Tačiau kai tik pradeda atrodyti, kad sunkiausia dalis jau praeityje, lengva padaryti klaidų, kurios niekais pavers visas pavasarį sudėtas pastangas.

Laistymas, tręšimas, ūglių laužymas, derliaus normavimas, apsauga nuo ligų, viršūnių trumpinimas – taip turėtų atrodyti vynuogių augintojo darbų kalendorius liepą.

Ką, kada ir kodėl reikia daryti šį mėnesį, kad vynuogės užaugtų saldžios, didelės ir sveikos?

Neperliekite, bet ir neišdžiovinkite

Vanduo liepos mėnesį – svarbiausias dalykas uogoms. Tačiau vynuogės nėra kopūstai: jos nemėgsta, kai šaknys skęsta pelkėje. Todėl prieš laistydami visada patikrinkite dirvą. Jei kastuvo gylyje ji dar drėgna, neskubėkite laistyti. Bet jei sausa ir byra rankoje – jau laikas.

Kai nelyja, suaugę vynmedžiai laistomi kartą per 7–10 dienų, jauni (1–2 metų, dar tik formuojami) – dažniau, nes jų šaknų sistema dar neišplitusi gilyn ir greičiau išdžiūsta.

Laistomos vynuogės vakarais, kad vanduo neišgaruotų per valandą saulėje. Liejama tik ant šaknų, jokiu būdu ne ant lapų, ir tiek, kad žemė sudrėktų 40–45 cm gylyje.

Tačiau nepilkite visko iškart viena srove – liekite per kelis kartus. Vanduo turi sugerti palaipsniui, pasiekti pagrindines šaknis, o ne pasklisti paviršiuje.

Kiekgi vandens reikia?

Subrendusiems vynmedžiams – 40–60 litrų per kartą.

Jauniems vynmedžiams – 20–30 litrų.

Koreguoti pagal situaciją:

• Jei tvyro anomalūs karščiai – termometrų stulpeliai pakyla aukščiau 35 laipsnių ir nėra lietaus, vandens kiekį reikėtų padidinti 10 litrų, o laistymo intervalą sutrumpinti iki 5 dienų.

• Jeigu praūžė smagi liūtis ir sudrėkino žemę 30 cm ir didesniame gylyje, vieną laistymą galima praleisti, o kitus planuoti po 7–8 dienų.

• Jei dirva mulčiuota storu, apie 10 cm šiaudų ar nupjautos žolės sluoksniu, laistymo normą galima sumažinti 10 litrų.

Tačiau svarbiausia likus dviem ar trims savaitėms iki uogų nokimo pradžios laistymą sumažinti. Tuomet uogos kaups cukrų, nebus vandeningos. Priešingu atveju vynuogės užaugs gražios, bet bus rūgščios.

Duokite kalio ir fosforo

Įgudę augintojai birželį vynuogyną tręšia azotu, kad vynmedžiai užsiaugintų žaliąją masę.

Liepos mėnesį azotą reikia visiškai pamiršti. Antraip krūmai tik augins ūglius bei lapus, o uogos liks smulkios ir rūgščios.

Todėl vynmedžiams tręšti liepos mėnesį naudojama tokia schema:

• Kalio monofosfatas – 20–30 g dešimčiai litrų vandens, pilama ant šaknų jau palaisčius. Nuo kalio uogos tampa tvirtesnės, saldesnės ir mažiau skilinėja po lietaus.

• Po 10 dienų – pelenų užpilas: stiklinę pelenų išmaišykite kibire vandens, palikite pastovėti parą, nukoškite ir palaistykite.

Ir dar: jeigu blykšta vynuogių lapai, tręšti papildomai naudojami mikroelementai (boras, cinkas, manganas).

Įleiskite saulės

Jei matote, kad vynuogių krūmas per daug sutankėjo, neišsigąskite – tai normalu. Tiesiog jau laikas įvesti tvarką ir šalinti pažastinius ūglius.

Pažastiniai ūgliai – tai antrosios eilės ūgliai, kurie vystosi iš pagrindinio žalio, einamųjų metų ūglio lapų pažastyse. Palikti be priežiūros jie greitai auga, tankina krūmą, atima maistines medžiagas iš kekės, o svarbiausia – apsunkina vėdinimą, tai skatina grybelines ligas (netikrąją ir tikrąją miltligę).

Taisyklingas pažastinių ūglių šalinimas padidina derlingumą 15–30 proc. ir pagreitina uogakrūmio sumedėjimą, tad ignoruoti šios procedūros tikrai nereikėtų.

Pirmasis antraeilių ūglių laužymas atliekamas dar birželio pradžioje, kai tik jie pasiekia 5–10 cm ilgį. Vėliau jis kartojamas kas 7–10 dienų per visą vegetacijos laikotarpį, tai yra nuo birželio iki rugpjūčio vidurio.

Karštu ir drėgnu oru ūglius laužyti reikėtų kas 5 dienas, nes tuomet jie auga greičiau.

Bet ši procedūra nutraukiama likus 2–3 savaitėms iki derliaus nuėmimo.

Pažastinių ūglių šalinimo būdai

Ant stiprių, derančių vynuogių ūglių pažastiniai ūgliai pašalinami beveik visiškai, paliekant tik 1–2 apatinius lapus ant 1–2 cm ilgio stiebelio.

Ant silpnų ir nederančių ūglių jie pašalinami visiškai atsargiai išlaužant arba nukerpant sekatoriumi prie pat pagrindo. Netempkite ūglio stipriai – atsargiai jį nugnybkite prilaikydami pirštu, kad nepažeistumėte žievės.

Tiesa, kai kurių veislių vynuogių pažastiniai ūgliai gali duoti antrąjį derlių, todėl ant jų paliekami 3–4 lapai ir nugnybiama tik viršūnė. Po 2–3 savaičių šių lapų pažastyse pasirodo žiedynai.

Viršutiniai pažastiniai ūgliai, esantys 1,5–2 m aukštyje, šalinami radikaliau – paliekama tik po vieną lapą, kadangi viršūnės pavėsis ypač kenkia kekių nokimui.

Konkrečiai kekių zonoje pašalinami joms šešėlį metantys lapai, kad uogos vėdintųsi ir gautų pakankamai saulės. Visų lapų skinti negalima – jie maitina krūmą.

Po šios procedūros bent 2–3 dienas vynuogių negalima laistyti, kad užsitrauktų žaizdelės.

Derliaus normavimas – būtina auka

Jei vynmedis tokios veislės, kuri natūraliai linkusi tankėti, pažastinių ūglių laužymą galima ir net reikėtų derinti su ūglių normavimu. Tiesiog pašalinti dalį silpnų pagrindinių ūglių, kad sumažėtų bendra žalioji masė, ir dalį kekių – taip pat.

Pastarasis reikalavimas stumia į neviltį daugelį augintojų: kaipgi taip – draskyti dar nesunokusias kekes?!

Tačiau patikėkite, jei paliksite viską, kas užsimezgė, turėsite daug smulkių, vandeningų uogų, kurios ilgai noks ir greitai pus. Todėl:

• Jauniems vynmedžiams palikite po 2–3 kekes ant ūglio, ne daugiau. Leiskite augti šaknims.

• Suaugusius krūmus vertinkite pagal stiprumą: ant storų ūglių (storesnių nei pieštukas) galima palikti po 2 vynuogių kekes, ant plonų ūglių – po vieną arba išvis nė vienos.

Pašalinkite pačias smulkiausias bei deformuotas kekes, taip pat tas, kurios auga pavėsyje arba liečiasi su žeme.

Po tokio „išvalymo“ likusios vynuogių kekės pastebimai priaugs svorio, uogos taps saldesnės.

Profilaktika, profilaktika ir dar kartą profilaktika

Liepa, o ypač tokia, kaip šiųmetė, – pats grybelinių infekcijų įkarštis. Netikroji miltligė, tikroji miltligė, pilkasis puvinys tik ir laukia progos užpulti vynuogyną.

Tai ypač aktualu, jei po lietaus iškart užeina karščiai.

Todėl po kiekvieno lietaus – arba kartą per 10–12 dienų atlikite profilaktinį vynmedžių purškimą. Pakaitomis naudokite skirtingus preparatus: pavyzdžiui, pirmiausi Bordo skystį, o po savaitės – fungicidus (svarbu griežtai pagal instrukciją).

Likus 20 dienų iki derliaus nuėmimo, pereinama tik prie biologinių preparatų! Vėlyvesniam vynuogių purškimui puikiai tiks kompleksiniai biofungicidai.

Kartu būtinai apžiūrėkite apatinę lapų pusę – ten dažnai slepiasi amarai arba voratinklinės erkės. Jei pastebėjote šių kenkėjų, nupurkškite augalus biologiniu insektoakaricidu.

Purkškite sausu, bevėju ir debesuotu, bet ne lietingu oru, geriausia ryte arba vakare, kad išvengtumėte lapų nudegimų saulėje.

Kovokite su piktžolėmis

Daugelis vynuogių augintojų mulčią visiškai pamiršta, o gaila. Piktžolės liepos mėnesį auga lyg pašėlusios, atimdamos iš vynmedžių vandenį ir maisto medžiagas. Todėl po kiekvieno laistymo – arba praėjus dienai po lietaus – būtina supurenti dirvą. Tačiau negiliai, kad nepažeistumėte šaknų.

Supurentą plotą aplink vynmedį patartina užmulčiuoti šiaudais arba nupjauta žole (tik be sėklų!). Tuomet drėgmė išsilaikys ilgiau, piktžolės neprasikals, o žemė neperkais.

Viršūnių trumpinimo metas

Liepos pabaigoje vynmedžių ūglių viršūnes būtina patrumpinti.

Viršūnių trumpinimas – tai priverstinis žaliojo ūglio viršutinės dalies kartu su 3–5 viršutiniais lapais pašalinimas siekiant sustabdyti jo augimą į ilgį.

Skirtingai nuo pažastinių ūglių šalinimo, viršūnių šalinimas yra skirtas pagrindinių ūglių augimui vertikalia kryptimi reguliuoti.

Pagrindiniai viršūnių trumpinimo tikslai:

• Nukreipti maisto medžiagas į vynuogių kekes – kad šaknims ir lapams toliau dirbant, visos organinės medžiagos (daugiausia angliavandeniai – gliukozė, sacharozė, fruktozė) keliautų į uogas, o ne būtų eikvojamos viršūnei auginti.

• Pagerinti apšvietimą ir vėdinimą. Pašalinus viršūnėlę krūmas nebemeta šešėlio sau pačiam, apatiniai lapai gauna daugiau šviesos.

• Pagreitinti ūglių sumedėjimą. Sustabdžius jų augimą į ilgį, vynmedžių ūgliai greičiau medėja ir kaupia krakmolą.

• Netiesiogiai paruošti vynmedžius žiemai. Taip jie spėja sumedėti, o tai padidina atsparumą šalčiams.

Viršūnės trumpinamo aktyvaus augimo periodo pabaigoje, kai ūgliai jau yra pakankamai užaugę. Kaip minėta, paprastai tai vyksta liepos pabaigoje, tačiau galima ir rugpjūčio pradžioje – priklausomai nuo orų ir vynmedžių veislės.

Trumpinti viršūnes iki vynmedžių žydėjimo arba iškart užsimezgus uogoms griežtai draudžiama – tai išprovokuoja audringą pažastinių ūglių augimą. Taip pat negalima to daryti per vėlai, likus kelioms savaitėms iki šalnų, nes naudos iš to nebus jokios – vynmedis jau nespės sumedėti.

Skirtingai nei pažastinius ūglius, viršūnes šalinti patartina tik aštriu sekatoriumi arba peiliu. Laužyti jų rankomis nerekomenduojama, nes atplėšta vieta gyja sunkiau nei lygus pjūvis.

