Rašytoja, populiarių biografinių romanų apie Lietuvos literatūros klasikus autorė Aldona Ruseckaitė prisipažįsta nė neketinusi rašyti apie Juozą Tumą-Vaižgantą ar kunigą Ričardą Mikutavičių, tačiau pamažu atsivėrusios neįtikėtinos jų gyvenimų paralelės paskatino imtis naujo romano. Knygoje „Naktiniai pokalbiai“ du skirtingų epochų dvasininkai tarsi susitinka pasikalbėti apie tikėjimą, kūrybą, likimą, o autorė į šį pasakojimą įpina ir itin asmeniškų savo prisiminimų.

Niekada nesakyk niekada

Pasakotojo talentu švytintis vakaras nutiko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Nenuostabu – juk savo naujausią knygą – romaną „Naktiniai pokalbiai. Juozo Tumo-Vaižganto ir Ričardo Mikutavičiaus gyvenimo paralelės“ – pristatė rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Autorė pasakojo niekada neketinusi rašyti nei apie Vaižgantą, nei apie R. Mikutavičių.

„Apie Vaižgantą jau labai daug prirašyta, atrodė, kad viskas išsemta. Dar galima pajuokauti – nėra meilės istorijų, kokių nors ypatingų intrigų. Kunigas Ričardas buvo labai mylimas. Juo žavėjosi daugybė moterų – sekdavo paskui iš vienos bažnyčios į kitą, užsirašinėdavo pamokslus. Tai iš tiesų labai gražu. Ir pati labai juo žavėjausi. Tačiau dar prieš kelerius metus jo mirties aplinkybės, paskutiniai gyvenimo įvykiai buvo labai skaudūs. Dabar, kalbėdama apie šią knygą, prisimenu Bernardo Brazdžionio mintį: pirmoji poeto eilutė yra iš Dievo, o visos kitos – iš paties poeto. Man regis, šįkart ir aš gavau impulsą iš aukščiau. Pradėjau galvoti apie šiuos du kunigus, pastebėti neįtikėtinus jų gyvenimų sutapimus“, – sako A. Ruseckaitė.

Gyvenimų paralelės

Tokių Vaižgantą ir R. Mikutavičių siejančių sąsajų-sutapimų apstu: Kauno kunigų seminarija, Vytauto Didžiojo bažnyčia, abu gyveno tame pačiame bute, abu rašytojai, dėstytojai, kolekcininkai, bažnyčių restauratoriai, mirė sulaukę 63 metų ir kelių mėnesių, kunigavo apie 40 metų, abiejų nemėgo bažnytinė valdžia, abu bendravo su prezidentais ir buvo susiję su Lietuvos valstybės atkūrimu, abu nepaprastai populiarūs visuomenėje, abiejų laidotuvės pritraukė minių minias žmonių ir kt.

„Ėmiau matyti vis daugiau šių dviejų gyvenimų paralelių. Supratau, kad tai nėra vien sutapimai. Nors ir priklausė skirtingoms epochoms, turėjo labai daug bendra. Būtent taip pamažu ir gimė mintis parašyti šią knygą“, – prisimena A. Ruseckaitė.

Pats intymiausias

Nors Vaižganto (1869–1933) ir R. Mikutavičiaus (1935–1988) gyvenimo keliai vingiavo per skirtingus laiko klodus, „Naktiniuose pokalbiuose“ autorės fantazija šiems dvasininkams suteikia galimybę kalbėtis apie abiejų gyvenimo paraleles, kelius ir posūkius, bažnytinius dalykus, teatrą, santykius su bažnytine valdžia, sėkmes, nuoskaudas ir kt.

Visa tai įpinant ir trečią veikėją – moterį.

„Iš visų septynių mano romanų apie Lietuvos klasikus šis man pats artimiausias, tiksliau, intymiausias, kadangi ta moteris esu aš. Atveriu savo prisiminimus kuriant Vaižganto muziejų, daugybe temų bendraujant su R. Mikutavičiumi. Tarsi atiduodu skolą – kunigas Ričardas muziejui dovanojo apie 400 knygų, labai rūpinosi Vaižganto muziejaus įkūrimu, padėjo ieškant pagalbos savivaldybėje ir Kultūros ministerijoje. Man nesinorėjo visko išsinešti su savimi, nes iki šiol niekas apie R. Mikutavičių nieko nerašo“, – pasakoja A. Ruseckaitė.

Šaltinių paieškos

Medžiagos apie abi asmenybes išties labai nevienodai – 26 tomai apie Vaižgantą, jo laiškai, pamokslai, prisiminimų ir kitos knygos.

Apie R. Mikutavičių – itin mažai. Viktoro Rudžiansko knygelė „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“, penkios eilėraščių knygos, dvi pamokslų, taip pat vienos šeimos daryti pamokslų įrašai.

Tad rašytojai teko itin daug naudotis spauda.

„Valandų valandas sėdėjau bibliotekoje, bibliotekininkės vežė su vežimėliais įrištus „Kauno dienos“, „Lietuvos ryto“ ir kt. numerius. Labai pagelbėjo ir išleista R. Mikutavičiaus bibliografija“, – kalbėjo rašytoja.

Paklausė tik trijų dalykų

Autorę kiek stebina, kad iki šiol niekas nesiryžta fiksuoti dar gyvų visuomenės prisiminimų apie R. Mikutavičių, nors šis bendravo su įvairaus lygmens asmenimis – tarp jų prezidentai, ministrai, rektoriai, aukštuomenė.

„Man pačiai buvo taip. Nueini į pobūvį, pasakai rašanti apie R. Mikutavičių, o su tavimi jau dalijamasi: „Žinai, mus jis tuokė. Paklausė tik trijų dalykų: ar vienas kitą mylite? Ar norite kartu nugyventi visą gyvenimą? Ar norite bendrų vaikų ir juos užaugint? Daugiau dokumentų nė neprašė – iškart rinkomės vestuvių dieną.“ Žinoma, iš tiesų kažkokių dokumentų reikalavo, nors tiek Vaižganto, tiek R. Mikutavičiaus po kelias santuokas bažnytinis tribunolas panaikino. Matyt, kažkas įskundė“, – šypteli A. Ruseckaitė.

The post Du kunigai, vienas butas ir stulbinami likimo sutapimai appeared first on Kauno savaitė.