Svarbiausia – ne pulti tręšti viskuo iš eilės, o pirmiausia įvertinti, kurie lapai gelsta, kaip atrodo dėmės ir kokios sąlygos šiltnamyje ar lauke. Nuo to priklauso, ar pomidorui trūksta magnio, ar jis perlaistytas, ar jau prasideda grybinė liga. Specialistai pabrėžia, kad senesnių lapų margumas ir spalvos pasikeitimas dažnai susijęs su maisto medžiagų, ypač magnio, trūkumu, o ligos dažniausiai pirmiausia pasirodo ant apatinių lapų dėmėmis.

Jei gelsta apatiniai lapai

Dažniausiai pirmiausia pagelsta seniausi, prie žemės esantys lapai. Jeigu augalas atrodo tvirtas, žydi, mezga vaisius, o pageltę tik keli apatiniai lapai, didelės bėdos gali ir nebūti. Tokius lapus galima pašalinti, kad jie neliestų žemės ir nesudarytų sąlygų ligoms plisti.

Tačiau jei geltonumas kyla aukštyn, lapai silpsta, ant jų atsiranda dėmių ar rudos sausos vietos, tai jau signalas ieškoti priežasties.

Per daug arba per mažai vandens

Viena dažniausių priežasčių – netolygus laistymas. Pomidorai nemėgsta nei visiško perdžiūvimo, nei nuolat šlapios žemės. Jei dirva per šlapia, šaknims ima trūkti oro, jos prasčiau įsisavina maisto medžiagas, todėl lapai gelsta, gali vysti, augalas atrodo pavargęs.

Per sausra taip pat kenkia. Karštomis dienomis pomidorai ima gelsti, lapai gali suktis, džiūti kraštuose. Ypač šiltnamyje dideli temperatūros svyravimai ir nereguliarus laistymas greitai sukelia stresą. Pomidorai jautrūs svyruojančioms sąlygoms, ypač mažuose šiltnamiuose, kuriuose temperatūra ir drėgmė keičiasi daug staigiau nei didesniuose.

Geriausia laistyti rečiau, bet gausiau – prie šaknų, ne ant lapų. Dirva turi būti drėgna, bet ne pažliugusi. Padeda ir mulčias: šiaudai, nupjauta apvytinta žolė, kompostas ar kita tinkama danga, kuri saugo drėgmę.

Magnio trūkumas

Jei gelsta senesni lapai, bet gyslos dar kurį laiką lieka žalesnės, labai tikėtinas magnio trūkumas. Tokiu atveju lapas atrodo lyg išmargintas – geltonuoja tarpai tarp gyslų. Vėliau gali atsirasti rausvų, rudų ar išdžiūvusių plotelių.

Magnis pomidorams svarbus fotosintezei, todėl jo trūkstant augalas silpsta, prasčiau augina vaisius. RHS nurodo, kad senesnių pomidorų lapų margumas ir spalvos pakitimai dažnai rodo maisto medžiagų, ypač magnio, trūkumą.

Tokiu atveju galima naudoti magnio sulfato tirpalą arba trąšas su magniu, tačiau svarbu nepersistengti. Jei pomidorai tręšiami labai gausiai kalio turinčiomis trąšomis, perteklius gali apsunkinti magnio pasisavinimą. RHS taip pat atkreipia dėmesį, kad per didelis kalio trąšų naudojimas gali prisidėti prie magnio trūkumo.

Azoto trūkumas

Kai augalas visas atrodo šviesus, menkai auga, lapai vienodai gelsta, gali trūkti azoto. Tai dažniau pasitaiko skurdžioje dirvoje arba tada, kai pomidorai ilgai auga nepapildomai tręšiami.

Tačiau azoto nereikėtų pilti aklai. Jo perteklius skatina lapų vešėjimą, bet gali mažinti derėjimą. Pomidorams reikia subalansuotos mitybos: augimo pradžioje daugiau azoto, o žydėjimo ir vaisių mezgimo metu – daugiau kalio, bet ne per daug.

Ligos: kai geltonumą lydi dėmės

Jeigu ant lapų matyti rudos, pilkos ar juodos dėmės, geltonumas gali būti susijęs ne su trąšomis, o su liga. Dažnos problemos – septoriozė ir ankstyvasis maras.

Septoriozė dažniausiai prasideda nuo apatinių lapų. Ant jų atsiranda smulkių, apvalių pilkšvų dėmelių su tamsesniu kraštu, vėliau dėmės plečiasi, susilieja, lapai gelsta ir nyksta. Šiai grybelinei ligai plisti palankūs drėgni orai.

Ankstyvasis maras taip pat pirmiausia dažnai pažeidžia apatinius lapus. Ant jų atsiranda tamsios dėmės, kartais su koncentriniais žiedais, aplink dėmes lapas gelsta, o ligai stiprėjant gali gelsti ir visas lapas.

Pastebėjus tokius požymius, pažeistus lapus reikėtų pašalinti ir išnešti iš šiltnamio, o ne mesti į lysvę. Pomidorus reikia laistyti tik prie šaknų, vėdinti šiltnamį, nesodinti per tankiai ir neleisti lapams liestis su žeme.

Kenkėjai ir šaknų problemos

Geltonuoti lapai gali ir dėl kenkėjų – amarų, tripsų, voratinklinių erkučių, baltasparnių. Tokiu atveju verta apžiūrėti apatinę lapų pusę. Kartais matyti smulkūs vabzdžiai, lipnios apnašos, voratinkliukai ar taškeliai.

Dar viena priežastis – silpnos ar pažeistos šaknys. Taip nutinka, kai pomidorai pasodinti į šaltą dirvą, perlaistomi, auga sunkioje, suslėgtoje žemėje arba buvo pažeisti persodinant. Tuomet viršutinė augalo dalis rodo problemą lapais, nors tikroji bėda slypi po žeme.

Ką daryti pirmiausia

Pirmiausia apžiūrėkite augalą nuo apačios iki viršaus. Jei pageltę tik keli apatiniai lapai – pašalinkite juos ir stebėkite. Jei gelsta tarp gyslų – pagalvokite apie magnį. Jei lapai vienodai šviesūs ir augalas skurdus – gali trūkti azoto. Jei matyti dėmės – tikėtina liga.

Antras žingsnis – sutvarkyti laistymą. Pomidorams labiau tinka pastovi drėgmė, o ne kraštutinumai: vieną dieną sausra, kitą – permirkusi žemė. Trečias žingsnis – vėdinimas. Šiltnamyje užsistovėjusi drėgmė ir rasojantys lapai yra puiki terpė grybinėms ligoms.

Tręšti reikėtų tik supratus, ko iš tiesų trūksta. Vienu metu pilti azotą, magnį, kalį, kalcį ir dar kelias priemones – prastas sprendimas. Taip galima ne padėti, o dar labiau sutrikdyti maisto medžiagų pusiausvyrą.

Kada gelstantys lapai – rimtas signalas

Sunerimti verta, jei geltonumas sparčiai plinta, lapai vysta net po laistymo, ant jų atsiranda daug dėmių, augalas stabdo augimą, žiedai krenta, o vaisiai prastai mezgasi. Tokiu atveju reikia nedelsti: šalinti pažeistus lapus, gerinti vėdinimą, koreguoti laistymą ir, jei reikia, naudoti augalų apsaugos priemones pagal etiketę.

Gelstantys pomidorų lapai nėra nuosprendis derliui. Dažniausiai tai ankstyvas perspėjimas, kad augalui kažko per daug arba kažko trūksta. Laiku pastebėjus požymius ir nepuolant gydyti „viskuo iš karto“, pomidorus dar galima greitai sustiprinti.

The post Kodėl gelsta pomidorų lapai appeared first on Kauno savaitė.

O tiksliau vienos: vasarą hortenzijas būtina patręšti.

Šluotelinės, šviesiosios, didžialapės ir kai kurių kitų rūšių hortenzijos – populiari, nes ganėtinai nekaprizinga puošmena sodams, gėlynams prie namų ir net išpuoselėtoms patvorėms.

Šie augalai dažniausiai yra nelepūs ir džiugina gausiu žydėjimu nuo birželio iki pat pirmųjų šalnų, priklausomai nuo rūšies bei veislės. Aišku, sudarius jiems tinkamas sąlygas.

Trąšos dar ne viskas

Pirmaisiais metais pasodinus hortenzijos paprastai nesukrauna didelių žiedynų. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol krūmai sustiprėja ir išsiplečia. Tad gausus žydėjimas prasideda maždaug nuo 4–5 metų. Tai nėra labai vėlu atsižvelgiant į faktą, jog tinkamai prižiūrimos hortenzijos gali vešliai žydėti kasmet bent du dešimtmečius. O jūsų užduotis – padėti joms ir palaikyti augalų sveikatą, kad puošnūs žiedynai neišsekintų krūmų.

Čia svarbiausias darbas – reguliariai tręšti hortenzijas vasarą.

Nuo vasarinio tręšimo priklauso būsimų žiedynų dydis ir skaičius, spalvos sodrumas bei žydėjimo trukmė. Be to, išmaniai parinkus trąšas galima netgi paveikti žiedlapių atspalvį – jį pakeisti. Tiesa, tai įmanoma tik su didžialapėmis hortenzijomis.

Hortenzijų žiedynų dydžiui ir spalvai įtakos taip pat gali turėti krūmo amžius, apšvietimas, kenkėjai ir ligos, ypač reguliarus genėjimas bei laistymas. Juk tikrai nė vienam hortenzijų mylėtojui nereikia priminti, kad tai itin drėgmę mėgstantys augalai, todėl be pakankamo dirvos drėkinimo aplink krūmą gero žydėjimo nebus, net jei naudosite kokybiškas trąšas.

Tik nereikėtų hortenzijoms laistyti naudoti vandens iš gręžinių ar vandentiekio – jame ištirpusios kalcio ir magnio druskos dirvožemyje sukurs šarminę aplinką (o šis augalas teikia pirmenybę rūgštesniam dirvožemiui – tai irgi niekam neturėtų būti naujiena). Geriausia laistyti pastovėjusiu lietaus vandeniu.

Kas „skanu“ hortenzijoms

Per vasarą hortenzijas derėtų tręšti 2–3 kartus.

Birželį, pumpurų krovimo laikotarpiu, buvo būtina jas patręšti fosforu ir kaliu.

Dėl fosforo žiedynai būna dideli ir taisyklingai išsivystę. Taip pat be šio elemento krūmas negali visavertiškai išskleisti pumpurų, todėl nukenčia žiedynų vešlumas.

Kalis padeda išlaikyti sodrų žiedynų atspalvį, neleidžia žiedams susmulkėti bei prailgina žydėjimą. Tvirtos ir tankios hortenzijų žiedų kepurės – dar vienas šio makroelemento nuopelnas.

Liepą, pačiame žydėjimo įkarštyje, hortenzijos vėl tręšiamos kaliu ir fosforu, tačiau jau pridedant mikro- ir makroelementų.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tręšimui geležimi, nes vasaros viduryje hortenzijos neretai kenčia nuo chlorozės – kai lapai pagelsta, tačiau jų gyslos išlieka žalios.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tręšimui geležimi, nes hortenzijos neretai kenčia nuo chlorozės.

