Ir tai nėra atsitiktinė jos stotelė – į šį miestą autorę atvedė ne tik kūrybiniai ryšiai, bet ir asmeninės jungtys.

Kaip pasakoja tapytoja, idėja surengti parodą Panevėžyje gimė per pažintis: ją pakvietė fotografas Evaldas Ivanauskas, o galimybę suteikė Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovas, buvęs studijų draugas Tomas Rudokas.

Taip susiklostė, kad po parodų Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose jos darbai atkeliavo ir į Aukštaitijos sostinę.

Brandus pasirinkimas

„Upės skaitymas“ – ne vienos serijos paroda.

Joje eksponuojami per pastaruosius penkerius metus sukurti darbai.

I. Sviensienė vengia žodžio „retrospektyva“ – laikotarpis nėra ilgas. Visgi jo užtenka, kad būtų galima pamatyti skirtingas Irmantės kūrybos būsenas.

Šiaulių universiteto Dailės fakultetą 1993 metais baigusi tapytoja ilgokai buvo nutolusi nuo aktyvios kūrybos.

Profesinis kelias ją nuvedė į reklamą, dizainą, pardavimus, o vėliau – į rinkodarą.

Dabar ji dirba didelio prekybos centro Šiauliuose rinkodaros srityje, o tapyba tapo sąmoningu sugrįžimu. Ne jaunatvišku eksperimentu, o brandžiu pasirinkimu.

Pasak I. Sviensienės, „Upės skaitymo“ koncepcija gimė iš atsitiktinai atrasto termino, skaitant knygą.

XX amžiuje, vystantis kalnų upių sportui, atsirado sąvoka „skaityti upę“ – stebint paviršių suprasti, kas vyksta dugne: kur seklu, kur gilu, kur slypi pavojus.

Irmantei ši metafora pasirodė artima jos pačios kūrybai.

Skirtingų laikotarpių darbai, ekspresyvūs ir ramūs, tankūs ir beveik minimalistiniai, sudėti greta, ima veikti kaip tekėjimas – be vienos krypties, bet su logika.

Be pavadinimų ir nurodymų

I. Sviensienė savo darbų neįvardija – juos numeruoja. Menininkė sako nenorinti primesti žiūrovui interpretacijos krypties.

Vienas tame pačiame paveiksle mato medžius, kitas – gyvūnus, trečias jaučia ramybę, ketvirtas – nerimą.

Abstrakcija čia tampa ne forma, o erdve susitikti su savimi.

I. Sviensienė nėra klasikinė peizažų tapytoja.

Nors jos drobėse dažnai juntamas gamtiškumas – miglos, rūko, vandens pojūtis, ji nepiešia iš natūros. Paveikslai gimsta studijoje.

Tapydama Irmantė vengia negatyvios emocinės būsenos.

„Jei esu pikta ar suirzusi – netapau“, – prisipažįsta kūrėja.

Drobės gimsta, kai jaučiasi rami arba pakilios nuotaikos.

Kartais jose nusėda melancholija, bet ne kaip tiesioginė emocijos iškrova, o kaip būsenos atgarsis.

Parodoje I. Sviensienė kviečia „skaityti lėtai, be skubos, leidžiant akiai klaidžioti, kaip vandeniui leidžiama tekėti“.

„Upės skaitymas“ – tai ne apie kraštovaizdį, bet apie gebėjimą matyti ženklus ir suvokti, kad jie slepia daugiau.

Ir apie tai, kad kiekvienas skaitytojas – žiūrovas – savo dugną atranda pats.

Sugrįžimas prie šaknų

I. Sviensienė kilusi iš Anykščių.

Nors studijos ir profesinis gyvenimas ją nuvedė į Šiaulius, o kūrybiniai keliai – į didžiuosius miestus, Anykščių kraštas išlieka jai ypač reikšmingas.

Tai vieta, kurioje formavosi pirmasis santykis su gamta, erdve, peizažu.

