Varžybų dalyviams teko kuo greičiau įveikti 180 laiptelių, nešant du svarsčius.

Sportiškumu ir ištverme pasižymintis ugniagesys gelbėtojas įrodė, kad kasdienėje tarnyboje ugdomos savybės padeda sėkmingai įveikti ir sudėtingus sportinius išbandymus.

Pasak L. Kripaičio, pergalė jam buvo maloni staigmena, ypač todėl, kad tai buvo pirmasis kartas šiose varžybose, o ją pasiekti labiausiai padėjo kasdienės treniruotės, darbe įgytas fizinis pasirengimas ir gebėjimas varžybų metu tinkamai paskirstyti jėgas.

„Užlipti į viršūnę su svarsčiais – tikrai nemažas iššūkis“, – sakė varžybų nugalėtojas.

Nors prieš startą jis siekė kuo geresnio rezultato, apie pergalę galvoti buvo sudėtinga.

„Norėjosi parodyti kuo geresnį rezultatą, bet pergalės tikėtis tikrai buvo sunku. Juk dalyvaujant pirmą kartą gali tik įsivaizduoti, kurioje vietoje bus sunku ir kaip visa tai atrodo“, – pasakojo L. Kripaitis.

Didžiausiu iššūkiu sportininkas įvardijo tinkamą jėgų paskirstymą trasoje.

„Sunkiausia buvo teisingai paskirstyti jėgas ir išlaikyti balansą. Pradėjus bėgti per greitai, gali akimirksniu „pakirsti“ kojas, o per lėtas startas kainuotų brangias sekundes. Reikėjo nuolat kontroliuoti kvėpavimą ir rasti idealų ritmą“, – teigė jis.

Paklaustas apie pasirengimą varžyboms, L. Kripaitis išskirtinių pasiruošimo metodų neįvardijo.

„Kažkaip ypatingai nesiruošiau, tik kasdieninės treniruotės“, – teigia ugniagesys.

Vis dėlto ugniagesio gelbėtojo profesija, anot pašnekovo, yra puiki fizinio pasirengimo mokykla.

„Ugniagesio gelbėtojo darbas tam idealiai tinka“, – pabrėžė L. Kripaitis.

Pergalė jam svarbi ne tik dėl pasiekto rezultato, bet ir dėl paties iššūkio.

„Ši pergalė yra smagi tuo, kad pavyko įveikti piliakalnį, o dar ir pavyko aplenkti bendraminčius“, – šypsojosi nugalėtojas.

Ypatingai jis džiaugiasi ir visos Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos komandos pasiekimais. Net trys jos atstovai iškovojo prizines vietas.

„Mūsų komandos rezultatas yra tiesiog įspūdingas! Trys medaliai – tai puiku. Tiek Gintarė, tiek Vaidotas yra puikūs jėgos sportininkai ir pelnytai iškovojo medalius. Taip pat noriu pasidžiaugti ir už kolegą Rūtenį iš Kauno PGV, kuriam taip pat pavyko iškovoti medalį“, – sakė L. Kripaitis.

Sportininkas neslepia, kad ateityje planuoja dalyvauti ir kituose panašiuose renginiuose.

„Labai smagu išbandyti tokias netradicines sporto šakas, ką siūlau išbandyti ir kitiems“, – tvirtina pašnekovas.

The post Pirmas startas – ir pergalė: panevėžietis ugniagesys nugalėjo „Piliakalnio iššūkį“ appeared first on Kauno savaitė.

Rajone kuriama viena didžiausių Lietuvoje pramonės zona.

Šalia būsimos „Rail Balticos“ vėžės planuojama daugiau nei 400 hektarų Panevėžio regiono laisvoji ekonominė zona (LEZ), kuri, anot projekto rengėjų, ateityje pretenduotų tapti ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių pramonės centru.

Įspūdingi skaičiai

Ambicingą viziją šią savaitę Panevėžio miesto ir rajono savivaldybių tarybų nariams pristatė investicinio projekto rengėjai – „Newsec“ tyrimų ir analizės grupės vadovas Baltijos šalyse Mindaugas Kulbokas bei „Bauland“ atstovas Donatas Baltrušaitis.

Projekto rengėjų pateikti skaičiai – įspūdingi: iki 7 tūkst. naujų darbo vietų, apie 3 mlrd. eurų privačių investicijų, daugiau nei 1,7 mlrd. eurų galimų pajamų valstybei ir savivaldybėms iš surenkamų mokesčių.

Tačiau iki šio gėrio – mažiausiai kelių dešimtmečių kelias.

Taiso seną klaidą

„Dvidešimt metų Lietuvoje veikiančių LEZ pavyzdžiai rodo, kad kažkas praeityje, tais 2000-aisiais, Panevėžį labai nuskriaudė – turite mažiausią ekonominę zoną Lietuvoje. Kas šiandien turėtų vykti – klaidos atitaisymas“, – miesto Tarybos nariams teigė M. Kulbokas.

Dabartinė Panevėžio LEZ užima vos 47 hektarus.

Apie 95 proc. jos teritorijos jau užpildyta – liko mažiau nei hektaras laisvo ploto.

Specialistai pripažįsta – tokių plotų šiuolaikiniams stambiems investuotojams nebeužtenka.

„Dažnas potencialus investuotojas ateina su didesniu poreikiu, kuris kartais gali siekti net daugiau nei 50 hektarų“, – pažymima būsimos Panevėžio regiono LEZ plėtros studijoje.

Pramonės lopšio viziją prieš du dešimtmečius bandė įgyvendinti ir Panevėžio rajonas.

„Dvidešimt metų Lietuvoje veikiančių LEZ pavyzdžiai rodo, kad kažkas praeityje, tais 2000-aisiais, Panevėžį labai nuskriaudė – turite mažiausią ekonominę zoną Lietuvoje.“

M. Kulbokas

Ramygaloje, turinčioje apie 1,7 tūkst. gyventojų, dar prieš keliolika metų įkurtas „plyno lauko“ parkas, kiek didesnis nei 12 ha. Nors jame įrengta visa reikalinga infrastruktūra, atvesta elektra, vandentiekis, dujotiekio, nuotekų tinklai ir ryšių kabeliai, teritorijoje iki dabar nėra veikiančių pramonės objektų.

