The post Alzheimerio ligos riziką gali išduoti akys appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau daugeliu atvejų problema slypi ne pačiame ekrane, o mūsų įpročiuose: kaip sėdime, kokiu atstumu laikome monitorių, kaip apšviesta patalpa ir ar leidžiame akims pailsėti.

Vadinamasis skaitmeninis akių nuovargis paprastai nėra ilgalaikis akių pažeidimas.

Tai laikinas diskomfortas, atsirandantis ilgai žiūrint į arti esantį objektą.

Akys rečiau mirksi, ašarų plėvelė greičiau išdžiūsta, o akies raumenys nuolat dirba fokusuodami vaizdą.

Gera žinia ta, kad dažniausiai padeda ne naujas monitorius ar brangūs akiniai, o keli paprasti pakeitimai.

Monitoriaus aukštis svarbesnis, nei atrodo

Netinkamas monitoriaus aukštis dažniausiai siejamas su kaklo ar pečių skausmu, tačiau jis veikia ir akis.

Jeigu ekranas pastatytas per aukštai, žmogus priverstas žiūrėti į jį plačiau atmerktomis akimis. Dėl to akys greičiau sausėja.

Patogiausia, kai viršutinė monitoriaus dalis yra maždaug akių lygyje arba šiek tiek žemiau, o į ekrano centrą žiūrima truputį žemyn.

Tokia padėtis natūralesnė ir kaklui, ir akims.

Jeigu monitorius per aukštai, pakanka nuleisti jo stovą.

Jei reguliavimo nėra, galima naudoti kitą stovą ar monitoriaus laikiklį.

Svarbu ne tik „gražiai pastatyti“ ekraną ant stalo, bet ir pritaikyti jį prie savo sėdėsenos.

Koks atstumas iki ekrano tinkamiausias?

Per arti laikomas ekranas taip pat vargina akis. Tuomet akims tenka nuolat įtemptai fokusuoti vaizdą iš labai mažo atstumo.

Patogus atstumas iki monitoriaus dažniausiai yra maždaug ištiestos rankos ilgis – apie 50–70 centimetrų.

Dideliam ekranui gali reikėti ir didesnio atstumo.

Jeigu sėdint tenka lenktis į priekį, prisimerkti ar skaityti labai smulkų tekstą, geriau ne artinti veidą prie monitoriaus, o padidinti šriftą ar pakeisti ekrano mastelį.

Dirbant su nešiojamuoju kompiuteriu verta pagalvoti apie išorinę klaviatūrą ir pelę. Tada ekraną galima pastatyti patogesniame aukštyje, o rankas laikyti taisyklingiau.

Didelis monitorius ne visada reiškia daugiau komforto

Didelis ekranas patogus darbui su keliomis programomis, lentelėmis ar nuotraukomis, tačiau akims jis ne visada lengvesnis.

Kuo didesnis ekranas ir kuo arčiau jis stovi, tuo daugiau akys turi „keliauti“ nuo vieno krašto prie kito.

Be to, žiūrėdami į didelį ekraną žmonės kartais plačiau atmerkia akis ir rečiau mirksi.

Dėl to dienos pabaigoje gali atsirasti sausumas, perštėjimas ar neryškus vaizdas.

Tai nereiškia, kad didelio monitoriaus reikia atsisakyti.

Tiesiog svarbu jį pastatyti toliau, sureguliuoti ryškumą, šrifto dydį ir darbo langus išdėstyti taip, kad nereikėtų nuolat įtemptai dairytis po visą ekraną.

Ar svarbi ekrano atnaujinimo dažnio reikšmė?

Šiuolaikiniai monitoriai dažniausiai veikia bent 60 Hz dažniu, todėl matomas mirgėjimas daugeliui vartotojų nebėra tokia didelė problema kaip senesnių ekranų laikais.

Vis dėlto dalis žmonių jautriai reaguoja į ekrano apšvietimo mirgėjimą, ypač jei monitoriaus ryškumas mažinamas ne itin kokybišku būdu.

Renkantis naują monitorių verta atkreipti dėmesį į žymą „flicker-free“ arba panašų gamintojo nurodymą, kad ekranas turi apsaugą nuo mirgėjimo.

Tai gali būti svarbiau nei vien didelis hercų skaičius, ypač jei monitorius bus naudojamas ne žaidimams, o ilgam kasdieniam darbui.

Mėlyna šviesa – ne pagrindinis priešas

Apie mėlyną šviesą pastaraisiais metais kalbama labai daug. Reklamose neretai teigiama, kad būtent ji yra pagrindinė akių nuovargio priežastis.

