Kūčių stalas su dvylika valgių, po staltiese paslėptas šienas, per naktį paliekami kūčiukai – visa tai byloja apie laikus, kai Kalėdos buvo ne prabanga, o vilties, šviesos sugrįžimo ir ryšio su protėviais šventė. Šios tradicijos, kintančios kartu su gyvenimu, iki šiol saugo senąjį suvokimą, kas iš tiesų svarbu ilgiausių naktų ir trumpiausių dienų sandūroje.

Pasijustų pasakoje

„Nūdienos Kalėdos negali būti švenčiamos lygiai taip, kaip prieš šimtus metų. Pasikeitė gyvenimo būdas ir sąlygos, kita žmonių gerovė, jų pasaulėžiūra, tad ir Kalėdos dabar kitokios. Laimei, išsaugojusios ir kai kurias praeities tradicijas“, – sako etnologė, Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė.

Į šių dienų kalėdinį šurmulį patekęs XIX amžiuje ar dar seniau gyvenęs žmogus turėtų būti priblokštas ištisą parą plieskiančių šviesų, mašinų, prekybos centrų gausos, technologinės pažangos stebuklų ir t. t. To, ką dabar pasiekusi žmonija, net įsivaizduoti tada nebuvo įmanoma, nebent šiek tiek – tamsiais žiemos vakarais prisiklausius pasakų apie šviečiančius rutulius, savaime pasidengiančias staltieses ar skraidančius kilimus.

Juk gyvenimas anuomet buvęs visai kitoks – tamsusis metų laikas kaimo žmonėms būdavo pats sunkiausias ir baisiausias: didesnę paros dalį tamsa, vakarais skaidrinama tik spingsulės, ne visada pilni aruodai, iš kurių, o ir iš niekur kitur, semiant reikėdavo ir kasdien maitintis, ir šventes rengti.

Užtat po advento susilaikymo sulaukus Kalėdų būdavo tikra šventė – su iškilmėmis bažnyčiose, gausiu stalu ir žinojimu, kad nuo šiol viskas eis tik į gera: dienos pradės ilgėti, saulė sugrįš ir žemė netrukus vėl bus pasiruošusi priimti grūdą.

Su apeigine duonele

Svarbi iki šiol išsaugota šventės dalis – Kūčių vakaras ir jo tradicijos Lietuvoje nuo senų senovės iki dabar gyvos.

Prie stalo sėda visa šeima, ramiai bendrauja, vaišinasi tradiciniais patiekalais, juos ant stalo palikdami nakčiai, skirdami amžinybėn išėjusiems artimiesiems.

Praeity kuklesnis, dabar gausesnis stalas su – būtinai – dvylika nemėsiškų patiekalų.

„Viskas, kas ant stalo dėta, būdavo paruošta savose virtuvėse iš savų, pačių užaugintų produktų“, – pasakoja A. Sidorovienė.

Ji teigia pastebėjusi, kad vis daugiau šeimininkių Kūčių vakarienę vėl stengiasi namuose ruošti pačios.

„Vienu metu vis populiarėjo mada jau pagamintus silkės, žuvies, daržovių patiekalus nusipirkti ar iš restoranų užsisakyti – juk yra iš ko rinktis, tiek visko paslaugų teikėjai prigamina, prikepa. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau šeimininkių imasi gaminti pačios“, – teigia etnologė.

Gal tam turėjo įtakos, kad Kūčios nuo 2011-ųjų jau yra ne darbo diena – atsiradus laisvo laiko šeimininkės vėl sukasi virtuvėse. O gal žmonių supratimas, noras atkartoti tėvų ir protėvių tradicijas paskatino grįžti prie senųjų receptų.

Kas ir kaip šventėms gaminama, priklauso nuo to, kokius prisiminimus ir patirtį iš vaikystės atsinešė, kokius gebėjimus mamos ir močiutės šeimininkėms perdavė.

„Šližikų, dabar vadinamų kūčiukais, nors praeityje niekas jų taip nevadino – buvo šližikai, prėskučiai, dabar ne kiekviena šeimininkė kepa. Bet ir tas užsiėmimas grįžta. Nors po nedaug stengiamasi išsikepti savų – vien dėl to ypatingo šventės kvapo“, – sako A. Sidorovienė.

