Panevėžietė Bronė Slapšienė – viena iš tų, kuri ne tik brangina tautinį kostiumą, bet ir siekia, kad šis paveldas vėl taptų gyvas mūsų kasdienybėje.

Panevėžietės svajonė bent jau per valstybinių švenčių minėjimus Laisvės aikštėje matyti kuo daugiau tautinius drabužius vilkinčių žmonių lengvai galėtų išsipildyti.

Neatsitiktinis sutapimas

Visi žinome, kaip atrodo tikras lietuviškas tautinis drabužis.

Moterų – languotas sijonas, prijuostė, balti marškiniai, liemenė, ant galvos karūna ar nuometas. Vyrų – lininiai marškiniai, juosta, kelnės, auliniai batai.

Tokį iš tolimos praeities mus pasiekusį aprangos vaizdą dabar dažniausiai matome tik per koncertus, pasirodymus ar valstybines šventes.

„Mažai matome“, – iš karto dėmesį atkreipia tautinių drabužių gerbėja, jų puoselėtoja ir propaguotoja panevėžietė Bronė Slapšienė.

Senjorė jau turi labai gražią idėją, kuriai įgyvendinti, atrodo, reikėtų tiek nedaug – tik gerų norų ir supratimo, koks reikšmingas ir brangus kiekvienam lietuviui turėtų būti iš praeities paveldėtas tautinis drabužis.

„Nepamirškime, kad viena svarbiausių valstybės švenčių – Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena – sutampa su Tautinio kostiumo diena. Tad minėdami Valstybės dieną ne tik vėliavas kelkime, himną giedokime, bet ir tautiniais drabužiais puoškimės. Ar bent jų detalėmis“, – ragina aktyvi panevėžietė.

Valstybinių švenčių minėjimuose, įvairiuose renginiuose, susitikimuose ji pati dažniausiai dėvi savo taip mėgstamus tautinius drabužius.

Ir visada labai apsidžiaugia pamačiusi vieną ar kitą bendramintę taip pat apsirengusią.

„Tik taip nutinka retai – dažniausiai vis tos pačios kelios moterys ar pasirodymų dalyvės. Tautiniais drabužiais pasipuošusių politikos, kultūros elito atstovių beveik nepamatysi“, – apgailestauja B. Slapšienė.

Drabužis meno kūrinys

„Iki kitos liepos 6-osios dar visi metai ir pasirūpinti drabužiais laiko yra. Nebūtinai salonuose brangius užsisakyti. Galima iš audinių, dažno namuose dar nuo močiučių likusių ar įvairiose prekybos vietose įsigytų sijoną pasisiūdinti, baltus marškinius, liemenę, prijuostę pritaikyti“, – svarsto B. Slapšienė, svajojanti apie švenčių metu tautiniais drabužiais mirguliuosiančią visą Panevėžio Laisvės aikštę.

Nors jau kurį laiką vis garsiau skatinama Valstybės dieną kaip savitos tautinės tapatybės išraišką dėvėti tautinį kostiumą – ar tradicinį, ar modernizuotą, ši tradicija dar neįgauna pagreičio.

Juk kokia puiki proga prisiminti ir paminėti lietuvių tautinio kostiumo istoriją, jo vertę ir grožį.

„Tautiniai drabužiai – tai meno kūrinys, reikalaudavęs iš senovės lietuvių moterų nepaprasto kruopštumo. Nes kiekviena dalis būdavo pagaminama savomis rankomis – nusiausta, pasisiūta, išsiuvinėta. Dabar pasirūpinti kostiumu daug paprasčiau“, – įsitikinusi B. Slapšienė.

Tautinis kostiumas gali būti dėvimas ne tik per valstybines, bet ir per asmenines šventes, oficialius renginius, įvairius susibūrimus.