Nupjaunama 15–40 cm ilgio ūglio viršūnė (priklausomai nuo tarpubamblių ilgio), virš viršutinės kekės ant ūglio paliekant 8–10 lapų.

Viršūnės trumpinamos sausą, saulėtą dieną, geriausia ryte.

Stipriai augančių vynmedžių viršūnes reikia trumpinti per du tris kartus, darant 3–5 dienų pertraukas. Ir pradedama nuo pačių stipriausių ūglių – silpnesni paliekami augti ilgiau.

     Įdomus faktas

Išgenėtus pažastinius vynmedžių ūglius galima panaudoti kaip auginius: atrinkite tvirtus, 20–30 cm ilgio ūglius ir įšaknydinkite juos vandenyje arba grunte.

The post Liepos darbai, be kurių vynuogės bus rūgščios ir smulkios appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau pelenai nėra visiškai nekalti – naudojami netinkamai jie gali ne pagerinti, o pabloginti dirvožemio savybes, sutrikdyti maisto medžiagų pasisavinimą ir net pakenkti augalams.

Todėl svarbu žinoti ne tik, kuriems augalams pelenai naudingi, bet ir kada jų geriau visai nenaudoti.

Manoma, kad pelenai tinka visiems augalams

Viena dažniausių klaidų – pelenais tręšti visus augalus be išimties. Iš tiesų medienos pelenai šarmina dirvožemį, todėl netinka rūgščią terpę mėgstantiems augalams.

Pelenais nereikėtų tręšti šilauogių, rododendrų, azalijų, hortenzijų, spanguolių, bruknių ir kitų augalų, geriausiai augančių rūgštesnėje žemėje. Per didelis dirvožemio pH jiems gali sutrikdyti geležies, magnio ir kitų mikroelementų pasisavinimą. Tuomet lapai ima gelsti, augimas lėtėja, o augalai atrodo nusilpę.

Pelenai labiau tinka augalams, kurie mėgsta neutralią ar silpnai šarminę dirvą, pavyzdžiui, kopūstams, svogūnams, česnakams, burokėliams, pupelėms, žirniams ar kai kuriems vaismedžiams.

Beriama per daug

Pelenai dažnai naudojami „iš akies“, manant, kad natūrali trąša negali pakenkti. Tačiau per didelis jų kiekis gali pernelyg pašarminti dirvą ir sutrikdyti maisto medžiagų pusiausvyrą.

Ypač didelė rizika kyla lengvose, smėlingose dirvose, kuriose pH pokyčiai vyksta greičiau. Per gausiai pabarsčius pelenų, augalams gali pradėti trūkti geležies, mangano, boro ar fosforo, nors šių elementų dirvoje ir yra.

Pelenus geriau berti nedideliais kiekiais ir ne dažniau, nei iš tiesų reikia. Jei kyla abejonių dėl dirvožemio rūgštingumo, verta pirmiausia išmatuoti jo pH.

Naudojami neaiškios kilmės pelenai

Tręšti tinka tik švarios, neapdorotos medienos pelenai. Negalima naudoti pelenų, likusių sudeginus dažytą, lakuotą ar impregnuotą medieną, fanerą, medžio drožlių plokštes, plastiką, gumą, spaudinius ar buitines atliekas.

Tokiuose pelenuose gali būti sunkiųjų metalų, klijų, dažų, lako ir kitų pavojingų medžiagų. Jos gali patekti į dirvožemį, augalus, o vėliau – ir į žmogaus organizmą.

Netinka ir akmens anglių pelenai. Jie savo sudėtimi skiriasi nuo medienos pelenų ir gali turėti augalams bei dirvožemiui kenksmingų junginių.

Maišomi su azoto trąšomis

Pelenų nereikėtų maišyti su amonio salietra, amonio sulfatu, karbamidu ar šviežiu mėšlu. Šarminėje terpėje dalis azoto gali virsti amoniaku ir išgaruoti, todėl trąšos praranda veiksmingumą.

Tarp pelenų ir azotinių trąšų naudojimo patartina daryti bent kelių savaičių pertrauką. Pavyzdžiui, pelenus galima įterpti į dirvą rudenį arba anksti pavasarį, o azoto trąšas naudoti vėliau, augalams pradėjus aktyviai augti.

Taip pat nereikėtų pelenų vienu metu berti kartu su kalkėmis. Abi priemonės mažina dirvožemio rūgštingumą, todėl jų poveikis gali būti per stiprus.

Tikimasi, kad pelenai pakeis visas trąšas

Medienos pelenuose beveik nėra azoto – vienos svarbiausių medžiagų lapų ir ūglių augimui. Todėl vien pelenais tręšiami augalai gali atrodyti silpni, augti lėtai ir formuoti smulkius lapus.

Pelenai taip pat nepakeičia visaverčių organinių ar kompleksinių trąšų. Juos geriausia laikyti papildomu kalio, kalcio ir kai kurių mikroelementų šaltiniu.

Tinkamiausias rezultatas gaunamas derinant pelenus su kompostu, gerai perpuvusiu mėšlu ar kitomis trąšomis, tačiau jas naudojant ne tuo pačiu metu.

Pelenai beriami ant sausų lapų ir stiebų

Pelenai gali nudeginti drėgnus ar jaunus augalų lapus, ypač jei jų sluoksnis būna storas. Todėl geriau berti ne ant pačių augalų, o ant dirvos aplink juos.

Pabarsčius pelenų, žemę verta lengvai supurenti ir palaistyti. Taip mineralinės medžiagos tolygiau pasiskirstys ir mažiau dulkės.

Jei pelenai naudojami nuo šliužų ar kai kurių kenkėjų, reikia prisiminti, kad po lietaus jų poveikis sumažėja. Be to, dažnas ir gausus barstymas vien dėl kenkėjų gali pakeisti dirvožemio pH.

Nepaisoma dirvožemio rūgštingumo

Prieš naudojant pelenus svarbu žinoti, kokia dirva yra sode ar darže. Jei jos pH jau neutralus arba šarminis, papildomas pelenų kiekis gali būti nereikalingas.

Daugeliui daržovių tinkamiausia silpnai rūgšti arba neutrali dirva. Kai pH tampa per aukštas, kai kurios maisto medžiagos tampa augalams sunkiau pasiekiamos.

Paprasčiausias būdas įvertinti padėtį – naudoti dirvožemio pH matuoklį arba atlikti laboratorinį tyrimą. Tai ypač naudinga, jei augalai blogai auga, nors yra reguliariai tręšiami.

Pelenai laikomi netinkamai

Sudrėkę pelenai praranda dalį vertingų savybių, ypač kalį, kuris lengvai išsiplauna. Todėl juos reikia laikyti sausoje, sandariai uždarytoje talpoje, apsaugotoje nuo lietaus ir drėgmės.

Drėgni, sukietėję pelenai dar gali būti naudojami, tačiau jų sudėtis ir poveikis jau bus mažiau prognozuojami.

Pelenus taip pat verta persijoti, kad juose neliktų anglių, vinių, stiklo ar kitų nesudegusių priemaišų.

Pelenų antpilas daromas per stiprus

Kai kurie daržininkai pelenus užpila vandeniu ir gautu skysčiu laisto augalus. Toks tirpalas gali būti naudingas, tačiau per stiprus koncentratas gali pažeisti šaknis arba per greitai pakeisti dirvožemio reakciją.

Geriau naudoti silpnesnį tirpalą ir juo laistyti tik drėgną žemę. Ant sausos dirvos pilamas koncentruotas pelenų antpilas gali sukelti augalams papildomą stresą.

Taip pat nereikėtų tokiu tirpalu dažnai laistyti daigų ar jaunų, jautrių augalų.

Pelenais bandoma gydyti visas augalų ligas

Pelenai kartais naudojami kaip priemonė nuo grybinių ligų ar kenkėjų, tačiau jų poveikis ribotas. Jie gali padėti sumažinti drėgmę dirvos paviršiuje, atbaidyti šliužus ar kai kuriuos vabzdžius, tačiau neišgydo rimtų augalų ligų.

Jei augalai serga miltlige, puviniu, maru ar kita infekcija, pirmiausia reikia nustatyti tikrąją problemos priežastį. Vien pelenų barstymas gali tik uždelsti tinkamą gydymą.

Kaip pelenus naudoti saugiai

Pelenus berkite saikingai, tik ant dirvos ir geriausia prieš lietų arba vėliau palaistykite. Neberkite jų kasmet toje pačioje vietoje neįvertinę dirvožemio pH.

Naudokite tik švarios medienos pelenus, nemaišykite jų su azotinėmis trąšomis ir netręškite rūgščią dirvą mėgstančių augalų.

Tinkamai naudojami medienos pelenai gali būti vertingas kalio, kalcio ir mikroelementų šaltinis. Tačiau svarbiausia taisyklė paprasta – pelenai naudingi tik tada, kai jų reikia dirvožemiui ir konkrečiam augalui.

The post Dažniausios klaidos tręšiant augalus pelenais appeared first on Kauno savaitė.

Agurkai auga, vejasi, jūs juos liejate, tręšiate… Bet lysvė vis labiau primena džiungles, kuriose pačių agurkėlių – vos vienas kitas. Pažįstama situacija?

Deja, daugeliui.

O žinote, kokia čia didžiausia klaida? Mūsų, daržininkų, godumas. Nes mums atseit ranka nekyla nugnybti nereikalingo ūglio – kas, jeigu jis duos derlių?

Neduos! Tik atims iš krūmo jėgas. Tad verčiau iš karto kaip dera formuoti agurkų krūmus. Juk nugnybus ar nukirpus tinkamoje vietoje jau netrukus kas savaitę kibirais skinsite traškius agurkus.

Kodėl reikia tą daryti

Daugelis daržininkų agurkus iki šiol augina senoviškai – tiesiog paleidžia stiebus driektis žeme ir net negalvoja apie formavimą.

Reikia pripažinti, tai irgi priimtinas variantas – agurkai vis tiek augs ir duos derlių.

Tačiau toks būdas turi trūkumų:

• Augalus sudėtinga prižiūrėti – viskas persipina, neįmanoma prieiti.

• Krūmai patys sau sukuria šešėlį, todėl mezga chaotiškai ir negausiai.

• Nukenčia ne tik derliaus kiekis, bet ir vaisių kokybė: agurkėliai užauga kreivi, smulkūs.

• Lapai liečiasi su žeme, todėl agurkai dažniau suserga grybelinėmis ligomis, kurios pastebimos ne iš karto.

• Galiausiai patys agurkai išsitepa žemėmis, ypač po lietaus, be to, juos nepatogu skinti – tenka nuolat sklaidyti stiebus.

Visai kas kita, kai lianos pririštos prie grotelių ar tinklo, o stiebai patrumpinti iki patogaus ilgio.

Tai ypač aktualu šiltnamio agurkams, bet ne tik. Nes stiebų rišimas turi ir daugiau privalumų:

• Po agurkais galima pasisodinti krapų, svogūnų, česnakų, pupelių, serenčių ar kitų augalų, kurie atbaido kenkėjus.

• Pririštus krūmus lengviau prižiūrėti ir patogiau skinti vaisius.

• Augalai yra geriau apšviečiami ir vėdinami.

• Bitėms ir kitiems vabzdžiams lengviau apdulkinti žiedus (nors dauguma agurkų veislių dabar hibridinės).

• Agurkai mezga aktyviau ir dera ilgiau.

Tačiau vien tik pririšti stiebus prie ko nors ir palikti augti neužtenka. Agurkus reikia genėti bei teisingai formuoti, kad krūmai visas savo jėgas atiduotų žiedams ir užuomazgoms.

Ką duoda agurkų genėjimas?

Pagrindinio stiebo viršūnės arba perteklinių šoninių ūglių (atžalų) pašalinimas skatina krūmą krauti daugiau moteriškų žiedų, kurie ir duoda derlių.

