų, nes konkurencija kūrybinėje fotografijoje labai didelė.

„Jeigu fotografuosi tik peizažus ar portretus, nieko nebenustebinsi. Tokių nuotraukų kasdien padaroma tūkstančiai. O kūrybinė fotografija reikalauja visai kitokio požiūrio“, – tvirtina menininkas.

Dviratis – kasdienis įkvėpimo šaltinis

Net ir nesidomintys fotografija panevėžiečiai P. Kaupelį yra įsidėmėję.

Šis žiemą vasarą dviratį minantis senjoras tapęs savotišku Panevėžio simboliu.

P. Kaupelis tarsi nebeįsivaizduojamas be dviračio.

Menininkas šypsosi per metus numinantis iki penkių tūkstančių kilometrų. Ir taip jau daugiau nei du dešimtmečius.

Pasak P. Kaupelio, dviratis leidžia pamatyti aplinką kitaip nei automobilis ir dažnai tampa naujų jo kūrybinių idėjų šaltiniu.

„Dviratis man yra pirmas pagalbininkas. Važiuoji, neskubi, dairaisi, matai vaizdus, jauti kvapus. Kartais išvysti vietą ir supranti – čia reikia sustoti“, – pasakoja kūrėjas.

Kūrybos kreivė tik kyla

Nors paroda skirta 55-eriems kūrybos metams, pats autorius tvirtina metų neskaičiuojantis, o juo labiau nejaučiantis.

„Parako dar turiu! Mano kūrybos kreivė dar kyla į viršų. Kada ji sustos – nežinau“, – šypsosi fotomenininkas.

Paroda „Šviesos ir spalvų pilnatis“ Panevėžio fotografijos galerijoje veiks iki balandžio 26 dienos.

Tai galimybė iš arti pamatyti daugiau nei pusę amžiaus trunkančio kūrybinio kelio rezultatus ir fotografiją, kurioje šviesa, spalva ir forma virsta menine kalba.

The post Šviesos ir spalvų pilnatis – už realybės ribų appeared first on Kauno savaitė.

Panevėžio centre esanti oazė slepia ne tik miesto istoriją, bet ir legendas, kurios iki šiol kursto smalsumą.

Ilsėjosi raganos ir velniai

Dabar gražiausia Panevėžio vieta Senvagė tolimoje praeityje buvo laukinė, paslaptinga vieta, kur ošė išlakūs medžiai, vinguriavo sena upės vaga, o žmonių pasaulis čia susiliedavo su mitais ir senaisiais tikėjimais.

Pasakojama, jog čia būta netgi pagonių šventyklos. Esą jos aukurą kadaise į senąją upės vagą nuvertė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Lietuvai jau priėmus krikščionybę.

Pagonybės ženklų šioje vietoje galima aptikti ir iki šių dienų.

Vienas jų – savotiškas aidas, atsimušantis nuo Senvagės šlaitų.

„Vienintelis toks unikalus miesto centre buvęs akmuo, kuriame sėdėjo ragana, velnias.“

L. Vasilevičius

Dar visai neseniai šalia Senvagės stūksojo į žemę sulindęs unikalus akmuo, vadinamas raganų krėslu. Vis dar neprarandama vilčių kada nors aptikti ir šventyklos aukurą.

„Romuvos“ vaidila, etnologas panevėžietis Laimutis Vasilevičius pasakoja, jog tokio akmens būta
nuo Laisvės aikštės pusės, kur dabar driekiasi status šlaitas.

„Tikrai mitologinis ir įspūdingas akmuo“, – sako etnologas.

Iki šiol mieste sklando ir savotiška legenda: mėgstantis išgerti žmogus atsisėdo ant šio akmens ir išgirdo nelabojo priekaištą – ko sėdįs jo kėdėje? Nuo to laiko žmogus esą liovėsi gerti.

Anot etnologo, būta bandymų akmenį išvežti, tačiau tam pasipriešino romuviai.

Vis dėlto prieš keletą metų jis paslaptingai dingo.

„Vienintelis toks unikalus miesto centre buvęs akmuo, kuriame sėdėjo ragana, velnias“, – apgailestauja dėl jo netekties L. Vasilevičius.

O ten, kur dabar stovi Panevėžio apygardos teismas, pasak L. Vasilevičiaus, pagonybės laikais būta
apeiginio pylimėlio su rato formos šventykla po atviru dangumi. Jos aukuro akmens paieškos ilgai masino istorikus, tačiau šis ypatingas riedulys niekada nebuvo surastas.

Ne viena įdomi teorija

Apskritai, pasak L. Vasilevičiaus, su pagonybe Panevėžyje ir jo apylinkėse siejama daug įdomių teorijų.

„Manoma, kad šventoji ugnis iš Prūsijos buvo atgabenta prie Nevėžio, nes čia buvo itin patogu slapstytis nuo priešų“, – sako jis ir priduria, kad į šias vietas galėjo pasitraukti iš savo krašto išstumti prūsai.

Etnologo teigimu, maždaug XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Vilktupio pievoje, Panevėžio rajone, buvo kūrenama šventoji ugnis.

„Yra daug pasakojimų su gana konkrečiomis užuominomis – pavyzdžiui, minima, kad žmonės susituokė Vilktupyje pas žynį. Matyt, šiame krašte būta nemažai šventų vietų“, – svarsto jis.

Etnologo manymu, aplink Panevėžį kadaise driekėsi drėgni, pelkėti miškai.

Pasak jo, senuose pasakojimuose ne kartą minima, kad Klimbaloje, esančioje Žaliosios girios masyve, lietuviai prigirdė ne vieną kryžiuotį ar kalavijuotį.

Jo teigimu, anuomet giria buvo tarsi pafrontė, slėpusi vietos gyventojus – miškų apsuptyje glaudėsi nedideli, slapti kaimeliai. O Lėvuo, anot L. Vasilevičiaus, žymėjo sėlių žemės ribą.

Vytauto Didžiojo legenda

Buvęs ilgametis Šiaulių regiono valstybės archyvo Panevėžio filialo vadovas Leonas Kaziukonis „Panevėžio balsui“ yra pasakojęs, kad apie Nevėžio ir Sirupio upelio santakoje buvusį piliakalnį išliko nedaug duomenų.

Jo viršuje buvo lygi aikštelė, juosiama pylimo.

Piliakalnis smarkiai nukentėjo XIX amžiaus pirmoje pusėje, o 1927 metais, statant žydų gimnaziją (dabar šiame pastate veikia Panevėžio apygardos teismas), galutinai nukastas.

Pasak L. Kaziukonio, ankstyviausios žinios apie čia galėjusią veikti pagonių šventovę aptinkamos 1851 metų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigo Ipolito Vercinskio rankraštyje.