Naudinga naudoti ir sierą: ji išryškina žiedlapių spalvą ir kartu su kitomis medžiagomis saugo pumpurus bei žiedus nuo ankstyvo nukritimo.

Beje, fosforas dirvožemyje suriša aliuminį ir padaro jį nepasiekiamą didžialapės hortenzijos šaknims, todėl vietoj mėlynų ir žydrų žiedų ji pradeda žydėti rožiniais. Būtent dėl to šios rūšies hortenzijas reikia tręšti trąšomis, kuriose didelis kalio, bet nedidelis fosforo kiekis.

Artėjant rudeniui hortenzijos tręšiamos ir trečią kartą. Tokio tręšimo tikslas – prailginti žydėjimą bei paruošti krūmus žiemoti. Dėl maistinių medžiagų, ypač tų pačių kalio ir fosforo, nauji ūgliai palaipsniui subręsta ir medėja. Ateityje tai gali turėti įtakos ir žydėjimo kokybei: nespėję sutvirtėti ūgliai žiemą dažnai apšąla, o apšalę krūmai žydi silpniau.

Tad kuo gi konkrečiai ir kaip tręšti hortenzijas, kad žydėtų jos visą vasarą stambiais ir ryškiais žiedais?

Nuo humatų iki žliūgių

Prieš tręšiant verta įvertinti augalų bei dirvožemio būklę, o tuomet sudaryti preliminarų planą, kuris padės išvengti maistinių medžiagų pertekliaus. Tačiau vienas iš galimų variantų galėtų atrodyti taip:

• Birželis – laistymas mineralinėmis trąšomis.

• Liepa – organinės trąšos, o po savaitės – purškimas nuo chlorozės geležies chelatu (10 g trąšų 10 litrų vandens).

• Rugpjūtis – laistymas mineralinėmis arba organinėmis trąšomis.

Pertraukos tarp tręšimų turėtų būti ne trumpesnės kaip 2–3 savaitės.

O štai tokios rekomenduojamos mineralinės trąšos hortenzijoms vasarą tręšti (pasirinktinai):

• 5–10 g karbamido, 30 g superfosfato ir 20 g kalio sulfato mišinys 10 litrų vandens.

• 10 g kalio monofosfato 10 litrų vandens.

• 6–8 ml kalio humato 10 litrų vandens.

• 20–30 g nitrofoskos 1 kvadratiniam metrui.

• Bet koks paruoštas vandenyje tirpus mineralinis kompleksas su žyma „Hortenzijoms“.

Taip pat naudinga naudoti preparatus su aminorūgštimis, skirtus hortenzijoms ir azalijoms.

Organinės trąšos vasariniam hortenzijų tręšimui (pasirinktinai):

• Galvijų mėšlo raugas (santykiu 1:10).

• Paukščių mėšlo raugas (santykiu 1:15).

• Piktžolių raugas (ypač naudingos dilgėlės, kiaulpienės, balandos, žliūgės).

• Perpuvęs mėšlas, biohumusas arba kompostas (15–20 kg vienam krūmui).

Hortenzijoms tręšti negalima naudoti dirvą deoksiduojančių – tai yra, šarminančių medžiagų (medžio pelenų, dolomitmilčių ir kitų), taip pat bet kokių priemonių, kurių sudėtyje yra chloro.

Vasarą reikėtų naudoti minimalų azoto kiekį, kad nebūtų stabdomas žydėjimas. Hortenzijos taip pat prastai reaguoja į bet kokią šviežią gyvūninės kilmės organiką, todėl prieš naudojimą ją būtina užraugti ir gerai praskiesti vandeniu – kaip kad nurodyta.

Kaip pakeisti hortenzijų spalvą

Jau minėjome, kad trąšos gali turėti įtakos didžialapių hortenzijų žiedynų spalvai.

Taip pat didelę įtaką tam daro dirvožemio rūgštingumas: kai dirva rūgšti – pH neviršija 5,0–5,5 – žiedai būna mėlyni. Kai šarminė – pH 6,5–7,0 – rožiniai. O kai neutrali, tai yra pH 5,5–6,5, – melsvai rausvi arba alyviniai.

Jei norite šiek tiek paeksperimentuoti, būtinai pirmiausia išmatuokite dirvožemio rūgštingumą ir jau po to į dirvą aplink hortenzijų krūmus įterpkite reikiamus komponentus:

• Jeigu norite, kad didžialapė hortenzija žydėtų mėlynais žiedais – aukštapelkių durpių, spygliuočių žievės arba citrinos rūgšties (10–20 g 10 litrų vandens), aliuminio sulfato (15–20 g 10 litrų vandens).

• Jeigu norite sulaukti rožinių žiedų – gesintų kalkių, medžio pelenų, dolomitmilčių ar kitos deoksiduojančios medžiagos tiek, kad galutinis pH neviršytų 6,5, kitaip hortenzija gali susirgti chloroze.

Kita galimybė – įsigyti jau paruoštą preparatą hortenzijų spalvai keisti, pavyzdžiui, iš rožinės į žydrą. Augalų, kurių žiedynai iš prigimties yra mėlyni, spalva panaudojus šių preparatų taps dar sodresnė.

Tačiau turėkite omenyje: žiedynų spalva pasikeičia ne iš karto vos patręšus – pokytis gali išryškėti netgi kitą sezoną, kai medžiagos bus įsisavintos ir įvyks reikiamos reakcijos.

     Įdomus faktas

Skintoms hortenzijoms naują atspalvį galima suteikti maistiniais dažais. Tam stiebai nupjaunami smailiu kampu ir pamerkiami į vandenį su ištirpintais rožiniais arba mėlynais dažais. Jau po kelių dienų žiedlapiai pradeda įgyti naują atspalvį.

The post Hortenzijų magija: nuo ko priklauso žiedų spalva ir dydis? appeared first on Kauno savaitė.

Braškės nėra lepus augalas. Tačiau gausiai dera tik tinkamai prižiūrimos.

Jei augalų lapų galiukai netikėtai pradėjo džiūti, vadinasi, kažkas ne taip padaryta. Bėda tik, kad potencialių priežasčių esama aibė, o reikia – ir greitai! – nustatyti tą tikrąją.

Senatvė – tai natūralu

Pirmiausia, ką reikėtų atmesti, – tai natūralius procesus, pavyzdžiui, lapų senėjimą.

Braškės yra daugiamečiai augalai, iki pavasario jų krūmeliai dažnai paliekami nenugenėti. Nutirpus sniegui jie neretai būna vis dar žali. Tačiau pavasarėjant senieji lapai pamažu nyksta, nudžiūva ir iš krūmelio centro prasikala nauja, jauna žaluma.

Tokiu atveju sunerimti reikėtų tik tada, jei džiūsta tų šviežių lapų galiukai. Jeigu jie sveiki, vadinasi, krūmeliui viskas gerai. Pasenusius lapus reikia atsargiai pašalinti – geriausia nukirpti, kad nepažeistumėte augimo taško.

Tarp kitko, nuėmus braškių derlių, jų lapų galiukai ir kraštai taip pat gali pradėti džiūti – vėlgi, dėl natūralaus senėjimo.

Svarbu laiku pašalinti džiūstančias augalo dalis ir būtinai apžiūrėti krūmelius, kad įsitikintumėte, jog tikrai nėra kenkėjų ar ligų požymių.

Pavasarinės šalnos

Braškės itin dažnai nukenčia nuo vėlyvųjų pavasario šalnų ir temperatūros svyravimų – visiems žinoma, kokią didžiulę žalą tai daro uogų derliui.

Vienas iš krūmelių nušalimo požymių – patamsėję lapai (įskaitant ir jų galiukus), pasikeitusi lapų lakštų spalva bei džiūvimas.

Esant stiprioms šalnoms, gali nukentėti ir augalo šerdis (minėtas augimo centras) – tada ji paruduoja, o krūmelis pamažu žūsta.

Norint išgelbėti braškes, reikia atsargiai pašalinti pažeistas dalis, palaistyti uogyną šiltu vandeniu ir nupurkšti bet kokiu antistresiniu preparatu.

Tokios procedūros negarantuoja, kad augalai išgyvens, tačiau dalį krūmelių paprastai pavyksta išsaugoti.

Kad ateityje braškės nenukentėtų nuo pavasarinių šalnų, reikėtų lysves dengti agroplėvele ir šalnų išvakarėse būtinai krūmelius palaistyti.

Per stipri saulė

Saulė labai reikalinga saldžioms braškių uogoms sunokinti, tačiau jos perteklius pavojingas jauniems braškių lapams. Jeigu šių kraštai pradeda džiūti ir ruduoti, tai gali būti nudegimų pasekmė. Vėliau tokie lapai baigia galutinai sudžiūti. Ir jei krūmelis stipriai pažeistas, jėgų uogoms megzti ir brandinti jam tiesiog nelieka.

Nudegusiems augalams reikėtų sukurti bent dalinį šešėlį (jaunus augalus derėtų nuo kaitrios saulės uždengti agroplėvele). Tada krūmelius apžiūrėti ir pašalinti nudžiūvusius lapus, pažeistus žiedus bei uogas.

Jei dirva sausa, būtina ją palaistyti.

Taip pat labai pravers nupurkšti uogyną antistresiniais preparatais.

Kai braškės atsigaus, bus galima jas normaliai tręšti.

Tinkamo laistymo trūkumas

Geltonuojantys ir džiūvantys braškių lapų galiukai gali signalizuoti ir apie drėgmės trūkumą arba jos perteklių.

Tokioje situacijoje svarbu kuo greičiau problemą išspręsti, kad kuo mažiau lapų nukentėtų.

Pirmiausia reikėtų apžiūrėti dirvą. Jei ji sausa, būtina skubiai palaistyti uogyną šiltu nusistovėjusiu vandeniu. O ateityje pakoreguoti laistymo grafiką.

Norint nustatyti dirvos drėgnumą, paprasčiausia įkišti pagaliuką į 15 cm gylį, minutę palaukti ir jį ištraukti. Jei pagaliuko paviršius drėgnas ir prie jo prilipo žemių, laistyti nereikia. Jeigu jis visiškai sausas – braškes jau laikas palieti.

Jeigu auginate ne vieną braškių lysvę, būtų naudinga pagalvoti apie lašelinės laistymo sistemos įsirengimą, be to, reikėtų mulčiuoti lysves šiaudais, šienu ar nupjauta žole, kad sulėtėtų drėgmės garavimas.

Jei dirva yra perdrėkusi dėl perlaistymo ar užsitęsusių liūčių, būtina ją sekliai purenti.

Braškių nereikėtų sodinti žemumose. Net jei sklype nėra tinkamos vietos, geriau įsirengti pakeltas arba net vertikalias lysves, kad uogynas nemirktų.

Maistinių medžiagų trūkumas

Jis braškėms pasireiškia skirtingai.

Jei pradėjo džiūti ir deformuotis jaunų lapų kraštai, labiausiai tikėtina, kad braškių krūmeliams trūksta kalcio ir boro. Problemą padės išspręsti papildomas tręšimas per lapus vandenyje tirpiomis trąšomis, kurių sudėtyje yra šių maistinių elementų.

