Daugelis apsiriboja tik žaizdos dezinfekavimu antiseptiku, tačiau tokie sužeidimai gali sukelti rimtų pasekmių.

Maždaug trečdalis atvejų baigiasi stipriu uždegimu, o kartais – pūliniais, kaulų ar sąnarių pažeidimais.

Kaip žmonės klysta vertindami kačių elgesį

Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės nukenčia nuo kačių, yra ta, kad jie neteisingai skaito savo augintinių siunčiamus signalus ir tęsia kontaktą net tada, kai gyvūnas jau perspėja apie pavojų.

Tyrimo dalyviams – 368 suaugusiesiems – buvo parodyti trumpi vaizdo įrašai, kuriuose katės reiškė įvairias emocijas.

Kai katė šnypštė ar išriesto nugarą, net 23 proc žmonių vis tiek neteisingai įvertino jos būseną.

Dar labiau stebina tai, kad net tarp tų, kurie teisingai atpažino gyvūno susierzinimą, beveik 20 proc. vis tiek pareiškė, jog pabandytų su juo pažaisti.

Kai ženklai buvo silpnesni – pavyzdžiui, nežymus kūno įtempimas ar ūsų judesiai – net 44 proc. žmonių nuspręstų tęsti kontaktą, taip rizikuodami būti įkąsti ar apdraskyti.

Ypač pavojingas pasirodė noras paglostyti katę per pilvą.

Tyrime taip pasielgtų 42 proc. dalyvių, nors tai – viena jautriausių gyvūno kūno vietų.

Daugelis kačių rodo atverstą pilvą ne kaip kvietimą glostyti, o kaip pasitikėjimo ženklą, kuris nereiškia, kad galima liesti.

Kuo pavojingi kačių įkandimai

Kačių įkandimai gali atrodyti nepavojingi, tačiau medicininė statistika byloja priešingai.

Apie 75 proc. užsikrėtusių žaizdų, gautų nuo žinduolių įkandimų, sukelia būtent katės.

Jų aštrūs dantys palieka gilius dūrius, kurie greitai užsitraukia iš išorės, sudarydami idealią terpę bakterijoms daugintis.

Maždaug trečdalis tokių žaizdų baigiasi infekcijomis – nuo pūlinių ir kaulų uždegimų iki septinio artrito ar net mirtinai pavojingų komplikacijų.

Net ir įbrėžimai gali kelti riziką.

Per juos gali būti perduodama kačių įdrėskimų liga (bartoneliozė), sukelianti ilgalaikį limfmazgių uždegimą ir susijusi su nervų sistemos sutrikimais, įskaitant depresiją bei šizofreniją.

Jei katės nagai būna užteršti seilėmis, galima užsikrėsti pasiutlige – liga, kuri po simptomų atsiradimo vis dar yra mirtina.

Kodėl žmonėms sunku suprasti kates

Tyrimo metu mokslininkai bandė pagerinti žmonių gebėjimą atpažinti kačių signalus, parodydami jiems trumpą mokomąjį vaizdo įrašą.

Tačiau rezultatas buvo priešingas: dalyviai dar prasčiau atpažino subtilius nepasitenkinimo ženklus – tikslumas sumažėjo beveik 19 proc..

Tikėtina, kad vaizdo įrašas per daug akcentavo ryškius agresijos požymius, todėl žiūrovai pradėjo laukti akivaizdžių išpuolių, nepastebėdami ankstyvų įtampos signalų.

Kita problema – klaidingas pasitikėjimas savimi.

Po peržiūros žmonės vertino savo gebėjimą skaityti kačių elgesį geriau, nors iš tikrųjų ėmė klysti dažniau.

Šis pasitikėjimo savimi ir tikslumo stokos derinys gali lemti dar daugiau įkandimų.

Ką turi prisiminti kačių šeimininkai

Jeigu jūsų katė įsitempia, šiek tiek priglaudžia ausis, vizgina uodegą ar stumia ranką – tai ženklas „gana“.

Taip pat svarbu stebėti uodegą – ji yra dar viena katės bendravimo priemonė.

Nereikėtų glostyti pilvo, net jei katė guli ant nugaros.

Dažniausiai tai nėra kvietimas, o pasitikėjimo demonstravimas.

Ir niekada nežaiskite su kate plikomis rankomis – dauguma sužalojimų įvyksta būtent tokiose situacijose.