Istoriko teigimu, kai 1931 metais tarpukario leidinyje „Panevėžio balsas“ buvo paskelbta vyskupo Kazimiero Paltaroko studija „Panevėžio miestas ir jo bažnyčių istorija“, jos autorius rėmėsi būtent šiame rankraštyje pateiktomis žiniomis apie piliakalnį.

Manoma, kad pats vyskupas šį dokumentą turėjo.

Po metų legenda apie šventyklą buvo pakartota leidinyje „Lietuvos miestai“, o vėliau, remiantis kitais šaltiniais, dar labiau išplėtota.

„Dar buvo pridėta, kad šventyklą sugriovė Vytautas Didysis 1414 metais, grįždamas Panevėžio apylinkėmis iš Žemaitijos į Vilnių. Nuo tada legenda apie prie Nevėžio ir Sirupio santakos sugriautą šventyklą išpopuliarėjo“, – pasakojo L. Kaziukonis.

Maždaug prieš dešimtmetį jam pavyko identifikuoti minėtą I. Vercinskio dokumentą, publikuotą tarpukario „Panevėžio balse“.

Pasak L. Kaziukonio, kunigas rašė:

„Miestas turi iš visų pusių atvirą plotą lygumoje, kurioj tankiai išmėtyti mažos reikšmės kalneliai. Iš tų kalnelių svarbiausiu galima skaityti esantį mieste prie upės Nevėžio ir upelio, vadinamo Sirupis, netoli malūno. Šis kalnas trisdešimt metų atgal turėjo aplink viršūnę pylimą, apaugusį žole ir kelių uolekčių aukštumo, o jo vidury buvo graži lyguma, kuri vėliau miesto gyventojų buvo iškasinėta, imant iš čia žemę įvairiems miesto reikalams. Yra liaudies tradicija, kad čionai buvo stabmeldžių lietuvių paskutinis aukuras, kurio paskutinis kunigas Krivis Krivaitis, išgąsdintas didybe tekančios šviesos mokslo apie tikrąjį Dievą ir Kristaus tikėjimą, iškeliavo į miškus, vadinamus šiandien Truskavos miškais, ir užbaigė savo gyvenimą Okainių kaime, dabar Truskavos parapijos.“

Panevėžio kraštotyros muziejaus leidinyje „Senasis Panevėžys. Nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“ galima rasti ir keletą nuotraukų, kuriose matomas XX amžiaus pradžioje mieste dar buvęs piliakalnis bei tikrosios Sirupio upelio žiotys.

Aukuro akmuo traukė istorikus ir archeologus

L. Kaziukonis taip pat tyrinėjo, kur galėtų būti šventyklos aukuro akmuo.

Žinių apie Senvagėje buvusį akmenį jis aptiko 1990 metais išleistoje Rimanto Matulio knygoje „Istoriniai akmenys“.

Visuomenei susidomėjus Senvagės paslaptimis, kraštotyrininkas Jokūbas Atkočiūnas apie joje, jau po karo, matytą akmenį pranešė žymiam archeologui Petrui Tarasenkai. Pastarasis apie šį radinį nieko nežinojo.

Tuomet kraštotyrininkas kreipėsi į Panevėžio muziejininkus. Šie akmenį apžiūrėjo, nufotografavo ir paliko gulėti prie Senvagės kranto.

Pasakojama, kad vėliau istorinis Panevėžio akmuo paslaptingai dingo.

1998 metais, valant Senvagės dugną, L. Kaziukonis kartu su archeologe Alfreda Petruliene tarp atsivėrusių akmenų ieškojo minėtojo radinio, tačiau jis taip ir nebuvo aptiktas.

Tad iki šiol lieka neaišku, kur šis pagonims šventas akmuo pradingo.

Grasino nuplauti Kranto gatvę

Per Panevėžio centrą tekantis Nevėžis vėlesniais laikais pakeitė savo vagą.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas pasakoja, kad iki XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos upė, tekėdama per miestą, ties Kranto gatve darydavo staigų posūkį.

„Per pavasario polaidžius Nevėžis patvindavo, užliedavo aplinkines teritorijas ir ardė kairįjį krantą“, – pasakoja istorikas.

Tarpukariu Panevėžio savivaldybė nusprendė mieste įrengti kanalizaciją ir vandentiekį.

Rengiant projektą pasiūlyta ištiesinti upės vagą.

„Atsiradusiame plote, dabartinės Senvagės vietoje, planuota įrengti parką, kuris augančiam miestui buvo itin reikalingas“, – sako D. Juzėnas.

Jo kolegės, Istorijos skyriaus vyresniosios muziejininkės Emilijos Juškienės teigimu, upę tvarkyti privertė konkrečios to meto problemos.

Dideli pavasariniai potvyniai ardė krantus, užliedavo aplinkines teritorijas, gatves ir net kėlė pavojų Kranto gatvės pastatams.

Tuo metu dar nesant kanalizacijos, į Nevėžį buvo verčiamos įvairios atliekos. Galiausiai upės vanduo buvo užkrėstas vidurių šiltinės bakterijomis.

Pasak E. Juškienės, dėl to net buvo uždrausta upėje skalauti skalbinius, maudytis ar naudoti jos vandenį ūkio reikmėms.

1939 metais Nevėžis buvo ištiesintas.

Darbai pradėti ties apskrities ligonine: iš pradžių supiltas pylimas, vėliau tvarkytos krantinės, suformuota nauja upės vaga, apsaugojusi Kranto gatvę nuo potvynių, o buvusi senoji vaga ilgainiui virto Senvage.

Netrukus prasidėjus Lietuvos okupacijai ir Antrajam pasauliniam karui, Senvagės nebespėta paversti parku.

Senvagę tvarkė dešimt metų

Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininku 24 metus dirbęs, dabar jau šviesaus atminimo Bronius Kačkus „Sekundei“ yra pasakojęs, kad dabartinės Senvagės vietoje apie 1953 metus dar telkšojo vanduo – žiemą čia veikdavo čiuožykla. Tačiau ilgainiui vieta pradėjo užakti, o gyventojai ją pavertė šiukšlynu.

„Atsimenu, kai dabartinėje Laisvės aikštėje pastatėme „Nevėžio“ viešbutį, svečiai, ypač iš Maskvos, skųsdavosi, kad jiems trukdo Senvagėje kurkiančios varlės. Tuomet ir nusprendėme, kad šią vietą būtina sutvarkyti. Pagal miesto generalinį planą čia buvo numatyta poilsio zona – nedidelis skveras. Svarstėme, kad vis tiek, įrengiant skverą, teks išvežti atliekas, todėl nutarėme įrengti baseiną. Tuo metu Panevėžyje jų labai trūko“, – prieš keletą metų pasakojo jis.

