Tačiau būtent nuo laistymo labai dažnai priklauso, ar daržovės augs stiprios, ar derlius bus gausus, o vaisiai – skanūs.

Per mažai vandens – augalai skursta, lėčiau auga, mezga mažiau vaisių.

Per daug – pradeda pūti šaknys, gelsta lapai, vystosi ligos. Todėl svarbu žinoti ne tik kada laistyti, bet ir kiek vandens reikia skirtingoms daržovėms.

Kada geriausia laistyti?

Geriausias metas laistyti yra:

• anksti ryte;
• arba vakare, kai saulė jau silpnesnė.

Vidurdienį laistyti nepatartina, nes vanduo greitai išgaruoja, o ant lapų patekę lašai saulėje gali pakenkti augalams. Be to, taip tiesiog sunaudojama daugiau vandens, o naudos mažiau.

Kaip laistyti teisingai?

Svarbiausia taisyklė – geriau rečiau, bet gausiau, negu dažnai ir po truputį.

Kodėl? Nes gausus laistymas skatina augalų šaknis augti giliau, o paviršinis laistymas pripratina jas laikytis arti žemės paviršiaus. Tokie augalai tampa jautresni sausrai.

Taip pat svarbu:

• laistyti prie šaknų, o ne ant lapų;
• stebėti ne kalendorių, o dirvos drėgmę;
• atsižvelgti į orą, dirvos tipą ir augalo augimo tarpsnį.

Kodėl svarbus dirvožemis?

Ne visos dirvos vandenį laiko vienodai.

• Lengvas smėlingas dirvožemis greitai išdžiūsta, todėl čia laistyti tenka dažniau.
• Vidutinis priemolis drėgmę laiko geriau, todėl vandens reikia mažiau.
• Sunkus molis džiūsta lėtai, todėl laistyti reikia rečiau ir atsargiau, kad neužmirktų šaknys.

Kaip suprasti, ar jau laikas laistyti?

Paprasčiausias būdas – patikrinti žemę pirštu. Jei 2–3 cm gylyje dirva sausa, laistyti jau metas. Jei dar drėgna – galima palaukti.

Svarbu atminti, kad po lietaus ne visada reikia skubėti su laistytuvu. Kartais viršus atrodo sausas, bet giliau dirva dar būna drėgna.

Orientacinė daržovių laistymo lentelė

Pastaba: kiekiai nurodyti 1 m² plotui vieno laistymo metu. Tai orientacinės normos – karštomis dienomis vandens gali reikėti daugiau, o vėsesniu ar lietingu laikotarpiu mažiau.

Trumpas laistymo gidas pagal situaciją

Jei žemė smėlinga

Tokioje dirvoje vanduo greitai susigeria ir greitai išdžiūsta, todėl:

• laistyti reikia dažniau;
• bet nebūtina pilti itin daug vienu kartu.

Jei dirva priemolio

Tai viena patogiausių dirvų daržininkui:

• drėgmę laiko gana gerai;
• dažniausiai pakanka vidutinio laistymo.

Jei dirva molinga

Čia reikia didžiausio atsargumo:

• laistyti rečiau;
• stebėti, kad neužsistovėtų vanduo;
• neperlaistyti.

Dažniausios laistymo klaidos

Laistymas kasdien po truputį

Tai viena dažniausių klaidų. Dirvos paviršius būna drėgnas, bet giliau šaknys vandens negauna.

Laistymas per lapus

Taip didėja ligų rizika, ypač pomidorams, agurkams, paprikoms.

Laistymas per kaitrą

Dalis vandens tiesiog išgaruoja, todėl naudos mažiau.

Vienodas laistymas visoms daržovėms

Kopūstai ir moliūgai vandens nori daugiau, o svogūnai ar česnakai – gerokai mažiau.

Nepaisoma augimo tarpsnio

Augalui žydint, mezgant vaisius ar formuojant derlių, jo vandens poreikis dažnai padidėja.

Svarbiausia taisyklė

Jei reikėtų prisiminti tik vieną dalyką, jis būtų toks:
daržoves geriau laistyti rečiau, bet gausiau, ir visada stebėti dirvą, o ne laistyti vien iš įpročio.