Tarp Berčiūnų ir Gustonių

Naujajai pramonės zonai – Panevėžio regiono LEZ numatyta per 424 ha teritorija Panevėžio rajone. Ji driektųsi tarp Berčiūnų, Daukniūnų ir Gustonių, šalia planuojamos „Rail Balticos“ vėžės ir su ja susijusios infrastruktūros.

Daukniūnų gyvenvietę nuo būsimosios laisvosios ekonominės zonos skirtų 250 m, Berčiūnus – 615 m.

„Siūloma šalia gyvenviečių vystyti administracinių, komercinių pastatų funkcijas, kad šalia gyvenamosios zonos nebūtų gamybos objektų“, – teigė D. Baltrušaitis.

Ekspertų vertinimu, būsimos LEZ stiprybė – ne tik dydis, bet ir strateginė vieta.

Šalia susikerta „Via Baltica“, būsimoji „Rail Baltica“, aplinkkelis ir magistraliniai keliai, leidžiantys pasiekti kitus Lietuvos regionus nekertant miesto.

Investicinio projekto rengėjai pabrėžia, kad tokia vieta sudaro itin palankias sąlygas logistikai, gynybos pramonei, aukštos pridėtinės vertės gamybai bei technologijų įmonėms.

„Tai nėra vien Panevėžio regiono projektas. Ta vieta ateityje taps Lietuvos, o gal net Baltijos šalių pramonės zona“, – įsitikinęs M. Kulbokas.

Projektas – trims dešimtmečiams į priekį

Panevėžio regiono LEZ negims per kelerius metus.

Jos plėtra suplanuota etapais daugiau nei 30 metų laikotarpiui.

„Kalbame apie labai ilgą laikotarpį – apie 30 metų, kai ta zona vystysis, plėtosis, įgis savo formas. Bet sprendimą priėmus dabar, tie 30 metų prabėgs labai greitai“, – miesto Tarybos nariams kalbėjo M. Kulbokas.

Pasak jo, šiandien priimami sprendimai gali nulemti kelių kartų ekonominę ateitį.

„Tai yra ateitis. Galite ją sukurti savo vaikams ir anūkams. Reikia galvoti, kas po mūsų“, – politikus įtikinėjo ekspertas.

Skaičiuojama, kad būsimosios LEZ vien infrastruktūrai sukurti gali prireikti apie 178 mln. eurų investicijų.

„Vien į tokio megaprojekto infrastruktūrą reikės investuoti per 178 mln. eurų. Ir tai ne Panevėžio miesto ir rajono lėšos, o europinės investicijos. Mes ministerijoje girdime, kad kasmet 50 mln. eurų paskirstoma visų šalies LEZ’ų infrastruktūrai. Panevėžio tame skirstyme nėra, nes jūsų LEZ jau praktiškai visa užpildyta“, – kalbėjo M. Kulbokas.

Miesto ir rajono tarybų nariams jis pateikė ir savotišką būsimojo Panevėžio regiono LEZ projekto formulę: „Sėkmė lygu planas plius resursai, padauginti iš daug daug daug darbo. Va tada turės Panevėžys LEZ.“

Didžiausias galvos skausmas – privatūs sklypai

Kad projektas taptų realybe, teks suformuoti vientisą daugiau nei 400 hektarų teritoriją. O tam tektų išpirkti net 175 privačius sklypus.

Panevėžio vicemeras Rytis Račkauskas pripažįsta – miesto ir rajono savivaldybės vienos tokios naštos nepakeltų.

„Esame strategavę įvairiausių variantų, kaip savivaldybėms bandyti išpirkti sklypus. Bet ne jų jėgoms tą padaryti. Tai turi būti valstybės sprendimai“, – sako vicemeras.

Pasak jo, projektui būtinas ypatingos valstybinės svarbos statusas, o žemė būtų superkama valstybės reikmėms panašiai, kaip tai daroma „Rail Baltica“ trasai.

Tam reikalingas Seimo sprendimas.

„Dirbama su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, per kurią ir keliaus sprendimai į Seimą. Rudenį Seimo darbotvarkėje jau yra numatyti dalykai, kurie leis atsirasti šitai Panevėžio regiono LEZ“, – patvirtino M. Kulbokas.

Panevėžio miesto ir rajono „santuoka“

Vienu svarbiausių būsimojo Panevėžio regiono LEZ projekto laimėjimų R. Račkauskas įvardija miesto ir rajono savivaldybių susitarimą veikti kartu.

Idėja pradėta brandinti prieš penkerius metus, tačiau tik 2023-iaisiais abi savivaldybės pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl bendros investicinės teritorijos vystymo.

„Didžiausia sėkme laikau atsiradusį labai gerą santykį su kaimynais – rajono Savivaldybe, kuri patikėjo ta idėja“, – sako R. Račkauskas.

Vicemero teigimu, būtent „Rail Balticos“ vėžė, kuri drieksis per Panevėžio rajoną, tapo impulsu galvoti apie daug didesnį ekonominį projektą nei dabartinė Panevėžio LEZ.

„Panevėžys yra turėjęs ne vieną potencialų investuotoją, kuriam viskas tiko, bet Panevėžio LEZ belikę jiems per maži sklypeliai. Įvertinę būsimos infrastruktūros ties Gustonimis, kur kartu su „Rail Baltica“ atsiras depas, krovinių terminalas, regioninė stotis, galimybes, matėme didžiulį tos teritorijos potencialą“, – pripažino vicemeras.

Kamuoliukas Vilniaus rankose

Pasak R. Račkausko, šiandien ne visi įsivaizduoja galimybes, kurias Panevėžio regionui turėtų atnešti „Rail Baltica“ ir rajone planuojama abiejų savivaldybių bendra kelių šimtų hektarų pramonės zona.

Būsimąją Panevėžio regiono LEZ miesto vicemeras įvardija kaip projektą, turintį didžiausią potencialą per visus nepriklausomybės dešimtmečius.

„Ir dėl jo turime kovoti. Matome, kad jau praėjo 5 metai, bet apčiuopiamo rezultato vis dar nematyti. Laukia nelengvas kelias. Miesto ir rajono savivaldybės pirminius darbus jau yra pasidariusios – investicinis projektas su stipriu ekonominiu pagrindimu jau parengtas. Dabar kamuoliukas – Vilniaus rankose“, – sako R. Račkauskas.