Tradicinis lietuvių Kūčių vakarienės patiekalas – kūčiukai yra tarsi apeiginė duonelė.

Jų po vakarienės būtinai paliekama ant stalo pernakt, kad rastų trumpam sugrįžę amžino poilsio atgulę artimieji.

O dar giliau pažvelgę rasime kūčiukų sąsajas su pagonybe – juk senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas.

Aguonų pienas

Kūčiukai gali būti valgomi sausi ar su spanguolių kisieliumi, tačiau laikantis tradicijų jie dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje.

Etnologė atkreipia dėmesį, kad ir aguonpienio gaminimas per laiką keitėsi.

Anksčiau aguonas reikėdavo ilgai trinti moliniame inde, paskui atsirado kavos malimo įranga, kai kas ir mėsmale tas aguonas maldavo.

Kūčių vakarienės tradicija nebuvo mirusi ir per visą sovietmetį – nors ir per Kūčias, ir per Kalėdas būdavo darbo dienos, švęsti drausta, žmonės sugebėjo karta iš kartos perduoti pagal tėvų ir senelių papročius išsaugotas tradicijas.

Šieną nuo Kūčių stalo padalindavo visiems tvarto gyventojams, bet tik – ne arkliams.

Beveik kiekvienoje šeimoje daugiau ar mažiau slaptai būdavo sėdama prie Kūčių stalo.

Aukštaitijoje ir anksčiau, ir dabar ant to stalo dedama silkė, žuvis, taip pat čia visada vyravo grūdiniai patiekalai, valgytos virtos pupos.

Be to, aukštaičiai Kūčioms mėgsta virtinius, kai kur verdama burokėlių sriuba.

Šienas – ne arkliams

Kūčių dieną, o ypač vakare, niekas neidavo pas kaimynus – atėjusįjį galėjo palaikyti raganiumi, mat tik dvasios gali tokiu metu žmogų iš namų išvesti ir po kaimą vedžioti.

Nuo seno visi žino, kad pavalgius Kūčias stalo negalima nudengti, maistą reikia palikti – ateis protėviai pasivaišinti.

„Tik peilių ant to stalo, šiukštu, negalima palikti“, – svarbų paprotį primena etnologė.

Šeima, atsikėlusi ankstų Kalėdų rytą, pirmiausia eidavo žiūrėti, ar neras vėlių buvimo pėdsakų.

Dar ir dabar daug kas prisimena tradiciją po staltiese padėti šieno ir net patys bent saujelę padeda.

Bet tai tik simbolinis gestas – anksčiau tas šienas stalą nudengus būdavo nešamas į tvartą galvijams, tikėta, jog tai juos sustiprins ir apsaugos.

Šieną padalindavo visiems tvarto gyventojams, bet tik ne arkliams.

Manyta, jog raganos būtent iš arklių sugeba atimti šieną. O tai prie gero neprives.

Paprotys traukti iš po staltiesės šiaudus, žiūrint, kas ilgiausią išsitrauks ir ilgiausiai gyvens – šiais laikais nebepriimtinas.

Niekas nebenori streso vienam šeimos nariui susidūrus su trumpiausiu šiaudu.

Kūčių vakaro burtų būta pačių įvairiausių – merginos išėjusios į lauką klausydavo, iš kurios pusės šunys loja – iš ten piršliai atvažiuos. Jos taip pat skaičiuodavo glėbyje atsineštas malkas ar tvoros statinius, darė visokius kitokius burtus, vis poros tikėdamosi, skirtojo laukdamos.

Su tikėjimu ir viltimi

Kalėdoms senoliai būtinai kepdavo mėsos gabalą, virdavo šaltieną, ant šventinio stalo rikiuodavo kitus neįmantrius patiekalus.

„Mano močiutė Kalėdoms visada kepdavo netikrą zuikį, tradiciją perėmiau ir pagal jos receptą visada tą zuikį kepu“, – sako A. Sidorovienė.

Nors ne taip svarbu, ką kiekviena šeima per šventę dės ant stalo ar į dovanų maišą – svarbiausia, kaip sako Tradicinių amatų centro vadovė, nepamiršti, kas tos Kalėdos, kokia jų prasmė, jog švenčiame Išganytojo Jėzaus gimimą, Jo atėjimą pas žmones žmogumi.