Tuomet augalai augs stipresni, šaknys bus gilesnės, o derlius – kokybiškesnis.

The post Daržovių laistymas: kada, kiek ir kaip, kad derlius džiugintų appeared first on Kauno savaitė.

Taisyklingas sodinimas yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis normalų rožių vystymąsi ir gausų žydėjimą.

Pradedantys rožių augintojai, į šią procedūrą žiūrėję atsainiai, kiekvienas paliudys anksčiau ar vėliau įgijęs skaudžios patirties.

Tad pabandykite įsigilinti, kokių taisyklių būtina laikytis, kad nekartotumėte nei savų, nei svetimų klaidų, kad rožės gerai prigytų ir kuo greičiau pradėtų žydėti.

1-oji klaida: netinkamas laikas

Per anksti pasodinus rožę galima jos netekti.

Kaip ir daugelį kitų augalų, rožės pavasarį sodinamos tik tada, kai dirva įšyla – tą parodo pradėjusios aktyviai augti piktžolės bei sprogstantys medžių lapai.

Ši taisyklė galioja netgi šalčiui atsparioms augalų rūšims bei veislėms!

Kai grunto temperatūra nesiekia 10 laipsnių, šaknys negali normaliai augti ir pasisavinti maisto medžiagų.

Be to, drėgna šalta žemė – ideali terpė plisti patogeniniams grybeliams.

Sodinukus atviromis šaknimis geriausia pasodinti iki vasaros pradžios, kol neprasidėjo dideli karščiai, kurie irgi blogina augalų prigijimą.

Rožių sodinukai uždaromis šaknimis – tai yra įsigyti jau augantys vazonuose – tinkamai pasodinti greitai įsišaknija. Tokias rožes į gėlyną galima sodinti visą sezoną.

2-oji klaida: netinkama vieta

Dažniausia rožių sodinimo klaida – netinkamai parinkta vieta.

Jos ieškant svarbu atsižvelgti į daugybę dalykų, todėl verta iš anksto apžiūrėti sklypą, sodą ar darželį po langu ir išrinkti vietelę, kuri atitiktų šiuos reikalavimus:

• Tiesioginiai saulės spinduliai bent 6–8 valandas per dieną.

• Jokio drėgmės pertekliaus! Toje vietoje negali kauptis vanduo, taip pat turi būti žemas gruntinių vandenų lygis.

• Gera oro cirkuliacija, tačiau be šaltų vėjų ir skersvėjų.

Nerekomenduojama rožių sodinti po medžiais, prie pat sienų ar po stogais, nuo kurių po lietaus laša vanduo.

Geriausia pasirinkti plotą ant nedidelės kalvelės, netoli stambesnių augalų ar statinių, kurie suteiktų užuovėją.

Kalbant apie žemę, ji turi būti puri, derlinga ir silpnai rūgšti (pH 5,5–6,5).

Kokybiškas drenažas, kaip turbūt supratote, irgi būtinas.

Jei pasirinktoje vietoje anksčiau augo ligoti augalai, prieš sodinimą gruntą reikia dezinfekuoti vario preparatais arba įterpti trichodermų – naudingųjų grybų, daugelio ligų sukėlėjų natūralių priešų.

3-ioji klaida: neparuošti sodinukai

Į savo gėlyną reikėtų įsileisti tik visiškai sveikus rožių sodinukus.

Norint suprasti, ar augalui viskas gerai, prieš sodinimą būtina kiekvieną jų atidžiai apžiūrėti.

Įtarimą turėtų sukelti raukšlėta žievė, pelėsis ar dėmės ant stiebų, suminkštėjusios vietos, gyvų pumpurų nebuvimas, išdžiūvusios šaknys ar nemalonus kvapas. Visa tai – nieko gero nežadantys ženklai.

Net ir sveikiems sodinukams reikia pašalinti nulūžusius, sausus bei labai plonus ūglius. Jei šaknys atviros ir šiek tiek apvytusios, jas irgi verta truputį patrumpinti, o paskui pamirkyti vandenyje. Galima – su augimą ir šaknijimąsi skatinančiais preparatais.

