Kai tyla pasako daugiau nei monologai

„Tai apdovanojimas už talentą, bet dar labiau – laikyseną. Už tą ypatingą tylą, kuri jūsų vaidmenimis pasako daugiau negu ilgi monologai. Jūsų balsas, žvilgsnis, pauzės kuria erdvę mąstyti ir jausti. Jūsų kūryba pilna prasmės, čia telpa žmogus, laikas ir tiesa. Nacionalinė kultūros ir meno premija atitenka ne tik meistrui, bet ir tam, kas moka būti scenoje be triukšmo, su pagarba žiūrovui ir su giliu pasitikėjimu teatru. Ačiū už tai, kad esate autoritetas, auginate Lietuvos teatrą ir paliekate labai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje“, – sakė bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.

„Mes visi išmeldėme A. Kėleriui šitą premiją. Dabar prasidės jūsų kančių keliai. Nes turėsite būti ir visos tautos atstovas, – šypsojosi renginį moderavusi teatrologė Daiva Šabasevičienė. – Skirtingų šalių aktoriai lipa į balkonus, signatarų namus, skelbia žodį per įdomiausias, sudėtingiausias, didžiausias šventes. jei rimčiau, aktorius – profesija, kuri, regis, turėtų būti įdomi tik scenoje. O žmonės visada nori jį pažinti asmeniniu, buitiniu lygmeniu. Jūs nesate susitikimų gerbėjas, tad šis vakaras išskirtinis.“

Paslaptingai stebuklingai baigta mokykla

Literatūrologė Viktorija Daujotytė yra pasakiusi: „Dieviškas aktorius milžinas tarp vidutiniokų šiuolaikinių. Tokių aktorių kaip Albinas bėda – ir konkrečiai Albino bėda – yra ta, kad jis apskritai per didelis šiandienos scenai, per didelis šiandienos vaidmenims.“

„Absoliuti tiesa. Žmonės jaučia Kėlerio energiją, stiprų įtampos lauką. Tai aktorius orkestras su daugybe amplua. Tačiau kur jo pradžia – vietoj mums visiems pabodusių – „gimė“, „baigė“, „gyveno“? Štai garsioji aktorė Dalia Melėnaitė prisimena, kad jūs į teatrą atėjote be galo išauklėtas, liesutis, labai atidus, stebėjote viską, užsirašinėjote. Kas jus tokį suformavo?“ – klausė D. Šabasevičienė.

„Miltinis. Aišku, čia po to… O šiaip mano biografija labai paprasta: aš čia gimiau, čia buvau ir iš čia niekur neišvažiavau. Dirbau tik viename teatre, kolektyve. Viskas. O daugiau – mamai ir tėvui, Dievui reikia dėkoti už gyvybę. Penkiolikos atėjau į Juozo Miltinio studiją. Dabar režisierius Aleksandras Špilevojus atveda savo kursą pažiūrėti repeticijos. Žiūriu – tokie gražūs vaikiukai. Klausiu: „Vaikai, tai kiek jums metų?“ Atsako – 18, 19. Jėzau, galvoju, o aš penkiolikos atėjau. Ir dar pas Miltinį!

Koks bendradarbiavimas galėjo būti? Žiūrėjau, gaudžiau… Priėmė į studiją ir stebėjo, kas išaugs. O dar esu labai dėkingas savo mokytojai Birutei Raudonikienei, kad paėmė mane už rankos. Kažką įžvelgė truputį deklamavusiame, truputį vaidinusiame, truputį dainavusiame vaikinuke ir jam padėjo. O pagalbos reikėjo, nes dar nebaigęs mokyklos jau dirbau teatre“, – pasakojo aktorius.

„Turėjom tikrai ypatingą mokinį. Dabar galvoju – gražios buvo dienos. Tačiau anuomet… Albinas šoko ir dainavo jau šeštoje klasėje. Jo talentas matėsi iškart. Iš kitų mokinių išsiskyrė kūrybiškumu, savitumu, buvo nepadūkęs. Septintos klasės ekskursijoje po Trakų pilį pasakė: „Auklėtoja, aš būsiu aktorius.“ Bandėme derinti teatro ir mokyklos reikalus. Buvau užsitraukusi Albino klasiokų nemalonę, nes leisdavau nelankyti tam tikrų pamokų, spręsdavau atsiskaitymo už jas, santykių su kitais mokytojais problemas, teko raminti Albino mamytę. Kartu repetuodavome eilėraščius. Dabar džiaugiuosi, kad Albinas sėkmingai ir paslaptingai mūsų mokyklą baigė“, – šypsosi B. Raudonikienė.

Iš istorijų

Aktorius Vytautas KUPŠYS

„Su Albinu visą savo gyvenimą teatre. 42-eji metai. Labai ilgai sėdėjau jo dešinėje, po teatro renovacijos persikėliau į kairę. Taigi kartu patyrėm nemažai.

Buvom jauni, turėjome pereiti išbandymą darbu, J. Miltinio pamokas. Kitus dalykus – kaip tada sakė Donatas Banionis, „nu, arė arė, paskui gėrė“. Sovietiniais laikais prieš išleisdami premjerą viršvalandžių neskaičiuodavome. Dvi, trys valandos nakties – nesvarbu: reikia – ir repetuoji. Po premjeros – balius. Ne dieną, o kartais ir ne dvi. Dalyvaudavo visi – nuo valytojos iki direktoriaus. Ir taip būdavo visuose teatruose.

Mudu su Albinu ilgai dviese turėjome vadinamąjį arklių (t. y. didžiausią krūvį turėjusių aktorių) kambarį – anksčiau šis priklausė Algirdui Paulavičiui, Romualdui Urviniui, Aurimui Babkauskui ir kt.

O mūsų pasibuvimai po premjerų niekada nelikdavo šiaip sau. Albinas savo kalbomis man taip pripudruodavo smegenis, kad galiausiai susikaupdavau ir, žiūrėk, kažkas gimsta: spektaklis, vakaras ar kt.

Kartą buvo ką tik perskaitęs Antaną Baranauską, ėmė kalbėti, kalbėti, kalbėti… Galiausiai pripumpavo. Toliau kaip visada – įsisuka procesas. Kelis mėnesius smarkiai dirbom, pjesė įgavo pagreitį, Albinas turėjo vaidinti Baranauską. O tada – kažkurio spektaklio premjera, vėl balius. Albinas pasiveda mane į kampą ir sako: „Neberašyk, išeinu iš teatro, baigsiu mokslus ir būsiu mokytojas.“ Susiginčijom, susipykom, grįžęs namo išmečiau visus būsimos pjesės popierius. Galiausiai iš teatro Albinas neišėjo, bet universitetą baigė.“

Albino Kėlerio komentaras: „Nebaigiau.“

Aktorė Asta PREIDYTĖ

„Teatras yra adrenalinas, pagavo už gerklės – ir viskas. Kiek kartų su Albinu negalėdami įsiminti į stalą trankėme tekstą! Kiek dalyvauta mokymuose, kritome kryžiumi, kad išeisime iš teatro. Kodėl? Nes savo paties reiklumu įstumi save į kampą.

Režisuojant Albinui statėme spektaklį „Margarita“. Spaudė mane kiek galėjo. Rezultatas – Jaunimo teatre įteiktas Auksinis scenos kryžius už geriausią moters vaidmenį“.

J. Miltinio dramos teatro vadovas Antanas VENCKUS

„Albinas yra žmogus, kuris turbūt arčiausiai priartėjo prie Miltinio troškimo, kad „aktorius būtų ir filosofas, ir akrobatas“. Pažiūrėkite į Kėlerio formas.