Jeigu pasikeitė apatinių lapų kraštų spalva ir ant jų atsirado tarsi nudegimų, tai rodo kalio arba magnio deficitą. Tokiu atveju braškes vertėtų patręšti kalio sulfato, magnio sulfato tirpalu arba kompleksinėmis trąšomis, pavyzdžiui, raudonu kristalonu.

Chlorozė, kai audiniai tarp lapų gyslų pagelsta ar išblykšta, ant jų atsiranda šviesių dėmių, susmulkėja lapalakščiai, – tai aiškūs geležies trūkumo simptomai.

Jei ant lapų atsirado violetinis arba rausvai violetinis atspalvis, braškėms reikia fosforo. Pagelto apatiniai lapai – dirvoje nepakanka azoto arba sieros.

Esant keliems maistinių medžiagų trūkumo požymiams, pirmąja pagalba turėtų tapti kompleksinės trąšos su mikroelementais.

Ateityje reikėtų atidžiau stebėti augalų būklę ir laiku aprūpinti trūkstamomis medžiagomis, tačiau yra vienas „bet“: per daug piktnaudžiauti trąšomis nederėtų.

O kaitalioti laistymą trąšomis su purškimu per lapus – labai naudinga.

Jei tai ligos

Ilgai stresą patiriančių ir netinkamai prižiūrimų braškių imunitetas nusilpsta. Tada prie jau esamų lapų ir žydėjimo problemų prisideda ligos.

Žinoma, visiškai sveiki krūmeliai irgi gali staiga susirgti, tačiau taip nutinka rečiau.

Kad ir kaip būtų, kiekviena liga turi priežastis, kurias būtinai reikia stengtis pašalinti: ar tai būtų prasta dirvožemio sudėtis, perteklinis augalų laistymas, amarų antplūdis, per tankus pasodinimas, ar kitos.

Geriausiai gydymui pasiduoda grybelinės ligos, sunkiau – bakterinės (kai kurių iš jų, pavyzdžiui, bakterinio vytulio, išgydyti net neįmanoma). Virusinės ligos yra nepagydomos.

Kalbant apie konkrečias ligas, dėl kurių pradeda džiūti braškių lapų galiukai ir kraštai, dažniausiai sodininkai mėgėjai susiduria su fuzarioze. Tai sunki, nepagydoma liga. Ja užsikrėtę augalai blogai auga, jų lapai palaipsniui susisuka ir nukrenta.

Prie nepagydomų ligų taip pat priskiriama verticiliozė ir virusinis lapų garbanotumas (raukšlėtumas). Sergant šiomis ligomis, lapų galiukai taip pat gali padžiūti, tačiau tai nėra vieninteliai simptomai.

Esant verticiliozei, augalai dieną atrodo suglebę, apvytę, iki nakties atsigauna, bet po kurio laiko vis tiek galutinai nuvysta.

Lapų garbanotumas, kaip aišku iš pavadinimo, pasireiškia lapų deformacija. Krūmeliai nustoja augti, nebemezga uogų ir žūsta.

Tokius ligų pažeidimus turinčių braškių išgelbėti neįmanoma. Jas būtina skubiai išrauti ir sudeginti. O lysvių žemę apdoroti preparatais su trichoderma.

Sveikus braškių krūmelius profilaktikai taip pat galima nupurkšti biofungicidais.

Svarbu purkšti braškyną ir nuo čiulpiančiųjų kenkėjų, kurie platina pavojingas augalų ligas.

Jeigu tai kenkėjai

Braškės turi daugybę priešų. Ir dėl daugelio jų kenkėjiškos veiklos pradeda džiūti lapų galiukai.

Pavyzdžiui, didžiulę žalą braškių šaknims daro dirvos kenkėjai: karkvabalių lervos, kurkliai, šakniniai nematodai. Pažeistuose augaluose sutrinka medžiagų apykaita, o to pasekmė gali būti laipsniškas antžeminės dalies nykimas.

Lapų galiukų džiūvimą taip pat sukelia braškinės ir voratinklinės erkės, amarai. Todėl labai svarbu iš anksto rūpintis šių kenkėjų prevencija, nes gegužės ir birželio mėnesiais, jei norite skanauti ekologiškas, švarias braškių uogas, stipraus poveikio preparatų naudoti nepatartina.

Tačiau jei vabzdžiai ir erkės jau įsikūrė uogyne, palikti krūmelių jų valiai negalima – būtina naudoti jei ne biologinius preparatus, tai bent liaudiškas priemones: asiūklių, bitkrėslių nuovirus, kiaulpienių, medetkų, česnakų, svogūnų lukštų užpilus ir pan.

Nuo dirvos kenkėjų padės preparatai, kurių pagrindą sudaro entomopatogeniniai grybai.

Biologinių preparatų tirpalus reikia pilti į drėgną dirvą, paskui užberti storą mulčio sluoksnį, kad žemėje išsilaikytų drėgmė ir sumažėtų temperatūros svyravimai.

Kaip neleisti džiūti braškių lapų galiukams

Didžiulę reikšmę tam turi sodinimo technika.

Jeigu augalus pasodinsite per giliai, vėliau jiems bus sunkiau vystytis, lapai pradės džiūti ir visas krūmelis žus. Todėl:

• Vietą braškėms reikia rinktis saulėtą, apsaugotą nuo skersvėjų, su lengva ir maistinga dirva.

• Krūmelio šerdis (augimo taškas) privalo būti virš dirvos lygio.

• Be laistymo ir tręšimo grafiko laikymosi bei apsaugos nuo kenkėjų ir ligų, taip pat naudinga mulčiuoti braškių lysves.

• Kas 3–4 metus braškes reikia persodinti. Jei braškės remontantinių veislių, tai dar dažniau – geriausia kas 2–3 metus. Tai leidžia išlaikyti stiprų imunitetą ir aukštą derlingumo lygį.

     Svarbu!

Druskinga ir per rūgšti dirva dažnai sukelia braškių ligas bei žūtį, nes esant tokioms sąlygoms šaknys nepajėgia pasisavinti nei vandens, nei maisto medžiagų.

The post Kodėl pradeda džiūti braškių lapų galiukai appeared first on Kauno savaitė.

Česnakų niekaip nepavadintume ypač kaprizinga kultūra. Tačiau juos auginant taip pat gali kilti bėdų, apie kurias pirmiausia signalizuoja pasikeitusi laiškų spalva bei išvaizda.

Ir šias problemas būtina išspręsti kuo greičiau, kad neprarastume derliaus. Ypač, jeigu tokios nepageidautinos permainos česnakus lysvėse ištinka pavasarį, kai apie derliaus ėmimą dar nėra net kalbos.

Apatinių laiškų pageltimas kartu su viršutinių džiūvimu gali liudyti visišką česnakų subrendimą – tą žino visi augintojai. Geltimas dabar, sezonui tik prasidedant, tikėtina, yra kažkokios bėdos požymis.

O kokios būtent ir kaip ją spręsti, dabar ir pasigilinkime.

Orų išdaigos

Mūsų orai nepasižymi stabilumu, ypač tai pasakytina apie pavasario ir rudens sezonus.

Vis sugrįžtančios šalnos daugeliui vietovių būdingos ne tik visą gegužės mėnesį – kartais jų pasitaiko net pirmosiomis birželio dienomis.

Pavasario viduryje pasodintų česnakų laiškai gali nukentėti nuo minusinės temperatūros – ir tai dar geruoju atveju, jeigu tokios naktinės šalnos bus trumpalaikės.

Jei taip ir nutiko ir laiškai prarado stangrumą bei pagelto būtent dėl staigaus atvėsimo, jums telieka tikėtis, kad pažeidimai nėra sunkūs. Pabandykite gausiai nupurkšti sodinukus antistresiniais preparatais ir laukite, kol atsinaujins normalus augimas.

Kad ateityje analogiška situacija nepasikartotų, išgirdę šalnų prognozes česnakų lysves būtinai uždenkite agrotekstile arba užberkite puriu mulčio sluoksniu (šiaudais ar pan.).

Netinkama agrotechnika

Jei su orais pavasarį viskas gerai – jokių ekstremalių nukrypimų, tačiau augalai lysvėse vis tiek geltonuoja, gali būti, kad priežiūros klaidų darote jūs patys.

Kai gelsti pradeda vos iš po žemės prasikalę česnakų daigai, labiausiai tikėtina, kad klaidų buvo padaryta dar sodinimo etape. Pavyzdžiui, pasirinktas netinkamas skiltelių sodinimo gylis.

Arba nepataikyta su sodinimo data (tiesa, ji daug aktualesnė žieminiams česnakams, kurie sodinami rudenį).

Kada paprastai sodinami česnakai? Žieminiai – tradiciškai nuo rugsėjo pabaigos iki spalio vidurio, bet dabar neretai ir lapkritį, likus 3–4 savaitėms iki dirvos įšalimo.

Vasariniai – balandį arba gegužės pradžioje, kai tik nutirpsta sniegas ir dirva įšyla iki 6–8 laipsnių.

Rudenį pasodinus per anksti ir vyraujant šiltiems orams, skiltelės gali pradėti dygti, o žiemą taip ir deramai nepasnigus, česnakų ūgliukai rizikuoja sušalti. Pavasarį jų laiškai atrodys nusilpę, pageltę.

Kad to išvengtumėte, česnakų niekada neskubėkite sodinti. Orientuokitės į faktinius orus už lango ir pasidomėkite ilgalaike prognoze, užuot laikęsi iš senelių paveldėto sodinimo grafiko – tai buvo kiti laikai, kiti orai.

Gylio klausimas

Kokiame gylyje derėtų sodinti česnakus?

Vasariniams česnakams tinkamas gylis – 5–7 cm.

Žieminių česnakų sodinimo gylis rudenį gali svyruoti nuo 7–8 cm iki 10–12 cm – priklausomai nuo skiltelių dydžio.

Tai svarbus skirtumas, nes jeigu sodinant žieminius česnakus skiltelės įterpiamos nepakankamai giliai ir sodinukai nemulčiuojami durpėmis ar nukritusiais lapais, šaltą besniegę žiemą augalai rizikuoja sušalti.

Ir priešingai, jeigu česnakai pasodinami per giliai, vasariniams bus sunku prasikalti į paviršių, o žieminiams teks dygti per iki galo neįšilusią dirvą, kai jų šaknų sistema dar prastai funkcionuos. Tokiu atveju ūgliai ir laiškai taip pat gali nusilpti bei pageltonuoti.

Panašioje situacijoje vėl gali padėti augalams skirti adaptogenai. O pasodinus per sekliai – dar ir mulčiavimas (pavyzdžiui, maistingu humusu).

Rūgštelės nemėgsta

Tokie patys simptomai gali pasireikšti ir pasodinus česnakus į netinkamo rūgštingumo dirvą.

Ši kultūra teikia pirmenybę neutraliam dirvožemiui, tad rūgštingumui pastebimai padidėjus česnakai ima lėčiau augti ir geltonuoti. Kadangi negali visiškai pasisavinti visų reikalingų maistinių medžiagų.