Tankią parafino dangą nuo rožių sodinukų reikia atsargiai pašalinti dantų krapštuku. To nepadarius, augalui bus sunku kvėpuoti, padidės ūglių puvimo rizika.

Dar viena naudinga procedūra prieš sodinimą – ūglių nugenėjimas.

Žinoma, jei to nepadarysite, tai nebus kritinė klaida, tačiau genėjimas padeda pagreitinti rožių įsišaknijimą ir stimuliuoja antžeminės dalies augimą.

Kiekvienam ūgliui paliekamas tam tikras skaičius išsivysčiusių pumpurų:

Arbatinei hibridinei rožei – po 2–3 pumpurus.

Floribundinei rožei – po 3–4 pumpurus.

Angliškoms ir parko rožėms – po 5–7 pumpurus.

Pjūvis daromas 45 laipsnių kampu virš pumpuro, esančio sodinuko išorinėje pusėje, paliekant iki jo 5 mm.

Vijoklinės ir laipiojančios rožės prieš sodinimą paprastai negenimos.

4-oji klaida: rožių sodinimas dirvos lygyje

Vieni gėlininkai mano, kad sodinant rožes įskiepio vietą – sustorėjimą ant šaknies kaklelio – būtina užkasti, kiti su šia nuomone kategoriškai nesutinka.

Visgi dauguma augintojų laikosi praktikos ją užberti žemėmis.

Tokia agrotechnika padeda apsaugoti pažeidžiamiausią rožės vietą nuo šalčių, staigių temperatūros svyravimų, stimuliuoja šaknų augimą ir sumažina laukinių ataugų.

Giliau pasodintos rožės lengviau ištveria žiemas, ilgiau gyvena ir rečiau serga.

Rožės sodinuką reikia užkasti bent 3–5 cm žemiau dirvos paviršiaus. Vijoklinės rožės ne prieš būti sodinamos ir iki 10 cm gylyje.

Kuo dirvožemis smėlingesnis, tuo giliau galima sodinti rožę – maksimalus gylis siekia net 15 cm.

Užbėrus šaknis žemėmis, būtina gerai sutrypti dirvą aplink sodinuką, kad neliktų tuščių oro tarpų, kitaip dalis šaknų gali apmirti, o rožės krūmo vystymasis sulėtėti.

5-oji klaida: per tankus susodinimas

Bet kokiam rožių krūmui reikia ganėtinai daug erdvės augti. Per arti pasodintos kaimynės greitai virsta aršiomis konkurentėmis, kovojančiomis dėl maisto medžiagų ir drėgmės. Dėl to dalis jūsų augintinių laikui bėgant gali sunykti.

Net jei prigytų visi rožių sodinukai, tokiuose tankumynuose susidaro itin palankios sąlygos plisti ligų sukėlėjams ir pavojingiems vabzdžiams. Taigi vėliau vis tiek tenka krūmus kažkaip retinti, gydyti – žodžiu, būna daug papildomo darbo.

Viso to galima išvengti, jei iš pat pradžių sodinant rožes bus laikomasi atstumų. O juos profesionalūs rožių augintojai rekomenduoja tokius:

Arbatinės hibridinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–80 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–90 cm.

Floribundinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–60 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–90 cm.

Angliškos rožės

Atstumas tarp augalų – 40–150 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–200 cm.

Rožėms reikalingas purus, derlingas ir silpnai rūgštus – pH 5,5–6,5 – dirvožemis.

Vijoklinės rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm (ir 20–30 cm nuo atramos).

Atstumas tarp eilių – 100–200 cm.

Parko rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–150 cm.

Šliaužiančios rožės

Atstumas tarp augalų – 30–120 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–150 cm.

Perkant sodinuką verta iškart pasidomėti, kokį maksimalų aukštį rožė gali pasiekti. Kuo aukštesnis augalas, tuo didesnis turėtų būti atotrūkis nuo kitų rožių krūmų.

Tik sodinant rožes kaip gyvatvorę reikėtų laikytis minimalių leistinų atstumų.

