Pirmoji Panevėžyje įkurta gimnazija, per ilgą laiką patyrusi ne vieną pertvarką ir šiandien žinoma Juozo Balčikonio vardu, išugdė nemažai Lietuvai nusipelniusią asmenybę. Tarp jos auklėtinių – architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, rašytojas Balys Sruoga, diplomatas Juozas Urbšys, skulptorius Juozas Zikaras, kunigas kankinys Alfonsas Lipniūnas.

Kiekvieno jų gyvenimo kelias savitas, tačiau visus juos sieja ir viena svarbi vieta – Panevėžio gimnazija, kurioje brendo ne tik žinios, bet ir asmenybės, vertybės, atsakomybės savo kraštui bei tautai suvokimas.

Kaip ši mokykla gyveno, kuo rūpinosi jos mokiniai, kokia dvasia tvyrojo klasėse ir už jų ribų, kokį veidą anuomet turėjo pats Panevėžys? Į šiuos klausimus atsakyti padeda ne tik oficialūs istoriniai dokumentai, bet ir asmeniniai liudijimai, išsaugantys tai, ko dažnai nepasako metraščiai.

Vienas tokių išskirtinės vertės liudijimų – būsimo kunigo Alfonso Lipniūno, 1919–1925 metais Panevėžio valstybinės vyrų gimnazijos auklėtinio, dienoraštis. Jo puslapiuose atsiveria jauno žmogaus kasdienybė, mokyklos bendruomenės gyvenimas, mokytojų ir mokinių santykiai, kultūrinės veiklos užmojai, nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos šventės ir dar tik besiformuojančios visuomenės rūpesčiai.

Šis dienoraštis, saugomas Panevėžio vyskupijos kurijos archyve, – ne vien būsimo dvasininko dvasinės brandos dokumentas.

Tai gyvi pasakojimai apie gimnaziją ir Panevėžį, regimi pastabaus, smalsaus, jautraus ir savo tautos ateičiai neabejingo jaunuolio akimis.

Asmenybės brandos liudijimas

Būsimo kunigo, Panevėžio krašto jaunimo – pavasarininkų ir ateitininkų – dvasinio vadovo, Panevėžyje veikusio ir į Vilnių perkelto Pedagoginio instituto ir Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojo, Vilniaus universiteto kapeliono, nuo 1943 m. kovo 16-osios kartu su kitais lietuvių inteligentais į Štuthofo koncentracijos stovyklą ištremto ir beveik dvejus metus ten kalėjusio, bet dvasia nepalūžusio kankinio Alfonso Lipnicko „Mano dienoraštis“ rašytas nuo 1921 metų rugsėjo 11 dienos iki 1922 metų balandžio 30 dienos, mokantis tuometėje Panevėžio valstybinėje vyrų gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio).

Žiūrint mūsų dienų skaitytojo akimis, šio rankraščio, saugomo Panevėžio vyskupijos kurijos archyve, vertė didžiulė.

Jame rūpestingo ir pastabaus mokinio įamžinti likę ne tik minėtoss gimnazijos, Panevėžio, bet ir visos Lietuvos kai kurie gyvenimo faktai, įvykiai ar procesai.

Be abejo, tai ir paties kunigo Lipniūno (taip pavardę jis susilietuvino tik pačioje XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje) dvasinės ir moralinės brandos dokumentas, įtaigiai atskleidžiantis, kokios įtakos augančiai ir savo kelio ieškančiai asmenybei turėjo katalikiškas vertybes puoselėjusios, Talkonių kaime (dabar Pasvalio rajonas) gyvenusios tėvų šeimos ir anuomečio Panevėžio kultūrinė intelektualinė aplinka.

Kelias į mokslą

Iš A. Lipniūno dienoraščio matyti, kad iš dešimties gimusių devynis vaikus – aštuonis sūnus ir vieną dukrą – užauginę Dionizas ir Konstancija Lipnickai buvo šviesūs ir rūpestingi tėvai.

Alfonsas – septintasis jų vaikas. Kadangi jis labai mėgo skaityti ir buvo nedidelio ūgio, smulkutis – taigi, fiziškai ne per stipriausias, tėvai matė: šis vaikas – ne ūkio darbams… Juolab kad tas ūkis ne per didžiausias.

Nuo 1919 metų rudens Alfonsas, į vežimą sudėjus būtiniausius daiktus, buvo atvežtas į patį Panevėžio centrą ir apgyvendintas pas mokiniams kambarius visai šalia gimnazijos samdžiusią šeimininkę.