Todėl prieš sodindami česnakus būtinai patikrinkite žemės rūgštingumą lysvėse. Jei reikia, pakoreguokite jį, kad būtų kuo artimesnis neutraliam.

Pavyzdžiui, į sukastą dirvą įterpkite kalkių (rudenį), kreidos arba dolomitmilčių su pelenais (pavasarį).

Įterpimo norma priklauso nuo dirvos rūgštingumo rodiklio ir pasirinktos priemonės.

Dar dvi priežastys

Jei česnakų laiškai geltonuoja ne daigų stadijoje, o jau ūgtelėje, atkreipkite dėmesį į česnakų lysvių laistymą ir tręšimą.

Reguliarus vienodas drėkinimas be vandens tvenkimosi ir be dirvos perdžiūvimo – štai ko reikia česnakams vegetacijos metu. Jei drėgmės trūksta, pradės džiūti laiškų galiukai (dažniausiai pradedant nuo apatinių). Jeigu drėgmės bus per daug – dėl laistymo grafiko pažeidimų ar nuolatinių kritulių, – lapai praras stangrumą, suguls ir ilgainiui pageltonuos.

Česnakus laistykite saikingai (kartą per savaitę užpilkite maždaug po 5 litrus vandens ant vieno kvadratinio metro lysvės) ir nepamirškite po laistymo supurenti dirvos.

Jei nepalankūs orai užsitęsė ir lysvė yra nuolat drėgna, kad dirvožemis greičiau išdžiūtų, purenkite jį kuo dažniau. Galite net iškasti griovelius vandeniui nutekėti.

Česnakų laistymas nutraukiamas likus maždaug mėnesiui iki numatomos derliaus ėmimo pradžios – kad česnakų galvutės apdžiūtų ir gerai laikytųsi per žiemą.

Makro– ir mikroelementų, tokių kaip azotas, kalis, magnis ir kiti, stygius taip pat gali sukelti jaunų česnakų laiškų geltonavimą.

Sulyginkite tą geltonį su kitais galimais požymiais – lėtesniu augimu, laiškų smulkėjimu ar sukimusi, šviesių gyslių atsiradimu, nudegusiais laiškų kraštais ir panašiai, – kad nustatytumėte, būtent kokių medžiagų česnakams trūksta. Ir pasistenkite šį trūkumą kompensuoti palaistydami šaknis atitinkamų trąšų tirpalais.

Ligos ir kenkėjai

Geltonuoti, džiūti, taip pat pasidengti įvairios išvaizdos ir dydžio skylutėmis ar dėmėmis česnakų laiškai gali ir dėl grybelinių, virusinių bei bakterinių infekcijų arba kenkėjų daromos žalos.

Pavyzdžiui, česnakus užpuolus rūdimis, ant laiškų ir stiebelių atsiranda smulkių, iškilių šviesiai geltonos arba ryškiai oranžinės spalvos pagalvėlių, kurios vėliau pajuoduoja.

Baltuoju puviniu sergančių česnakų laiškai geltonuoja ir nunyksta. Kartu pasirodo baltos apnašos su juodais taškeliais.

Esant netikrajai miltligei (peronosporozei), apatinėje laiškų pusėje ir stiebų viršūnėse atsiranda šviesiai geltonos dėmės, pasidengusios pūkuotomis apnašomis.

Mozaikai būdingos chaotiškai išsidėsčiusios geltonos dėmės, taškeliai ir išilginiai ruožai, o rudasis dėmėtumas ant pageltusių laiškų gali liudyti apie fuzariozę, bakterinį puvinį ir kitas ligas.

Kalbant apie kenkėjus, česnakus gali pulti svogūninės musės, tripsai, nematodai, lapgraužiai ir česnakinės erkės.

Kovoti su jais reikėtų naudojant specializuotus fungicidus, insekticidus, akaricidus ir kitas priemones. Tačiau virusinėms ligoms ir kai kuriems kenkėjams, kaip kad stiebiniai nematodai, veiksmingų naikinimo priemonių nėra. Todėl sergančius augalus būtina pašalinti iš lysvės, o ateityje ypatingą dėmesį skirti prevencinėms priemonėms: sėjomainai, sėjinukų dezinfekavimui, augalų likučių pašalinimui iš sklypo laiku ir kt.

Ir dar vienas patarimas iš patyrusių augintojų.

Kad ateityje česnakai mažiau sirgtų, sodindami juos duobelių ar vagelių dugną išklokite plona 3–5 mm smėlio „pagalve“ – tai sumažins puvinio bei grybelinių infekcijų atsiradimo riziką.

Pačias skilteles prieš sodinimą būtinai apdorokite fungicidu ir apdžiovinkite.

Kaip įsitikinote, priežasčių, kodėl česnakai lysvėje pageltonuoja jau gegužę, gali būti nemažai, tačiau dauguma jų lengvai pašalinamos, jei skiriamas reikiamas dėmesys augalams ir laikomasi taisyklingos agrotechnikos.

     Naudinga žinoti

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje, česnakus rekomenduojama patręti kalio ir fosforo trąšomis.
Fosforas yra atsakingas už maistinių medžiagų apykaitą ir jų transportavimą į svogūnėlį. Be fosforo česnako galvutė užauga maža, išpurijusi ir nepakankamai išsivysčiusi, o laiškai įgauna violetinį atspalvį.
Kalis ilgina česnakų sandėliavimo laiką bei atsparumą grybelinėms ligoms (fuzariozei, kaklelio puviniui). Trūkstant kalio, laiškų pakraščiuose atsiranda „nudegimų“, viršūnėlės susiraukšlėja, o galvutės vėliau prastai laikosi per žiemą.
Svarbiausia vengti kalio chlorido: jis trumpina derliaus laikymą – nuo šios trąšos česnakų galvutės skursta, skilinėja ir pūva.
Geriausiai tinka naudoti kalio monofosfatą. Jis visiškai ištirpsta vandenyje ir yra greitai augalų pasisavinamas.
Tinka ir kalio sulfatas, naudojamas tada, kai reikia daugiau kalio be fosforo. Šią priemonę galima kombinuoti su fosforo trąšomis (pavyzdžiui, superfosfatu), tačiau nemaišyti jų viename tirpale.
Taip pat česnakų lysves galima pabarstyti pelenais (1 stiklinė 1 kvadratiniam) ir lengvai įterpti juos į dirvą. Kalis ir fosforas iš pelenų pradės veikti kaip tik tuo metu, kai formuosis česnako galvutė.
Dabartiniu laikotarpiu azoto trąšų naudojimas yra visiškai nutraukiamas, kadangi azotas vėlina svogūnėlių brendimą, padaro juos vandeningus ir linkusius pūti sandėliavimo metu.
Tręšti česnakus nesudėtinga.
Trąšos ištirpinamos pagal instrukciją ir šiuo tirpalu laistomi augalai prie šaknų. Tačiau prieš tai lysvę būtina gausiai palaistyti švariu vandeniu (ypač jei vyrauja sausi orai) – tai apsaugos šaknis nuo nudegimų.
Po pusantros savaitės česnakų laiškiai taps tamsiai žali su vaškine apnaša, o patys apatiniai pradės pamažu natūraliai geltonuoti ir džiūti prie pagrindo – tai visiškai normalus procesas.
Kai augalo kaklelis taps tvirtas ir sausas, tai bus ženklas, kad česnakai jau pasiruošę derliaus nuėmimui.

The post Greitoji pagalba geltonuojantiems česnakams appeared first on Kauno savaitė.

Ieškant natūralesnių būdų apsaugoti sklypą, vis dažniau prisimenamas paprastas augalas – krienas.

Ši daržovė, kurią dažniausiai siejame su Velykų stalu ar aštresniais patiekalais, vėl populiarėja kaip natūrali pagalbinė priemonė sode.

Krienai ištvermingi, greitai auga ir nereikalauja sudėtingos priežiūros.

Krienas priklauso bastutinių šeimai. Jis šimtmečius buvo vertinamas dėl kulinarinių ir tradiciškai jam priskiriamų savybių, o šiandien vis dažniau kalbama ir apie jo panaudojimą natūralesnei sodo apsaugai nuo erkių, kurmių ar kai kurių graužikų.

Jo lapai gali siekti daugiau kaip metrą aukščio ir sudaryti tankius, stambialapius kerus.

Krieno šaknis ilga, stora ir labai aromatinga.

Būtent joje kaupiasi junginiai, lemiantys aštrų, specifinį kvapą.

Krienai yra vieni mažiausiai lepių augalų. Jie gali augti ir skurdesnėje dirvoje, nors geriausiai dera derlingose, gilesnėse ir kiek drėgnose vietose.

Augalas mėgsta saulę, bet pakenčia ir dalinį pavėsį.

Jis atsparus šalčiui ir pavasarį gana anksti pradeda želti. Dėl to krienai gali veikti kaip savotiškas natūralus barjeras didelę sezono dalį.

Krieno poveikio paslaptis slypi natūraliose cheminėse medžiagose, kurios išsiskiria iš šaknų ir lapų. Pirmiausia kalbama apie gliukozinolatus ir jų skilimo produktus – izotiocianatus, turinčius intensyvų, dirginantį kvapą.

Būtent šie junginiai suteikia krienams būdingą aitrumą.

Kai kurie tyrimai rodo, kad izotiocianatai gali turėti pesticidinių savybių, tačiau tai nereiškia, kad vien pasodintas krienas patikimai apsaugos sklypą nuo visų kenkėjų.

Kurmiai daugiausia orientuojasi pagal uoslę, todėl kai kurie sodininkai pastebi, kad jie vengia itin stiprių kvapų.

Panašiai aiškinamas ir krienų naudojimas nuo erkių – manoma, kad joms gali nepatikti aplink augalą susikaupiantys lakūs sieros junginiai.

Vis dėlto tai nėra šimtaprocentinė apsauga, todėl krienus reikėtų vertinti tik kaip papildomą natūralų būdą sumažinti nepageidaujamų gyvių aktyvumą sode.

Praktiškai tai reiškia, kad krienus galima sodinti prie tvoros, terasos, vejos pakraščiuose ar tose vietose, kur dažniausiai būna žmonės.

Jie taip pat gali augti tarp lysvių ar po vaismedžiais.

Tačiau svarbu nepamiršti: krienai yra labai gyvybingi ir gali sunkiai pasiduoti išnaikinami, nes atauga net iš dirvoje likusių šaknų gabalėlių.

Todėl juos verta sodinti apgalvotai – atskirtoje vietoje, pakeltoje lysvėje arba dideliame inde.

Sodinukai paprastai sodinami pavasarį arba vasaros pradžioje.

Šaknų dalys gali būti sodinamos vertikaliai arba įstrižai, maždaug 30–45 laipsnių kampu, viršutinę šaknies dalį paliekant ties dirvos paviršiumi ar vos po juo.

Tarp augalų rekomenduojama palikti apie 30–40 cm atstumą, nes krienai greitai sustambėja ir užima nemažai vietos.

Norėdami sustiprinti galimą atbaidomąjį poveikį, kai kurie sodininkai ruošia natūralius purškalus iš krienų lapų ir šaknų.

Šviežios augalo dalys susmulkinamos, užpilamos vandeniu ir paliekamos kelioms valandoms pritraukti.