6-oji klaida: netręšti sodinant

Patikslinsime, kad pats trąšų nebėrimas į sodinimo duobę nėra klaida. Tačiau jei gėlyno dirvožemis skurdus, sodinukui gali neužtekti jėgų gerai prigyti. Net ir vėlesnis papildomas tręšimas menkai tepadės tokioje situacijoje, nes tam, kad augalas pasisavintų medžiagas, grunte jau turi būti bent minimalus derlingas humuso sluoksnis ir naudingoji mikroflora.

Užtikrinti rožei pakankamą maisto medžiagų kiekį pirmaisiais metais po sodinimo galima šiais būdais:

• Paruošiant dirvą dar rudenį ir į gėlyno žemę įterpiant organikos – pavyzdžiui, pusiau perpuvusio mėšlo, kuris iki pavasario galutinai susiskaidys.

• Paruošiant sodinimo duobę prieš sodinimą, idealiausia – bent 2–3 savaitės iki jo.

Į sodinimo duobę rožėms geriausia įberti 1–2 kibirus komposto arba humuso, sumaišyto su 1–2 stiklinėmis pelenų arba 1 šaukštu nitrofoskos.

Taip pat galima naudoti mineralines trąšas, skirtas gėlėms, rožėms ir bijūnams ar dekoratyviniams krūmams.

7-oji klaida: rožių priežiūros neišmanymas

Vienintelio palaistymo pasodinus rožes nepakanka. Vandeniui susigėrus, žemė šiek tiek nusės, todėl krūmus reikia apkaupti sausa žeme maždaug iki 15 cm aukščio. Tai apsaugos pumpurus nuo deginančių saulės spindulių, šalnų, stipraus vėjo bei padės augalams geriau prigyti.

Laistyti galima naudoti tą patį augimo stimuliatoriaus tirpalą, kuriame buvo mirkomi sodinukai.

Kai ant rožės krūmo pasirodo nauji lapeliai, jį reikia atkasti, o dirvą aplink mulčiuoti kompostu, medžio skiedromis, perpuvusiomis pjuvenomis ar kita organika.

Taip pat naudinga jaunus augalus laikinai pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių, kad jie neapdegtų.

Jei kas nors nepavyko ir rožė po pasodinimo auga prastai, galima skubiai – bet labai atsargiai! – ją persodinti prieš tai išanalizavus galimas klaidas.

The post 7 didžiausios rožių sodinimo klaidos appeared first on Kauno savaitė.

Jei imsitės šios misijos uoliai ir pritaikysite reikiamas gudrybes, tokia galimybė taps visiškai reali.

Kiekvieno sodininko svajonė kuo greičiau paskanauti šviežių garuojančių bulvyčių su sviestu ir krapais. Ne rugpjūtį, o, pageidautina, birželio viduryje.

Egzistuoja kelios patikrintos priemonės, padedančios pagreitinti bulvių augimą ir pasiekti ankstyvą derlių. Štai ką turėtumėte apie jas žinoti.

Pirmoji „paslaptis“: bulvių veislės

Jei trokštate bulvių derlių nukasti anksčiau nei įprastai, pradėti reikia nuo savaime suprantamo dalyko: tinkamos veislės pasirinkimo.

Daugelis pradedančių daržininkų daro tą pačią klaidą – bando gauti ankstyvą bulvių derlių iš vidutinio vėlyvumo ar net, pasitaiko, vėlyvųjų veislių. Tai prilygsta dvigubam ėjimui prieš gamtą, nes šios veislės genetiškai nėra pajėgios tokiam žygdarbiui.

Derliui vasaros pradžioje tinka išskirtinai tik itin ankstyvos ir ankstyvosios bulvės.

Tokių augalų vegetacijos periodas trunka nuo 45 iki 60 dienų (skaičiuojant nuo sudygimo momento – ne pasodinimo dienos!).

Be to, rinkdamiesi sėklą, pirmenybę teikite regionui pritaikytoms veislėms, adaptuotoms prie vietos klimato sąlygų. Pavyzdžiui, jau gerai užsirekomendavusioms veislėms, kaip `Riviera`, `Colomba`, kitos. Šios bulvės pasižymi unikaliu gebėjimu sparčiai auginti šaknų sistemą ir megzti gumbus net esant nestabilioms pavasario temperatūroms.