Etnologė sako įvairiuose renginiuose ar edukacijose uždavusi šiuos klausimus atsakymus išgirstanti ne visada.

O ir šviesos, Saulės sugrįžimo pradžios metas neriant į šventinį šurmulį taip pat neturėtų būti pamirštas.

Žemiškos gėrybės

Praeityje tokio kaip dabar – raudonais drabužiais vilkinčio barzdoto ir dosnaus Kalėdų Senelio nebuvo.

Po kaimus vaikščiodavęs Senis Kalėda, vienas iš vietinių vyrų, išvirkščius kailinius apsivilkęs, rankšluosčiu susijuosęs, linų barzdą prisilipdęs, kartais ir palyda kartu su juo eidavusi.

Kišenėse Senis turėdavo riešutų, grūdų, į kiekvieną trobą užsukdamas linkėdavo ne kokių nors nežemiškų gėrybių, o tiesiog gero ateinančių metų derliaus ir visus metus sotaus stalo.

„Kad dešros stogus ramstytų, kad barankom snigtų, o namuose miltų kalnai, lašinių kubilai, duonos kepalai visada būtų“, – linkėdavo Kalėda, troboje grūdus barstydamas, vaikus ir jaunimą riešutais apdalindamas.

Šeimininkai, žinoma, svečią vaišindavo.

Etnologai spėja, kad toks Senis taip pat sietinas su pagonybe. Per šimtmečius kintant tradicijoms jis galėjo į Kalėdą virsti iš žynio, gebėdavusio užkalbėti būsimą derlių.

Pirmąją Kalėdų dieną niekas nedirbdavo, burdavo orus tikėdamiesi gamtos ženkluose perskaityti ateinančių metų derlių.

Jeigu saulėta Kalėdų diena – bus derlingi metai, jeigu šalta – bus vėlyvas pavasaris.

Antrą Kalėdų dieną jau ir į svečius eidavo, ir mirusius artimuosius kapinėse aplankydavo.

Kai meška šokdindavo

Garsi etnologė Pranė Dundulienė (1910–1991) Kalėdas vadino prosenovine švente.

Tarp etnologės pastebėjimų ne kartą minimas ir Panevėžio kraštas.

„Panevėžio apskrityje, Šeškų kaime dar apie 1930 metus buvo žinomas Kalėdų žaidimas, vadinamasis „Meškos vedimas“. Meška aprengdavo vyrą: apdėdavo nuo galvos iki kojų samanokais, apsukdavo vadelėmis, ištepdavo veidą. Toks jis vesdavo mergas šokti, o šios neidavo. Tada „meška“ besitrindama jas ištepdavo“, – pasakojama jos knygoje „Lietuvių šventės“.

O žaidžiant „kralikus“, dviem vaikinukams nuvilkdavo marškinius, į jų rankoves sukišdavo kojas, o marškinių apačią surišdavo virš galvos. Tokie „kralikai“ bėgiodavo ir šokdavo.

Aukštaičiai mėgo žaisti ir „gervės kepimą“.

„Vienas senių atsiguldavo ant krosnies, o antrasis susisukdavo rankšluostį ir, mušdamas į krosnį, sakydavo: „Kepi, kepi gervę.“ Nuo krosnies atsakydavo: „Tegul kepi, kur nekepi.“

Antrasis sakydavo: „Katras katro?“ Nuo krosnies pasakydavo vaikino ir merginos vardus. Paskui „keldavo vestuves“ – jaunuosius susodindavo ant suolo.

Kitas vyras tuokdavo: liepdavo jauniesiems bučiuotis, o jei nesibučiuodavo, mušdavo vadelėmis. Paskui visi šokdavo“, – aukštaitišką paprotį užrašiusi P. Dundulienė. 

The post Per šimtmečius iš namų nepasitraukę Kalėdų papročiai appeared first on Kauno savaitė.

Žengiame į gana mistišką, tamsiausio metų laiko lydimą laikotarpį – į lapkričio 30 dieną, per šventą Andriejų prasidėsiantį adventą.