CITATA:

nuotr.

The post „Rail Balticos“ šešėlyje – milijardinis Panevėžio šansas appeared first on Kauno savaitė.

Krekenavoje gyvenęs kanklių meistras, muzikantas Stanislovas Rudis kartu su žmona Ona buvo vieni tų šviesulių, kurių dėka kankliavimas šalyje plito.

Minint Kanklių metus, Panevėžio rajono gyventojai ir svečiai kviečiami iš arčiau susipažinti su šiuo unikaliu paveldu. O kartu ir jį puoselėjusių žmonių darbais.

Garsųjį meistrą prisimenant

Prieš 120 metų Skriaudžiuose, Prienų rajone, susibūrė pirmasis Lietuvos kanklininkų ansamblis, padaręs milžinišką įtaką tautinės savimonės stiprinimui. Šiai sukakčiai įprasminti 2026-ieji paskelbti Kanklių metais.

Įdomu tai, kad anuomet, XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje lietuviškumo simboliu pasirinktos suvalkietiškos kanklės itin prigijo Aukštaitijoje.

Neatsitiktinai jos puikuojasi ir dabartiniame Krekenavos herbe.

Šis kraštas – svarbus kankliavimo tradicijų puoselėjimo židinys, garsėjantis talentingais meistrais ir kanklininkais. Tarpukariu čia gyvenęs Stanislovas Rudis buvo ne tik nagingas meistras, bet ir atsidavęs mokytojas.

Laikais, kai lietuvybės puoselėjimas itin skatintas, kanklės tapo tobula priemone tautiškumo dvasiai ugdyti.

Pasak Krekenavos kultūros centro meno vadovės, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėjos, etnomuzikologės Linos Vilienės, S. Rudis gaminti kankles mokėsi garsiuosiuose Skriaudžiuose tarpukariu. Iš ten parsivežė brėžinius, ruošinius ir aistrą kanklių muzikai.

Grįžęs į Krekenavą meistras ne tik gamino instrumentus, bet ir kartu su žmona Ona mokė žmones jais skambinti.

Tad prasminga, jog šiais Kanklių metais Panevėžio rajonas atsigręš į savo šaknis, o kultūros epicentru taps Krekenava.

Nuo pažinties iki „dainuojančios“ bazilikos

Kanklių metams ir kankliavimo tradicijai Krekenavoje paminėti numatytas visas renginių ciklas, kviesiantis visus norinčius prisiliesti prie unikalaus muzikos instrumento, išgirsti gyvą jo garsą.

„Ir susipažinti su devynstygėmis kanklėmis, pajusti, koks jų skambesys“, – sako L. Vilienė, skaičiuojanti, jog iki metų pabaigos planuojami bemaž aštuoni tokie renginiai – savotiški mokymai.

Birželio viduryje netgi vyks Kanklių metams skirtas festivalis, kuriame bus pristatytos įvairių tipų kanklės. Etnomuzikologė kviečia atvykti pasiklausyti jų skambesio, sužinoti, kokius kūrinius galima kanklėmis atlikti ir pabandyti skirtingų instrumentų skambesyje išgirsti regioninius skirtumus.

Greta numatoma surengti ir nedidelę S. ir O. Rudžiams skirtą fotografijų parodą. Bus galima apžiūrėti ir keletą senųjų kanklių.

Per Žolinę Krekenavoje irgi skambės kanklės – tikimasi pristatyti Rudžių repertuarą, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje surengti kanklių bei vargonų koncertą.

Paslaptis ne sudėtingumas, o praktika

Daugelis mano, kad prakalbinti kankles – sunki užduotis, tačiau L. Vilienė šį mitą sklaido.

Pirmuosiuose užsiėmimuose jau dalyvavusios moterys esą irgi nuogąstavo nieko neišmokstančios, tačiau pajutusios garsą ir išgavusios pirmuosius akordus, greitai pakeitė nuomonę.

„Pripažino, kad nėra sudėtinga – tik reikia praktikos“, – pasakoja Krekenavos kultūros centro meno vadovė.

„Bendruomenėje mokymas kankliuoti tikrai buvo užmirštas.“

L. Vilienė

Panašiuose renginiuose tikrai neišmokstama kankliuoti, o ir tikslas ne toks, – jie labiau orientuoti į gyvą pažintį su instrumentu.

L. Vilienės teigimu, mokytis skambinti kanklėmis lengviausia pradėti nuo dainų. Yra du pagrindiniai akordai, kurie išgaunami atitinkamai perkeliant pirštus – viena ranka braukiant per stygas, kita prispaudžiant tas, kurių skambėjimo nenorima.

„Taip kaitaliojant tuos du akordus galima pagroti keletą dainų, – sako etnomuzikologė. – To išmokti tikrai nesudėtinga – svarbiausia, kad pirštai lengvai peršoktų nuo vienų stygų ir uždengtų kitas.“

Ir priduria: jei mokosi jaunimas, įgunda per valandą.

„Vyresniems gal prireiktų dviejų užsiėmimų“, – svarsto L. Vilienė. Bet neabejoja, kad atėjusieji į dar kelis, skambinti kanklėmis būtinai pramoks. Tik norint įvaldyti šokius, pašnekovės teigimu, reikės daugiau pavargti ir išmokti rinkti melodiją.

Tolesnis tobulėjimo etapas – grojant stygas perbraukti ne vien dešinės, bet jau ir kairės rankos pirštu.

Aukštaitijoje – suvalkietiški židiniai

Pasak L. Vilienės, Krekenava – ne vienintelis suvalkietiškų kanklių puoselėjimo židinys Aukštaitijoje.

Be S. Rudžio, kankles tarpukariu gamino, kankliavimą populiarino ir Juozas Lašas, tik Utenos krašte.

Būta mūsų kraštuose ir daugiau suvalkietiškų kanklių meistrų, tik jie, kiek žinoma, neturėjo savo kankliavimo mokyklų.

S. Rudis pradžioje gamino 12 stygų kankles, vėliau – 16, 18 ir netgi kankles su 20 dvigubų stygų. Jų korpusus meistras klijuodavo iš atskirų dalių.

Beje, suvalkietiškos kanklės pasižymi gražia užriesta viršūne.

Palyginimui, senosios tradicinės aukštaitiškos kanklės, kuriomis grotos sutartinės, būdavo penkiastygės.