Rinkdamiesi sėklines bulves taip pat atkreipkite dėmesį į jų dydį. Kokybiški gumbai turėtų būti maždaug vištos kiaušinio dydžio ir sverti 60–80 g.

Kruopščiai perrinkite bulves, išbrokuokite visas pažeistas, pašalusias ar su matomais ligų požymiais. Atminkite: gerą derlių įmanoma užauginti tik iš sveikų gumbų.

Antroji „paslaptis“: prieš sodinant – paruošti

Vienas paprasčiausių ir veiksmingiausių būdų, padedančių pagreitinti bulvių brendimą, – tai tinkamas jų paruošimas sodinti.

Kita vertus, tik retas – ir visiškai nepatyręs sodininkas sumanys sodinti bulves tiesiai iš rūsio, kurios dar ilgai snūduriuos dirvoje, iki supras, kad laikas dygti.

Ankstyvam derliui tuo labiau svarbu anksti pažadinti bulvių gumbus ir paskatinti juos leisti daigus. Tai esminis būdas laimėti laiko – priversti bulves pradėti augti dar namuose. Tad likus maždaug 30–40 dienų iki numatomo sodinimo, būtina iškelti bulves iš rūsių ir kitų saugyklų ir išdėlioti jų gumbus vienu sluoksniu šiltoje, šviesioje patalpoje. Idealu, jei oro temperatūra ten dieną laikytųsi 14–18 laipsnių ribose, o naktį nepakiltų aukščiau 6–12 laipsnių.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į drėgmę – optimalūs jos rodikliai yra 85–90 procentų.

Tačiau svarbiausia visgi šviesa.

Veikiami šviesos, gumbai pradeda gaminti solaniną – tą patį, nuo kurio bulvės pažaliuoja. Jis padaro gumbus atsparesnius kenkėjams ir ligoms.

Gerai apšviestoje patalpoje ir daigai užauga tvirti, stori, sodrios spalvos. Priešingai nei ilgi, ploni balti siūleliai, išstypstantys tamsoje, šie daigai sodinant nenulūžta ir dirvoje labai greitai leidžiasi augti.

Kad gumbai būtų apšviesti iš visų pusių ir sudygtų tolygiai, bulves kartkartėmis reikia apversti.

Itin ankstyvam derliui tinkamų bulvių vegetacijos periodas trunka nuo 45 iki 60 dienų.

Jei norite procesą dar labiau pagreitinti, likus 7–10 dienų iki sodinimo gumbus galite apiberti nedideliu sluoksniu drėgnų pjuvenų, durpių arba humuso.

Palaikydami substratą drėgną, pasieksite, kad bulvės pradėtų leisti šakneles. Tik šiukštu nepalikite gumbų substrate per ilgai – jie pradės sparčiai augti, o sodinant šaknelės ir ūgliai gali nulūžti.

Sodinkite bulves tada, kai daigai išaugs iki 1–2 cm.

Taip paruoštos jos į daržą pateks jau ne kaip gumbai su akutėmis, o kaip paruošti sodinukai su tvirta šaknų sistema.

Trečia „paslaptis“: dirvožemio temperatūra

Bulvės yra šilumamėgė kultūra, todėl sukišus jas į ledinę žemę gumbai tik gulės joje ir lauks šilumos – ir tai geriausiu atveju! Jei pasiseks mažiau, jie tiesiog supus.

Norint gauti ankstyvą derlių, laukti natūralios šilumos – ne išeitis. Taigi dirvą reikia pašildyti dirbtinai.

Tiesą sakant, imtis to reikėjo jau vos nutirpus sniegui – būsimą bulvių plotą uždengti juoda plėvele arba tankia ir taip pat juoda agroplėvele.

Juoda, nes, kaip visi žinome, ši spalva sugeria saulės spindulius, tad žemė po tokia danga įšyla savaite anksčiau nei įprastai.

Bulvėms sodinti rinkitės gerai apšviestą vietą. Ir nepamirškite sėjomainos. Jei sodinsite bulves toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės, dirvoje pradės kauptis įvairių ligų sukėlėjų sporos.

Dėl šios priežasties kasmet stenkitės bulvių lysvei parinkti naują vietą, atkreipdami dėmesį į tai, kas ten augo prieš tai.