Anykščių kraštovaizdis su jo ramybe, horizontais, upėmis tarsi įaugo į Irmantės kūrybą.

Tačiau, anot jos, ir Panevėžys nėra svetimas miestas. Čia gyvena mamos giminės, todėl paroda Aukštaitijos sostinėje tampa ne tik kūrybiniu, bet ir asmenišku sugrįžimu arčiau savo regiono šaknų.

Prie tapybos – po pertraukos

I. Sviensienės istorijoje nėra romantizuoto „nuo vaikystės žinojau“. Nors anksti atsiskleidė gabumai, buvo ir kvietimas stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, bet gyvenimas pakoregavo kryptį.

Studijos Šiauliuose, darbas dizaino srityje, vėliau – vadyba. Tapyba ilgam liko paraštėse.

Sugrįžimas į kūrybą įvyko brandžiame amžiuje, kaip sako pati Irmantė.

Ir tai, autorės teigimu, turi dvi puses. Viena vertus, nėra ilgametės nepertraukiamos tapybinės patirties. Kita vertus, yra gyvenimiška patirtis, leidžianti eksperimentuoti be baimės.

I. Sviensienės – tapytoja abstrakcionistė.

Pasak menininkės, tai leidžia keisti proceso kryptį, priimti atsitiktinumą.

Tapant pradinė vizija kartais pasikeičia, nes atsiranda netikėtas dažo liejimas ar kompozicijos lūžis.

Atsvara darbui biure

Kasdienis darbas rinkodaroje ir kūryba, atrodytų, skirtingos sritys, tačiau menininkė jų griežtai neatskiria.

Estetinis suvokimas, kompozicija, spalvinė dermė – tai, kas reikalinga tiek drobėje, tiek pakuotės dizaine ar reklaminėje kampanijoje

Vis dėlto tapyba Irmantei – atsvara biuro ritmui: galimybė dirbti rankomis, patirti procesą, kuris nėra susietas su kompiuterio ekranu ar terminais.

O didžiausia prabanga tapant – dienos šviesa.

Namus puošia kitų darbais

Įdomu tai, kad I. Sviensienės namų sienų nepuošia jos pačios darbai.

Nors tai atrodytų natūralu – tapai, kuri, turi darbų.

Menininkė prisipažįsta bandžiusi pasikabinti savo kūrinių, net ir darbe, tačiau nuolat į juos žiūrėdama ilgainiui pradeda analizuoti: mato, ką koreguotų, ką darytų kitaip.

Kūrinys jai niekada nebūna „uždarytas“ – žvilgsnis automatiškai pereina į vertinimo, taisymo režimą. Todėl namuose kabo ne jos, o kitų autorių darbai.

I. Sviensienei artimiausi – lietuvių kūrėjai.

Ne dėl deklaratyvaus patriotizmo, o dėl kolorito, nuotaikos, santūrumo.

Jai imponuoja ramus, subtilus lietuviškas tonas, pusiausvyra, spalvinė dermė, kuri nėra agresyvi ar demonstratyvi.

I. Sviensienė vengia įvardyti savo favoritų konkrečias pavardes, tačiau nedvejodama pripažįsta: jei reikėtų kalbėti apie autoritetus, pirmiausia galvotų apie lietuvių menininkus.

The post Drobėje perskaityti upę appeared first on Kauno savaitė.

Istoriko Gedimino Kulikausko teigimu, iš pirmo žvilgsnio smulkūs, beveik nepastebimi įpročiai slepia ištisų epochų patirtis – daugelį šiandieninių lietuvių savybių taip pat galima aptikti carinės ar smetoninės Lietuvos kasdienybėje.

Bruožai, atėję iš praeities

Sakoma, jog geriausiai žmogų pažinsi su juo ne šventes, o kasdienybę su visomis jos smulkmenomis leisdamas.

Tik ta kasdienybė irgi ne vientisas reiškinys. Skirtinga ir pagal metų laikus, ir pagal paros metą, ir pagal bendrą situaciją, žerianti naujų iššūkių bei kelianti žemiškiausius poreikius.