Senvagės virsmas į tokią erdvę, kokią panevėžiečiai mato jau kone pusę amžiaus, vyko sovietmečiu. Rekonstrukcijos imtasi 1972 metais, o darbai tęsėsi beveik visą aštuntąjį dešimtmetį. Juos atliko vietos specialistai – Panevėžio kelių statybos ir remonto valdyba.

Oficialus Senvagės atidarymas įvyko 1981-aisiais, nors viršutinė terasa dar kurį laiką buvo tvarkoma.

Dažniausiai dirbta rudenį ir žiemą, nes vasarą melioracijos technika būdavo reikalinga tiesioginiams darbams.

Valant Senvagės dugną, rasta ne tik daug atliekų. Nustatyta, jog ties Kranto gatve gylis siekė net 6–8 metrus. Nemažai pastangų pareikalavo ir tinkamų apdailos medžiagų paieška.

Pavyzdžiui, granitą iš Maskvos teko įsigyti ne tiesiogiai – jis buvo perkamas per vieną miesto įmonę ir perparduodamas kitai. Senuosius salos tiltelius taip pat gamino panevėžiečiai, o apšvietimo stulpų šviestuvai buvo užsakyti Kauno Aleksoto stiklo fabrike.

Pasipriešinimo spindulys

Dar vienas su Senvage susijęs pasakojimas anuomet buvo tarsi laisvės gurkšnis.

Kalbama, kad giliu sovietmečiu čia sužėrėjo originali Trispalvė.

Senvagėje buvo įrengtas naktimis šviesdavęs fontanas.

Povandeniniai prožektoriai, skirti jam apšviesti sutemus, buvo atgabenti iš Kaliningrado srities karinės gamyklos.

Juos sumontavus ir pirmą kartą įjungus, visiems, kas stebėjo šį procesą, atėmė žadą.

Fontanas nusidažė geltona, žalia ir raudona spalvomis.

Nors oficialiai teigta, kad tai buvo atsitiktinumas, esą pavyko gauti tik tokių spalvų šviestuvus, šį įvykį menantys Panevėžio senbuviai tuo abejoja – manoma, kad taip panevėžiečiai vieni kitiems tyliai siuntė laisvės žinią.

Kėsinosi į istorinius pastatus

O rengiant tuometės Lenino aikštės (dabartinės Laisvės aikštės) rekonstrukcijos projektą, buvo sumanyta ją sujungti su Senvage.

Netgi jau visai rimtai svarstyta nugriauti Senvagę ir aikštę skiriančių senųjų pastatų juostą.

Planuota, kad atsivėrus vaizdui į Senvagę, aikštėje, prie gatvės, iškils paminklas Leninui, o jo papėdėje bus įrengta tribūna. Laimei, toks ganėtinai barbariškas sumanymas liko neįgyvendintas ir miestas paveldo neprarado .

Senvagė statybininkų sulaukė ir jau nepriklausomos Lietuvos laikais – prieš keletą metų ji vėl buvo rekonstruota ir dar kartą pakeitė savo veidą.

Dabar čia šniokščia naujas fontanas, kurio vakarinių įspūdingų spektaklių ant vandens pasižiūrėti suvažiuoja turistai iš visos Lietuvos, o Senvagės salelė virtusi jaunimo pamėgta bendravimo vieta.

The post Legendų šydu apsigobusi Senvagė appeared first on Kauno savaitė.

Kaip manote, ar laikraščio „Panevėžio balsas“ šiandienos žurnalistas lengvai susikalbėtų su savo kolega, rašiusiu į jį prieš 102 metus?

Jei skirtingų epochų „Panevėžio balso“ korespondentai turėtų fantastišką galimybę trumpam susitikti, jų pokalbis veikiausiai prasidėtų nuo nuostabos. Ne dėl temų – jos būtų gana panašios, – o dėl kalbos.

Per šimtmetį pasikeitė ne tik pasaulis, bet ir pats lietuviškas žodis laikraščio puslapiuose.

Laukiamiausi keturi puslapiai

Kad pamatytume, kaip per „Panevėžio balso“ šimtametę gyvavimo istoriją keitėsi kalba jo puslapiuose, pirmiausia turėtume įvertinti to meto istorinį kontekstą, kuriame gimė laikraštis, pirmasis, į skaitytoją Panevėžyje prabilęs lietuviškai.

Taigi 1924-ieji. Jau praėję šešeri metai, kai Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Dabar nėra lengva atsakyti, kodėl iki 1924-ųjų Panevėžys neturėjo lietuviško laikraščio.

Tiesa, noras jį leisti budo dar 1919 metais.

Tačiau ši mintis tik po penkerių metų įsikūnija į gyvenimą.

„Šiandien pradeda eiti „Panevėžio balsas“, – iškilmingai rašyta 1924 metų vasario 16-ąją pasirodžiusiame pirmajame jo numeryje.

Iki tol Panevėžyje leista tik rusiška spauda.

Tad galima suprasti, koks tai buvo įvykis – išėjo pirmasis lietuviškas laikraštis, skirtas panevėžiečiams!

O štai tokius linkėjimus naujo laikraščio leidėjams išsakė poetas, advokatas, iki šių dienų Skaistakalnio parke išlikusios Pragiedrulių sodybos tuometis šeimininkas Juozas Čerkesas-Besparnis.

„Girdėjau, kad Tamsta ar Tamstos leidžiate pirmą „Panevėžio Balsas“ numerį. Tegul Dievas jums padeda gyventi toje ašarų pakalnėje, nieko be reikalo nebarti, bet netylėti ką nors bloga pamačius. Gerai būtų, kad ir Tamstos, p. Redaktoriau, niekas nebartų, be reikalo kalėjiman nesodintų ir kad nereikėtų elgetauti išmaldą padengimui administratyvinio nutarimo. Linkėčiau Tamstai nesikarščiuoti ir žengti pirmyn iš palengvo, nesidairant nei į partijas, nei į atskiras sroves bei nuomones. Drožk tiesiai ir gana!“

Dabartiniam skaitytojui turbūt sunku įsivaizduoti vos keturių puslapių laikraštį. O būtent tokie buvo pirmieji „Panevėžio balso“ numeriai. Užtat kokie laukiami panevėžiečių!

Traukinys nei stovi, nei juda

Vartant pirmuosius „Panevėžio balso“ numerius, labai aiškiai matyti, kaip smarkiai to meto viešoji lietuvių kalba skiriasi nuo dabartinės bendrinės kalbos.

„Panevėžio balso“ kalba – tai pereinamojo laikotarpio lietuvių kalba: jau nebe XIX a. rašto tradicija, bet dar ne iki galo norminta dabartinė bendrinė kalba.

Ji gyva, mišri, atvira tarmėms ir svetimoms įtakoms, o kartu – labai autentiška savo laikmečio liudytoja.