Kačių elgesio supratimas – tai ne tik bendravimo, bet ir saugumo klausimas.

Kuo anksčiau išmoksite atpažinti subtilius jų nepasitenkinimo signalus, tuo ramesnė bus jūsų katė, o jūs turėsite mažiau galimybių būti įkandęs ar apdraskytas.

Apibendrinant galima teigti, kad net patyrę šeimininkai dažnai neteisingai aiškina savo augintinių emocijas.

Katės retai puola be priežasties – jos visuomet perspėja, tik mes ne visada mokame jų klausytis.

Elgdamiesi su jų signalais pagarbiai ir dėmesingai, galime išvengti daugybės nemalonių incidentų ir išsaugoti pasitikėjimą, ant kurio grindžiami žmogaus ir katės santykiai.

The post Kodėl kačių įkandimai pavojingesni, nei manėte appeared first on Kauno savaitė.

O gal taip elgiasi svetimas ar benamis šuo, sutikęs jus gatvėje?

Šis judesys nėra paprasta mankšta po miego — tai tikras šuniškas „labas!“.

Išsitempimas yra ypatinga kūno kalbos dalis, kuria šuo išreiškia džiaugsmą, draugiškumą ir norą bendrauti.

Štai trys pagrindinės priežastys, kodėl šunys taip daro.

1. Pasveikinimo išsitempimas: šuns būdas pasakyti „smagu tave matyti!“

Pasak sertifikuotos dresuotojos ir naminių gyvūnų gyvenimo būdo ekspertės Nicole Ellis, šuns išsitempimas dažnai yra ne fizinė, o emocinė reakcija.

Kai šuo atlieka „nusilenkimą“ — ištiesia priekines letenas ir šiek tiek pakelia užpakalį — jis tiesiogine prasme sako: „Kaip gera tave matyti!“

Šią pozą paprastai lydi atsipalaidavęs žvilgsnis, švelniai vizgantis uodega ir tylas niurnėjimas ar cyptelėjimas.

Tokį pasisveikinimą galima palyginti su nuoširdžia žmogaus šypsena — ne triukšminga, bet tikra. Geriausia reakcija – ramiai paglostyti šunį, pasakyti keletą švelnių žodžių ir pabūti kartu.

Jūsų augintiniui tai svarbus emocinis mainas ir ryšio su jumis patvirtinimas.

2. Žaismingas išsitempimas: kvietimas „pažaiskime!“

Kartais šuo daro panašų nusilenkimą, tačiau visai kitokiu tonu — tai kvietimas žaisti.

Jo judesiai tampa spyruokliuojantys, uodega sukasi kaip sraigtasparnio mentė, o akys spindi iš susijaudinimo.

Tai grynas „pažaiskime!“ signalas.

Jei galite, atsakykite į kvietimą: meskite žaislą, palakstykite kartu ar tiesiog pakartokite jo judesius. Net trumpa žaidimo akimirka sustiprina pasitikėjimą ir pakelia nuotaiką tiek šuniui, tiek jums.

3. Paprastas išsitempimas: kaip atskirti nuo pasisveikinimo

Žinoma, ne kiekvienas išsitempimas reiškia pasisveikinimą.

Kartais šuo tiesiog pramankština raumenis po miego ar ilgesnio gulėjimo.

Atpažinti tai paprasta: šuo išsitempia lėtai, nežiūrėdamas jums į akis, o pabaigęs dažnai krato kūną. Tai nereiškia, kad jis jus ignoruoja — priešingai, taip jis tarsi pasiruošia sąveikai, „suderina“ kūną ir nuotaiką bendravimui.

Šunų kūno kalba — subtili, bet labai išraiškinga.

Išmokę ją suprasti, galime dar geriau pažinti savo augintinius ir stiprinti ryšį, kuris grindžiamas pasitikėjimu, džiaugsmu ir meile.

The post Kodėl šuo išsitempia, kai jus pamato? appeared first on Kauno savaitė.

Nors keturkojis ženklintas, mikroschemoje nurodyti šeimininko kontaktai ir gyvenamoji vieta, prieglauda jam apie augintinį net neužsiminė.

Tai jau ne pirmas atvejis, kai Kaune įsikūrusi prieglauda tikriesiems savininkams negrąžina keturkojų.