Ji pati, aktyvi „Lietuvai pagražinti“ draugijos ir „Liekupio“ bendruomenės narė, buvusi jos pirmininkė, taip ir daro – kiekviena proga rengiasi tautinius drabužius ir kitiems primena, kad šalia vėliavos ir himno tautinis kostiumas yra neatsiejamas nuo pažangios valstybės simbolio.

Ir neabejoja, kad tautinio kostiumo išsaugojimo ir ugdymo idėją būtina perduoti ateities kartoms.

Į Laisvės aikštę – išskirtinai pasipuošus

B. Slapšienės spintoje per ilgus metus susikaupė jau ne vienas tautinis kostiumas.

Specialiai salonuose jų neužsakė, surinko iš atskirų dalių, ieškodama įvairiose vietose, taip pat gavo dovanų.

Panevėžietė ypač brangina šviesaus atminimo vienuolės Eugenijos dovanotą senovinį, tulpių raštais austą audinį, iš kurio pasisiuvo sijoną ir priderino kitas kostiumo dalis.

Ypač daug pastangų dėjo rinkdama kostiumus nuo to laiko, kai Panevėžyje pradėta per kiekvieną valstybinę šventę Laisvės aikštėje 12 valandą rengti oficialias vėliavos pakėlimo ceremonijas.

Į jas jau daug metų tradiciškai renkasi tėvynės mylėtojai, patriotai, visi, suprantantys, kad laisva nepriklausoma valstybė – didžiulė vertybė.

Nė vieno tokio renginio nepraleidusi B. Slapšienė su bendramintėmis visada ateina vilkėdamos tautinius drabužius.

„Kad ir žiema, šalta, vis tiek mums ilgi languoti sijonai iš po paltų matyti, kai kam dar ir galvos papuoštos, juostos užrištos“, – šypsosi senjorė.

Užsidegusi tautinių kostiumų meile, B. Slapšienė domėjosi jų istorija, surinko bent keletą komplektų.

Dabar moters spintoje tuščiau – ne vienas kostiumas jau padovanotas draugėms, mielai jį dėvinčioms.

„O kai kurios sakė norėsiančios, kad ir pašarvotos būtų su tautiniais drabužiais“, – prasitaria B. Slapšienė.

Sau ji pasiliko įvairioms progoms tinkančią baltą vasarinę vaidilutės suknelę ir du komplektus tautinių kostiumų – su pritaikytais galvos apdangalais bei papuošalais.

Tačiau dar vieną kostiumą ji teigia būtinai įsigysianti.

Ir tai bus aukštaitiški tautiniai drabužiai, atitinkantys visus šio regiono tradicijos reikalavimus ir ypatumus.

Archajiškiausias drabužis

Kiekviename Lietuvos etnografiniame regione tautiniai drabužiai turi savitų bruožų.

Nors visų šventinio tautinio moterų kostiumo pagrindą sudaro tos pačios dalys: marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, galvos apdangalas, skiriasi tik medžiaga, spalvomis, ornamentais, puošyba ar vilkėjimo būdu.

Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami archajiškiausiais Lietuvoje.

Gal dėl gausiai naudojamo balto lino audinių, o gal dėl ištekėjusių moterų dėvimo nuometo, būdingo tik aukštaitėms.

Aukštaitės merginos galvas puošė iš kaspinų, juostelių, karoliukų padarytomis karūnomis.

„Man tautinis drabužis – ne tik graži ir puošni apranga. Tai ir pasididžiavimas, ryšys su tauta, savų šaknų priminimas. Juo apsirengusi tarsi jaučiu savosios tautos dvasią.“

B. Slapšienė

Dabar, kai yra išnagrinėtos visų regionų kostiumų ypatybės, jų panašumai ir skirtumai, besidomintieji visada gali rasti kiekvieno regiono tautinių drabužių aprašymą ir pradėti savuoju rūpintis.

O atėjus šventinei dienai, įspūdingai pasipuošus žengti išdidžiai pakėlus galvą drauge su savo puošniais tautiečiais bendraminčiais.

Tautinis kostiumas – ypatingas drabužis, sukurtas ne atskirų asmenų, o visos tautos.