Egzaminai eksternu jau buvo išlaikyti.

Gyvenimas gimnazijoje

Pirmasis įrašas dienoraštyje, kuris rašytas lietuvių kalbos mokytojui Matu Grigoniui reikalaujant, kad mokiniai geriau pramoktų rašytinės lietuvių kalbos, pažymėtas 1921 metų rugsėjo 11-osios data.

Tai buvo sekmadienis ir po vasaros atostogų „ant gimnazijos kiemo“ pirmą kartą rinkosi skautai. Iš tolesnių įrašų matyti, kad ir vėliau mokinys Alfonsas šios organizacijos susirinkimus lankė uoliai.

Jam patiko ne tik orientaciją lavinantys judrieji žaidimai gryname ore, bet ir pastangos ugdyti valią bei pareigos suvokimą vykstant į žygius, išvykas ar vietoje atliekant kitokias užduotis.

Lankė Alfonsas ir ateitininkų ratelį. Šio nariai šeštadienių popietėmis, kartais ir vakarais gimnazijoje rengė įspūdingus literatūrinius vakarėlius su eilėraščių deklamavimais, vaidinimais, referatų skaitymais.

Svarbu, kad į tuos sambūrius ateidavo lietuvių kalbą dėstęs mokytojas Matas Grigonis.

Mokinių pasirodymus jis vakarėliui baigiantis palydėdavo sava paskaita ir, žinoma, apibendrindavo bei įvertindavo patį renginį.

Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad „Meno kuopos“ ratelis gimnazijoje įkurtas 1922 metų gegužės 1 dieną – tada parašytas pirmasis protokolas.

Tačiau iš kunigo A. Lipniūno dienoraščio įrašų matyti, kad tvirti pagrindai šiai kuopai padėti buvo gerokai anksčiau – dar iki 1922 metų rugsėjo. Ir jos radimasis pirmiausia galėtų būti siejamas su ateitininkų ratelio veikla gimnazijoje.

Rūpestingas auklėtojas

A. Lipniūno klasėje mokėsi 41 mokinys. Jų klasės šeimininkas (taip Lipniūnas vadina klasės auklėtoją) buvo skulptorius Juozas Zikaras.

Nors jo pavardės dienoraščio autorius niekur nepamini, bet kiekvienas, nors kiek plačiau susipažinęs su anuomečio Panevėžio švietimo ir kultūros istorija, J. Zikaro asmenybę atpažįsta nesunkiai.

J. Zikaro, kaip klasės šeimininko, būta rūpestingo.

Jis stengdavosi pastebėti kiekvieną auklėtinį, pasidomėti, kaip jis gyvena.

Pavyzdžiui, kartą atėjęs į klasę paklausė, ar mokiniai suspėja pasiruošti pamokoms, ar nėra dienų, kai mokytis tenka daugiau nei kitomis.

Vadinasi, per didelio, ne pagal jėgas krūvio mokiniams sužiūrėjimo klausimas gimnazijoje anuomet nebuvęs nuošaly ir atrodo, kad per dieną kelių kontrolinių darbų, kaip šiandien neretai daroma, tada tikrai nebūdavę.

Kūrybiniai bandymai

Dienoraštyje A. Lipniūnas kalba ir apie J. Zikaro suburtą popamokinę plastikos sekciją, kurios veikla gimnazijoje organizuota irgi profesionaliai.

Kad menui neabejingi mokiniai būtų tinkamai lavinami, į užsiėmimus J. Zikaras pakviesdavo ir kitų dalykų mokytojus.

Antai ne kartą dienoraštyje minimas griežtasis gamtos mokytojas (tai irgi nesunkiai atpažįstamas Jurgis Elisonas) šios sekcijos nariams, kad žinotų, kaip reikia piešti žmogų, skaitė paskaitą apie žmogaus anatomiją.

Ir, neabejotina, bene laukiamiausia pamoka ir mieliausias pomėgis A. Lipniūnui buvo piešimas. Piešdavo būsimasis kunigas vos ne visur ir visada, kai tik rasdavo minutėlę laiko.

Šiuo atveju prisiminti verta gana gyvą jo pasakojimą apie, kaip šmaikštaudami galėtume sakyti, pirmąją parodą, norėtą surengti… savo kambarėlyje pas šeimininkę.

Deja, pasibaigusią nesėkmingai.