Aš seniai nemačiau šitaip savo „aparatūrą“ ruošiančio žmogaus. Nuo pat ankstyvo ryto vaikšto su knyga ant galvos, daro kalbos pratimus, nors viską jau žino ir moka. Tai pavyzdys visiems, ypač jaunimui.

O kad linksmiau būtų, pakomentuosiu premiją. Labai ilgas kelias buvo iki jos, taip? Albinas dažnai kalba apie atsitiktinumus. Visgi šiuo atveju atsitiktinumas labai gerai – ankstesniais metais premija buvo gerokai mažesnė.

O šio visada į sceną pasiruošusio eiti aktoriaus paslaptis tegu ir lieka paslaptimi.“

Kėleris apie…

Aktorystės paslaptį. Nėra kažkokios paslapties. Tiesiog čia grynai mano. Niekada nekalbu apie savo darbą. Kaip repetuoju, kas ir kiek man kainuoja, kaip kenčiu ar nekenčiu. Tai lieka man. Žiūrėkite, kai aš ateinu ir vaidinu jums. Viskas. O miegojęs, nemiegojęs, valgęs, nevalgęs, linksmas, liūdnas? Tai neturi rūpėti. Va tokia ir paslaptis. Aktorius kaip asmenybė turi būti nematomas – taip buvau mokytas Miltinio. Mokytas, kad negalima išsibarstyti prieš spektaklį, nes kaip tada vaidinsi? Aktorystė – sunkus darbas, tiek sunkus, kad kam skirti papildomai sveikatos kalboms apie jį? Tiesiog eik ir daryk, ką privalai padaryti scenoje.

Sėkmę. Viskas labai paprasta. Turėti režisierių, kuris žino, ko nori. Gerą scenos partnerį. Nemeluoti vaidinant. Čia pati paprasčiausia esmė. Kartais prisivalgom be saiko visokių pyragų, šakočių, o galiausiai nieko nebesinori – tik paprastos duonos su druska.

Hobį. Neturiu aš hobio. Kodėl? Skaitau knygas, bet tai mano darbas. Nueinu į parodą, muziejų – irgi. Vertinu, kokia kompozicija, spalvos, stilius. Spektakliuose – scenografiją, aktorių darbą. Tiesiog negaliu būti paprastas atsipalaidavęs žiūrovas.

Panevėžį. Buvau ir esu Panevėžio patriotas. Kaip galėčiau nemylėti savo gimtojo miesto? Prisiminkime Joną Strielkūną: „Ir negraži buvo graži mano jaunystė Panevėžy.“ Lygiai taip pat, lygiai taip pat.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Džiaugiuosi, bet nesu solistas – dirbu su režisieriais, kitais aktoriais. Vienas nieko negali, todėl tai ir viso Panevėžio dramos teatro įvertinimas.

Adventą. Visada sakau: nieko nepirksiu. Tačiau štai – vėl pasigavo išpardavimai. O kartu atėjo mintis: taigi iš tiesų nieko nereikia, tik artimų „prietelių“ prie stalo. Kad grįžtų išėję brangiausi žmonės. Todėl kol dar turime artimuosius, būkime kartu, jauskime bendrystę, kalbėkimės – štai čia yra laimė ir Kalėdų dvasia. Net ir be stalo gausos.

The post Aktorius Albinas Kėleris: nesu solistas appeared first on Kauno savaitė.

Prestižinėje Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykloje netoli Paryžiaus, kurioje gimė tokios kino pasaulio žvaigždės kaip komedijos „Boratas“ žvaigždė Sacha Baron Cohen, filme „Haris Poteris ir Fenikso brolija“ vaidinusi Emma Thompson, mėnesį stažavęsis teatro „Menas“ aktorius Samuelis Sauchatas į Panevėžį parvežė kitokios patirties.

Kasdien jis mokėsi ne tik technikos, bet ir gebėjimo priimti nesėkmę, būti jautrus žiūrovui ir patirti scenos žaidimo džiaugsmą.

Samueli, vasarą turėjote unikalią galimybę stažuotis prestižinėje tarptautinėje Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykloje Etampo mieste netoli Paryžiaus. Tebegyvenate jos įspūdžiais?

Esu dėkingas Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai mano stažuotę.

Philippe’o Gaulier teatro–klounados mokykla stipriai akcentuoja juokingumo prigimtį.

Kiekvienas iš mūsų savaip esame natūraliai juokingi, tačiau gyvendami išmokstame tą juokingumą slėpti, nes visuomenėje būti pažeidžiamam nėra paranku.

Šioje mokykloje mokoma tą prigimtinį juokingumą pažinti, priimti, jo nebijoti ir jį panaudoti.
Gaulier mokykloje studijuojami įvairūs sceniniai žanrai – nuo vodevilio ir bufonados iki melodramos.

Aš pats mėnesiui išvykau mokytis iš pirmo žvilgsnio gal net šiek tiek keistai skambančių disciplinų – žaidimo ir klounados.
Įsivaizduoju, jau kyla klausimas: kaip žaidimas gali būti disciplina? (Juokiasi.)

Iš tiesų ruošiausi apie tai paklausti!

Per dieną turėdavome keturias valandas užsiėmimų. Teorijos kaip ir nėra – vietoje jos vyksta nuolatinis praktinis treniravimasis, tarsi lankytum intensyvią treniruotę sporto salėje.

Iš pirmo žvilgsnio pratimai atrodo paprasti, bet jie verčia kasdien provokuoti savo žaidybinę būseną: nuolat išlaikyti azartą, būti pasiruošusiam ką nors sužaisti, papokštauti, iškrėsti.
Pirmas dvi savaites mokėmės žaidimo.

Žaidimų dalį vedė treneris iš Singapūro, pats šios mokyklos absolventas.

Iš pradžių atrodė, kad žaidžiame visiškai paprastus žaidimus.

Pirmomis dienomis netgi pagalvojau: atvažiavau su milžinišku troškimu į mokyklą, kurią rekomendavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojai, o čia – gaudynės ir pratimai, kuriuos vedu vaikų teatro studijoje!

Tačiau treniruotės vis sudėtingėjo, atsirado įvairiausių dėmesio valdymo pratimų, kai vienu metu turi sutelkti dėmesį į keturis ar penkis skirtingus dalykus.
Įdomiausia buvo mokytojo energija – jis nuolat juokėsi, krykštavo, pats įsitraukdavo į žaidimą. Kai kas nors nukrypdavo į pasidavimą ar nuobodulį, iš karto stabdydavo: „Tu mums bandai parduoti nuobodulį!“ Nors buvo už mus vyresnis 15–20 metų, bet energijos turėjo už mus daugiau.
Po dviejų savaičių tokio intensyvumo visi jautėmės nuolatinės kūrybinės parengties – gyvenome etiudų, juokelių, pantomimos režimu.

LMTA dėstytojai sakydavo: „Reikalauk iš savęs, sukurk.“ Ir sėdi, krapštai galvą iki trečios valandos nakties, galvodamas, ką tas personažas galėtų padaryti. O Gaulier mokykloje – kita kryptis: pareikalauk iš savęs, bet kad pačiam nuoširdžiai, tyrai būtų smagu lipti ant scenos.

Kodėl pasirinkote stažuotę toje mokykloje? Kuo jus sudomino klounados žanras?