Tačiau moksliniai duomenys tokio teiginio nepagrindžia.

Ekranų skleidžiama mėlyna šviesa nėra laikoma pagrindine akių pažeidimų priežastimi.

Daug svarbesni veiksniai – ilgas žiūrėjimas iš arti, retas mirksėjimas, netinkamas apšvietimas, atspindžiai ir per mažos pertraukos.

Vis dėlto vakare ekranai gali trukdyti miegui, nes ryški šviesa, ypač melsvo atspalvio, gali veikti paros ritmą. Todėl prieš miegą verta sumažinti ekrano ryškumą, įjungti šiltesnes spalvas arba paprasčiausiai trumpiau naudotis telefonu ir kompiuteriu.

Ryškumas ir atspindžiai – dažna akių nuovargio priežastis

Akis vargina ne tik pats ekranas, bet ir jo santykis su aplinka. Per ryškus monitorius tamsiame kambaryje arba ant ekrano krintantys lango, lempos ar saulės atspindžiai verčia akis nuolat prisitaikyti.

Tokiu atveju gali padėti labai paprasti sprendimai: sumažinti ekrano ryškumą, pasukti monitorių taip, kad jame neatsispindėtų langas, nuleisti roletus arba pakeisti stalinės lempos padėtį.

Darbo vietoje geriausia vengti situacijos, kai už monitoriaus yra labai ryškus langas arba kai šviesa tiesiogiai atsispindi ekrane. Matinis ekranas ar matinė apsauginė plėvelė taip pat gali sumažinti atspindžius.

Ar išlenktas monitorius gali būti patogesnis?

Išlenkti monitoriai dažnai pristatomi kaip patogesni akims, nes jų forma labiau atitinka žmogaus matymo lauką.

Kai kuriems vartotojams tai iš tiesų gali būti patogu, ypač naudojant platų ekraną.

Tačiau išlenktas monitorius nėra stebuklingas sprendimas.

Jis gali padėti sumažinti akių „lakstymą“ po labai platų ekraną, bet nepakeis pertraukų, tinkamo atstumo, gero apšvietimo ir taisyklingos darbo vietos.

Jeigu monitorius naudojamas daugiausia tekstams, naršymui ar biuro darbui, svarbiau ne tai, ar jis išlenktas, o ar ekranas neakina, nemirga, yra tinkamo dydžio ir pastatytas patogiu atstumu.

Paprasta taisyklė akims pailsinti

Viena žinomiausių rekomendacijų – vadinamoji 20–20–20 taisyklė. Kas 20 minučių reikėtų bent 20 sekundžių pažiūrėti į objektą, esantį maždaug už 20 pėdų, tai yra apie 6 metrų atstumu.

Nebūtina šios formulės laikytis matematiškai tiksliai.

Svarbiausia – reguliariai atitraukti žvilgsnį nuo ekrano ir pažiūrėti į tolį: pro langą, į kitą kambario galą ar tiesiog į toliau esantį objektą.

Tokios trumpos pertraukos leidžia atsipalaiduoti akies fokusavimo raumenims.

Taip pat verta sąmoningai dažniau mirksėti. Dirbdami prie ekrano žmonės mirksi rečiau, todėl akys greičiau sausėja.

Jei sausumas kartojasi, gali padėti dirbtinės ašaros be konservantų, tačiau dėl nuolatinio diskomforto geriau pasitarti su akių gydytoju ar optometristu.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis monitorių?

Jeigu planuojate pirkti naują monitorių ir norite, kad jis būtų kuo patogesnis ilgam darbui, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus.

Pirmiausia rinkitės matinį ekraną arba tokį, kuris gerai slopina atspindžius.

Antra, ieškokite apsaugos nuo mirgėjimo – „flicker-free“ ar panašios technologijos.

Trečia, ne visada verta rinktis didžiausią įmanomą ekraną: biuro darbui kartais patogesnis vidutinio dydžio, bet kokybiškas monitorius.

Taip pat naudinga, kad monitoriaus stovas leistų reguliuoti aukštį, pasvirimą ir pasukimą. Jeigu ekranas techniškai geras, bet stovi nepatogiai, akys ir kaklas vis tiek pavargs.

Kada reikėtų kreiptis į specialistą?

Jeigu akių nuovargis praeina pailsėjus, pakeitus apšvietimą, sumažinus ryškumą ar pradėjus daryti pertraukas, dažniausiai tai susiję su darbo įpročiais. Tačiau yra atvejų, kai delsti nereikėtų.