Tokiu antpilu galima apipurkšti vietas prie terasos, sodo takelius ar žolės plotus, kur dažniau aptinkama erkių.

Vis dėlto tokios priemonės poveikis nėra prilyginamas registruotiems repelentams, todėl einant į aukštą žolę ar mišką vis tiek reikėtų naudoti patikimas apsaugos priemones nuo erkių.

Kovojant su kurmiais kai kurie sodininkai į jų urvus pila stiprų krienų nuovirą.

Aitrus kvapas gali paskatinti gyvūnus pasitraukti iš konkrečios vietos, tačiau garantuoto rezultato tikėtis nereikėtų.

Kurmiai gali tiesiog persikelti į kitą vejos dalį arba po kurio laiko sugrįžti.

Taigi krienas gali būti naudingas sodo augalas – ir virtuvėje, ir kaip pagalbinė natūrali priemonė.

Jį galima naudoti kaip vieną iš kelių prevencinių priemonių: kartu prižiūrėti veją, mažinti erkių mėgstamas aukštos žolės zonas, riboti graužikų slėptuves ir, jei reikia, rinktis patikimus bei saugius kenkėjų kontrolės būdus.

The post Nuo kurmių ir erkių: vienas augalas sumažina problemą appeared first on Kauno savaitė.

Tiesa, pravartu iš anksto žinoti, kad jis dar vadinamas kantriųjų gėlininkų džiaugsmu.

Ir ne be reikalo!

Tekomantės – retenybės, kuriomis pasigrožėti tenka nebent botanikos soduose, iš tikrųjų gali bet kokią patalpą paversti paslaptingu atogrąžų miško kampeliu. Tereikia tik labai labai panorėti.

Lianos iš pasakiškų kraštų

Kilusios iš Pietryčių Azijos salų, tekomantės pasižymi storais, bet lanksčiais stiebais, dideliais blizgančiais plunksniškais lapais, o svarbiausia – nepaprasto grožio ir dydžio žiedynais. Jie susitelkia tiesiai ant sumedėjusių lianų stiebų ir būna įspūdingo dydžio. Kai kurių tekomančių rūšių nusvirusio varpelio formos žiedai gali būti net 10–15 cm ilgio: sniego baltumo, kreminiai, geltoni, šviesiai ar tamsiai rožiniai.

Gamtoje tekomantės žiedais pasipuošia iki trijų kartų per metus – žydi bangomis su nedidelėmis pertraukomis.

Pačios lianos, kopdamos į medžius, gali išaugti iki 10–20 metrų.

Daugelis šios genties atstovų, kaip minėta, yra salų endemikai – klesti Australijoje, Indonezijoje, Naujojoje Zelandijoje, Saliamono salose. O namų gėlininkystės entuziastams dažniausiai prieinama būna tik viena rūšis – Tecomanthe dendrophila, kilusi iš Naujosios Gvinėjos.

Tai gana greitai auganti, iš dalies lapus metanti liana su besivejančiais pilkšvai rusvais stiebais, kurių storis siekia iki 1 cm. Šių tekomančių lapai pailgi, lygiakraščiai ir žali, žiedai – trimitiški, aromatingi, irgi gana įspūdingo ilgio – 6–12 cm, išorėje rožiniai, o viduje ir ties vainikėlio kraštu – kreminiai.

Dideliuose nusvirusiuose Tecomanthe dendrophila žiedynuose gali būti iki 16 žiedų.

Kai sausringais laikotarpiais lapai nukrenta, tekomančių žydėjimas ant nuogų stiebų atrodo dar įspūdingiau.

Šviesos, šviesos ir dar daugiau šviesos!

Kad ir kaip būtų keista, šios atogrąžų lianos gana neblogai prisitaikė prie kambario sąlygų. Tekomančių netgi negalima laikyti itin kaprizinga kultūra, nors auginimo niuansų visgi esama.

Tekomantės be galo mėgsta šviesą. Todėl svarbiausias dalykas, kurį turėsite užtikrinti šiai gražuolei bute, – pati šviesiausia vieta, antraip ji tiesiog atsisakys žydėti.

Šviesa turi būti ryški, tačiau išsklaidyta, jokių tiesioginių, deginamų saulės spindulių.

Tinkama pietrytinė arba pietvakarinė palangė, o pietinė – tik su šešėliu vidurdienio valandomis, kad nenudegintų.

Beje, šviesa tekomantėms būtina ištisus metus, net ir rudenį bei žiemą, ramybės laikotarpiu, tad teks pasirūpinti papildomu apšvietimu fitolempomis.

Tekomantėms optimali temperatūra pavasarį ir vasarą yra 20–25 laipsniai (gausiai laistant, liana be vargo ištveria ir 30 karštį), žiemą – 5–7 laipsniais žemesnė.

Jei turite balkoną ar terasą, šiltą vasarą augalą galite drąsiai įkurdinti gryname ore. Tik svarbu jį apsaugoti nuo kritulių ir tiesioginių vidurdienio saulės spindulių – tada žydėjimas bus dar ryškesnis ir gausesnis.

Neįnoringa augintinė

Nors sparčiai auga, takomantės pražysta tik sulaukusios dvejų trejų metų.

Namų sąlygomis žydi nuo vasario ar kovo iki liepos mėnesio. Kartais sulaukiama ir antrosios žydėjimo bangos, tačiau ji būna kuklesnė.

Gamtoje Tecomanthe dendrophila pasiekia ir 20–30 m ilgį, bet namuose augalo aukštį, suprantama, reikia riboti genint, kad neišsiplėstų labiau kaip 2–3 m.

Augalui būtina suteikti tvirtą atramą – vertikalią arba groteles, nes liana gana sunki.

Per ilgus išaugusius ūglius genėti galima tiek prieš žydėjimą, tiek jam pasibaigus, nes žiedai kraunami ant senų sumedėjusių ūglių.

Genint nurėžiama maždaug trečdalis lianos ilgio. Papildomai pavasarį galite nugnybti ūglių viršūnėles – taip paskatinsite šakojimąsi.

Drėgmės gerbėjos

Takomantės mėgsta derlingą, purią, vandeniui laidžią silpnai rūgščios arba neutralios reakcijos žemę (pH 6,0–7,5). Tad joms tiks universalus kambarinių augalų substratas, papildytas penktadaliu biohumuso, arba pačių pasiruoštas velėninės, humusinės žemės, smėlio ir perlito mišinys (lygiomis dalimis).

Daugiausia dėmesio iš jūsų pareikalaus tekomantės laistymas ir tręšimas.

Natūralios šių lianų buveinės yra gana drėgnos, todėl ir bute augalui reikėtų užtikrinti gausų laistymą (išskyrus ramybės laikotarpį) bei reguliarų purškimą minkštu, šiltu, nusistovėjusiu vandeniu – tik ne ant žiedų!

Namų sąlygomis tekomančių žydėjimas trunka nuo vasario ar kovo iki liepos mėnesio.

Tačiau perlieti substrato irgi jokiu būdu negalima – viršutinis žemių sluoksnis tarp laistymų turi pradžiūti. Tad puikus sprendimas būtų vazoną su tekomante pastatyti ant padėklo su nuolat drėgnais kiminais. Arba šalia laikyti oro drėkintuvą.

Greitai augančioms, gausiai žydinčioms galingoms lianoms būtinos trąšos. Tuo labiau kad žemės kiekis vazone ribotas. Taigi kas dvi tris savaites tekomantes teks tręšti kompleksinėmis mineralinėmis arba organinėmis ir mineralinėmis kambarinių augalų trąšomis su nedideliu kiekiu fosforo ir didesniu kiekiu kalio.

Svarbiausia nepamiršti naudoti perpus mažesnės koncentracijos trąšų tirpalą, nei nurodyta instrukcijoje!

Tekomantes taip pat galima tręšti kompleksinėmis mineralinėmis ir organinėmis trąšomis: vienąkart vienomis, kitąsyk – kitomis.

Kad žydėtų, turi kentėti

Kenkėjai tekomantes puola retai, o ir tie būna standartiniai kambarinių augalų priešai: voratinklinės erkutės, skydamariai, amarai.

Iš ligų tekomantėms pavojingas šaknų puvinys, galintis atsirasti nuolat perlaistant gruntą, ir lapų chlorozė, pasireiškianti trūkstant maisto medžiagų ir (arba) substratui pradėjus šarmėti – lianos nemėgsta kalkių.

Ramybės laikotarpis tekomantėms prasideda maždaug spalį ir trunka iki vasario. Kaip jau minėta, tokiu metu būtina sumažinti oro temperatūrą iki 16–18 laipsnių (labai svarbu, kad ji nenukristų žemiau 12 laipsnių), laistymą apriboti leidžiant gruntui tarp laistymų beveik visiškai išdžiūti, netręšti ir nepurkšti. Tačiau ir toliau užtikrinti papildomą dirbtinį apšvietimą.

Visos šios sąlygos skatina žiedinių pumpurų krovimą.

Užsiauginti retenybę

Tekomantės persodinamos ne rečiau kaip kartą per metus – kaip prisimenate, augalas auga greitai.

Paprastai tai daroma anksti pavasarį ar net žiemos pabaigoje, prieš prasidedant pirmajam žydėjimui. Jei nėra galimybės augalo perkelti į naują, didesnį vazoną, būtina bent pakeisti viršutinį substrato sluoksnį kelių centimetrų gylyje.

Dauginamos tekomantės sėklomis arba auginiais – antrasis būdas, žinoma, paprastesnis ir greitesnis.

Nedidelės sparnuotos Tecomanthe dendrophila sėklos subręsta plonose, odiškose, 17–30 cm ilgio dėžutėse. Jos barstomos drėgno grunto paviršiuje ir neužberiamos – tik sudrėkinamos vandeniu iš purkštuvo. Vazonėlis uždengiamas plėvele arba stiklainiu ir laikomas šviesioje, šiltoje (23–25 laipsnių) vietoje, kol pasirodys daigai.

Visą tą laiką būtina reguliariai drėkinti žemę ir valyti kondensatą nuo vidinio dangos paviršiaus.

Daigai paprastai pasirodo po 14–20 dienų. Tada plėvelė nuimama, o aplinkos temperatūra sumažinama iki 20 laipsnių.

Pasirodžius dviem tikriesiems lapeliams, sėjinukai persodinami į atskirus vazonėlius.

Dauginant tekomantes vegetatyviniu būdu naudojami 10–15 cm ilgio pusiau sumedėję viršūniniai auginiai. Jie pjaunami pavasarį, įbedami į derlingą purų gruntą ir laistomi kokio nors įsišaknijimo stimuliatoriaus tirpalu. Svarbu palaikyti 25 laipsnių aplinkos temperatūrą ir parūpinti papildomą apšvietimą fitolempomis.

Taigi jei svajojate apie ryškią, aromatingą lianą su efektingais žiedais, ši botanikos sodų pamėgta retenybė taps puikiu pasirinkimu jūsų namams – net jei ir šiokiu tokiu kantrybės išbandymu.

The post Tekomantės – kantriųjų džiaugsmas appeared first on Kauno savaitė.

Iksora, deja, priklauso būtent pastariesiems.