Be to, formavimas padeda pašalinti agurkų kartumą, nors tai daro ir netiesiogiai. Skabymas pagerina mikroklimatą ir apsaugo nuo stresinių veiksnių, dėl kurių agurkuose gaminasi specialios medžiagos – kukurbitacino – perteklius.

Kukurbitacinas – tai glikozidų grupės organinis junginys, kurį moliūginių šeimos gamina kaip apsauginį mechanizmą nuo kenkėjų ir gyvūnų.

Jei paliksite visus ūglius, vaisių nepadaugės – priešingai, jie nustos megztis tiek ant centrinio stiebo, tiek ant šoninių šakų.

Agurkų formavimas pagal schemas

Auginant agurkus svarbu suprasti, kad skirtingoms veislėms reikalingas skirtingas genėjimas.

• Senųjų veislių agurkų, kurias dar daugelis prisimename, užuomazgos formuojasi ant visų šakų.

• Šiuolaikinių hibridų ir mažai besišakojančių veislių vaisiai mezgasi daugiausia ant centrinio stiebo.

Taip pat reikia atsižvelgti į tai, ar agurkai yra apdulkinami bičių, ar ne, ir kur jie auga – šiltnamyje ar atvirose lysvėse.

Pirmiausia panagrinėkime klasikinį universalų formavimo variantą, kuris tinka tiek bičių apdulkinamoms veislėms, tiek savidulkiams hibridams.

„Apversta piramidė“

Šis metodas tinka beveik visiems agurkams. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, juo krūmas formuojamas taip, kad apačia būtų siaura, o viršūnė – plati.

Tokiai „piramidei“ suformuoti reikalingos 1,8–2 metrų aukščio grotelės su virvėmis, nusileidžiančiomis prie kiekvieno krūmo.

Kai agurkas išleidžia 4 tikruosius lapus, pradedamas krūmo skabymas.

1 žingsnis. Pirmi 4–5 stiebo mazgai išvalomi nuo visko: užuomazgų, šoninių ūglių, ūsų. Tik tuomet stiebas pririšamas prie atramos.

Tokia procedūra stimuliuoja stiprios šaknų sistemos vystymąsi pradiniu laikotarpiu ir nukreipia visas augalo jėgas į pagrindinio stiebo augimą.

2 žingsnis. Kituose mazguose – maždaug nuo 5 iki 7 – užuomazgos paliekamos (jos jau subrandins pirmuosius ankstyvus vaisius), o šoniniai ūgliai pašalinami visiškai. Jei leisite šoniniams ūgliams plėstis, agurkas pradės šakotis per anksti ir tai pakenks derėjimui ant pagrindinio stiebo. Pirmoji derliaus banga bus skinama būtent nuo pagrindinio stiebo.

3 žingsnis. Nuo 8–9 mazgo ir iki pat grotelių genima jau pagal kitą schemą. Šoniniai ūgliai nebešalinami, o nugnybiami kiek aukščiau antrojo lapo. Ant kiekvieno tokio ūglio paliekama būtent po 2 lapus. Iš jų pažastų vėliau išsivystys naujos užuomazgos – vadinamasis antrasis derlius.

Šis genėjimo būdas leidžia kompaktiškai išdėstyti antraeiles derančias šakeles ir išvengti augalo sutankėjimo.

4 žingsnis. Kai pagrindinis stiebas užauga tiek, kad pasiekia grotelių viršų (paprastai 2–2,5 m aukštyje), jį reikėtų atsargiai permesti per groteles ir nukreipti žemyn. Tiesiog leisti stiebui laisvai nusvirti ir paaugti dar 50–60 cm. Tik tuomet nugnybiama pati viršūnė – augimo taškas. Kad augalas nustotų tįsti ir visas maistines medžiagas nukreiptų jau užsimezgusių vaisių nokimui. Be šio nugnybimo stiebas ir toliau augtų žemyn, o apatiniai agurkai noktų lėčiau.

Šis formavimo būdas puikiai tinka veislėms, kurių moteriški žiedai formuojasi tiek ant pagrindinio, tiek ant šoninių stiebų.

Jei ant centrinio stiebo virš 6–7 lapo nėra moteriškų žiedų, jį geriau išvis nupjauti, o tris stipriausius šoninius ūglius pritvirtinti prie grotelių ir nugnybti virš penktojo lapo.

Skėtis

Toks formavimo metodas geriausiai tinka savidulkiams kekėmis žydintiems hibridams – kitaip sakant, agurkams, kurie prastai šakojasi, o užuomazgas mezga kekėmis.

Tiesa, skėčiui suformuoti reikalingos ne vienos, bet kelios horizontalios grotelės viršutinėje šiltnamio dalyje.

1 žingsnis. Kai išauga 4–5 tikrieji agurko lapeliai, nuo apatinės krūmo dalies pašalinama viskas iš tų 4–5 apatinių lapų pažastų ir stiebas pririšamas prie atramos.

2 žingsnis. Tada iki 1,5 m aukščio visi šoniniai ūgliai nugnybiami virš pirmojo arba antrojo lapo.

3 žingsnis. 1,5 m aukštyje paliekami keli stiprūs šoniniai ūgliai ir pritvirtinami prie grotelių. Jų stiebai nukerpami virš 6–7 lapo.

4 žingsnis. Kai agurko viršūnė pasiekia viršutines groteles, ji taip pat nukerpama.

Antraeiliai ūgliai nugnybiami virš antrojo ar trečiojo lapo. Ir būtinai įsitikinama, kad agurkų krūmai gaus pakankamai šviesos.

Tiesa, daug augintojų mano, kad hibridų ūglių genėti visai nereikia. Tačiau tai galioja tik kai kurioms šiuolaikinėms veislėms, kurių didžioji dalis vaisių auga tiesiai ant pagrindinio stiebo, o šoniniai ūgliai beveik nesivysto, todėl jais rūpintis iš tiesų nereikia.

Svarbiausios stiebų ir žiedų genėjimo taisyklės

• Vyriškų, arba tuščių agurkų žiedų šalinti negalima. Jie reikalingi moteriškiems žiedams apdulkinti ir derliui formuotis (jei auginate ne hibridus).

• Genėti ir skabyti agurkų ūglius reikia ne rečiau kaip kartą per savaitę, negalima leisti jiems peraugti.

• Idealu procedūrą atlikti ryte – kad per dieną žaizdelės spėtų apdžiūti ir sumažėtų infekcijų grėsmė.

• Agurkų stiebų negalima plėšti rankomis ir sukioti – juos galima tik nukirpti naudojant aštrų, švarų įrankį ir pirštines. Tačiau jei ūgliai minkšti, juos galima atsargiai nugnybti pirštais.

• Jei stiebai jau pradėjo vytis, jų krypties keisti negalima.

• Nepersistenkite! Vienu metu pašalinus daug lapų ir ūglių, krūmas susilpnėja. Geriausia per vieną kartą pašalinti ne daugiau kaip 2–3 šoninius ūglius.

Lapų genėjimo taisyklės

• Pirmiausia nugenimi patys apatiniai lapai – tie, kurie guli ant žemės.

• Būtina pašalinti visus ligotus, pageltusius ir nudžiūvusius lapus, kad šalia agurkų užuomazgų liktų tik sveika lapija.

• Taip pat pašalinami lapai, kurie per daug sutankina krūmą ir neleidžia jam vėdintis.

• Lapai kerpami prie pat pagrindo, nepaliekant stagarėlių, į kuriuos gali įsimesti puvinys.

Visgi genint agurkų stiebus nereikėtų aklai prisirišti prie tikslių schemų. Visos jos atspindi tik sąlygines rekomendacijas.

Pradžiai išbandykite siūlomus formavimo būdus su keliais augalais – skirtumą pastebėsite jau po dviejų savaičių. Sutvarkius krūmą, lapai bus apšviesti iš visų pusių, apatinė stiebo dalis liks laisva ventiliacijai, vidurinė dalis subrandins didžiausią derlių ant pagrindinio stiebo, o viršutinė – papildomą derlių ant antraeilių šoninių ūglių.

The post Kaip formuoti agurkus appeared first on Kauno savaitė.

Svarbiausia – ne pulti tręšti viskuo iš eilės, o pirmiausia įvertinti, kurie lapai gelsta, kaip atrodo dėmės ir kokios sąlygos šiltnamyje ar lauke. Nuo to priklauso, ar pomidorui trūksta magnio, ar jis perlaistytas, ar jau prasideda grybinė liga. Specialistai pabrėžia, kad senesnių lapų margumas ir spalvos pasikeitimas dažnai susijęs su maisto medžiagų, ypač magnio, trūkumu, o ligos dažniausiai pirmiausia pasirodo ant apatinių lapų dėmėmis.

Jei gelsta apatiniai lapai

Dažniausiai pirmiausia pagelsta seniausi, prie žemės esantys lapai. Jeigu augalas atrodo tvirtas, žydi, mezga vaisius, o pageltę tik keli apatiniai lapai, didelės bėdos gali ir nebūti. Tokius lapus galima pašalinti, kad jie neliestų žemės ir nesudarytų sąlygų ligoms plisti.

Tačiau jei geltonumas kyla aukštyn, lapai silpsta, ant jų atsiranda dėmių ar rudos sausos vietos, tai jau signalas ieškoti priežasties.

Per daug arba per mažai vandens

Viena dažniausių priežasčių – netolygus laistymas. Pomidorai nemėgsta nei visiško perdžiūvimo, nei nuolat šlapios žemės. Jei dirva per šlapia, šaknims ima trūkti oro, jos prasčiau įsisavina maisto medžiagas, todėl lapai gelsta, gali vysti, augalas atrodo pavargęs.

Per sausra taip pat kenkia. Karštomis dienomis pomidorai ima gelsti, lapai gali suktis, džiūti kraštuose. Ypač šiltnamyje dideli temperatūros svyravimai ir nereguliarus laistymas greitai sukelia stresą. Pomidorai jautrūs svyruojančioms sąlygoms, ypač mažuose šiltnamiuose, kuriuose temperatūra ir drėgmė keičiasi daug staigiau nei didesniuose.

Geriausia laistyti rečiau, bet gausiau – prie šaknų, ne ant lapų. Dirva turi būti drėgna, bet ne pažliugusi. Padeda ir mulčias: šiaudai, nupjauta apvytinta žolė, kompostas ar kita tinkama danga, kuri saugo drėgmę.

Magnio trūkumas

Jei gelsta senesni lapai, bet gyslos dar kurį laiką lieka žalesnės, labai tikėtinas magnio trūkumas. Tokiu atveju lapas atrodo lyg išmargintas – geltonuoja tarpai tarp gyslų. Vėliau gali atsirasti rausvų, rudų ar išdžiūvusių plotelių.

Magnis pomidorams svarbus fotosintezei, todėl jo trūkstant augalas silpsta, prasčiau augina vaisius. RHS nurodo, kad senesnių pomidorų lapų margumas ir spalvos pakitimai dažnai rodo maisto medžiagų, ypač magnio, trūkumą.

Tokiu atveju galima naudoti magnio sulfato tirpalą arba trąšas su magniu, tačiau svarbu nepersistengti. Jei pomidorai tręšiami labai gausiai kalio turinčiomis trąšomis, perteklius gali apsunkinti magnio pasisavinimą. RHS taip pat atkreipia dėmesį, kad per didelis kalio trąšų naudojimas gali prisidėti prie magnio trūkumo.

Azoto trūkumas

Kai augalas visas atrodo šviesus, menkai auga, lapai vienodai gelsta, gali trūkti azoto. Tai dažniau pasitaiko skurdžioje dirvoje arba tada, kai pomidorai ilgai auga nepapildomai tręšiami.

Tačiau azoto nereikėtų pilti aklai. Jo perteklius skatina lapų vešėjimą, bet gali mažinti derėjimą. Pomidorams reikia subalansuotos mitybos: augimo pradžioje daugiau azoto, o žydėjimo ir vaisių mezgimo metu – daugiau kalio, bet ne per daug.