Panevėžio kraštotyros muziejus turi ir vienas keturių stygų kankles. Tokios vadinamos vieno žmogaus instrumentu, mat jomis skambinta norint atsipalaiduoti.

„Sakydavo, kad nusiraminti po sunkių darbų žmogus tiesiog medituodamas pagrodavo sutartines, – pasakoja L. Vilienė. – Netgi yra pastebėjimų, kad penkiastygėmis kanklėmis grodavo ribiniu laiku, kai diena pereina į naktį – vakaras, bet dar tamsa ne tokia ryški.“

Aukštaitijoje, Žemaitijoje gyvavo ir 9–12 stygų kanklės. Jos, kaip ir suvalkietiškosios, jau nebėra vieno žmogaus instrumentas – tokiomis kanklėmis galima groti dainas, kažkur susirinkus troboje surengti šokius.

Kanklių garsuose pajusti palaimą

Pati L. Vilienė skambinti kanklėmis išmoko mokyklos vyresnėse klasėse, vėliau praktikavosi studijuodama.

Ji apgailestauja, kad senoji kankliavimo tradicija nėra labai gaji.

„Muzikos mokyklose vaikai tik šiek tiek susipažįsta su kanklėmis, tradiciniu kankliavimu, bet paskui jau groja koncertinėmis kanklėmis“, – pašnekovė sako, kad kanklės buvo modifikuotos apie 1960-uosius metus siekiant suteikti joms platesnį diapazoną.

„Bendruomenėje mokymas kankliuoti tikrai buvo užmirštas“, – pripažįsta etnomuzikologė.

Skambinimas tradicinėmis, liaudiškomis kanklėmis ilgą laiką gyvavo tik folkloro ansambliuose ir tai ne visuose.

„Ir dabar nėra taip, kad paskelbus Kanklių metus visi panoro mokytis jomis skambinti. Šiek tiek gaila“, – neslepia L. Vilienė.

Dėl to ją džiugina faktas, jog Panevėžyje į etnokultūros mokymus, apimančius ir kankliavimą, kiekvieną pirmadienį susirenka nuo 7 iki 10 žmonių: kas tuo metu randa laiko ir noro. Kai kurie neturi net ir kanklių. Dalis jas įsigijo gal prieš dešimtmetį, kai buvo išpopuliarėjusios, tačiau taip iki šiol ir neskambino.

Niekas iš jų nesiruošia koncertuoti – tik mėgaujasi kanklių ar sutartinių skambesiu.

„Didžioji dalis tų žmonių, kurie ateina kankliuoti, nori atsipalaiduoti. Nėra tikslo kažko išmokti kaip muzikos mokykloje. Čia susirenkama gerai praleisti laiką ir kanklių garsuose pajusti palaimą, atsipalaidavimą, pamedituoti“, – šypsosi L. Vilienė.

The post Kanklių stygos prabils Krekenavos krašte appeared first on Kauno savaitė.

Pušimis apsodintą 62 hektarų miško parko teritoriją, kurioje stovi nemažai apleistų namų, pašiurusių pavėsinių, numatyta kaip reikiant atnaujinti investavus net devynis milijonus eurų.

Tiesa, iniciatyvos atnaujinti parką ėmusis Panevėžio miesto savivaldybė apšiurusių namų netvarkys. Viliamasi, kad jų atnaujinimu susirūpins patys savininkai.

Kviečia pažindintis

Nors Berčiūnų miško parkas nuo Panevėžio nutolęs daugiau nei penkis kilometrus, o nuo miesto jį skiria laukai, jis yra ne rajono, o miesto teritorijoje. Kaip ir ant Sanžilės kanalo, jungiančio Lėvens ir Nevėžio upes, stovinti Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčia, primena rekreacinės erdvės sukūrimo atgaivinti Berčiūnų miško parką projektinius pasiūlymus parengusi architektė Regina Savičienė.

Su šiais pasiūlymais susipažinti ir teikti savo rekomendacijas, kaip parką būtų galima padaryti dar patrauklesnį, visuomenė kviečiama iki gegužės 15 dienos.

Tądien numatytas viešas projektinių pasiūlymų aptarimas.

Jeigu jiems bus pritarta, architektė imsis rengti techninį darbo projektą.

„Toks projektas, kuriame numatyta daugybė statybinių detalių, reikalingas rangovui“, – paaiškina R. Savičienė.

Berčiūnus artino prie Panevėžio

Apie tai, kad miesto Savivaldybės administracija planuoja tvarkyti Berčiūnų miško parką, visuomenei buvo pranešta prieš porą metų.

Parengus sąlygas, buvo paskelbtas parko sutvarkymo idėjos konkursas, jam pateikti du pasiūlymai.

Lygiai prieš metus autoritetinga komisija išrinko ir 5 000 eurų premija apdovanojo šio konkurso nugalėtoją – Vilniuje įsikūrusią architektus vienijančią bendrovę „Conceptus group“.

Vilniečiams patikėta parengti ir techninį rekreacinės erdvės sukūrimo – Berčiūnų miško parko atgaivinimo projektą bei prižiūrėti statybos darbus.

„Viliuosi, kad Savivaldybės iniciatyva sutvarkius Berčiūnų miško parką, jame esančių pastatų atnaujinimu imsis rūpintis jų savininkai.“

R. Savičienė

Dabar Berčiūnų miško parko atgaivinimo projektinius pasiūlymus pristato Vilniaus rajone esanti bendrovė „FlexiForma“, su „Conceptus group“ pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį.

„FlexiFormos“ architektė R. Savičienė Berčiūnų miško parką įvardijo kaip vieną didžiausių ne tik Panevėžyje, bet ir šalyje.

„Kurdama parko atgaivinimo projektinius pasiūlymus, patį parką, nors jis ir yra miesto ribose, artinau prie Panevėžio. Tad šalia J. Janonio gatvės, kuri nutiesta iki Berčiūnų miško parko, suprojektavau sporto treniruoklių, o ant pylimo, esančio netoli pėsčiųjų ir dviračių tako į Berčiūnus, sumaniau nusileidimo įrenginį. Juo nuo kalniuko bus galima leistis visais metų laikais“, – kalbėjo architektė.

Griuvenų nelies

R. Savičienė prisipažįsta: ją, kaip, ko gero, daugelį, itin žavi Berčiūnų miško parko pušys, kuriomis ir apaugusi didžioji jo dalis.