Mane patraukė visiškai kitoks teatro mokymosi būdas, nei pas mus įprasta. Lietuvoje, ypač kai studijavau aš, aukščiausias etalonas buvo LMTA su gana stanislavskiška tradicija – daug susikaupimo, rimties, kapstymosi vidinėse gelmėse, tarsi nuolat vaikščiotum po juodu debesiu. O Gaulier mokykla atstovauja žaidybinio, fizinio teatro krypčiai, kuri Lietuvoje nėra taip plačiai plėtojama.

Kaip manote, o kodėl neplėtojama?

Mes esame Rytų teatro tradicijos atstovai. Čechovas, Stanislavskis – jų įtaka mūsų teatrui labai stipri. Ir su ta tradicija viskas gerai: ji pagrįsta, gili, ne veltui ją perėmė ir amerikiečiai.

Gaulier mokykla atstovauja visai kitai krypčiai, kuri Lietuvoje nėra tokia populiari.
Lietuvoje turime tokį elitinį teatro suvokimą. Pažiūrėjus į didžiųjų teatrų repertuarą, akivaizdu, kad meninė kartelė labai aukšta. Todėl iš pirmo žvilgsnio paprastesnis, žaidybiškumu paremtas teatras kartais būna nuvertinamas.

Manau, tai susiję su tuo, kokia stipri ir brandi mūsų teatro kultūra – ji suformavo aukštus lūkesčius ir rimties tradiciją.
Žaidimo, fizinio teatro kryptis tiesiog natūraliai netapo dominuojanti, nors joje slypi labai daug gyvumo ir kūrybinės laisvės.

Bet Lietuvoje irgi daugėja teatro įvairovės.

Daug sėkmingų klounados spektaklių pastatęs aktorius, režisierius, dėstytojas Žilvinas Beniušis.

Dvi savaites mokėtės „žaidimo“ – užsiėmimai iš šalies gali atrodyti kaip paprasti žaidimai, bet Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykla teigia: teatras toks pat rimtas kaip vaikų žaidimas. Ką jums reiškė ši „rimto žaidimo“ patirtis, kaip ji pakeitė jūsų požiūrį į sceną bei publiką?

Iš tiesų tai labai negailestingas mokslas.

Sėdime paskaitoje dvidešimt penki, susirinkę iš viso pasaulio – JAV, Europos, Jungtinės Karalystės, net Australijos.
Ir po vieną ar du lipame ant scenos improvizuoti pagal gautą užduotį.

Ir jei nesi gyvas, nedegi, nesi įdomus – mokytojas iš karto provokuoja: „Ką tu čia veiki? Kodėl mus apgaudinėji?“

Tave akimirksniu užkabina, kartais net atrodo, kad puola, bet visa tai daroma tam, kad padėtų: primintų, jog publika jau nuobodžiauja, kad esi neįdomus, kad šiuo metu feilini. Tu – jau veidu kritęs į mėšlą. Niekam čia nesi juokingas, įdomus ar gražus.
Bet kartu mus mokė priimti nesėkmę.
Lietuvoje įprasta, jei spektaklyje aktorius suklysta, po premjeros prasideda aptarinėjimai: kodėl taip padarei, kaip čia galėjai – viskas eina šuniui ant uodegos. Ir tame yra logikos.

Bet Gaulier mokykloje – kitaip. Ten turi iš karto priimti žiūrovą. Pas mus teatre dažnai vaidinama beveik pamirštant publiką, ypač dramos spektakliuose. O ten teatro taisyklė – jokios ketvirtos sienos. Būk su publika, pripažink, kad tau kažkas nepavyko, ir pasidalyk emocija.
Vienas įdomiausių momentų per tas dvi pirmąsias savaites, kai mokėmės žaidimo, nutiko su vienu stand-up komiku.

Labai protingas, bet niekaip negalėjo perprasti teatrinių metodų.

Jis visada norėjo būti gudrus. Scenoje matėme žmogų, tarsi siekiantį apsisaugoti nuo nesėkmės – bet nematėme jo tikro, žaidžiančio.
Ir tada įvyko lūžis. Jis, manydamas, kad perprato „kvailų klounų metodiką“, tiesiog pakrypavo kojomis. Ir visiems… žiauriai nepatiko. Į mūsų reakciją sureagavo taip skaudžiai, taip tikrai, kad staiga jį pamilome. Pamatėme žmogų, kuris mus iš tiesų girdėjo. Iki tol galvojome: kodėl Alfredas mums pardavinėja piguvą, kodėl laiko mus kvailiais?
Bet kai jis nesėkmę priėmė atvirai, pamatėme pažeidžiamą, jautrų žmogų, kuriam rūpi.
Ir būtent to mus ten mokė – būti atviriems su žiūrovu, nebijoti parodyti savo nesėkmės ir dalintis tuo akimirksniu.

Kaip vyko klounados pamokos ir ką iš jų parsivežėte?

Klounados pamokose mokėmės pačių pradmenų.

Klounas scenoje pasirodo su milžinišku noru būti mylimas, su nuoširdžiu pažadu, jog tai bus geriausias pasirodymas pasaulyje. Ir kai jam nepasiseka, jis nuoširdžiai nesupranta, kodėl. Jei išlaikai džiaugsmo būseną, norą švęsti gyvenimą kartu su publika, nėra to gilaus nusivylimo, kuris įprastai kyla iš nesėkmės. Klounas nuolat žaidžia pažeidžiamumo būsena ir turi būti nepaprastai jautrus publikai.

Visą savaitę vaidinome įvairiausius personažus – trenerio, Asterikso ir Obelikso, raganos, vampyro ir t. t. Paskutinę dieną apsikeitėme kostiumais ir vaidinome taip, kaip tuos personažus buvo sukūrę mūsų kolegos. Tai buvo nuostabi patirtis – per tą žaidimą atradome tikrą parodijos džiaugsmą.

Klounados seminaruose pastebėjau, kad su laiku scenoje tiesiog norisi būti – nebejauti absurdiškiausių dalykų baimės, neri į visišką nežinią.

Stažuotės užsiėmimuose iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad dalykai, kuriuos darėme, tokie paprasti.

Bet mes analizavome žmogų. Sielos atžvilgiu į sceną ėjome nuogi.

Užduotis išgirsdavome scenoje. Jos būdavo paaiškinamos taip, kad iki galo net neaišku, ko tiksliai iš tavęs tikimasi. Ir tai daryta sąmoningai: tam, kad į sceną eitume neužtikrinti, nebūtume įsikibę vieno sprendimo, o drąsiai improvizuotume, žaistume.

Mums buvo bandoma padėti atsirakinti vaiko būseną – kai esi labiau drąsus nei apmąstantis. Vaikas dar neturi baimių, nes neturi daug patirčių. Būtent ta būsena ir yra klouno šerdis.

Kur pritaikysite stažuotėje įgytą patirtį?

Jau pritaikiau kasdienėje veikloje – tiek vaidindamas spektakliuose, tiek repetuodamas. Teatre „Menas“ surengiau patirties pasidalinimo dirbtuves ir trupei, ir jaunimo teatro studijai. Tai buvo labai įdomu: pabandyti kolegas ištraukti iš kasdieniškumo, iš įprastų veikimo modelių, pasiūlyti kitokį – intensyvų, bet apdovanojantį – darbo būdą, kurį pats atradau Gaulier mokykloje.

Tikiuosi, tai atsispindės ir būsimuose pastatymuose, bet tam reikia, kad žiūrovas ateitų į teatrą, todėl kol kas pernelyg nereklamuosiu. (Šypsosi.)