Istorikas, publicistas, knygos „Lietuvio kodas“ autorius Gediminas Kulikauskas pasigilino, kaip gyveno carinės bei smetoninės Lietuvos žmonės: kuo jie džiaugėsi, ko gėdijosi, ką valgė, kur prausėsi.

Daugelį tautiečių bruožų nesunku atpažinti ir šiomis dienomis.

„Man pačiam buvo kiek netikėta, jog ir šių dienų lietuvio šaknys – įpročiai, būdas, požiūris gali siekti tokius žilus laikus. Kad nebūtinai vien pastarieji dešimtmečiai išugdė daugelį mūsų bruožų“, – sako knygos autorius.

Atliktas didžiulis tyrimas sugulė į daugiau kaip keturių šimtų puslapių knygą, kurios ir tęsinys jau numatomas.

„Dabar rašau porą karo istorijos knygų, taip pat dirbu ir prie antros „Lietuvio kodo“ dalies“, – „Sekundei“ pasakoja G. Kulikauskas.

Nereikia jokių „išmįslų“

Pasak G. Kulikausko, sumanymas pasigilinti į lietuvio kodą gimė tarsi ir netyčia, kai rengdamas medžiagą kitam darbui istorikas sumanė aprašyti vieną XX amžiaus pradžios Lietuvos gyventojų vasarą.

Pamažu to meto žmonių papročiuose, poelgiuose jis su nuostaba pradėjo atpažinti ir šių dienų lietuvių savybes.

Tyrinėdamas šimtmečio permainas, autorius atkreipė dėmesį, jog ir daiktai, ir papročiai kito su didžiule sparta, ypač to meto valstiečių akimis.

Ir dažna, net ir kasdieniškiausia, naujovė būdavo priimama su nepasitikėjimu.

Pavyzdžiui, XIX amžiuje šeima dar valgė iš bendro indo, semdami iš jo savais šaukštais.

Bet po poros dešimtmečių jau kiekvienas šeimos narys turėjo po savo dubenėlį.

Senieji valstiečiai tuomet murmėjo, kad dėl to „išmįslo“ ir indų plovimo daugiau, o ir valgis pilstant išsilaisto.

Medinius noragus pakeitus geležiniams plūgams, senoliams nepatiko, kad šie per daug žemę plėšia ir derlingumas dėl to gali kristi.

XIX a. lietuvis savo reikalo atlikti tupėsi patvory ar už tvarto ir tik XX amžiuje jau turėjo susikalęs lauko išvietę.

Ir jas pradėjo statyti tik tada, kai 1915 metais Lietuvą užėmę vokiečiai tiesiog privertė tai daryti, neturintiesiems išviečių grasindami didžiulėmis baudomis ir net kalėjimu.

„Sukandę dantis, paburbėdami valstiečiai ėmėsi darbo ir netrukus daugelis sodybų pasipuošė lauko išviečių būdelėmis“, – pasakoja G. Kulikauskas.

Tačiau su vėlesnių laikų išmone – tualetais namo viduje – retas norėjo sutikti.

„Troboj tai nešiksit“, – tokių naujovių užsimaniusius vaikus perspėjo 1903 metais gimęs senolis.

Bendra ir įprasta visiems

Nors Lietuvos regionuose papročiai ir tradicijos gana skirtingos, G. Kulikauskas sako į etninius bruožus ir jų skirtumus specialiai nesikoncentravęs.

„Man kaip tik labiau rūpėjo pastebėti tai, kas buvo bendra ir įprasta daugmaž visuose regionuose“, – sako istorikas.

Pavyzdžiui, 1900-aisiais ir Kupiškio apylinkių aukštaičiai, ir Tytuvėnų žemaičiai rytą pradėdavo vienodai: ir vieni, ir antri kildavo po antrųjų gaidžių – t. y. apie 4 valandą ryto.