Į akių gydytoją verta kreiptis, jeigu akių skausmas, sausumas, dvejinimasis, neryškus matymas ar galvos skausmai kartojasi nuolat, nepraeina kelias savaites, stiprėja arba trukdo dirbti.

Kartais problema gali būti ne monitoriuje, o netinkamuose akiniuose, astigmatizme, sausų akių sindrome ar kitose regos problemose.

Svarbiausia išvada paprasta: ekranas dažniausiai „negadina akių“ visam laikui. Tačiau ilgas darbas be pertraukų, bloga darbo vieta ir per mažas dėmesys apšvietimui gali sukelti labai nemalonų diskomfortą.

Dažnai pakanka monitorių pastatyti šiek tiek žemiau, atsitraukti per ištiestos rankos atstumą, sumažinti ryškumą, pašalinti atspindžius ir nepamiršti pertraukų.

The post Skauda akis nuo kompiuterio? Priežastis gali būti visai ne ekrane appeared first on Kauno savaitė.

Jis siejamas su sunkiu lėtiniu akių uždegimu, galinčiu baigtis net aklumu.

Kinijos mokslininkai nustatė, kad paslaptingai daugėjančių akių ligų priežastis gali būti vadinamasis paslėpto mirtingumo nodavirusas, gerai žinomas akvakultūros sektoriuje.

„Paslėpto mirtingumo nodavirusas“ (angl. Hidden Mortality Nodavirus arba labiau žinomas kaip Redspotted Grouper Nervous Necrosis Virus – RGNNV, priklausantis Betanodavirus genčiai) yra itin pavojingas virusas, sukeliantis nervinę nekrozę žuvims.

Kas yra paslėpto mirtingumo nodavirusas?

Paslėpto mirtingumo nodavirusas pirmą kartą aprašytas 2014 metais.

Ilgą laiką jis buvo laikomas išskirtinai akvakultūros problema, nes masiškai naikino baltakojes krevetes.

Jo pavadinimas nėra atsitiktinis – užsikrėtusios krevetės žūsta pamažu, grimzta į dugną, o ūkininkai nuostolius pastebi tik tada, kai jie jau būna dideli.

Per pastarąjį dešimtmetį virusas padarė reikšmingą ekonominę žalą Kinijos ir Pietryčių Azijos krevečių ūkiams.

Jo „šeimininkų“ ratas plėtėsi: nuo krevečių iki krabų, žuvų, moliuskų ir jūros agurkų. Tačiau iki šiol niekas nemanė, kad jis gali užkrėsti žmones.

Neįprasta akių liga Kinijoje

Nuo maždaug 2019 metų Kinijos gydytojai pradėjo fiksuoti augantį neįprastos akių ligos atvejų skaičių – tai nuolatinis virusinis priekinis uveitas, lydimas itin padidėjusio akispūdžio.

Ši būklė primena glaukomą, tačiau turi ryškų uždegiminį ir virusinį komponentą.

Įprastai tokius uždegimus sukelia herpeso, vėjaraupių ar citomegalo virusai, tačiau šiems pacientams visi tyrimai buvo neigiami.

Tiriant akių audinius, aptiktos iki tol nežinomos viruso dalelės, savo forma ir dydžiu labai panašios į paslėpto mirtingumo nodavirusą.

Liga pasirodė esanti itin atkakli: apie 83 proc. pacientų patyrė pasikartojančius epizodus, o pusei jų akispūdis viršijo kritinę ribą.

Tokie pakartotiniai paūmėjimai gali negrįžtamai pažeisti regos nervą ir smarkiai pabloginti regėjimą.

Moksliniai įrodymai

Tyrime dalyvavo 70 pacientų, kuriems diagnozuota nuolatinė akių hipertenzija. Mokslininkai pateikė kelis svarbius įrodymus:

• akių audiniuose aptiktos ~25 nm dydžio viruso dalelės (kontrolinėje grupėje jų nebuvo);
• specialūs antikūnai patvirtino būtent šio nodaviruso buvimą;
• genetinė analizė parodė net 98,96 proc. sutapimą su virusu, randamu jūrų gyvūnuose;
• visi pacientai turėjo antikūnų prieš šį virusą.

Eksperimentai su gyvūnais taip pat patvirtino ryšį – užkrėstos pelės patyrė panašius akių pažeidimus.

Be to, virusas laboratorijoje gebėjo užkrėsti žmogaus ragenos ląsteles.