Ligos: kai geltonumą lydi dėmės

Jeigu ant lapų matyti rudos, pilkos ar juodos dėmės, geltonumas gali būti susijęs ne su trąšomis, o su liga. Dažnos problemos – septoriozė ir ankstyvasis maras.

Septoriozė dažniausiai prasideda nuo apatinių lapų. Ant jų atsiranda smulkių, apvalių pilkšvų dėmelių su tamsesniu kraštu, vėliau dėmės plečiasi, susilieja, lapai gelsta ir nyksta. Šiai grybelinei ligai plisti palankūs drėgni orai.

Ankstyvasis maras taip pat pirmiausia dažnai pažeidžia apatinius lapus. Ant jų atsiranda tamsios dėmės, kartais su koncentriniais žiedais, aplink dėmes lapas gelsta, o ligai stiprėjant gali gelsti ir visas lapas.

Pastebėjus tokius požymius, pažeistus lapus reikėtų pašalinti ir išnešti iš šiltnamio, o ne mesti į lysvę. Pomidorus reikia laistyti tik prie šaknų, vėdinti šiltnamį, nesodinti per tankiai ir neleisti lapams liestis su žeme.

Kenkėjai ir šaknų problemos

Geltonuoti lapai gali ir dėl kenkėjų – amarų, tripsų, voratinklinių erkučių, baltasparnių. Tokiu atveju verta apžiūrėti apatinę lapų pusę. Kartais matyti smulkūs vabzdžiai, lipnios apnašos, voratinkliukai ar taškeliai.

Dar viena priežastis – silpnos ar pažeistos šaknys. Taip nutinka, kai pomidorai pasodinti į šaltą dirvą, perlaistomi, auga sunkioje, suslėgtoje žemėje arba buvo pažeisti persodinant. Tuomet viršutinė augalo dalis rodo problemą lapais, nors tikroji bėda slypi po žeme.

Ką daryti pirmiausia

Pirmiausia apžiūrėkite augalą nuo apačios iki viršaus. Jei pageltę tik keli apatiniai lapai – pašalinkite juos ir stebėkite. Jei gelsta tarp gyslų – pagalvokite apie magnį. Jei lapai vienodai šviesūs ir augalas skurdus – gali trūkti azoto. Jei matyti dėmės – tikėtina liga.

Antras žingsnis – sutvarkyti laistymą. Pomidorams labiau tinka pastovi drėgmė, o ne kraštutinumai: vieną dieną sausra, kitą – permirkusi žemė. Trečias žingsnis – vėdinimas. Šiltnamyje užsistovėjusi drėgmė ir rasojantys lapai yra puiki terpė grybinėms ligoms.

Tręšti reikėtų tik supratus, ko iš tiesų trūksta. Vienu metu pilti azotą, magnį, kalį, kalcį ir dar kelias priemones – prastas sprendimas. Taip galima ne padėti, o dar labiau sutrikdyti maisto medžiagų pusiausvyrą.

Kada gelstantys lapai – rimtas signalas

Sunerimti verta, jei geltonumas sparčiai plinta, lapai vysta net po laistymo, ant jų atsiranda daug dėmių, augalas stabdo augimą, žiedai krenta, o vaisiai prastai mezgasi. Tokiu atveju reikia nedelsti: šalinti pažeistus lapus, gerinti vėdinimą, koreguoti laistymą ir, jei reikia, naudoti augalų apsaugos priemones pagal etiketę.

Gelstantys pomidorų lapai nėra nuosprendis derliui. Dažniausiai tai ankstyvas perspėjimas, kad augalui kažko per daug arba kažko trūksta. Laiku pastebėjus požymius ir nepuolant gydyti „viskuo iš karto“, pomidorus dar galima greitai sustiprinti.

The post Kodėl gelsta pomidorų lapai appeared first on Kauno savaitė.

O tiksliau vienos: vasarą hortenzijas būtina patręšti.

Šluotelinės, šviesiosios, didžialapės ir kai kurių kitų rūšių hortenzijos – populiari, nes ganėtinai nekaprizinga puošmena sodams, gėlynams prie namų ir net išpuoselėtoms patvorėms.

Šie augalai dažniausiai yra nelepūs ir džiugina gausiu žydėjimu nuo birželio iki pat pirmųjų šalnų, priklausomai nuo rūšies bei veislės. Aišku, sudarius jiems tinkamas sąlygas.

Trąšos dar ne viskas

Pirmaisiais metais pasodinus hortenzijos paprastai nesukrauna didelių žiedynų. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol krūmai sustiprėja ir išsiplečia. Tad gausus žydėjimas prasideda maždaug nuo 4–5 metų. Tai nėra labai vėlu atsižvelgiant į faktą, jog tinkamai prižiūrimos hortenzijos gali vešliai žydėti kasmet bent du dešimtmečius. O jūsų užduotis – padėti joms ir palaikyti augalų sveikatą, kad puošnūs žiedynai neišsekintų krūmų.

Čia svarbiausias darbas – reguliariai tręšti hortenzijas vasarą.

Nuo vasarinio tręšimo priklauso būsimų žiedynų dydis ir skaičius, spalvos sodrumas bei žydėjimo trukmė. Be to, išmaniai parinkus trąšas galima netgi paveikti žiedlapių atspalvį – jį pakeisti. Tiesa, tai įmanoma tik su didžialapėmis hortenzijomis.

Hortenzijų žiedynų dydžiui ir spalvai įtakos taip pat gali turėti krūmo amžius, apšvietimas, kenkėjai ir ligos, ypač reguliarus genėjimas bei laistymas. Juk tikrai nė vienam hortenzijų mylėtojui nereikia priminti, kad tai itin drėgmę mėgstantys augalai, todėl be pakankamo dirvos drėkinimo aplink krūmą gero žydėjimo nebus, net jei naudosite kokybiškas trąšas.

Tik nereikėtų hortenzijoms laistyti naudoti vandens iš gręžinių ar vandentiekio – jame ištirpusios kalcio ir magnio druskos dirvožemyje sukurs šarminę aplinką (o šis augalas teikia pirmenybę rūgštesniam dirvožemiui – tai irgi niekam neturėtų būti naujiena). Geriausia laistyti pastovėjusiu lietaus vandeniu.

Kas „skanu“ hortenzijoms

Per vasarą hortenzijas derėtų tręšti 2–3 kartus.

Birželį, pumpurų krovimo laikotarpiu, buvo būtina jas patręšti fosforu ir kaliu.

Dėl fosforo žiedynai būna dideli ir taisyklingai išsivystę. Taip pat be šio elemento krūmas negali visavertiškai išskleisti pumpurų, todėl nukenčia žiedynų vešlumas.

Kalis padeda išlaikyti sodrų žiedynų atspalvį, neleidžia žiedams susmulkėti bei prailgina žydėjimą. Tvirtos ir tankios hortenzijų žiedų kepurės – dar vienas šio makroelemento nuopelnas.

Liepą, pačiame žydėjimo įkarštyje, hortenzijos vėl tręšiamos kaliu ir fosforu, tačiau jau pridedant mikro- ir makroelementų.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tręšimui geležimi, nes vasaros viduryje hortenzijos neretai kenčia nuo chlorozės – kai lapai pagelsta, tačiau jų gyslos išlieka žalios.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tręšimui geležimi, nes hortenzijos neretai kenčia nuo chlorozės.

Naudinga naudoti ir sierą: ji išryškina žiedlapių spalvą ir kartu su kitomis medžiagomis saugo pumpurus bei žiedus nuo ankstyvo nukritimo.

Beje, fosforas dirvožemyje suriša aliuminį ir padaro jį nepasiekiamą didžialapės hortenzijos šaknims, todėl vietoj mėlynų ir žydrų žiedų ji pradeda žydėti rožiniais. Būtent dėl to šios rūšies hortenzijas reikia tręšti trąšomis, kuriose didelis kalio, bet nedidelis fosforo kiekis.

Artėjant rudeniui hortenzijos tręšiamos ir trečią kartą. Tokio tręšimo tikslas – prailginti žydėjimą bei paruošti krūmus žiemoti. Dėl maistinių medžiagų, ypač tų pačių kalio ir fosforo, nauji ūgliai palaipsniui subręsta ir medėja. Ateityje tai gali turėti įtakos ir žydėjimo kokybei: nespėję sutvirtėti ūgliai žiemą dažnai apšąla, o apšalę krūmai žydi silpniau.

Tad kuo gi konkrečiai ir kaip tręšti hortenzijas, kad žydėtų jos visą vasarą stambiais ir ryškiais žiedais?

Nuo humatų iki žliūgių

Prieš tręšiant verta įvertinti augalų bei dirvožemio būklę, o tuomet sudaryti preliminarų planą, kuris padės išvengti maistinių medžiagų pertekliaus. Tačiau vienas iš galimų variantų galėtų atrodyti taip:

• Birželis – laistymas mineralinėmis trąšomis.

• Liepa – organinės trąšos, o po savaitės – purškimas nuo chlorozės geležies chelatu (10 g trąšų 10 litrų vandens).

• Rugpjūtis – laistymas mineralinėmis arba organinėmis trąšomis.

Pertraukos tarp tręšimų turėtų būti ne trumpesnės kaip 2–3 savaitės.

O štai tokios rekomenduojamos mineralinės trąšos hortenzijoms vasarą tręšti (pasirinktinai):

• 5–10 g karbamido, 30 g superfosfato ir 20 g kalio sulfato mišinys 10 litrų vandens.

• 10 g kalio monofosfato 10 litrų vandens.

• 6–8 ml kalio humato 10 litrų vandens.

• 20–30 g nitrofoskos 1 kvadratiniam metrui.

• Bet koks paruoštas vandenyje tirpus mineralinis kompleksas su žyma „Hortenzijoms“.

Taip pat naudinga naudoti preparatus su aminorūgštimis, skirtus hortenzijoms ir azalijoms.

Organinės trąšos vasariniam hortenzijų tręšimui (pasirinktinai):

• Galvijų mėšlo raugas (santykiu 1:10).

• Paukščių mėšlo raugas (santykiu 1:15).

• Piktžolių raugas (ypač naudingos dilgėlės, kiaulpienės, balandos, žliūgės).

• Perpuvęs mėšlas, biohumusas arba kompostas (15–20 kg vienam krūmui).

Hortenzijoms tręšti negalima naudoti dirvą deoksiduojančių – tai yra, šarminančių medžiagų (medžio pelenų, dolomitmilčių ir kitų), taip pat bet kokių priemonių, kurių sudėtyje yra chloro.

Vasarą reikėtų naudoti minimalų azoto kiekį, kad nebūtų stabdomas žydėjimas. Hortenzijos taip pat prastai reaguoja į bet kokią šviežią gyvūninės kilmės organiką, todėl prieš naudojimą ją būtina užraugti ir gerai praskiesti vandeniu – kaip kad nurodyta.

Kaip pakeisti hortenzijų spalvą

Jau minėjome, kad trąšos gali turėti įtakos didžialapių hortenzijų žiedynų spalvai.

Taip pat didelę įtaką tam daro dirvožemio rūgštingumas: kai dirva rūgšti – pH neviršija 5,0–5,5 – žiedai būna mėlyni. Kai šarminė – pH 6,5–7,0 – rožiniai. O kai neutrali, tai yra pH 5,5–6,5, – melsvai rausvi arba alyviniai.

Jei norite šiek tiek paeksperimentuoti, būtinai pirmiausia išmatuokite dirvožemio rūgštingumą ir jau po to į dirvą aplink hortenzijų krūmus įterpkite reikiamus komponentus:

• Jeigu norite, kad didžialapė hortenzija žydėtų mėlynais žiedais – aukštapelkių durpių, spygliuočių žievės arba citrinos rūgšties (10–20 g 10 litrų vandens), aliuminio sulfato (15–20 g 10 litrų vandens).