Panagrinėjus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos suskaitmenintą 1925 m. balandžio 3 dienos „Panevėžio balso“ numerį, galima išskirti kelis būdingus to meto spaudos kalbos bruožus.
Didelė dalis tekstų – savivaldybių, valdybų, komisijų ataskaitos. Jų kalba sausa, informacinė, sakiniai ilgi, dažnai vardijamojo pobūdžio.

Tekstuose gausu šiandien nebevartojamų formų, pavyzdžiui, „reikalų vedėjas“, šiandien būtų – vadovas.
Kai kuriuose straipsniuose juntama aiški ironija: „Yra mažieji geležinkeliai. Traukiniui einant, negalima suprasti – ar jis stovi, ar juda.“ – taip prieš 101-erius metus rašyta apie dabar turistų atrakcija belikusį siauruką.

Panevėžys be restoranų ir traktierių

O tipiškas tarpukario publicistinis tekstas yra 1925 m. „Panevėžio balse“ publikuotas straipsnis „Urvai“.

Tai pavyzdys, kaip tarpukariu vietinėje spaudoje buvo diskutuojama apie socialinę politiką ir moralę:

„Panevėžio miesto taryba šiemet ant restoranų ir traktierių uždėjo 9000–10000 litų mokesčio –tikriau pasakius, uždraudė mieste laikyti restoranus ir traktierius, nes tokio didelio mokesčio, žinoma, negalima išrinkti. Dabar mieste nėra nei traktieriaus, nei restorano. Aludes leido laikyti tik miesto centre. Tokiu būdu taryba manė sumažinti girtybę. Išrinko net 3 kontrolierius, kurie dabotų blaivumo. Tarybos nariai galėtų suprasti, kad neleisdami laikyti restoranų ir traktierių, girtybės

neišnaikįs. Kas nori išgerti, ras visuomet vietą, kur išgerti. Mieste nėra traktierių, restoranų, bet užtat nėra gatvės, kur nebūtų slaptų urvų, kuriuose girtuokliauja ir dieną ir naktį. Tuose urvuose yra panelės. Čia už viską lupa nežmoniškai, degtinės pusbutelis 2–2,5 lito. Čia žmogui išvalo puikiausiai kišenes – išeina iš urvo be vieno cento. Demoralizacija čia didžiausia.“

Kaip išvalyti taukų „plėmus“

O štai rubrika „Šeimininkių dėmesiui“ iš 1934 metų sausio mėnesio „Panevėžio balso“ numerio:

„Taukų plėmus galima nuimti nuo vilnonio patiesalo trinant tvirtai su kloroformoje pavi̇lgytu skaruliu.

Sidabrinį krepšelį pamėrk maslionkuose per naktį. Rytę išplauk drungname vandeny, minkštu skuduru sausai nušluostyk ir bus gražus.“

Šis trumpas fragmentas dabar mums leidžia pamatyti ne tik buitinį tarpukario pasaulį, bet ir gyvą, dar besiformuojančią bendrinę kalbą.

Tai kalba, kuri dar tik šlifuojama, pilna svetimybių. „Skarulis“ (vietoj šiandien įprastesnio „skudurėlis“), „maslionkai“ (iš slavų kalbų atėjęs žodis, reiškiantis pasukas ar sviesto likučius).
Įdomi liepiamosios nuosakos vartosena: „pamėrk“, „išplauk“, „nušluostyk ir bus gražus“. Tai rodo artimą santykį su skaitytoja – laikraštis kalba tarsi patarėja kaimynė.

Laikraštis mokė kalbos

Nuo 1934 metų „Panevėžio balse“ atsirado rubrika „Kalbos kertelė“.

Štai kokie kalbos pamokymai publikuoti vienoje tokioje kertelėje:`

„Vadovauti, tarnauti, atstovauti, bernauti… kam…

Skauda, gelia… ką – kojas, kaulus…

Ne vėliau kaip po dviejų savaičių, o ne ne vėliau dviejų…

Veikė jo nervus, o ne į nervus…

Neturime, o ne pas mus nėra.

Geriausiai gyvena, o ne geriausia.“

„Kalbos kertelės“ atsiradimas laikraštyje rodo, kad redakcija suvokė atsakomybę už lietuvišką žodį, jai rūpėjo ne tik turinys, bet ir kalbinė raiška – tiek pačiame laikraštyje, tiek skaitytojų aplinkoje.

Regioninis laikraštis buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir savotiška „liaudies mokykla“. „Kalbos kertelė“ padėjo skaitytojams mokytis taisyklingos kalbos praktiškai, per trumpus, aiškius pavyzdžius.

Kalbos taisyklingumas buvo glaudžiai susijęs su tautine savimone. Rūpinimasis kalba reiškė rūpinimąsi kultūra ir valstybe.

Keičiasi net gramatika

Grįžkime į mūsų laikus.

Per pastaruosius du–tris dešimtmečius rašytinės spaudos kalba Lietuvoje keitėsi ne revoliucingai, o nuosekliai – kartais beveik nepastebimai, bet labai iškalbingai.

Šie pokyčiai atspindi ne tik kalbininkų sprendimus, bet ir visuomenės brandą, politines nuostatas bei santykį su pačia kalba. Rašytinės spaudos kalba nėra sustingusi sistema – ji reaguoja į laiką, vertybes, istorinius sukrėtimus ir net emocijas. Kalbos normos švelnėja, o pats rašymas tampa ne tik taisyklingas, bet ir sąmoningas – atspindintis ne vien gramatiką, bet ir poziciją.
Vienas iš kalbos kaitos ženklų, kuris atsiskleidžia iš konkrečių kalbos norminimo sprendimų, yra kintanti žodžių rašyba.

Pavyzdžiui, dar visai neseniai veiksmažodis tįsoti buvo rašomas tik su y – tysoti. Prieš maždaug du dešimtmečius, siekiant supaprastinti rašybą, normoje įsitvirtino forma su į, tačiau ir senasis variantas iki šiol nelaikomas klaida. Tai rodo kalbos polinkį ne atmesti, o prisitaikyti.
Keitėsi ir švenčių pavadinimų rašymo taisyklės. Dabartinė norma numato, kad jei šventės pavadinimą sudaro du žodžiai, abu rašomi didžiąja raide.

Pietums ir kalbininkai valgo šnicelį

Visuomenei sąmonėjant, keitėsi ir požiūris į tam tikras socialines grupes. Iš vartosenos pamažu pasitraukė žodžiai, kurie anksčiau buvo laikomi neutraliais, o šiandien suvokiami kaip žeidžiantys: čigonai, invalidai, negrai. Spaudos kalba tapo viena pirmųjų erdvių, kuriose šis pokytis buvo įgyvendintas praktiškai.