Grįžusi namo neberado

Kaip pasakojo panevėžietis verslininkas Haroldas, gruodžio 27-ąją iš jo mamos Aldonos namų kiemo „Ąžuolo“ sodų bendrijoje dingo ketverių metų Arčis.

Arčis nebuvo grynaveislis šuo, tačiau visiems be galo draugiškas.

Panevėžiečio teigimu, tądien mama, išeidama pas gydytoją, Arčį paliko voljere.

Šeimininkams būnant namuose, keturkojis gyvendavo viduje.

Šeimininkė nustebo, kai grįžusi namo rado praviras ne tik voljero duris, bet ir kiemo vartus. Kurį laiką ji dar laukė keturkojo sugrįžtant, pati ir artimieji jo ieškojo įvairiais kanalais, bet Arčis dingo kaip į vandenį.

„Mes įsitikinę, kad šuo buvo pavogtas. Arčis buvo laikomas voljere, jo niekada nėra atsidaręs, o visą kiemą juosia tvora ir vartai, kurių šuo pats nepajėgtų atsidaryti. Mama kreipėsi į policiją dėl šuns vagystės, bet tąkart atsisakyta priimti pareiškimą, motyvuojant įrodymų trūkumu – nesugadinta nei tvora, nei varteliai, o ir liudininkų nėra. Tai, kad atidaryti varteliai ir voljeras – dar ne įrodymas“, – pasakojo Haroldas.

Melavo net policijai

Panevėžiečio teigimu, prieš savaitę sesuo, patarta kolegos, nuvyko pas veterinarą pasidomėti, galbūt kažkas tikrino Arčio mikroschemą.

Ir čia panevėžiečių laukė didžiulė staigmena.

Pasak Haroldo, jau tą pačią Arčio dingimo dieną jis buvo užregistruotas kaip prieglaudos „Penkta koja“ šuo.

Ir pačios prieglaudos internetiniame puslapyje atsirado jo nuotrauka su tikruoju vardu, prašant paaukoti.

Panevėžiečių džiaugsmą atradus augintinį nuslopino veterinarijos klinikos darbuotojai, perspėdami, kad su „Penkta koja“ dėl šuns grąžinimo taip paprastai gali nepavykti susitarti.

„Buvo keista, kad prieglauda, matydama mikroschemoje nurodytus mūsų duomenis – mamos mobilųjį telefoną ir adresą, nesiteikė apie atsiradusį šunį mums pranešti. Esu gavęs visas mamos telefono numerio išklotines – jokio skambučio iš prieglaudos nebuvo“, – pasakoja Haroldas.

Vyras vėl su mama nuvyko į policiją.

Ir šįkart jų pareiškimo nepriėmė, tačiau pažadėjo, kad su Arčio savininkais panevėžiečiais susisieks pati „Penktos kojos“ direktorė.

Visgi, pasak Haroldo, toliau – vėl tyla.

Netekę kantrybės panevėžiečiai patys nuvyko į Kaune esančią „Penktos kojos“ prieglaudą.

Čia dirbusiems savanoriams buvo pateikti visi dokumentai, įrodantys, kad Arčis – jų augintinis: ne tik mikroschemos duomenys, bet ir pirkimo dokumentai.

Tačiau, pasakoja Haroldas, jie buvo šiurkščiai išprašyti iš prieglaudos argumentuojant, kad Arčis jiems nebepriklauso. Pagalbos teko prašyti policijos pareigūnų.

„Direktorė net nesiteikė atvykti – neva šuo įstaigos nuosavybė, Arčiui jau rasti nauji savininkai. Atvykusiems pareigūnams telefonu ji tik davė naujojo šuns savininko kontaktus, su kuriuo pabendravome girdint policijai. Naujajam šeimininkui pasiūliau sumokėti už tuos visus mėnesius, kol šuo buvo pas jį, bet nesutiko. Atseit jei prieglauda lieps atiduoti, tuomet atiduos, bet dabar išvykęs į Turkiją, todėl šunį laikinai paliko prieglaudai. Mama su policija apėjo visą prieglaudą – šuns nėra. Dar kartą susisiekus su naujuoju Arčio savininku, jis jau tvirtino, kad šunį paliko ne prieglaudai, o draugui“, – kodėl nuolat meluojama, nesuprantama Haroldui.