Tai lietuvių tautos simbolis, savo reikšme prilygstantis kitiems valstybingumo simboliams – himnui, vėliavai, herbui.

Jauniausia pamergė

Daugelį aukštaitiško kostiumo reikalavimų atitiko ir pats pirmasis B. Slapšienės tautinis kostiumas.

Tik buvo ne jos pačios, o mamos parūpintas. Bronytei buvo dvylika metų, kai sulaukė kvietimo pabūti pamerge giminaičių vestuvėse.

Jose tik jaunoji vilkėjo baltai. Pamergės susitarė pasipuošti tautiniais drabužiais.

Tokia mintis patiko ir jauniausiai, dvylikametei, pamergei – mama parūpino jai tokią aprangą.

Nors jau daugiau kaip šešios dešimtys metų praėjo, B. Slapšienė puikiausiai viską prisimena.

„Man tautinis drabužis – ne tik graži ir puošni apranga. Tai ir pasididžiavimas, ryšys su tauta, savų šaknų priminimas. Juo apsirengusi tarsi jaučiu savosios tautos dvasią“, – paaiškina panevėžietė.

Ji tiki, kad ir dauguma kitų kostiumų dėvėtojų jaučia tą patį.

Daugiau pagarbos

B. Slapšienė sako ne kartą atkreipusi dėmesį į japonų pagarbą savajam kimono, į ukrainiečių taip vertinamą vyšyvanką, net specialią šventę jai pagerbti turinčią.

„Norėtųsi, kad ir lietuviai daugiau domėtųsi savo tautiniu kostiumu, labiau jį gerbtų“, – teigia B. Slapšienė.

Tautinio drabužio klostėse, jo raštuose, spalvose, detalėse ji siūlo įžiūrėti slypinčią tautos savastį ir tapatybę.

Jo kelias iki šių dienų ilgas, ir gerai, kad nors po truputį įsibėgėja tautinio drabužio atgimimas.

Nepamirštos seserys

Koks tas kostiumas buvo žiloje senovėje, žinių suteikia ir archeologiniai duomenys, o juos nuo 16–17 a. papildo rašytinės žinios.

Kalbant apie tautinį kostiumą tiesiog neįmanoma nepaminėti praėjusio amžiaus pradžioje Aukštaitijoje užaugusių seserų Glemžaičių.

Prieš daugiau kaip šimtmetį jų pradėta kaupti tautinių drabužių kolekcija išliko iki šiol ir yra iškalbinga praeities gyvenimo liudytoja.

Vienas iš tokių senųjų drabužių lobyną saugančių yra kaimyninio Kupiškio etnografijos muziejus, besididžiuojantis visoje Lietuvoje žinoma seserų Glemžaičių surinkta tautinių kostiumų kolekcija.

Anksti tėviškės kultūros savitumą supratusios seserys Glemžaitės pradėjo ne tik tautosaką užrašinėti, bet ir tekstilės dirbinius rinkti. Ir sukaupė jų itin gausiai.

Kas buvo seserys Glemžaitės?

Vyriausia – Stefanija Glemžaitė (1885–1974) – akušerė, taip pat žinoma kraštotyrininkė, sutartinių atlikėja. Visą gyvenimą ji rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką, dainas, liaudies medicinos papročius. Kartu su jauniausia seserimi Elvyra Glemžaite-Dulaitiene (1893–1958), pedagoge, etnografe ir taip pat kraštotyrininke, surinko daug medžiagos, parašė straipsnių, nudirbo įvairių darbų.

Vidurinė sesuo Mikalina Glemžaitė (1891–1985) – garsi Lietuvos etnografė, pedagogė, kraštotyrininkė.

Ji greta tokių autoritetų, kaip Vydūnas, Vytautas Bičiūnas, Antanas Tamošaitis ir kiti, buvo lietuvių tautinių drabužių puoselėtoja bei kūrėja.