Tai, kas kadaise buvo laikoma vengtina, šiandien neretai tėra šalutinis variantas. Tokie žodžiai kaip kontinentas, fakelas, farširuoti, bintas, meniu ar šnicelis anksčiau buvo taisomi, siūlant „teisingesnius“ atitikmenis.

Dabar nebereikalaujama šnicelio keisti maltiniu, o meniu – valgiaraščiu.

Leista ir į vatą vynioti

Dar vienas ryškus kalbos pokyčių laukas – gramatika ir frazeologija. Prieš dvidešimt metų vietininko vartojimas junginiuose būti atostogose ar būti pensijoje buvo laikomas klaida.

Tuomet buvo taisoma: aš atostogauju, man atostogos, esu pensininkas.

Šiandien tokia vietininko vartosena jau laikoma normine ir niekam nebekliūva.

Panašus likimas ištiko ir vaizdingus posakius vynioti į vatą, būti ant bangos – anksčiau laikyti stiliaus klaidomis, šiandien jie tapo visiškai priimtina spaudos kalbos dalimi.

Nauji laikai – nauji ir žodžiai

Technologijų ir socialinių tinklų plėtra atnešė naują leksikos bangą: guglinti, feisbukas, asmenukė, nuomonės formuotojas, tinklaraštininkas, mesendžeris. Iš pradžių sutikti atsargiai, šiandien šie žodžiai laikomi visiškai normalia bendrine vartosena.

Ne visi naujadarai prigijo be diskusijų – pavyzdžiui, žodis parkomatas ilgą laiką kėlė abejonių, tačiau šiandien jau laikomas tinkamu vartoti.

Panašiai ir su veiksmažodžiu parkuoti, kuris taip stipriai įsigalėjo, kad vargu ar ateityje liks tik šalutinis variantas.

Greta jų atsiranda ir sėkmingų lietuviškų naujadarų, tokių kaip knygomatas, melagiena.

Kalba praturtėjo ir naujais veiksmažodžiais – įveiklinti, įpaminklinti. Keitėsi ir skyrybos normos: žodeliai turbūt, galbūt, atseit, taigi šiandien skiriami pagal intonaciją, o tai reikalauja daugiau kalbinio jautrumo.

Tikriniai daiktavardžiai mažąja raide

Kalbos kaita ypač išryškėjo prasidėjus karui Ukrainoje.

Dalis žiniasklaidos, norėdama aiškiai išreikšti savo požiūrį į valstybę agresorę, pradėjo rašyti tikrinius daiktavardžius rusija, kremlius, sovietų sąjunga, maskva mažosiomis raidėmis.

Tai nėra kalbos norma ar taisyklė – veikiau sąmoningas stilistinis ir vertybinis pasirinkimas.

Svarbu pabrėžti, kad tokios pozicijos laikosi ne visa žiniasklaida, tačiau pats reiškinys rodo, jog kalba tampa ir pilietinės laikysenos forma.

Tas pats karas į kalbą atnešė ir naujų žodžių. Spaudoje bei viešojoje erdvėje pastaraisiais metais įsitvirtino tokie terminai kaip botai, troliai, trolių fermos, orkai, koloradininkai. Jie apibūdina propagandos, dezinformacijos, netikrų paskyrų reiškinius ir liudija, kaip greitai istoriniai įvykiai sukuria naują leksiką.

Baudų neliko

Svarbus lūžis įvyko ir kalbos priežiūros srityje. 2019 metais didžiųjų kalbos klaidų sąrašas buvo pripažintas netekusiu galios.

Taip atsisakyta instrumento, leidusio bausti už pagrindinių kalbos normų nesilaikymą.

Anksčiau redakcijos reguliariai sulaukdavo kalbos tikrintojų sudarytų sąrašų su pastebėtomis gramatikos, skyrybos ar kalbos kultūros klaidomis – savotiškų įspėjimų „atkreipti dėmesį“.

Šie sąrašai buvo kasdienės redakcinės rutinos dalis.

Kalbos inspekcijai panaikinus savivaldybių kalbininkams prievolę tikrinti vietos laikraščių kalbą, užtikrinti jos taisyklingumą liko laikraščių redaktorių atsakomybė.

Miežiškėnai ar miežiškiečiai

Nors požiūris į kalbos vartotojus tapo liberalesnis, dalis visuomenės, nespėjanti sekti kalbos naujovių, vis dar kritikuoja žiniasklaidą dėl „nemokėjimo“ rašyti. Tai ypač išryškėjo pradėjus rašyti rusija ar maskva mažosiomis raidėmis.

Skambina garbaus amžiaus moteris į redakciją ir klausia: kaip anūkui paaiškinti, kodėl laikraštyje rusija rašoma mažąja raide?

Neretai sulaukiame ir klausimų, kodėl raguviai, o ne raguviškiai, kodėl miežiškėnai, ne miežiškiečiai.

Gyventojų pavadinimų pagal gyvenamąją vietą daryba – sudėtingas kalbos laukas, kurio subtilybių ne visi žino.

Jei Raguva ar Linkuva, tai ir raguviai, ir raguviškiai, linkuviai ir linkuviškiai yra taisyklingi variantai. Redakcija, siekdama kalbos vaizdingumo ir skambesio, kartais sąmoningai renkasi vieną iš jų – rašyti raguviai, linkuviai.

O štai Panevėžio rajone esančių Miežiškių gyventojai, visoje šalyje garsėjantys kaip kalbos ir senųjų tradicijų puoselėtojai, mus jau išmokė juos vadinti miežiškėnais. Juk pats kalbos sargas, gimtosios pietų panevėžiškių šnektos tyrėjas, docentas, daktaras Jonas Šukys visad prašė išlaikyti žodį miežiškėnai, kad užmaršties upė nenusineštų priminimo apie tėvų ir senelių šnektą, apie krašto praeitį.

Ar Mėnulis rūpi labiau nei klaidos

Net ir šiais laikais rašytinė spauda neša tą simbolinį švietėjišką deglą, nes žmonės vis dar iš jos sužino, kaip taisyklingai rašomi kai kurie žodžiai.

Prieš šimtą metų kaip žmonės kalbėjo, taip laikraščiai rašė.

Dabar spaudos kalba pasikeitė, o skaitytojai vis dar jos nepaveja.

Skambina ar rašo mums, kad pasitaisytume, ir sužino patys klydę.

Pavyzdžiui, Šarmuto sodininkų bendrija atkakliai tebevadinama Šermuto, Pajuostis vis dar Pajuostė, nes taip vietiniai nuo gimimo girdėję.