Patirtis atsispindėjo ir teatre „Menas“ lapkritį rodytame Irmanto Pilio spektaklyje „Dvi kryptys“. Jame ypač daug improvizacijos su publika – žiūrovai kartu su aktoriais kuria spektaklį. Tas betarpiškumas sukuria šventę, kurioje dalyvauja visi.

Labai kviesčiau žiūrovus ateiti ir patirti tą laisvo, improvizacinio teatro atmosferą – ji tikrai išskirtinė.

Pokyčius pajutau ir nepriklausomoje kūryboje, už teatro ribų. Vedu renginius su visai kitokiu pojūčiu – į sceną einu tarsi į šventę. Improvizacija tampa lengvesnė, atsiranda betarpiškas ryšys su publika, daug paprasčiau būti pažeidžiamam ir atviram.

O ko iš klounų gali pasimokyti visuomenė?

Lietuvoje klouno įvaizdis tebėra susijęs su dryžuotais drabužiais, didžiuliais batais, garbanotu peruku ir ryškiu makiažu.

Tačiau tikrumas slypi visai kitur. Užsidedi mažiausią kaukę pasaulyje – vieną raudoną nosį, ir išmoksti žaisti, būti atviras, būti pažeidžiamas.

Akivaizdžiausia pamoka, kurią galime pasiimti, – iš gydytojų, dirbančių organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“.

Tie klounai padeda užsimiršti, perkelti dėmesį nuo savęs, nuo savo ligų. Klouno atėjimas į palatą su tikru džiaugsmu, su nekantrumu sukurti kažką tyro, gyvo, nuoširdaus padeda sumažinti įtampą, atitraukti dėmesį nuo savęs ir patirti būties lengvybę. Juk didžiausias iššūkis gyvenime ir yra priimti tokius atsitraukimus. Klouno darbas ir yra susijęs su džiaugsmo paieška.

Klounai moko, kad juokingiausi jie būna tada, kai patiria nesėkmę. Ir tai gyvenimo pamoka: jei daugumą situacijų sugebėtume pamatyti iš šono, su humoru, stresą nukeltume į šalį. Pavyzdžiui, paslydęs ant banano galiu pamatyti, kiek aplinkiniams tai atneša džiaugsmo!

Klounai moko nuimti nuo savęs naštą, jog viską turiu padaryti teisingai, nepriekaištingai. Kaip tik netobulumai ir yra dovana.

Ačiū už pokalbį.

The post Samuelis Sauchatas: sielos atžvilgiu į sceną ėjome nuogi appeared first on Kauno savaitė.

Skirtingus šios kūrybiškos, ugningos asmenybės veidus pristatanti paroda „Vytautas Tomkus – aktorius, fotografas, dailininkas“ nutūpė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos erdvėse.

„V. Tomkaus pavardę Lietuvoje žino daugelis. Tačiau ar galėtų pridurti kitų jo vaidmenų, ne vien Tado Blindos? Vargu. Tik nedaugelis žino, kad šių būta daugiau nei 100 – Lietuvos teatruose, įvairių šalių kino studijose. Kad Vytautas buvo puikus dailininkas, turėjęs šmaikščią ranką ir taiklią akį. Azartiškas fotografas – kelis dešimtmečius nepaleidęs fotoaparato iš rankų sukūrė seriją įsimintinų Lietuvos kultūros ir teatro žmonių jaunystės portretų“, – pasakoja parodos sudarytoja, aktoriaus dukra Dovilė Tomkutė.

Kaltas Jonas Jurašas

D. Tomkutės teigimu, impulsu parengti specialią ekspoziciją tapo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojos, žurnalistės Liucijos Armonaitės parengta paroda „Režisierius Jonas Jurašas. Būties kaina“.

„Joje eksponuota nemažai tėčio fotografijų ir piešinių – net parodos sudarytojai nežinojo visų autorystės. J. Jurašas ir V. Tomkus buvo bendrakursiais Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, tapo gerais draugais. Jurašui išvykus studijuoti režisūros į Maskvą, tėtis baigė aktorystės studijas. Tada vėl susitiko – jau kaip kolegos Kauno dramos teatre. Čia dirbo ir mama – abiejų bendrakursė aktorė Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė. Tėvai vaidino beveik visuose Jurašo režisuotuose Kauno dramos teatro spektakliuose, kol 1971 m. buvo pakviesti į Vilnių ir tapo Akademinio dramos teatro aktoriais“, – pasakoja D. Tomkutė.

Neatsitiktinai

Mintį parengti parodą apie įvairiapusį aktoriaus Vytauto Tomkaus talentą ir mažai žinomas kūrybos puses palaikė jo gimtojo Radviliškio kultūros centras (aktorius yra Radviliškio garbės pilietis).

Medžiagos ekspozicijai netrūko – aktoriaus namuose liko daugybė V. Tomkaus darytų nuotraukų, negatyvų (fotografavo nuo mokyklos), karikatūrų, piešinių.

Juose – kolegų, artimųjų portretai, linksmi studijų vaizdeliai, piešinukai iš darbo teatruose ir kine. Parodoje taip pat skirta vietos tėvams, šeimai, gimtajam Radviliškiui.

„Iš pradžių planavau 30 stendų, paskui šis skaičius padidėjo iki 40 ir augo toliau. Supratau, jog paroda tam tikrose erdvėse netilps. Teko sustoti“, – šypteli D. Tomkutė.

Šiuo metu paroda keliauja po vienaip ar kitaip su V. Tomkumi susijusias ar jam brangias vietas – Vilnių, Kauną, Radviliškį.

Panevėžyje ji irgi atsidūrė neatsitiktinai.

Pasak D. Tomkutės, ne vieną dešimtmetį tėvai čia atvykdavo kelioms savaitėms bent kartą per metus – Juozo Miltinio dramos teatre gastroliuodavo su Kauno, Vilniaus dramos teatrais.

Su miesto teatralais Vytautą ir Liliją Tomkus siejo stiprūs kolegiški ir asmeniniai draugystės ryšiai. Jie visada džiaugdavosi susitikimais per Teatro dienos šventes ar kitomis ypatingomis progomis, pagal galimybes lankydavosi vieni kitų spektakliuose, stebėdavo naujausius darbus.

„Su Juozu Miltiniu V. Tomkus filmavosi pirmame savo filme „Žingsniai naktį“, su Donatu Banioniu – legendiniame „Niekas nenorėjo mirti“ ir viename iš paskutinių savo filmų-spektaklių „Susitikimas“. Eugenija Šulgaitė vaidino jo motiną filme „Tadas Blinda“. Su kitais iškiliais Panevėžio aktoriais Broniumi Babkausku, Steponu Kosmausku, Algimantu Masiuliu, Algirdu Paulavičiumi, Albinu Kėleriu buvo partneriai ne viename Lietuvos ir užsienio filme“, – vardija D. Tomkutė.

Teatrui visada pirmenybė

Teatrui didžiausią ir gražiausią gyvenimo dalį paskyrė abu Tomkai.

„Dirbo neskaičiuodami valandų, nepaisydami sveikatos. Rytą repeticijos, vakare spektakliai. Kasmet kelis mėnesius – gastrolės po Lietuvos miestus. Šeima dažniausiai būdavo nustumta į antrą planą, neretai aktorių vaikai gastroliuodavo kartu. Tėvams vargas, mums – nuotykiai. Teatro kolektyvas buvo antra šeima, o teatras – tikraisiais namais. Ypač Kauno. Tačiau kai tėtį ėmė graibstyti kino studijos, jam teko spėti ir ten. Teko rinktis. Tačiau visada pirmenybę teikdavo teatrui“, – teigia dukra.