Tačiau nemažus plotus užima beverčiai krūmai ir medžiai. Juos suplanuota daugelyje parko vietų šalinti.

Nuo bevertės augmenijos ketinama vaduoti parką kertančią Kurorto gatvę, Nevėžio upės ir Sanžilės kanalo prieigas, kitas vietas. Atlaisvintose erdvėse numatyta įrengti atokvėpio bei apžvalgos aikštelių su suoliukais ir mažąja architektūra. Visi statiniai bus iš natūralių, gamtoje derančių medžiagų – medžio, akmens, rūdinto plieno.

Su Berčiūnų miško parko grožį gožiančiais apleistais, neprižiūrimais statiniais, kai kur sunykusiais iki pamatų, bus sudėtingiau.

„Viliuosi, kad Savivaldybės iniciatyva sutvarkius Berčiūnų miško parką, jame esančių pastatų atnaujinimu imsis rūpintis jų savininkai“, – sako R. Savičienė.

Planas – „išvaduoti“ ir pilkapyną

Architektei viena reikšmingiausių šio miško parko vietų – Berčiūnų pilkapynas, dar vadinamas Švedkapiais. Tai – kultūros paveldo objektas.

Dabar pilkapynas apaugęs beverčiais medžiais, kuriuos, pasak R. Savičienės, įgyvendinant projektą privalu šalinti. Tą padarius, atsivers pilkapyno žemių sampylos, jas juosiantys akmenys.

Tiesa, iki pradedant darbus pilkapyne turi būti atlikti archeologiniai kasinėjimai.

Netoli pilkapyno suprojektuota medinė terasa. Nuo jos bus galima grožėtis loma, besidriekiančia šalia Nevėžio upės.

Ties pietvakariniu pilkapių teritorijos kampu numatyta vieta iš akmenų supiltai, tašytų rąstų suolais apjuostai laužavietei.

Žada dviračių gatvę

Dėmesys projekte skirtas ir maudyklai prie Sanžilės kanalo netoli geležinkelio tilto.

R. Savičienė teigia įvertinusi tai, kad dabar dešiniajame šio kanalo krante, kur – Panevėžio rajonui priklausanti teritorija, jau yra įrengtas paplūdimys. Tvarkant kairįjį Sanžilės kanalo krantą, numatyta ir jame įrengti vietą poilsiui su mediniais gultais, persirengimo kabinomis.

O ten, kur suręsta akmenų užtvanka, architektės sprendimu, būtų pastatytas saugus betono ir granito elementų takas, skirtas pereiti iš vienos Sanžilės kanalo pusės į kitą.

Berčiūnų miško parką kertanti Kurorto gatvė įgyvendinus projektą taptų dviračių gatve. Kad būtų patogi dviratininkams, gatvę tektų paplatinti iki 5,5 m, šalia nutiesti pėsčiųjų taką.

Parko pėsčiųjų takams planuojama sutankintų mineralų danga, o ten, kur vietos žemesnės ir drėgnos, – tiesti medinių lentų takus.

Šalia jų turėtų atsirasti atokvėpio aikštelių su sūpuoklėmis, suolais ir staliukais, skirtais užkandžiauti.

Palei Nevėžio upę numatytas dviračių takas.

Atnaujintą miško parką planuojama apšviesti, strateginėse jo vietose pastatyti tris automatinius WC mazgus.

Parko lankytojams būtų įrengtos ir keturios automobilių stovėjimo aikštelės su informaciniais stendais.

Tikimasi europinių lėšų

R. Savičienė teigė rengusi projektą, kuriam įgyvendinti numatyti 9 mln. eurų. Būtent tiek Panevėžio savivaldybė yra numačiusi investuoti į Berčiūnų miško parko tvarkymą.

Miesto Savivaldybės Investicinių projektų skyriaus vadovė Lina Bareikienė „Sekundei“ patikslino, kad rekreacinės erdvės sukūrimo atgaivinant Berčiūnų miško parką projektas įtrauktas į Panevėžio regiono plėtros planą. Pasak jos, tai teikia vilčių, kad Centrinė projektų valdymo agentūra (CVPA) skirs ES fondų lėšų šiam projektui įgyvendinti.

Tačiau į agentūrą, L. Bareikienės aiškinimu, kreipiamasi jau turint techninį projektą, kuriam įgyvendinti prašoma lėšų.

The post Didžiausią Panevėžio parką ruošia atgimimui appeared first on Kauno savaitė.

Tarp sodinusiųjų mišką – ir Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas.

Talkininkų sodinukai prigyja

Valstybinių miškų urėdija informuoja, kad į nacionalinį miškasodį, vykusį balandžio 25-ąją, įsitraukė daugiau nei 4000 žmonių. Daugiausia miško sodintojų sulaukė urėdijos Panevėžio regioninis padalinys, sukvietęs kone 400 miško sodintojų.

Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio vadovas Giedrius Bronušas teigė, jog medeliai sodinti miškuose, besidriekiančiuose netoli Krekenavos, Raguvos, Naujamiesčio bei Paįstrio. Sodinti miško, pasak jo, rinkosi ir pavieniai žmonės, ir bendruomenės, ir darbo kolektyvai, ir kariai.

„Mišką sodino naujai įkurtos Karaliaus Mindaugo husarų bataljono Komendantinės tarnybos kuopos kariai“, – sakė G. Bronušas.

Sodinti Kaimiškyje įsikūrusiame Valstybinių miškų urėdijos medelyne išauginti miško medžių sodinukai.

G. Bronušo pasiteiravus, ar dabar, kai daržininkai ir sodininkai laukia nesulaukia lietaus, talkininkų triūsas nenueis perniek, ar tikrai sodinukai prigis, miškininkas paaiškino, jog sodinukai sodinti ne plikomis šaknimis, o su jas dengiančiomis durpių-dirvožemio priemaišomis. Tai garantuoja jų prigijimą.

„Be to, esame pastebėję, kad per talkas, į kurias susirenka išties motyvuoti žmonės, prigyja kone visi pasodinti medeliai. Tuo tarpu kai juos sodina tie, kuriems mokamas atlygis, sodinukų prigyja kiek mažiau“, – konstatavo Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio vadovas.