Tačiau paradoksalu, bet turime pripažinti, kad skaitytojai akyliausiai tikrina ne straipsnių kalbą, o „Kaleidoskopo“ skiltį, kur skelbiama Mėnulio fazė. Jei tik pasitaiko netikslumas, reakcija būna žaibiška: „Ne toks mėnulis!“

Paminėti pavyzdžiai leidžia daryti išvadą, kad rašytinės spaudos kalba šiandien gyvena tarp normos ir pasirinkimo. Ji nebėra vien taisyklių laikymasis – tai nuolatinis dialogas su laiku, skaitytoju ir pačia visuomene.

Kalba spaudoje tampa ne tik informacijos perdavimo priemone, bet ir jautriu barometru, rodančiu, kaip keičiamės mes patys.

Ar kolegos susikalbėtų?

O dabar pabandykime hipotetiškai atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą, ar laikraščio „Panevėžio balsas“ šiandienos žurnalistas lengvai susikalbėtų su savo kolega, rašiusiu į jį prieš 100 metų,

ar vienas kitą suprastų, ar suvoktų vienas kito rašinius?

Trumpas atsakymas: taip, jie susikalbėtų

Tačiau tarpukario korespondentas patirtų stiprų terminologinį šoką, o šiuolaikinis korespondentas jo kalbą palaikytų itin archajiška, minkšta ir kiek kaimiška.

Didžiausias jų bendravimo barjeras – žodynas. Tai sritis, kurioje kiltų daugiausia nesusipratimų.

Šiuolaikinio korespondento kalba perpildyta technologinių terminų (skaitmeninimas, naratyvas, algoritmas).

1924-ųjų žurnalistui žodis „pelė“ asocijuotųsi tik su graužiku, o ne su kompiuteriu.

Tarpukario korespondentas vartotų terminus, kurie šiandien skamba kaip egzotika: procentininkas, krautuvininkas.

O štai jums nesusipratimo pavyzdys: jei šiuolaikinis žurnalistas pasakytų: „Įkėliau interviu į debesį“, tarpukario kolega greičiausiai pažiūrėtų į dangų.

Korespondentas iš 1924–1940 m. laikotarpio yra „tautos budintojas“. Jam žiniasklaida – tai įrankis kurti valstybę ir šviesti liaudį. Jis nesuprastų šiuolaikinio „kliko“ (clickbait) principo.

Jam būtų sunku suvokti anonimiškumo kultūrą interneto komentaruose – tarpukariu už kiekvieną žodį tekdavo atsakyti savo pavarde ar žinomu slapyvardžiu.

Šiuolaikinio žurnalisto vartojami terminai (pvz., asmuo su negalia, lyčių lygybė) tarpukario žmogui atrodytų kaip keista naujakalbė, nes jo laiku terminologija buvo kur kas tiesmukesnė ir, šiuolaikiniais mastais, neetiška.

Aptartų orą, maistą ir sveikatą

Taigi susitikę du „Panevėžio balso“ korespondentai – 1924 metų ir 2026 metų – susikalbėtų pagrindinėmis temomis: puikiai aptartų orą, maistą ar sveikatą.

Abu perskaitytų vienas kito tekstus, bet tarpukario atstovas piktintųsi mūsų laikų kalbos „skurdumu“, o šiuolaikinis – kolegos iš praeities tekstų „išpūstumu“.

Šiuolaikinis korespondentas tarpukario kolegai atrodytų kaip „kalbiškai apsileidęs amerikonas“, o tarpukario žurnalistas šiuolaikiniam – kaip „užsisėdėjęs kaimo inteligentas“.

Laikraštis – ne tik naujienos

Kalbą esmingai keičia socialiniai, politiniai ir ekonominiai veiksniai. Kintantis gyvenimo būdas, besiformuojantys nauji įpročiai.

Kaip atrodys ir skambės lietuvių kalba XXI amžiaus viduryje ir vėliau?

Pokyčių išvengti neįmanoma, bet italai ar graikai jau nesupranta savo senųjų kalbų, o mes, lietuviai, Martyno Mažvydo „Katekizmą“ juk iki šiol galime skaityti.

Ir tai yra mūsų stiprybė.

Mes dar galime atsiversti seną laikraščio numerį ir skaityti beveik tuos pačius žodžius, kuriuos prieš šimtmetį skaitė panevėžietis – galbūt sėdėdamas prie krosnies, gal pasidėjęs laikraštį ant virtuvės stalo, gal tyliai braukdamas pirštu per jam dar neįprastus lietuviškus sakinius.

Laikraštis – tai ne tik informacija. Tai ir laikas, sustabdytas puslapyje. Tai kalbos pamoka, istorijos liudijimas, kasdienybės atspindys.

Kaip Mažvydo Katekizmas padėjo pamatą lietuviškam žodžiui, taip ir kiekvienas vietos laikraščio numeris kuria mūsų krašto kalbos ir atminties tęstinumą.

Todėl leiskime kalbai skambėti ne tik kompiuterio ekrane, bet ir popieriuje.

Linkiu neužmiršti malonaus skaitymo ritualo, o tuos, kas primiršo, kviečiu vėl į rankas paimti laikraštį ir tęsti šimtametę panevėžietiškos spaudos tradiciją.

The post Rašytinės spaudos kalba: evoliucija ir žurnalistų atsakomybė appeared first on Kauno savaitė.

„Prisipažinsiu, po darbo renginiuose lankausi retai, bet ir tos lankomos vietos, renginiai dažnai susiję su darbo interesais.

Esu labiau ne renginių, o individualių užsiėmimų šalininkas. Skaitau, o nuo kovido laikų įsitvirtino įprotis žiūrėti dokumentinius filmus ir klausyti paskaitų, tik gaila, kad jų pasirinkimas lietuvių kalba labai mažas.

Domiuosi ne tik praeitimi, man įdomios kosmologijos, biologijos, fizinės antropologijos, sociologijos temos.
Taip pat seku pasaulio įvykius, klausausi ekspertų komentarų apie politikos ir ekonomikos naujienas“, – pasakoja dr. A. Astramkas.

KNYGA

Grožinės literatūros skaitau labai mažai, daugiau atostogaudamas.

Anksčiau intensyviai skaitydavau fantastinę literatūrą, bet, atrodo, šis etapas praeityje.

Seku istorikų publikacijas, man patrauklūs sovietinių laikų tyrimai.

Kadangi turiu asmeninę to laikotarpio patirtį, yra labai įdomu stebėti, kaip jį konceptualizuoja tyrinėtojai.

Rekomenduočiau Mariaus Ėmužio knygą „Šeimininkas ir jo dvariškiai“, Viliaus Ivanausko „Lietuviškoji nomenklatūra: tarp stagnacijos ir dinamikos 1968–1988“.

Šios knygos atveria sovietinės sistemos vidų, parodo vykusius neviešus dalykus.