Šeimininkė nesuprato

1921 metų spalio 6 dienos įrašas dienoraštyje toks: „Šiandieną labai susipykau su šeimininke savo. Atsiėmiau kai kuriuos piešinius iš piešimo mokytojaus ir, po pamokų parėjęs į namus, sumaniau juos pakabinti ant sienos. Aprinkau patogesnę vietą, kur labiau tinka. Prie sienos stovi prasta kamoda, o ties ja pakabintas abrozas. Tai aš ir sumaniau pakabinti iš abiejų jo pusių po vieną piešinį. Nei kaip man ten prieiti pakabinti. Kamoda sena ir prasta, todėl pamislijau, nieko nepadarysiu jai, kad ir užlipsiu ant jos. Taip ir padariau. Užlipau, su knopkomis prisegiau ir jau lipau žemėn. Tuo laiku atėjo iš virtuvės šeimininkė. Kad pradės rėkti, kad pradės barti, kam aš lipau ant kamodos. Aš labai supykau, nes kamodai nieko nepadariau. Sena, nusitrynusi buvo, tokia ir pasiliko. Iš to išėjo dideliausias barnis. Taip užpyko ant manęs, kad net dabar su manimi nekalba ir valgymą kiek prastesnį vakare pataisė.“

Pareiga dalintis mokslo šviesa

Per Kalėdų ar Velykų atostogas ir anuomet mokiniai iš Panevėžio išvažinėdavo į savo namus.

Sugrįždavo į gimtuosius Talkonius ir A. Lipniūnas.

Tik laiko laisvo ir čia nelabai turėdavo. Kartais pasimokyti rašyti ir skaityti pas jį ateidavo vienas kitas kaimo vaikas, kurį tėvai taip pat ruošdavosi leisti mokytis.

Tokia buvusi anų dienų kaimo praktika, dažnam inteligentui virtusi vos ne moraline pareiga su samprata: esi pats šviesesnis, padėk tokiam tapti ir kitam.

Ne veltui ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės anuomet mėgtas kartoti šūkis buvo: „Šviesk žmogų, apsišvietęs ir pats kelią ras.“

Ne vargo spaudžiamas

Beje, korepetitoriaus duonelę mokinys Alfonsas pažino ir Panevėžyje per mokslo dienas.

Apie tai dienoraštyje rašo, kaip būdamas geros širdies padėdavo mokytis ar pamokas paruošti vienam kitam mažesnės klasės mokiniui ar tam, kuris ko nesuprasdavęs.

Vis dėlto nemanytume, kad korepetitoriavo A. Lipniūnas vargo ir skurdo spaudžiamas, kaip mėginama kai kuriuose šaltiniuose nušviesti jo materialines sąlygas mokantis Panevėžyje. Tėvai buvo orūs ir rūpestingi.

Tokią išvadą daryti leidžia ir nereti paties Alfonso įrašai, paliudijantys, kad tą ar kitą dieną į Panevėžį atvyko ar vienas kuris iš tėvų, ar abu, arba maisto atvežti perduota per vyresnį brolį ar kaimyną.

Moralinės vertybės

Būdamas namuose sekmadieniais ar per metines šventes, Alfonsas keldavosi gerokai anksčiau, kad suspėtų nueiti į Pumpėnų bažnyčią patarnauti per mišias.

Iš kelių įrašų dienoraštyje matyti, kad ir Panevėžyje eiliniais sekmadieniais jis taip pat eidavęs į ankstyvąsias mišias (tik ar čia patarnaudavęs, nerašo).

Vadinasi, dar mokymosi Panevėžio valstybinėje gimnazijoje metais pradėjo ryškėti potraukis būti arčiau Dievo, būti su bažnyčia.

Šiuo – Panevėžio – laiku (tai 1919–1925 metai) savo sąmonėje A. Lipniūnas tikrai jautė, kur ir kada jam geriausia būti.

Be to, negalėdavo būti abejingas, jei matydavo, kaip mokiniai kartais elgiasi nekultūringai – keikiasi, vieni iš kitų ar mažesnių tyčiojasi, netgi neatsisako žalingų įpročių.

Jaunimo telkimas

Jaudino būsimąjį dvasininką ir Pumpėnų krašto jaunimo, ir savo kaimo vyresnių žmonių tamsumas, aplaidumas.

Ypač skaudu mokiniui Alfonsui būdavę žiūrėti, kai sekmadieniais, per atlaidus ar didžiąsias metines šventes nemokama gražiai, tvarkingai bendrauti, kai susitikus prisigeriama iki nukritimo po stalu ir kai – dar baisiau – tokius vaizdus mato maži vaikai.

Todėl, jo nuomone, būtina žmones šviesti ir parodyti, kad išsivaduoti iš tokios kasdienybės kelias yra.