„Buvo keista, kad prieglauda, matydama mikroschemoje nurodytus mūsų duomenis – mamos mobilųjį telefoną ir adresą, nesiteikė apie atsiradusį šunį mums pranešti. Esu gavęs visas mamos telefono numerio išklotines – jokio skambučio iš prieglaudos.“

Haroldas

Ruošiasi į teismą

Panevėžiečio teigimu, policija pasiūlė santykius aiškintis teisme.

„Policija aiškina, kad dabar tai ne jų, o civiliniai santykiai, kurie turėtų būti sprendžiami teisme. Bet juk teismas gali užsitęsti, o šuo ne koks daiktas, tai mūsų šeimos narys, be kurio ir taip jau gyvename trys mėnesiai. Dar suprasčiau, jei gyvūnas būtų neprižiūrimas, bet jam įrengtas puikus voljeras, Arčiu tikrai buvo rūpinamasi gerai“, – tvirtina Haroldas.

Panevėžietis įsitikinęs, kad be galo draugiškas ir meilus šuo buvo išvežtas į Skandinavijos šalis, o jiems tiesiog meluojama kurpiant istorijas. Jis įtaria, kad prieglauda, turinti padėti keturkojams, iš jų darosi verslą.

„Tai yra verslas, kitaip negaliu paaiškinti. Netgi jei šuo ištrūko, kas neįtikėtina, kam jį vežti į prieglaudą Kaune, jei ir Panevėžyje turime prieglaudų, kurios padeda tokiems paklydėliams rasti namus? Mikroschemoje nurodytas mamos namų adresas, mobilusis telefonas, bet niekas nesiteikė net paskambinti. Augintinius tam ir ženkliname, kad jiems dingus nesunkiai būtų galima rasti šeimininkus. Net nebūčiau patikėjęs, kad tokia situacija galėtų nutikti, bet, pasirodo, gali. Neliko nieko kito, kaip su teisininku paruošti dokumentus ir teisybės ieškoti teisme“, – dėl augintinio iki galo nusiteikęs kovoti panevėžietis.

Paini istorija

Prieglaudos „Penkta koja“ direktorė Agnė Volockytė teigė, kad Arčis pas juos pateko gerokai anksčiau, nei nurodo jo savininkai, o gruodžio 27-ąją tik buvo užregistruotas prieglaudoje. Kadangi ji dažnai perpildyta, pasak vadovės, naujokams pirmiausia ieškoma laikinos globos. Tuo laikinu globėju esą ir tapo Arčį radęs vyriškis.

„Šiam žmogui perdavėme mikroschemos informaciją. Jis pasižadėjo informuoti savininkus. Kiek žinau, jis buvo nuvykęs du kartus į Arčio namus Panevėžyje, bet nė karto nerado šeimininkų, niekas neatsiliepė ir telefonu“, – tikino A. Volockytė.

„Penktos kojos“ direktorė tvirtina, kad į jų prieglaudą keturkojai atkeliauja iš visos Lietuvos – jei vietinės gyvūnų prieglaudos perpildytos, žmonės pagalbos kreipiasi į tas, kurios sutinka tokį nelaimėlį priimti.

Kodėl naujasis Arčio šeimininkas melavo net policijos pareigūnams apie savo globojamo keturkojo vietą, A. Volockytė bandė teisinti stresu.

„Šeimininkas buvo išvykęs atostogų, nenorėdamas pridaryti bėdų žmonėms, kuriems paliko šunį, pareigūnams pamelavo, kad jis mūsų prieglaudoje. Išsigando, kad policija nepradėtų ieškoti šuns, kol pats išvykęs“, – teisino A. Volockytė.

Priglaudžia suomiai

Prieglaudos direktorė patikino, kad ilgaplaukis baltakailis Arčis tikrai Lietuvoje, nors neslėpė, jog kasmet daugybė keturkojų išvežami į Suomiją, kur gyvena ne prie būdos ar voljere, o šiltuose namuose.

Suomiai mielai priima net ir ligotus, senyvo amžiaus buvusius prieglaudinukus.

„Yra dalis nelabai išprususios visuomenės, kuri, užuot džiaugusis, kad benamiai keturkojai randa mylinčius šeimininkus, o nežūva gatvėse ar patekę pas komunalininkus, kalba apie tai, kad gyvūnai parduodami. Įžvelgia kažkokias sąmokslo teorijas. Mes tik už tai, kad kuo daugiau gyvūnų išvyktų į Suomiją, nes pas mus vis dar egzistuoja komunaliniai ūkiai, kurie benamius gyvūnus po tam tikro laiko, neatsiradus šeimininkams, užmigdo“, – kalbėjo A. Volockytė.