MUZIKA

Deja, nesu muzikos žinovas, dažniausia man ji yra foninis dalykas.

Pastaraisiais metais vienas kūrinys padarė didelį įspūdį – Eduardo Balsio poema „Jūros atspindžiai“.

Išgirdau ją atliekamą viename renginyje ir mane sužavėjo savo novatoriškumu (sukurta 1981 m.), nesitikėjau tokios muzikos.

FILMAS

Pergalvojau, kad filmas kurį iki šiol atsimenu, yra režisieriaus Sergio Leone „Kartą Amerikoje“, gal dėl to kad susijęs su asmeninėmis aplinkybėmis.

SPEKTAKLIS

Be konkurencijos – Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Sala, kurios nėra“.

VIZUALUSIS MENAS

Iš meno parodų pastaruoju metu didžiausią įspūdį padarė Rūtos Katiliūtės paroda „Atmosferos“ Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje. Deja, prieš keletą dienų ji baigėsi. Tarp istorinių, kuriose gausu ir meno elementų, mano manymu, pirmauja Lietuvos nacionalinio muziejaus „Ant Paryžiaus parodų bangos“ (jos kuratorė ir architektė – panevėžietės). Ji visa sukurta iš paslapčių – kaip slapta 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje atsirado paviljonas „Lithuanie“, kaip buvo surasti joje eksponuotos muziejinės vertybės.

Taip pat egzotiška paroda „Žmogus tarp pasaulių“ – ieškantiems ryšių tarp Lietuvos ir Tolimųjų Rytų.

The post Arūnas ASTRAMSKAS rekomenduoja meną appeared first on Kauno savaitė.

Paradoksalu, bet pastatas, kurio sienos kadaise girdėjo aukų raudas ir nusikaltėlių pasiteisinimus, dabar tarnauja kultūrai – jame veikia įspūdinga pasaulio keramikų darbais garsėjanti Dailės galerija.

Bausmė pavijo greitai

Panevėžio centre esanti Dailės galerija – ne šiaip sau tuščioje vietoje išdygęs pastatas, o turtingą istoriją turinti ir legendomis apipinta vieta, buvusi ir turtingos šeimos privačiu namu, ir mokykla, ir muziejumi, ir netgi teismo rūmais.

Tačiau bene įdomiausias ir netikėčiausias jo istorijos faktas – jog į teismo posėdžius šiame pastate pardavinėti bilietai. Žiūrėti, kaip teisiami nusikaltėliai, panevėžiečiai ėjo tarsi į teatro spektaklį.

Prieškario istorijos įvykių faktus renkantis Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad įėjimo bilietai buvo pardavinėjami ne į visus teismo posėdžius.
„Tik į garsiausius, visuomenę labiausiai dominusius, o ypač į vieną iš jų, pirmą kartą šiame teisme pasibaigusį mirties bausmė skyrimu“, – sako istorikas.

Visuomenėje didžiulį atgarsį sukėlusi byla buvo išspręsta labai greitai – nusikaltimas įvykdytas 1936 metų gruodžio 16 dieną, nusikaltėlis išaiškintas maždaug per savaitę, teismo procesas Panevėžio apygardos teisme, tuomet veikusiame dabartinės Dailės galerijos pastate, vyko 1937 metų sausio 19-ąją, o nusikaltėliui paskirta mirties bausmė įvykdyta 1937 metų liepos 27 dieną.

Stebėti posėdžio susirinko beveik visa Panevėžio valdininkija ir net korespondentai iš užsienio.

O iš didžiulės aplink rūmus susispietusios minios į salę pateko tik tie, kurie pirko įėjimo bilietus.

Tų bilietų ne visiems ir užteko – salėje tilpo tik apie 100 žiūrovų.

Nepagailėjo net vaiko

Įvykis, sudominęs ir sukrėtęs minias žmonių, iš tiesų buvo neeilinis ir labai žiaurus.

O nutiko jis Panevėžio rajone, Smilgiuose – ramiame provincijos miestelyje, kuriame tuomet gyveno apie 600 žmonių.

Kaip pasakoja D. Pilkauskas, miestelis ir apylinkės garsėjo savo turtingais ir stambiais ūkiais, samdžiusiais į pagalbininkus įvairius meistrus.

Ūkininkai turėjo kuliamąsias, karšiamąsias mašinas, Smilgiuose veikė malūnai, lentpjūvės, pieninė.

Tarp smilgiečių buvo ir šešios žydų šeimos, draugiškai sugyvenusios su lietuviais.

Viena iš tų šeimų – ganėtinai turtingi Foigeliai, valdę Smilgiuose manufaktūros parduotuvę.

Tos nelemtos 1936 metų gruodžio 16-osios vakarą apie 18 valandą pas Foigelius užėjo Bronius Pogužinskas.

Iš Kėdainių krašto kilusį vyrą ūkininkai samdydavo kaip dailidę.

Vedęs jau šešerius metus, bet vaikų neturėjęs, jis, kaip paaiškėjo, nebuvo gero būdo, su žmona prastai sugyveno.

O tą lemtingą gruodžio vakarą užsukęs į Foigelių namus girtas vyras sukėlė tikrą pragarą – daužydamas plaktuku per galvas, vieną po kito nužudė penkis asmenis – abu sutuoktinius Foigelius, jų dukrą, tarnaitę Marytę, nepagailėjo netgi ketverių metų mergaitės.

Pradėjęs nuo šeimos galvos, nusikaltėlis siautėjo pusę valandos, o paskui, pagrobęs 150 litų, paspruko.

Tik vargu ar jam labai reikėjo pinigų.

Nustatyta, kad su savimi jis ir taip turėjo 600 litų.

Buvo pabaigęs darbus pas vieną ūkininką ir jau tarėsi pradėti dirbti pas kitą.

„Įvykdęs kraupų nusikaltimą už turimus pinigus jis nusipirko arklį ir vežimą“, – bylos medžiagą cituoja istorikas.

Teisinosi buvęs girtas

Nužudytuosius pirmasis aptiko Smilgių miestelio naktinis sargas Tumas.

Jis ir pranešė policijai.

Kriminalinė policija ėmėsi aktyvaus darbo ir nusikaltimą įvykdęs asmuo prieš pat Kalėdas buvo sulaikytas.

Tardymą vedė tardytojas Tamašauskas.

Priremtas įrodymų, B. Pogužinskas prisipažino padaręs baisų nusikaltimą, tik jo motyvų žmogžudys taip ir nesugebėjo paaiškinti.

Ir teisme jis tvirtino tik vieną: ,,Užėjo tokia kvailystė ir nužudžiau“. Teisinosi buvęs girtas.

Prieš ateidamas pas Foigelius, nusikaltėlis tikino su būsimu darbdaviu išgėręs „tris pusbonkius“.