„Aš pats labiau nuo žemaičių, nors žemaičiuoti ir nemoku. Tai subjektyviai gal kiek labiau dairiausi į žemaičių gyvenseną, bet ir suvalkiečių su aukštaičiais, dzūkais lyg neaplenkiau“, – svarsto pašnekovas.

Regionų gyventojų skirtumus istorikas pirmiausia pastebėjo jų mėgstamuose valgiuose – aukštaičiai neapsieidavo be blynų ir labai mėgo varškės patiekalus.

Kad netektų velnio skrybėlei

G. Kulikauskas pasigilino net į kasdieniškiausius senovės buities reikalus.

Pavyzdžiui, kaip senoliai karpydavo nagus. O tai buvo daroma labai retai, nebent nagas nulūždavo. Net prietaras buvo, kad pradėjęs karpyti susilauksi kokio nagų kaltūno.

Beveik visame krašte rankų nagai būdavo nukramtomi, o vyrai neretai nusipjaudavo juos peiliu.

Tik XX a. viduryje lietuviai pradėjo reguliariai kirpti nagus.

Bet nukarpytų nemesdavo ant žemės, kad velnias jų nesurinktų ir sau skrybėlės nepasidarytų.

Plaukus kirpdavo 2 ar 3 kartus per metus, prieš šventes ir tai tik apkarpydavo. Bet ne žiemą – juk su ilgais plaukais galvai šilčiau.

Nukirptus plaukus mesdavo į ugnį arba kimšdavo į siaurus sienų plyšius, kad, gink Dieve, koks paukštis jų nenutvertų ir į lizdą nesusuktų, mat tuomet ištisai galvą skaudės.

Nosinių beveik nenaudota, nebent svečiuose ar bažnyčioje namų darbo drobinės.

„Nosį tiesiog iššnypšdavo kur į pašalį, o ranką vyrai į rankovę, moterys į sijono kraštą nusivalydavo“, – senovės lietuvių kasdienio gyvenimo detales pasakoja G. Kulikauskas.

Atsikračius kaltūno

Vyresniems žmonėms seneliai gal yra pasakoję apie kadaise buvusią savotišką ligą – kaltūną, lydimą labai stipriai susivėlusių, neiššukuojamų plaukų.

Teigiama, kad Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo kaltūnai, nors ir reti, dar nebuvo galutinai išnykę.

G. Kulikausko žiniomis, paskutinis kaltūnas Lietuvoje nukirptas 1960 metais, Kauno venerinių ligų ir odos dispanseryje. Moteris ilgai neleido jo kirpti, nes pagal senus prietarus tikėjo, jog kaltūną nukirpus galima apakti ar net numirti.

Iš tiesų kaltūnas – skurdo ir higienos stokos padarinys. Pagerėjus sanitarinei kultūrai ir higienai, kaltūnas visiškai išnyko.

Švaros Lietuvos kaimuose pradėjo daugėti ties XIX ir XX amžių riba.

Ilgą laiką žmonės prausdavosi ne kasdien, tik artėjant 1940-iesiems jau buvo pradėta praustis vos atsikėlus.

Dažniau pradėta maudytis ir pirtyse, kurių daugiau buvo Šiaurės ir Rytų Lietuvoje. Čia pirtį užkurdavo kartą ar du per mėnesį.

Maudynių metu buvo keičiami visi patalai, o susigulėjusiuose čiužiniuose – šiaudai.

Nors dar XX amžiaus pradžioje antklodės keistos tik susidėvėjusios, kiek vėliau pradėtos keisti du ar tris kartus per metus, o laikui bėgant ir du kartus per mėnesį.

Lovos statytos kambarių kampuose toliau nuo lango, o Aukštaitijoje tas lovas dažnai ir prikaldavo.

Kaip žirniai maiše

Jeigu dėl kokių savybių galima abejoti, tai pasakymas, kad lietuviai yra dideli individualistai – žinomas nuo seno.

Gal todėl, svarsto G. Kulikauskas, kad ir dabar vos ne kas antram miestiečiui norisi ir savos užmiesčio sodybos. Ir visiems būtinai reikia nuosavo būsto, nors Vakarų Europos šalių gyventojams paprasčiau pastogę nuomotis.