Ant kalniuko žaliuos 100 ąžuolų

Šiųmetis miškasodis skirtas pagerbti mūsų šalies prezidentą, aplinkosaugininką Valdą Adamkų, Lietuvą valdžiusį 1998-2003 ir 2004-2009 metais, šiemet lapkričio 3-ąją minėsiantį 100-ąjį jubiliejų. Prezidento valdymui prisiminti bei jo paties 100-mečiui paminėti buvo sodinami ąžuolai – stiprybės ir valstybingumo simbolis.

„Panevėžio krašto miškai nėra itin palankūs ąžuolams augti. Tad tarp pasodintų 30-ies tūkstančių miško sodinukų, ąžuoliukų pasodinta santykinai ne taip ir daug – penki tūkstančiai“, – teigė G. Bronušas.

Net šimtas ąžuolų pasodinta Pišios miške, esančiame netoli Paįstrio. Gegužinės girininkas Egidijus Čepulis skaičiavo, jog miškasodžio dieną toje vietoje buvo sumanyta pasodinti net 17 tūkstančių eglių, beržų, juodalksnių ir ąžuolų sodinukų. Beje, talkininkus į šią vietą atlydėjo, jų darbą palaimino, o kartu ir pats darbavosi, ir Panevėžio vyskupas L. Vodopjanovas.

„Visų suplanuotų sodinukų pasodinti talkininkų būrys neįveikė. Tačiau užsodinome net du hektarus miško. Kirtavietėje ant kalniuko pasodintas visas šimtas ąžuolų. Jie sodinti prezidento Valdo Adamkaus, o kartu ir Panevėžio vyskupijos 100-mečiui“, – paaiškino E. Čepulis.

Talkininkų būry – ir vyskupas

Vyskupas L. Vodopjanovas „Sekundei“ sakė seniai norėjęs Panevėžio vyskupijos šimtmetį įprasminti sodinant medžius, o štai dabar kaip tik pasitaikė tam proga – nacionalinis miškasodis. Talkininkauti sodinant mišką vyskupas sako pasirinkęs Paįstrį, pakviestas į tos vietovės miškus vykusių talkininkų iš vyskupijos „Carito“.

Ganytojas pasidžiaugė jiems, miškasodžio talkininkams, suteikta galimybe miške šalia Paįstrio sodinti ąžuolus, kurie primins dvi progas, kurių viena – vyskupijos 100-metis.

„Miško sodinimas – visų pirma yra bendrystės išgyvenimas. Be to, man svarbu ir tai, kad žmonėms rūpi ne vien kirsti mišką, bet ir sodinti jį“, – sakė vyskupas L. Vodopjanovas.

Jis priminė, kad ir dabar jau Amžinybėje esantis popiežius Pranciškus nuolat kvietė rūpintis Žeme, kuri – visų namai, saugoti ją.

„Miško sodinimas tai ir yra rūpestis Žeme“, – sakė ganytojas.

Paklaustas, ar pirmą kartą sodino mišką, ar yra tekę tai daryti ir anksčiau, vyskupas L. Vodopjanovas prisiminė, kad tuomet kai gyveno Nidoje ir ten lankė mokyklą, su bendraklasiais dalyvaudavo miško švarinimo talkose.

„O dar prisimenu, kad su kaži kokiais chemikalas nutepdavome mažas pušeles, tai buvo apsauga, kad jų nenugraužtų elniai“, – sakė vyskupas.

Laukiama žaliuojančių dovanų

Sodinti medžius, įprasminančius Panevėžio vyskupijos 100-metį, kviečia ir Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyrius. Šiam skyriui vadovaujanti Danutė Kriščiūnienė, kuri yra apdovanota vardiniu Panevėžio vyskupijos 100-mečio medaliu, sako, jog kviečiama šį istorinį jubiliejų įprasminti žaliuojančiomis dovanomis.

„Kviečiame tapti dalimi iniciatyvos, kuri džiugins ateities kartas. Toji iniciatyva – per šiuos, Panevėžio vyskupijos šimtojo gyvavimo metus, pasodinti po vardinį medį ar dekoratyvinį krūmą“, – sako D. Kriščiūnienė.

Ji ragina medelį ar krūmą sodinti ten, kur gyvename ar kur darbuojamės.

„Kadangi pati visą gyvenimą dirbau pedagoge, pirmiausia kreipiuosi į kolegas pedagogus ir kviečiu mokyklų, lopšelių-darželių bendruomenes medelius sodinti prie šių švietimo įstaigų. Taip pat raginčiau katalikiškas bendruomenes, susitarus su dvasininkais, vyskupijos šimtmečio medelius sodinti bažnyčių šventoriuose ar parapijos namų kiemuose. Sodinkime šiuos proginius medelius ir savo pačių soduose ar kiemuose“, – kviečia Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyriaus vadovė.

Pasodinus medelį, pasak D. Kriščiūnienės, reiktų prie jo įbesti simbolinę lentelę, kurioje būtų užrašyta kokia proga jis pasodintas. Nufotografavus medelį, kviečiama nuotrauką atsiųsti Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyriaus elektroniniu paštu.

Medelių sodinimo akciją numatyta baigti lapkričio 21-ąją.

„Iš žmonių reakcijų matau, kad akcija domimasi, ruošiamasi sodinti medelius. Sulaukiau taip pat ir klausimų, ar galima sodinti medelius parkuose ar skveruose. Dėl to patariu kreiptis į savivaldybių administracijų specialistus, atsakingus už viešųjų vietų želdynus“, – sakė D. Kriščiūnienė.

The post Nacionaliniame miškasodyje – ir Panevėžio vyskupijos ganytojas appeared first on Kauno savaitė.

Pristatomi kūriniai – tai panevėžiečio gydytojo, gydymo įstaigos įkūrėjo ir jos vadovo Virgilijaus Norvaišos sukaupta šio išskirtinio menininko kolekcija.

Kur ilsisi Miegantieji

„Sveiki įžengę į Lino Leono Katino vaizdinių erdvę. Atsikvėpkite, prisijaukinkite tamsą. Kurdami ją tikėjomės, kad pasijusite įsupti į jaukų tamsos audeklą ir pasirengsite žvilgsniui anapus – ten, kur ilsisi Miegantieji“, – tokiais žodžiais pasitinka 4-ajame „Stasys Museum“ aukšte surengta paroda.