Jis veda per tikėjimą (vadinasi, per moralinį savęs tobulinimą) ir kultūrą.

Šit kodėl Alfonsas, dar būdamas Panevėžio gimnazijos mokinys, per atostogas sekmadieniais po pamaldų pradeda burti Pumpėnų – arčiausios, savos, parapijos – jaunimą, pradeda su juo kalbėtis apie kitas vertybes, apie kitokias galimybes ir moko lavinantis ir šviečiantis kultūringai bendrauti.

Dramatiškas išgelbėjimas

Žinoma, dienoraštyje yra ir kitokių faktų iš Panevėžio valstybinės vyrų gimnazijos ar miesto gyvenimo.

Antai 1922 metų kovo 31 dienos įraše mokinys Alfonsas gyvai papasakoja apie nelinksmai galėjusį pasibaigti nuotykį geriausiam klasės mokiniui Stasiui Antanui Bačkiui, kuris vėliau tapo žinomu diplomatu, teisės daktaru (tai kardinolo Audrio Bačkio tėvelis).

A. Lipniūnas rašo: „Nuėjęs į gimnaziją, išgirdau žinutę, kad mūsų klasės pirmas mokinys Stasys vakar eidamas į namus būtų prigėręs. […] Stasys, būdamas drąsus, pirmas pasileido tiesiai per ledą. Kaip tik ėjo į vidurį upės, ledas pradėjo linkti ir įlūžo. Jis kabinosi už ledo, bet šis visur lūžo, todėl negalėjo niekur išsikabinti. Gerai, kad buvo daugiau žmonių. Jo draugai rado ant kranto lentą ir įmetė prie jo. Stasys užsikabino už lentos ir pamažu užlipė kiek toliau nuo įlūžusios vietos. Rankas į ledą nusidaužė.“

Ir šio epizodo apibendrinimą A. Lipniūnas baigia vos ne filosofine mintimi: „Visur mirtis žmogų gali ištikti.“

Panevėžio kasdienybė

Arba kažin ar kas iš šių dienų panevėžiečių žinotų istoriją apie tris šaunius karininkus džentelmenus ir jų paglobotą panelę 1922 metų vasario 1 dieną.

Pasirodo, mokytojas Matas Grigonis tądien sirgo ir jo pamokos, paskutinės, nebuvo. Tad anksčiau į butą sugrįžęs mokinys Alfonsas papietavo ir išėjo pasivaikščioti.

Toliau rašo: „Nuėjau iki naujojo tilto. Oras nelabai šaltas. Ant tilto pastovinėjau, pažiopsojau. Aiškiai matosi, kaip ant ledo vaikai čiuožinėja ir su rogutėmis stumdosi. Į kitą pusę pažvelgęs matau moterėlę bevelėjant drabužius. Pažiopsojęs grįžau atgal. Tuo laiku iš mažos gatvelės gražus vežimas. Susėdę trys karininkai ir viena panelė. Kai smagiai ėjo, tai važiukas kaip davėsi į antrą gatvės pusę, visi ir išvirto iš jo. Karininkai turėjo daug darbo, kol nuvalė panelę. Paskui susėdo į važiuką ir nuvažiavo toliau.“

Gimnazistų žygis per miestą

Išskirtinai vertinga, kad kunigo Alfonso Lipniūno dienoraštyje įtaigiai įamžintas yra ir tų laikų Panevėžio socialinis-kultūrinis veidas.

Štai kokį reginį turgaus dieną (tai buvo 1921 metų rugsėjo 22-oji) į mugę susirinkę miestiečiai ir iš kaimų suvažiavę ūkininkai pamato, kai mokiniai į gimnazijos kiemą renkasi „nuo pat aštuntos valandos“ ir per centrą traukia į ekskursiją, kai užgriežia orkestras maršą ir mokiniai neša tris „tautiškas vėliavas“.

Matyt, Panevėžyje to, kad mokiniai su orkestru į ekskursiją per miestą žygiuotų, dar nebuvo buvę, nes „žmonės pro langus visur galvas iškišę buvo“, o į mugę suvažiavusieji „grūstis kad pradėjo – kiekvienas nori arčiau prieiti ir geriau pamatyti“.

Įdomu, kad į namus grįžtančius mokinius mokytojai „užvedė dar parodyti ūkio parodos“. Ir tada žmonės „žiūrėjo pro langus“. Prieš išsiskirstant orkestras gimnazijos kieme „pagriežė maršą“ ir Lietuvos himną.