O nusikaltimo įrankį – plaktuką – neva turėjęs atsitiktinai: buvo jį pasiskolinęs ir nešė grąžinti.

Paskutinis noras – linkėjimai pažįstamiems

Nusikaltėlio teismas vyko visą dieną.

Teismui pirmininkavo pats Panevėžio apygardos teismo pirmininkas Romanas Cerpinskas, o kaltinimą palaikė prokuroras Eduardas Vojevodskis

Teisiamajam atstovavo advokatas L. Milčius.

Besiklausant įvykio aplinkybių ne vienam į salę patekusiam žiūrovui šiurpo odą, sunku buvo įsivaizduoti ir suprasti tokį žiaurumą.

Lengvinančių aplinkybių, pasak prokuroro, rasti buvo sunku, tad nusikaltėliui paskirta mirties bausmė.

Po teismo proceso praėjus pusei metų, nuteistasis pasiųstas į dujų kamerą.

Išreikšdamas savo paskutinį pageidavimą, jis paprašė perduoti linkėjimus pažįstamiems.

Nusikaltimo aukos – Foigelių šeima – palaidota Rozalime, tuo pasirūpino šeimos artimieji.

Namas, kuriame įvykdyta penkiaguba žmogžudystė, buvo parduotas.

O kitos žydų šeimos po šios baisios žmogžudystės nebenorėjo gyventi Smilgiuose ir išsikėlė.

Miestelyje liko vienintelis žydas – batsiuvys.

Šimtai bylų

Tokių skaudžių ir tragiškų bylų šiame Panevėžio teisme daugiau nebepasitaikė, bet visuomenės susidomėjimą sukeliančių būta.

„Šitame pastate veikęs Apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąsias bylas, už kurias numatoma bausmė – sunkiųjų darbų kalėjimas, taip pat bylas, kuriose civilinis ieškinys didesnis nei 5000 litų“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Apygardos teismas nagrinėjo ir bylas, jau išspręstas taikos teisėjo, bet šalims nesutikus su sprendimu ir kt.

1934 metų duomenimis, Panevėžio apygardos veikimo plotas buvo ne tik Panevėžio miestas ir apskritis, bet ir Rokiškio, Zarasų, Biržų apskritys bei aplinkiniai valsčiai.

Tad bylų nagrinėti tekdavo daug.

Žinoma, kad 1940 metais Panevėžio apygardos teisme dirbo 10 teisėjų.

Teisėjų korpusas buvo sudarytas iš Kauno apygardos teismo teisėjų ir darbą pradėjo nuo 1925 metų gegužės 5 dienos.

Ši diena ir laikoma Panevėžio apygardos teismo įkūrimo data.

Kaip pasakoja D. Pilkauskas, iniciatyva atsirasti Apygardos teismui kilo iš Panevėžio miesto savivaldybės.

Dar 1924 metais vasarį ji kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama mieste įkurti Apygardos teismą ir Seimas tam uždegė žalią šviesą.

Dabartiniame Dailės galerijos pastate teismas veikė iki 1944 metų.

Tačiau statytas jis ne teismui.

Turtingų panevėžiečių namai

Pastato, kuriame dabar įsikūrusi Dailės galerija, atsiradimo istorija siekia dar 1888 metus.

Tuomet viena iš labiausiai pasiturinčių to meto panevėžiečių šeimų Bronislava ir Jonas Kasperavičiai jiems priklausančiame sklype ėmėsi namo statybos.

Ir jau po metų Respublikos gatvę, tuomet turėjusią Bajorų gatvės pavadinimą, papuošė vieno aukšto su mansarda raudonų plytų namas.

Dabar jo išvaizda menkai teprimena tuometį vaizdą – toks, kokį pasistatė Kasperavičių šeima, išliko tik fotografijose ar paveiksluose

Namo savininkas J. Kasperavičius buvo žinomas žmogus – ėjo Panevėžio tarpusavio kredito draugijos direktoriaus pareigas, taip pat buvo vienas iš lenkų bendruomenės lyderių.

Tačiau neilgai trukus pastato savininkas mirė ir jo žmona naujajame name neliko gyventi – išnuomojo jį.

Nuo karių savanorių iki istorijos sergėtojų

Kai iš gražuolio raudonplyčio 1944 metais išsikraustė teisėjai, vasario–gegužės mėnesiais pastate dislokuota Lietuvos vietinės rinktinės Panevėžio miesto ir apylinkių savanorių 241 bataliono 2-oji kuopa.

Dabar panevėžiečiams apie tai primena ant pastato fasado atidengta atminimo lenta.

1945-aisiais pastatas perduotas miesto Kraštotyros muziejaus žinion ir į jį suvežti per karą muziejininkų išsaugoti eksponatai.

Pirmoji muziejaus ekspozicija po šiuo stogu atidaryta 1947 metų sausį.

1952 metais visas pastatas Respublikos g. 3 perduodamas Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus žinion ir per kelerius metus iškeldinus antrojo aukšto gyventojus muziejus papildomai gavo 43 kvadratinius metrus.

Čia įrengtos saugyklos.

Muziejus Respublikos g. 3 išbuvo iki 1985 metų, kol persikėlė į suremontuotas dabartines savo patalpas.

Atidengė praeities ženklus

Išsikėlus muziejui, likusiose patalpose sumanyta įrengti Dailės galeriją.

Tačiau tuometei miesto valdžiai atrodė, jog senas raudonų plytų pastatas nebetinka naujiems laikams, jam būtina suteikti modernią išvaizdą.

Istorinis raudonplytis mūras 1985 metais rekonstruotas pagal Kauno „Miestprojekto“ parengtą projektą.

„Po remonto iš buvusio Kasperavičių namo nebeliko nė žymės – raudonos plytos užtinkuotos, langai į Respublikos gatvės pusę užmūryti. Pastatas visiškai prarado savo autentiškumą ir unikalumą“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Po tokios sovietinės rekonstrukcijos duris atvėrė Panevėžio dailės galerija ir, sėkmingai įgyvendindama naujus planus ir prasmingus sumanymus, čia veikia iki šiol.

O nuo 2018 iki 2021-ųjų miesto Savivaldybė ėmėsi ypatingo darbo – bent iš dalies sugrąžinti pastatui jo autentišką išvaizdą.

Remiantis istorinėmis nuotraukomis, atidengta ir restauruota autentiška raudonų plytų mūro rytinė siena, atkurti čia buvę langai – Respublikos gatvės perlas pradėjo naują etapą.

Grąžinta senoji pastato išvaizda skatina panevėžiečius domėtis ir jo istorija, ir šioje vietoje praeityje nutikusiais įvykiais, ir juose dalyvavusiais žmonėmis.

The post Į teismo posėdžius – su bilietais appeared first on Kauno savaitė.