Patekus į erdvę, kurioje eksponuojama prieš ketverius metus į Amžinybę išėjusio menininko kūryba, visų žengiančiųjų ant juodos kiliminės dangos prašoma nusiauti batus. Kad nebūtų trikdomi Miegantieji ir kad žiūrovai pasijustų nelyg Visatos lopšyje.

Išmanantieji meną ypač pabrėžia gaivališką L. L. Katino kūrybinę energiją, kuria spinduliuoja jo darbai, iš šių kūrinių sklindantį užburiantį misticizmą.

Nestudijavusieji meno disciplinų galbūt ir nerastų tikslių žodžių apibūdinti parodai, tačiau jei ne visi, tai dažnas, įsigilinęs šio tapytojo kūrinius, neabejotinai turėtų pripažinti, kad jie ir stiprūs, ir paveikūs.

Daugiau nei pusšimčio L. L. Katino kūrinių kolekciją – visų jų kaina būtų septynženklė – sukaupęs V. Norvaiša supirkinėti šio autoriaus darbus kaip tik ir pradėjo paveiktas iš jų sklindančios kone antgamtinės jėgos.

„Taip, Lino darbai sunkūs. Tačiau jie kupini filosofijos, pilni psichologijos. O dar jie – ir kosmogeniški“, – kalbėjo kolekcininkas.

Būtent L. L. Katino tapybos darbų svoris ir patraukęs jo dėmesį.

„Nemėgstu to, kas lengva. Patinka tai, kas sunku“, – sako V. Norvaiša.

Kolekciją kaupė intuityviai

Paties L. L. Katino V. Norvaišai neteko sutiki, nors kūrinius kolekcionuoti pradėjo autoriui dar esant gyvam.

„Galima sakyti, kad įsigydamas dabar eksponuojamus darbus, mokėjau santykinai nedaug. Tačiau bėgant metams kaip reikiant išaugo šių kūrinių vertė“, – šypsosi kolekcijos savininkas, ne sykį sulaukęs pasiūlymų ją parduoti, tačiau kaskart griežčiausiai atsisakęs.

Kuriuos L. L. Katino darbus įsigyti, V. Norvaiša sako pasikliovęs intuicija. Taip, girdėjęs, kūrė ir jų autorius.

„Man svarbu ne tik kokie darbai, kuriuos perku, svarbu ir koks žmogus juos kūrė, – pabrėžia V. Norvaiša. – Žinau, jog „sunkūs“ ne tik šio dailininko darbai, sunkokas buvo ir jo charakteris. Tad dar ir tuo jis mane sužavėjo. Taip pat žinau, kad jis buvo tiesus, laisvas žmogus.“

Užkoduota būties paslaptis

Parodos kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotoja parodoms ir edukacijai, save vadina laimės kūdikiu, nes jai teko pažinti vieną įsimintiniausių menininkų modernistų, gimusių ir kūrusių Lietuvoje.

Pasak kuratorės, L. L. Katinas jį dominusias temas – būtį, transcendenciją, – savitai perteikė ir savo kūriniuose. Juose simboline kalba įamžintas ir laikinumas, ir amžinybės ilgesys, ir bandymai įminti neįmenamas visatos mįsles.

L. L. Katinas, galima sakyti, buvo savamokslis tapytojas – diplomuotas architektas, žinomo Lietuvos dailininko Leono Katino sūnus, tapyti įgudo pats. Nesutikęs to daryti taip, kaip darė tėvas – menininkas, garsėjęs perdėm realistiniais darbais, L. L. Katinas pasirinko kitokį vaizdavimo būdą.

„Dauguma šioje parodoje pristatomų darbų buvo sukurti 8–9 dešimtmečiais, kai išlaisvintoje dailininko vaizduotėje siautėjo spalvos ir tiesėsi, jo paties žodžiais, „transatlantiniai ornamento kableliai“, jungiantys lietuvių liaudies lovatiesių raštus su čachrų spalvomis“, – „Statys Museum“ atidarytą parodą pristato J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Kuratorė teigė dar nesutikusi žmogaus, kurio, pamačiusio L. L. Katino darbus, šie nebūtų paveikę. Traukia tai, kad paveiksluose užkoduota būties paslaptis, taip pat traukia jų autoriaus keliami klausimai: kas aš esu, kur einu, kur būsiu?

Ten, į kur negrįžtama

Ypatingą erdvę L. L. Katino tapybos darbų parodai „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“ sukūrė architektė Ieva Cicėnaitė.

„Kūriau lopšio įvaizdį, – pasakojo ji. – Tad ir todėl į ją kviečiama įžengti tik nusiavus.“

I. Cicėnaitė neabejoja, jog L. L. Katino kūriniai kitaip žiūrėtųsi sukabinti ant šviesių sienų. Ir visai kitokie jie atrodo šioje, pritemdytoje aplinkoje tamsiomis sienomis, bet ryškai apšviesti.

„Viena parodos erdvėje esanti siena – tai riba tarp sapno ir realybės. Išeini pro tą sieną iš parodos ir jauti, kad išėjai iš ten, į kur negrįžtama. Jautiesi, tarsi būtum pabudęs iš sapno“, – sako architektė, neslepianti, jog pati ji į L. L. Katino tapybos darbus žvelgia kaip į aukščiausio lygio poeziją, kurioje kalbama simboliais, o tuose simboliuose slypi pati būtis.

Parodą lydės kiti renginiai

Atėjusieji į parodą „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“ kviečiami prisėsti ant austos lovatiesės, kokiomis žavėjosi pats L. L. Katinas, ir pažiūrėti Gintaro Šepučio ir J. Marcišauskytės-Jurašienės sukurto filmo apie šį menininką.

Erdvėse, kur iškabinti jo kūriniai, ant kiliminės dangos pridėta pagalvėlių, tad kviečiama ant jų sėstis, jei to pageidaujama – ir gultis, ir, žiūrint į paveikslus, ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus.

Kol veiks paroda, iki pat vasaros pabaigos „Stasys Museum“ vyks ir paskaitos, kuriose bus pristatytas L. L. Katiną žavėjusios budizmo kultūros kelias į Lietuvą sovietmečiu, bus skaitoma paskaita „Žvilgsnis į pasaulį ir jo transcendenciją budisto akimis“, vyks praktiniai meditacijos užsiėmimai.