Senieji lietuvių valstiečiai neturėjo jokių minčių apie kokią nors bendrą valdą – ūkis tik tada bus sėkmingai valdomas, jeigu jis turės vieną nuolatinį savininką.

Įsigijęs žemės sklypą, anot etnografo Igno Končiaus, lietuvis galėjo sau garsiai pasakyti džiaugsmingą frazę: „Dabar aš ant savęs ponas.“

XIX a. pabaigoje rusų kraštotyrininkas Konstantinas Gukovskis taip apibrėžė lietuvių tautos bruožus: „niūrumas, uždarumas, įtarumas, išorinis pamaldumas, pomėgis bylinėtis“. Bet ypač, kaip ir kitiems tyrinėtojams, jam akį rėžė lietuvio savininkiškai individualistinis požiūris į žemę.

Lietuviai iš tikrųjų visais būdais vengė rusams dar caro laikais įprastos kolektyvinės nuosavybės.

O kaip 1910 metais rašė „Lietuvos ūkininkas“: „Mes, lietuviai, dar tuo turbūt skiriamės nuo kitų kaimynų, kad iki šiol gyvename kas sau. Žydai, maskoliai, lenkai jau nuo seniai yra daug labiau už mus susispietę į draugijas ir bendrijas. O lietuviai, kaip žirniai maiše, vienas prie kito gyvena, bet kiekvienas kas sau.“

Prekyba – nuodėmė

Ano meto valstiečiams labiausiai rūpėjo žemė. Ji lietuviui buvo viskas. Užsiimti kitkuo – verslais ar prekyba buvo negarbė.

„Lietuviai kasžin iš kokios priežasties užsiimti prekyba skaitė didžia nuodėme“, – 1912 m. užrašytą knygnešio Kosto Stikliaus mintį cituoja G. Kulikauskas.

Manyta, jog prekyba nedera katalikui, padoriam žmogui – prie jos prisilietęs būsi apgautas arba pats turėsi apgaudinėti.

„Prekyba visur paremta ant apgavymų“, – 1906 metais rašė gydytojas Stasys Matulaitis.

Esant tokiai visuotinai nuomonei, retas lietuvis valstietis ryždavosi susitepti tokia nuodėme, nes net į uogomis ar vaisiais „pirkliaujančius“, pasak G. Kulikausko, būdavo žiūrima kaip į palaidūnus.

Prekyba užsiimdavo žydų tautybės žmonės. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo ir dar ilgiau žydai buvo neabejotini Lietuvos prekybinio gyvenimo lyderiai.

Tik XX a. pradžioje požiūris pradėjo kisti, tikint, kad atsiradus saviems verslininkams nuslops emigracija, kurios mastai neįtikėtinai išaugo.

Neturėdami pakankamai žemės, negalėdami jos dirbti, lietuviai nelinkdavo nei į prekybą, nei į amatus, o verčiau rinkdavosi emigraciją.

„Iš kur tas baisus vangumas patiems mėginti imtis jei ne verslo, tai bent amato? Ir dar labiau pasibaisėtinas lengvumas kelti sparnus į užsienį, užuot mėginus įsitvirtinti gimtinėje…“ – G. Kulikausko keliamas klausimas, ko gero, gali būti pritaikomas įvairiems laikams.

Amato priešai

Amatai, kaip ir verslas, taip pat nebuvo gerbiami, ir tai, pasak G. Kulikausko, vienas iš labiausiai stebinančių XIX amžiaus bruožų. Lietuvis mistiškai garbindavo žemę, dėl jos atsisakydavo bet kokio amato.

Amatą valstietis galėjo mokėti lyg tarp kitko, juo užsiimti tik radęs laisvo laiko nuo žemės darbų.

Užuot amatininkavus, daug „garbingiau“ atrodė emigruoti į Ameriką.