Kaip užsikrečiama?

Didžioji dalis pacientų (apie 71 proc.) turėjo kontaktą su žaliais jūros produktais:

• pjaustė žalią žuvį ar krevetes be pirštinių;
• arba vartojo neapdorotas jūros gėrybes.

Tai rodo, kad pagrindiniai užsikrėtimo keliai yra tiesioginis kontaktas su žalia mėsa ir jos vartojimas be terminio apdorojimo.

Kuo dažnesnis kontaktas, tuo didesnė rizika.

Ar tai aktualu tik Kinijoje?

Nors nustatyta atvejų kol kas nėra daug, virusas aptiktas net 49 rūšių jūrų gyvūnuose visame pasaulyje – Azijoje, Europoje, Afrikoje, Amerikoje ir net Antarktidoje.

Jis rastas ir įprastuose turguose parduodamuose produktuose.

Vis dėlto mokslininkai ragina nepanikuoti – ryšys dar tiriamas, o epideminio plitimo požymių kol kas nėra.

Ką verta žinoti?

Šis atradimas keičia požiūrį į zoonozines ligas – iki šiol manyta, kad didžiausią pavojų kelia sausumos gyvūnai. Dabar aiškėja, kad ir jūrų ekosistemos gali būti naujų infekcijų šaltinis.

Praktinės rekomendacijos paprastos:

• tvarkant žalias jūros gėrybes naudoti pirštines;
• atsargiai vertinti žalių jūros produktų vartojimą.

Tolesni tyrimai parodys, kiek ši problema iš tiesų paplitusi ir ar reikės keisti maisto saugos reikalavimus.

The post Krevečių mėgėjams naujas virusas gali pažeisti regėjimą appeared first on Kauno savaitė.

Mūsų tėvai buvo įsitikinę, kad taip galima sugadinti akis.

Galbūt ir šių dienų mamos bei tėčiai draudžia vaikams pernelyg arti prikišti ekranus prie akių, tačiau dabar tai dažniau taikoma išmaniesiems telefonams.

Tad ar visa tai buvo tiesa?

Kaip mažas atstumas tarp ekrano ir akių galėjo sugadinti regėjimą?

Ar nuo televizoriaus galima apakti

Pasirodo, sėdint arti televizoriaus niekas neapaks – tai tik mūsų vaikystės mitas.

Amerikos oftalmologijos akademija patvirtina: nėra jokių įrodymų, kad mažas atstumas iki ekrano galėtų visam laikui pakenkti akims – nei vaikų, nei suaugusiųjų.

Baimė „apakti nuo televizoriaus“ kilo dar senaisiais kineskopinių televizorių laikais, kai šie skleidė mikroskopines rentgeno spindulių dozes.

Tuomet ir atsirado patarimas „nesėdėk per arti“.

Mūsų tėvai labiau bijojo spinduliuotės, o ne žalos akims.

Tačiau šiuolaikiniai ekranai yra visiškai saugūs – jie neskleidžia jokios radiacijos.

Kai sėdite per arti, akys tiesiog pervargsta.

Joms tenka nuolat įtempti raumenis, kad išlaikytų fokusą į artimą objektą, be to, jūs rečiau mirksite. Dėl to gali atsirasti akių sausumo, „smėlio akyse“ pojūtis, galvos skausmai ir laikinas regėjimo neryškumas.

Visa tai vadinama skaitmeniniu regos nuovargiu – nemalonia, bet laikina būkle.

Nuo ko genda vaikų regėjimas

O štai kas iš tiesų blogina regėjimą, ypač vaikams, – tai ilgos valandos, praleistos prie planšetės, knygos ar telefono, ir per mažai laiko lauke.

Mokslininkai nustatė, kad vaikai, kurie lauke praleidžia mažiau nei dvi valandas per dieną, daug dažniau tampa trumparegiai.

Saulės šviesa padeda akims tinkamai vystytis, o nuolatinis darbas iš arti daro priešingą poveikį.

Taigi sėdėti arčiau ekrano nėra pavojinga, jei tai netampa įpročiu.

Kur kas svarbiau laikytis paprastų taisyklių: kas 20 minučių daryti pertraukas, pažvelgti į tolį, telefoną laikyti rankos atstumu ir dažniau būti lauke.

The post Televizorius gadina akis? Ką sako oftalmologai appeared first on Kauno savaitė.

Svogūnuose yra aminorūgščių sulfoksidų, kurie formuoja sulfenines rūgštis svogūnų ląstelėse. Ląstelėse sulfeninės rūgštys ir fermentai yra atskirti.