O taip pat bus rodoma trumpametražių filmų programa, ji parengta kaip sekimas menamu L. L. Katino žvilgsniu norint pažinti tai, kas esti anapus kasdienybės suvokimo.

The post Muziejaus erdvėse – „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“ appeared first on Kauno savaitė.

Pratybų tikslas – įvertinti bataliono būrių pasirengimą vykdyti užduotis bei stiprinti skirtingų institucijų ir Lietuvos kariuomenės vienetų sąveiką ekstremalių situacijų ir gynybos metu.

Kasmet pratybų metu Panevėžio miestas ir rajonas paskelbiami imituojama karinių operacijų teritorija. Pratybų scenarijus kiekvieną kartą nežymiai keičiasi, tačiau visada treniruojama organizacijų tarpusavio sąveika, reaguojant į įvairias grėsmes nepaprastųjų situacijų ar karo padėties atvejais. Šiemet į pratybas bus įtraukta ir Panevėžio regioninė karo komendantūra. Gegužės 2 d. planuojamas komendantinių vienetų karių pašaukimas į mokymus, kurių metu bus treniruojamos jų funkcijos, įskaitant komendanto valandos įvedimą.

Pratybų metu kariai ir kiti dalyviai judės pėsčiomis, taip pat naudos vikšrines ir ratines transporto priemones. Bus naudojamos garso ir šviesos pirotechnikos priemonės.

Pratybose dalyvaus apie 1 000 karių ir daugiau nei 300 valstybės bei savivaldos institucijų atstovų.

The post Panevėžyje vyks karinės pratybos „Karaliaus kirtis 2026“ appeared first on Kauno savaitė.

Tuo pačiu metu gyventojams bus siunčiami perspėjimo pranešimai ir į mobiliojo ryšio telefonus bei pranešimai mobiliojoje programėlėje LT72. Gelbėtojai pabrėžia, kad tai yra planinis patikrinimas – sirenų signalas nereiškia realios grėsmės.

Išgirdus sirenas ar gavus perspėjimo pranešimą, gyventojams reikia įsijungti Lietuvos radiją ar televiziją ir susipažinti su skelbiama informacija – taip turėtų būti elgiamasi ir realios situacijos metu.

Perspėjimo pranešimai į mobiliuosius telefonus siunčiami visiems vartotojams, tačiau juos priima tik tie įrenginiai, kuriuose aktyvuota perspėjimo funkcija. Gyventojams rekomenduojama iš anksto pasitikrinti telefono nustatymus ir įjungti perspėjimo pranešimų priėmimą. Instrukcijos skelbiamos svetainėje lt72.lt ir mobiliojoje programėlėje LT72.

Po patikrinimo gyventojai kviečiami pasidalinti savo patirtimi – jei negavote pranešimo, svarbu tai pažymėti anketoje svetainėje lt72.lt https://arcg.is/0z0L5v

The post Rytoj kauks perspėjimo sirenos appeared first on Kauno savaitė.

Teismas pripažino kaltinamąjį Ernestą Mečkauską kaltu ir skyrė jam 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat iš nuteistojo nukentėjusiesiems priteista bendra 80 tūkst. Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Tragiškas incidentas įvyko 2024 m. liepos 23 d. Panevėžyje, prie Marijonų gatvėje esančios užkandinės. Tą dieną Panevėžyje vyko futbolo rungtynės tarp Balstogės komandos „Jagiellonia“ ir vietos „Panevėžio“. Tarp sirgaliaus iš Lenkijos ir kaltinamojo kilo konfliktas, jo metu E. Mečkauskas kumščiu sudavė neblaiviam K. S. į veidą, šis krito ir galva trenkėsi į betonines trinkeles. Po incidento nukentėjusysis buvo pristatytas į ligoninę, tačiau iš jos pasišalino. Tą patį vakarą pareigūnai jį rado nusilpusį autobusų stotelėje ir pakartotinai pristatė medikams, tačiau po kelias savaites trukusios kovos už gyvybę vyras ligoninėje mirė.

Grįsdamas E. Mečkausko kaltę dėl nužudymo, teismas konstatavo, kad asmuo negalėjo nesuvokti savo veiksmų pasekmių.

„Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei,“ – pažymėjo bylą išnagrinėjusi teisėja Jolanta Raščiuvienė.

Nors teismas nustatė, kad E. Mečkauskas tiesiogiai nesiekė nukentėjusiojo mirties, jo elgesys po smūgio – pasišalinimas iš įvykio vietos, pagalbos neiškvietimas ir abejingumas ant žemės gulinčiam asmeniui – patvirtino netiesioginę tyčią.

„Kaltinamasis sąmoningai leido atsirasti tragiškoms pasekmėms,“ – konstatavo teisėja.

Skirdamas minimalią įstatyme numatytą 7 metų laisvės atėmimo bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad E. Mečkauskas anksčiau nebuvo teistas, dirbo. Atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistajam paliktos galioti kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir asmens dokumentų (paso ir tapatybės kortelės) paėmimas.

Teismas taip pat išnagrinėjo tris nužudytojo artimųjų civilinius ieškinius. Nors prašytos sumos buvo didesnės, teismas jas koregavo vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį.

Nužudytojo motinai priteista 35 tūkst. eurų, seseriai – 15 tūkst., jo mažamečiui sūnui – 30 tūkst. eurų. Nuo visų priteistų sumų nuteistasis taip pat turės mokėti 5 proc. metines palūkanas iki visiško žalos atlyginimo.

Panevėžio apygardos teismo nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

The post Teismas skyrė 7 metus nelaisvės už mirtiną smūgį Lenkijos futbolo sirgaliui appeared first on Kauno savaitė.

Į paskutinę kelionę jį lydėjo šimtai žmonių, kolegos, motociklininkai. Palaikai buvo nešami aidint greitosios sirenoms.

Laidotuvių kortežas po 13 valandos pajudėjo link kapinių.

Žuvusįjį lydėjo ne tik artimieji ir draugai, bet ir didelis būrys paramedikų iš Panevėžio apskrities, Kauno ir kitų vietovių. Amžinojo poilsio M. Sadauską išlydėjo ir motociklininkai – vyras domėjosi motociklais, jais važinėjo.

The post Raguvėlės kapinėse amžinojo poilsio atgulė nužudytas paramedikas appeared first on Kauno savaitė.