Viešnia iš atogrąžų Azijos nėra toks augalas, kurį įsigijai ir gali pamiršti – ji kaip reikiant pašokdins ir įgudusį gėlių augintoją.

Tačiau bent kartą gyvenime išvydę neįtikėtinai spalvingą iksoros žydėjimą, esame tikri – įsimylėsite.

Ir jums būtinai prisireiks kuo daugiau sužinoti apie šią kaprizingą gražuolę bei jos priežiūros subtilybės.

Taigi skubame dalytis.

Ir efektingos, ir vaistingos

Iksora (Ixora) priklauso raudinių (Rubiaceae) šeimos genčiai. Tai reiškia, kad tam tikra prasme ji yra kavamedžio, gardenijos, chininmedžio bei kitų mažiau pažįstamų atogrąžų kultūrų giminaitė.

Egzistuoja daugiau nei 500 iksorų rūšių ir jos visos savo gimtinėje vadinamos labai romantiškais vardais – „džiunglių pelargonija“, „miško ugnis“, „aistringa meilė“, „Šivos liepsna“, „Vakarų Indijos jazminas“… Tai nedviprasmiškai byloja apie nepaprastą iksorų žiedų ryškumą – jie „dega“ net ir prieblandoje skendinčiose džiunglėse.

Laukinėje gamtoje iksoros paprastai auga kaip nedideli medeliai arba krūmokšniai – tankūs, kompaktiški, gausiai išsišakoję, kartais – vijokliniai, pasiekiantys iki 1,5–2 m aukštį.

Jų lapai žali, blizgūs, odiški, lancetiški su smailėjančia viršūne, iki 15 cm ilgio. Nedideli keturlapiai žiedai – balti, geltoni, rausvi arba raudoni (kartais paraudonuoja jau džiūdami) – sutelkti į įspūdingai pūpsančius žiedynus ant trumpų žiedkočių.

Vaisiai – juodi arba raudoni rutuliški kaulavaisiai.

Nors iksoros paplitusios visame pasaulyje, jų įvairovės centras atogrąžų Azijoje.

Karšto klimato sąlygomis šie augalai žydi ištisus metus ir yra plačiai naudojami kraštovaizdžių dizaine. Beje, ne tik kaip vienetiniai akcentai. Iš iksorų formuojamos įspūdingos gyvatvorės, kurios lengvai ištveria net ir labai stiprų genėjimą.

O dar tai komerciškai reikšmingas vaistinis augalas, naudojamas ir ajurvedoje. Visos iksoros dalys, įskaitant žiedus, lapus ir šaknis, liaudies medicinoje pasitelkiamos gaminant įvairius preparatus nuo odos ligų, diabeto, opų, dizenterijos ir kt.

Panorėjus virs net bonsu

Kambarinėje gėlininkystėje iš visos milžiniškos iksorų gausos labiausiai paplitusios dvi rūšys – skaistraudonė (Ixora coccinea) ir javinė (Ixora javanica), taip pat šiuolaikiniai hibridai.

Naminėms priskiriama ir kininė iksora (Ixora chinensis), dažnai žydinti baltais arba rausvais žiedais.

Tai kaprizingi augalai – meluos, kas sakys priešingai, tačiau tinkamai prižiūrimi džiugina itin gausiu ir spalvingu žydėjimu. Be to, tinka bonsams formuoti.

Visiems šiems maloniems rūpesčiams selekcininkai yra išvedę daugybę kambarinių iksoros veislių. Pastarųjų atstovai skiriasi dydžiu (yra net nykštukinių), žiedų spalva (skaisčiai raudona, geltona, rausva, oranžine) bei vainiklapių banguotumu.

Beje, greičiausiai kaip tik tai, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius rinkoje pasirodė daugybė naujų skaistraudonės iksoros veislių bei hibridų, vėl sužadino gėlininkų susidomėjimą šiuo augalu.

Taigi kaip įtikti šiam lepiam egzotui, kad jis sutiktų augti jūsų namuose?

Kaip prisijaukinti iksorą

Kambarinėje gėlininkystėje populiariausia ir dažniausiai sutinkama rūšis – ką tik minėta skaistraudonė iksora. Tad ją ir pasirinksime mūsų pavyzdžiui.

Skaistraudonės iksoros gali nuo pavasario pabaigos iki rudens pradžios džiuginti dideliais (iki 10 cm), aromatingais, vešliais ir daugiažiedžiais žiedynais. Tereikia „smulkmenos“ – sudaryti joms palankias augimo sąlygas.

Pirmiausia būtina paisyti oro temperatūros ir drėgmės reikalavimų, antra – užtikrinti vietos pastovumą. Esant mažai drėgmei ar nukritus temperatūrai, iksora tuoj pat numeta lapus. O pernešus vazoną iš vienos vietos į kitą – dar ir pumpurus.

Kyla akivaizdus klausimas: kurgi bute įkurdinti iksorą, kad visi jos poreikiai būtų patenkinti?

Pirmenybę teikite vietai, kur gausu ryškios, bet būtinai išsklaidytos šviesos – tokia iksoroms labiausiai patinka. Tiesioginių saulės spindulių šios džiunglių gyventojos nepakenčia, tačiau ir pavėsyje ar giliame pusšešėlyje auga prastai ir beveik nežydi, dažnai kenčia nuo ligų bei kenkėjų.

Šiai kultūrai į naudą ir grynas oras, todėl vasarą iksorą galima drąsiai išnešti į balkoną arba sodą.

Kaip ir visi atogrąžų kraštų augalai, iksoros klesti šilumoje ir drėgmėje. Vasarą aplinkos temperatūra reikalinga ne žemesnė kaip 20–25 laipsniai, žiemą – 15–18 laipsnių.

Žemė vazone turi būti nuolat šiek tiek drėgna (išskyrus ramybės laikotarpį). Taip pat būtina kasdien ir pageidautina ne vieną kartą lapų purkšti šiltu minkštu vandeniu.

Tik maždaug nuo rugpjūčio laistyti pradedama po truputį mažiau.

Klaidos kainuoja grožį

Kalbant apie gruntą, visi šios augalų genties atstovai mėgsta silpnai rūgščią žemę (pH 5–6). Taigi galima arba parduotuvėje įsigyti jau paruoštą tokio rūgštingumo mišinį, arba pasidaryti jo patiems. Pavyzdžiui, iš lapinės, velėninės žemės, smėlio ir durpių (santykiu 1:1:1:1). Arba iš velėninės, lapinės žemės ir smėlio (2:2:1).

Į netinkamo rūgštingumo žemę iksora sureaguoja iškart. Kad kažkas negerai, paprastai signalizuoja chlorozė – augalo lapai įgauna gelsvą atspalvį (tamsios dėmės ant lapų rodo, kad augalui trūksta geležies ir mangano).

Iksoroms nereikia labai didelio vazono – jų šaknų sistema gana kompaktiška. Tad suaugę augalai į didesnį indą persodinami tik pagal poreikį, maždaug kas 2–3 metus pavasarį.

Turėkite omenyje: dėl to, kad auga iksoros lėtai, į vietos pakeitimą jos reaguoja itin skausmingai. Ypač iškart po pasodinimo ar persodinimo, bet taip pat ir kraudamos pumpurus ar žydėdamos.

Gerai maitinti ir saugoti nuo skersvėjų

Tręšiamos iksoros kompleksinėmis trąšomis, geriausia – su mikroelementais, humatais ir pan.

Paprasčiausias ir patogiausias variantas būtų skystos trąšos, skirtos gausiai žydintiems kambariniams augalams, tačiau naudojant tik pusę nurodytos dozės.

Pavasarį ir vasarą gėlės tręšiamos kas savaitę.

Kaip ir kitoms kultūroms, pavasarį iksoroms reikia trąšų, kurių sudėtyje vyrauja azotas.

Rudenį, jei reikia, atliekamas genėjimas – pavasarį to daryti negalima, nes iksorų žiedynai formuojasi ant jaunų ūglių viršūnių. Tik pasibaigus žydėjimui ūgliai sutrumpinami maždaug 10 cm, taip pat pašalinamos apdžiūvusios ir nulūžusios šakelės.

Priverstinio ramybės periodo metu – namų sąlygomis jis tęsiasi maždaug nuo spalio iki vasario, – augalas turi būti laikomas ne žemesnėje kaip 15 laipsnių temperatūroje, saugomas nuo skersvėjų, mažiau laistomas ir visiškai netręšiamas.

Žiemą labai dažnai iksoroms apšviesti naudojamos augalų lempos.

Jei kas blogai, tai jūsų kaltė

Kalbant apie ligas ir kenkėjus, didžiausias iksorų baubas yra voratinklinės erkutės ir skydamariai, nors kartais jas puola ir amarai.

Su visais jais būtina aktyviai kovoti naudojant patalpose leidžiamus akaricidus arba insekticidus. Tai daryti svarbu nedelsiant, vos tik pastebite problemą, nes paskui praeis visa amžinybė, kol lėtai auganti iksora atsiaugins pažeistus lapus.

Iš negalavimų dažniausiai pasireiškia fiziologiniai sutrikimai, susiję su iksorų priežiūros klaidomis. Joms gali gelsti, džiūti, deformuotis ar nukristi lapai, arba ant jų atsiranda tamsių dėmių.

Taip nutikus, pasitikrinkite laistymo ir tręšimo režimą, žemės rūgštingumą, oro temperatūrą bei drėgmę aplink augalą.

Nepakenks nupurkšti lapus mikroelementų tirpalu (chelatine forma).

Esant nuolatiniam drėgmės pertekliui ir nepakankamai ventiliacijai, iksorų lapus taip pat gali pažeisti suodžiagrybis.

Dauginimas – tik kantriesiems

Kaip kambarinės gėlės auginamos iksoros paprastai dauginamos pusiau sumedėjusiais stiebo auginiais. Jie nupjaunami pavasarį, dar nespėjus susiformuoti pumpurams, ir sodinami į 200 ml talpos indelius su rūgščiu, lengvu bei derlingu gruntu, o tada uždengiami plėvele.

Šaknijimosi procesas nėra greitas – užtrunka iki poros mėnesių, – ir ne visada sėkmingas. Todėl jam paspartinti naudojami fitohormonai, šaknijimosi stimuliatoriai bei šildymas iš apačios (temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 25 laipsniai). Taip pat gyvybiškai svarbu nepamiršti palaikyti didelę oro drėgmę.

Galima iksoras dauginti ir sėklomis – bent jau teoriškai. Sėklas teks pirkti, nes kambario sąlygomis augalas jų nesubrandina. Ir šis procesas, kaip galite įsivaizduoti, bus dar lėtesnis nei dauginimas auginiais. Juolab kad iksorų sėklų gyvybingumas ir šiaip nėra labai didelis.

Vis dėlto, jeigu kada ryšitės išbandyti, atminkite, kad sėklos turi būti mirkomos per naktį, tada išdėliojamos ant grunto negiliame inde ir lengvai užberiamos plonu žemės sluoksniu, kuris po to sudrėkinamas purkštuvu ir uždengiamas plėvele.

Daigyklos su sėjinukais pastatomos šiltai ir taip laikomos tol, kol pasirodys daigeliai. Paprastai tai įvyksta per 2–4 savaites.