Direktorės teigimu, visiems savininkams, kurie tinkamai rūpinasi gyvūnu, jie buvo grąžinti.

„Atvykusi į prieglaudą Aldona ėjo prie kiekvieno balto šuns verkdama, kad šis yra jos Arčis. Vadinasi, ji net neatsimena, kaip atrodo jos augintinis“, – aiškino A. Volockytė.

Paėmė iš kiemo

Kad ši istorija daugiau nei keista, rodo A. Volockytės kolege prisistačiusios moters skambutis „Sekundės“ žurnalistams.

Jos versija skiriasi nuo tos, kurią žurnalistams pateikė prieglaudos „Penkta koja“ direktorė.

Nei vardo, nei pavardės nepasisakiusi moteris pareiškė, kad nors nėra panevėžietė, gyvena netoli Haroldo mamos Panevėžyje ir nuo gruodžio pradžios pati Bendrijų gatvėje vedžiodavusi savo šunį. Ji teigia atkreipusi dėmesį, kad voljere paliktas šunelis cypia ir kaukia.

Vėliau skambinusioji jau tvirtino, kad Panevėžyje negyvena, o buvo trumpam apsistojusi pas draugus ir gimines.

„Mačiau, kad tas šuo kaukia, cypia, galvojau, gal kažkas nutiko. Nuėjau pasižiūrėti – šuo paliktas be jokio vandens ir ėdalo, šalta, namuose nieko nėra. Supratau, kad šunį reikia gelbėti, galbūt savininkai ligoninėje, gal mirė. Todėl šuniuką paėmiau ir išgabenau į prieglaudą, kuri tuo metu mus priėmė“, – pasakojo įstaigos „Penkta koja“ direktorės kolege prisistačiusi moteris.

Gynyba – grasinimai žurnalistams

Kodėl apie galimai neprižiūrimą keturkojį ji neinformavo policijos pareigūnų ar kitų atsakingų institucijų, skambinusioji atsakyti negalėjo.

„Gal ir galėjau informuoti pareigūnus, bet iš streso to nepadariau. Nelabai žinojau, kaip tokiu atveju elgtis. Jei šuo būtų rūpėjęs šeimininkams, jis nebūtų paliktas be maisto ir vandens, tai jau yra gyvūno nepriežiūra. Iš to impulsyvumo patys nusprendėme gelbėti šunį“, – pasakojo moteris.

Pasiteiravus, kokia yra tikroji Arčio dingimo istorija, nes versijos labai skirtingos, į pokalbį įsijungė „Penktos kojos“ direktorė A. Volockytė, grasindama ne tik Arčį bandantiems susigrąžinti savininkams, bet ir žurnalistams.

„Kai išlįs viskas į TV3 su filmuota medžiaga, nukentės ir ta moteris, ir jūs asmeniškai. Už melą ir šmeižtą, kai žmogus tik po trijų mėnesių pradeda šuns ieškoti“, – pagrasino A. Volockytė.

Ne pirmas atvejis

Tai jau ne pirmas atvejis, kai „Penkta koja“ negrąžina keturkojų jų tikriesiems savininkams.

Pernai lapkritį vieną tokių istorijų nagrinėjo ir Panevėžio apygardos teismas.

Gyvūnų prieglaudoje D. L. augintinis atsidūrė užpernai spalį, po to, kai paspruko iš namų Kauno rajone.

Apie prarastą šunį vyras paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“.

Į jo įrašą atsiliepė moteris, kuri informavo, kad rado ieškomą šunį ir nuvežė jį į prieglaudą „Penkta koja“.

Tačiau ten nuvykęs vyras išgirdo, kad šuns jam negrąžins, nes šis neturi „čipo“, o be jo neva nėra galimybės nustatyti savininko.

Vyras kreipėsi į teismą, ir pirmosios instancijos teismas praėjusių metų birželį priėmė sprendimą, kuriuo nurodė viešajai įstaigai „Penkta koja“ grąžinti augintinį jo šeimininkui.

„Penkta koja“ tokį sprendimą apskundė aukštesnės instancijos Panevėžio apygardos teismui.

Šis konstatavo, kad yra pakankamai įrodymų, jog D. L. yra juodos ir baltos spalvų šuns, vardu Deris, savininkas.