Po dešimtmečio Kaune Tomkai pakviesti į Vilniaus akademinį dramos teatrą.

„Vienu metu tėtis itin daug filmavosi Latvijoje ir netgi buvo vadinamas geriausiu šios šalies aktoriumi.“

D. Tomkutė

Abu išskrido kaip su sparnais – Vilnius buvo jų jaunystės svajonių miestas.

Keli dešimtmečiai praėjo labai darbingai, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus kultūros įstaigų pertvarkai, pasikeitė teatro valdžia, atleista apie 30 aktorių.

„Tėtis atvirai pasipriešino, todėl atleidžiamųjų sąraše jo pavardė buvo viena pirmųjų – greta Monikos Mironaitės, Vaivos Mainelytės, Adolfo Večerskio ir kitų. Teko griebtis kitų veiklų, gelbėjo kinas ir televizija. Privačių rėmėjų lėšomis įkurtas „Vaidilos“ teatras, bet jis didžiosios scenos neatstojo. Į Nacionalinį dramos teatrą sugrįžo tik po dešimtmečio – vaidinti keliuose spektakliuose, tačiau darnaus kolektyvo ir asmeninio reikalingumo jausmas buvo išblėsęs“, – pasakoja D. Tomkutė.

Geriausias latvių aktorius

V. Tomkaus kino biografija veda ne tik per Lietuvą – jis kūrė vaidmenis Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Meksikoje ir kt.

Jo partneriai buvo tokios užsienio žvaigždės kaip Frankas Nero, Ursula Andres ir kt.

„Vienu metu tėtis itin daug filmavosi Latvijoje ir netgi buvo vadinamas geriausiu šios šalies aktoriumi, – šypsosi D. Tomkutė. – Įdomu ir tai, kad sovietiniais laikais gavo sąjunginio festivalio apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį latvių režisieriaus Aloyzo Brenčo filme „Būti nereikalingam“ (1976 m.), tačiau sukūręs ne „teisingo“, „susipratusio“, teigiamo herojaus, o nepataisomo, filmo pabaigoje nusižudančio nusikaltėlio paveikslą. Šiam tėtis suteikė daug gilaus žmogiško tragizmo atspalvių ir asmeninių bruožų, todėl filmas tapo labai stiprus“, – kalba D. Tomkutė.

Ji prisimena, kad šiuo vaidmeniu tėtis įgijo netikėtą „šlovę“ ir nusikalstamame pasaulyje.

„Laiškus rašė nuteistieji, o vienoje iš įkalinimo vietų, kur buvo surengta filmo peržiūra ir susitikimas su kūrybine grupe, tėčiui padovanotas medalionas – kryželis su tam tikra monograma, suteikiantis savotišką neliečiamybės statusą, o prireikus – ir pagalbą nusikalstamo pasaulio aplinkoje visoje buvusioje sovietų sąjungoje. Užtat kai po kelerių metų kine teko suvaidinti teigiamą personažą – milicijos majorą, pasipylė kalinių kaltinimai išdavyste“, – pasakoja.

Blinda – mėgstamiausias

Gal ir nenuostabu, kad V. Tomkaus ir publikos nuomonės nesiskyrė – jo mėgstamiausias vaidmuo buvo Tado Blindos.

„Blinda įkvėpė pasitikėti savimi kaip aktoriumi, padarė atpažįstamą ir mylimą visoje Lietuvoje. Be to, abu (Vytautas su Tadu) labai panašūs. Tėvas buvo pašėlęs, veiklus, kompanijos siela, vedlys, turėjo puikų humoro jausmą, visada galėdavo prajuokinti originaliu sąmoju. Mokėjo suburti žmones, uždegti. Tvirtas, stiprus, bet emocionalus, patiklus, geras, netgi sentimentalus. Nors turėjo griausmingą balsą ir greitai įsiplieksdavo, niekada ilgai nepykdavo. Jo ranka taip pat buvo stipri, tačiau be reikalo jos nekeldavo. Mėgdavo juokauti: „Netampykit liūto už ūsų“, mat buvo gimęs po Liūto ženklu. Neturėjo įpročio sakyti „negaliu“. Mėgo viską daryti pats – jėgos ir išmanymo reikalaujančius ūkio, remonto, statybos darbus. Ištvermingas, azartiškas, kartais tuo rizikuodavo – kine dublerių neprireikė nei jojant arkliais, nei neriant į ledinę jūrą, nei vairuojant autobusą ar laivą. Natūralu, kad filmuodamasis neišvengė traumų, lūžių, niekada savęs nelepino, o tai galiausiai atsiliepė sveikatai“, – pamena D. Tomkutė.

Kaip ir „svieto lygintojas“ Tadas Blinda, taip ir šį vaidmenį sukūręs V. Tomkus buvo socialiai aktyvus, nepakantus neteisybei, visada išsakydavo savo nuomonę teatre, ne kartą dėl to ir nukentėjo, bandydavo išskirti mušeikas, gaudydavo brakonierius, netgi turėjo gamtos apsaugos inspektoriaus pažymėjimą.

197 cm ūgio aktoriui milicija buvo netgi padovanojusi „bananą“, kurį nešiodavęs odinio palto užantyje ir vėlai grįždamas po spektaklio ar filmavimų pats apsigindavo, jei kelią pastodavo chuliganai.

Mėgdavo visus vaišinti, nepraeidavo nedavęs pinigų išmaldos prašytojams.

Blindos vaidmuo dovanojo ir dar vieną gyvenimo meilę – Šuminus.

Tomkaus festivaliai

Šuminai – etnografinis kaimas ant Baluošo ežero kranto Aukštaitijos nacionaliniame parke.

Čia buvo filmuojamas „Tadas Blinda“, aktoriai ir filmavimo grupė gyveno pas vietos žmones.

„Tėtis mėgo žvejoti. Jo automobilio bagažinėje visada gulėdavo savadarbis spiningas, paties pasigamintas iš fechtuotojo špagos. „Mano maitintojas“, – meiliai vadindavo. Todėl į Šuminus, pabaigus filmą, kasmet kelioms savaitėms grįždavo pavasaroti ir pažvejoti. Susidraugavo su vietos gyventojais, po kelerių metų gavo leidimą ir ant ežero kranto pasistatė pirtelę, ši tebestovi ir dabar. Aplink pirtelę vykdavo įvairios linksmybės, užklysdavo daug pro šalį praplaukiančių ar atvažiuojančių turistų – visi norėdavo susitikti, pabendrauti ir nusifotografuoti su Blinda“, – prisimena D. Tomkutė.

Liepą aktorius švęsdavo savo gimtadienius.

„Juos vadindavome Tomkaus festivaliais – jubiliejinėmis progomis suvažiuodavo visas aktorių kursas, giminės, draugai, seneliai su akordeonu, būgnu ir savo daryto naminio alaus „bačka“. Tėtis išrūkydavo paties pagautų lydekų, ungurių, pakabindavo virš stalo, kad ranka galėtum nusiimt. Koncertus ant Baluošo vandens ar paežerėje leidžiantis saulei kasmet surengdavo netoliese stovyklaujantis KTU choras „Jaunystė“, – pasakoja dukra.

Ne apie vieną

Visgi paroda „Vytautas Tomkus – aktorius, fotografas, dailininkas“ nėra apie vieną ryškią, talentingą, stipriai ir karštai degusią asmenybę.