1908 metais Panevėžio apskrityje piktintasi: „Stebėtina ta lietuvių baimė leisti vaikus amatuosna. Paaugo kiek vaikas, tuoj išvaro piemenautų.“ Esą vienintelis siuvėjas lietuvis čia niekaip neranda sau tautiečių mokinių.

Net pats Jonas Basanavičius, pasakoja G. Kulikauskas, pripažino, kad dažnas geriau kreipiasi į amatininkus žydus ar vokiečius, nes lietuvių beveik nėra, o jeigu ir atsiranda siuvėjų, batsiuvių, kalvių, jie dirba gana prastai.

Odininkai, kalviai, staliai, račiai, mūrininkai, kailiadirbiai ir kiti amatininkai Lietuvoje daugiausia buvo vokiečiai ir kiti svetimtaučiai.

Garsiausi vokiečių račiai dirbo Rietave ir Panevėžyje. Lietuviai bandė pas juos amato mokytis, bet po to spjaudėsi.

Apie panevėžietį račių sakė: „Ko ten pas jį išmoksi, kad jis viską nematuodamas daro, pašėlusią akį turi.“

Garsusis račius iš Panevėžio dingo Pirmojo pasaulinio karo metais – paskui grįžo su kariuomenės daliniu ir jau su pulkininko uniforma.

G. Kulikausko tyrimai primena: tautos charakteris nekuriamas per vieną dieną ar net vieną kartą. Protėvių kasdienybę, jų įpročius, prietarus, net paprasčiausius buitį lydėjusius ritualus iki šiol atspindi mūsų elgesys. Galbūt todėl lietuvis ir šiandien nerimauja dėl savo žemės, piktinasi pernelyg staigiais pokyčiais, bet kartu išsaugo darbštumą, savarankiškumą ir užsispyrimą.

Norint pažinti save, verta pažvelgti į savo senolius – jų kasdienybės atspindžiai tebegyvena mūsų įpročiuose.

The post Ar pažįstame save: lietuvių įpročiai, gimę prieš šimtmečius appeared first on Kauno savaitė.

„Aš apsisprendžiau, kad mano kandidatūra būtų svarstoma“, – Eltai sakė ministras.

„Pliusai ir minusai turbūt ateina tada, kai išryškėja arba lyderis, arba ne, tai dabar, šią sekundę nei taip, nei kitaip“, – atsakė E. Sabutis, paklaustas, kaip save vertina, lyginant su kitais kandidatais.

Apie tai, jog E. Sabutis ryžosi siekti premjero posto, anksčiau skelbė Lrytas.lt ir LRT radijas.

Kaip skelbta anksčiau, trečiadienio popietę posėdžiausiantis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) prezidiumas apsispręs, ką deleguoti į premjerus.

Praėjusią savaitę Gintautui Paluckui pranešus apie pasitraukimą iš Vyriausybės vadovo posto, bene realiausiu kandidatu jo vietai užimti buvo laikomas Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius, laikinai perėmęs ir visos partijos vairą.

Pirmadienį, po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda, socialdemokratas dar sakė neatmetantis galimybės kandidatuoti į premjerus. Tiesa, antradienį jis galiausiai apsisprendė šio posto nesiekti, akcentuodamas, jog nori ir toliau dirbti Jonavos žmonėms.

Tuo metu Seimo vicepirmininkas J. Olekas apie savo galimybes pakeisti G. Palucką ministro pirmininko poste užsiminė jau prieš kelias savaites, G. Paluckui vis dar einant savo pareigas. Tuomet J. Olekas tikino, jog būtų pasirengęs vadovauti Vyriausybei, jei to prireiktų. Antradienį M. Sinkevičiui pranešus apie sprendimą nesiekti šio posto, J. Olekas savo pozicijos sakė nekeičiantis – savo kandidatūros į premjerus jis neatmeta.