Tą, kaip nurodė teismas, patvirtina kelių liudytojų parodymai, vienos liudytojos pateiktos gyvūno nuotraukos, vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas D. L. šuo, taip pat paties D. L. teismui pateiktos augintinio nuotraukos.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog šuo nebuvo paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre nustatyta tvarka, savaime nepaneigia D. L. nuosavybės teisių į šunį.

Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad D. L. priklausantis šuo buvo nuvežtas į „Penktą koją“

Kadangi šioji nepateikė teismui jokių dokumentų, kad D. L. šuo perduotas kam nors laikinai globoti ar padovanotas, tikėtina, kad jis toliau laikomas šioje prieglaudoje ir ji privalo grąžinti šunį teisėtam savininkui D. L.

The post Dingusio šuns istorija – gelbėjimo operacija ar verslo planas? appeared first on Kauno savaitė.

Kalbant apie šunų amžių, skaičiavimas „šunų metais“ jau nebėra tikslus.

Tyrimai rodo, kad šunų gyvenimo trukmė gali labai skirtis priklausomai nuo veislės, dydžio ir kitų veiksnių, kurių dar iki galo nesuprantame.

Jei kada nors žvelgėte į savo augintinį ir klausėte savęs: „Kiek gyvena šunys?“ arba planuojate įsigyti keturkojį draugą, kuris būtų su jumis kuo ilgiau, čia rasite svarbiausią informaciją: kaip vertinama šunų gyvenimo trukmė ir ką galite padaryti, kad ji būtų ilgesnė.

Vidutinė šunų gyvenimo trukmė

Vidutiniškai šunys gyvena 10–13 metų, tačiau tai labai priklauso nuo jų veislės ir dydžio.

Žmonių veislininkystė lėmė didžiulę šunų dydžių, kūno sandaros ir išvaizdos įvairovę, todėl nenuostabu, kad čihuahua ir, pavyzdžiui, vokiečių dogo gyvenimo trukmė skiriasi.

Svarbu žinoti: mažų veislių šunys paprastai gyvena ilgiau nei didelių veislių atstovai.

Kodėl mažesni šunys gyvena ilgiau?

Tiksli šio reiškinio priežastis nėra iki galo ištirta.

Daugumos žinduolių atveju didesnių rūšių individai gyvena ilgiau, tačiau šunims yra priešingai.

Viena iš galimų priežasčių – amžiaus ligos, tokios kaip šlapimo nelaikymas, vėžys ir raumenų bei kaulų sistemos problemos.

Dideliems šunims šios problemos dažniau tampa neįveikiamos, todėl jie anksčiau iškeliauja į amžinosios medžioklės šalį.

Taip pat skirtingoms veislėms būdingi skirtingi sveikatos sutrikimai.

Ar mišrūnai gyvena ilgiau nei grynaveisliai šunys?

Taip, mišrūnai dažnai gyvena ilgiau nei grynaveisliai šunys.

Genetika turi didelę įtaką gyvenimo trukmei, o grynaveisliai šunys dėl giminingo kryžminimo yra labiau linkę į paveldimas ligas.

Mišrūnams ši rizika mažesnė, todėl jie gali gyventi ilgiau.

Kai kurios veislės buvo išvestos su specifinėmis savybėmis, kurios, deja, trumpina jų gyvenimo trukmę.

Pavyzdžiui, brachicefaliniai (trumpasnukiai) šunys, tokie kaip anglų buldogai, yra jautresni karščio smūgiams ir kvėpavimo sutrikimams dėl trumpos trachėjos.

Kiek gyvena mažų veislių šunys?

Maži šunys dažniausiai gyvena ilgiausiai – vidutiniškai 10–15 metų.

Vis dėlto su amžiumi jie dažniau serga kepenų, inkstų, antinksčių ligomis, širdies degeneracinėmis ligomis ir pankreatitu.

Taip pat jiems dažnai pasireiškia dantų problemos, kurios gali pabloginti bendrą sveikatos būklę.

Populiarių mažų veislių šunų vidutinė gyvenimo trukmė:

Čihuahua: 14–16 metų

Pomeranijos špicas: 12–16 metų

Jorkšyro terjeras: 11–15 metų

Ši-cu: 10–18 metų

Kiek gyvena vidutinio dydžio šunys?