Tolesniam iksorų daigų augimui ir vystymuisi reikės ryškios išsklaidytos šviesos ir daug šilumos.

Šiek tiek paaugusius daigelius būtina išpikuoti į atskirus vazonėlius, žemę sudrėkinti ir pirmam laikui taip pat uždengti plėvele.

„Džiunglių liepsnos“ nė akimirkai neleis jums pamiršti, kad yra didžiausios namų gėlyno lepūnėlės.

The post Iksora, arba kaip užsiauginti „džiunglių liepsną“ appeared first on Kauno savaitė.

Joks kitas vazoninis augalas nesimbolizuoja švenčių taip, kaip raudonlapės puansetijos.

Dar neseniai, XX amžiaus viduryje, savo gimtinėje Meksikoje puošniausiosios karpažolės – tai botaninis jų pavadinimas – buvo auginamos kaip paprastos gėlės, nors iš tiesų yra kažkas tarpinio tarp krūmo ir liauno medelio.

Puansetijos paprastai žydi gruodį – dėl to dar vadinamos Kalėdų žvaigždėmis. Bet ne todėl jų auginimas mūsų kraštuose dažniausiai apsiriboja šventiniu laikotarpiu: išsaugoti šių gėlių grožį ilgiau mažai kam pavyksta, retas ir bando.

Iš tikrųjų visai nebūtina atsisveikinti su gražiosiomis meksikietėmis vos tik šventės praeina. Sudarius palankias sąlygas ir tinkamai prižiūrint, puansetijos žiedais gali džiuginti nuo 6 savaičių iki 2 mėnesių. Dar daugiau: net nenumanome, kad jos yra skinamos gėlės ir pamerktos vazoje laikosi labai ilgai – irgi net kelias savaites.

Anaiptol ne trumpalaikė puošmena

Raudona, žinoma, klasikinė paunsetijų spalva, tačiau jau labai seniai nebe vienintelė. Dabar šių kalėdinių gėlių dekoratyvumas viršija net išrankiausiųjų lūkesčius: puansetiją galima įsigyti rožinę, baltą arba geltoną, violetinę. Net taškuotą ar dėmėtą.

Pamačius tokį grožį, nesusigundyti labai sunku. Bet dar sunkiau stebėti, kaip namo parsineštos būsimos Kalėdų puošmenos ima akyse nykti nė šventinių dienų nesulaukusios.

Kodėl taip nutinka?

Tikėtina dėl to, kad kai rinkotės parduotuvėje puansetiją, ji atrodė dailiai, bet jau nebebuvo geriausios formos.

Pasak augintojų, idealiomis sąlygomis puansetijos gali žydėti ir mėnesį, ir du – taigi iki sausio pabaigos, jei mažiau pasiseks – vidurio. Bet kad tokią gėlę nusipirktum, reikia žinoti, į ką būtinai atkreipti dėmesį renkantis. O visų svarbiausia – išmanyti, iš kokių dalių susideda šis, atrodo, labai paprastas augalas.

Įsižiūrėkite į žiedus

Rankantis puansetiją, bene svarbiausias žingsnis yra gerai apžiūrėti jos žiedus. Ir čia būtina pabrėžti žodį „žiedai“.

Kaip jau turbūt žinote, pati spalvingiausia ir labiausiai akį traukianti puansetijų dalis, atrodanti kaip milžiniški žiedlapiai, iš tikrųjų yra pakitę lapai, botaniškai vadinami pažiedėmis. Jie netgi atrodo labiau kaip lapai nei kaip žiedlapiai.

Bet mažyčių gumbelių sankaupa tų raudonų ir kitokių atspalvių pažiedžių centre yra tai, kaip puansetijos žydi.

Tokios unikalios žiedų struktūros vadinamos ciančiais (lot. „cyathia“) ir yra būdingos karpažolinių šeimos augalams.

Ciančiai gali būti žali arba gelsvai žali, bet kai perkate puansetiją, jie turėtų būti visiškai užsidarę, kad dar nesimatytų ryškiai geltonos spalvos.

Jei žiedai jau prasiskleidę, turi spalvą arba barsto žiedadulkių miltelius, galite neabejoti – puansetijos žydėjimo, taigi ir dekoratyvumo, laikotarpis jau įpusėjo.

Jeigu žiedai sudžiūvę arba krenta (tuo nereikėtų stebėtis žinant, jog į mūsų parduotuves vazonai su puošniausiomis karpažolėmis pradeda pamažu plūsti jau lapkričio pabaigoje), augalas nėra šviežias ir parneštas namo ilgai nedžiugins.

Specialistai primygtinai pataria ieškoti augalų, tarp kurių spalvingų lapų susitelkę smulkučiai žiedeliai dar nė nesiruošia skleistis ir yra žalsvi. Prasiskleisdami jie pagelsta, vadinasi, kitokia spalva nei žalia išduoda, kad augalas žydi jau kurį laiką, todėl jūsų namuose išsilaikys trumpiau nei galėtų.

Tuo labiau venkite puansetijų, kurios jau barsto žiedadulkes – toks augalas yra peržydėjęs.

Patikrinkite pažiedes ir lapus

Šventes galinti išgyventi puansetija atrodys šviežia ir gyvybinga, o ne suglebusi ar pavytusi.

Lapai turi būti tamsiai žali, ne pageltę ar dar blogiau – krentantys (tas rodo, kad augalas patiria stresą).

Dažniausiai puansetijos, kaip ir daugybė kitų gėlių, parduodamos apsauginėse celofano „rankovėse“. Žvilgtelėkite į jų vidų arba išvis nuimkite, kad pamatytumėte, kaip atrodo apatinė augalo dalis.

Jeigu apatiniai lapai pageltę ar nukritę, tokio augalo nesirinkite. Parnešę namo galite gausiai laistyti, bet iki švenčių lapai vis tiek neataugs ir puansetijos išvaizda tikrai nepagerės.

Pirštu patikrinkite žemę

Jei substratas vazonėlyje visiškai išdžiūvęs, augalas patiria didelį stresą.

Puošniausiosios karpažolės mėgsta nedidelę, bet nuolatinę drėgmę. Ir priešingai nei daugelio pamėgtos vėzdūnės, kurios palaistytos greitai atsitiesia, sykį nuvytusi puansetija lengvai neatsigaus. Verčiau iškart ieškokite kitos.

Įvertinkite bendrą būklę

Pasitikėkite savo nuojauta. Jeigu atrodo, kad puansetijai kažkas ne taip, ji nėra gyvybinga, nepirkite – tik paleisite pinigus vėjais. Nes šventiniu laikotarpiu augalo būklė išliks tokia, kokia yra perkant. Jeigu jis jau dabar atrodo paveiktas streso, po kelionės iki namų ir bandymų juose adaptuotis puansetijos būklė tikrai nepagerės.

Jokių vabaliukų!

Savaime suprantama, kad negalima pirkti augalo, ant kurio stiebų, lapų ar pažiedžių matyti kokių nors vabzdžių. Tad nepatingėkite kruopščiai apžiūrėti. Juolab kad puansetijos jautrios baltasparniams, miltuotiesiems skydamariams, voratinklinėms erkutėms.

Kuo greičiau namo

Įsigiję puansetiją, pradėkite ja rūpintis dar neišėję iš parduotuvės – be priedangos neneškite į lauką. Ypač tada, jei oro temperatūra žemesnė nei 4,5 laipsnio.

Gabenti puansetiją celofaninėje „rankovėje“ dar pusė bėdos, bet visai be nieko – neleistina.

Kaip ir ilgam palikti vazonėlį su gėle šaltame automobilyje.

Puansetijos – subtropikų gyventojos, todėl į staigų temperatūros kritimą reaguos dramatiškai. Juk šaltis – tai stresas, o jis trumpina augalų gyvenimą.

Taip pat jokiu būdu nepraleiskite karantino. Pastatykite puansetiją atokiau nuo kitų kambarinių augalų, kol nežinote, kokie kenkėjai zuikiais atvyko kartu su naujoke. Geriau pasisaugoti nei užkrėsti visą namų oranžeriją.

Duokite laisvės ir šviesos

Sėkmingai pargabenę puansetiją į namus iškart pašalinkite „rankovę“ ar kitą vazonėlio dangą, jei tokia yra, – apsaugos labai reikalingos transportuojant gėles, tačiau ilgainiui gali pradėti trukdyti drenažui.

Persodinti puansetijos tikrai nebūtina, užteks įdėti ją į dekoratyvų vazonėlį – jei norite.

Kad gėlė ilgai žydėtų, iškart parūpinkite jai labai šviesią vietą namuose. Puansetijos iš prigimties labai tokią mėgsta ir puikiai toleruoja saulėkaitą.

Kita vertus, jeigu pirkote puansetiją išskirtinai kaip šventinę puošmeną, statyti ją galite bet kur, kur reikia, – kad ir tamsiausiame kampe. Skirtingai nei augusios natūralioje gamtoje, šiltnamio gėlės pratusios prie netiesioginių saulės spindulių ir net tokiomis sąlygomis didelio streso nepatirs. Tik, turėkite omenyje, gyvens šiek tiek trumpiau.

Be to, trūkstant šviesos puošniausiosios karpažolės negražiai ištįsta.

Mėgsta šilumą – ne karštį

Rūpindamiesi puansetijomis visada prisiminkite, iš kur jos kilusios. Taigi, nepaisant to, kad šios gėlės lepios, jei tik patalpoje bus apie 13 laipsnių, nieko blogo nenutiks, bet 18–21 laipsnio temperatūra joms kur kas labiau patiks.

Didesnio karščio puansetijoms tikrai nereikia!

Vandens – nei per daug, nei per mažai

Kas dėl laistymo, puansetijos vertina pastovumą ir saiką: žemė vazonėlyje turi būti visada šiek tiek drėgna, bet jokiu būdu negali permirkti.

Užpilkite maždaug po stiklinę vandens kas dvi tris dienas ir vis pakilokite vazonėlį, ar ne per lengvas, – tai kone tiksliausias būdas nustatyti, kada vėl reikės laistyti puansetiją.

Jeigu lėkštelėje po vazonu susikaupia bent kiek vandens, nedelsdami išpilkite.

Pasak specialistų, didžiausia klaida, kurią daro augintojai, – leidžia puansetijoms dienai ar kelioms visiškai išdžiūti. To paprastai pakanka, kad augalas, bandydamas išgelbėti šaknų sistemą, pradėtų mesti lapus.

Prasidėjus tokiam procesui, kelio atgal jau nebėra. Šiais metais jūsų puansetija jau nebeatsigaus. Todėl geriau meskite į kompostą ir pirkite naują.

    Naudinga žinoti

Laikykite puansetijas atokiau nuo naminių gyvūnų. Nors ekspertai sako, kad šio augalo toksiškumas smarkiai perdedamas, į pieną panašios sultys, išsiskiriančios pažeidus puansetijos stiebą ar lapus, gali sudirginti burnos gleivinę ir odą. Tad jeigu jūsų augintinis ir nuris puansetijos gabalėlį, jam gali sutrikti skrandžio veikla, bet nieko blogiau atsitikti neturėtų.
Jeigu vazone auganti puansetija ištįso, numetė apatinius lapus, drąsiai nukirpkite stiebą ir pamerkite į vazą – taip ji dar ilgai jus džiugins.