Apie I. Ruginienę, kaip apie galimą premjerą, viešojoje erdvėje kalbama jau nuo praėjusios savaitės. Tiesa, pati politikė pirmadienį sakė, jog tokia naujiena jai buvo staigmena. Tiesa, I. Ruginienė tuomet pažymėjo nesibaidanti atsakomybės ir esanti pasirengusi užimti pareigas, jei partija nuspręstų, jog ji – tinkamiausia kandidatė. Antradienį, sužinojusi jog M. Sinkevčius į premjerus nesitaiko, ministrė dar kartą patikino, jog pati nesitrauks ir kandidatuos į Vyriausybės vadoves.

Apie galimą R. Duchenvičiaus kandidatūrą dar praėjusios savaitės pabaigoje, po žinios apie G. Palucko atsistatydinimą, užsiminė M. SInkevčius. Pats Vilniaus rajono meras tuomet sakė, jog į Vyriausybės vadovo postą pretenduotų tik tuo atveju, jei nebūtų kitų realių kandidatūrų. Antradienį, po M. Sinkevičiaus pareiškimo, jog šis ir toliau eis Jonavos mero pareigas, R. Duchnevičius sakė rimčiau pasvarstysiąs apie galimybę tapti ministru pirmininku. Tiesa, trečiadienį jis pareiškė posto neketinanti siekti.

LSDP skyriai iki antradienio vidurdienio turėjo iškelti, jų galva, tinkamiausias kandidatūras į premjerus. Didžiausio partijos skyrių palaikymo sulaukė M. Sinkevičius, tačiau buvo pasiūlytos ir dvi naujos, iki šiol viešojoje erdvėje neaptarinėtos pavardės – susisiekimo ministro Eugenijaus Sabučio ir švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjo Rimanto Vaitkaus.

Pastarasis antradienio vakarą Eltai sakė, jog toks partiečių pasiūlymas jį nustebino. Tačiau tai, pasak R. Vaitkaus, veikiau yra humoras, o ne realus kandidatas. Kaip teigė socialdemokratas, partijoje yra ir labiau šiam postui tinkančių žmonių.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post E. Sabutis kandidatuos į premjerus appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau retas susimąsto, kad ji ne tik padeda gaminti maistą, bet ir pamažu kenkia mūsų sveikatai.

Daugelis žmonių baiminasi dujų nuotėkio, kuris gali sukelti sprogimą ar apsinuodijimą.

Vis dėlto net ir įprasto maisto ruošimo metu viryklė gali išskirti į orą medžiagas, griaunančias žmogaus organizmą.

Ypač pavojingos jos vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

Ar žinote, apie kokį cheminį junginį kalbama?

Pagrindinis dujinės viryklės trūkumas

Dujinė viryklė išskiria ne tik šilumą, bet ir sveikatai pavojingas medžiagas.

Viena iš jų – benzenas.

Tai toksiškas junginys, susidarantis degant gamtinėms dujoms ar propanui.

Neseniai JAV mokslininkai nustatė, kad net įprasta viryklė virtuvėje gali išskirti tokį benzolo kiekį, kuris padidina vėžio riziką.

Įjungus vieną dujinės viryklės degiklį arba įkaitinus dujinę orkaitę iki maždaug 180 laipsnių, kancerogeno benzeno kiekis patalpose gali būti didesnis nei pasyvaus rūkymo metu įkvepiamuose tabako dūmuose.

Ypač tai aktualu butams su prasta ventiliacija – šis junginys pasklinda po visus namus ir patalpų ore išlieka kelias valandas.

Didesnį pavojų patiria tie, kurie daug laiko praleidžia namuose.

Benzolo keliama grėsmė sveikatai

Benzenas (benzolas) – ne šiaip kenksmingos dujos.

Tai pripažintas kancerogenas, galintis patekti į plaučius ir laikui bėgant kauptis organizme.

Tyrimai parodė, kad vaikams, gyvenantiems namuose, kuriuose dėl dujinių viryklių susidaro didelė benzolo koncentracija, gyvenimo metu rizika susirgti vėžiu beveik dvigubai didesnė nei suaugusiesiems.