Vidutinio dydžio šunys dažniausiai gyvena 10–13 metų, tačiau jų gyvenimo trukmė priklauso nuo veislės.

Pavyzdžiui, buldogai dažnai turi sveikatos problemų dėl plokščios nosies, o Australijos aviganiai, garsėjantys ištverme, gali išgyventi 16 metų ar ilgiau.

Populiarių vidutinio dydžio veislių gyvenimo trukmė:

Prancūzų buldogas: 10–12 metų

Kokerspanielis: 10–14 metų

Anglų buldogas: 8–10 metų

Bokseris: 10–12 metų

Kiek gyvena dideli šunys?

Didelių veislių šunys vidutiniškai gyvena 9–12 metų.

Su amžiumi jiems dažniau išsivysto artritas ir kai kurios vėžio rūšys.

Pavyzdžiui, auksaspalviai retriveriai ir Berno zenenhundai ypač linkę į onkologines ligas.

Populiarių didelių veislių šunų gyvenimo trukmė:

Auksaspalvis retriveris: 10–12 metų

Rotveileris: 9–10 metų

Belgų aviganis: 14–16 metų

Berno zenenhundas: 7–10 metų

Kiek gyvena gigantiškų veislių šunys?

Gigantiškų veislių šunys gyvena trumpiausiai – vidutiniškai 8–10 metų.

Pavyzdžiui, 6 metų vokiečių dogas jau laikomas senu dėl sąnarių dėvėjimosi.

Be to, šios veislės dažniau serga kaulų vėžiu ir neurologinėmis ligomis.

Populiarių gigantiškų veislių gyvenimo trukmė:

Vokiečių dogas: 7–10 metų

Airių vilkogaudis: 6–8 metai

Niufaundlendas: 9–10 metų

Senbernaras: 8–10 metų

Kaip prailginti šuns gyvenimą?

Atlikite tyrimą prieš įsigydami šunį Kadangi veislė turi didelę įtaką gyvenimo trukmei, svarbu rinktis atsakingą veisėją, kuris rūpinasi savo šunų sveikata.

Laikykitės veterinaro rekomendacijų Reguliarios vakcinacijos, apsauga nuo blusų, erkių ir širdies kirmėlių, taip pat kasmetinės sveikatos patikros padeda anksti nustatyti ligas. Tinkama mityba taip pat labai svarbi – ją reikėtų derinti su specialistu pagal šuns poreikius.

Palaikykite sveiką svorį Tyrimai rodo, kad normalų svorį turintys šunys gyvena vidutiniškai 2 metais ilgiau. Stebėkite jų mitybą, skanėstų kiekį ir užtikrinkite reikiamą fizinį aktyvumą.

The post Kiek laiko gyvena šunys? appeared first on Kauno savaitė.

Mokslininkai nustatė, kad mikroorganizmai, kurių nešiotojos yra katės, gali padėti sustiprinti organizmo apsaugines sistemas.

Net ir laikantis griežtos higienos (kuri be galo svarbi), kontaktavimas su natūraliai gamtoje plintančiais ir neišvengiamai pas gyvūnus patenkančiais mikrobais ir bakterijomis padeda išsivystyti stipresniam imunitetui.

Tyrimai rodo, kad vaikai, augantys su katėmis ar šunimis, rečiau serga alerginėmis ligomis, tokiomis kaip astma ar egzema.

Manoma, jog ankstyvas kontaktas su gyvūnais padeda imuninės sistemos ląstelėms atpažinti, kurie alergenai yra nepavojingi, taip sumažinant nepageidaujamą organizmo reakciją.

Be to, laikant namuose katę gali mažėti grėsmė susirgti kvėpavimo takų infekcijomis. Šeimininkai, reguliariai bendraujantys su savo augintiniais, rečiau sloguoja ir serga peršalimo ligomis, nes kontaktas su augintiniais stimuliuoja imuninę sistemą ir didina jos atsparumą.

Ne mažiau svarbus yra emocinis ryšys su augintiniais. Katės murkimas ne tik ramina, bet ir mažina streso hormonų kiekį organizme, o tai savo ruožtu teigiamai veikia bendrą sveikatos būklę.

Katė gali būti ne tik švelnus ir mylintis draugas, bet ir natūralus sveikatos stiprintojas – tiek fizinės, tiek emocinės gerovės šaltinis.

The post Katės gerina šeimininko imunitetą appeared first on Kauno savaitė.