Kuomet pjaunate svogūną, peiliu suardote ląsteles, taigi atskirai esantys fermentai susimaišo ir pagamina propanetiolio S-oksidą, lakų sieros junginį, kuris pradeda garuoti.

Išskiriamos dujos reaguoja su mūsų akyse esančiu vandeniu, ko pasekoje pasigamina sieros rūgštis.

Ji sukelia akių deginimo jausmą, o akių glandos išskiria ašaras.

Todėl kaskart pjaustydami svogūnus žmonės pradeda verkti.

Kodėl pjaustydami svogūnus nesutramdome ašarų?

Principas aiškus, tačiau ar įmanoma jo išvengti? Laimei, tokių būdų yra.

Virtuvės šefas Vincentas Olivieris, dirbantis „Fairway Market“ ir „Fairway Café & Steakhouse“, dalijasi dviem patikrintais patarimais.

„Per daugelį metų įpratau prie svogūnų pjaustymo ir tapau beveik atsparus tam deginančiam pojūčiui, kurį jie sukelia akyse“, – sako Olivieris. – „Tačiau esu atradęs kelis būdus, kurie puikiai pasiteisino mano darbuotojams.“

1 patarimas: naudokite aštrų peilį

„Pjaustydami svogūną aštriu peiliu daug mažiau pažeidžiate jo ląstelių sieneles. Tuo tarpu bukas peilis daro grubius pjūvius, dalinai ląsteles traiško ir išskiria daugiau lakiųjų dujų, kurios ir sukelia deginimą akyse“, – aiškina šefas.

2 patarimas: apsivyniokite kaklą drėgnu popieriniu rankšluosčiu

„Kai kurie nauji mano darbuotojai vis dar pravirksta pjaustydami pirmąjį svogūną, nepaisant to, kad mūsų peiliai visuomet aštrūs“, – pasakoja Olivieris. – „Pastebėjau, kad drėgnas popierinis rankšluostis, uždėtas ant kaklo, sulaiko dalį tų dujų, kol jos pasiekia nosies ertmę. Tai iš tiesų veikia.“

The post Kaip supjaustyti svogūną be ašarų: du veiksmingi patarimai iš virtuvės šefo appeared first on Kauno savaitė.

Psoriazė vargina milijonus žmonių visame pasaulyje.

Uždegiminė odos liga įsiplieskia dėl pernelyg suaktyvėjusios imuninės sistemos, skatinančios perteklinę odos ląstelių gamybą. Tad užuot apmirusios ir nukritusios, kaip būna esant sveikai odai, šios ląstelės pradeda kauptis ir atsiranda kažkas panašaus į pūsleles, paraudusius odos mazgelius, kuriuos niežti ir degina. Kartais jie dar pasidengia ir sidabriškais žvyneliais, iš kur antrasis psoriazės pavadinimas – žvynelinė.

Ji gali pažeisti bet kurią kūno vietą, tačiau labiausiai „mėgsta“ kelius, alkūnes ir skalpą.

Vis dėlto tuo neapsiriboja.

Nors priskiriama odos ligoms, psoriazė prasiskverbia daug giliau ir gali kelti grėsmę širdžiai, provokuoti diabetą, depresiją.

Bet pirmiausia žvynelinė pažeidžia mūsų pasitikėjimą savimi. Ypač kai atsiranda gerai matomose vietose – pavyzdžiui, ant veido.

Retas nemalonumas

Medicininė statistika rodo, kad net 50 procentų – tai yra pusei visų susirgusiųjų psoriaze ligos simptomai gali pasireikšti ant veido. Dažniausiai antakiuose arba greta jų, po nosimi, kaktos viršutinėje dalyje ir ties plaukų augimo linija. Atvejai, kai žvynelinė pažeidžia akių vokus, dermatologų teigimu, yra reti ir laikomi išplitimais nuo skalpo, antakių arba ausų.

Atpažinti psoriazės paveiktus akių vokus galima iš šių simptomų:

• Paraudimo arba dėmių.

• Odos išsausėjimo.

• Pleiskanojimo.

• „Plutelių“ susidarymo.

Ilgainiui prie jų gali prisidėti sudirgimas, skausmas ir, žinoma, niežulys. Šioje stadijoje, įspėja specialistai, jau kyla blefarito – lėtinės uždegiminės vokų krašto ligos pavojus.