Priežastis paprasta: vaikai kvėpuoja dažniau, o jų organizmas greičiau įsisavina kenksmingas medžiagas.

Ypač pažeidžiami maži butai, kur virtuvė yra arti miegamojo.

Kaip saugiai naudotis dujine virykle

Geroji žinia – riziką galima sumažinti.

Pakanka reguliariai vėdinti virtuvę, naudoti gartraukį ir nepalikti viryklės įjungtos ilgą laiką.

Net šalia atidarytas langas kelis kartus sumažina kenksmingų medžiagų kiekį ore.

Mokslininkai pabrėžia: kuo mažiau laiko naudojame dujas, tuo saugesni tampa mūsų namai.

Svarbu pažymėti, kad benzenas – ne vienintelė kenksminga medžiaga, kurią gali išskirti virtuvės viryklės.

Pavyzdžiui, jos taip pat gali skleisti azoto dioksidą – medžiagą, kuri giliai prasiskverbia į plaučius ir sukelia uždegimą.

Žmonėms, sergantiems astma, šis junginys gali sukelti dusulio priepuolius.

The post Dujinė viryklė ir vėžio rizika: ką svarbu žinoti appeared first on Kauno savaitė.

Galutiniame balsavime pakeitimus palaikė 98 Seimo nariai, prieš buvo trys, susilaikė 15 parlamentarų.

Seimui pritarus pataisoms, duslintuvus įsigyti, turėti ir naudoti galės žmonės, turintys leidimą laikyti šaunamąjį ginklą sportui, medžioklei. Taip pat duslintuvus įsigyti galės profesinės karo tarnybos kariai, šauliai.

Iki pakeitimų galiojanti tvarka numatė, jog garsą slopinantį priedėlį galėjo įsigyti ir turėti tik specialiojo statuso subjektai, valstybinės kriminalistinės ekspertizės įstaigos, taip pat įstaigos, kurios vertėsi A kategorijos ginklų, jų priedėlių, šaudmenų A kategorijos ginklams, jų dalių gamyba.

Už pakeitimus balsavęs Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos narys Kęstutis Mažeika teigė, jog dabartinėje politinėje situacijoje sprendimas, leisiantis naudoti duslintuvus, yra reikalingas šauliams bei kitiems konflikto atveju krašto apsaugoje dalyvausiantiems žmonėms, taip pat ir sportininkams.

„Bet kuriuo atveju, tai tik mažina garsą. Tai yra turbūt sveikatos atžvilgiu, ypatingai sportininkams. Klausos sutrikimai yra turbūt pirma liga, kuri diagnozuojama šaudymo sporto entuziastams“, – sakė parlamentaras.

Prieš balsavusi „valstietė“ Ligita Girskienė pažymėjo, jog pakeitimai nėra susiję su krašto gynyba bei juos vadino brakonieriavimo įteisinimu.

„Iš tikrųjų medžiotojai nuosekliai siekia ir nestabdo įteisinti būtent anksčiau naktinio matymo taikiklius, o dabar jau ir duslintuvus“, – teigė ji.

Jai antrino ir frakcijos kolega Ignas Vėgėlė, anot jo, pakeitimai yra naudingiausi medžiotojams.

Savo ruožtu socialdemokratas Audrius Radvilavičius pabrėžė, jog Šaulių sąjungai šie pakeitimai – itin svarbūs.

„Vakar vyko laikinosios Seimo Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos draugų grupės susitikimas. Mes kalbėjome apie tai. Tiek Šaulių sąjungos nariams, turintiems leidimą laikyti ginklą, tiek savanoriškosios kariuomenės kariams, kurie turi teisę laikyti ginklą, tikrai šitas dalykas yra būtinas“, – kalbėjo parlamentaras.

Pakeitimai įsigalios šių metų liepą.

Praėjusiais metais Seimas priėmė pataisas, kuriomis medžioklėje leido naudoti naktinius taikiklius.

The post Medžiotojams įteisinti duslintuvai appeared first on Kauno savaitė.