Nors tos prasmės ir reikšmės, kokią jis protėviams turėjo praeityje, beveik nebeliko, advento laikas svarbus ir šiandien.

Tik kiek kitaip priimamas ir praleidžiamas, vis dėlto nepamirštas – su savais papročiais, prisiminimais ir tautinę tapatybę įtvirtinančiu suvokimu.

Adventas, lotyniškai „adventus“, reiškiantis atėjimą, krikščionims žymi ramų laiką: keturias savaites, likusias iki didžiausios šventės ir išsipildymo – Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimo.

Kiekvienas šį ypatingą laiką priima, įvertina ir sutinka pagal savo patirtį, tikėjimą, žinias, prisiminimus ir supratimą.

Griežto pasninko kaip praeityje šiandien retas paiso, tačiau bent jau penktadieniais ar kitomis Bažnyčios rekomenduojamomis dienomis laikosi nusistatymų nevalgyti mėsos, nesilinksminti, randa laiko susikaupimui, apmąstymams, maldai.

Nepamiršti šalia esančio

Kai kurios šeimos ar net bendruomenės adventą pasitinka drauge – dienai kitai iki jo likus susitinka, bendrauja, prisimena senuosius papročius, tradicijas, žaidimus, pina vainikus.

Taip šį vakarą, lapkričio 28-ąją, nutiks ir Panevėžio rajono Liūdynės kultūros centre.

Į advento vakarą „Gerumo sparnai“ kaip įprasta gausiai rinksis liūdyniečiai bei žmonės iš aplinkinių gyvenviečių.

Kaip sako Liūdynės kultūros centro meno vadovė Daiva Židonienė, adventui skirtas vakaras čia rengiamas nebe pirmą kartą. Ir nors ne kasmet tokie renginiai vyksta, visuomet sulaukia ir vyresnių, ir jaunesnių dalyvių būrio.

„Svarbiausia, kad nė vienas nepamirštų, jog šalia visada yra ir kiti žmonės, taip pat reikalingi dėmesio, gero žodžio. Šis vakaras ir bus puiki proga pasidalinti šiluma, susiburti bendram laukimui“, – sako meno vadovė.

Linkėjimai ant sparnų

Daug gero ir šviesaus linkės vakaro dalyviai vieni kitiems. O kad linkėjimai išsipildytų ir nepasimirštų, jie bus surašyti ant pačių pasigamintų angelų sparnų – kiekvienas vakaro dalyvis užrašys, ko linki savosios bendruomenės žmonėms.

Sparnai bus iškabinti ir ilgą laiką visi galės skaityti, prisiminti gražų bendrystės jausmą ir tikėti, kad bent dalis tų gražių linkėjimų išsipildys.

Liūdyniečiai grožėsis edukacijos „Adventinė kompozicija“ darbais ir patys kurs advento vainikus.

D. Židonienė sako, kad renginyje būtinai bus aptariami senieji advento papročiai, prisiminti draudimai, kurių anksčiau griežtai laikytasi.

Mat tikėta, kad per adventą sočiai valgantiems, smagiai besilinksminantiems ir ką tik užsimanius veikiantiems gali grėsti visokie nemalonumai, o ir Kalėdos neatneš didžiojo stebuklo, patiriamo po ilgo laukimo ir susikaupimo.

Bus prisiminti ir minimi mėgstami lietuvių advento valgiai – raudonieji burokėliai, žirniai, pupelės, grybai, bulvių, kruopų patiekalai, žuvis, ypač silkė.

„Per adventą miške geriau nesilankyti, nes jeigu ten sutiksi žilą moteriškę – miško dvasią, kuri pasislėpusi vaitos ir dejuos, išgąsčio bus daug.“  L. Vilienė

Žiloji miško dvasia

„Advento laikotarpį lydėdavo daugybė draudimų – ir tai lietė ne tik mitybos pasikeitimą“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė.

Įprastų mėsos, pieno produktų atsisakymas buvo labai svarbi advento dalis.

Nusistatydami laikytis pasninko žmonės taip pagerbdavo ir savo maitintojus – gyvulėlius, kurių mėsą beveik visus metus valgė.