• Jeigu norite sulaukti rožinių žiedų – gesintų kalkių, medžio pelenų, dolomitmilčių ar kitos deoksiduojančios medžiagos tiek, kad galutinis pH neviršytų 6,5, kitaip hortenzija gali susirgti chloroze.

Kita galimybė – įsigyti jau paruoštą preparatą hortenzijų spalvai keisti, pavyzdžiui, iš rožinės į žydrą. Augalų, kurių žiedynai iš prigimties yra mėlyni, spalva panaudojus šių preparatų taps dar sodresnė.

Tačiau turėkite omenyje: žiedynų spalva pasikeičia ne iš karto vos patręšus – pokytis gali išryškėti netgi kitą sezoną, kai medžiagos bus įsisavintos ir įvyks reikiamos reakcijos.

     Įdomus faktas

Skintoms hortenzijoms naują atspalvį galima suteikti maistiniais dažais. Tam stiebai nupjaunami smailiu kampu ir pamerkiami į vandenį su ištirpintais rožiniais arba mėlynais dažais. Jau po kelių dienų žiedlapiai pradeda įgyti naują atspalvį.

The post Hortenzijų magija: nuo ko priklauso žiedų spalva ir dydis? appeared first on Kauno savaitė.

Kalcis augalams reikalingas visą vegetacijos laikotarpį. Šis makroelementas atsakingas už tvirtų ląstelių sienelių formavimąsi, užtikrina visavertį šaknų sistemos vystymąsi, reguliuoja vandens balansą, dalyvauja fotosintezės procese ir prisideda prie daugelio maistinių medžiagų pasisavinimo.

Taip pat kalcis būtinas streso baltymų, padedančių augalams ištverti bet kokias nepalankias sąlygas, sintezei.

Tad kai pomidorams kalcio trūksta, jie vystosi lėčiau, juos dažniau pažeidžia fitopatogenai ir kenkėjai. Jauni lapai deformuojasi, jų kraštai susisuka ir pašviesėja, o ant vaisių atsiranda tamsių nekrotinių dėmių – viršūninis puvinys.

Ilgiau trūkstant kalcio, augalų stiebai pasidaro trapūs ir tuščiaviduriai, prastai formuojasi arba visiškai nesivysto žiedynai ir vaisių užuomazgos.

Dalis šios bėdos ta, kad kalcis pasižymi mažu judrumu dirvožemyje ir augalų audiniuose. Pirmiausia šis elementas patenka į apatinius lapus, tik paskui – į viršutinę krūmo dalį ir vaisius. Vegetacijos laikotarpiu kalcis augalo viduje nepersiskirsto, tai yra nejuda iš senų lapų į jaunus. Todėl dirvožemyje visada turi būti pakankamas šios medžiagos kiekis augalams pasiekiama forma.

Kada ir kaip reikia naudoti trąšas su kalciu

Jei pomidorų viršūninis puvinys – dažnas nepageidaujamas svečias jūsų darže ir šiltnamyje, tikėtina, kad dirvožemyje trūksta kalcio.

Nuo jo deficito dažniausiai nukenčia rūgščiose dirvose augančios kultūros. Todėl labai svarbu periodiškai matuoti dirvožemio rūgštingumą. Jeigu sklypo dirvožemio pH žemesnis nei 6, būtina naudoti pelenus, dolomitmilčius, kreidą ir kitas kalkines trąšas.

Tačiau dirvožemio kalkinimą geriau atlikti rudenį, nuėmus derlių. O kai pomidorai jau įsitvirtinę ir auga, galima papildomai tręšti trąšomis, kurių sudėtyje yra kalcio.

Pirmąjį pomidorų tręšimą viršūninio puvinio profilaktikai patartina atlikti formuojantis mezginėms ant pirmosios kekės. Tam galima naudoti vandenyje tirpias trąšas su kalciu arba kalcio salietrą (1g litrui vandens, jei ketinate laistyti, 1,5 g litrui vandens, jei planuojate purkšti). Tokiose trąšose taip pat esama azoto, kuris reikalingas augalų vegetacijos pradžioje.

Jei azoto dirvožemyje pakanka, tinkamiausia trąša – nesvarbu, laistyti ar purkšti – bus kalcio chelatas. Jame kalcis biologiškai prieinamos formos, patekęs į dirvožemį nesąveikauja su kitais junginiais, todėl augalas jį greitai pasisavina.

Vienomis efektyviausių ir greitai veikiančių kalcio trąšų laikomos tokios, kuriose taip pat yra boro, būtino vaisiams susidaryti ir kalciui greitai judėti augalo audiniuose.

Kodėl kalcis – „probleminė“ trąša

Labai dažnai būna, kad net ir panaudojus trąšas su kalciu ant pomidorų vis tiek pasirodo šio makroelemento trūkumo požymių. Tai gali atsitikti dėl įvairių priežasčių:

• nepakankamas dirvožemio drėgnumas,

• aukšta oro temperatūra,

• prasta oro cirkuliacija šiltnamyje,

• kalio ir magnio perteklius,

• prastai išsivysčiusi arba pažeista šaknų sistema,

• naudingųjų bakterijų trūkumas dirvožemyje.

Ypač dažnai kalcio deficito požymiai išryškėja karštu oru, kai dirvožemis greitai išdžiūsta. Tada augalų šaknų sistema negali visavertiškai pasisavinti maistinių medžiagų.

Dėl drėgmės trūkumo dažniausiai nukenčia smėlio ar priesmėlio dirvoje augantys pomidorai ir paprikos. Todėl svarbu juos ne tik papildomai tręšti trąšomis su kalciu, bet ir užtikrinti šio makroelemento biologinį prieinamumą: reguliariai laistyti pomidorus, vėdinti šiltnamius, naudoti organines bei mikrobiologines trąšas, mulčiuoti dirvą.

Kada kalcis gali pakenkti

Kasmetis dirvožemio kalkinimas, jei nėra būtina, per dažnas pomidorų tręšimas kalcio salietra ir kitomis trąšomis su kalciu gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

Be to, kai kurie dirvožemio tipai (pavyzdžiui, karbonatingieji) iš pat pradžių pasižymi aukštais pH rodikliais ir turi didelį kalcio kiekį.

Augalų laistymas kietu vandeniu, kuriame yra kalcio druskų perteklius, irgi žalingas – sukelia dirvožemio šarmingumo didėjimą, vadinamąją alkalizaciją. Dėl to dirvos paviršiuje atsiranda baltų apnašų ir suprastėja augalų mityba.

Nepamirškite, kad daugelis mineralinių junginių dirvožemyje konkuruoja tarpusavyje, nes pasižymi panašiomis cheminėmis savybėmis ir į augalo audinius patenka tais pačiais keliais. Taigi kalcio perteklius dirvoje trukdo pasisavinti kalį, magnį, geležį, cinką. O tai neigiamai veikia augalų vystymąsi, mažina derlingumą ir prastina vaisių skonį.

Todėl prieš naudojant trąšas su kalciu reikėtų visada patikrinti dirvožemio rūgštingumą.

Pomidorai geriausiai auga silpnai rūgščioje ir neutralioje dirvoje. Vadinasi, jei pH 6,8–7, kalkinių trąšų naudoti nereikėtų.

8 efektyvios priemonės papildyti dirvą kalciu

Kaip skubią pagalbą augalams galima įsigyti parduotuvėse paruoštų purškiamųjų priemonių su kalciu – taip jis greičiau pateks į augalus. Tačiau purškimas nekeičia dirvožemio sudėties, todėl kalcio į ją įterpti vis tiek būtina.

Kaip suprasti, kiek kalcio yra žemėje?

Tikslius skaičius įmanoma sužinoti tik atlikus specialų tyrimą. Tačiau net ir tokie duomenys nesuteiktų išsamaus vaizdo, kiek kalcio iš dirvožemio pasisavina augalai.

Paprasčiau yra stebėti grunto rūgštingumą ir neleisti rodikliams nukristi.

Kuo aukštesnis pH lygis, tuo daugiau dirvoje yra augalams prieinamo kalcio. Tačiau kalcio perteklius ne mažiau pavojingas nei jo trūkumas: dirvožemis tampa per daug šarmingas, šaknys pradeda nykti, augalai geltonuoja ir žūsta.

Kietame vandenyje yra daug kalcio, todėl dirvas, kurios yra linkusios šarmėti, geriau laistyti minkštu vandeniu.

Kada būtina papildyti žemę kalciu?

Padidėjus dirvožemio rūgštingumui (nukritus jo pH lygiui).

Taip pat apie elemento deficitą byloja ir patys augalai:

• sulėtėjęs arba silpnas jų augimas,

• jaunų lapų ir ūglių sukimasis,

• chlorozė (geltonavimas),

• pomidorų viršūninis puvinys,

• parudavę lapų galiukai, dėmėtumas,

• sulėtėjęs pumpurų augimas,

• šaknų ir stiebų puvimas,

• nekrotinės dėmės ant vaisių.

Kiek kalcio reikia įterpti į dirvą?

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Standartinė specialistų rekomendacija – skurdžiose ir rūgščiose dirvose kalcio trūkumą būtina kompensuoti ne rečiau kaip kartą per 2–3 metus, kitais atvejais – kartą per 5 metus.

Daryti tą geriausia rudenį nuėmus derlių arba ankstyvą pavasarį.

Tiesa, kai kurie augalai priskiriami vadinamiesiems kalcifilams – jie ypač reaguoja į kalcio trūkumą dirvoje. Tokie jautruoliai yra kopūstai, pomidorai, burokėliai, morkos, ankštinės daržovės – labiausiai jiems patinka neutralus arba silpnai šarmingas dirvožemis. O bulvės, priešingai, mėgsta silpnai rūgščią žemę. Todėl prieš papildant dirvą kalciu, verta atsižvelgti į tai, koks augalas augs lysvėje.

Kokios priemonės gali padėti kompensuoti kalcio trūkumą dirvoje?

Kalkės greitai praturtins dirvožemį kalciu. Dažniausiai pakanka 250–300 g vienam kvadratiniam metrui silpnai rūgščiose dirvose ir 500 g ar daugiau – stipriai parūgštėjusiose.

Tuo pačiu metu kalkinti ir tręšti mėšlu draudžiama, nes sumažėja grunto maistingumas.

Dolomitinės kalkės taip pat padidins magnio kiekį dirvoje. Jos puikiai dezinfekuoja dirvožemį, stiprina augalų imunitetą ir yra lengvai pasisavinamos.

Silpnai rūgščiose dirvose reikia įterpti 200 g vienam kvadratiniam metrui, o didelio rūgštingumo dirvose – 500 g „kvadratui“.

Nerekomenduojama naudoti dirvose, kuriose magnio perteklius.

Dolomitmilčiai pagerins grunto sudėtį ir struktūrą. Veikia švelniai, nedegina šaknų, todėl gali būti naudojami bet kuriuo metų laiku. Be to, padeda augalams geriau pasisavinti fosforo trąšas.

Į silpno rūgštingumo dirvas beriama 300–400 g vienam kvadratiniam metrui, į rūgščias – 500 g.

Kreida – vertingas kalcio šaltinis. Prastai tirpsta dirvoje, todėl rūgštingumą mažins palaipsniui, per kelerius metus.

Jei dirvožemis silpnai rūgštus, į jį pakanka įterpti 200–300 g vienam kvadratiniam metrui, o labai rūgščiose dirvose prireiks 500–700 g.

Pelenai – dvigubai mažesnio efektyvumo nei kalkės, tačiau švelnesnio poveikio. Svarbu naudoti tik lapuočių medžių pelenus. Prireiks 1–1,5 kg vienam kvadratiniam metrui.

Fosforitmilčiai vidutiniškai mažina dirvožemio rūgštingumą. Ypač rekomenduotini velėniniuose jauriniuose ir durpiniuose gruntuose. Jie netirpsta vandenyje ir prastai tirpsta silpnose rūgštyse. Tinka komposto gamybai.