„Tai pasakojimas apie visą jų kartą ir aną laiką, gyvenimą nuo sunkaus pokario iki sudėtingos šiandienos. Kiek šviesos, optimizmo, tikėjimo ateitimi ir savo jėgomis iš jų sklinda“, – sako D. Tomkutė.

Kartu tai pirmas žingsnis, siekiant susisteminti ir aprėpti gausų kūrybinį palikimą, minint V. Tomkaus 85 metų sukaktį.

Namie likę daug fotografijų, negatyvų, dokumentinių kadrų, interviu, jo filmuotų šeimos ir draugų gyvenimo epizodų – iš šios medžiagos išeitų dar kelios parodos, knyga ar dokumentinis filmas. Todėl artimiausi planai – fotografijų paroda „Amžininkų portretai“.

The post Vytautas Tomkus – ne tik „geriausias latvių aktorius“ appeared first on Kauno savaitė.

Abu padarė gilų įspūdį viso pasaulio žiūrovams.

„Man patinka jį vaidinti ir man tai labai lengva, nes aš jį labai gerai pažįstu“, – taip apie įkūnytą kultinį tylųjį personažą kalbėjo aktorius.

Vaikystę lydėjo patyčios

Rovanas Atkinsonas – britų aktorius, komikas ir rašytojas, visame pasaulyje išgarsėjęs savo legendiniu personažu Ponu Bynu, atšventė 70-ąjį gimtadienį.

R. Atkinsono nepakartojama veido mimika, tyli komedija ir unikalus humoro jausmas pavertė jį viena ryškiausių XX–XXI a. komedijos žvaigždžių.

Rovanas Sebastianas Atkinsonas gimė 1955 m. sausio 6-ąją Konseto miestelyje, Durhamo grafystėje, Anglijoje. Jis – jauniausias iš keturių brolių.

Rovanas užaugo vidurinės klasės šeimoje. Jo tėvas Erikas Atkinsonas buvo ūkininkas ir įmonės direktorius, o motina Ela Mei Beinbridž – namų šeimininkė.

Būsimoji komedijos legenda mokėsi Durhamo Choristerių mokykloje – prestižinėje berniukų ugdymo įstaigoje, kaip ir būsimas Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Tonis Bleiras.

Mokykloje R. Atkinsonas pasižymėjo ne sporto aikštelėje ar popamokinėse veiklose, bet akademiniais pasiekimais.

Rovanas buvo gana tylus ir intravertiškas vaikas. Drovus, laikėsi atokiai nuo kitų vaikų ir dažnai rinkdavosi būti vienas.

Prie to žymiai prisidėjo būsimo aktoriaus kalbos sutrikimas – vaikystėje jis siaubingai mikčiojo. Mikčiojimas ypač pasireikšdavo, kai pradėdavo sakinius su tam tikromis raidėmis. Dėl to berniukas neretai tapdavo patyčių objektu ir tarp bendraamžių, ir netgi tarp kai kurių mokytojų.

Be to, unikali berniuko veido struktūra ir didelės akys taip pat kėlė vaikų susidomėjimą ir tapo kandžių pašaipų priežastimi.

Nepaisant to, R. Atkinsonas rado būdą įveikti savo kompleksus – jis paniro į komediją. Išmokęs valdyti veido išraiškas ir kūno kalbą, suprato, kad gali prajuokinti žmones net ir be žodžių.

Tai vienas iš veiksnių, padėjusių jam sukurti garsųjį Pono Byno personažą, kuris beveik nekalba, bet yra nepaprastai išraiškingas ir sugeba bet kokias situacijas perteikti tik mimika.

Beje, R. Atkinsonas prisipažino, kad mikčiojimo iki šiol visiškai neatsikratė. Tačiau išmoko jį kontroliuoti.

„Tai užeina, tai praeina. Viskas priklauso nuo mano būsenos, bet kartais gali būti problema. Pastebėjau, kad kai esu įsijautęs į personažą, nebemikčioju“, – sakė jis.

Vietoje inžinieriaus tapo komiku

Būsimoji komedijos žvaigždė mokykloje buvo labai protingas ir stropus mokinys. Rovanas turėjo aštrų protą ir puikiai mokėsi, ypač gamtos mokslus. Jo mėgstamiausias dalykas buvo fizika, o būdamas paauglys jau domėjosi elektros inžinerija.

Aistra mokslui atvedė jį į Niukastlio universitetą, kur įgijo elektros inžinieriaus laipsnį. Nepaisant gabumų tiksliesiems mokslams, Rovanas jau ten pajuto trauką scenos menui – šios aistros vėliau karštai ir sieks.

Kadangi buvo tylus ir intravertas, niekas jo neįsivaizdavo kaip aktoriaus ir dar garsaus – daugelis manė, kad jis taps mokslininku ar inžinieriumi.

Tačiau tikroji Atkinsono aistra buvo ne elektronika, o vaidybos menas.

Studijuodamas Rovanas susipažino su studentų teatro veikla ir pradėjo vaidinti.

1975 m. Atkinsonas įstojo į Oksfordo universitetą, kur prestižiniame Karalienės koledže tęsė elektros inžinerijos magistrantūros studijas. Čia jis galutinai suprato, kad tikrasis jo pašaukimas – ne technologijos, o komedija ir vaidyba.

Elektronikos inžineriją visiškai apleido dėl aktorystės.

Dar studijų metais prisijungė prie universiteto dramos grupės „Oxford Revue“, kur susipažino su būsimais kolegomis Ričardu Kurtisu – būsimu „Juodojo Grifo“ scenaristu, vėliau tapusiu garsiu Holivudo režisieriumi, bei Hovardu Gudalu, kompozitoriumi, sukūrusiu muziką „Pono Byno“ ir „Juodojo Grifo“ serialams.

Pirmasis proveržis

R. Atkinsonas sužavėjo publiką neįprasta kūno plastika, išraiškingomis mimikomis ir gebėjimu juokinti be žodžių.

Jo unikalus komedijos stilius patraukė visuomeninio Jungtinės Karalystės transliuotojo BBC dėmesį.

Televizijoje R. Atkinsonas debiutavo 1979-aisiais, buvo vienas iš laidos „Ne devintos valandos žinios“ aktorių, kūrusių satyrinius vaizdelius apie to meto politines ir kultūrines aktualijas.

Paskui vaidino įvairiuose komiškuose serialuose ir trumpose komedijose.

Tai buvo didelis žingsnis jo karjeroje – Atkinsonas tapo visoje Jungtinėje Karalystėje populiariu komiku.

1983 m. R. Atkinsonas kartu su Ričardu Kurtisu sukūrė legendinį serialą „Juodasis Grifas“. Šis tapo viena sėkmingiausių britų komedijų. Joje aktorius įkūnijo įvairius egoistiškus ir gudrius personažus skirtingose istorinėse epochose.

„Juodasis Grifas“ išskirtinis tuo, kad ne tik juokino, bet ir sugebėjo įtraukti politinį bei istorinį humorą.

Pasaulinė šlovė

1990 m. pasaulis susipažino su Ponu Bynu – tylia, bet ekscentriška komiška figūra, kurią, kaip sakė pats aktorius, įkvėpė genialusis Čarlis Čaplinas ir prancūzų mimas Žakas Tati.

Šis personažas tapo pasaulinės popkultūros dalimi dėl savo unikalių komedijos įgūdžių ir beveik bežodės išraiškos. Serialas turėjo tik 14 epizodų, tačiau jų pakako, kad Ponas Bynas taptų pasaulinio lygio ikona. Jo komiškos situacijos buvo suprantamos bet kuriam žmogui, nepaisant kalbos ar kultūros.