The post Misija „Kalėdų žvaigždė“ appeared first on Kauno savaitė.

Ypač svarbu pasirūpinti tinkamu augalo drėkinimo režimu žiemą, kai jo vandens poreikis sumažėja.

Pagrindinė užduotis – neleisti, kad laikotarpiu, kai augalui vandens reikia mažiausiai, dirvožemis visiškai išdžiūtų.

Optimali šio augalo laistymo dažnumo norma šaltuoju metų laiku yra kartą per mėnesį.

Kai kurie augintojai jį sumažina net iki vieno karto per du mėnesius.

Taip yra todėl, kad trumpėjant dienai ir augalui lėtinant augimą, jo drėgmės poreikis mažėja. Atitinkamai didėja rizika sansevjerą perlaistyti.

Būtent perlaistymas yra dažniausia šio prabangaus augalo žūties priežastis.

Ne mažiau svarbus yra ir teisingas vandens pylimo būdas.

Visada laistykite pačią žemę, o ne pilkite vandenį per lapų rozetės centrą. Drėgmė gali kauptis rozetės viduryje, sudarydama palankias sąlygas šaknų arba augalo vainiko puviniui.

Taip pat labai svarbu pasirūpinti tinkamu drenažu vazone.

Jo apačioje turi būti keramzito ar kitos drenažui skirtos medžiagos sluoksnis, o dugne – kelios skylės pertekliniam vandeniui nutekėti.

Sansevjeros gerokai ilgiau išgyvena sausoje nei nuolat drėgnoje žemėje.

Jei ruošiatės persodinti sansevjerą, pasirūpinkite jai tinkamu substratu.

Geriausia rinktis smėlingą arba priesmėlio dirvožemį – tokį, kuris lengvai atiduoda drėgmę.

Taip pat jį galima maišyti su perlitu, vermikulitu ar kitu panašiu komponentu, kuris palengvina žemės struktūrą ir padidina jos laidumą.

Be to, gėlę rekomenduojama auginti neglazūruotame moliniame inde, nes jis praleidžia orą ir vandenį, todėl sudaro augalui palankesnes sąlygas nei plastikinis vazonas.

Kaip papildomą atsargumo priemonę verta atkreipti dėmesį į tai, kiek ilgai po laistymo dirva po augalu išlieka drėgna.

Jei substratas ilgą laiką sulaiko vandenį, per kitą laistymą reikėtų sumažinti naudojamo vandens kiekį.

The post Kaip laistyti sansevjerą: yra paprasta paslaptis appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau orų prognozėms pranašaujant pirmą rimtesnį šaltį, daugeliui pradedančių augintojų kyla pagrįstas klausimas: kaipgi mano gražiosios hortenzijos? Ar pavyks joms ištverti žiemą, jeigu neuždengsiu?

Pasak specialistų, atsakymas į šį klausimą ir paprastas, ir nelabai.

Hortenzijų atveju viskas priklauso nuo rūšies, klimato ir auginimo sąlygų. Kai kurioms atmainoms reikia šiltesnio apkloto žiemai, o kitos su šalčiais puikiai susidoroja ir pačios.

Šalčiams atsparios

Šviesiosios hortenzijos. Pačios atspariausios šalčiams iš visų. Be jokių uždangų ar priedangų išveria tikrus speigus iki -35 laipsnių. Jeigu šakelės kiek ir apšąla, tai nedaro jokios poveikio nei žiedų kiekiui, nei kokybei ateinantį sezoną, nes žiedinius pumpurus šviesiosios hortenzijos krauna ant tų metų ūglių.

Be to, dauguma augintojų tokias hortenzijas rudenį smarkiai nugenėja. Likę neaukšti krūmeliai visiškai pasidengia sniegu, kuris, jei tik jo netrūksta, tampa papildoma apsauga ir padeda augalui peržiemoti ne tik sėkmingai, bet ir sveikai.

Tačiau šviesiąsias hortenzijas prieš žiemą apkarpo ne visi. Kai kurie sodininkai palieka dekoratyvumo nepraradusius sudžiūvusius žiedus – jais mėgautis nori kuo ilgiau. Bet ir tada hortenzijos iki pavasario nesunkai ištveria.

Šluotelinės hortenzijos. Dar vienos žiemų nebijančios gražuolės. Tiesa, rudeniui baigiantis šiuos įspūdingus augalus milžiniškais kūginiais baltais, kreminiais, žalsvais ar rausvais žiedynais įprasta mulčiuoti – paberti aplink stiebą sausų lapų arba kompostinės žemės. To visiškai pakanka.

Tačiau jei jūsų šluotelinės hortenzijos sodinukas labai jaunas, nepakenks storesnė uždanga.

Ąžuolialapės hortenzijos. Jų krūmai aukšti, pasiekia ir 2,5 m, žiedynai – stambūs, balti, kūgiški su 5–7 karpytais lapais, kurie rudenį nusidažo ryškia vyšnine, o kartais kone violetine spalva.

Ąžuolialapės hortenzijos irgi žydi ant šiųmečių stiebų, be to, yra atsparios ligoms bei kenkėjams. Bet drėgmę jos mėgsta gal net labiau nei kitos hortenzijos – nepakęs net trumpalaikės sausros.

Laipiojančiosios hortenzijos. Šios lianos stambiais skėtiniais žiedynais ir širdies formos lapais labai neįnoringos. Per sezoną pakančia pavėsį, žiemą – šalčius: gali ištverti ir -35 laipsnių speigą.

Tad dengti reikia nebent visai jaunučius augalus pirmuosius dvejus jų gyvenimo metus.

Prieš žiemą jie nuimami nuo atramų, prilenkiami prie žemės, uždengtos sausų lapų sluoksniu, ir apklojami agrotekstile.

Ant viršaus dar galima sukonstruoti lankų karkasą ir aptraukti jį plėvele – tik svarbu nepamiršti palikti ventiliacijos angų.

Priedangos reikalingos

Didžialapės hortenzijos. Jų krūmai išauga iki 2 m aukščio ir stebina atspalvių įvairove – žiedynų spalvą galima keisti reguliuojant dirvožemio rūgštingumą. Kai žemė rūgšti, jie būna mėlyni ar net violetiniai, jeigu dirva neutrali – rožiniai arba raudoni.

Saržento hortenzijos. Augūs šių hortenzijų krūmai išsiskiria tamsiai žaliais tarsi pūkuotais lapais ant storų rudų nulinkusių šakų. Žiedai stambūs skėtiški, sudaryti iš smulkių žiedelių – violetinių centre ir baltų pakraščiuose.

Žiedpumpurius krauna ant pernykščių ūglių, todėl per žiemą svarbu išsaugoti visus šviežius ūglius.

Kaip užkloti hortenzijas

Hortenzijų žiemojimui reikia pradėti ruoštis, kai žiema dar nė nekvepia – taigi prieš mėnesį ar du.

Pirmasis darbas – kaip reikiant pagirdyti šiuos augalus, kad drėgmės nepritrūktų visą šaltąjį sezoną. Taigi po kiekvienu krūmu turėtumėte išpilti du tris kibirus vandens. Taip apsaugosite šaknų sistemą nuo perdžiūvimo, galinčio tokius augalus ištikti ir žiemą.

Pageidautina visa tą vandenį išlieti per kelis kartus, kad drėgmė gerai susigertų į žemę ir lygiai pasiskirstytų plote aplink augalą.

Taip pat svarbu prieš žiemą patręšti hortenzijas kompleksinėmis kalio ir fosforo trąšomis. Jos gerina augalų imunitetą, padeda laiku subrandinti ūglius ir didina atsparumą šalčiams.

Didžialapės hortenzijos žiedpumpurius krauna ant viršutinės ūglių dalies, todėl joms pavojingos net pirmosios šalnos.

Specialistai pataria derinti superfosfatą (apie 25 g į 10 litrų vandens) su kalio sulfatu (apie 20 g į 10 litrų vandens). Bet tinka hortenzijoms ir diamofosas arba kalio monofosfatas (kiekiai – pagal nuorodas ant pakuočių).

Sausas trąšas reikia berti po augalo vainiku, kruopščiai užpurenti ir palaistyti.

Tik po tokių procedūrų galima imtis konstruoti hortenzijoms uždangas.

Pats paprasčiausias būdas apšiltinti augalus – tiesiog apvynioti juos tam tinkama danga, kad ji saugotų nuo šalčio ūglius ir lepius pumpurus.

Tačiau jauniems hortenzijų krūmeliams ir šilumamėgėms rūšims to nepakanka. Joms neretai prireikia ir dviejų sluoksnių agrotekstilės (tankis – ne mažesnis kaip 60 g kvadratiniam metrui!) uždangos.

Paprastesnis metodas – surišti hortenzijų stiebus į kuokštą ir apvynioti spunbondu.

Krūmų pagrindą pageidautina mulčiuoti kompostu arba sausomis durpėmis, o plotą po vainiku uždengti sausais lapais.

Svarbiausia nepamiršti pavasarį žieminį mulčio sluoksnį pakeisti į šviežią sausą mulčią, kad augalas nepradėtų šusti.

Kur žiemos vis dar labai šaltos, virš hortenzijų tebestatomos palapinės iš šakų, paskui apdengiamos plėvele, saugančia augalus nuo užšalimo ir kritulių.

Lengviausia, aišku, jeigu auginate hortenzijas vazonuose – juos su augalu šaltajam metų laikui užtenka tiesiog perkelti į tamsią vėsią patalpą.

Hortenzijų dengimas žiemai – ypač kai pastarosios dabar menkai tikras žiemas ir primena, – nėra universali taisyklė. Tai racionalus sprendimas, kurį kiekvienas priimame savo nuožiūra pagal tai, kokias hortenzijas auginame ir kokios vyrauja oro sąlygos.

Dėl šluotelinių ir šviesiųjų hortenzijų galite nesijaudinti – jos paprastai sėkmingai sulaukia pavasario nepaisant nieko. Bet didžialapėmis ir kitomis augintinėmis geriau nerizikuokite: tinkamai pasirūpinus jų žieminiais „kailinukais“, kitą sezoną augalai atsidėkos nuostabiu žydėjimu.

    Įdomūs faktai

Hortenzijos – nuodingi augalai: ir jų lapai, ir žiedai gali sutrikdyti skrandžio veiklą, sukelti alergiją, todėl būkite atsargūs, jeigu šeimoje yra mažų vaikų arba augintinių. Nepakenks, jeigu visus hortenzijų priežiūros darbus atliksite mūvėdami pirštines.
Hortenzijos nemėgsta agresyvių kaimynų. Patariama jų nesodinti pernelyg arti taškuotųjų šilingių, paupinių jonpaparčių, avižuolių ir pan. Geri kaimynai hortenzijoms jazminai, lanksvos, alyvos. Nors geriausiai hortenzijų krūmai formuojasi pasodinti vieni.

The post Hortenzijų žiemojimo vadovas. Kurioms reikia apkloto, o kurioms ne? appeared first on Kauno savaitė.