Per adventą ne tik mėsos atsisakoma, bet gyvūnai ir kitaip neišnaudojami: nekerpamos avys, nemedžiojama, su visa gamta stengiamasi sugyventi taikoje, sutarime.

Per adventą leista pailsėti ir medžiams, drausta juos kirsti.

„O geriau ir visai miške nesilankyti, nes jeigu ten sutiksi žilą moteriškę – miško dvasią, kuri pasislėpusi vaitos ir dejuos, išgąsčio bus daug“, – įspėja etnologė.

Per adventą nukirsti medžiai tik bėdą gali atnešti – jeigu iš tokių rąstų namą pastatysi, jame pradės lankyti dvasios, baladosis ir neduos ramybės naktimis.

Jeigu karstą iš tų lentų padirbsi, velionis iš jo iškris.

Advento metu prikirstos malkos krosniai kūrenti irgi nelabai tiks – jos gali pradėti sproginėti, išlėkti pro kaminą ir visokių bėdų pridaryti.

Kad nevirstų vilkolakiais

Žmonės niekada nepamiršdavo, jog adventas yra ramybės, susikaupimo laikotarpis, kai netinka rengti nei švenčių, nei vakarėlių, o daugiau laiko dera skirti dvasiniams dalykams, buvimui su artimaisiais.

O jau vestuvių tuo metu jokiu būdu negalėdavo kelti. Jeigu kas prireikus ir pažeisdavo tą draudimą, turėdavo ko baimintis.

Mat tikėta, kad adventas dar ir vilkų laikas, o juos pamačius gero nelauk.

To meto vestuvininkams, važiuojantiems iš jaunosios į jaunojo pusę, už tokią drąsą galėjo būti atkeršyta – jie galėjo vilkolakiais pavirsti.

„Užtat niekas ir nerizikuodavo. O štai pasiruošimui būsimoms vestuvėms adventas buvo pats laikas. Aukštaitijoje būtent per adventą būdavo ieškoma nuotakos, deramasi, tariamasi, rengiamasi. Tuo metu mergelės ir berneliai vieni kitus įsižiūrėdavo. Advento vakaruose susitikę stebėdavo, susipažindavo, užkalbindavo“, – pasakoja L. Vilienė.

Šakelės iš kaimyno sodo

Su būsimomis vedybomis susiję nemažai kitų advento papročių.

Vienas iš populiaresnių tarp merginų buvo toks: adventui prasidėjus reikėdavo nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pamerkti ją ir laukti, kad šakelė Kūčių vakarą pražystų – kurios vyšnia pražydo, ta būtinai ištekės.

„Bet buvo svarbu ne nuo savo vyšnios šakelę laužti, o paslapčia iš artimesnių ar tolimesnių kaimynų sodo – taip burtas bus patikimesnis“, – sako etnologė.

Mėgo merginos ir Šv. Andriejaus naktį atbulomis apie šulinį eidamos aguonų ar kanapių sėklas barstyti ir prašyti, kad šventasis atsiųstų joms pagalbininką.

Pribarsčius tų sėklų ir troboje iki pat lovos, o dar ir sūriai prieš miegą pavalgius tikėta: kas sapne vandens atsigerti atneš, tas ir būsimasis.

Po lova vandens dubenį padėjus ir kokią šakelę ar balaną tarsi tiltą per jį nutiesus, galima tikėtis, kas sapne per tiltą einantis pasirodys – tas ir bus tavasis.

Viskas geram derliui

Advento laikas buvo paslaptingas, mistiškas, kupinas netikrumo, baimės.

Ir visokios piktos dvasios tamsoje galėjusios aplink slankioti, o jos ne tik žmogui, bet ir būsimam derliui, nuo kurio priklausė viso gyvenimo gerovė, galėjo kenkti.

„Adventas – nelinksmas laikotarpis. Saulės tomis dienomis mažai, nejauku, šalta, tamsu, daug nežinomybės. Bet negi sėdės žmonės tarsi pasaulio pabaigos laukdami – tad savo veiksmais, tikėjimu tarsi kūrė sau naują, ateinančių metų erdvę, kurioje mintys sukosi apie būsimus žemės darbus, apie sėkmingą derlių“, – pasakoja L. Vilienė.