Tautinio kostiumo klausimams skirto leidinio įvade M. Glemžaitė rašė: „Juk tautinis rūbas turi būti toks tikra to žodžio prasme, bet nesukombinuotas kaip kam į galvą ateina, tik primetus jam „tautinio rūbo“ vardą.“

The post Tautos tapatybės dizaineris – paveldas appeared first on Kauno savaitė.

Kas mėgsta lietuvių poeziją, neabejotinai žino ir iš Pasvalio kilusio poeto Vlado Braziūno eilėraščius, ypatingus tuo, jog daug jų parašyta gimtąja aukštaičių panevėžiškių tarme.

„Tarme yr kalb, katrai pasiseke – jon arčiaus‘ žmogos. Tiok mas jo par mažė vertinam“, – ne vienam susitikime kalbėjo V. Braziūnas.

Tokiai minčiai pritaria ir savosios tarmės puoselėtojas, iš Panevėžio rajono, Vadoklių, kilęs Dovydas Butkus.

Nuo pat vaikystės pasirodantis ir įvairius pasakojimus tarmiškai scenoje porinantis D. Butkus ne kartą ryškiai sužibėjo ir nuskynė laurus įvairiausiuose pasakotojų konkursuose.

Garsusis pasakotojas dabar jau kiek nutolęs nuo viešų pasirodymų, bet gimtoji tarmė visada jo lūpose.

„Aš teip užaugo, teip buva i bus visad“, – sako 26 metų Dovydas.

Šiemet Panevėžio kolegijoje baigęs socialinio darbo studijas, jis jau kurį laiką darbuojasi agentūros „SOS vaikai“ Šeimos namuose.

Kitais metais mokslus universitete tęsti ketinantis jaunuolis kol kas nežino, kada vėl žengs į sceną ir pasakos istorijas aukštaičių panevėžiškių tarme.

„Bet jokiu būdu neatsižadu galimybės tęsti visą tarmės grožį atskleidžiančių pasakojimų žmonėms“, – sako D. Butkus ir priduria, jog pasitaikius progai vėl lipsiantis į sceną, kad paporintų dar vieną istoriją savo tarme.

Ir apie juodą jautį

Praėjusiais metais, nors darbas ir mokslai užėmė daug laiko, D. Butkus dalyvavo Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos projekte, skirtame lietuvių kalbos dienoms paminėti.

Atkreipus dėmesį į unikalią situaciją, kai tokioje mažoje Lietuvoje turime šitiek daug skirtingų šnekamosios kalbos variantų, o aukštaičių tarmė pasižymi daugiausia įvairių sąskambių ir spalvų, projekto autoriai nutarė įrašyti skirtingomis aukštaičių patarmėmis pasakojamas legendas, mitus, padavimus, sakmes.

Pakviesti žinomi pasakotojai iš visų regionų. Įrašytų jų pasakojimų bibliotekos internetinės svetainės lankytojai gali su malonumu klausytis.

Įrašuose skamba kupiškėnų, rokiškėnų, uteniškių ir kitų aukštaičių pasakojimai.

D. Butkus rytų aukštaičių panevėžiškių patarme pasakoja legendą apie Juodžio ežerą.

Ši istorija apie netoli Vadoklių telkšantį Juodžio ežerą, kuriame nuskendo juodas jautis, prieš keletą metų atnešė Dovydui geriausio Aukštaitijos pasakotojo titulą.

Bibliotekos tinklalapyje galima paklausyti D. Butkaus pasakojimo ir apie tai, kaip atsirado Vadoklių krašto pavadinimas, bei legendą apie Panevėžio vardo atsiradimą.

Į piemenukų būrį

Pasakotojo keliu jaunasis vadokliškis pasuko dar besimokydamas pradinėse klasėse.

„Į mokyklą atėjo Eugenija Zakarkienė ir Aldona Ramoškienė iš kultūros centro ir kvietė vaikus, kas nori, pradėti lankyti folkloro grupę „Piemenukai“. Aš, žinoma, norėjau“, – prisimena tuomet dar tik pirmą klasę lankęs Dovydas.