Naudojama 40–70 g fosforitmilčių vienam kvadratiniam metrui.

Kaulamilčiai stiprina augalų imunitetą. Kalcį išskiria dar lėčiau nei kalkės ir nepasižymi geru tirpumu. Tačiau puikiai tinka vidutiniam rūgštingumo mažinimui, taip pat fosforo trūkumui kompensuoti. Ypač naudingi daigams, svogūniniams augalams ir šakniavaisiams.

Į silpnai rūgščias dirvas reikia įterpti 200 g vienam kvadratiniam metrui, o didelio rūgštingumo dirvose – 500 g vienam „kvadratui“.

Kiaušinių lukštai – biudžetinė priemonė. Jie negali užkirsti kelio pomidorų viršūniniam puviniui, tačiau vis tiek labai naudingi, nes skyla lėtai, todėl veikia ilgą laiką.

Dirvožemio rūgštingumui mažinti efektyviau naudoti kiaušinių lukštų miltus. Jie įterpiami perkasant žemę po 500 g vienam kvadratiniam metrui.

The post Kalcis pomidorams: kada reikalingas, o kada tik kenkia appeared first on Kauno savaitė.

Didelės saldžios braškės – kiekvieno sodininko svajonė. Tinkamai prižiūrimas sveikas braškynas paprastai taip ir dera. Bet ką daryti, jei ne? Jeigu vietoj gausaus derliaus tenka skinti smulkias uogytes ir tų tik saują?

Braškių derlingumas mažėja dėl įvairių priežasčių ir retai kada dėl vienos. Tačiau panikuoti neverta. Jeigu auginate remontantines braškes, kurios dera du kartus per sezoną, turite galimybę dar šią vasarą pakeisti situaciją savo naudai.

Su vasarinėmis braškėmis, uogas nokinančiomis tik kartą per metus, bus kiek sudėtingiau, bet yra būdų, kaip joms padėti.

Bet kuriuo atveju, ištaisę klaidas, kitą vasarą tikrai sulauksite gausaus ir kokybiško braškių derliaus.

Per tanku ir per ankšta

Nenustebkite, kad uogų mažai, jei jūsų braškių lysvės primena džiungles.

Tokiomis sąlygomis augalams elementariai trūksta saulės, kad galėtų normaliai žydėti ir derėti. Braškių krūmeliai priversti nuolat kovoti dėl išteklių, vabzdžiams apdulkintojams irgi sunkiau pasiekti pavienius žiedus.

Be to, tankius želdinius mėgsta kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Čia jiems sukurtos idealios sąlygos klestėti – tamsu, drėgna ir necirkuliuoja oras.

Todėl uogų užauga mažai, o jų skonis nedaro įspūdžio.

Ko gero, vienintelis „džiunglių“ pliusas – piktžolių tokiose lysvėse beveik nebūna, nes braškės jas lengvai išstumia.

Kaip išspręsti problemą?

Labai paprastai: nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio persodinti pačius stipriausius ir jauniausius augalus į kitą vietą.

Vėliau būtina reguliariai šalinti ūsus ir nereikalingas įsišaknijusias skroteles, kad lysvės stipriai neapželtų.

Nepalankios sąlygos

Uogų kokybei ir kiekiui įtakos, žinoma, turi išoriniai veiksniai, kurių daugybė. Prastas apšvietimas, pavasarinės šalnos, temperatūrų svyravimai, skersvėjai ir šalti vėjai, užsitęsusios liūtys, kruša – visa tai kenkia augalų imunitetui.

Atrodytų, kad, norėdami išgyventi, krūmeliai kaip tik turėtų sutelkti visas jėgas derėjimui. Tačiau taip nenutiks, jei braškės bus nusilpusios.

Tokiam augalui per dieną reikia ne mažiau kaip 6–8 valandų tiesioginių saulės spindulių. Jų negalima auginti perteklinės drėgmės sąlygomis – žemumose, esant aukštam gruntinio vandens lygiui ir pan.

Jei braškėms trūksta saulės, jas vėlgi geriausia persodinti. O apsaugai nuo visokių orų išdaigų būtina dengti agroplėvele, kuri neleis augalams sušalti.

Braškėms per dieną reikia ne mažiau kaip 6–8 valandų tiesioginių saulės spindulių.

Žemumose esančiuose sklypuose braškes vertėtų auginti paaukštintose arba vertikaliose lysvėse.

Gyvenimas pusbadžiu

Seniai tręšėte braškes, o žemė lysvėse skurdi ir sunki? Tada nesistebėkite, kad uogų ant krūmelių mažai ir tos visos rūgščios.

Braškėms, kaip ir kitiems sodo augalams, reikalingas reguliarus maitinimas (neseniai rašėme, jog maistinių medžiagų trūkumas šioms uogoms dažnai pasireiškia džiūstančiais lapų galiukais).

Ankstyvą pavasarį braškynams tręšti naudojamos azoto trąšos, o prieš žydėjimą ir derant reikėtų pasirūpinti adekvačiu kalio, fosforo bei mikroelementų (geriau chelatų forma) kiekiu.

Žydėjimo pradžioje braškes naudinga palaistyti piktžolių antpilu arba kompleksinių mineralinių trąšų tirpalu, kuriame yra visas makro- ir mikroelementų rinkinys.

Mezgantis uogoms patartina naudoti trąšas su didesniu fosforo ir kalio kiekiu – kaip kad raudonas kristalonas. Arba patiems pasiruošti mišinį iš 2 šaukštų superfosfato ir 1 šaukšto kalio sulfato 10 litrų vandens.

Pats paprasčiausias variantas – įsigyti jau paruoštas kompleksines trąšas su nuoroda „braškėms“ ir patręšti lysves pagal instrukciją.

Tik priminkite: mineralinės trąšos veiksmingesnės dirvoje, kurioje netrūksta organinių medžiagų.

Braškės – ne vandens augalas, bet ir ne dykumų

Pernelyg sausa arba priešingai – užmirkusi dirva gali ne tik pabloginti uogų kokybę, bet ir pražudyti pačius braškių krūmelius.

Vegetacijos periodu žemė braškių lysvėse turėtų visada būti šiek tiek drėgna, kad šaknys galėtų normaliai funkcionuoti. Tad laistyti braškes reikia reguliariai, būtinai atsižvelgiant į dirvožemio ir augalų būklę. Netingėkite pasidomėti ir artimiausių dienų orų prognoze – kad neprilaistytumėte savo augintinių liūties išvakarėse.

Dėl drėgmės pertekliaus braškės tampa vandeningos ir rūgščios, o dėl vandens trūkumo – smulkios, beskonės ir deformuotos.

Žydėjimo ir derėjimo laikotarpiu braškių krūmus laistykite maždaug kartą per 5 dienas, per karščius – kas 2–3 dienas. Žemę sudrėkinkite iki 15 cm gylio.

Geriausia lieti tiesiai prie šaknų, ne ant lapų, kad neįsimestų patogeniniai grybeliai.

Drėgmei dirvožemyje išsaugoti naudokite mulčią, pavyzdžiui, šiaudus arba nupjautą žolę.

Jei dirva per daug drėgna ir ant augalų pastebėjote puvinių požymių, ją šiek tiek purenkite.

O sausą dieną dėl viso pikto nupurkškite biofungicidu.

Su senatve nepakovosi

Jei braškės toje pačioje vietoje auga ilgiau nei penkerius metus, nesitikėkite iš jų fantastiško derliaus. Geriausiu atveju tas bus kuklus, blogiausiu – sulauksite negausių ir beveik nevalgomų uogų, kurios tiks nebent uogienei.

Tad netempkite per ilgai – tokius krūmus būtinai išsodinkite dar šiemet, atrinkdami jaunas ir sveikas skroteles.

Svarbu atminti, kad braškių negalima sodinti ten, kur neseniai augo bulvinių šeimos augalai: pomidorai, paprikos, baklažanai.

Kopūstai, agurkai, avietės taip pat laikomi nepageidaujamais pirmtakais.

Geriausia vieta naujam braškynui bus ten, kur praėjusį sezoną augo ankštinės daržovės ir žalumynai, svogūnai, česnakai.

Bus komfortas – bus ir derlius

Apie kokį normalų derėjimą gali būti kalba, jei braškės bando išgyventi, atiduodamos paskutines jėgas kovai su amarais, straubliukais ar grybeliais?

Jei prie viso to prisideda lietingi orai, „nekvėpuojanti“ dirva, staigūs atvėsimai naktį ir visavertės priežiūros stoka, situacija tampa dar liūdnesnė.

Išeitis čia viena: reikia laiku reaguoti į bet kokius ligų ir kenkėjų požymius ant braškių. Bet dar geriau jau nuo pavasario užsiimti profilaktika – prieš žydėjimą apdoroti želdinius biopreparatais, apibarstyti medžių pelenais.

Ir svarbiausia – būtina palaikyti komfortiškas sąlygas derėjimui: kad braškėms būtų šilta, vidutiniškai drėgna, žemė gerai praleistų drėgmę bei orą (nepamirškite purenimo ir mulčiavimo!).

Jei braškių krūmeliai ne tik sergantys, bet dar ir seni, geriausia pasodinti jaunų šviežių daigų naujoje vietoje. O senoje lysvėje pasėti sideratų – garstyčių, rapsų ar kitų dirvožemiui pasveikatinti.

Stipriai pažeistus augalus reikėtų išrauti ir sudeginti.

Naikinkite be gailesčio

Uogų smulkėjimas – pavojingas požymis, galintis signalizuoti ne tik apie prastas sąlygas, bet ir apie augalų išsigimimą.

Braškės palaipsniui praranda veislės savybes ir gebėjimą derėti. Smulkios tampa ne vien jų uogos – lapai, stiebai irgi. Taip pat stebima vaisių deformacija ir nykštukiškumas.

Taip smarkiai nusilpę, augalai traukte traukia pavojingus vabzdžius ir ligų sukėlėjus.

Prie braškių išsigimimo dažnai prisideda mozaikos virusas, sukeliantis nepagydomą infekciją.

Jei braškės pradėjo išsigimti, jų dauginti negalima. Geriausia – be gailesčio utilizuoti. O naujam braškynui įsigyti naujų, derlingų veislių daigų.

Sulaukėja ne iš gero gyvenimo

Taip, braškės gali tiesiog sulaukėti – dėl nepakankamos priežiūros.

Kupsteliai išlieka sveiki ir net gausiai žydi, tačiau uogų mezga mažai ir tos būna vis smulkesnės.

Užtat išauga daug ūsų. Ir jūs galiausiai susiduriate su problema, kurią aptarėme straipsnio pradžioje – sutankėjusiu braškynu. Tik šiuo atveju atjauninti braškes jas persodinant ir sulaukti iš jų kokybiško derliaus jau ganėtinai sunku. Geriau neleisti joms pasiekti tokios būsenos – laiku šalinti ūsus ir smulkius, neproduktyvius krūmelius.

Kraštutiniu atveju galima atrinkti kelis stipriausius bei sveikiausius krūmus ir pasodinti juos derlingame dirvožemyje. Jei pasiseks, tinkamai prižiūrint braškių gebėjimas derėti dar sugrįš.

The post Kur dingo gausus braškių derlius? appeared first on Kauno savaitė.

Avietės nelaikomos lepiomis. Vis tiek pradedantys augintojai neretai susiduria su problema, kai krūmai gausiai žydi ir atrodo vešlūs, tačiau atėjus laikui uogų taip ir neužmezga.

Pažįstama situacija? Gali būti, kad dar ne viskas prarasta.

Kol žydėjimas tęsiasi, situaciją išties galima ištaisyti.

Vasarinėms avietėms gal jau ir per vėlu – jų žydėjimas trunka 2–3 savaites nuo gegužės pabaigos iki birželio mėnesio vidurio. Bet remontantinės avietės, nokinančios du derlius per metus, žydi nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio. Taigi dar yra laiko išsiaiškinti priežastis, kodėl jos ėmė ir nusprendė nemegzti uogų.