Be to, kenčia ne tik oda: plaukų folikulai, dėl kurių turime blakstienas, taip pat paveikiami. Jiems užsikimšus, gresia baterinės infekcijos ir labai skausmingi miežiai.

Tačiau yra ir gerų žinių. Skirtingai nei psoriazė, pažeidžianti plaštakas ir pėdas ar kitas itin nemalonias vietas, vokų žvynelinė paprastai nežengia koja kojon su psoriaziniu artritu.

Diagnostika prilygsta loterijai

Blogai tai, kad prasidėjusią psoriazę ant akių vokų labai lengva supainioti su daugybė kitų odos problemų – juolab kad ji išties nėra dažna. Panašiausiųjų sąraše, anot gydytojų dermatologų, – egzema, kontaktinis ir alerginis dermatitai, seborėjinis dermatitas ir net pūlinėlinė.

Ypač klaidinantys yra dermatitai: bet kuris jų, pažeidęs akies voką, gali atrodyti kaip psoriazė. Netgi paviršinė odos infekcija gali būti palaikyta žvyneline – ir atvirkščiai. Todėl nustatinėti diagnozę dermatologams tenka atmetimo būdu, ypač kai daugiau ant kūno nėra jokių bėrimų ar pleiskanojančių vietų.

Net 50 proc. visų susirgusiųjų psoriaze ligos simptomai gali pasireikšti ant veido.

Priemonių vokų psoriazės simptomams palengvinti yra daug ir visokių, pradedant steroidais ir baigiant biologiniais vaistais. Jei ant vokų atsiranda nedidelis odos sudirgimas ir (arba) ji išsausėja, o jūs niekada nesate sirgę žvyneline, iš pradžių galite net gydytis namuose, patys. Tokioje situacijoje kartais padeda ir nestiprūs nereceptiniai steroidiniai tepalai. Tačiau jeigu per kelias dienas situacija nepradeda gerėti ar net pablogėja, būtina apsilankyti pas dermatologą – tiksliai diagnozei.

Jeigu voką išties pažeidė žvynelinė, pas specialistą gali tekti apsilankyti dažniau. O jei liga dar paveikia ir regą – būna ir taip, – tai ir pas gydytoją oftalmologą.

Steroidai – ne panacėja

Kai psoriazės žymių atsiranda kur nors ant kūno, dermatologas gali skirti stipraus steroidinio tepalo ir jau per savaitę pajuntamas pagerėjimas. Su vokų žvyneline ne viskas taip paprasta. Steroidiniai tepalai išplonina odą, taigi gali susigerti į akies obuolį ir sukelti kataraktą, glaukomą – abiem atvejais kyla rizika netekti regos. Todėl jeigu steroidiniai tepalai ir skiriami, tai labai švelnaus poveikio.

Kiti išoriniai vaistai nuo psoriazės – nesteroidiniai kremai su kalcineurino inhibitoriais – tiesiog slopina uždegimą ir niežulį. Tokius galima naudoti ilgesnį laiką ir nesibaiminti, kad pažeis akis. Vienintelis jų trūkumas – iš pradžių truputį erzina.

Jeigu vis dėlto gydotės steroidais, jų poveikį sustiprinsite dukart per dieną ant vokų 10 minučių uždėdami šaltą kompresą. Taip, pasak dermatologų, pašalinami susikaupę žvyneliai ir luobelės, tad vaistai geriau prasiskverbia į odą ir gydo.

Maistas irgi prisideda

Gyventi su vokų žvyneline nėra labai malonu, bet įmanoma – reikia tik atsakingumo ir šiokių tokių gyvenimo būdo pokyčių.

Pirmiausia būtina kruopščiai prižiūrėti odą, sveikai maitintis ir visomis išgalėmis vengti streso, provokuojančio ligos proveržius.

Gera odos priežiūra sergantiesiems psoriaze itin svarbi, nes užtikrina ilgalaikes remisijas be paūmėjimų, o jų atveju apsaugo nuo stipraus uždegimo bei infekcijų. Todėl drėkinkite psoriazės paveiktą vokų odą – geriausia hipoalerginiu kremu (mažiausia tikimybė, kad toks sudirgins).

Kita taisyklė – kuo mažiau liestis prie akių: netrinti, nesikasyti, nelupinėti – kad ir kaip knietėtų. Ilgainiui tai tik pablogins savijautą, o oda ims dar labiau pleiskanoti.

Sveikai maitintis sergant psoriaze reiškia neprovokuoti paūmėjimų uždegimą skatinančiais produktais. Valgykite mažiau miltų, baltojo cukraus, pieno produktų ir daugiau vaisių bei daržovių. Verčiau sėklų nei grūdų.