Nesunkiai atpažįstame, kad šaunusis orkestro vadovas – tai Panevėžio valstybinėje gimnazijoje anuo metu dirbęs Hiršas Ichilčikas.

Laisvės šventė

Skaitydami šį anų dienų Panevėžio gimnazisto, būsimo kunigo Alfonso dienoraštį sužinome: jau tada jo būta gana brandaus patriotiškai nusiteikusio jaunuolio.

Pažiūrėkime, kaip jis aprašo 1922 metų Vasario 16-ąją Panevėžyje.

Pasakojimą pradeda žodžiais: „Ketveri metai nuo tos dienos, kada Lietuva išsikovojo laisvę. Tai šiandieną mums turi būti didelė šventė, priminimas tos dienos, kada Lietuva sutraukė šimtmečių užkaltus retežius ir pasiskelbė, jog ir jos sūnūs turi tokias pat teises kaip kitų valstybių sūnūs.“

Toliau pasakojama, kaip šventė vyko mieste.

„11 valandą bažnyčioje buvo mokinių pamaldos. Prisirinko daug žmonių. Kareivių, mūsų tėvynės gynėjų, atėjo lig 3000. Po pamaldų buvo paradas. Jame dalyvavo, be kareivių, ir Panevėžio gimnazijos mokiniai ir mokinės, gelžkeliečių kuopa, žydų gimnazija ir daug kitų partijų. Skautai irgi dalyvavo. Buvome prisisegę didelius ženkliukus ant kairiojo peties. Po pamaldų prasidėjo apvaikščiojimas (iškilmė). Griežė du orkestrai. Mūsų kariuomenė, rikiuojama karininkų, žengė ne prasčiau už vokiečių ir kitų šalių kariuomenę. Mums vokiečių paradus daug kartų teko matyti nuo 1915–1918 metų. Kai kariuomenė ėjo per gatves, žmonių pilni langai, visur galvas iškišę žiūrėjo. Iš karto ėjo per Stoties, paskui per Kranto gatvę, o tada jau nuėjo į rinką. Ten sakė kelias prakalbas. Jų klausė didžiausia žmonių minia.“

Šventės aprašymą A. Lipniūnas baigia su jam būdingais pasamprotavimais: „Kas galėjo prieš ketvertą metų tikėti, jog mes laisvi būsime, turėsime savo kariuomenę, taip laisvai gatvėse plevėsuos vėliavos ir plakatai? Visi namai buvo papuošti tautiškomis vėliavomis.“

Tarnystės keliu

Beje, 1922 metų Vasario 16-ąją paskutiniuose sakiniuose dienoraščio autorius vertina ir platesniu požiūriu.

Pasak A. Lipniūno, „šiandieną moksleiviams dar turi būti svarbu, jog 4 valandą po pietų su didžiausiomis iškilmėmis Kaune atidaro Lietuvos universitetą. Lietuvių jaunuomenei nebereiks važiuoti į kitas šalis. Gal mūsų universitetas nebus taip gerai sutvarkytas kaip kad kitų šalių, bet reikia atsiminti, kas buvo prieš ketverius metus. Lietuvoje nebuvo nei vienos lietuviškos mokyklos, nei vienos įstaigos. O dabar mes matome, jog kiekviename miestelyje ir didesniuose kaimuose mokyklos yra lietuvių mokytojų rankose. […] dabar beveik visa moksleivija susideda iš paprasčiausių kaimiečių vaikų. O kiek dar yra iš bežemių tarpo. Kitas bežemis leidžia į mokslus vieną du sūnus“.

Taigi ir paties mūsų tautos švyturio A. Lipniūno kelias į mokslą, į tikrąją šviesą prasidėjo iš lietuviško, dar tikrų senųjų vertybių nepamiršusio kaimo.

1925 metais Alfonsas baigė Panevėžio valstybinę gimnaziją.

Tada prasidėjo naujas jo kelias. Su tarnyste savo tautai, tėvynei Lietuvai, jos žmogui, su gėrio ir šviesos sklaida į jaunimo širdis po atokiausius Šiaurės Lietuvos (ir ne tik) kampelius, su vis gilinamų teologijos studijų atradimais Kaune, Prancūzijoje, su pelnytu didžiuliu didžiuliu autoritetu ir mažo, ir seno širdy.

Deja, ir su didžiule kančia pragariško Štuthofo ugny.

Ir su kitiems ten dalyta stulbinančios stiprybės jėga.

The post Gimnazijos istorija – būsimo kunigo dienoraštyje appeared first on Kauno savaitė.