Vabzdžių apdulkintojų trūkumas

Jeigu jūsų sode neskraido bitės, kamanės ir kiti apdulkintojai, gero derliaus nebus.

Deja, pastaraisiais dešimtmečiais vabzdžiams tenka vis daugiau išbandymų. Jų populiacijoms įtakos turi ir šalti bei lietingi orai sodų žydėjimo metu, ir pavasarinis augalų purškimas (net biologiniai preparatai irgi gali atbaidyti naudinguosius vabzdžius!).

Kai viskas susideda, avietynas lieka be mažųjų pagalbininkų, ir jo derlingumas sumažėja.

Kaipgi privilioti į sklypą kuo daugiau vabzdžių apdulkintojų?

Yra sodininkų, kurie bandydami tą padaryti net purškia avietes medaus arba cukraus tirpalu. Tačiau reikia turėti omenyje, kad patekęs ant lapų toks mišinys gali paskatinti patogeninių grybelių augimą ir pritraukti nelaukiamus vabzdžių pasaulio atstovus – kenkėjus.

O štai indus su saldintu vandeniu pastatyti šalia aviečių tikrai galima pabandyti.

Laistyti avietes reikia maždaug kartą per 5–7 dienas.

Taip pat naudinga šalia pasėti medingųjų augalų – pavyzdžiui, mėtų, dobilų, garstyčių ar facelijų, viliojančių vabzdžius. Žinoma, jiems suaugti bei sužydėti reikia laiko, tad vasarinėms avietėms toks variantas netinka. Užtat dobilais ar facelijomis susidomėję vabzdžiai padės apdulkinti remontantinių veislių avietes.

Apsaugai nuo dabar tokių dažnų stiprių vėjų patariama įrengti uogynui apsauginį skydą, kuris vabzdžiams sukurs jaukesnes sąlygas. Noriai sparnuoti svečiai atskris ir į tą sklypą, kuriame jiems bus paruošta pastogė – namelis iš augalinių medžiagų.

Jei reikia, avietes galima apdulkinti ir rankiniu būdu, naudojant minkštą teptuką, bet tokios procedūros jau pamiršta praktika, mat dauguma šiuolaikinių aviečių veislių yra savidulkės.

Nepaisant to, kryžminis apdulkinimas nuo kitų veislių krūmų gali padidinti derlingumą ir pagerinti uogų kokybę. Todėl verta pagalvoti apie dar kelis aviečių sodinukus rudeniui, prieš tai iš anksto išsirinkus tinkamus augalus.

Nepalankios oro sąlygos

Pavasarinės šalnos pražudo žiedus ir užuomazgas. Tačiau pavasarį ir vasaros pradžioje pavojų avietėms kelia ne tik jos.

Liūtys, kruša, gūsingi vėjai, staigūs nakties ir dienos temperatūros svyravimai, dideli karščiai – visa tai neigiamai veikia augalų imunitetą ir žiedus.

Kai augimo sąlygos tampa ypač sunkios, jie gali netgi patys numesti jau susiformavusias gražias užuomazgas.

Bet čia jau nieko nepadarysi – lieka tik atidžiai stebėti orus ir laiku imtis priemonių avietynui apsaugoti: per šalnas jį apdengti, tręšti kaliu bei fosforu – atsparumui šalčiui didinti – ir apdoroti antistresiniais preparatais.

Taip pat svarbu reguliuoti laistymą ir neleisti žemei perdžiūti.

Per karščius aviečių krūmus naudinga pridengti plonu tinkleliu – daliniam pavėsiui sukurti. O jei vasarą dažnai lyja, virš avietyno galima įrengti stoginę ir palei lysvių perimetrą suformuoti vandens nutekėjimo griovelius.

Taip pat patogu avietes auginti pakeltose lysvėse, kur joms lengva užtikrinti visapusišką maitinimą ir kur jos mažiau nukenčia nuo liūčių bei atvėsimų.

Vietoj uogyno – tankumynas

Avietės ne šiaip sau priskiriamos agresyviems augalams, kurie palankiomis sąlygomis greitai plečiasi. Tačiau tai ne vienintelė priežastis uoliai genėti avietes: genėjimas, be kita ko, teigiamai veikia derėjimą.

Jeigu aviečių krūmai susodinti per tankiai, tarp augalų neišvengiamai kils aštri konkurencija dėl vandens ir maisto medžiagų. Nereikia nė sakyti, jog tai neigiamai atsilieps žiedų bei užuomazgų formavimuisi jau pirmaisiais metais po pasodinimo.

Taip pat avietėms trūks saulės ir šviežio oro, o per tankus sąžalynas vilios kenkėjus bei ligų sukėlėjus.

Esant tokiai situacijai, avietes geriausia persodinti rečiau. Ir, stiebams augant, rišti prie atramų – taip sudarysite puikiausias sąlygas uogoms derėti, užtikrinsite vienodą apšvietimą ir gerą vėdinimą.

Tinkamos priežiūros stygius

Avietės nemegs, jei bus laistomos ir tręšiamos per retai arba, priešingai, per dažnai.

Vandens trūkumas dažnai sukelia užuomazgų ir net žiedų kritimą, nes avietėms šiame vystymosi etape reikia daug drėgmės.

Kita vertus, prie tokio paties rezultato gali privesti ir drėgmės perteklius.

Laistyti avietes reikia maždaug kartą per 5–7 dienas. Žemė turi sudrėkti bent 30 cm gylyje, kad pasiektų didžiąją dalį šaknų.

Bet jeigu dirva po aviečių krūmais labai šlapia, laistymą reikėtų nutraukti. Ir, jei būtina, įrengti drenažo griovelius vandens pertekliui nutekėti, papurenti žemę.

Maistinių medžiagų stygius, žinoma, irgi neigiamai veikia derėjimą. Avietės gali atrodyti galingos ir vešlios, tačiau jų šaknų sistema išsidėsčiusi arti paviršiaus. Kai tik pasiekiamame dirvos sluoksnyje baigiasi maistinės medžiagos – ypač kalis, fosforas, boras – krūmas pradeda prastai žydėti, liaujasi megzti užuomazgas arba numeta jau esamas.

Jei per pastarąjį mėnesį avietynas nebuvo tręštas, tą reikėtų padaryti tiesiog dabar.

Štai keli populiarūs receptai:

• 30–40 g kalio sulfato ir 40–50 g superfosfato 10 litrų vandens,

• galvijų mėšlo užpilas, praskiestas vandeniu santykiu 1:10, arba vištų mėšlo antpilas santykiu 1:20,

• universalios trąšos su maistinių medžiagų kompleksu,

• trąšos, kuriose yra daugiau fosforo ir kalio (kaip kalio monofosfatas, raudonasis kristalonas ir kt.),

• gatavos kompleksinės mineralinės ir organinės-mineralinės trąšos, skirtos specialiai avietėms arba visiems uogakrūmiams.

Atminkite, nors pertręšimas avietėms, kaip ir visiems augalams, pavojingas, maistinių medžiagų stygius gali lemti išsigimimą.

Taip pat prasčiau dera krūmai, kurie yra neteisingai arba per retai genimi. Ypač tai aktualu remontantinių veislių avietėms – neišmanėliškai genimos, jos gali netgi nesužydėti.

Kenkėjų arba ligų padaryta žala

Nepakankamos priežiūros pasekme gali tapti ligų ir kenkėjų antplūdis uogyne. Jie entuziastingai naikina aviečių užuomazgas arba neleidžia uogoms susiformuoti.

Ypač pavojinga, jei avietyne apsigyvena paprastieji avietinukai arba avietiniai žiedgraužiai.

Didelę žalą daro ir avietiniai amarai: gausi jų kolonija išsiurbia iš augalų sultis, todėl uogų užuomazgos nudžiūsta ir deformuojasi.

Žydėjimo laikotarpiu purkšti aviečių krūmų nerekomenduojama – taip atbaidysite vabzdžius apdulkintojus. Belieka tik rinkti kenkėjus rankomis arba nuplauti juos vandeniu.

Užtat avietėms peržydėjus būtina skubiai apdoroti avietyną biologiniais insekticidais. Avietės birželio mėnesį purškiamos tik vieną kartą ir griežtai tik ant lapų, kad medžiagos spėtų susiskaidyti ir derlius išliktų saugus sveikatai.

Iš ligų užuomazgų formavimuisi dažniausiai pakenkia išplitusios grybelinės infekcijos – pavyzdžiui, pilkas puvinys, rūdys, raudonadėmė, antraknozė (deguliai).

Taip pat avietėms mirtinai pavojingos bakterinės bei virusinės ligos: šaknų vėžys, bakterinis nudegimas, mozaika, kt.

Nuo kenkėjų dalį žiedų ir užuomazgų dar įmanoma išgelbėti, o su ligomis viskas daug sudėtingiau. Aviečių krūmus būtina arba gydyti (o tam reikia laiko ir stiprių priemonių), arba sunaikinti, jei pažeidimas per stiprus ar nepagydomas.

Dėl to vienas svarbiausių aviečių auginimo aspektų yra profilaktika ir prevencija: augalų purškimas biofungicidais, kruopštus laistymo bei tręšimo normų laikymasis ir reguliariai atliekamas sanitarinis genėjimas.

The post Kai avietynas pilnas žiedų, bet uogų nerasta appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau būtent nuo laistymo labai dažnai priklauso, ar daržovės augs stiprios, ar derlius bus gausus, o vaisiai – skanūs.

Per mažai vandens – augalai skursta, lėčiau auga, mezga mažiau vaisių.

Per daug – pradeda pūti šaknys, gelsta lapai, vystosi ligos. Todėl svarbu žinoti ne tik kada laistyti, bet ir kiek vandens reikia skirtingoms daržovėms.

Kada geriausia laistyti?

Geriausias metas laistyti yra:

• anksti ryte;
• arba vakare, kai saulė jau silpnesnė.

Vidurdienį laistyti nepatartina, nes vanduo greitai išgaruoja, o ant lapų patekę lašai saulėje gali pakenkti augalams. Be to, taip tiesiog sunaudojama daugiau vandens, o naudos mažiau.

Kaip laistyti teisingai?

Svarbiausia taisyklė – geriau rečiau, bet gausiau, negu dažnai ir po truputį.

Kodėl? Nes gausus laistymas skatina augalų šaknis augti giliau, o paviršinis laistymas pripratina jas laikytis arti žemės paviršiaus. Tokie augalai tampa jautresni sausrai.

Taip pat svarbu:

• laistyti prie šaknų, o ne ant lapų;
• stebėti ne kalendorių, o dirvos drėgmę;
• atsižvelgti į orą, dirvos tipą ir augalo augimo tarpsnį.

Kodėl svarbus dirvožemis?

Ne visos dirvos vandenį laiko vienodai.

• Lengvas smėlingas dirvožemis greitai išdžiūsta, todėl čia laistyti tenka dažniau.
• Vidutinis priemolis drėgmę laiko geriau, todėl vandens reikia mažiau.
• Sunkus molis džiūsta lėtai, todėl laistyti reikia rečiau ir atsargiau, kad neužmirktų šaknys.

Kaip suprasti, ar jau laikas laistyti?

Paprasčiausias būdas – patikrinti žemę pirštu. Jei 2–3 cm gylyje dirva sausa, laistyti jau metas. Jei dar drėgna – galima palaukti.

Svarbu atminti, kad po lietaus ne visada reikia skubėti su laistytuvu. Kartais viršus atrodo sausas, bet giliau dirva dar būna drėgna.

Orientacinė daržovių laistymo lentelė

Pastaba: kiekiai nurodyti 1 m² plotui vieno laistymo metu. Tai orientacinės normos – karštomis dienomis vandens gali reikėti daugiau, o vėsesniu ar lietingu laikotarpiu mažiau.