Ne vienintelė galimybė

Faktas, vertas pakartojimo: vokų žvynelinė – ganėtinai reta liga. Todėl nereikia skubėti sau ją diagnozuoti kas kartą, kai oda aplink akis ima niežėti ir smarkiai pleiskanoti. Taip gali nutikti dėl fizinio ir psichologinio pervargimo, ilgo stebeilijimosi į kompiuterio ekraną, įpročio trinti akis.

Kaip visi žinome, vokų oda labai plona, tad uždegimas gali prasidėti ir dėl sauso patalpų oro, dulkių ar tiesioginių saulės spindulių, vadinamojo sausos akies sindromo.

Mažiau paplitusios nemalonių simptomų priežastys gali būti netinkamai parinkti kontaktiniai lęšiai arba jų dėvėjimas pasibaigus galiojimo laikui.

Nedažnai, tačiau niežtėti ir pleiskanoti vokai gali pradėti dėl virškinimo arba endokrininės sistemos ligų, tokių, kaip cholecistitas, hepatozė, hepatitas, tulžies latakų diskinezija, II tipo diabetas… Arba šios netikėtos būklės.

Hipovitaminozė. Vitamino A (retinolio) trūkumas organizme gali pasireikšti paraudusiais ir niežtinčiais, skaudančiais, pleiskanojančiais vokais. Kiti hipovitaminozės požymiai – konjunktyvitas, lėtai gyjančios žaizdos, lūžinėjantys nagai, slenkantys plaukai, nusilpusi rega ir imunitetas, jautrumas infekcinėms ligoms.

Pagrindinės hipovitaminozės priežastys – nepakankamas su maistu gaunamų vitaminų kiekis (daug retinolio yra mėsoje, žuvyje ir kitose jūros gėrybėse), virškinimo trakto organų ligos.

Vartojami medikamentai. Kai kurių farmakologinių grupių preparatai turi šalutinių poveikių akių vokams. Jų audiniai parausta, ima niežėti, pleiskanoti, tampa skausmingi ir patinsta. Simptomai gali pasireikšti tiek gydymo kurso pradžioje, tiek bet kuriuo metu.

Dažniausiai taip nutinka vartojant antibiotikus ir hormoninius preparatus. Visais atvejais apie tai būtina informuoti vaistus skyrusį gydytoją – kad juos pakeistų analogiškais arba sumažintų dozę.

Reakcija į vandenį. Vandenyje – ypač jeigu jis ne iš čiaupo – gali būti įvairių priemaišų, kurios, kontaktuodamos su oda, sukelia neigiamas reakcijas. Kartais ir po vieno nusiprausimo tokiu vandeniu vokai gali pradėti niežtėti ir pleiskanoti.

Be odos išsausėjimo ir plutelių susidarymo, gali net iškristi blakstienos, parausti viso veido oda, anksčiau laiko pradėti rastis raukšlės.

Liovusis praustis užterštu vandeniu situaciją galima pataisyti švelniais atkuriamaisiais kremais.

Ateityje po tokios reakcijos rekomenduojama naudoti tik filtruotą arba distiliuotą vandenį.

Hormonų disbalansas. Jį gali išprovokuoti stresas, fizinis ir psichologinis pervargimas, lėtinės endokrininės ligos, toksinai.

Biologiškai aktyvių medžiagų koncentracijos organizme sutrikimas gali pasireikšti keliais simptomais, tarp jų – ir odos. Padidėjus hormonų lygiui, vokai pradeda pleiskanoti, niežėti, parausta ir net užtinsta.

The post Psoriazė taikosi ir į akis appeared first on Kauno savaitė.

Dažniausiai žmonių akys turi rudą, juodą ir žalią atspalvį, tačiau pasaulyje yra vyrų ir moterų mėlynomis, geltonomis ir net rudai geltonai žaliomis akimis.

Mokslininkų teigimu, maždaug prieš 10 000 metų visų mūsų akys buvo rudos, todėl šiandien apie pusę pasaulio gyventojų akies rainelė turi būtent tokią spalvą. Tačiau dėl daugybės mutacijų vėliau atsirado ir kitokių atspalvių.

Nors unikalūs yra tik žmonės mėlynomis akimis.