Ponas Bynas tapo fenomenu ir vienu iš Jungtinės Karalystės simbolių, kartais vis dar pasirodančiu ypatingomis progomis, pavyzdžiui, 2012-aisiais Londono olimpinių žaidynių atidaryme.

Kaip dažnai juokaujama, Pono Byno vardą visi iki šiol žino geriau nei R. Atkinsono.

„Kartais žmonės mane atpažįsta tik pusiau, todėl labai ilgai spokso bandydami suprasti, čia aš ar ne aš. Tiesa, kartą prie manęs priėjo vyras ir pasiteiravo, ar man kas nors yra sakęs, kad esu be galo panašus į Poną Byną. Kai pasakiau, kad aš ir vaidinu Byną, jis tik nusijuokė“, – interviu pasakojo aktorius.

R. Atkinsonas taip pat sukūrė du pilnametražius „Pono Byno“ filmus: 1997 m. pasirodęs tarptautinis hitas uždirbo daugiau nei 250 mln. dolerių.

O 2007 m. pasaulis išvydo antrąjį filmą, kuriame Ponas Bynas keliauja į Prancūziją.

Kadangi originalus „Pono Byno“ televizijos serialas baigtas 1995 m., jo kūrėjai nusprendė suteikti šiam personažui naują gyvenimą ir animacijos formatu. Serialą prodiusavo „Tiger Aspect Productions“, o pats Atkinsonas prisidėjo prie kūrybinio proceso – jis buvo vykdomasis prodiuseris ir netgi įrašė įvairius murmėjimus bei garsus, suteikdamas animaciniam herojui autentiškumo.

Pirmasis animacinio filmuko sezonas pasirodė 2002 m., o dėl didelio populiarumo 2015 m. sukurtas antrasis sezonas.

Animacinis „Pono Byno“ serialas padėjo dar labiau išpopuliarinti šį kultinį personažą tarp jaunesnės auditorijos.

2007-aisiais juosta „Pono Byno atostogos“ buvo paskutinis šio personažo pasirodymas kine ir televizijoje.

„Kai man sukako 50, atsirado didelė rizika, kad mano herojus pradės atrodyti labai geriatriškai“, – juokėsi aktorius.

R. Atkinsonas neapsiribojo vien tik Ponu Bynu.

2003 m. jis sukūrė šnipų parodijos filmą „Džonis Inglišas“ – smagią Džeimso Bondo parodiją. Filmas tapo toks sėkmingas, kad sukurti dar du jo tęsiniai.

Ši trilogija leido R. Atkinsonui parodyti kitokią, bet vis tiek absurdiškai juokingą savo pusę.

Po devyniais užraktais

Nors scenoje ir ekrane R. Atkinsonas yra tikras šoumenas, realiame gyvenime jis ypač vertina privatumą ir apie asmeninį gyvenimą nepasakoja.

Dar 1980-ųjų pabaigoje Atkinsonas susipažino su makiažo meistre Sunetra Sastri, dirbusia BBC. Jiedu susituokė 1990 m. ir susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Bendžamino ir dukters Lili.

Tačiau 2015 metais, po 24 metų santuokos, R. Atkinsonas ir S. Sastri oficialiai išsiskyrė.

Skyrybų priežastimi buvo nurodytas R. Atkinsono „neracionalus elgesys“. Tais pačiais metais aktorius pradėjo santykius su aktore ir komike Luiza Ford, su kuria susipažino dar 2013 metais per spektaklio „Quartermaine’s Terms“ repeticijas. Dėl šio romano iširo pirmoji komiko šeima.
Nepaisant didelio amžiaus skirtumo – R. Atkinsonui tuo metu buvo 62 metai, o L. Ford – 34-eri, 2017 metų gruodį pora susilaukė dukters Islos – tai trečioji aktoriaus atžala.

Pora dabar dažnai pastebima kartu viešuose renginiuose.

Viešai prieinama informacija apie R. Atkinsono atžalų profesijas yra gana ribota. Jo dukra Lili, regis, seka tėčio pėdomis. Ji yra ir muzikantė, ir vizualioji menininkė, kartais dalijasi savo darbais socialinėse platformose.

Jos brolis Bendžaminas tarnauja britų armijos specializuotame padalinyje.

Dar 2016 metais jis socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė, kad gavo laišką iš Sandhursto – karo akademijos, kurioje mokėsi princai Viljamas ir Haris.

Bendžamino ir Lili mažoji sesutė Isla gyvena Pietų Oksfordšyre, Anglijoje. Apie ją žinoma labai mažai, nes nė vienas iš tėvų interviu apie ją nekalba.

Aistringas kolekcininkas

Nors apie asmeninį gyvenimą tyli, kiek daugiau R. Atkinsonas papasakoja apie savo aistrą seniems automobiliams.

Aktorius yra aistringas automobilių kolekcininkas ir lenktynininkas.

Vienas iš jo įspūdingiausių automobilių kolekcijos egzempliorių buvo retas „McLaren F1“, kurį jis įsigijo dar 1997 metais. Tai – vienas brangiausių automobilių pasaulyje.

„McLaren F1“ – legendinis superautomobilis, pagamintas 1990-aisiais, garsėjantis išskirtiniu dizainu ir neįtikėtinu greičiu. Aktorius šį automobilį naudojo ne tik kaip kolekcinį eksponatą, bet ir juo kasdien važinėjo.

Tiesa, su savo numylėtiniu net du kartus pateko į avariją.

1999 m. spalį netoli Garstango, Lankašyre, R. Atkinsono „McLaren F1“ susidūrė su kitu automobiliu. Nors žala nebuvo didelė, incidentas sulaukė žiniasklaidos dėmesio.

Antroji, daug rimtesnė, avarija įvyko 2011 m. rugpjūtį. Atsitrenkus į medį ir stulpą, R. Atkinsono vairuojamas automobilis užsiliepsnojo.

Aktorius patyrė peties sužalojimą, tačiau rimtesnių sužeidimų, laimė, išvengė.

Po antrosios avarijos automobilio remontas truko ilgiau nei metus ir komikui atsiėjo apie 910 tūkst. svarų sterlingų. Tai tapo didžiausia draudimo išmoka Didžiosios Britanijos istorijoje.

Visgi 2015 m. R. Atkinsonas savo „McLaren F1“ nusprendė parduoti.

Automobilis į kitų šeimininkų rankas perėjo už įspūdingą sumą – apie 8 milijonus svarų sterlingų.

The post Tikroji Pono Byno istorija appeared first on Kauno savaitė.

Baigiamajame projekto „Galingai įsiliejęs teatro intakas. Kino ir teatro aktoriui Donatui Banioniui – 100“ renginyje išorinius ir vidinius teatro pokyčius, slinktis, peripetijas gvildeno Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, režisierius Aleksandras Špilevojus ir aktorius Albinas Kėleris.

Pokalbį paskanino D. Banionio citatos.

Atsiduoda visas

„Mano gyvenimas praeina, o kitam dar tik prasideda. Taip 2015 m. yra pasakęs D. Banionis. Taigi praeitis ir dabartis. O kokie jūsų pirmi kartai su J. Miltinio dramos teatru ir D. Banioniu? Spektakliai – tada ir dabar. Vaidyba. Kas pasikeitė?“ – aktoriaus A. Kėlerio klausė A. Špilevojus.