To neužmiršo ir Vadoklių kultūros centro direktorė E. Zakarkienė.

Ji mena, kad tuomet daug vaikų panoro dalyvauti grupės veikloje – groti, šokti, dainuoti. Tačiau laikui bėgant dauguma vienas po kito nubyrėjo, rado kitų užsiėmimų, o Dovydui ši veikla tiesiog prilipo. Jis ir groti išmoko, tačiau nepralenkiamas buvo pasakojimo žanre.

E. Zakarkienė buvo ta, kuri pirmoji pastebėjo ir teisingu keliu pakreipė, padėjo atsiskleisti berniuko gabumui vaizdingai ir drąsiai visiems įprasta tarme pasakoti istorijas.

Istorijos rinktos iš vyresnių žmonių pasakojimų, iš senų leidinių, kalendorių, ieškant pačių įdomiausių ir labiausiai Dovydui tinkančių.

Nuolatinis darbas ir repeticijos davė puikių rezultatų.

D. Butkus tapo daugelio konkursų laureatu, ypač pasižymėjo Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „ Tramtatulis.“.

Vadoklietis nė vienos istorijos nepasakojo žodis į žodį, o porino jas įdomiai, kaskart rasdamas vis naujų atspalvių.

„Du kartus vienodai nieko nesu pasakojęs. Svarbiausia – žinau pagrindinę mintį, istorijos seką ir pasakoju, kartais ir pats nustembu, kokių įdomių detalių atsiverčia“, – sako Dovydas.

Ir skambi, ir teisinga

Vadoklių kultūros centro vadovė E. Zakarkienė, viena iš tų pasišventusių gimtosios tarmės puoselėtojų, ir pati nesigėdija savo šnektos, ir kitus skatina jos neatsižadėti.

„Buvo laikas, kai savo tarmės, kuria kalbėjo visi aplinkui, tarsi gėdydavomės, atrodė, ji ir skamba negražiai, grubiai, ir dažniausiai netinka. Laimei, į tarmes pradėta kreipti dėmesį supratus, jog kiekviena jų – ir skambi, ir graži, ir teisinga“, – sako E. Zakarkienė.

Anksčiau tarmės lietuvių kalboje tikrai atrodė tarsi podukros, nedrąsiai besiglaudžiančios tikrosios dukros – bendrinės kalbos šešėlyje.

Pastaraisiais metais į tarmes atsigręžiama vis dažniau, skiriama joms daugiau dėmesio.

Vis dėlto šiais informacinių technologijų laikais vaikai ir jaunimas jau beveik nebekalba savojo kaimo kalba, labiau linksta į bendrinę ir daugelio senųjų žodžių prasmės nė nežino.

O ir atrasti tokių pasakotojų kaip Dovydas, svarsto E. Zakarkienė, ne taip lengva.

Reikia, kad vaikas ne tik gerai savąją tarmę mokėtų, ją mėgtų, bet ir būtų drąsus, nebijotų scenos ir noriai į ją liptų.

Kultūros centro direktorė sako vis dėlto tikinti krašto žmonių gabumais ir ugdys dar ne vieną, Vadoklius garsinsiantį pasakotoją.

Svetima įtaka

D. Butkus teigia taip pat pastebėjęs vaikų nutolimą nuo gimtosios kalbos šaknų.

„Bet tikrai ne visi nebesupranta tarmiškai, daug kas priklauso nuo šeimos. Ir smagu, kai dirbdamas Šeimos namuose išgirstu vaikus gražiai panevėžiškių tarme kalbant ir senuosius žodžius, pavyzdžiui, „gryčia“, suprantant“, – sako D. Butkus.

Metams bėgant vykstant didžiulėms permainoms grynąja panevėžiškių tarme jau retai kas ir bekalba.