Akyse nėra mėlynų dažų

Melaninas – tai rudas pigmentas, kontroliuojantis mūsų odos, akių ir plaukų spalvą. Akių spalvą lemia tai, kiek melanino yra rainelėje. Akyse yra tik rudas pigmentas – nėra nei gintarinio, nei žalio ar mėlyno pigmento. Rudos akys turi didžiausią melanino kiekį rainelėje, o mėlynos akys – mažiausią.

Akies rainelė turi du sluoksnius. Pirmas sluoksnis susideda iš persidengiančių skaidulų ir ląstelių. Jeigu jame nėra melanino, skaidantis šviesai, sukuriamas mėlynos spalvos efektas.

Pagal tą patį principą dangus arba vandenynas mums atrodo mėlyni.

Taigi žmonės žydraakiai ne dėl to, kad jų akyse yra specialių „dažų“, o tiesiog dėl šviesos lūžio.

Mėlynos akys jautrios ryškiai šviesai

Akyse esantis melaninas apsaugo jas nuo ultravioletinių spindulių. Mėlynose akyse šio pigmento yra mažiau nei žaliose, rudose ir ypač juodose akyse. Dėl šios priežasties mėlynakius ryški šviesa gali paveikti labiau nei kitus, todėl saulėtomis dienomis jiems patartina būtinai nešioti akinius nuo saulės.

Mėlynakiai turi bendrą protėvį

Kadaise visi žmonės Žemėje turėjo rudas akis. Kopenhagos universiteto mokslininkams atlikus tyrimą paaiškėjo, kad maždaug prieš 6000–10000 metų vienam Europoje gyvenusiam žmogui įvykusi genetinė mutacija lėmė mėlynos spalvos akių atsiradimą.

Šis genetinis pokytis, atsiradęs gene, esančiame šalia OCA2 geno, apriboja melanino gamybą rainelėje ir taip „praskiedžia“ rudą akių spalvą į mėlyną.

Mėlynakių genetinis kodas, atsakingas už melanino gamybą, turi labai mažą variacijos laipsnį, priešingai nei rudaakių. Iš to mokslininkai padarė išvadą, jog mėlynos akys kilo iš vieno ir to paties protėvio.

Visi mėlynakiai paveldėjo tą patį geno pokytį, esantį toje pačioje DNR vietoje.

Tačiau jei mėlynos akys yra vieno žmogaus genetinės mutacijos padarinys, kaip jos išplito iki 20–40 proc. kai kurių Europos šalių šiandieninės populiacijos?

Viena iš teorijų teigia, jog mėlynos akys tapo patrauklia savybe, lėmusia, kad žmonės pradėjo ieškoti mėlynakių partnerių, su kuriais galėtų susilaukti vaikų, todėl paplito ši genetinė mutacija.

Neįmanoma nuspėti savo vaiko akių spalvos

Buvo manoma, kad akių spalva tėra paprastas genetinis bruožas ir kad ją galima nuspėti žinant vaiko tėvų bei senelių akių spalvą.

Tačiau mokslininkai dabar žino, kad akių spalvą gali lemti iki 16 skirtingų genų, o ne vienas ar du, kaip buvo manyta anksčiau. Akių spalvą iš dalies gali lemti ir anatominė rainelės struktūra.

Taigi negalite būti tikri, kad jūsų vaikas gims mėlynomis akimis. Net jei jūs ir jūsų partneris esate mėlynakiai, nėra jokios garantijos, kad jūsų vaikas turės mėlynas akis.

Kad akių spalva nenuspėjama, matyti ir iš karališkosios Anglijos šeimos. Jauniausia mėlynakio princo Viljamo ir žaliaakės Keitės Midlton duktė princesė Šarlotė – mėlynakė, tačiau jos brolis princas Džordžas – rudaakis.

Daugelis naujagimių turi mėlynas akis, bet jos gali pažaliuoti, paruduoti arba įgauti kitokį atspalvį. Kūdikių akių mėlynumą galima paaiškinti tuo, kad jų kūnas dar menkai išsivystęs, akyse yra labai mažai melanino pigmento. Laikui bėgant jo kiekis didėja ir akys keičia spalvą.

Žmonės mėlynomis akimis linkę į alkoholizmą

Moksliniai tyrimai rodo, kad mėlynakiai 1,8 karto dažniau tampa alkoholikais nei tie, kurių akys yra kitos spalvos.

Remiantis tuo, galima daryti prielaidą, kad polinkis į alkoholizmą gali būti paveldimas, tačiau dėl kokių genetinių sekų jis atsiranda, mokslininkai kol kas negali pasakyti.

The post Penki mažai žinomi faktai apie mėlynakius appeared first on Kauno savaitė.