„Paprasto atsakymo nežinau. Ir tada, ir dabar į teatrą įeinu pro duris. O visa kita… Laikas nestovi – bėga. Teatre dar greičiau. Sovietiniais laikais Panevėžį garsino du dalykai – teatras (Juozas Miltinis, D. Banionis bei kt.) ir „Ekrano“ gamykla. Aš atėjau mokytis aktorystės J. Miltinio studijoje. Mačiau repetuojančius, dirbančius didžiuosius – man tai didžiausias lobis, kurį gavau. O vaidyba? Man niekas nepakito. Esu nuobodžiai vientisas – ir tada, ir dabar atsiduodu visas“, – sako A. Kėleris.

Lygiai tą patį kūrybinio kelio pabaigoje yra pasakęs ir D. Banionis: „Mano darbe niekas nepasikeitė – ir seniau, ir dabar dirbu taip pat.“

Su Miltinio priežiūra

A. Kėlerio įsitikinimu, D. Banionis buvo ištisa epocha.

„Didžiausio kalibro menininkas. Ne tik „Heda Gabler“, „Lauke, už durų“ ar dar keli spektakliai. Masė vaidmenų, kurių daugelis gal nebeprisimename (pavyzdžiui, Zuikis Baltaausis „Pelenėje“). Nuo A. Strindbergo, H. Ibseno, V. Borcherto, V. Šekspyro iki N. Gogolio. Tačiau net ir Zuikis buvo su J. Miltinio priežiūra. O šis ne kankino aktorius – tiesiog turėjo tokią savo metodiką“, – sako vienas garsiausių miesto aktorių.

Jis prisiminė D. Banionio patirtį V. Žalakevičiui filmuojant „Niekas nenorėjo mirti“: „Visi skundžiasi režisieriaus reiklumu, elgesiu, metodais, tik ne Banionis. Šiam buvo visiškai nesunku, sakė: „O man juokas“. Nes išėjęs Miltinio mokyklą.“

Kaip arklį už pavadžio

Kokia buvo toji J. Miltinio metodinė sistema? A. Kėlerio įsitikinimu, maestro buvo strategas. Pavyzdys – D. Banionio vaidmenų skaičius bei amplitudė: „Kiek vaidmenų reikėjo prisimakaluoti, kad gautum didelį, svarbų. Suvokti, jog net ir mažas vaidmuo yra patirtis, kurią galėsi panaudoti kitiems tau numatytiems personažams.“

J. Miltinis reikalavo, kad aktoriai nuolat tobulintųsi, šviestųsi, skaitytų knygas.

„Aktorystė yra amatas. Jį būtina valdyti, puoselėti, užsiimti savistaba“, – sutinka A. Kėleris.

Nors J. Miltinis vis pabrėždavo esąs savamokslis.

„Visais grojo kaip vargonais. A, gali taip? Vadinasi, gali ir dar geriau! Manau, tai buvo normalus darbas. Mušimas dėl tikslo. Jokių lengvų repeticijų. Visada aktorių laikyti įtemptą – kaip arklį už pavadžio. Ne dėl sadizmo – tiesiog taip dirbo. Su Banioniu irgi. Tokia mokykla, kredo, susitarimas. Sau buvo lygiai toks pat griežtas“, – sakė A. Kėleris.

„Tačiau nuolat įsitempus stovėti prie starto linijos labai sekina. Aktorius nebeatlaiko, sudega“, – pakomentavo A. Špilevojus.

„Taip, kiekvieno žmogaus skirtinga skūra“, – sutiko A. Kėleris.

Žiauriausias iš menų

A. Kėlerio įsitikinimu, teatras – pats žiauriausias iš menų.

„Aktorius yra procesas spektaklyje. Tai momentinis menas, akimirka, per kurią turi taip pasirodyti, kad žiūrovui įkristų ir pasiliktų. Pabaigi spektaklį – ir aktoriaus nebelieka. Taip, Miltinio laikais nemažai išėjo, kiti pasiliko. Kodėl? Nes buvo rezultatas. O kai šis geras, keliai nerūpi. Gal buvo garbės troškimo, noro pasirodyti. Jei nori atrodyti gražiau, gali tai vadinti pašaukimu ar kitais skambiais žodžiais. Išties teatras yra bepročio darbas, kai norisi kentėti begalinėse repeticijose, spektakliuose. Sveikam žmogui to nepaaiškinsi. O kartu nėra išmintingesnės profesijos – prisilieti prie didžiausių autorių, svarbiausių tekstų. Ne viską įmanoma žodžiais nusakyti“, – skėsteli A. Kėleris.

Dirbo labai daug

A. Špilevojus vertina individualų, savarankišką teatro aktorių darbą. Taip mato dirbantį ir A. Kėlerį. Ar šitaip būdavę ir Miltinio laikais? Ar užsidaręs repetuodavo D. Banionis?

„Ne. Buvo nerašyta hierarchija, savi kambariai. Mes ten nelindom, nematėm. Tačiau po filmavimo atvažiuoja D. Banionis į repeticijas – ir jau išmokęs visą savo tekstą. Nebuvo jokių pasibandymų. Darbštumas buvo jo duotybė, dirbo labai daug“, – prisimena A. Kėleris.

Ilgainiui vaidinant kartu hierarchija tirpdavo.

„Žinoma, autoritetas lieka. Balsą paplonini kalbėdamasis. Jauti begalinę pagarbą. Tačiau tau svarbu ne tai. Žiūrėk, kaip dirba. Imk pavyzdį. O toliau santykių kaita vyko natūraliai“, – prisimena aktorius.

Legenda tampa kolega.

Ką apie tai manė D. Banionis? „Sau nesu legenda. Štai valgau, geriu arbatą… Jeigu žurnalistams atrodo kitaip – ką gi…“

Dėkingas už tironiją

D. Banioniui režisierius J. Miltinis buvęs viskas – režisierius, tėvas, mokytojas. Jam be galo dėkingas ir A. Kėleris.

„Dėkingas, kad pakvietė, esu scenoje, vaidinau šalia D. Banionio, V. Blėdžio ir kitų. J. Miltinis turi esmę – grūdą, kurį reikia pagauti. Buvo toli toli priekyje kitų. Jau sovietiniais laikais turėjo privatų teatrą, kuriame tvarkėsi, kaip norėjo“, – sako A. Kėleris.

D. Banionis: „Aš dėkingas J. Miltiniui už tironiją.“ Šioji paskatinusi būti reikliam pačiam sau.

Ne klojimo durys

J. Miltinio aktoriai buvo universalūs. Galėjo vaidinti kone bet kur.

„Jie turėjo paprastumo, natūralumo. Išmokyti vaidinti be patoso, giliai išjaučiant, netuščiomis akimis“, – teigia A. Kėleris.

Taip pat matęs ir D. Banionis: „nes buvom paprasti ir žmogiški“.

„Išėjus iš teatro D. Banionio prisiminimai buvo liūdnoki. Pasakojo, kad jam buvo labai sunku…“, –pažymi A. Špilevojus.

„Nemačiau šito. Nebuvau toks artimas, kad žinočiau jo asmeninę virtuvę. Tada kiekvienas buvome unikalus, bet uždara sala. Dirbome savo darbą, o šiaip užsidarę savame kiaute. Vaidinome, kaip liepė mokytojas. Mūsų skausmas, ašaros, barniai, konfliktai buvo tik mūsų kolektyvo reikalas. Ne kitų. Teatras – uždara valstybė. Ir nereikia kitaip. Jeigu būsime atviri kaip klojimo durys – būsime neįdomūs“, – įsitikinęs A. Kėleris.

The post Albinas Kėleris: ne viską įmanoma žodžiais pasakyti appeared first on Kauno savaitė.