Geriausia bulves sodinti po kopūstų, moliūginių, ankštinių kultūrų ir žieminių javų, taip pat po sideratų (garstyčių, rapsų, aliejinių ridikų).

Ketvirta „paslaptis“: išmanusis sodinimas

Į atvirą gruntą bulves galima sodinti, kai žemė 10 cm gylyje jau būna įšilusi iki 5–10 laipsnių.

Daryti tą tinka įvairiausi būdai, tačiau ankstyvosioms veislėms vienas geriausių variantų – sodinimas į vagos keteras (pylimus). Jose žemė geriau vėdinama ir saulė ją greičiau įšildo iš visų pusių.

Pradžiai padarykite vageles 50–60 cm atstumu viena nuo kitos. Kiekvienoje suberkite 15–20 cm aukščio pylimą, o jo centre padarykite 10–15 cm gylio griovelį arba nedideles duobutes.

Jeigu žemė labai sausa, o bulves daiginote drėgname substrate, prieš sodindami griovelius palaistykite vandeniu.

Sudėkite gumbus daigais į viršų, palikdami tarp jų 30–35 cm tarpus.

Jei sklypo dirvožemis sunkus ir molingas, tiesiai į griovelius įberkite smėlio arba perpuvusio komposto. Tai padės sukurti puresnę dirvos struktūrą, kurioje jauniems gumbams bus lengviau vystytis.

Taip pat sodinamas bulves galima patręšti mineralinėmis trąšomis, turinčiomis daug kalio (pavyzdžiui, skirtomis būtent bulvėms arba visoms daržovėms).

Pasodinę gumbus užžerkite juos žemėmis – kauptuku arba vagotuvu – ir padarykite trapecijos formos keteras.

Penkta „paslaptis“: apsauga nuo šalnų

Vienas būdingiausių pavasario bruožų – pasikartojančios šalnos. Jos per vieną naktį gali nuvirinti bet kurios kultūros, taip pat ir ankstyvųjų bulvių ūglius.

Kad išvengtumėte šalnų rizikos, iškart po pasodinimo bulvių lysves uždenkite agroplėvele. Jei plėvelė stora, užtenka vienu sluoksniu, o jei plonesnė, reikia dengti keliais sluoksniais.

Šis metodas patogus savo paprastumu: šiltu oru dieną uždangą pakanka tiesiog pakelti, o nakčiai vėl uždengti lysves.

Visai nuimti apsaugą rekomenduojama tik nusistovėjus stabiliai šiltiems orams. Po stora agroplėvele susidaro ypatingas mikroklimatas, ilgiau išsilaiko perdien sukaupta šiluma, o ūgliai būna apsaugoti nuo atšiauraus vėjo.

Be to, neaustinė medžiaga, kitaip nei polietileninė plėvelė, praleidžia drėgmę bei orą, todėl augalai po ja neiškepa nuo karščio ir sausros.

Dangos naudojimas padeda vienu šūviu nušauti kelis zuikius: ūgliai pasirodo anksčiau, bulvės subręsta greičiau, o pasėliai būna apsaugoti nuo kaprizingų pavasario orų.

Beje, jei prognozuojamos stiprios šalnos, ir storos agroplėvelės gali nepakakti – tokiu atveju prireiks dvigubos apsaugos. Pirmiausia pasėlius uždenkite agroplėvele, o ant jos uždėkite dar vieną sluoksnį paprastos plėvelės.

Nuo stiprių šalnų bulves taip pat apsaugosite aukštai jas apkaupę. Netgi ne aukštai – patartina visiškai užberti jaunus ūglius žemėmis. Tai ne tik išgelbės juos nuo sušalimo, bet ir paskatins papildomų požeminių ūglių, ant kurių vėliau užsimegs gumbai, vystymąsi.

Ankstyvas bulvių derlius tikrai nereikalauja tokių didelių pastangų, kaip greičiausiai įsivaizduoja niekada nebandžiusieji jo užsiauginti. Žinoma, jei laikysitės šių kelių paprastų taisyklių.

The post 5 paslaptys – ne paslaptys, kaip užsiauginti ankstyvą bulvių derlių appeared first on Kauno savaitė.