Susimaišė tos tartys, vis labiau ryškėja bendrinės kalbos įtaka, be to, vyksta nuolatinis judėjimas – vieni atvažiuoja iš kitų regionų, kiti išvažiuoja, vėl grįžta, svetimuose kraštuose pabuvę. Taip ir keičiasi kalba, svetimos įtakos veikiama.

O kas anksčiau galėjo taip sparčiai tą šnektą keisti? Juk tame pat krašte, tame pat kaime amžius gyvendavo seneliai, anūkai, proanūkiai.

Tarmė retai patirdavo poveikį bei įtaką iš šalies, ištisus dešimtmečius ar net šimtmečius šeimos, giminė gyveno toje pačioje vietoje, tuokėsi su aplinkinių kaimų gyventojais, kalbėdavo visiems suprantama ta pačia tarme.

O į bendrine lietuvių kalba prabildavusius saviškius žvelgdavo su šiokiu tokiu nepasitikėjimu – štai koks pasipūtęs tapo, nebemoka normaliai bendrauti, „poniškai“ šneka.

Neabejotina, jog gimtoji tarmė kiekvienam turėtų būti didelis turtas, sukauptas per šimtmečius.

Vadoklių kultūros centro vadovė stebisi, kad kartais žmonės jį tiesiog palieka nuošaly ir nesuprasi klausydamasis jo kalbos, iš kur tas žmogus kilęs, kur jo šaknys.

Žinoma, tarmiškai ne visur tinka ir reikia kalbėti. Bendrinę lietuvių kalbą taip pat būtina gerai mokėti, ja didžiuotis, taisyklingai vartoti. Bet tarp savųjų, įsitikinusi E. Zakarkienė ir jos ugdytinis Dovydas, šilčiausiai ir gražiausiai skamba savi tarmiški žodžiai.

Tarmių metai

Atkreipus dėmesį, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, kad vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai skiria dėmesio šiai padėčiai pagerinti, siekiant priminti turtingą kalbos palikimą, 2013-ieji buvo paskelbti Tarmių metais.

Prisiminta, kad retoje kitoje Europos valstybėje, turinčioje tokią mažą teritoriją, yra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių.

O kalbininkas Kazimieras Garšva apie Tarmių metus yra pasakęs: „Tiems, kas kalba ir kalbės tarmiškai, Tarmių metai nesibaigs iki jų mirties. Tarmė yra žmogaus savastis, tik tarmiškai dabar jis dažnai kalba tada, kai kiti negirdi – su giminėmis, draugais.“

Ir tiesiog neįmanoma ta proga dar kartą nepacituoti jau minėto poeto Vlado Braziūno eilėraščio – pagarbos ženklo savo gimtajai tarmei:

„so sava tarmės’ siauròk gal’ nebaisė tol’ novažiuočio

a kor man’ važiuot’, ka vyskas galvõ, kas tykr

vyskas prė Svàles’, vadynkiom dėdiongэ, žiočiu

rymu arymэ nedėngė ė rytmэ so ryta postykэl“.

Skirtingos šnektos

Lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. O jau šios skirstomos į patarmes, kurios gali būti skirstomos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes.

Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje.

Aukštaičių tarme – archajiškesne – kalbama šalies centrinėje, pietinėje ir rytinėje dalyse.

Vakarų aukštaičiai skirstomi į kauniškius ir šiauliškius, o pietų aukštaičiai, vadinami dzūkais, į šnektas neskirstomi.

Rytų aukštaičiai turi daugiausia šnektų. Yra širvintiškiai ir panevėžiškiai, kurie dar dalijami į dvi pašnektes: šiaurės bei pietų panevėžiškius.

Į rytus nuo panevėžiškių yra anykštėnai su kupiškėnais, dar toliau į rytus – uteniškiai, vilniškiai ir t. t.

Lietuvių bendrinės kalbos pagrindu paimta Suvalkijos krašto šnekta, artima dabar jau išnykusiai Prūsijos lietuvių kalbai.

The post Sava kalba liežuvio nelaužo appeared first on Kauno savaitė.