Ypač atidžiai buvo stebima gamta. Manyta, jeigu per adventą dažnai pasnigdavo, galima tikėtis gero vasarojaus, gausaus pupų, žirnių derliaus. Dažnai pasirodanti saulė žadėjo gerą daržovių derlių ir pan.

Etninės kultūros skyriaus vedėja primena, kad nuo gruodžio 13-osios – Šv. Liucijos dienos, žmonės stebėdavo ateinančių mėnesių orus. Gruodžio 13-oji atitiko ateinančio sausio orus, gruodžio 14-oji rodė, koks bus vasaris, 15 diena pranašavo kovo orus ir t. t.

Garsieji advento turgūs

Advento vakarais kaimų žmonės daugiau tarpusavyje bendraudavo.

Vakarais susiburdavo vienoj troboj, dirbdavo nesunkius, lėtus darbus ir būdavo kartu. Moterys plunksnas plėšydavo, vilnas kedendavo, vyrai virves vydavo, šaukštus droždavo, pakinktus taisydavo.

Triukšmingų darbų dirbti neleista.

Tuose susibūrimuose dzūkai dainuodavo specialias adventines dainas, tačiau aukštaičiai tokių dainų neturi, tad jie giedodavo kantičkines giesmes.

Jaunimas tuose susibūrimuose žaisdavo neskubrius žaidimus – pvz., žiedą dalindavo.

O jau savaitgaliais Šiaurės Aukštaitijoje – Kėdainių, Radviliškio, Panevėžio, Rokiškio rajonuose – visi skubėdavo į advento turgus.

Kaip pasakoja L. Vilienė, vienas jų – šeškaturgis – buvo skirtas šiltų drabužių įsigyti ar juos parduoti. Kas pirštinių primezgė, kas kailinius pasiuvo, kas skarų priaudė – visko būdavo tuose turgaus susibūrimuose.

Kitą savaitgalį vykdavęs skaistaturgis buvo tarsi dovanų mugė – ten taip pat būdavo pateikiama gausybė prekių. Kas skarelių, papuošalų, kaspinų, kas peiliukų, kepurių ir kitokių dovanų čia rasdavo.

O štai vėliau vykdavusiame saldaturgyje siūlyta visko, kas tiko šventiniam stalui – kas neturėjo savo, galėjo nusipirkti medaus, spanguolių, džiovintų grybų, paukštienos, kepinių ir kt.

Aukštaičiams naujovė

Vieni žinomiausių advento simbolių – vainikas bei kas savaitę uždegamos žvakės.

Bet, kaip sako L. Vilienė, Aukštaitijoje šis paprotys dar labai jaunas, atsiradęs vos prieš kelis dešimtmečius.

Praeityje Aukštaitijoje tokie vainikai nebuvo pinami ir žvakutėmis nepuošti.

Tik kai kur Rytų Aukštaitijoje žvakės būdavo statomos į geldeles su javais ir taip žymėdavo Kalėdų laukimą.

Advento vainikas buvo populiarus Mažojoje Lietuvoje. Į juos mėgta įpinti raudonus kaspinus, statydavo raudonas žvakes.

Manoma, kad mintis per adventą degti žvakes gimė XIX amžiaus pradžioje vienam pastoriui Vokietijoje.

Jis vaikų prieglaudoje ar globos namuose, kur dirbo, norėjo sukurti ypatingą Kalėdų laukimo nuotaiką, kasdien uždegdavo ir šiek tiek padegindavo po žvakelę.

Taip per tą laiką susidarė 24 žvakutės, kurias sustačius į vežimo ratą ir visas uždegus, įspūdis buvo nepakartojamas.

Vis dėlto tiek daug žvakių deginti buvo per brangu, tad vėliau nutarta po žvakę skirti tik kiekvienai advento savaitei.

Vietoj vežimo rato buvo pradėti pinti vainikai.

Pinami jie iš eglės ar pušies šakų, o į vainiką įstatomos keturios žvakės: trys violetinės ir viena rožinės spalvos.

Pirmąjį advento sekmadienį uždegama viena žvakė, po savaitės – dvi, kol galiausiai ketvirtąjį advento sekmadienį uždegamos visos keturios.

The post Adventas – ne tik kalendorius ir silkė appeared first on Kauno savaitė.