Trumpas laistymo gidas pagal situaciją

Jei žemė smėlinga

Tokioje dirvoje vanduo greitai susigeria ir greitai išdžiūsta, todėl:

• laistyti reikia dažniau;
• bet nebūtina pilti itin daug vienu kartu.

Jei dirva priemolio

Tai viena patogiausių dirvų daržininkui:

• drėgmę laiko gana gerai;
• dažniausiai pakanka vidutinio laistymo.

Jei dirva molinga

Čia reikia didžiausio atsargumo:

• laistyti rečiau;
• stebėti, kad neužsistovėtų vanduo;
• neperlaistyti.

Dažniausios laistymo klaidos

Laistymas kasdien po truputį

Tai viena dažniausių klaidų. Dirvos paviršius būna drėgnas, bet giliau šaknys vandens negauna.

Laistymas per lapus

Taip didėja ligų rizika, ypač pomidorams, agurkams, paprikoms.

Laistymas per kaitrą

Dalis vandens tiesiog išgaruoja, todėl naudos mažiau.

Vienodas laistymas visoms daržovėms

Kopūstai ir moliūgai vandens nori daugiau, o svogūnai ar česnakai – gerokai mažiau.

Nepaisoma augimo tarpsnio

Augalui žydint, mezgant vaisius ar formuojant derlių, jo vandens poreikis dažnai padidėja.

Svarbiausia taisyklė

Jei reikėtų prisiminti tik vieną dalyką, jis būtų toks:
daržoves geriau laistyti rečiau, bet gausiau, ir visada stebėti dirvą, o ne laistyti vien iš įpročio.

Tuomet augalai augs stipresni, šaknys bus gilesnės, o derlius – kokybiškesnis.

The post Daržovių laistymas: kada, kiek ir kaip, kad derlius džiugintų appeared first on Kauno savaitė.

Taisyklingas sodinimas yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis normalų rožių vystymąsi ir gausų žydėjimą.

Pradedantys rožių augintojai, į šią procedūrą žiūrėję atsainiai, kiekvienas paliudys anksčiau ar vėliau įgijęs skaudžios patirties.

Tad pabandykite įsigilinti, kokių taisyklių būtina laikytis, kad nekartotumėte nei savų, nei svetimų klaidų, kad rožės gerai prigytų ir kuo greičiau pradėtų žydėti.

1-oji klaida: netinkamas laikas

Per anksti pasodinus rožę galima jos netekti.

Kaip ir daugelį kitų augalų, rožės pavasarį sodinamos tik tada, kai dirva įšyla – tą parodo pradėjusios aktyviai augti piktžolės bei sprogstantys medžių lapai.

Ši taisyklė galioja netgi šalčiui atsparioms augalų rūšims bei veislėms!

Kai grunto temperatūra nesiekia 10 laipsnių, šaknys negali normaliai augti ir pasisavinti maisto medžiagų.

Be to, drėgna šalta žemė – ideali terpė plisti patogeniniams grybeliams.

Sodinukus atviromis šaknimis geriausia pasodinti iki vasaros pradžios, kol neprasidėjo dideli karščiai, kurie irgi blogina augalų prigijimą.

Rožių sodinukai uždaromis šaknimis – tai yra įsigyti jau augantys vazonuose – tinkamai pasodinti greitai įsišaknija. Tokias rožes į gėlyną galima sodinti visą sezoną.

2-oji klaida: netinkama vieta

Dažniausia rožių sodinimo klaida – netinkamai parinkta vieta.

Jos ieškant svarbu atsižvelgti į daugybę dalykų, todėl verta iš anksto apžiūrėti sklypą, sodą ar darželį po langu ir išrinkti vietelę, kuri atitiktų šiuos reikalavimus:

• Tiesioginiai saulės spinduliai bent 6–8 valandas per dieną.

• Jokio drėgmės pertekliaus! Toje vietoje negali kauptis vanduo, taip pat turi būti žemas gruntinių vandenų lygis.

• Gera oro cirkuliacija, tačiau be šaltų vėjų ir skersvėjų.

Nerekomenduojama rožių sodinti po medžiais, prie pat sienų ar po stogais, nuo kurių po lietaus laša vanduo.

Geriausia pasirinkti plotą ant nedidelės kalvelės, netoli stambesnių augalų ar statinių, kurie suteiktų užuovėją.

Kalbant apie žemę, ji turi būti puri, derlinga ir silpnai rūgšti (pH 5,5–6,5).

Kokybiškas drenažas, kaip turbūt supratote, irgi būtinas.

Jei pasirinktoje vietoje anksčiau augo ligoti augalai, prieš sodinimą gruntą reikia dezinfekuoti vario preparatais arba įterpti trichodermų – naudingųjų grybų, daugelio ligų sukėlėjų natūralių priešų.

3-ioji klaida: neparuošti sodinukai

Į savo gėlyną reikėtų įsileisti tik visiškai sveikus rožių sodinukus.

Norint suprasti, ar augalui viskas gerai, prieš sodinimą būtina kiekvieną jų atidžiai apžiūrėti.

Įtarimą turėtų sukelti raukšlėta žievė, pelėsis ar dėmės ant stiebų, suminkštėjusios vietos, gyvų pumpurų nebuvimas, išdžiūvusios šaknys ar nemalonus kvapas. Visa tai – nieko gero nežadantys ženklai.

Net ir sveikiems sodinukams reikia pašalinti nulūžusius, sausus bei labai plonus ūglius. Jei šaknys atviros ir šiek tiek apvytusios, jas irgi verta truputį patrumpinti, o paskui pamirkyti vandenyje. Galima – su augimą ir šaknijimąsi skatinančiais preparatais.

Tankią parafino dangą nuo rožių sodinukų reikia atsargiai pašalinti dantų krapštuku. To nepadarius, augalui bus sunku kvėpuoti, padidės ūglių puvimo rizika.

Dar viena naudinga procedūra prieš sodinimą – ūglių nugenėjimas.

Žinoma, jei to nepadarysite, tai nebus kritinė klaida, tačiau genėjimas padeda pagreitinti rožių įsišaknijimą ir stimuliuoja antžeminės dalies augimą.

Kiekvienam ūgliui paliekamas tam tikras skaičius išsivysčiusių pumpurų:

Arbatinei hibridinei rožei – po 2–3 pumpurus.

Floribundinei rožei – po 3–4 pumpurus.

Angliškoms ir parko rožėms – po 5–7 pumpurus.

Pjūvis daromas 45 laipsnių kampu virš pumpuro, esančio sodinuko išorinėje pusėje, paliekant iki jo 5 mm.

Vijoklinės ir laipiojančios rožės prieš sodinimą paprastai negenimos.

4-oji klaida: rožių sodinimas dirvos lygyje

Vieni gėlininkai mano, kad sodinant rožes įskiepio vietą – sustorėjimą ant šaknies kaklelio – būtina užkasti, kiti su šia nuomone kategoriškai nesutinka.

Visgi dauguma augintojų laikosi praktikos ją užberti žemėmis.

Tokia agrotechnika padeda apsaugoti pažeidžiamiausią rožės vietą nuo šalčių, staigių temperatūros svyravimų, stimuliuoja šaknų augimą ir sumažina laukinių ataugų.

Giliau pasodintos rožės lengviau ištveria žiemas, ilgiau gyvena ir rečiau serga.

Rožės sodinuką reikia užkasti bent 3–5 cm žemiau dirvos paviršiaus. Vijoklinės rožės ne prieš būti sodinamos ir iki 10 cm gylyje.

Kuo dirvožemis smėlingesnis, tuo giliau galima sodinti rožę – maksimalus gylis siekia net 15 cm.

Užbėrus šaknis žemėmis, būtina gerai sutrypti dirvą aplink sodinuką, kad neliktų tuščių oro tarpų, kitaip dalis šaknų gali apmirti, o rožės krūmo vystymasis sulėtėti.

5-oji klaida: per tankus susodinimas

Bet kokiam rožių krūmui reikia ganėtinai daug erdvės augti. Per arti pasodintos kaimynės greitai virsta aršiomis konkurentėmis, kovojančiomis dėl maisto medžiagų ir drėgmės. Dėl to dalis jūsų augintinių laikui bėgant gali sunykti.

Net jei prigytų visi rožių sodinukai, tokiuose tankumynuose susidaro itin palankios sąlygos plisti ligų sukėlėjams ir pavojingiems vabzdžiams. Taigi vėliau vis tiek tenka krūmus kažkaip retinti, gydyti – žodžiu, būna daug papildomo darbo.

Viso to galima išvengti, jei iš pat pradžių sodinant rožes bus laikomasi atstumų. O juos profesionalūs rožių augintojai rekomenduoja tokius:

Arbatinės hibridinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–80 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–90 cm.

Floribundinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–60 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–90 cm.

Angliškos rožės

Atstumas tarp augalų – 40–150 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–200 cm.

Rožėms reikalingas purus, derlingas ir silpnai rūgštus – pH 5,5–6,5 – dirvožemis.

Vijoklinės rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm (ir 20–30 cm nuo atramos).

Atstumas tarp eilių – 100–200 cm.

Parko rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–150 cm.

Šliaužiančios rožės

Atstumas tarp augalų – 30–120 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–150 cm.

Perkant sodinuką verta iškart pasidomėti, kokį maksimalų aukštį rožė gali pasiekti. Kuo aukštesnis augalas, tuo didesnis turėtų būti atotrūkis nuo kitų rožių krūmų.

Tik sodinant rožes kaip gyvatvorę reikėtų laikytis minimalių leistinų atstumų.

6-oji klaida: netręšti sodinant

Patikslinsime, kad pats trąšų nebėrimas į sodinimo duobę nėra klaida. Tačiau jei gėlyno dirvožemis skurdus, sodinukui gali neužtekti jėgų gerai prigyti. Net ir vėlesnis papildomas tręšimas menkai tepadės tokioje situacijoje, nes tam, kad augalas pasisavintų medžiagas, grunte jau turi būti bent minimalus derlingas humuso sluoksnis ir naudingoji mikroflora.

Užtikrinti rožei pakankamą maisto medžiagų kiekį pirmaisiais metais po sodinimo galima šiais būdais:

• Paruošiant dirvą dar rudenį ir į gėlyno žemę įterpiant organikos – pavyzdžiui, pusiau perpuvusio mėšlo, kuris iki pavasario galutinai susiskaidys.

• Paruošiant sodinimo duobę prieš sodinimą, idealiausia – bent 2–3 savaitės iki jo.

Į sodinimo duobę rožėms geriausia įberti 1–2 kibirus komposto arba humuso, sumaišyto su 1–2 stiklinėmis pelenų arba 1 šaukštu nitrofoskos.

Taip pat galima naudoti mineralines trąšas, skirtas gėlėms, rožėms ir bijūnams ar dekoratyviniams krūmams.

7-oji klaida: rožių priežiūros neišmanymas

Vienintelio palaistymo pasodinus rožes nepakanka. Vandeniui susigėrus, žemė šiek tiek nusės, todėl krūmus reikia apkaupti sausa žeme maždaug iki 15 cm aukščio. Tai apsaugos pumpurus nuo deginančių saulės spindulių, šalnų, stipraus vėjo bei padės augalams geriau prigyti.

Laistyti galima naudoti tą patį augimo stimuliatoriaus tirpalą, kuriame buvo mirkomi sodinukai.

Kai ant rožės krūmo pasirodo nauji lapeliai, jį reikia atkasti, o dirvą aplink mulčiuoti kompostu, medžio skiedromis, perpuvusiomis pjuvenomis ar kita organika.

Taip pat naudinga jaunus augalus laikinai pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių, kad jie neapdegtų.

Jei kas nors nepavyko ir rožė po pasodinimo auga prastai, galima skubiai – bet labai atsargiai! – ją persodinti prieš tai išanalizavus galimas klaidas.

The post 7 didžiausios rožių sodinimo klaidos appeared first on Kauno savaitė.